Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-9/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00053-2005-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.11; 2.1.3.2 nuasmeninta
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,
gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, – A. Š.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. – kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu A. Š. pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi šių nusikalstamų veikų požymių turinčių veikų. Šiuo nuosprendžiu išteisinta ir J. R., tačiau dėl jos kasacine tvarka nesiskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nuosprendis panaikintas ir A. Š. bei J. R. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, A. Š. ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
A. Š. (2002 m. turėjusi T. pavardę) buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja, dirbdama teisėja (duomenys neskelbtini) teisme, veikdama bendrininkų grupe su J. R., 2002 m. birželio 6 d. gavusi V. Z. ieškinio pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, pažeidė 2002 m. kovo 12 d. redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 128 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies, 164 straipsnio 3 punkto, 167 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 2 dalies, 215 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, 2002 m. kovo 14 d. redakcijos Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neinformavo apie gautą ieškinio pareiškimą atsakovo – (duomenys neskelbtini), nepranešusi atsakovui apie teismo posėdį, nedalyvaujant jo atstovui, nebuvo nešališka, nesivadovavo Konstitucija ir kitais įstatymais, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo principus ir pasirašė posėdžių sekretorės J. R. 2002 m. birželio 20 d. surašytą protokolą su jame įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M. ir kad ši prašė ieškinį atmesti; suklastojusi tikrus dokumentus ir pati į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašiusi žinomai melagingas žinias, kad teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo atstovė A. M., kad V. Z. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo tvarka padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, tai, jog toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios, ir išnagrinėtoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. birželio 20 d. priimtu sprendimu pripažinusi ieškovei V. Z. teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), diskreditavo teisėjo vardą ir teismų valdžios autoritetą, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kurio pagrindu V. Z. lengvatinėmis sąlygomis už 210,02 Lt 2002 m. spalio 28 d. privatizavus minėtą butą, (duomenys neskelbtini) padarė 6224,98 Lt turtinę žalą, be to, neužtikrinusi civiliniam atsakovui įstatymų garantuotų teisių susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pareikšti rašytines pastabas dėl jo, gauti teismo sprendimo nuorašą, apskųsti teismo sprendimą, padarė ir didelę neturtinę žalą;
Taip pat A. Š. buvo kaltinama pagal BK 300 straipsnio 2 dalį tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja, dirbdama teisėja (duomenys neskelbtini) teisme, veikdama bendrininkų grupe su J. R., suklastojo tikrus dokumentus, t. y. savo parašu patvirtino 2002 m. birželio 20 d. posėdžių sekretorės J. R. suklastotą su įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis tikrą dokumentą – teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo įrašytos žinomai melagingos žinios apie tai, jog teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M., prašiusi ieškinį atmesti, bei į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašė žinomai melagingas žinias, kad viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M., kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), kad toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios.
A. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį.
1. Anot kasatorės, išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, inicijavusi naują apeliacinį procesą, buvo sudaryta neteisėtai, pažeidžiant konstitucinę teisę į pagal įstatymą sudarytą teismą, o savo procesiniame sprendime iš anksto nustatė faktus ir suformulavo išvadas, kuriuos turėtų konstatuoti apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėsiantis teismas, taip pažeidė teisę į nešališką apeliacinės instancijos teismą ir sąžiningą procesą. Šią savo išvadą kasatorė grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:
Vadovaujantis BPK 373 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3742 straipsnio 2 punktu, 379 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui nesuteikiama teisė sudarant teisėjų kolegijas, skiriant kolegijų pirmininkus ar pranešėjus, vadovautis ne savo asmenine, savarankiška ir laisva valia, o pasirašinėti dokumentus, sukurtus kompiuterio. Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies ir Teisėjų tarybos 2008 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 13P-178-(17.1.2) nuostatos negali būti taikomos. Taigi išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2011 m. sausio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi buvo sudaryta neteisėtai. Kadangi neteisėtos sudėties kolegija 2011 m. kovo 29 d. nutartimi inicijavo baudžiamosios bylos apeliacinį procesą, tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame procese iš A. Š. buvo atimta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė, kad bylą išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas teismas.
Nors BPK 377 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad proceso šalių prašymai kasacinės instancijos teisme išsprendžiami nutartimis, išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi skundą ir inicijavusi naują apeliacinį procesą, 2011 m. vasario 8 d. posėdyje nesprendė 2011 m. vasario 7 d. A. Š. gynėjo pateikto prašymo įvertinti išplėstinės teisėjų kolegijos sudėties teisėtumo.
Nors BPK nesuteikia teisės teisėjams būnant pasitarimo kambaryje, t. y. neatnaujinus kasacinio proceso, keisti nutarties paskelbimo datos, tačiau 2011 m. vasario 8 d. vykusiame teismo posėdyje išplėstinė teisėjų kolegija nors ir nusprendė, kad procesinį sprendimą skelbs 2011 m. kovo 15 d., tačiau paštu kasatorės gynėjas 2011 m. kovo 12 d. gavo pranešimą, kad nutartis bus skelbiama 2011 m. kovo 29 d.
Išplėstinė teisėjų kolegija savo pasirinktomis nutarties formuluotėmis aiškiai ir tiesiogiai nurodė, kaip nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka turi būti įvertintas kasatorės elgesys: subjektyviai išskirti ir aprašyti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai ir pabrėžta, kaip šiuos įrodymus reikia vertinti, konstatuota, kad V. Z. įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė dėl nuomojamo buto privatizavimo. Taip pat pateiktas teisinis šio išskirto fakto vertinimas, Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija išėjo už kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų – tyrė atskirus įrodymus, analizavo jų turinį ir konstatavo faktus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo nebuvo savarankiškas, jo procesinė veikla buvo nulemta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.
2. Taip pat, anot kasatorės, Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatorės, jei būtų tinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai, būtų konstatuota, jog savivaldybės atstovė A. M. 2002 m. birželio 20 d. dalyvavo teisme vykusiame civilinės bylos nagrinėjime, arba būtų pripažinta, kad baudžiamojoje byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nepakanka daryti išvadą, o ne prielaidą apie A. M. dalyvavimą teismo posėdyje. Šią savo išvadą kasatorė grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas aptarė tik A. Š. kaltinančius įrodymus, neanalizuotas ir nevertintinas nė vienas faktinis ar teisinis baudžiamojoje byloje esančių įrodymų aspektas, kurį ji ne kartą teigia kėlusi savo prašymuose išteisinti ją, apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į apeliacinius ar kasacinį skundą; teisinantys įrodymų aspektai kritikuoti ne argumentais, o teoriniais lozungais. Byloje esantys įrodymai tirti ir vertinti neišsamiai ir vienpusiškai, neišdėstyti motyvai, kodėl nevertinta tam tikra įrodomoji informacija.
2.2. Civilinėse bylose priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė yra ne prokuroro, o tik aukštesnės instancijos teismų teisė ir pareiga – civilines bylas nagrinėjančių aukštesnės instancijos teismų teisė ir pareiga; legitimavus prokurorams teisę apkaltinti teisėjus tuo, kad esą teismų sprendimai civilinėse bylose yra nepagrįsti ar neteisėti, teismas civilinėje byloje netinkamai aiškino ir taikė privatinės teisės normą, esą teisėjas netinkamai susiformavo savo vidinį įsitikinimą ir pan. Taip kėsinamasi pažeisti Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, iškreipiama teisinė sistema ir neigiamas konstitucinis valdžių padalijimo principas. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar nagrinėdama civilinę bylą A. Š. ją išnagrinėjo teisingai ar neteisingai, taip pat ar civilinėje byloje 2002 m. birželio 20 d. buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas ar neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kad atnaujinus procesą civilinėje byloje jos, kaip teisėjos, procesinis sprendimas buvo panaikintas, baudžiamojoje byloje negalima diskutuoti nagrinėjant civilinę bylą A. Š., kaip teisėjos, atliktų procesinių veiksmų teisės ir teisėtumo požiūriu – tai aukštesnės instancijos teismo kompetencija.
2.3. Pagrindinis ir vienintelis faktas, kurį reikia nustatyti baudžiamojoje byloje, yra tai, ar civilinę bylą kasatorė, kaip teisėja, 2002 m. birželio 20 d. išnagrinėjo dalyvaujant ar nedalyvaujant atsakovo – savivaldybės atstovei A. M. Tai, ar teisingai A. Š., kaip teisėjos, 2002 m. gegužės 30 d. nutartyje skirti V. Z. ieškinio pareiškimą nagrinėti teismo posėdyje nurodyta šios nutarties surašymo data, ar atsakovui buvo išsiųstas šaukimas ir ieškinio pareiškimo nuorašas, ar teismo posėdžio sekretorė tinkamai surašė 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą, ar pagrįstai prie civilinės bylos medžiagos nepridėti atstovų procesinius įgalinimus patvirtinantys dokumentai, kokius paaiškinimus 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdyje davė savivaldybės atstovė A. M. (jei ji šiame posėdyje dalyvavo), ar V. Z. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, dėl kokių aplinkybių nebuvo baigtas ar gal pradėtas V. Z. nuomojamo buto privatizavimas, ar A. Š. kaip teisėja tinkamai surašė 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimą civilinėje byloje, ar teisėtai kaip teisėja nesiuntė atsakovui 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimo nuorašo, neturi būti nagrinėjama.
2. 4. Tai, kad A. M. dalyvavo 2002 m. birželio 20 d. civilinės bylos nagrinėjimo posėdyje, patvirtina A. Š. apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose, akistatų su liudytoja A. M., kaltinamosios J. R. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose bei akistatų su liudytoja A. M., liudytojos A. Šn. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose bei akistatų su liudytoja A. M., liudytojos A. Šn. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu gauti duomenys, 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio civilinėje byloje protokolas, 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimas civilinėje byloje, dvi A. M. parengtos ir pasirašytos pažymos. Tai, kad A. M. nedalyvavo 2002 m. birželio 20 d. teisme organizuotame civilinės bylos posėdyje, iš esmės tvirtina tik vienas faktinės informacijos šaltinis – pati liudytoja A. M. Visų kitų baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų – E. Š., A. J. ir V. R. – parodymai nėra jų tiesiogiai matyta, girdėta, suvokta informacija, šie liudytojai negalėjo būti traktuojami kaip kaltinimo liudytojai, taip pat liudytojai BPK 78 straipsnio prasme. Be to, šių liudytojų parodymai nebuvo analizuojami ir vertinami. Liudytojos A. M. parodymai nepatikimi, nes: 1) A. M. akistatos su A. Š. bei apklausos pirmosios instancijos teisme metu teigė nepamenanti įvykių, vykusių 2002 m. birželio 20 d., o savo teiginį, kad nedalyvavo civilinės bylos posėdyje, grindžia tik tuo, kad ji neturi teismo šaukimo ir V. Z. ieškinio pareiškimo kopijos, prie civilinės bylos medžiagos nėra teismo šaukimo šaknelės, o jos asmeniniuose užrašuose nėra įrašų apie civilinę bylą, taigi parodymai grindžiami ne suvoktais ir žinomais 2002 m. vykusių įvykių prisiminimais, o vien tik analitiniu A. M. mąstymu, vertinant tai, ko 2005–2006 metais (t. y. po 3–4 metų nuo aptariamų įvykių) jau nėra; 2) teismo šaukimo, V. Z. ieškinio pareiškimo liudytoja A. M. neturėjo ir rašydama pažymas dėl buto (duomenys neskelbtini), tačiau tai nesukliudė vienoje iš pažymų nurodyti, kad „argumentus dėl pateikto ieškinio (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. išdėstė bylos nagrinėjimo metu ir jie yra nurodyti teismo sprendime“, kitoje pažymoje ne tik neužsiminti, kad buvo padarytos tariamos klaidos, bet ir dar kartą patvirtinti, kad „V. Z. privatizavo tik jos butui priklausantį plotą“; 3) logikai prieštarauja tai, kad A. M. 2005 m. kovo 30 d. buvo atvykusi į teismo archyvą, tačiau nesusipažino su civilinės bylos medžiaga, o iš šios bylos medžiagos pasiėmė tik vieną teismo dokumentą – 2002 m. birželio 20 d. sprendimą civilinėje byloje; neaišku, kodėl tam reikėjo eiti į teismo archyvą, jei A. M. teigė gavusi šio teismo sprendimo nuorašą iš E. Š. ir į civilinę bylą visiškai nežiūrėjo; taip pat tai nėra tirta ir įvertinta laiko atžvilgiu, taip pat sisteminiu, loginiu ir atitikties kitiems baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams atžvilgiu. A. M. elgesys prieštarauja J. E. ir E. V. jai priskirtoms savybėms. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik A. M. išsakytus žodžius ir siejo šiuos tik su jos surašytomis pažymomis, nevertindamas jų surašymo konteksto; tų pačių duomenų pagrindu A. M. surašė viena kitai visiškai prieštaraujančias pažymas, tvirtino vienas kitam prieštaraujančius faktus. Nutartyje nenurodyta, kokius konkrečiai A. M. parodymus apie pažymų surašymą tariamai patvirtino liudytojai J. E. bei E. V.; nors Lietuvos apeliacinis teismas ir konstatuoja, kad tarp A. M. ir E. Š. parodymų yra nežymūs neatitikimai, tačiau iš skundžiamos nutarties neįmanoma suvokti, kokie konkretūs A. M. ir E. Š. parodymuose tvirtinami faktai turimi mintyje. Iš skundžiamos nutarties teksto neįmanoma įvertinti, ar šie neatitikimai yra esminiai ar nežymūs: jei būtų sutinkama, kad tokie skirtumai yra nežymūs, tektų pripažinti, jog iš skundžiamos nutarties neįmanoma suvokti, kokia faktinė situacija konstatuojama skundžiama nutartimi, taip pat iš skundžiamos nutarties neįmanoma suvokti, kokiais parodymais – A. M. ar E. Š. – teismas tiki. Pasak kasatorės, sunku suprasti ir skundžiamoje nutartyje vartojamas teisines sąvokas: apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino stresinės situacijos, kuri kilo aiškinantis dėl A. M. ir savivaldybei nežinomos V. Z. bylos, nepaaiškinamas. A. M. užrašai, prokuroro nuomone, neva traktuotini kaip A. Š. kaltinantis įrodymas, negali būti tokiais pripažinti, nes šiuose užrašuose nėra duomenų ne tik apie šioje baudžiamojoje byloje svarbią civilinę bylą, bet ir kitas baigtas civilines bylas, kuriose A. M. dalyvavo kaip savivaldybės atstovė. Taip pat patikrinti, ar į vadinamąjį „Baigtų bylų žurnalą“ buvo surašomos visos bylos, baigtos per tam tikrą laiką, nėra galimybės; šis dokumentas skundžiamoje nutartyje nei aprašytas, nei ištirtas, nei patikrintas ar įvertintas kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Kasatorė daro prielaidą, kad dėl savivaldybės Teisės departamento Juridinio skyriaus teisininkų (taigi ir A. M.) persikėlimo į naujas savivaldybės patalpas 2005 m. liudytoja A. M. negalėjo prie savo darbo dokumentų rasti 2002 m. pabaigtos civilinės bylos dokumentų, juolab kad 2008 m. spalio 10 d. vykusiame teisiamajame posėdyje ji nurodė, kad maždaug 2004 m. savivaldybės Teisės departamento Juridiniam skyriui keliantis į naujas savivaldybės patalpas buvo naikinami 2002 m. pasibaigusių civilinių bylų dokumentai (aprašo, kokie dokumentai buvo naikinami, nėra). Kasatorė daro išvadą, kad teismo šaukimo, V. Z. ieškinio pareiškimo kopijos bei kitų civilinės bylos dokumentų liudytoja A. M. prie savo darbo dokumentų nerado ne todėl, kad šių procesinių dokumentų ten nebuvo, bet todėl, kad jie buvo sunaikinti 2004 metais, tai, pasak kasatorės, patvirtina ir liudytojai J. E. bei E. V. A. M. teiginį, kad 2002 m. birželio 20 d. jai neteko dalyvauti teisme organizuotame civilinės bylos nagrinėjime, paneigė ir liudytoja A. Šn. – žmogus, vieną kartą gyvenime matęs A. M., atpažinimo pagal nuotrauką metu aiškiai nurodė ją kaip asmenį, dalyvavusį 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad A. Šn. buvo suinteresuota palankia bylos baigtimi, nes, pasak kasatorės, aktyviai ir savo sąskaita tvarkė su V. Z. gyvenamąja vieta susijusius klausimus ir, kai visus klausimus išsprendė, V. Z. turto tvarkymo klausimus perėmė kiti asmenys, taigi, pasak kasatorės, patyrė tam tikrus nuostolius, todėl nėra pagrindo jai ką nors ginti ir saugoti, o tai, kad teismo sprendimas civilinėje byloje buvo priimtas A. Šn. naudai, nerodo šios suinteresuotumo byloje. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad A. Šn. buvo suinteresuota pozityviai pateikti situaciją, iš esmės reiškia, kad ši liudytoja, anot teismo, davė neteisingus parodymus; pasak kasatorės, jei teismas taip mano, būtina imtis teisinių priemonių; be jokio A. Šn. duotų parodymų tyrimo, jų analizės ir patikrinimo, taip pat ir be jokios papildomos argumentacijos nepagrįstai daryta išvada apie A. Šn. neatpažinimą A. M. Neaišku, kokią įvykių eigą konstatuoja teismas: ar tai, kad A. Šn. nedalyvavo civilinės bylos posėdyje, todėl nežino, kada jis tiksliai įvyko ir kas kokiai pozicijai atstovavo, ar tai, kad teismo posėdis civilinėje byloje įvyko vėliau, nei nurodyta teismo posėdžio protokole, ar tai, kad A. Šn. vėl duoda neteisingus parodymus. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmeta tikimybę, jog faktinės informacijos, kurią žodžiu perteikė A. Šn. ir kuri fiksuota teismo posėdžio protokole, neatitikimas gali būti natūralus, nulemtas objektyvių aplinkybių ir sąžiningos klaidos, atkreipiant dėmesį į tai, kad A. Šn. parodymus apie 2002 metais vykusius įvykius davė tik 2005 metais, t. y. nuo įvykių praėjus daugiau nei trejiems metams. Kasatorė pripažįsta, kad procesiniai dokumentai nesurašyti preciziškai tiksliai, juose yra įsivėlusi ne viena klaida, tačiau kategoriškai nesutinka su tuo, kaip šios klaidos vertinamos skundžiamoje nutartyje, mano, kad nieko nedarė tyčia, klaidas galėjo nulemti akivaizdžiai per didelis darbo krūvis. Taip pat A. Š. nurodo, kad tiek teismo šaukimų išsiuntimas, tiek civilinėje byloje gautų ar esančių dokumentų techninis sutvarkymas, tiek kiti panašaus pobūdžio klausimai nėra teisėjo pareiga; dokumentų nebuvimas pats savaime neleidžia daryti išvados, kad pats teismo procesas buvo neteisėtas. 2002 m. dėl lėšų stygiaus ir darbo krūvio teismuose buvo įprasta situacija, kai arba apskritai nebuvo rašomi teismo šaukimai, o proceso šalis informuojama žodžiu, arba teismo šaukimai, nors ir buvo surašomi, tačiau niekur nebuvo siunčiami, tiesiog įteikiami asmeniškai proceso atstovui – šį faktą patvirtina ir visi savivaldybę teismuose atstovavę liudytojai: A. M., V. R., J. E. ir E. V. Taip pat kasatorė pažymi, kad sulyginus įrašus, esančius dviejų skirtingų institucijų – teismo ir savivaldybės – administracijos pateiktuose registracijų žurnaluose, matyti, kad savivaldybėje gautų dokumentų registre neužfiksuota daug teismo savivaldybei pateiktų dokumentų (pateikiami pavyzdžiai); kasatorė teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teisėjams pateikė dokumentus ir nurodė konkrečius faktus, kurie vienareikšmiškai įrodo, kad savivaldybėje esančiuose registruose įregistruoti ne visi dokumentai, kurie buvo išsiųsti iš teismo ir perduoti konkretiems savivaldybės tarnautojams, taigi savivaldybės registrai nėra tikslūs ir preciziški. Nė vienas liudytojas negalėjo paaiškinti, kam perduodami gauti savivaldybėje dokumentai, kaip jie fiksuojami, nebuvo griežtos dokumentų perdavimo–pasiėmimo tvarkos. Taip pat A. Š. nurodo, kad skundžiamoje nutartyje cituojami įrodymai, kurių nėra ir aprašomojoje skundžiamos nutarties dalyje – pvz., skundžiamoje nutartyje rašoma, kad „iš J. R. parodymų matyti, kad ji šaukimą išrašė V. Z., kai ieškinio pareiškimas nebuvo užregistruotas teismo raštinėje“. Toks skundžiamos nutarties teiginys neteisingas. To J. R. nesakė, tariami jos parodymai nepažymėti ir aprašomojoje apeliacinės instancijos teismo dalyje.
2.5. Nuteistoji A. Š. skunde nurodo, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties teiginių pakankamai tiesiogiai ir aiškiai leidžiama suprasti, jog tariamą nusikalstamą veiką ji padarė neteisingai išnagrinėjusi civilinę bylą ir priėmusi netinkamą sprendimą joje, – taip buvo pažeistas teismų nepriklausomumo principas; skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra savarankiškas procesinis sprendimas, konstatuodama procesiniam sprendimui esminę reikšmę turinčius faktus, skundžiamą nutartį priėmusi Lietuvos apeliacinio teismo kolegija vadovavosi ne BPK 20 straipsnio 5 dalimi, o perrašė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos teiginius. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vertinant civilinės bylos procesinius dokumentus, kasatorė gali daryti tik prielaidą, jog jos, kaip teisėjos, vidinis apsisprendimas konstatuoti faktą, kad V. Z. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuomojamo buto privatizavimo, tikėtina, buvo paremtas V. Z. atstovės teisme – A. Šn. paaiškinimais teismo posėdžio metu. Vertinant įrašus procesiniuose teismo dokumentuose akivaizdu, kad, teismo posėdžio metu tiesiogiai nagrinėjant civilinę bylą, buvo tiriamos aplinkybės, susijusios su V. Z. kreipimusi dėl buto privatizavimo. Ar buvo pateikti kokie nors su tuo susiję dokumentai, ji nepamenanti, iš procesinių dokumentų matyti, kad rašytinės medžiagos teismas netyrė.
2.6. Kasatorė teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje ir daroma išlyga, jog „minėtų asmenų kaltumo klausimas jau nebegali būti sprendžiamas ir joms negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo BK 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai“, tačiau tam tikri nutartyje esantys teiginiai (kad teisėjų kolegija nustato, jog A. Š., dirbdama teisėja (duomenys neskelbtini) teisme, veikdama bendrininkų grupe su J. R., veikdama tam tikromis aplinkybėmis ir pažeisdama tam tikrus teisės aktų reikalavimus, suklastojusi tikrus dokumentus bei pati į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, jos nusikalstami veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalį; taip pat nustatyta, kad A. Š., dirbdama teisėja, veikdama bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus, jos nusikalstami veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 2 dalį; A. Š. nusikalstamas veikas padarė 2002 m. birželio 20 d.) reiškia, kad A. Š. veikoje yra tariamos nusikalstamos veikos sudėtis, tad ir tariama jos kaltė padarius šią tariamą nusikalstamą veiką, todėl skundžiama nutartis akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos nekaltumo prezumpciją.
2.7. 2011 m. gegužės 19 d. vykusio teismo posėdžio metu A. Š. gynėjas Lietuvos apeliacinio teismo kolegijai pateikė 2011 m. gegužės 18 d. datuotą prašymą, kuriuo prašė nutraukti prieš ją nukreiptą baudžiamąjį procesą dėl pernelyg ilgos jo trukmės. Priėmusi šį prašymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė jį įvertinsianti baigiamajame dokumente. Susipažinus su skundžiama nutartimi, pastebėtina, kad nei atskirame teismo dokumente, nei skundžiamoje nutartyje, kaip baigiamajame dokumente, gynėjo prašymas nutraukti prieš A. Š. nukreiptą baudžiamąjį procesą dėl pernelyg ilgos jo trukmės liko neįvertintas. Tai, pasak pareiškėjos, buvo vienas esminių teisinių argumentų, išreiškiančių jos teisinę poziciją dėl prokuroro pateikto apeliacinio skundo ir apeliacinio proceso apskritai. Taip buvo atimta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė būti išklausytai, taip pat teisė reikšti prašymus (pažeisti BPK 22 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimai, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą bei sąžiningą baudžiamąjį procesą). Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino visų esminių apeliacinio proceso dalyvių pareikštų argumentų, taip pažeidė ir BPK 324 straipsnio 2 dalį ir 320 straipsnio 3 dalį.
3. Pasak A. Š., iš skundžiamos nutarties neįmanoma suvokti, kokiais faktiniais duomenimis ir teisiniais argumentais paremtos apeliacinės instancijos teismo išvados, konstatuojančios tariamai nusikalstamą jos elgesį ir konkrečius įkaltinančius nusikalstamų veikų sudėčių požymius, taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, taip atimama teisė suvokti pripažinimo padarius tariamą nusikalstamą veiką pagrindus ir motyvus bei, atsižvelgiant į tai, gintis reiškiant kasacinį skundą. Tai grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:
Skundžiamoje nutartyje tie patys faktai įvertinti priešingai, nei jie yra įvertinti nuosprendyje, tačiau, priešingai nei nuosprendyje, skundžiamoje nutartyje šie iš esmės kitaip nei nuosprendyje įvertinti faktai nėra net aptarti, jau nekalbant apie tai, kad nėra ir analizuoti – skundžiamoje nutartyje neaprašyti tariamo A. Š. ir J. R. bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (pvz., tariamo susitarimo turinys, vaidmenys ir pan.), nenurodyti tariamą jos ir J. R. bendrininkavimą pagrindžiantys konkretūs įrodymai, nepateiktas nė vienas teisinis argumentas, pagrindžiantis su tariamu bendrininkavimu susijusias teismo išvadas, taigi skundžiama nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Perrašydamas kaltinamąjį aktą Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi įkaltino ją ir tokiais veiksmais, kurie nebuvo jos, kaip teisėjos, procesinė ar administracinė kompetencija: nebuvo pareigos A. Š., kaip teisėjai, informuoti proceso šalių apie gautus procesinius dokumentus ar asmeniškai siųsti atsakovams šaukimus atvykti į teismo posėdį; 2002 m. gegužės 30 d. nutartimi nuspręsta, kad nėra kliūčių nagrinėti civilinę bylą, ir priimtas sprendimas siųsti atsakovui šaukimą ir ieškinio pareiškimo nuorašą. Šaukimus išrašo ir kitų procesinių dokumentų išsiuntimą organizuoja teismo posėdžių sekretorės, o faktiškai teismo šaukimus ir kitus procesinius dokumentus išsiunčia ar kurjeriams perduoda teismo darbuotojos. Taigi ji, kaip teisėja, nepažeidė CPK 128 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies, 164 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Įkaltindamas jai neveikimą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių teisinių nuostatų, kurios A. Š., kaip teisėją, įpareigotų atlikti konkrečius aktyvius veiksmus.
Nediskutuojant, kad tiek teismo posėdžio protokolas, tiek teismo sprendimas civilinėje byloje baudžiamosios teisės prasme yra dokumentai, šiuo konkrečiu atveju būtina analizuoti ir vertinti ne pačius dokumentus, kaip tokius, o tai, ar šiuose dokumentuose padaryti tam tikri konkretūs įrašai, kurių tikslumo nepatvirtina baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų visuma, leidžia juos teisiškai kvalifikuoti kaip suklastotus. Visi įrašai 2002 m. birželio 20 d. vykusio teismo posėdžio protokole ir 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendime, kurie nėra teisingumo įgyvendinimas civilinėje byloje, tačiau kurių tikslumo nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, savaime nesukuria jokių neigiamų teisinių padarinių.
Neaišku, kuo reiškėsi didelė žala, inkriminuota A. Š., kodėl ši žala laikytina didele. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 14 d. nutartyje Nr. 2K-512/2004 pabrėžiama, kad „pareigūnas, neatlikdamas pareigų, visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja pareigūno vardą. Tačiau tai yra formalioji jo veikos išraiška, nes ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Realiai žala įvertinama ne tik nustačius objektyvius jos padarinius, būtina susieti juos su konkrečiomis sąlygomis ir konkretaus pareigūno galimybe suvokti bei įvertinti esamą situaciją bei netinkamu pareigų atlikimu sukeltus padarinius“. Kasaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo galbūt sunkinančia asmens teisinę padėtį prasme.
Neaišku, kuo konkrečiai reiškėsi tariama A. Š. tyčia (tiesioginė ar netiesioginė) nusikalsti, kokie buvo jos elgesio motyvai ir tikslai.
Kasatorė taip pat abejoja, kokias konkrečias įvykio – civilinės bylos nagrinėjimo, aplinkybes nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, ar, teismo nuomone, civilinė byla apskritai nebuvo nagrinėta teismo posėdyje, o tiesiog surašyti procesiniai teismo dokumentai (tai leistų daryti išvadą, jog jai įkaltintas elgesys pasireiškė netikro dokumento pagaminimu), ar civilinė byla buvo nagrinėta, ar buvo teismo posėdis šioje byloje, tik jame nedalyvavo savivaldybės atstovė A. M. (tai leistų daryti išvadą, kad jos elgesys pasireiškė intelektualiu tikro dokumento suklastojimu). Pasak kasatorės, abejonių neišsklaido ir skundžiamos nutarties, kaip vientiso procesinio dokumento, analizė: vienur akcentuojama, esą A. Š. vienu metu tariamai nagrinėjo dvi bylas (tai leidžia kelti hipotezę, kad vieno iš šių posėdžių nebuvo), kitur jau kalbama apie dokumentų – teismo posėdžio protokolo ir teismo sprendimo civilinėje byloje – suklastojimą (tai leidžia manyti, kad teismo posėdis civilinėje byloje buvo suorganizuotas, įvyko, tačiau procesiniuose dokumentuose nėra tiksliai ir teisingai atspindėta šio posėdžio eiga). Taigi skundžiamoje nutartyje tik formaliai konstatuojamas tariamai nusikalstamas jos elgesio pobūdis, tačiau šis teismo konstatavimas nė dėl vieno įkaltinamo tariamai nusikalstamos veikos sudėties požymio nekonkretizuotas, nepagrįstas konkrečiais įrodymais ir nemotyvuotas (BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas – atimama galimybė suvokti kaltinimo pagrindą ir nuo jo veiksmingai gintis, netinkamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas).
4. Kasaciniame skunde teigiama, kad pats baudžiamasis procesas prieš A. Š. kaip teisėją buvo pradėtas neteisėtai, todėl visi šiame neteisėtai pradėtame baudžiamajame procese atlikti tyrimo veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai, įskaitant kaltinamojo akto surašymą ir baudžiamosios bylos perdavimą teismui, yra neteisėti. Šis proceso neteisėtumas lėmė neteisingą teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos ribų nustatymą, sukliudė teismui nuosekliai susiformuoti vidinį įsitikinimą, išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą galutinį sprendimą, tai lėmė ir neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Ši pozicija grindžiama tokiais pagrindiniais argumentais:
4.1. 2006 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras neleido pradėti ikiteisminio tyrimo prieš A. Š. – buvo leista pradėti procesą prieš A. Š. Baudžiamojoje byloje nėra tokio procesinio dokumento, kuris legitimuotų ikiteisminio tyrimo prieš A. Š., kaip teisėją, pradėjimą.
4.2. A. Š. niekada nebuvo pareikštas įtarimas suklastojus dokumentus: 2006 m. vasario 22 d. ir 2006 m. kovo 31 d. pranešimai apie įtarimą adresuoti ne A. Š., o asmeniui, kurio pavardė Š.; 2006 m. rugpjūčio 4 d. pranešime apie įtarimą rašoma, kad tariamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymu įtariama A. Š., o tariamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymu – A. Š. Tariamas dokumentų suklastojimas bei BK 300 straipsnio 2 dalis A. Š. neįkaltinami ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. kaltinamuoju aktu.
4.3. Ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jam vadovavęs Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras G. Danėlius neturėjo teisės reikšti jai, kaip teisėjai, jokių įtarimų ir kaltinimų. Tą galėjo daryti tik generalinis prokuroras. Teismų įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras, nėra ir negali būti suvokiama vien tik lingvistine prasme, t. y. aiškinama kaip taisyklė, kuri apibrėžia vien tik ikiteisminio tyrimo pradžios momentą (iš BPK 166 straipsnio išplaukia, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal faktą, o tyrimas prieš konkretų asmenį pradedamas, kai jam įteikiamas pranešimas apie įtarimą (BPK 187 straipsnis). Procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, nors ir yra reikšmingas, tačiau nėra pats reikšmingiausias procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo metu. Procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą nereiškia į procesą įtraukto asmens laisvės, teisių ar privatumo ribojimo. Tiek pranešimus apie įtarimą, tiek kaltinamąjį aktą prieš teisėją pradėtame procese gali priimti tik generalinis prokuroras; ši generalinio prokuroro kompetencija negali būti perleidžiama jokiam kitam prokurorui. Taigi ikiteisminis tyrimas ir baudžiamasis procesas prieš A. Š. buvo pradėtas ir vykdytas neteisėtai, pažeidžiant tiek BPK, tiek Teismų įstatyme numatytas specialias jos, kaip teisėjos, nepriklausomumą užtikrinančias procesines teisines garantijas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo ir nekaltumo prezumpcijos principo
Kasaciniame skunde A. Š. nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taigi ir nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis vertintina tuo aspektu, ar teismas, priimdamas šią nutartį, nepadarė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas A. Š. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, faktiškai buvo grindžiamas dviejomis esminėmis aplinkybėmis. Viena iš jų buvo laikoma tai, kad savivaldybės atstovė A. M. nedalyvavo 2002 m. birželio 20 d. (duomenys neskelbtini) teismo posėdyje, kita – kad į šio teismo sprendimą ir teismo posėdžio protokolą įrašyta žinomai melaginga informacija, jog posėdyje dalyvavo atsakovo atstovė A. M., kad ji prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, kad sprendimas priimtas dalyvaujant ieškovei V. Z. ir atsakovo atstovei A. M., kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą ir toks prašymas buvo priimtas bei užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios.
Būtent apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo A. Š. ir J. R. išteisintos dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, pagrįstumo ir teisėtumo, tyrė bei vertino ir tai, ar byloje esantys įrodymai patvirtina minėtas aplinkybes. Šiuo atveju byloje esantys tiek A. Š. teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti liudytojų parodymai, jie buvo gretinami tarpusavyje, lyginami su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Antai motyvuotai buvo pasisakyta dėl liudytojos A. M. parodymų, kad ji nedalyvavo 2002 m. birželio 20 d. vykusiame teismo posėdyje, patikimumo. Šie jos parodymai buvo įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste kartu aptariant prieštaravimus, esančius tarp A. M. parodymų ir informacijos, pateiktos jos rašytose tarnybinėse pažymose. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino A. Š., J. R. bei liudytojos A. Šn. parodymus dėl A. M. dalyvavimo teismo posėdyje. Teismas argumentuotai, remdamasis ir rašytine bylos medžiaga, pasisakė dėl A. Š. padarytų įstatymų pažeidimų, nagrinėjant V. Z. civilinę bylą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kodėl dėl A. Š. veiksmų atsiradusi žala laikytina didele.
Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog A. M. nedalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant V. Z. civilinę bylą, o A. Š. į teismo sprendimą ir teismo posėdžio protokolą įrašė žinomai melagingą informaciją, tokią savo išvadą grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir neobjektyviu įrodymų tyrimu bei vertinimu. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs bylos aplinkybių analizę ir įrodymų tyrimą, padarė teisingą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes analizavo neišsamiai, atskirus įrodymus vertino atskirai nuo jų visumos.
Kasatorė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad kaltinimas dėl nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarymo negali būti grindžiamas neteisingu civilinės bylos išnagrinėjimu ar neteisingo sprendimo civilinėje byloje priėmimu. Pasak kasatorės, toks kaltinimas reikštų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo pažeidimą.
Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų: teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne savitikslis dalykas, bet būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga, ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjų ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumas nesudaro jokių prielaidų teisėjui vengti tinkamai atlikti savo pareigas, o teismams –vykdyti teisingumą taip, kaip reikalauja Konstitucija. Teisėjui keliami ypatingi reikalavimai. Vykdydamas teisingumą, jis turi būti nešališkas, nepriklausomas ir remtis tik Konstitucija bei įstatymu. Jis privalo veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami teisingumo principai. Teisėjas privalo nepasiduoti valdžios institucijų ar pareigūnų, visuomeninių organizacijų ar atskirų piliečių įtakai. Teisėjo elgesys turi būti nepriekaištingas. Tokie reikalavimai teisėjui yra būtini, nes jie padeda užtikrinti žmogaus teisę į teisminę gynybą. Šių reikalavimų laikymasis garantuoja deramą teisingumo vykdymą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. ir kt. nutarimai).
Taigi iš Konstitucijos kylantis teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas neužkerta kelio teisėją už neteisingo sprendimo byloje priėmimą, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, jo kaltės turinį, kitas reikšmingas aplinkybes, traukti drausminėn, o jeigu tai susiję su nusikalstamų veikų padarymu, ir baudžiamojon atsakomybėn. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „tyrėjų, prokurorų ir teismo veikla atskleidžiant nusikaltimus, tiriant baudžiamąsias bylas ir nagrinėjant jas teismuose neatsiejamai susijusi su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu“ ir kad „netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas tam tikrais atvejais gali būti pagrindas traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn. Bet tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika“. Šie išaiškinimai pagal prasmę taikytini vertinant ne tik baudžiamajame procese valstybės pavestas funkcijas vykdančių pareigūnų profesinę veiklą, bet ir tokią veiklą, vykdomą administraciniame ar civiliniame procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008).
Taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasatorės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas tas pačias byloje esančias aplinkybes įvertino skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia iš BPK 332 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo vertinimą grindė byloje nustatytų įrodymų išsamia analize, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas.
Plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priimant nutartį, buvo paisoma ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl A. M. dalyvavimo teismo posėdyje ir atitinkamų duomenų į teismo sprendimą bei teismo posėdžio protokolą įrašymo. Tai darydamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, buvo priimta jau po to, kai A. Š. ir J. R. buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. BPK 327 straipsnio 1 punkte numatyta nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo galimybė, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Tačiau teismų praktikoje konstatuota, kad tai nereiškia, jog turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamieji nuosprendžiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-458/2005, 2K-75/2006, 2K-7-114/2011). Taigi baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties atmesti prokuroro apeliacinį skundą nėra aplinkybė, trukdanti dar kartą apeliacine tvarka tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, surašęs nutartį, kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti bei nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-114/2011).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus senaties terminams. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą.
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).
Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu –Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).
Taigi minėtos EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, kad tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutrauktina, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti veikos faktinių aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu ir jį panaikindamas, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir aptarė atskirai vienus nuo kitų ir taip padarė esminių BPK 20 ir 305 straipsnio pažeidimų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė analizuodamas faktines bylos aplinkybes, vertindamas byloje esančius įrodymus. Ši teismo atlikta analizė ir vertinimai nereiškia kasatoriaus pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką ir kartu nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas nutartyje pavartojo tam tikras formuluotes, kuriose A. Š. ir J. R. veiksmai įvardijami kaip nusikalstami, atitinkantys tam tikrus BK straipsnius. Antai nutartyje konstatuojama, kad „A. Š., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama teisėja (duomenys neskelbtini) teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupe su J. R., 2002 m. birželio 6 d. gavusi V. Z. ieškinio pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, pažeisdama galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. IX-779 redakcija) 128 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies, 164 straipsnio 3 punkto, 167 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 2 dalies, 215 straipsnio, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. I-480 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neinformavo apie gautą ieškinio pareiškimą atsakovo – (duomenys neskelbtini) savivaldybės, neišsiuntė atsakovui šaukimo atvykti į teismo posėdį bei, nedalyvaujant jo atstovui, neveikdama nešališkai, neklausydama tik įstatymo, nesivadovaudama Konstitucija ir kitais įstatymais bei jų nesilaikydama, pažeisdama proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo principus, pasirašydama posėdžių sekretorės J. R. 2002 m. birželio 20 d. surašytą protokolą su jame įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M. ir kad ši prašė ieškinį atmesti, suklastojusi tikrus dokumentus bei pati į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo atstovė A. M., <...> diskreditavusi teisėjo vardą bei teisminės valdžios autoritetą, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą <...>, padarė didelę neturtinę žalą, taip A. Š. padarė didelę žalą valstybei <...>. Tokie A. Š. ir J. R. nusikalstami veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalį“.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „ A. Š., dirbdama teisėja, ir J. R., dirbdama teismo posėdžių sekretore, būdamos valstybės tarnautojos, veikdamos bendrininkų grupe, <...> civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojo tikrus dokumentus: J. R. į 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą įrašė melagingas žinias, kad posėdyje dalyvavo atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M., prašiusi ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, ir tai patvirtino savo parašu; A. Š. savo parašu patvirtino 2002 m. birželio 20 d. posėdžių sekretorės J. R. suklastotą su įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis tikrą dokumentą – teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo įrašytos žinomai melagingos žinios apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M., prašiusi ieškinį atmesti, ir į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašė žinomai melagingas žinias, kad viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės atstovė A. M., kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), kad toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas spręsti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Taip A. Š. padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais diskreditavo teisėjo vardą bei teisminės valdžios autoritetą. Taip J. R. padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais ji diskreditavo teisminės valdžios autoritetą. Tokie A. Š. ir J. R. nusikalstami veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)“. Viena vertus, tokios teismo nutarties formuluotės, kai A. Š. ir J. R. veiksmai įvardijami kaip nusikalstami, yra perteklinės ir neesminės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo klausimą. Kita vertus, nors teismo nutartyje ir nėra tiesiogiai konstatuota, kad A. Š. ir J. R. laikomos kaltomis nusikalstamų veikų padarymu, tai savaime nepaneigia minėtų formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, nesuderinamumo su nekaltumo prezumpcijos principu. Tokių formuluočių turinys gali būti suprastas kaip A. Š. ir J. R. pripažinimas kaltomis nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, padarymu. Kita vertus, pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 95 straipsnį, jei baudžiamoji byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tai savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu.
Taigi plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį pavartojo ir tokias formuluotes, kurių turinys nedera su iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančiais reikalavimais, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio jo nutartis turi būti panaikinta. Šis pažeidimas padarytas ne tik kasatorės, bet ir J. R. atžvilgiu. Todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, naikinama visa Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis.
Dėl baudžiamojo proceso prieš A. Š. pradėjimo teisėtumo
Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad baudžiamasis procesas jos atžvilgiu buvo neteisėtas, nes jai, kaip teisėjai, įtarimus ir kaltinimus galėjo reikšti tik Generalinis prokuroras, o ne Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras.
Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2005 m. birželio 7 d. pagal faktą (gavus E. Š. 2005 m. birželio 3 d. pareiškimą, adresuotą Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro pav. I. Mikelioniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, dėl galimo teismo dokumentų klastojimo), 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidentas sustabdė (duomenys neskelbtini) teisėjos A. Š. įgaliojimus ir sutiko, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn (to vada – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimas). Pagal 2006 m. vasario 21 d. galiojusią Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį „Jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką“. Pagal Teismų įstatymo 89 straipsnio 2 dalį pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo.
Taigi teisėjai A. Š. ikiteisminis tyrimas kaip tik ir buvo pradėtas, kaip nurodyta Teismų įstatyme (o ne tęstas ar baigtas, kaip kasatorė teigia savo kasaciniame skunde) generaliniam prokurorui kreipusis su teikimu į Respublikos Prezidentą. Analizuojant kasatorės pateiktus argumentus, pabrėžtina, kad Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato kokios nors išimtinės generalinio prokuroro kompetencijos organizuojant, vadovaujant, ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Antai BPK 164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka, organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Pagal BPK 35 straipsnį prokuroras yra Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 3 punktą generalinis prokuroras atlieka ikiteisminį tyrimą ir palaiko valstybinį kaltinimą itin svarbiose baudžiamosiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus generalinis prokuroras gali pavesti generalinės prokuratūros prokurorui ir teritorinei prokuratūrai atlikti, organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti bet kurioje ikiteisminio tyrimo byloje ar ikiteisminio tyrimo įstaigoje (52.1 punktas), gali pavesti bet kuriam prokurorui palaikyti valstybinį kaltinimą ar dalyvauti bet kuriame kitame teisme (79.2 punktas).
Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje pradedant baudžiamąjį procesą prieš A. Š. nebuvo paisoma iš BPK, Teismų įstatymo kylančių reikalavimų.
Kasatorė baudžiamojo proceso prieš ją neteisėtumą sieja ir su techninių gramatinių klaidų pranešimuose apie įtarimą ir kaltinamajame akte buvimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad techninių gramatinių klaidų pranešimuose apie įtarimą ir kaltinamajame akte buvimas nėra esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo prielaida, dėl kurios reikėtų keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus.
Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai
Kasaciniame skunde kasatorė taip pat ginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, 2011 m. kovo 20 d. nutartimi panaikinusios Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį ir perdavusios bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, sudarymo teisėtumą. Be to, kasatorė teigia, kad ši kolegija priimdama minėtą nutartį pažeidė teisę į nešališką teismą, nes iš anksto nustatė faktus ir suformulavo išvadas, kuriuos turėtų konstatuoti apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėsiantis teismas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 366 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismuose apeliacine tvarka. BPK nėra įtvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo inter alia šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos įgaliojimai nagrinėti bylas dėl nutarčių, priimtų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį nagrinėjo tik tuo aspektu, ar ją priimant buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, grąžinusi bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nutartyje nurodė, kokie BPK straipsniai buvo pažeisti (BPK 384 straipsnio 7 dalis). Antai buvo nurodyta, kad „apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, <...> o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, jį panaikinti ir nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui“. Tad apeliacinės instancijos teismui, iš naujo nagrinėjusiam bylą apeliacinės instancijos teisme, vienintelis nurodymas buvo – išnagrinėti visus įrodymus kaip visumą ir tik tada daryti vienas ar kitas teisines išvadas. Taigi, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, minėta Aukščiausiojo Teismo nutartis nesuvaržė apeliacinės instancijos teismo apsisprendimo savarankiškumo, negalėjo lemti ir nelėmė padarytų išvadų bei atitinkamo sprendimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartį ir bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
