S. J. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-230/2012

Procesinis Nr. 1-10-1-01974-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiajai R. L. iš S. J. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš UADB „Ergo Lietuva“ priteista 2304,30 Lt turtinės žalos ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo S. J. ir jo gynėjo Anatolijaus Burinsko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

S. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 21 d., apie 8.55 val., Vilniuje, vairuodamas UAB „SEB VB Lizingas“ priklausantį automobilį „Nissan Pathfinder“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Šeimyniškių gatve žiedinės sankryžos link, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 37 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų keliamas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė vairuojamo automobilio, kad sustotų prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir praleistų ja ėjusią pėsčiąją R. L., dėl to partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja ėjusią pėsčiąją R. L., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai. Teismai vertino tik kaltinančius įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai nuteisė S. J.. Kasatorius nesutinka, kad teismai rėmėsi, jo manymu, nelogiška ir nepagrįsta specialisto išvada, jog nukentėjusioji buvo partrenkta S. J. vairuojamu automobiliu, nes ant šio automobilio nebuvo rasta jokių pėsčiosios partrenkimo žymių. Nukentėjusiajai nebuvo nustatyta jokių automobilio padarytų sužalojimų, o pagal specialisto išvadą tokie sužalojimai turėjo būti. Pasak nuteistojo, nepagrįsta specialisto išvada ir dėl to, kad nukentėjusioji automobilio buvo nutrenkta į priekį, nes tokiu atveju ji turėjo būti pervažiuota minėtu automobiliu. Teismai, kasatoriaus manymu, turėjo išsamiai išnagrinėti ir vertinti specialisto išvadą kitų įrodymų kontekste, tačiau, priešingai, buvo remtasi vien tik specialisto išvada, kuri neatitiko įvykio aplinkybių.

Kasatorius nurodo, kad jam buvo inkriminuoti KET 9 ir 37 punkto pažeidimai, tačiau 9 punktas numato bendras eismo dalyvių pareigas ir tai nėra konkretus KET taisyklių pažeidimas, nes jis taikomas visiems eismo dalyviams, o inkriminuotas KET 37 punktas neįrodytas. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiajai padarytas sužalojimas nesusijęs su eismo įvykiu, o ir pati nukentėjusioji negalėjo patvirtinti, kad ją partrenkė S. J. automobilis, ji tik nurodė, kad jis suteikė jai pagalbą. Šie teiginiai liudija, kad byloje nėra objektyvių ir tvirtų įrodymų, jog S. J. automobilis partrenkė nukentėjusiąją, todėl, pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde pateiktų motyvų ir įrodymų, jų nevertino, o tik dėstė niekuo nepagrįstą teismo nuomonę, kaip galėjo būti. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojo A. J. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nekreipė dėmesio ir nesivadovavo jo parodymais, duotais teisme, kuriuose patikslindamas paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti parodymai surašyti ne iš jo žodžių, kad jis tik pasirašė neskaitydamas, kas parašyta. Kasatorius pažymi, analogiška situacija yra ir su jo paties parodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji R. L. prašo nuteistojo S. J. kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai. Veika teismų sprendimuose aprašyta atskleidžiant KET 9 ir 37 punktų turinį ir teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusiosios manymu, kasacinio skundo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Atsiliepime teigiama, kad iš nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, jog buvo išsamiai išdėstyti tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, jie įvertinti, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, todėl BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. S. J. kaltė įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų A. J. R., A. K. nuosekliais parodymais, specialisto išvadomis ir kitais įrodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pagrįsta išsamiais motyvais.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad skundas nepagrįstas, iš esmės tapatus apeliaciniam skundui. Nors kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas BPK 20 straipsnis, tačiau jis, pasak prokurorės, nesutinka būtent su įrodymų vertinimu ir nepateikia jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad teisėjai būtų įvertinę įrodymus ne pagal savo vidinį įsitikinimą arba kad teisėjų įrodymų vertinimas pagal savo vidinį įsitikinimą būtų pagrįstas neišsamiu arba šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu arba nesivadovaujant įstatymu.

Pasak prokurorės, nors nuteistasis neigia savo kaltę, tačiau ją patvirtina specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, ekspertizės išvada, nukentėjusiosios parodymai, liudytojo A. J. R. parodymai. Nuteistojo parodymai apie tai, kad jis nematė prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir jos ribose pėsčiųjų, kai kartu su juo važiavęs liudytojas matė dešiniame šaligatvyje, prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, stovinčią pėsčiąją, patvirtina tai, kad jis pažeidė KET 9, 37 punktų reikalavimus, nes nebuvo pakankamai atidus ir nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepastebėjo į važiuojamąją dalį perėjoje įėjusios pėsčiosios ir nespėjęs sustabdyti automobilio ją partrenkė, nors pagal specialisto išvadą važiuodamas 10 km/h, 15 km/h, 20km/h greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, einančios per gatvę tiek ramiu, tiek greitu tempu, taip pat bėgančios, partrenkimo.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinį skundą patikrino bylą, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai aptarė kiekvieną atskirai apeliacinio skundo argumentą ir konstatavo, kad nukentėjusioji R. L. teisiamajame posėdyje parodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus tai, kad automobilis ją partrenkė, praėjus pirmą eismo juostą ir žengiant į antrą, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks netikslumas, atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių (daugiau negu 70 metų), nesudaro pagrindo jos kitus parodymus, susijusius su eismo įvykiu, vertinti kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl liudytojo A. J. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei dėl jų keitimo ir kritiško vertinimo. Prokurorės teigimu, teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo argumento dėl kontakto pėdsako nebuvimo ant automobilio ir dėl eismo įvykio tyrimo specialisto išvados, taip pat dėl inkriminuoto ir teismo nuosprendžiu pripažinto KET 9 punkto pažeidimo. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti, išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bendrųjų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nuteisimą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ginčija įrodymų vertinimo kontekste, nesutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, specialisto išvados pagrįstumu, neigia buvus priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiosios sužalojimų.

Patikrinus byla kasacine tvarka, t. y. vertinant ją tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuotina, kad byla išnagrinėta teisingai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų padaryta nebuvo, įstatymas, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, pritaikytas tinkamai, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir nevertina įrodymų pakankamumo klausimo, nes tai yra žemesnės instancijos teismų prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis dėl nusikalstamos veikos mechanizmo ir jos kaltininko įrodytumo. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai yra analogiški apeliaciniam skundui, kuris Vilniaus apygardos teismo buvo išnagrinėtas itin išsamiai ir atidžiai. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus jo skundo argumentus, yra abstraktus, niekuo nepagrįstas. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas analizavo esminius skundo argumentus dėl eismo įvykio mechanizmo, specialistų išvadų pagrįstumo, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, inkriminuotų KET pažeidimų tikslumo. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atliko įrodymų visumos vertinimą, kuris patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl S. J. kaltės. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismų sprendimų teisėtumu, nes nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nepadaryta, teismai, remdamiesi bylos aplinkybėmis ir savo vidiniu įsitikinimu, tinkamai įvertino įrodymų visumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pateikė pagrįstus ir motyvuotus paaiškinimus dėl konkrečių inkriminuotų KET punktų, pažymėdamas, kad nors KET 9 punkto inkriminuoti ir nebuvo būtina, tačiau tai nepažeidė S. J. teisių, nes šis punktas yra bendroji norma KET 37 punkto atžvilgiu. Teismas, priimdamas nuosprendį dėl BK 281 straipsnio, privalo nurodyti tokius KET punktus, kuriuos pažeidė eismo įvykį sukėlęs asmuo, kurie yra susiję su eismo įvykio sukėlimu ir atitinka padaryto pažeidimo esmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiai teismų praktikai, kai nuosprendyje nurodomi KET punktai dubliuoja specialiųjų KET reikalavimų pažeidimus, nors ir nepritaria (papildomai jie neturėtų būti nurodomi, nes perteklinis jų įrašymas gali sukelti problemų), tačiau tai nebūtinai reiškia, kad tokiu būdu visais atvejais yra pažeidžiamos kaltinamojo teisės ar padaromas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kiekvienu atveju situaciją reikia vertinti individualiai, atsižvelgiant į argumentaciją dėl KET punktų turinio ir veikos esmės atitikimo. Šiuo atveju kasatorius nenurodo jokių argumentų, kurie galėtų patvirtinti buvus jo teisių pažeidimą dėl inkriminuoto bendrojo KET 9 punkto, o tik neigia 37 punkto pažeidimą, tačiau šis pažeidimo faktas buvo patvirtintas abiejų instancijų teismų atliktu išsamiu įrodymų tyrimu ir jų visumos vertinimu.

Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė ir padarė teisingą išvadą, jog tarp S. J. Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimų pažeidimų ir eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta R. L. sveikata, yra tiesioginis priežastinis ryšys, nuteistasis kaltas dėl padarytos veikos, nes būtent jo veiksmai (neatsargus važiavimas artėjant pėsčiųjų perėjos link ir dėl to nesugebėjimas laiku sustabdyti transporto priemonės) buvo pagrindinė įvykio kilimo sąlyga (nukentėjusiosios partrenkimas ir dėl to patirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir jo padarytai veikai tinkamai pritaikyta BK 281 straipsnio 1 dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Vytautas Greičius