K. G. pagal ANK 45 str. 4 d., 46 str.

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-29-976/2022

Teisminio proceso Nr. 4-23-3-00028-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos K. G. (K. G.) prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kelmės rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimu K. G. nubausta pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį 800 Eur bauda už tai, kad nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2.1.8.3 punkto reikalavimų, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d., nesant būtinybei, išvyko iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, teritorijos į kitos savivaldybės teritoriją – kaimo turizmo sodybą „Y“, esančią (duomenys neskelbtini), ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi K. G. skundas dėl Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimo atmestas.

3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartimi K. G. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartis bei Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas pakeisti – K. G. už administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, paskirta 800 Eur bauda sumažinta iki 500 Eur.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos K. G. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėja prašo Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartį, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį ir Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK 2021 m. sausio 26 d. nutarimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1. Veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – tokiu atveju administracinio nusižengimo byloje turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (toliau – ir užkrečiamoji liga). Jeigu administracinio nusižengimo byloje įrodoma, kad pirmiau minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš asmens veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo požymių – sukeltas pavojus išplisti užkrečiamajai ligai. Pažymėtina, kad 2020 m. Mykolo Romerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ nurodyta, jog ANK 526, 45, 46 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys – formaliosios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio ir 526 straipsnio 3 dalies dispozicijas). Kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, kad, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.

5.2. Policijos įstaiga, atlikdama administracinio nusižengimo tyrimą ir paskirdama administracinę nuobaudą, neįrodė ir net neįrodinėjo, kad K. G. padaryta veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai COVID-19 ligai. Vadovaudamasi visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose K. G. nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog jos veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, nes byloje nėra įrodyta, kad: 1) ji pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoja; 2) su ja pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojai. Tokius argumentus pagrindžia ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) 9 straipsnio nuostatos, pagal kurias asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenims, kadangi nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, ir nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), ŽULPKĮ kontekste laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), toks asmuo objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.3. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį būtina nustatyti ir įrodyti, jog tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei K. G. nebūtų kirtusi savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Jei teigiama, kad pareiškėja sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai, nes, neturėdama tam teisės, iš vienos savivaldybės teritorijos nuvyko į kitos savivaldybės teritoriją, byloje turi būti patikimai ir įtikinamai įrodyta, kad tuo atveju, jei pažeidimo padarymu kaltinamas asmuo nebūtų kirtęs savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos ribų ir visą laiką būtų judėjęs tik savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos ribose, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs.

5.4. Tiek policijos įstaiga, tiek pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalies nuostatas – tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Administracinio nusižengimo tyrimą atlikusi institucija patikimai ir įtikinamai turėjo įrodyti, kad K. G. neturėjo teisinio pagrindo palikti savo gyvenamąją vietą nė dėl vienos iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ 2.1.8.3 punkte nurodytų priežasčių. Nepaisydami to, teismai nepagrįstai laikėsi nuomonės, kad pati pareiškėja turi pareigą įrodyti, jog ji turėjo teisėtą pagrindą būti kitos, nei savo gyvenamosios, savivaldybės teritorijoje. Vyriausybės nutarimas nenustatė, kad asmuo privalo turėti ir (ar) kontrolę vykdantiems pareigūnams pateikti kokius nors dokumentus ir (ar) kitus įrodymus, pagrindžiančius asmens buvimo kitos, nei savo gyvenamosios vietos, savivaldybės teritorijoje teisėtumą. Bylą nagrinėję teismai taip pat pažeidė ANK 569 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad administracinę bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu ir teisine sąmone.

5.5. Administracinio nusižengimo protokole ir nutarime K. G. inkriminuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ 2.1.8.3 punkto, draudžiančio palikti gyvenamąją vietą, pažeidimas, o administracinio nusižengimo byloje buvo įrodinėjama, kad K. G., neturėdama teisėto pagrindo, buvo kitos, nei savo gyvenamosios savivaldybės, teritorijoje – iš Kauno miesto savivaldybės teritorijos atvyko į Kelmės rajono savivaldybės teritoriją. Tačiau Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punktas nustatė draudimą asmenims palikti savo gyvenamąją vietą, o ne draudimą išvykti iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos. Teisės norma, nustatanti judėjimo tarp atskirų savivaldybių teritorijų ribojimą, įtvirtinta to paties Vyriausybės nutarimo 2.1.7 punkte ir net nėra nukreipta į asmenis, t. y. nenustatė gyventojams jokių jiems privalomų elgesio taisyklių.

5.6. Teismai taip pat neatsakė į pareiškėjos skundų argumentus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ neatitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams ir kitiems pareiškėjos skunduose nurodytiems įstatymams.

6. Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK viršininkas Dalius Prakuraitis atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti. Pareigūnas atsiliepime nurodo, kad K. G. inkriminuoti veiksmai sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač užkrečiamai ligai. Jos buvimas Kelmės r. (duomenys neskelbtini) nebuvo susijęs su jos darbo santykiais, ji pripažino, kad į Kelmės rajoną atvyko poilsiauti, todėl buvo pagrįstai nubausta pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktos K. G. prašymas atmestinas.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo

8. ANK 45 straipsnyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą.

9. Atsakomybė už šių norminių aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) ji padaryta karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

10. Pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimas yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karantino ar kt. situacijai. Pažeidimas kvalifikuojamas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį tik esant nustatytoms abiem šios straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms.

11. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymo nustatyta tvarka įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Nagrinėjamu atveju aktuali COVID-19 liga yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

12. Nagrinėjamai bylai aktualiu laiku, vadovaujantis ŽULPKĮ 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 paskelbtas karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir patvirtintas karantino režimas. Pagal šio nutarimo 2.1.8.3 punkto nuostatas buvo draudžiama palikti gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų (2020 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1418 redakcija, galiojusi nagrinėjamo nusižengimo padarymo metu).

13. Iš bylos medžiagos, skundžiamų administracinę nuobaudą paskyrusios institucijos ir teismų sprendimų matyti, kad visi ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymiai pareiškėjos veikoje nustatyti tinkamai.

14. Bylos duomenimis, 2020 m. gruodžio 31 d. policijos įstaigoje gautas telefoninis pranešimas apie tai, kad poilsiavietėje „Y“, esančioje (duomenys neskelbtini), nesilaikoma karantino sąlygų, atvykę daug poilsiautojų. Tikslindami aplinkybes, policijos pareigūnai nustatė, kad trijose poilsiavietės jurtose apgyvendinti poilsiautojai, tarp jų – ir pareiškėja. Išvykdama iš savo gyvenamosios vietos į kitos savivaldybės teritoriją, kartu ji paliko ir savo gyvenamąją vietą, nesant nustatytų svarbių priežasčių, dėl kurių taikomos Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nustatyto draudimo palikti savo gyvenamąją vietą išimtys. Taigi, kaip pagrįstai ir motyvuotai konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pareiškėja pažeidė šio punkto reikalavimus.

15. Nors prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teigiama, kad ne pareiškėja, o administracinio nusižengimo tyrimą atlikusi institucija privalėjo įrodyti, jog pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo palikti savo gyvenamąją vietą nė dėl vienos iš Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nurodytų svarbių priežasčių, pareiga pačiai pareiškėjai pagrįsti tokias priežastis, pavyzdžiui, pateikiant tam tikrus dokumentus, nereiškia neteisėto įrodinėjimo naštos perkėlimo. Šios priežastys negali būti grindžiamos vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nei administracinio nusižengimo teiseną pradėjusiems policijos pareigūnams, nei bylą nagrinėjusiems teismams pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jos išvykimo iš gyvenamosios vietos į kitos savivaldybės teritoriją karantino metu teisėtumą.

16. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ŽULPKĮ 9 straipsnyje įtvirtinta, jog asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenimis, objektyviai galinčiais kelti pavojų užkrečiamajai ligai išplisti, todėl byloje nenustačius, kad pareiškėja pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoja ar kad su ja pažeidimo vietoje buvę kitę asmenys buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojai, ji objektyviai negalėjo kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

17. Šio argumento kontekste pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis, kai veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai asmenys pažeidžia ŽULPKĮ nustatytas pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizuotis ir (ar) izoliuotis (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ir kitais atvejais, pavyzdžiui, kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad COVID-19 virusinė infekcija tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Asmuo gali užsikrėsti šia infekcija ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas. Nagrinėjamu atveju pažeidimas padarytas 2020 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, esant paskelbtam karantinui, tai reiškia, kad buvo įvestas specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, siekiant nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, kai registruojamas nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimas arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos.

19. Vertinant pareiškėjos veikos pavojingumą ANK 45 straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste, svarbu ir tai, kad šios veikos padarymo metu buvo kilusi didelė susirgimų COVID-19 banga; tą mėnesį pagal oficialiai paskelbtus duomenis Lietuvoje augo ir buvo fiksuotas didžiausias žmonių mirčių nuo COVID-19 skaičius nuo pat šios pandemijos pradžios. Asmenų vakcinacija, leidžianti sumažinanti šios infekcijos plitimą ir jos pavojingas pasekmes, buvo vos tik pradėta ir imunizuotų nuo šios ligos asmenų skaičius buvo santykinai mažas. Esant tokiai situacijai, teisės aktuose nustatytas asmenų kontaktų ribojimas buvo svarbi priemonė infekcijos plitimui suvaldyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTE2LTUxMS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-16-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-16-511/2022">2AT-16-511/2022</a>).

20. Pareiškėjos išvykimas karantino metu iš savo gyvenamosios vietos į kaimo turizmo sodybą, kurioje tiek jai, tiek kitiems asmenims buvo teikiamos poilsio paslaugos, neabejotinai lėmė kontaktų tarp skirtingiems namų ūkiams priklausančių asmenų buvimą ir toks Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip sukėlęs pavojų ypač pavojingai užkrečiamajai ligai išplisti. Todėl pareiškėjos veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeidimą.

21. Pareiškėjos teigimu, nors administracinio nusižengimo protokole ir nutarime jai inkriminuotas Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto, draudžiančio palikti gyvenamąją vietą, pažeidimas, administracinio nusižengimo byloje buvo įrodinėjama, kad pareiškėja, neturėdama teisėto pagrindo, buvo kitos, nei savo gyvenamosios savivaldybės, teritorijoje, o tokį ribojimą nustato kitas – nutarimo 2.1.7 punktas. Šis pareiškėjos argumentas taip pat nepagrįstas ir nepaneigia jos administracinės atsakomybės.

22. Pareiškėjos nurodyti judėjimo ribojimus nustatantys Vyriausybės nutarimo punktai tarpusavyje labai susiję. Tam tikrais atvejais išvykstant į kitos savivaldybės teritoriją kartu paliekama ir gyvenamoji vieta. Šioje byloje buvo įrodinėjama ir nustatyta būtent tokia veika, kuri nutarime paskirti administracinę nuobaudą įvertinta kaip Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto pažeidimas ir kvalifikuota pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Su tokiu administracinę nuobaudą paskyrusios institucijos pasirinktu teisiniu pareiškėjos veikos vertinimu nėra pagrindo nesutikti.

23. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodytas argumentas, kad teismai neatsakė į pareiškėjos skundų argumentus dėl Vyriausybės nutarimo neatitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams ir kitiems įstatymams, taip pat yra deklaratyvus ir visiškai nepagrįstas. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė skundžiamos nutarties 7–12 punktuose, įtikinami ir logiški motyvai, kodėl nėra pagrindo abejoti Vyriausybės nutarimo konstitucingumu bei atitiktimi kitiems teisės aktams ir kreiptis dėl jo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, išdėstyti ir pirmosios instancijos teismo nutarties 5 lape. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nesuformuluotas, be to, pirmiau nurodytas pareiškėjos argumentas nesiderina su jos prašymu perduoti bylą iš naujo nagrinėti Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK, neturinčiam kompetencijos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo.

24. Nenustačius jokių esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, tenkinti pareiškėjos prašymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistus Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartį, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimą su jų pakeitimais.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Sigita Jokimaitė

Rima Ažubalytė