A. M. pagal BK 129 str. 2 d., 149 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-31-489/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22938-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.2.3;

1.2.3.1.1; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Viktorui Onačkai (Viktoras Onačko),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Viktoro Onačkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (perkvalifikavus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktų) laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją iš dalies pridedant prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų trims mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priimtas nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo atsisakymas ir procesas dėl šios dalies nutrauktas. Civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, priimtas nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo atsisakymas ir procesas dėl 20 000 Eur civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sugyventinę A. P.: laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 30 d. 20 val. iki birželio 2 d. 3.15 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame(duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė A. P. rankomis nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau nei šešis smūgius į galvą, rankas, pečius, krūtinę, juosmenį, kojas, taip padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, jis pasireiškė poodine kraujosruva dešinio žando srityje, gleivinės nubrozdinimu apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, minkštųjų audinių kraujosruvomis viršugalvio dešinėje, pakaušio dešinėje ir kairėje užausinėje srityje, kraujosruva kairės akies junginėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu abipus, galvos smegenų žievės sumušimu, padarė poodines kraujosruvas dešinės akies vokų išoriniame kampe, poodines kraujosruvas kairio žasto priekiniame ir išoriniame paviršiuose, poodines kraujosruvas abiejų pečių, abiejų žastų, abiejų dilbių, kairės krūties, juosmens dešinio šoninio paviršiaus, abiejų šlaunų, kairio kelio sąnario ir abiejų blauzdų srityse, dėl to ji patyrė galvos sužalojimą, to komplikacija – galvos smegenų pabrinkimas, galvos smegenų suspaudimas išsiliejusiu krauju, ūminis centrinės kilmės širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimas, nuo to A. P. mirė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei veikos kvalifikavimo, tačiau pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą teismas gali tik priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir tik tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šioje byloje A. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis nuteistas už nukentėjusiojo R. P. sutuoktinės nužudymą, su kuriuo ikiteisminio tyrimo metu ir pradėjus bylą nagrinėti teisme nukentėjusysis ir siejo prašomą priteisti neturtinę žalą, tačiau vėliau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo civilinio ieškinio atsisakė ir šis atsisakymas teismo buvo priimtas. Esant tokiai teisinei situacijai, procesas dėl civilinio ieškinio turėjo būti ne paliktas nenagrinėtas, bet nutrauktas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas V. Onačka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį ir A. M. išteisinti dėl A. P. nužudymo. Kasatorius nurodo:

3.1. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme buvo suvaržyta nuteistojo A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad procesiniai veiksmai ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl netinkamo spaudimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Titarenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 31720/02; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Pavlenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 42371/02; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09). Įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save skirta asmeniui apsaugoti nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios. Tokia pasirinkimo laisvė realiai pažeidžiama tuo atveju, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti ar kai jo parodymai neatitinka pareigūnų „lūkesčių“, institucijos imasi gudrybių siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 48539/99). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad teisė į teisingą teisinį procesą apima įvairius reikalavimus teisiniam procesui, tarp jų bylos kontekste yra svarbus teismo nešališkumo reikalavimas (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gegužės 11 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir skundžiamų nuosprendžio bei nutarties matyti, kad teismai ir kitos jurisdikcinės teisę taikančios institucijos nebuvo nešališkos. Darydami išvadas apie bylos aplinkybes, teismai ir kitos jurisdikcinės institucijos rėmėsi A. M. ranka rašytu 2019 m. birželio 5 d. „paaiškinimu“ ir vertino jį kaip pagrindinį nuteistojo kaltės įrodymą. Pažymėtina, kad šių duomenų atsiradimas tarp byloje surinktų įrodymų yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes šio dokumento šaltinis nėra žinomas, nenustatytas jo gavimo būdas, dėl dokumento pridėjimo prie bylos nėra surašytas pagal BPK 98 straipsnio taisykles ir prokurorų praktikos rekomendacijas privalomas protokolas apie asmens savanorišką dokumento pateikimą (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-288 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-25 redakcija)). Dėl to prokuratūra neužtikrino nešališko ikiteisminio tyrimo, o teismai atskleidė savo šališkumą vertindami A. M. „paaiškinimo“ turinį kaip įrodymus. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti gynybos prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytojus areštinės darbuotojus, išreikalauti iš areštinės dokumentus apie A. M. veido sužalojimą, jo sveikatos būseną prieš pradedant jo laikymą, o apeliacinės instancijos teismas pateisino tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikdamas nelogišką paaiškinimą, ignoruojantį bylos aplinkybę, kad A. M., atsakinėdamas į klausimus, kliedėjo. Ikiteisminio tyrimo metu su teismo medicinos specialisto išvada buvo leista susipažinti tik jo pabaigoje, todėl buvo ne tik pažeista A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą, bet ir suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad panaudojus specialiąsias žinias nepavyko nustatyti, dėl kurio galvos trauminio poveikio (smūgio ar atsitrenkimo į kietą paviršių griuvimo metu) mirė A. P., todėl teismai, padarydami išvadą, kad ji mirė būtent nuo A. M. suduoto smūgio, viršijo savo kompetencijos ribas ir sukūrė bylos duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu prokurorė atsisakė skirti A. M. teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios metu būtų tiriama jo psichinė sveikata 2019 m. birželio 4–7 d., nors byloje buvo duomenų, rodančių poreikį tokią ekspertizę skirti. Kasatoriaus manymu, tokį sprendimą lėmė tai, kad nustačius, jog A. M. psichika 2019 m. birželio 4–7 d. buvo sutrikusi, netektų įrodomosios galios A. M. „paaiškinimas“, jo kaip įtariamojo 2019 m. birželio 5 d. duoti parodymai. Pirmosios instancijos teisme siekiant įvertinti A. M. psichinę sveikatą buvo pateiktas prašymas iškviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytoją asmenį, buvusį areštinėje toje pačioje kameroje su A. M., areštinės darbuotojus, išreikalauti dokumentus iš areštinės apie A. M. elgesį ir sveikatą 2019 m. birželio 4–7 d., tačiau toks prašymas nenurodant jokių sprendimo motyvų teismo buvo atmestas. Kasatoriaus manymu, toks sprendimas buvo priimtas dėl tų pačių motyvų kaip ir prokurorės sprendimas atsisakyti skirti psichiatrinę ekspertizę (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje 2018 m. birželio 7 d. Kartvelishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 17716/08). Pateikiant A. M. įtarimą bei apklausiant jį kaip įtariamąjį ir skiriant kardomąją priemonę 2019 m. birželio 5, 6 d. nedalyvavo gynėjas, nes advokatas S. Nalivaika buvo tik A. M. atstovas, o gynėjo ir atstovo teisinė padėtis baudžiamajame procese yra skirtinga, todėl kartu su teise į tinkamą teisinį procesą buvo pažeista ir A. M. teisė į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo tiriama įvykio versija, kad A. P. nužudė kitas asmuo, nors byloje buvo duomenų, rodančių, kad A. P. galėjo mirti ne nuo A. M., o nuo kito asmens smūgio.

3.2. Įvertindami byloje surinktus įrodymus, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pripažindami A. M. kaltu, bylą nagrinėję teismai rėmėsi tik selektyviai atrinktais įrodymais, prasimanytais naujais įrodymais, kurie prieštaravo tarpusavyje. Iš priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad joje išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo yra padriki, absurdiški, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

3.2.1. Nors priimtoje nutartyje nurodoma, kad A. M. „paaiškinimas“ ir 2019 m. birželio 5 d. jo kaip įtariamojo apklausos metu duoti parodymai nelaikyti įrodymais, tačiau teismas savo išvadas dėl A. M. kaltės pagrindė būtent šiais duomenimis. Priimtuose nuosprendyje ir nutartyje nurodoma, kad A. M. paaiškinimo ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuotų duomenų patikimumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tačiau toks teiginys yra deklaratyvus, nes nuosprendyje ar nutartyje jokie konkretūs kiti A. M. kaltę patvirtinantys įrodymai nenurodyti. Pažymėtina ir tai, kad A. M. „paaiškinimas“ negalėjo būti pripažintas įrodymu, nes nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis ir būdu jis pateko į baudžiamąją bylą (jo negalima patikrinti BPK nustatytais veiksmais), o galimai ir buvo išgautas panaudojant prieš A. M. fizinį smurtą (pagrindą taip manyti suteikia ant A. M. veido areštinėje nustatyti sužalojimai). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pramanytais naujais įrodymais, nes nutartyje padarė išvadą, kad A. M. 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole buvo padaryta rašymo klaida, nurodant, kad A. M. davė parodymus ne apie 2019 m. balandžio 30 d., o apie 2019 m. gegužės 30 d. įvykius. Kasatorius pažymi, kad apklausos metu dalyvavo gynėjas, šis jokių pastabų dėl 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokolo nepareiškė, todėl apklausos duomenys turėjo būti laikomi teisingais. Nors apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nenurodė, kodėl laiko apklausos protokole nurodytą datą rašybos klaida, tačiau, kasatoriaus manymu, tai nulėmė stengimasis nuslėpti įrodymų prieštaravimą, nes pagal teismo medicinos specialistų paaiškinimus 2019 m. birželio 1 d. įvykiai negalėjo būti susiję su A. P. mirtimi, taigi reikėjo ją pakeisti norint pateisinti įrodymų spragą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo pakartota, kad A. M. veikė 2019 m. birželio 1 d., motyvuodamas tuo, kad duodamas parodymus teismo posėdžio metu A. M. stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį. Kasatorius pažymi, kad apie teismo medicinos specialisto išvados duomenis, jog A. P. negalėjo mirti nuo 2019 m. birželio 1 d. suduoto smūgio, A. M. teismo posėdžio metu nebuvo žinoma, todėl duodamas parodymus jis negalėjo siekti palengvinti savo teisinės padėties, o tiesiog nurodė jam žinomas teisingas įvykio aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad pagal bylos duomenis yra pagrindas manyti, jog 2019 m. birželio 4–7 d. A. M. buvo psichikos sutrikimo būsenos, todėl jo „paaiškinimas“ ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokolas bei kiti duomenys, gauti jo apklausų metu, negali būti pripažinti duomenimis, turinčiais įrodomąją galią, tačiau į šiuos duomenis teismai, vertindami A. M. „paaiškinimo“ ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole nurodytų duomenų patikimumą, neatsižvelgė. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas pagrindė naujais duomenimis, padarydamas išvadą, kad „paaiškinimo“ ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu A. M. psichika nebuvo sutrikusi, motyvuodamas laiku, kurio reikėjo psichikos sutrikimui išsivystyti. Kasatorius pažymi, kad apie A. M. psichikos būseną „paaiškinimo“, įtariamojo apklausos metu išvadą galėjo duoti tik specialiųjų žinių turintys asmenys, todėl teismas peržengė savo įgaliojimų ribas.

3.2.2. Byloje buvo netinkamai įvertinti ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. P. galvos srityje nustatyti šeši trauminiai poveikiai, vieni jų atsirado dėl smūgių į galvą sudavimo, o kiti – dėl griuvimo ir atsitrenkimo į paviršius, kurių vienas nulėmė kraujo išsiliejimą ir A. P. mirtį. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad šiuolaikinės medicinos žinios nesuteikia galimybės identifikuoti konkrečią A. P. galvos traumą, kuri sukėlė kraujo išsiliejimą. Dėl to, remiantis abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principu, teismas negalėjo padaryti išvados, kad A. P. mirė dėl A. M. veikos. Darydamas kitokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto O. P. paaiškinimais, kad sužalojimų išsidėstymas veido srityje rodo, jog A. P. griuvimas galėjo įvykti nuo smūgio į veidą. Kasatorius pažymi, kad teismo medicinos specialistui O. P. klausimas dėl griuvimo ir smūgių tarpusavio ryšio nebuvo užduotas ir jis dėl to nepasisakė, be to, kasatoriaus nuomone, pagal sužalojimų veido srityje išsidėstymą neįmanoma nuspręsti, kad būtent tokia, o ne kitokia veido sužalojimų konfigūracija lėmė žmogaus griuvimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nuo A. M. smūgių į galvą A. P. dar griuvinėjo ir patyrė galvos traumas, taigi traumos yra susietos ir jų kaltininkas yra A. M., nustatė naują bylos aplinkybę, taip nebuvo nešališkas, nukrypo nuo abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl smūgių į galvą ir griuvinėjimo tarpusavio ryšio prieštarauja A. M. „paaiškinimo“, 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokolo duomenims, nes juose nurodoma, kad smūgiai į galvą A. P. buvo suduoti gulint šiai lovoje, taigi ji negalėjo griūti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad trauminių poveikių padarymo laikas teismo medicinos specialistų nustatytas labai apytikriai 2–4 parų tikslumu ir į šį laiką patenka dienos nuo 2019 m. gegužės 29 d. Byloje teismai nustatė, kad A. M. pas A. P. atėjo 2019 m. gegužės 30 d., todėl liko netirta, ar A. P. nebuvo patyrusi sužalojimų dar 2019 m. gegužės 29 d., juolab kad byloje yra pakankamai duomenų, jog pas A. P. lankėsi ir kiti vyrai. Pažymėtina ir tai, kad, pagal bylos duomenis, A. P. girtavo (kraujyje 2,54 promilės girtumas, šlapime 3,37 promilės girtumas), taigi galėjo griūti ir susižaloti pati, tačiau teismai visus galvos sužalojimus priskyrė A. M. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. nustatyta per 30 įvairių kūno sužalojimų, tačiau nustatyta, kad tik keturis iš jų sudavė delnu A. M., todėl jei A. P., kaip nustatė teismai, pati negriuvinėjo, o tik mažą dalį smūgių sudavė A. M., kitus sužalojimus turėjo padaryti kiti byloje nenustatyti asmenys, kurie ir galėjo suduoti A. P. mirtį sukėlusį sužalojimą 2019 m. gegužės 29 d. Reikšminga ir tai, kad, pagal bylos duomenis, A. P. neretai staiga griūdavo ir ją apimdavo traukuliai, todėl nepaneigta tai, kad ji galėjo griūti ir patirti galvos traumą dėl alkoholinės epilepsijos. Vien tai, kad tokios diagnozės nėra A. P. medicinos dokumentuose, gali būti paaiškinta tuo, jog A. P. buvo medikė ir nenorėjo, kad ši liga jai būtų diagnozuota, todėl ne kartą atsisakė dėl priepuolių vykti į gydymo įstaigą. Kasatorius pažymi, kad teismų nustatyta A. M. buvimo vieta, pagrįsta jo mobiliojo ryšio telefono buvimo duomenimis, neturi įrodomosios vertės, nes yra nepakankamai konkreti, be to, byloje nėra duomenų, kur tuo metu buvo pati A. P. (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas).

3.3. Darydami išvadą, kad A. M. veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš teismo medicinos specialistų paaiškinimų matyti, kad galvos sumušimas, nulėmęs kraujo išsiliejimą, nėra mirtina trauma ir pajutus sveikatos pablogėjimą bei laiku kreipusis į gydymo įstaigą mirties būtų išvengta. A. P. turėjo vidurinį medicininį išsilavinimą, todėl negalėjo nesuprasti, kad jos sveikata pablogėjo, tačiau į gydymo įstaigą nesikreipė. Toks aplaidus A. P. elgesys turi būti vertinamas kaip veiksnys, turėjęs lemiamą įtaką mirčiai. Ne mirtiną traumą sukėlęs A. M. negali atsakyti už nužudymą, nes kitaip teisinės atsakomybės griežtumą nulemtų ne kaltininko, o nukentėjusio asmens elgesys. Kasatoriaus teigimu, teismų padaryta išvada, kad suduodamas A. P. smūgį į galvą A. M. suvokė, jog gali atimti jai gyvybę, nepagrįsta, nes prieštarauja teismo medicinos eksperto P. P. paiškinimams, jog smūgio žmogui į galvą padariniai yra neprognozuojami. Dėl to nepagrįsta teismų išvada, kad A. M. atėmė A. P. gyvybę veikdamas netiesiogine tyčia. Anot kasatoriaus, A. P. mirė dėl savo aplaidaus elgesio, kai nesikreipė medicinos pagalbos pablogėjus sveikatai, o šiuo atveju tarp veikos ir kilusių padarinių nėra nenutrūkstamo priežastinio ryšio, o A. M. veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas netiesiogine tyčia. Kasatoriaus teigimu, nepagrįsta teismų išvada, kad A. P. laikytina A. M. šeimos nare, ir tai pripažinta veiką kvalifikuojančiu požymiu. Pagal teismų praktiką, tik gyvenimas kartu, kai vyksta nuolatinės išgertuvės, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, būdingą šeimai, nerodo šeimos (atitinkančios partnerystės formą) santykių susiformavimo. Tokie asmenys šeimos nariais nelaikomi (Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga AB-47-1). Iš nuteistojo A. M., liudytojų V. K., A. G., D. R. parodymų darytina išvada, kad pas A. P. nuolat lankėsi vyrai, jos butas buvo virtęs girtavimo landyne ir A. P. iki pat mirties turėjo nuolatinių ir artimų bei konfliktiškų santykių ne tik su A. M., bet ir su kitais vyrais. Padarydamas priešingą išvadą apie A. P. santykius su kitais vyrais, apeliacinės instancijos teismas iškreipė byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. A. M. buvo vienas iš A. P. pažįstamų, kuris galbūt ateidavo dažniau ir pasilikdavo ilgiau, bet jų santykiai buvo pagrįsti abipusiu potraukiu girtauti. Toks gyvenimas vadinamas asocialiu ir amoraliu, kuris pagal teismų praktiką nepripažįstamas šeimos santykiais.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. M. gynėjo advokato V. Onačkos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021). Dėl šios priežasties nuteistojo A. M. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pagal apeliacinį skundą (dalis kurio argumentų perkelta į kasacinį skundą) apeliacinės instancijos teismo patikrintomis ir patvirtintomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, prašoma daryti kitokias išvadas dėl jų, nei padarė teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl A. M. kaltumo grindžiamos A. M. „paaiškinimu“ ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu duotais parodymais, nes jokie kiti įrodymai, patvirtinantys A. M. kaltę, nuosprendyje ir nutartyje nenurodyti. A. M. „paaiškinimas“ negali būti laikomas įrodymu, nes jo negalima patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iškreipė A. M. 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokole duomenis, nurodydamas, kad jame rašoma apie 2019 m. gegužės 30 d. įvykius, o ne apie tų pačių metų balandžio 30 d. įvykius. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio protokolą, nes tuo metu A. M. nebuvo žinomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, todėl jis nesuprato savo teisinės padėties ir negalėjo jos sušvelninti. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami A. M. „paaiškinimą“ ir 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu duotus parodymus, neatsižvelgė į tai, kad A. M. tuo metu galėjo būti sutrikusi psichika. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino teismo medicinos specialisto išvados duomenis, padarydamas išvadą, kad būtent A. M. veika sukėlė A. P. mirtį nulėmusį kūno sužalojimą, kartu nukrypo nuo abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo, buvo šališkas.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

6.2. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

6.3. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys).

6.4. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose pirmiau nurodytų BPK pažeidimų nepadaryta, teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydami faktines bylos aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

6.5. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai savo išvadas dėl bylos aplinkybių ir A. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė ištyrę ir įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, juos analizuodami tiek atskirai, tiek kartu atsižvelgdami į bendrą teismų nagrinėjamos situacijos kontekstą, nesuteikdami nė vieniems iš jų didesnės reikšmės ar kažkurią jų dalį ignoruodami. Konkrečiai šioje byloje teismai savo išvadas pagrindė tarnybiniu pranešimu dėl A. M. telefono numerio išklotinės analizės, iš kurio matyti, kad A. M. įvykio metu buvo įvykio vietoje, nukentėjusiojo R. P., liudytojų A. G., A. J. R., D. R., V. K. parodymais, pagal kuriuos A. P. įvykio metu gyveno su A. M., kuris, būdamas neblaivus, smurtaudavo prieš ją, teismo medicinos specialisto išvada ir specialistų bei ekspertų paaiškinimais, pagal kuriuos, atsižvelgiant į A. P. sužalojimus ir jų lokalizaciją, mažai tikėtina, kad jie galėjo atsirasti dėl griuvimo, o būdingesni sukeltiems smūgių, teismo psichiatrijos specialisto išvada, kad nėra būtinybės tirti A. M. psichikos būseną, įvykio vietos apžiūros protokolu, medicinos dokumentais apie A. P. sveikatą, kuriuose nėra duomenų apie jos sirgimą epilepsija, ir kitais priimtuose nuosprendyje ir nutartyje nurodytais bei aptartais įrodymais. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad iš nukentėjusiojo R. P., liudytojų A. G., D. R. parodymų nėra pagrindo daryti išvadą, jog įvykio metu įvykio vietoje buvo kitų asmenų, išskyrus A. M., kurie galėjo suduoti smūgius A. P. Vertindami A. M. parodymus teisme, teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. M. parodymai dėl įvykio aplinkybių proceso nebuvo nuoseklūs, nes pradžioje jis pripažino nužudęs A. P., vėliau ėmė neigti šią aplinkybę, aiškindamas, kad A. P. galėjo patirti mirtinus kūno sužalojimus pargriuvusi dėl girtumo ar dėl alkoholinės epilepsijos priepuolio, o šios įvykio versijos vėliau buvo paneigtos kitais byloje surinktais įrodymais, tokiais kaip teismo medicinos specialisto išvada ir specialistų bei ekspertų paaiškinimai, medicinos dokumentai apie A. P. sveikatos būklę. Dėl to A. M. paaiškinimai, duoti 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu, kaip nurodyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, buvo panaudoti A. M. parodymams teisme ir kitiems byloje surinktiems įrodymams patikrinti ir įvertinti, o ne kaip savarankiški įrodymai, kuriais buvo pagrįsti teismų sprendimai pripažinti A. M. kaltu dėl A. P. nužudymo. Be to, kadangi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, nesirėmė A. M. kaip įtariamojo 2019 m. birželio 5 d. duotais parodymais, apeliacinės instancijos teismo pastabos dėl šiuose duomenyse esančių klaidų dėl įvykio laiko (pagal kasacinio skundo argumentus – įtariamojo parodymų turinio iškraipymai) neturėjo įtakos teismų sprendimui dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir dėl to pirmiau nurodyta situacija negali būti vertinama kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Atsižvelgiant į pirmiau nutartyje nurodytą įrodymų visetą ir teismų išvadas dėl paaiškinimo bei 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokolo duomenų vertinimo, taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismai netinkamai įvertino ir 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu A. M. duotus parodymus.

6.6. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, padarydami išvadą, kad A. P. mirė būtent dėl A. M. smūgių, teismai neviršijo įstatymų suteiktos kompetencijos ribų. Nors kasatorius teisingai pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvada ir specialistų bei ekspertų paaiškinimais nepavyko nustatyti konkretaus smūgio ar kito trauminio poveikio, nuo kurio A. P. patyrė kūno sužalojimą, sukėlusį jos mirtį, tačiau pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį išvados apie bylos aplinkybes daromos remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne tik atskirais įrodymais. Pirmiau nutartyje aptartų įrodymų visuma leido teismams padaryti įrodymais grįstas išvadas, kad A. P. mirė būtent dėl A. M. smūgių, ir leido pagrįstai atmesti versiją apie kitokią A. P. mirties priežastį. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai išvadas dėl bylos aplinkybių pagrindė prielaida, buvo šališki ir nukrypo nuo abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principo.

6.7. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai išdėstė argumentus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal paduoto apeliacinio skundo argumentus ir dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pateikė motyvuotas išvadas, taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

Dėl kasatoriaus teisės į tinkamą teisinį procesą

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą, nes prokuratūra ir teismas buvo šališki, kadangi atsisakė tirti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kaip įvykio versijas, kad A. P. nužudė kitas asmuo, o ne A. M., kad A. M. prisipažinimas („paaiškinimas“) ir parodymai, duoti apklausiant jį kaip įtariamąjį 2019 m. birželio 5 d., gauti panaudojus prieš jį fizinę prievartą ir pasinaudojant jo psichikos sutrikimu. Pasak kasatoriaus, A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą buvo pažeista ir dėl to, kad prokurorė leido su teismo medicinos specialisto išvada susipažinti tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, kad apklausiant kaip įtariamąjį ir skiriant kardomąją priemonę A. M. nebuvo užtikrinta teisė į gynėją.

7.1. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat Konstitucijos 31 straipsnis suponuoja kiekvieno asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Asmens teisė į tinkamą teisinį procesą apima kelias proceso dalis – ikiteisminio tyrimo dalį ir bylos nagrinėjimo teisme dalį. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tinkamas teisinis procesas yra toks, kurio metu gerbiamos visų proceso dalyvių (šalių) teisės, garantuojama šalių lygybė įstatymui, laikomasi kitų baudžiamojo proceso principų, taip pat toks procesas, kurio būtina sąlyga – proceso subjektų funkcijų atskyrimas, bylą nagrinėjančio teismo ir bylos tyrimui vadovaujančio prokuroro nešališkumas ir nepriklausomumas (1999 m. vasario 5 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

7.2. Pasisakant apie prokuroro nešališkumą, pažymėtina, kad pagal BPK 58 straipsnio 1 dalį prokuroras negali dalyvauti byloje, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu. Kartu pabrėžtina, kad prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-303/2017">2K-162-303/2017</a>). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Vien tik kasatoriaus manymas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar kad jo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, nesudaro pakankamo pagrindo prokuroro šališkumui konstatuoti.

7.3. Kalbant apie teismo nešališkumą primintina, kad jis reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą dėl kurio nors proceso dalyvio, yra tendencingas. Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadai, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-548-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-548-699/2015">2K-548-699/2015</a>, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjItNjI4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-62-628/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-62-628/2019">2K-62-628/2019</a>).???

7.4. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius nenurodo jokių duomenų apie prokuroro ar teismo (teisėjų kolegijos nario) suinteresuotumą bylos baigtimi, o prokuroro ir teismo šališkumą sieja su konkrečiais organizuojant procesą jų priimtais procesiniais sprendimais.

7.5. Pažymėtina, kad prokuroras ar teismas, vertindami ir spręsdami bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus pagal atitinkamai BPK 178 ar 270 straipsnio nuostatas, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ištirti. Prokuroras ar teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir motyvuotai atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra prokuroro, teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Iš bylos medžiagos matyti, kad visi prokurorui ar teismui posėdžiuose pareikšti prašymai buvo apsvarstyti ir dėl jų priimti motyvuoti sprendimai, tarp jų ir dėl A. M. „paaiškinimo“ ir 2019 m. balandžio 5 d. įtariamojo apklausos metu parodymų davimo aplinkybių, tačiau, kaip minėta nutartyje, šie duomenys byloje įrodymais nebuvo pripažinti ir jais nebuvo grindžiama išvada dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, taigi nebuvo pagrindo tirti neesmines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo tiriama versija, kad A. P. galėjo nužudyti ne A. M., o kitas asmuo ar asmenys, tačiau ji paneigta tarnybiniu pranešimu apie A. M. telefono numerio išklotinės analizę, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo R. P., liudytojų A. G., A. J. R., D. R., V. K. parodymais. Dėl to prokuroras ir teismai pagrįstai netenkino šių prašymų ir jų atmetimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo suvaržyta A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą.

7.6. Pagal BPK 181 straipsnio 1 dalį rašytinis prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus pateikiamas prokurorui. Įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo pateikti prašymai susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga neprivalo būti motyvuoti. Prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, taip pat neleisti daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijų ar išrašų, jei toks susipažinimas galėtų pakenkti ikiteisminiam tyrimui (BPK 181 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-525/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-525/2010">2K-525/2010</a>). Toks atsisakymas turi būti motyvuotas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismo medicinos specialisto išvada turėjo reikšmingų duomenų, kurių per ankstyvas atskleidimas įtariamajam A. M. ar jo gynėjui galėjo pasunkinti išsamų nusikaltimo ištyrimą. Dėl to vien tai, kad, pateikus prašymą susipažinti su teismo medicinos specialisto išvada, prokurorė, laikydamasi BPK 181 straipsnio nuostatų, neleido su šiais ikiteisminio tyrimo duomenimis susipažinti, negali būti laikoma prokurorės šališkumu ir teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimu. Juolab kad prokurorės nutarimas galėjo būti apskųstas teisme ir šia teise gynybos šalis sėkmingai pasinaudojo, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs skundą dėl prokurorės nutarimo, leidimą susipažinti su teismo medicinos specialisto išvada suteikė. Ši situacija negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu, nes gynybos šalis su teismo medicinos specialisto išvada susipažino dar nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir susipažinusi su ja teikė prašymus papildyti dar nebaigtą ikiteisminį tyrimą.

7.7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad A. M. teisė į tinkamą teisinį procesą ir teisė į gynybą buvo suvaržytos, nes 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu ir 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu dėl kardomosios priemonės skyrimo nebuvo užtikrintas gynėjas, nes iš 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos protokolo, 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad jų metu kaip A. M. gynėjas dalyvavo advokatas S. Nalivaika, kuris realiai naudojosi įtariamojo gynėjo teisėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad advokato orderyje nurodomas netikslus gynėjo statusas, t. y. advokato S. Nalivaikos orderyje nurodomas pavedimas ne „ginti“ A. M., bet jam „atstovauti“, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad advokatas S. Nalivaika dalyvavo procese ne kaip A. M. gynėjas, bet kaip atstovas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu buvo suvaržyta A. M. teisė į tinkamą teismo procesą.

Dėl netinkamo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami A. M. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes A. M. veika nėra susijusi su A. P. mirtimi dėsningu priežastiniu ryšiu, nenustatyta ir tai, kad A. M. veikė tyčia. Be to, tarp A. M. ir A. P. susiklosčiusių santykių negalima prilyginti santykiams tarp šeimos narių, todėl negali būti inkriminuotas veiką kvalifikuojantis požymis šeimos nario nužudymas.

9. Šie skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

9.1. Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Sprendžiant priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo klausimą, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad šis ryšys turi būti objektyvus, t. y. turi būti nustatyta, kad kaltininko padaryta veika sukėlė ir lėmė padarinių atsiradimą. Nužudymo bylose paprastai ši aplinkybė nustatoma būtent remiantis teisės medicinos specialisto ar eksperto išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, šios išvados gretinamos su kitais bylos įrodymais ir nustatytais kaltininko veiksmais. Teisės medicinos duomenis teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio ir nutarties turiniu, neturi pagrindo manyti, kad teismai, nustatydami priežastinį ryšį, jog būtent dėl A. M. veiksmų įvyko A. P. mirtis, jį nustatė neteisingai.

9.2. Atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad A. M. nesuvokė savo veikos pavojingumo kito asmens gyvybei, negalėjo numatyti tokių padarinių (mirties). Asmuo, vartodamas fizinį smurtą prieš kitą žmogų, suduodamas rankomis smūgius kitam žmogui į galvą, negali nesuvokti, kad jo veika neabejotinai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ar net gyvybei. Akivaizdu, kad suaugęs, veiksnus, gyvenimišką patirtį turintis A. M., suduodamas ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajai A. P. į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą ir kitas kūno dalis bei padarydamas jai ne mažiau kaip 30 kūno sužalojimų, suvokė, kad jo veika pavojinga ne tik nukentėjusiosios sveikatai, bet ir gyvybei. Lietuvos teismų praktikoje nužudymų bylose ne kartą pripažinta, kad kaltinamasis, visa jėga sudavęs smūgį (smūgius) kitam asmeniui į gyvybiškai svarbią kūno vietą (ypač į galvą) ir taip atėmęs jam gyvybę, suvokia savo veikos pavojingumą šio asmens gyvybei ir, net jeigu nenori sukelti jam mirties, pasirinkdamas pavojingą gyvybei veikimo būdą, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti, taigi nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-247/2009">2K-P-247/2009</a> ir kt.). Tai, kad A. M. nužudė A. P. veikdamas netiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismo pripažinta ir šioje byloje, abiejų grandžių teismai A. M. kaltę savo sprendimuose tinkamai motyvavo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

9.3. A. M. veiksmai teismų kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nustatyta, kad jis nužudė savo šeimos narį. Šiame punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis – artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymas.

9.4. Šeimos nario sąvoką atskleidžia BK 248 straipsnio 2 dalis, pagal kurią šeimos nariu laikomas ir asmuo, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė). Aiškinant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, reikšminga Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje išaiškinta, kad bendras gyvenimas nesudarius santuokos atitinka šeimos sampratą, jei jis grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Dėl to, sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2010">2K-49/2010</a>, 2K-327/2013, 2K-487/2013, 2K-301-139/2016).

9.5. Kasacinio teismo praktikoje atnaujintoje dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo byloje nustatyta ir tai, kad vien aplinkybės, jog nukentėjusioji ir nuteistasis, siejami bendro tikslo – nuolatinio girtavimo, gyveno viename būste, dalydavosi buto raktu, miegodavo vienoje lovoje, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, neįregistravusių santuokos (partnerystės), santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti esant šeimai būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012).

9.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. P. ir A. M. gyveno kartu, juos siejo savanoriškai prisiimti abipusiai įsipareigojimai, todėl jų santykiai atitiko šeimos narių, gyvenusių neįregistravus santuokos (partnerystės), santykius; A. M. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nustatytu laiku neišeiti iš namų, kurių adresas nurodomas (duomenys neskelbtini) (A. P. gyvenamas butas). Apeliacinės instancijos teismas šiuos įsipareigojimus papildomai iliustravo aplinkybėmis, kad nuteistasis naudojosi A. P. priklausančiu automobiliu, dažnai vedžiojo jos auginamą šunį, nukentėjusysis R. P. po nusikaltimo rado A. M. dokumentus, daug jo drabužių, darbo įrankius.

9.7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio pobūdžio aplinkybės nepakankamos A. M. pripažinti A. P. šeimos nariu.

9.8. Teismų nepakankamai įvertinta tai, kad nors nagrinėjamoje byloje A. P. daugiau nei pusantrų metų gyveno su A. M., tačiau ji nebuvo išsiskyrusi su savo sutuoktiniu nukentėjusiuoju R. P. ir teisiniu keliu santuokinių santykių su šiuo sutuoktiniu nebuvo nutraukusi; R. P. rūpinosi butu, kuriame gyveno A. P., jie bendravimo, emocinių ryšių nenutraukė ir pradėję gyventi atskirai, po A. P. mirties būtent R. P. rūpinosi jos laidotuvėmis.

9.9. A. M. ir A. P. bendro gyvenimo turinys aiškiai atskleistas kiekvieną dieną juos pro langą stebėjusio kaimyno liudytojo V. K. parodymais, kad šiuos asmenis siejo: 1) pastovus bendras girtavimas („jis eidavo į parduotuvę atsinešti alkoholio – 10.00 val. ryte, po to po pietų ir prieš 20.00 val. Butelį alaus ar degtinės nešdavosi rankoje, be maišelio. Bute buvo girtaujama; ji buvo sumušta pastoviai. Ji ir jis vedžiodavo po mišką šunį, o taip pijokaudavo, gerdavo“) ir 2) konfliktai, kuriems raminti buvo kviečiama policija.

9.10. A. M. A. P. bute apsigyveno, nes čia buvo geros sąlygos nuolat vartoti alkoholį ir po to netrukdomai ilsėtis. Nors A. M. teigė, kad puikiai sutarė su A. P., tačiau tiek iš nukentėjusiojo R. P., A. G., tiek ir iš kitų liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos (pvz. T. 2. b. l. 25-29) matyti, kad A. P. buvo mušama A. M. ir šio asmens bijojo.

9.11. Darytina išvada, kad, nukentėjusiajai nenutraukus santuokinių ryšių, neišsiskyrus, nenutraukus šeimos santykių su vienu vyru, gyvenimo kartu viename bute su kitu vyru faktas, šioje gyvenamoje vietoje vykstant nuolatinėms išgertuvėms, konfliktams, smurtavimui prieš ją, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių, panašių į šeimos, turinį, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas.

10. Esant tokioms aplinkybėms, A. M. įvykdytas A. P. nužudymas neteisingai kvalifikuotas kaip A. M. šeimos nario nužudymas, o jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį.

11. Perkvalifikavusi A. M. veiką ir skirdama bausmę už kito žmogaus nužudymą, teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat atsižvelgia į tai, kad A. M. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių, į A. M. skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas tiek kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio 34 lape, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties 24 punkte.

12. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartis keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį:

A. M. veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą vienuolikai metų trims mėnesiams.

Kitų Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutarties dalių nekeisti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas