V. K. pagal BK 140 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-495/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46341-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.9.4; 2.3.2.2.13; 1.1.8.7.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Tomui Jurgelioniui (vaizdo konferencijos būdu, naudojant „Zoom“ programą),

nukentėjusiajam T. M., jo atstovui advokatui Remigijui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Tomo Jurgelionio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; nevartoti alkoholio bei kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi V. K., kaltintam pagal BK 284 straipsnį, baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 1.20 val. iki 1.40 val., Vilniuje, prie pastato, esančio Kernavės g. 88, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, būdamas neblaivus (nustatytas 0,78 promilės neblaivumas), konflikto su T. M. metu tyčia sudavė jam du smūgius į kairį skruostą ir kaktą, taip sukėlė T. M. fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad T. M. ir V. K. fizinis konfliktas (kaip nurodo – „susirėmimas“) įvyko ne vieną kartą, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet du kartus. Teismas nustatė, kad V. K. pirmojo susirėmimo su T. M. metu sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių pastarajam į veidą ir galvą, bet tokius veiksmus atliko ne siekdamas sužaloti, o gindamasis nuo nukentėjusiojo T. M. pavojingo kėsinimosi, ir pritarė pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytoms išvadoms, kad už šiuos veiksmus V. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai (viešosios tvarkos sutrikdymas) buvo kilę iki antrojo V. K. ir nukentėjusiojo susirėmimo.

2.1. Antrojo susirėmimo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą be jokio teisėto pagrindo, nes joks pavojingas kėsinimasis, kurį reikėjo atremti fiziniais veiksmais, nevyko. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog dėl V. K. suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dalis sužalojimų buvo padaryta pirmojo susirėmimo metu, tačiau, įvertinus T. M. parodymus, nustatyta, kad V. K. suduoti smūgiai sukėlė fizinį skausmą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas T. Jurgelionis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nes neįvertino visų byloje surinktų įrodymų turinio, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintą teisės į teisingą teismą principą, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pažeisdamas nekaltumo prezumpciją.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų E. M. ir E. G. parodymus, kurių pagrindu padarė išvadą, kad tarp V. K. ir T. M. buvo antras susidūrimas, kurio metu V. K. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir neužtikrino teisės į teisingą teismą, nes nepadarė teisinių išvadų dėl šių parodymų suderinamumo su kitais bylos įrodymais – skambučiais į Bendrąjį pagalbos centrą ir vaizdo įrašais.

3.3. Liudytojų E. M. ir E. G. parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams: jų pačių duotiems parodymams teisme, skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą turiniui, vaizdo įrašams, o apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino įrodymų (garso ir vaizdo įrašų), galėjusių lemti priešingą teismo sprendimą, turinio, todėl nesilaikė reikalavimo išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir atsietai, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, todėl padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamą teisę į teisingą teismą.

3.4. Iš pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų liudytojos E. M. parodymų matyti, kad, pasak jos, antrasis užpuolimas įvyko T. M. skambinant antrą kartą į Bendrąjį pagalbos centrą. Nustatyta, kad į Bendrąjį pagalbos centrą dėl šio įvykio buvo skambinta tris kartus: du kartus skambino T. M., vieną kartą – J. K.. Nukentėjusysis T. M. į Bendrąjį pagalbos centrą antrą kartą skambino 2019 m. spalio 26 d. 1 val. 36 min. 44 sek., tačiau iš šio pokalbio turinio nematyti, kad jo metu T. M. būtų puolamas ar patirtų smurtą. Taip pat yra svarbus trečiojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą laikas (1 val. 36 min. 58 sek., t. y. buvo skambinta T. M. dar nepabaigus pokalbio) ir turinys. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neįvertino pokalbių turinio, bet ir, vertindamas liudytojos E. M. parodymus, visiškai jų nelygino su antrojo ir trečiojo skambučio laiku ir pokalbių turiniu.

3.5. Liudytoja E. M., apklausiama teisme, priešingai nei 2019 m. lapkričio 8 d. apklausos metu, parodė, kad antrojo susirėmimo metu ji buvo įsikibusi į vyrą, jo nepaleido ir pajutusi, kad gali būti blogai, papurškė dujų. Tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad V. K., pasilenkęs ir susiėmęs veidą, stovi ne prie nukentėjusiojo ir liudytojos E. M., o daug toliau nuo jų, kitoje kelio pusėje. Be to, teismas, vertindamas E. M. parodymus, kuriais ji parodė, kad antrojo susirėmimo metu ji buvo įsikibusi į savo vyrą, neatsižvelgė į tai, kad nuo ašarinių dujų nukentėjo tik V. K., o T. M. ašarinių dujų poveikio nepajuto, nors tai, kad dujų poveikis buvo stiprus, patvirtino liudytojas A. V., kuris parodė, kad jam pradėjo graužti akis vien tik nuo buvimo šalia V. K., tai matyti ir iš vaizdo įrašo.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai liudytojos E. G. parodymus laikė patikimais, nes jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme skyrėsi, jų nepatvirtina kitų liudytojų J. K., A. V., E. P., A. V. parodymai, prie bylos pridėti vaizdo įrašai ir liudytojos E. M., buvusios šalia nukentėjusiojo, parodymai. Apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad E. G. ir nukentėjusysis ar jo šeima buvo nepažįstami, paneigia E. G. parodymai, kuriais ji parodė, kad įvykio metu buvo ir kaimyno žmonos motina, šie parodymai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad liudytojos santykis su nukentėjusiuoju ir jo šeima nebuvo tolimas.

3.7. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. K. nusikaltimą padarė konflikto su T. M. metu iš pykčio dėl pirmesnių netinkamų nukentėjusiojo veiksmų, grindžiama prielaidomis, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas ne objektyviais duomenimis, o nukentėjusiojo žmonos ir liudytojos E. G. parodymais, kurie prieštarauja kitų liudytojų parodymams bei garso ir vaizdo įrašų turiniui, taip pat pažeidė nekaltumo prezumpciją.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. K. nepadarė nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnyje, tačiau padarė išvadą, kad prokuroro kaltinamajame akte nurodyti padariniai – T. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kilo ne dėl neteisėtų V. K. veiksmų, o dėl V. K. gynybos nuo T. M. užpuolimo. Vis dėlto toliau teismas nuosprendyje nustatė, kad, įvertinus T. M. parodymus, nekyla abejonių, jog V. K. suduoti smūgiai jam sukėlė fizinį skausmą, todėl teismas V. K. veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, kad V. K. 2019 m. spalio 26 d. nuo 1.20 val. iki 1.40 val. Vilniuje, prie pastato Kernavės g. 88, šalia automobilių aikštelės, būdamas neblaivus (nustatytas 0,78 promilės neblaivumas), konflikto su T. M. metu tyčia sudavė jam du smūgius į kairį skruostą ir kaktą, taip sukėlė T. M. fizinį skausmą.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas posėdyje V. K. informavo, kad teismas turi teisę pakeisti kaltinimą ir nagrinėti bylą pagal BK 140 straipsnį, bet jo neinformavo, kad teismas gali inkriminuoti padarinius, kurie nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, kurie nesudarė šios bylos nagrinėjimo dalyko ir dėl kurių sukėlimo V. K. niekada nebuvo kaltintas. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas V. K. nuteisė dėl fizinio skausmo sukėlimo, t. y. dėl padarinių, kurių padarymu jis nebuvo kaltintas. Taigi tai, kad apeliacinės instancijos teismas pranešė V. K. apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, tačiau nepranešė apie tai, kad teismas gali pakeisti kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes kitomis, laikoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, nes V. K. suprato, kad jis kaltinamas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, todėl neturėjo galimybių pateikti argumentų, susijusių su fizinio skausmo sukėlimu.

3.10. Kai apeliacinės instancijos teismas nuteisė V. K., jis prarado teisę į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami ir fakto klausimai, taip jis prarado teisę į veiksmingą apeliaciją, kurią garantuoja Konstitucija. Taip buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą ir apribota galimybė teikti apeliacinį skundą dėl fakto klausimų. Taip buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nes buvo pažeista Konstitucijos 30, 31 straipsniuose, Konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinta teisė į teisingą procesą, teisė į gynybą, rungimosi principas, taip pat padaryti BPK 255, 256 straipsnių nuostatų pažeidimai.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nustatė V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, tačiau nenurodė, kodėl 0,7 promilės neblaivumas turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato T. Jurgelionio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022). Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021).

6. Kaip matyti iš nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato T. Jurgelionio kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu liudytojų E. M. ir E. G. parodymų vertinimu. Kasaciniame skunde teigiama, kad minėtų liudytojų parodymai prieštarauja jų pačių duotiems parodymams teisme, skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą ir vaizdo įrašų turiniui, taip pat yra pateikiama šių liudytojų parodymų analizė ir kasatorių interpretuojamas vertinimas. Be to, kasatoriai kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo, t. y. dėl antrojo T. M. ir V. K. susidūrimo, kurio metu T. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, ir prašoma padaryti kitokias išvadas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teisme

7. Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų E. G. ir E. M. parodymus ir jų pagrindu padarydamas išvadą dėl tarp T. M. ir V. K. įvykusio antro susidūrimo, nepadarė teisinių išvadų dėl šių parodymų suderinamumo su kitais bylos įrodymais – skambučiais į Bendrąjį pagalbos centrą ir vaizdo įrašais.

8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K- 74-976/2017).???

9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>, 2K-22-489/2022). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021).

10. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-424/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-424/2009">2K-424/2009</a>, 2K-556/2010, 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K- 587- 697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).??????

11. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, matyti, kad abu teismai liudytojų E. G. ir E. M. parodymus, kuriais buvo įrodinėjamas antrasis T. M. ir V. K. fizinis kontaktas, teismų įvardijamas kaip „susidūrimas“, vertino skirtingai: pirmosios instancijos teismas juos vertino kritiškai, o apeliacinės instancijos teismas pripažino juos patikimais įrodymais ir jais grindė įrodytomis pripažintas faktines veikos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos E. G. parodymus kaip siekį padėti kaimynui T. M. ir pripažindamas juos nepatikimais, atsižvelgė į tai, kad jos parodymus paneigia įvykyje dalyvavusių ir iš arti konfliktą stebėjusių liudytojų J. K., A. V., A. V. ir E. P. parodymai, taip pat byloje esantys vaizdo įrašai. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad liudytojos E. M. parodymai nepatikimi, atsižvelgė į tai, kad jų nepatvirtino nė vienas konflikto vietoje buvęs liudytojas. Be to, teismas įvertino ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl minėto įvykio, joje E. M. kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl tiek ji, tiek jos sutuoktinis T. M. yra suinteresuoti duoti jiems palankius parodymus.

12. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nurodė, kad liudytojos E. G. parodymai paneigia V. K. ir liudytojų J. K., A. V., A. V. ir E. P. parodymus. Be to, teismas liudytojos E. G. veiksmus įvertino kaip pilietiškumą, siekį padėti tyrimui, o ne suinteresuotumą duoti nukentėjusiajam T. M. palankius parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo T. M., liudytojos E. M. parodymais ir liudytojos E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos ji patvirtino apeliacinės instancijos teisme, padarė išvadą, kad tarp T. M. ir V. K. įvyko antras susidūrimas, t. y. V. K., pasibaigus būtinosios ginties situacijai, pribėgęs prie T. M. sudavė šiam du smūgius į galvos sritį: vieną – į kairįjį skruostą, o kitą – į kaktos sritį.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog liudytojų E. M. ir E. G. parodymai yra nepatikimi, ir tinkamai tai motyvavo (šių liudytojų parodymus vertino tiek tarpusavyje, tiek su kitų liudytojų parodymais, tiek su byloje esančiais vaizdo įrašais, tiek su nukentėjusiojo ir V. K. parodymais). O apeliacinės instancijos teismas, liudytojų E. M. ir E. G. parodymus įvertindamas priešingai, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi šių liudytojų parodymų nevertino nei juos lygindamas tarpusavyje, nei su T. M. ir J. K. skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą laiku bei pokalbių turiniu, nei su byloje esančiais vaizdo įrašais, nei su kitais byloje esančiais įrodymais – V. K. ir liudytojų J. K., A. V., A. V. ir E. P. parodymais, tačiau suteikė jiems išskirtinę reikšmę, nepaisydamas jų prieštaringumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nelygino parodymų tarpusavyje ir neatsižvelgė į tai, kad liudytojų E. M. ir E. G. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs ir prieštarauja pirmiau jų pačių duotiems parodymams. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorių argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra pagrįsti, o toks pažeidimas yra pripažįstamas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir būtinosios ginties pabaigos momento nustatymo

14. Kaip minėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas liudytojų E. M. ir E. G. parodymais, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti nepatikimais, bei nukentėjusiojo T. M. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino kritiškai, grindė išvadą, kad V. K. smurtą prieš T. M. naudojo du kartus: pirmąjį kartą – esant būtinosios ginties situacijai, o antrąjį – pasibaigus būtinosios ginties situacijai.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. K. žodinio konflikto su T. M. metu tyčia sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių pastarajam į veidą ir galvą, taip jam padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje ir veido kairėje pusėje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Be kita ko, nutartyje, įvertinęs byloje surinktų, ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visetą, teismas konstatavo, kad tarp V. K. ir T. M. įvyko vienas susidūrimas, kurį išprovokavo T. M. fiziniais veiksmais, o V. K. nuo pastarojo smurtinių veiksmų gynėsi. O apeliacinės instancijos teismas, netinkamai atlikęs kaltinimo liudytojų parodymų vertinimą, nustatė, kad V. K. su T. M. susidūrė du kartus, t. y. pirmąjį kartą V. K. gynėsi nuo T. M., todėl tokius V. K. veiksmus pripažino buvus esant būtinosios ginties situacijai, o antrąjį kartą, jau pasibaigus būtinosios ginties situacijai, V. K. tyčia sudavė du smūgius T. M. į galvos sritį, dėl to pastarajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi byloje priimti du teismų sprendimai, kuriuose yra nustatytos skirtingos faktinės veikos aplinkybės ir padarytos skirtingos išvados dėl būtinosios ginties pabaigos momento.

16. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtNzg4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-788/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-788/2020">2K-38-788/2020</a>, 2K- 205- 719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLTMwMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142-303/2021">2K-142-303/2021</a>). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 194- 387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018).

17. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 520- 303/2015). Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Nustačius pavojingo kėsinimosi pradžią, būtina nustatyti ir jo pabaigą, nes prasidėjęs kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K- 7- 326/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-96-303/2020).

18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų ir proceso įstatymo nuostatas atitinkantį įrodymų vertinimą, pagrįstai ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad 2019 m. spalio 26 d. apie 1.30 val. prie pastato, esančio Kernavės g. 88, Vilniuje, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, įvykusio konflikto tarp V. K. ir T. M. iniciatoriumi buvo T. M., kuris, būdamas neblaivus (2,05 prom. neblaivumas), nusekė iš paskos V. K. su kitais asmenimis, buvusiais pas E. P. svečiuose, ėmė priekaištauti dėl ne vietoje gatvėje pastatyto automobilio, pradėjo įžeidinėti V. K., provokuoti, neleido jam išvažiuoti atsistodamas prieš automobilį, būdamas agresyviai nusiteikęs, pirmasis sudavė smūgius V. K. su ranka į lūpą ir koja spyrė į pilvą, todėl V. K. ėmė gintis nuo staigaus ir netikėto nepažįstamo asmens užpuolimo. Po to V. K., gindamasis nuo T. M., mosikavo rankomis ir tiksliai nenustatytą smūgių skaičių sudavė jam į veidą ir galvą, taip padarė sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Be to, nustatyta ir tai, kad A. V. ir J. K. T. M. atskyrė nuo V. K., taip užkardydami jų tolesnes grumtynes.

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė, kad T. M. pirmas pradėjo konfliktą, atliko smurtinius veiksmus prieš V. K., taip priversdamas pastarąjį gintis nuo kilusio realaus fizinio pavojaus. Taip apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. K. T. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktos dešinėje pusėje ir veido kairėje pusėje, padarė gindamasis, todėl, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nusprendė, jog atsakomybė jam kilti negali. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. K., pasibaigus pavojingam kėsinimuisi, T. M. stovint ant šaligatvio kartu su savo sutuoktine E. M., sudavė T. M. smūgius į galvos sritį be jokio teisėto pagrindo, nes joks pavojingas kėsinimasis, kurį reikėjo atremti fiziniais veiksmais, nevyko. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su liudytojų E. G. ir E. M. bei nukentėjusiojo T. M. parodymų netinkamu vertinimu, atliktu apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad antro susidūrimo tarp V. K. ir T. M. nebuvo, todėl V. K. prieš nukentėjusįjį po smūgių, kuriuos jis sudavė gindamasis, neatliko jokių smurtinio pobūdžio veiksmų. Tokia išvada darytina įvertinus pirmosios instancijos teismo tinkamai atliktą išsamią bylos duomenų analizę, pagal proceso įstatymą atliktą įrodymų vertinimą ir procesinio sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pavojingo kėsinimo pradžią (momentas, kai T. M. pradėjo prieš V. K. smurtinio pobūdžio veiksmus: sudavė smūgį ranka į lūpą ir koja spyrė į pilvą), kuri sutapo su būtinosios ginties pradžia, t. y. V. K. atsiradusia teise gintis, tinkamai nustatė ir pavojingo kėsinimo pabaigą (momentas, kai T. M. nuo V. K. buvo atskirtas fiziškai dėl J. K. ir A. V. aktyvių veiksmų), kuri sutapo su būtinosios ginties pabaiga, t. y. pasibaigus V. K. turimai prigimtinei teisei gintis, todėl pagrįstai konstatavo, kad V. K. jam inkriminuotus veiksmus atliko ir padarinius sukėlė gindamasis.

20. Taigi, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. K. prieš T. M. smurtinio pobūdžio veiksmus atliko vieną kartą, besigindamas nuo jį užpuolusio neblaivaus ir agresyviai nusiteikusio T. M. atliekamų smurtinio pobūdžio veiksmų, todėl, kaip pagrįstai nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, jam atsakomybė už gynimąsi nekyla. Nustačius, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymai buvo vertinami nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų (liudytojų E. G. ir E. M. parodymams buvo suteikta išskirtinė reikšmė, jie buvo vertinami selektyviai ir atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų visumos), nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad V. K. prieš T. M. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus antrą kartą, t. y. pasibaigus būtinosios ginties situacijai.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių pažeidimo apeliacinės instancijos teisme

21. Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, nes neinformavo kaltinamojo dėl padarinių, kurie nebuvo nurodyti kaltinamajame akte ir kurie nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko, inkriminavimo.

22. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2020). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2012, 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K- 42- 942/2016, 2K-7-162-303/2019).

23. Apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K-526/2014, 2K- 441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>, 2K-278-788/2018). Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). Po to, kai byla dėl konkrečių kaltinamųjų ir nusikalstamų veikų yra perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimo metu teisme kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Jeigu byloje pareiškiamas prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, tai reiškia ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme apskritai negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>).

24. Kaip nurodyta pirmiau, V. K. pirmosios instancijos teisme pagal patikslintą kaltinimą buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje, t. y. pažeidęs viešąją tvarką šiomis aplinkybėmis: 2019 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 1.20 val. iki 1.40 val., būdamas viešoje vietoje, Vilniuje, prie pastato Kernavės g. 88, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, būdamas neblaivus (nustatytas 0,78 promilės neblaivumas), įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, žodinio konflikto su T. M. metu tyčia sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam į veidą ir galvą, taip padarė T. M. poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje ir veido kairėje pusėje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

25. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu V. K. įspėjo, kad jo veika gali būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas, jeigu nebūtų nustatyta, kad buvo pažeista viešoji tvarka. Be to, teismas proceso dalyvių paklausė dėl prašymų, susijusių su galimu kaltinimo pakeitimu, tačiau tiek prokuroras, tiek ir V. K. gynėjas prašymų nepareiškė (3 t., b. l. 21–22), bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas toliau.

26. Taigi pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose imperatyviai nustatyta, kad teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Informuoti apie teisę prašyti pertraukos yra teismo pareiga, bet ne diskrecija, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas minėtą įstatymo nuostatą, atėmė iš V. K. galimybę pasinaudoti šia procesine teise. Apeliacinės instancijos teismas neinformavo V. K. apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, tik paklausė proceso dalyvių dėl prašymų pateikimo ir pirmiausia leido prokurorui išsakyti savo poziciją dėl galimybės pateikti prašymus, susijusius su galimu kaltinimo keitimu kaltinamajam. Tokia situacija neatitinka BPK 256 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos.

27. Antra, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, neįspėjo V. K., kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K- 8- 696/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-162-303/2019). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus tai, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K-7-304-976/2016, 2K-8-696/2016, 2K-7-162-303/2019). Darydamas tokią išvadą teismas vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne visada pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę iš esmės suvaržo kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir jų galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 278- 788/2018, 2K-142-719/2019).

28. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad nors kasatoriai kaip nagrinėjimo teisme ribų pažeidimą nurodo aplinkybę – V. K. veiksmais T. M. sukeltų padarinių pakeitimą (pirmosios instancijos teismas inkriminavo nežymų sveikatos sutrikdymą, o apeliacinės instancijos teismas – fizinio skausmo sukėlimą), tačiau teisėjų kolegija, vertindama V. K. apkaltinamajame nuosprendyje nustatytą kaltinimo apimtį bei jo turinį, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakeitė faktines veikos aplinkybes, bet V. K. nuteisė pagal naują kaltinimą, kuris šioje byloje jam niekada nebuvo pateiktas. Ši išvada darytina įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik pakeitė veikos teisinį vertinimą, t. y. kvalifikavimą iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį (kaip buvo įspėjęs V. K. teismo posėdyje), tačiau ir inkriminavo jam naujas faktines aplinkybes, susijusias su tariamu ir netinkamai apeliacinės instancijos teismo nustatytu antruoju nuteistojo ir nukentėjusiojo fiziniu kontaktu (susidūrimu), t. y. „kad V. K. sudavė T. M. du smūgius į kairį skruostą ir kaktą, tuo sukeldamas T. M. fizinį skausmą“. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme V. K. buvo kaltinamas tik vienu šių asmenų fiziniu kontaktu (susidūrimu), dėl kurio, pagal pateiktą kaltinimą, kaltinamojo veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir T. M. nežymiai sutrikdyta sveikata. Būtent tame teismui pateiktame kaltinime (dėl kurio pirmosios instancijos teisme byla nutraukta esant būtinosios ginties sąlygoms) buvo nurodyta, kad V. K. smūgiai T. M. buvo suduoti į veidą ir galvą, nekonkretizuojant jam suduotų smūgių skaičiaus. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms dėl V. K. būtinosios ginties sąlygų buvimo pagal šį jam pateiktą kaltinimą, kartu naujai inkriminavo T. M. kitų smūgių, dėl kurių jis sukėlė fizinį skausmą, sudavimą į galvos sritį. Tačiau, kaip jau teisėjų kolegija nurodė, toks kaltinimas V. K. šioje byloje niekada nebuvo pateiktas. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ne pakeitė faktines veikos aplinkybes ar veikos teisinį vertinimą (kaip buvo pranešęs kaltinamajam), tačiau inkriminavo jam naujas faktines aplinkybes, veiką kvalifikavo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), taip nustatydamas naują kaltinimą ir nuteisdamas pagal jį V. K.. Toks apeliacinės instancijos teismo skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje V. K. pateiktas siurprizinis kaltinimas, nesilaikant BPK 255, 256 straipsnių nuostatų, aiškiai pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. jo procesinę teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir turėti galimybę nuo pareikšto kaltinimo gintis.

29. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie suvaržė nuteistojo V. K. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nutartis be pakeitimų.

30. Teisėjų kolegija, nustačiusi, jog apeliacinės instancijos teismas V. K. nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, ir jį naikindama, dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymu, nepasisako, kadangi jie netenka teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį be pakeitimų.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Algimantas Valantinas

Daiva Pranytė-Zalieckienė