Baudžiamoji byla Nr. 2K-252/2012
Teisminio proceso Nr.1-52-1-00646-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 2.1.15.1.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant R. M. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. D. 460,23 Lt turtinę žalą; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoneriems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams. R. M. įpareigotas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. D. 460, 23 Lt turtinę žalą.
Iš R. M. priteista V. D. 460,23 Lt turtinei ir 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt turėtoms advokato išlaidoms padengti.
Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 29 d., apie 22.30 val., Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, viešoje vietoje, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliais veiksmais tyčia nukentėjusiajam V. D. sudavė ne mažiau vieną smūgį koja į krūtinę, nemažiau du smūgius kumščiu į petį ir ne mažiau vieną kartą kumščiu į kaktą, parkritus ant žemės, sudavė ne mažiau kaip tris smūgius koja į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo kaktoje, nosies kairėje pusėje, kairėje alkūnėje ir kairiame dilbyje, kraujosruvos odoje abiejų akių vokuose ir kairiame dilbyje, muštinės žaizdos kaktos kairėje pusėje ir kairio skruostikaulio srityje, nosies kaulų lūžimo bei trauminio nosies pertvaros iškrypimo, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I, II, III ir kairės pusės I bei apatinio žandikaulio dešinės pusės II ir kairės pusės V, VII dantų vainikų kraštų lūžimo, riešakaulio lūžimo, bei riešakaulio panirimo; tokiais veiksmais kaltinamasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalies ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o dėl civilinio ieškinio bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nurodo, kad teismai savo sprendimus iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, todėl buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, kurie lėmė ydingų teismų sprendimų priėmimą.
Kasatorius teigia, kad jo veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, o siekiant apsaugoti savo interesus, t. y. smurto veiksmai, nors ir atlikti namo kieme, negali būti laikomi chuliganiškais, nes šiuo atveju jo veiksmus sukėlė neteisėti ir provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai ir tai buvo asmeninio pobūdžio paskatos, o ne siekimas sutrikdyti viešąją tvarką. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių ir jis turėjo būti išteisintas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai spręsdami neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam klausimą nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusysis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo išdėstytą poziciją dėl padaryto kūno sužalojimo pasveikimo galimybių, liekamųjų reiškinių. Teismo nurodytas motyvas, kad dėl dantų taisymo nukentėjusysis jaučia nepatogumus ir dėl to jam reikia priteisti 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, visiškai nepagrįstas ir prasilenkia su protingumo kriterijais. Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusysis 2006 m. buvo gydytas Alytaus ligoninės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dėl patirtos politraumos, ir neturtinės žalos dydį grindė seniau patirtais sužalojimais. Teismai, nuteistojo nuomone, turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Padarytas sužalojimas nesukėlė nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai ilgalaikių ir negrįžtamų pakitimų, nepakenkė jo reputacijai, nesumažino karjeros galimybių, jis gali gyventi įprastą gyvenimą, dirbti vadybininko darbą, kurį dirbo iki įvykio.
Teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, turi nustatyti tokį protingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį, kad atsakingas už žalą asmuo būtų kuo labiau suinteresuotas, kiek įmanoma operatyviau atlyginti neturtinę žalą. Kasatorius mano, kad teismas neatsižvelgė į šiuos kriterijus bei į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas, kitus ekonominius veiksnius. R. M. kasaciniame skunde teigia, kad priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams ir teismų praktikai, todėl turėjo būti sumažintas.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nutartyje, anot prokuroro, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir visapusiškai vertino įrodymus, todėl BPK 20 straipsnio taisyklių nepažeidė.
Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nepaisant to, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nuketėjusiojo įvyko dėl asmeninių nesutarimų (automobilio parkavimo), tačiau jis vyko viešoje vietoje. Todėl nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra ne tik nukentėjusiojo nesunkus sveikatos sutrikdymas, bet ir pagal nusikalstamų veikų sutaptį - viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Teismų išvados dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal veikų sutaptį taikant BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra pagrįstos ir teisingos, todėl kasacinis skundas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo negali būti tenkinamas.
Prokuroro nuomone taip pat nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas dėl baudžiamojoje byloje priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodyti kasatoriaus argumentai jau buvo nagrinėti apeliacinio proceso metu ir teismo priimtoje nutartyje jie motyvuotai atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundo ribose bei atsakė į visus esminius argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių ir jis savo veiksmais nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos, o veikė dėl asmeninio pobūdžio paskatų.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Tam, kad kvalifikuoti veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius.
Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus R. M. atliko daugiabučio gyvenamojo namo kieme, ir tai, kad ši vieta yra viešoji vieta, abejonių nekyla.
Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, todėl teismas, nustatęs, kad R. M. sumušė V. D. viešoje vietoje, pagrįstai padarė išvadą, kad jo veiksmai įvykio metu buvo įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių normų.
Esminis viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų R. M. veiksmų (triukšmo, necenzūrinių žodžių, smūgių nukentėjusiajam) buvo pažeistos įvykį mačiusių D. D., R. K., R. M. ir kitų asmenų teisės, sutrikdyta jų rimtis ir poilsis (įvykio laikas 22.30 val.).
Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia. Pagal teismų nustatytas aplinkybes R. M. veikė tiesiogine tyčia - suvokė, kad smurtaudamas prieš V. D. dėl menkavertės dingsties kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški ir asmeniniai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. M. veikė dėl asmeninių paskatų (konfliktiniai santykiai su nukentėjusiuoju dėl automobilių parkavimo). Asmeniniams santykiams aiškintis R. M. pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. veikoje nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde neargumentuotai nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir jų nevertina, tik tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. R. M. kasaciniame skunde nenurodo konkrečių įrodymų, į kuriuos teismai neatsižvelgė ir nevertino. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus bei bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė.
R. M. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos dydžio klausimą ir priteisė V. D. aiškiai per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti, nes nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis.
Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą teismas įvertina vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nukentėjusysis V. D. baudžiamojoje byloje pareiškė R. M. civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymais bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, priteisė nukentėjusiajam V. D. mažesnę, t. y. 12 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. V. D. savo civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl R. M. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį ir moralinį skausmą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nes buvo sužalotas viešoje vietoje, pažemintas kitų asmenų akivaizdoje. Dėl sužalojimų jam buvo atlikta nosies operacija, išmušti dantys, negalėjo normaliai valgyti, buvo sunku kalbėti, veide liko randai, kamuoja baimės jausmas, sumažėjo bendravimo galimybės, dėl to negali gyventi visaverčio gyvenimo.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismas, priteisdamas iš R. M. neturtinę žalą V. D., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus bei CK 6.250 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, o Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiajam V. D. priteistos nepagrįstai didelės neturtinės žalos, padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė neturtinės žalos klausimą, o nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė. Teismas teisingai nurodė, kad V. D. dėl įvykio patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, kad sužalojimo padariniai bus jaučiami visą laiką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-181/2012, 2K-29/2011, 2K-544/2011).
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
