J. G. pagal BK 184 str. 2 d., 190 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-689/2019

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00700-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.7.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam J. G. ir jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

civilinės ieškovės UAB,,A“ atstovui advokatui Vincui Pacevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo advokato Vinco Pacevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu J. G. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 200 MGL (7532 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešiolika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; iš J. G. civilinei ieškovei UAB,,A“ buvo priteista 375 004,63 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos 375 004,63 Eur sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: J. G. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinės ieškovės UAB „A“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuosprendžius panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes byla išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, civilinės ieškovės atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. G. buvo nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo iššvaistė savo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:

būdamas UAB „G“ vadovas, 2012 m. liepos 3 d. UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), su UAB „A“ sudarė sutartį Nr. 673 dėl (duomenys neskelbtini) linijos sukūrimo, pagaminimo, pristatymo, sumontavimo ir adaptavimo, kurios vertė 937 511,70 Eur (3 237 040,40 Lt), ir jos pagrindu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. UAB „A“ į UAB „G“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 375 004,63 Eur (1 294 816 Lt), kuriuos J. G., būdamas UAB „G“ vadovas, iššvaistė, t. y. panaudojo ne 2012 m. liepos 3 d. sutarties Nr. 673 nurodytiems įsipareigojimams vykdyti, o kartu su kitomis įmonės įplaukomis kitiems UAB „G“ mokėjimams:

– nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 20 d. UAB „G“ iš viso gavo 194 321,31 Eur (670 952,61 Lt) įplaukų ir jas išleido: tiekėjams – 24 855,92 Eur (85 822,53 Lt), darbo užmokesčiui – 12 344,97 Eur (42 624,72 Lt), mokesčiams – 6863,82 Eur (23 699,40 Lt), paskoloms grąžinti – 10 136,70 Eur (35 000 Lt), J. G. – 99 005,71 Eur (341 846,91 Lt), palūkanoms mokėti – 8512,26 Eur (29 391,13 Lt), lizingui – 10 129,16 Eur (34 973,96 Lt), išleista grynaisiais pinigais – 14 979,15 Eur (51 720 Lt), atsiskaitymams asmenims – 1158,48 Eur (4000 Lt);

– nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 10 d. UAB „G“ iš viso gavo 94 562,09 Eur (326 504 Lt) įplaukų ir jas išleido: tiekėjams – 33 103,36 Eur (114 299,29 Lt), darbo užmokesčiui – 9632,14 Eur (33 257,84 Lt), paskoloms grąžinti – 37 650,60 Eur (130 000 Lt), palūkanoms mokėti – 2728,22 Eur (9420 Lt), lizingui – 11 865,59 Eur (40 969,52 Lt), išleista grynaisiais pinigais – 289,62 Eur (1000 Lt);

– nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. UAB „G“ iš viso gavo 94 335,80 Eur (325 722,64 Lt) įplaukų ir jas išleido: tiekėjams – 31 217,25 Eur (atitinka 107 786,92 Lt), darbo užmokesčiui – 11 175,80 Eur (38 587,79 Lt), mokesčiams – 6700,51 Eur (23 135,51 Lt), paskoloms grąžinti – 8688,60 Eur (30 000 Lt), lizingui – 25 232,28 Eur (87 122,02 Lt), išleista grynaisiais pinigais – 11 295,18 Eur (39 000 Lt).

Iš viso nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. UAB „G“ gavo 383 219,20 Eur (1 323 179,25 Lt) įplaukų, iš kurių minėtu laikotarpiu 377 565,32 Eur (1 303 657,54 Lt) išleido su kitomis įplaukomis, ir tokiu būdu J. G. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. iššvaistė savo žinioje buvusį turtą, t. y. UAB „A“ priklausančius 375 004,63 Eur (1 294 816 Lt), padarydamas UAB „A“ 375 004,63 Eur (1 294 816 Lt) turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo J. G. ir jo gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, reikšmingų sprendžiant J. G. atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą klausimą, ir, įvertinęs tas aplinkybes, konstatavo, jog J. G. veikoje nepagrįstai nustatyti objektyvieji turto iššvaistymo požymiai – dalykas, pasekmės, subjektyviosios pusės požymiai – specialusis subjektas ir kaltė, todėl J. G. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, iššvaisčius turtą dėl neatsargumo.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai J. G. pripažino kaltu, padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą.

3.2. 2012 m. liepos 3 d. sutartis Nr. 673 (toliau – Sutartis) nėra pirkimo–pardavimo, tai buvo įrangos sukūrimo, pagaminimo, pristatymo, sumontavimo ir adaptavimo sutartis. Iš Sutarties sąlygų matyti, kad visa tai bus daroma ne iš vykdytojos UAB „G“ lėšų, o būtent iš užsakovės UAB „A“ lėšų. UAB „A“, kaip užsakovė, pervedė avansu sutartą sumą, kuri ir turėjo būti naudojama įrangai sukurti, t. y. kuriama ne iš savų pinigų, o būtent iš UAB „A“ gautų pinigų. Tuo atveju, jeigu būtų kuriama iš savų pinigų, pinigai būtų mokami dalimis (etapais) atlikus tam tikrus darbus ir už juos vėliau atsiskaičius. Šiuo konkrečiu atveju šalys susitarė, kad darbai bus atliekami iš avansu pervestų pinigų, nes savo lėšų darbams atlikti UAB „G“ neturėjo. Tai patvirtina UAB „G“ priklausančių sąskaitų išrašai nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „G“ banko sąskaitų išrašai įrodo, kad nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. UAB „G“ gavo 1 323 179,25 Lt (383 219,20 Eur) įplaukų, iš kurių absoliučią daugumą – 1 294 816 Lt (375 004,63 Eur) iš UAB „A“ ir tik 28 363,25 Lt (8214,56 Eur) iš kitų šaltinių.

3.3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. liepos 3 d. Sutartimi buvo aptarta atsiskaitymo ir pinigų panaudojimo tvarka. Nors Sutartyje tikslinė paskirtis nedetalizuota, tačiau iš Sutarties turinio akivaizdu, kad lėšos skirtos konkrečiam projektui, o ne UAB „G“ bendro pobūdžio išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismas Sutartį vertino pažodžiui, neanalizuodamas jos esmės, deklaratyviai nurodydamas, kad neįrašyta tikslinė paskirtis. Visų pirma turi būti vertinama šalių valia, tikslas ir sutartis aiškinama atsižvelgiant ne į konkrečių punktų buvimą ar nebuvimą, o į jos visumą. Pagal Sutarties 4.1 ir 4.2 punktus iki linijos gamybos nurodyta sumokėti 40 procentų kainos, tai reiškia, kad avansu mokama suma ir turėjo būti naudojama linijos gamybai, o ne kitoms paskirtims. Avansas mokamas pagal sutartį, sutarties vykdymo tikslu, tad ir turi būti naudojamas sutarties objektui įgyvendinti. Be to, kalbant apie Sutarties paskirtį, svarbus Sutarties 7.2 punktas, kuriame nustatytos vykdytojo teisės. Minėtame punkte nėra nurodyta vykdytojo teisė gautus pinigus naudoti kitam, ne su Sutarties įgyvendinimu susijusiam, tikslui, vadinasi, J. G. tokios teisės neturėjo ir dėl tokios teisės šalys nebuvo susitarusios, tai reiškia, kad avansu gauti pinigai turėjo būti naudojami Sutarties objektui įgyvendinti, o ne kokiems nors kitiems tikslams. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sutiko su tuo, jog UAB „G“ nuo 2010 m. gruodžio 31 d. ir Sutarties sudarymo dieną buvo nemoki, o nemokumas dar labiau didėjo. Taigi, vertinant kartu ir tą faktą, kad tą dieną UAB „G“ buvo nemoki, kas reiškia, jog neturėjo savo lėšų objektui įgyvendinti, objektas ir turėjo būti įgyvendinamas iš avansu gautų lėšų. Dėl to tikslinės paskirties buvimas įrodo, kad šis turtas buvo svetimas J. G., t. y. J. G. teisėtai valdė kaip svetimas UAB „A“ priklausančias lėšas.

3.4. UAB „A“ pervesti 375 004,63 Eur buvo panaudoti ne Sutartyje nurodytiems įsipareigojimams, kurie nurodyti Sutarties priede 673/2 (t. y. linijai projektuoti, gamybai, komplektacijai, linijai surinkti, derinti, demontuoti, pervežti pas užsakovą, linijai sumontuoti ar adaptacijai pas užsakovą), vykdyti, o kitiems UAB „G“ mokėjimams – ankstesniems įsipareigojimams vykdyti: paskoloms, palūkanoms, lizingo įmokoms, tarp jų pradelstoms, mokėti, darbo užmokesčiui darbuotojams mokėti, mokesčiams mokėti, atsiskaitymams su tiekėjais už prekes ir paslaugas (įrenginius, įrangą, įrenginių detales, įrenginių montavimą, programavimo darbus, kurą, automobilių remontą, elektros, vandens tiekimo paslaugas, nuomą, draudimą, banko paslaugas ir kt.). Turtas buvo iššvaistytas neatlygintinai, nes panaudotas ne Sutartimi aptartiems įsipareigojimams vykdyti, o kitiems mokėjimams. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog pinigai buvo panaudoti ne pagal paskirtį, nustatė tik pagal su UAB „A“ susijusių liudytojų parodymus, tačiau ši minėto teismo aplinkybė klaidinga, nes sutartinių lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, t. y. jų tikslinės paskirties ignoravimą ir jų iššvaistymą, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įrodo būtent faktas, kad 2014 m. lapkričio 20 d. UAB „G“ sudarytoje linijos projektavimo, komplektacijos, įrenginių gamybos sąnaudų suvestinėje nurodyta, jog pirmosios prekės UAB „A“ linijai įsigytos tik 2013 m. vasario 6 d., o tuo tarpu iškart po pirmo avansinio mokėjimo iš koncerno gavimo asmeniškai pačiam J. G. išmokėta 99 005,71 Eur.

3.5. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. G. veiką padarė dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo pasitikėjimo forma. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir nurodė, kad esminės informacijos nuslėpimas yra būdingas tyčinei kaltės formai. Tai, kad J. G. veikė neatsargiai, patvirtina paties kaltinamojo parodymai, t. y. jis patvirtino, jog iš UAB „A“ tiksline paskirtimi pagal Sutartį gautus pinigus naudojo ne pagal paskirtį, o kitoms įmonės reikmėms („dėjo į bendrą katilą“). Nors J. G. ir neigia, kad jo bendrovė buvo nemoki, tačiau matyti, jog jis tikrai žinojo apie nemokumą (pripažino, kad lizingo bendrovėms buvo mokami delspinigiai, darbuotojams laiku nebuvo sumokėti atlyginimai), tačiau apie tai UAB „A“ prieš pasirašant Sutartį ir jos vykdymo metu neinformavo. Projektui skirtus pinigus panaudodamas ne pagal paskirtį, lengvabūdiškai tikėjosi gauti pajamų iš kitų šaltinių (pagal kitas sutartis) ir užbaigti UAB „A“ projektą. Nepavykus gauti lėšų ir laiku įvykdyti projekto, teikė melagingą informaciją ir įvairiais būdais bandė nuslėpti esmines aplinkybes, trukdančias laiku ir tinkamai įvykdyti Sutartį.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad žalos dydis nėra neginčytinai nustatytas ir įrodytas. Po J. G. inkriminuotų veikų atlikimo Sutartis nebuvo nutraukta, toliau buvo vykdoma, siekiant nenutraukti santykių, ji buvo pakeista, todėl apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog tarp šalių susiklostę civilinio pobūdžio teisiniai santykiai ir pasekmės nėra neginčytinai nustatyti. Nesutiktina su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, padarytą žalą įrodo: pareikštas 375 004,63 Eur sumos ieškinys; J. G. pasirašyto vekselio už papildomai subrangovams už jį išmokėtas lėšas apmokėjimo termino praleidimas; taip pat faktas, kad projektas neįvykdytas net praėjus daugiau nei trejiems metams po Sutartyje nurodyto termino; dvejus metus jokių veiksmų neatlikimas dėl restitucijos taikymo bei tai, kad nors UAB „G“ veiklą vykdo, tačiau sąskaitose lėšų nėra. Be to, pats J. G. inicijavo minėtos Sutarties sudarymą (liudytojas D. K. nurodė, kad iki Sutarties sudarymo J. G. „nėjo atsiginti“), nuslėpė esminę aplinkybę dėl UAB „G“ nemokumo sudarant Sutartį bei UAB „A“ teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodyta aplinkybė dėl J. G. melagingos informacijos teikimo prieštarauja faktinėms aplinkybėms (2012 m. spalio 29 d. J. G. rašte pranešama, kad įvykdyta ne visų, bet dalies Sutarties objekto išvardytų postų projektavimas, tai patvirtina J. G. parodymai, teismo posėdžio metu peržiūrėta vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai), tačiau ši apeliacinio teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš 2012 m. spalio 29 d. ir 2012 m. lapkričio 27 d. J. G. raštų matyti, kad UAB „A“ nepranešama apie projektavimo neužbaigimą – 2012 m. spalio 29 d. rašte kalbama apie pasiruošimą pradėti linijos gamybą ir komplektavimą, o 2012 m. lapkričio 27 d. – pradėjimą linijos gamybos ir komplektavimo darbų, kas iš esmės rodo, kad projektavimo etapas užbaigtas.

3.7. Svarbu atsižvelgti į tai, kad Sutarties priede Nr. 673/2 aiškiai nurodyti Sutarties etapai ir jų laikotarpiai. Iš Sutarties priedo Nr. 673/2 matyti, kad projektavimo terminas nustatomas 2012 m. liepos 2 d. – 2013 m. sausio 1 d. Ir šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šis etapas taip ir nebuvo iki galo užbaigtas. Liudytojas R. K. nurodė, kad naujos gamybos linijos projektavimo brėžinių iki 2013 m. pabaigos nebuvo matęs, o 2013 m. pabaigoje matė tik dalį naujos linijos projekto brėžinių. Taip pat liudytojas R. K. nurodė, kad pati linija, kaip užbaigtas projektas, net nėra iki galo suprojektuota, pagal sutartį įvykdyta gal trečdalis projekto. Kas suprojektuota jau po sutarties termino naujai, taip ir nėra pagaminta. Jo užbaigti nėra galimybės. Liudytojas D. K. nurodė, kad pirma ir trečia dalys liko nepagamintos. Dėl trečiosios dalies buvo užklausiama kaltinamojo, šis atsakė, kad ji gaminama Panevėžio bendrovėje, tačiau paaiškėjo, jog su ta bendrove dėl gamybos net nebuvo sudaryta sutartis, gaminio brėžiniai buvo netinkami. Jau prasidėjus problemoms matė, kad trečiosios dalies brėžiniai techniniu aspektu buvo negeri. Trečia dalis net nebuvo pademonstruota, nors buvo prašoma projektuotojų, į ką šie atsakė, jog tai yra sudėtinga. Liudytojas G. M. paaiškino, kad 2012 m. gruodžio mėnesį gavo pirmuosius brėžinius. Gamina tik tai, kam jam pateikia brėžinius. Kas buvo pateikta suprojektuota, tas pagaminta. Kodėl gamybos padaliniui nepateikti likę linijai užbaigti reikalingi brėžiniai, pasakyti negali.

3.8. J. G. teigė, kad subrangovė VšĮ „I“ net 19 mėnesių uždelsė Sutartyje nurodytos linijos projektavimo darbus ir juos atliko ne iki galo. Tačiau svarbu yra tai, kad šis uždelsimas buvo dėl J. G. kaltės (jis vėlavo atlikti avansinio mokėjimo pavedimus) ir jis apie tai UAB „A“ neinformavo. Be to, paslaugų sutartis, kuria UAB „G“ užsakė parengti robotizuoto virinimo posto mechaninės dalies techninę konstrukcinę dokumentaciją, atlikti robotizuoto virinimo posto mechaninės dalies gamybos konstrukcinę priežiūrą ir perduoti pagal bandymų rezultatus pataisytą techninę konstrukcinę dokumentaciją, sudaryta tik 2013 m. sausio 28 d. (nors projektavimo pabaiga nurodyta 2013 m. sausio 1 d.). Tik 2014 m. kovo 28 d. darbų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2 konduktorių techninė dokumentacija yra perduota UAB „G“. Tai patvirtina 2015 m. sausio 19 d. VšĮ „I“ raštas Nr. ITC2015/01/19-01 (4 t., b. l. 130–138, 141–144). Iš to akivaizdu, kad UAB „A“ nebuvo informuota apie projektavimo darbų neužbaigimą, J. G. apie tai minėtos įmonės neinformavo (nuslėpė), o būtent antrojo mokėjimo sąlyga yra ta, kad šis mokėjimas atliekamas prieš pradedant linijos gamybą ir komplektacijos užsakymą, t. y. jau po projektavimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, J. G. 2012 m. spalio 29 d. ir 2012 m. lapkričio 27 d. raštais UAB „A“ teikė tikrovės neatitinkančią informaciją (nesilaikydamas sutarties Nr. 673 4.2 p.), nenurodė aplinkybių, kurios trukdytų atlikti darbus nustatytais terminais (pažeisdamas sutarties Nr. 673 7.1.9 p., 7.1.25 p.). UAB „A“ teikiamoje ataskaitoje nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. kovo 5 d. bei raštu 2014 m. kovo 7 d. nurodė, kad vykdoma įrenginių gamyba, nurodė konkrečius pagaminimo lygius, nors tuo metu dar nebuvo gauta visa techninė dokumentacija, kurios pagrindu turėjo būti vykdoma gamyba (dokumentacija iš VšĮ „I“ gauta tik 2014 m. kovo 28 d.). Subrangovai VšĮ „I“, „AU“, „S“, „AB“ patvirtino, kad UAB „G“ pažeidė atsiskaitymo terminus, t. y. nustatytais terminais nesumokėjo avansų, kas apsunkino sutarties vykdymą, nes nebuvo laiku pradėta gaminti produkcija bei vykdomi kiti užsakyti darbai. J. G. iki Sutarties pakeitimo UAB „A“ apie aplinkybes, kurios trukdytų tinkamai ir sulygtais terminais įvykdyti sutartį, neinformavo, o priešingai – teikė melagingą informaciją apie tinkamai vykdomą projektą (2013 m. liepos 17 d. rašte patvirtino, kad linijos surinkimo ir suderinimo pabaiga nurodoma 2013 m. rugsėjo 23 d., adaptacijos pabaiga – 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2013 m. liepos 22 d. rašte nurodė, kad pradeda linijos surinkimo darbus). Taigi, J. G. ir subrangovų teikiama informacija dėl vykdomų darbų skyrėsi ir tai parodo, kad J. G. teikė melagingą informaciją. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų vertinimą atliko atsietai vieną nuo kito, nepagrįstai vadovavosi J. G. parodymais, kuriuos iš esmės paneigia liudytojų I. U., R. K., D. K., L. D. parodymai ir kita rašytinė bylos medžiaga.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius vertino kaip baudžiamojo pobūdžio. Šie apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos motyvai ir išvados yra nepagrįsti, nes UAB „A“ įtraukimas į neperspektyvų sandorį ir esminių aplinkybių apie nemokumą nuslėpimas šiuo konkrečiu atveju ir sukūrė neišvengiamas teisines prielaidas civiliniams teisiniams santykiams peraugti į baudžiamuosius, o žalos atlyginimas civilinėmis teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl kaltininko nemokumo. Aplinkybę, kad šalys bandė ginčą spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, įrodo tai, kad 2013 m. gruodžio 17 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties Nr. 673 pakeitimo, buvo išrašytas vekselis J. G. vardu UAB „A“, bet šis vekselis nustatytu terminu neapmokėtas (2015 m. spalio 28 d. UAB „A“ raštas, iš kurio matyti, kad 2014 m. gegužės 12 d. buvo pasirašytas paprastasis vekselis dėl 2 353 165,50 Lt (atitinka 681 523,84 Eur) sumos. Įsipareigojimai, prisiimti šiuo vekseliu, įvykdyti nebuvo, t. y. vekselis pateiktas apmokėti, tačiau neapmokėtas (5 t., b. l. 119). Be to, vienai iš subrangovių UAB „M“ J. G. vardu išrašyti trys vekseliai, bet jie suėjus terminams neįvykdyti, o vieną iš jų pateikus antstoliams, rezultato nėra. Dėl J. G. minėtos restitucijos taikymo realiai per dvejus metus neatliekami jokie veiksmai. Tai rodo, kad UAB „A“ jau neturėjo galimybių savo pažeistų turtinių teisių ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nebuvo pažeistas ir ultima ratio (paskutinė priemonė) principas, nes ginamas turtinis interesas net ir pagal BK reglamentavimą patenka į didelės vertės turto kategoriją (BK 190 straipsnis).

3.10. Sutartis sudaryta 2012 m. liepos 3 d., tačiau iki šiol projektas neįvykdytas. UAB „A“ projektą J. G. pasiūlė savo iniciatyva, jis pats nurodė Sutarties kainą ir terminą. 2013 m. balandžio mėn. J. G. pareiškė, kad savo iniciatyva projektą sustabdė, po to prašė Sutarties vykdymo terminą pratęsti 2 mėn., ir tik užstrigus Sutarties vykdymui UAB „A“ sužinojo apie subrangovus, nors tarėsi, kad projekto vykdytoja bus UAB „G“, taip pat apie UAB „G“ skolas subrangovams. Sutartis 2013 m. gruodžio 17 d. buvo pakeista išimtinai tik dėl J. G. kaltės. Aplinkybė, lėmusi Sutarties neįvykdymą bei žalos atsiradimą, buvo ta, kad J. G. neatsargiais veiksmais buvo sukurtos sąlygos, objektyviai apsunkinančios sudarytos civilinės sutarties vykdymą, ir tai pasireiškė tuo, jog būtent J. G. nuo UAB „A“ nuslėpė esminę informaciją apie UAB „G“ nemokumą Sutarties sudarymo momentu bei jo paskesnį didėjimą. Nepaisant to, kad šiuo metu antroji linija veikia, Sutartyje sulygtas projektas iki šiol nėra užbaigtas (pirma ir trečia dalys liko nepagamintos), UAB „A“ pervedė 375 004,63 Eur UAB „G“, vėliau įvairiems subrangovams pervedė bendrai 306 519,20 Eur būtent už Sutartyje nurodytą projektą, o ne jo dalį. Daiktų apžiūros protokolu patvirtinta, kad koncerno gamybinėse patalpose sumontuota tik linijos dalis. Tačiau nuo 2012 m. liepos 3 d. iki šiol beveik 681 523,83 Eur buvo pervesti veltui, t. y. už projektą, kurio, kaip nurodė liudytojas R. K., užbaigti nėra galimybės. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai kaltinamojo J. G. parodymais, nevertino jų visumos kitų įrodymų kontekste bei visiškai neatsižvelgė į byloje esančius kaltės įrodymus, liudytojų parodymus, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų vertinimą atliko atsietai vieną nuo kito, o kai kurių duomenų nepakankamas vertinimas, nesusiejimas duomenų į vieną logišką seką lėmė apeliacinės instancijos teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarydamas išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šios aplinkybės sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir lėmė pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl J. G. pripažinimo kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį panaikinimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, vertintina, kad J. G. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, nurodyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

4. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB „A“ atstovas advokatas V. Pacevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai pervertino išteisintojo parodymus, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę. Nesivadovavo galiojančia teismų praktika, ignoravo faktines bylos aplinkybes, taip atsietai ir nepagrįstai vertindamas įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, o tai esmingai padarė įtaką išvadai dėl J. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei didelės vertės turtinės žalos padarymo UAB „A“.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas J. G. kaltės buvimą patvirtinančius duomenis, tyrė ir vertino tik tuos duomenis, kurie be minėtų duomenų leistų padaryti išvadas dėl jo nekaltumo, kas patvirtina teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

4.3. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad J. G. neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos specialiojo subjekto požymių ir kad tarp UAB,,G“ ir UAB,,A“ pasirašyta sutartis nenustatė jokios specialios pervedamų pinigų panaudojimo paskirties. Tokia išvada yra paviršutiniška, teisiškai nepagrįsta, padaryta išskirtinai remiantis tik paties J. G. prieštaringais parodymais, ignoruojant ir neįvertinus aplinkybės, jog pasirašyta sutartis Nr. 673 yra tikslinė ir skirta tik (duomenys neskelbtini) linijai sukurti, pagaminti, pristatyti, sumontuoti ir adaptuoti. Tai suponuoja vienintelę teisiškai pagrįstą išvadą, kad J. G., disponuodamas UAB „A“ pervestomis tikslinėmis lėšomis, jas panaudoti galėjo tik minėtoje sutartyje nurodytam tikslui.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas Sutartį vertino pažodžiui, neanalizuodamas jos esmės ir visumos, deklaratyviai nurodydamas, kad neįrašyta tikslinė paskirtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Sutarties 4.1 ir 4.2 punktus iki linijos gamybos nurodyta sumokėti 40 procentų kainos, kas suponuoja išvadą, jog avansu mokama suma ir turėjo būti naudojama išskirtinai linijos gamybai, o ne kitoms paskirtims. Avansas mokamas pagal sutartį, sutarties vykdymo tikslu, tad ir turi būti naudojamas sutarties objektui įgyvendinti. Be to, kalbant apie Sutarties paskirtį, svarbus Sutarties 7.2 punktas, kuriame nustatytos vykdytojo teisės. Minėtame punkte nėra nustatyta vykdytojo teisė gautus pinigus naudoti kitam, ne su Sutarties įgyvendinimu susijusiam, tikslui, vadinasi, J. G. tokios teisės neturėjo ir dėl tokios teisės šalys nebuvo susitarusios, tai reiškia, kad avansu gauti pinigai turėjo būti naudojami išskirtinai Sutarties objektui įgyvendinti. Vertinant kartu ir tą faktą, kad tą dieną UAB,,G“ buvo nemoki, kas reiškia, jog neturėjo savo lėšų objektui įgyvendinti, objektas ir turėjo būti įgyvendinamas iš avansu gautų lėšų. Dėl to tikslinės paskirties buvimas įrodo, kad šis turtas J. G. buvo svetimas.

4.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. G., būdamas UAB,,G“ vadovas, UAB,,A“ pagal sutartį pervestas lėšas valdė ne kaip svetimas, tačiau kaip UAB,,G“ įmonei nuosavybės teise priklausančias lėšas, nes nuo pinigų pervedimo į UAB,,G“ sąskaitą momento tos lėšos tapo UAB,,G“ nuosavybe, ir kad tarp UAB,,G“ ir UAB,,A“ pasirašyta sutartis nenustatė jokios specialios pervedamų pinigų panaudojimo paskirties, yra teisiškai nepagrįsta ir neteisinga. Aplinkybę, kad UAB „A“ J. G. vadovaujamai UAB „G“ pervedamos lėšos buvo tikslinės, patvirtina ir tai, jog 2012 m. spalio 29 d. ir 2012 m. lapkričio 27 d. raštuose J. G. ir UAB „G“ nurodė, kad pasiruošę pradėti ir pradėjo linijos gamybos ir komplektavimo darbus, tačiau sutartys dėl įrenginių gamybos su UAB „AU“, UAB „M“, UAB „SE“ buvo sudarytos tik 2013 m. birželio 5 d., 2013 m. liepos 7 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d. Tai suponuoja vienintelę ir teisiškai pagrįstą išvadą, kad 2012 m. spalio 29 d. ir 2012 m. lapkričio 27 d. raštuose buvo pateikta melaginga ir tikrovės neatitinkanti informacija, turint vienintelį tikslą – kad UAB „A“ pervestų avansines įmokas, bei lengvabūdiškai tikintis išvengti nuostolių ir gauti papildomų pajamų, nesilaikyta sutarties Nr. 673 4.2 p. nurodytų įsipareigojimų ir reikalavimų. Šiuo atveju turtas buvo iššvaistytas neatlygintinai, nes panaudotas ne sutartimi aptartiems įsipareigojimams vykdyti, o kitiems mokėjimams, kurie detaliai nurodyti specialisto išvadoje, todėl esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad J. G. visiškai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyto subjekto požymius ir jo santykis su aptariamu turtu visiškai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus svetimo turto iššvaistymo būtinuosius požymius, dėl to pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra teisiškai pagrįsta ir teisinga.

4.6. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad esminės informacijos nuslėpimas yra būdingas tyčinei kaltės formai, ir tai apgaulės požymis, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių J. G. nebuvo inkriminuota ir nenustatyta, yra teisiškai nepagrįsta. Iš byloje esančios 2015 m. kovo 6 d. specialisto išvados Nr. 5-2/42 matyti, kad iki sudarant 2012 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 673 su UAB,,A“, sutarties sudarymo metu, po sutarties sudarymo UAB,,G“ buvo nemoki (t. y. nemoki buvo jau 2010 m. gruodžio 31 d.), o nemokumas dar labiau didėjo. Todėl UAB,,G“, būdama nemoki, negalėjo laiku ir visiškai įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB,,A“ bendrovei UAB,,G“ į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 1 294 816 Lt (375 004,63 Eur), kurie pervesti kaip avansas pagal 2012 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 673. Taip pat UAB,,A“ už UAB,,G“ 2013 m. gruodžio 20 d. pervedė 1 058 349,50 Lt (306 519, 20 Eur) UAB,,AB“, UAB „AU“, UAB,,M“, UAB,,SE“, UAB „L“, UAB,,S“, UAB,,E“, UAB,,SS“, UAB „AS“. Iš viso UAB,,A“ pagal 2012 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 673 UAB,,G“ sumokėjo 2 353 165,50 Lt (681 523,83 Eur). Nustatyta, kad UAB,,A“ bendrovei,,G“ į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervesti 1 294 816 Lt (375 004, 63 Eur) pagal sutartį Nr. 673 buvo panaudoti ne 2012 m. liepos 3 d. sutartyje Nr. 673 nustatytiems įsipareigojimams vykdyti, o kitiems UAB,,G“ mokėjimams, t. y. ankstesniems įsipareigojimams vykdyti.

4.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. lapkričio 20 d. UAB,,G“ sudarytoje linijos projektavimo, komplektacijos, įrenginių gamybos sąnaudų suvestinėje, pasirašytoje direktoriaus J. G. ir vyr. buhalterės K. K., nurodyta, jog pirmos prekės UAB,,A“ linijai įsigytos tik 2013 m. vasario 6 d., kai tuo tarpu, kaltinamajam J. G. nurodžius žinomai melagingą informaciją dėl sutarties sąlygų vykdymo ir darbų įgyvendinimo, UAB „A“ pirmuosius banko pavedimus dėl kaltinime nurodytos sumos į UAB „G“ sąskaitą atliko nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. Nepaisant to, iškart po pirmo avansinio mokėjimo iš koncerno gavimo asmeniškai pačiam J. G. išmokėta 341 846,91 Lt (99 005,71 Eur). Šie J. G. veiksmai suponuoja pagrįstą išvadą, kad jis, projektui skirtus pinigus panaudodamas ne pagal paskirtį, lengvabūdiškai tikėjosi gauti pajamų iš kitų šaltinių (pagal kitas sutartis) ir užbaigti UAB „A“ projektą. Nepavykus gauti lėšų ir laiku įvykdyti projekto, teikė melagingą informaciją ir įvairiais būdais bandė nuslėpti esmines aplinkybes, trukdančias laiku ir tinkamai įvykdyti sutartį. Tai, kad J. G. vadovaujamos įmonės UAB „G“ finansinė būklė buvo itin sunki, įrodo ir liudytojų I. U., R. K., D. K. parodymai, kad po sutarties Nr. 673 pasirašymo J. G. vis reikalaudavo, jog UAB „A“ pervestų į UAB „G“ sąskaitą sutartyje nustatytus avansinius mokėjimus, melagingai nurodydamas, kad jis taip pat neva vykdo sutartinius įsipareigojimus ir sutartyje nurodytos linijos projektavimas baigtas, bei 2012 m. lapkričio 27 d. atsiuntė pranešimą, kad jau pradėjo nurodytos linijos gamybos bei projektavimo darbus, po ko UAB „A“ pervedė trečią avansinę įmoką į UAB „G“ sąskaitą. Tačiau, kaip parodė minėti liudytojai, po šios avansinės įmokos pervedimo iš J. G. pradėjo gauti vis mažiau informacijos apie sutartyje nurodytos linijos gamybos ir projektavimo darbus, J. G. vengė bendravimo, nuo klausimų išsisukinėdavo. UAB „A“ savo iniciatyva pradėjus domėtis apie sutartinius J. G. įsipareigojimus, paaiškėjo, kad sutartyje nurodyta linija net nepradėta gaminti ir komplektuoti. Šios aplinkybės tik patvirtina specialisto išvadą, kad į J. G. vadovaujamos UAB „G“ sąskaitą pervesti trys avansiniai mokėjimai, bendrai 375 004,63 Eur, buvo panaudoti ne sutartyje Nr. 673 nurodytiems darbams apmokėti ir vykdyti, tačiau kitiems UAB,,G“ mokėjimams, t. y. ankstesniems J. G. ir UAB „G“ įsipareigojimams vykdyti. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės patvirtina J. G. kaltę sąmoningai teikus civilinei ieškovei melagingą informaciją apie projekto vykdymą, nuslėpus tikrąją UAB „G“ finansinę būklę nuo UAB „A“. J. G., nuslėpdamas nuo UAB „A“ savo nemokumą sutarties pasirašymo momentu, pagal sutartį įgijo savo žinion UAB,,A“ turtą – lėšas, skirtas tik šiai tarp šalių sudarytai sutarčiai įgyvendinti. Jas įgijęs ir stengdamasis išsaugoti bendrovės gyvybingumą, elgdamasis neatsargiai, t. y. numatydamas, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis jų išvengti, sutarčiai Nr. 673 realizuoti gautas tikslines lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, o kitoms bendrovės finansinėms prievolėms įvykdyti, tarp jų išmokant ir asmeniškai pačiam J. G. iš pirmosios avanso dalies 341 846,91 Lt (99 005,71 Eur).

4.8. Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp UAB „A“ ir J. G. vadovaujamos UAB „G“ yra susiklostę civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, tarp jų kilęs civilinio pobūdžio ginčas ir J. G. inkriminuoto nusikaltimo būtinasis požymis – pasekmės nėra neginčytinai nustatytas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neišsamiai ir paviršutiniškai įvertinus byloje esančius duomenis bei įrodymus – specialisto išvadą, liudytojų parodymus, remiantis išskirtinai paties J. G. parodymais, tokiu būdu vieniems įrodymams suteikus kitokią teisinę reikšmę, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu. Iš byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų akivaizdu, kad UAB „A“ visomis išgalėmis, siekdama įgyvendinti sutartyje Nr. 673 nurodytą projektą, subrangovėms UAB,,AB“, UAB „AU“, UAB,,M“, UAB,,SE“, UAB „L“, UAB,,S“, UAB,,E“, UAB,,SS“, UAB „AS“ apmokėjo J. G. pradelstus įsiskolinimus sutartyje Nr. 673 nurodytam projektui įgyvendinti, jų bendra suma 1 058 349,50 Lt (306 519,20 Eur). Tai patvirtina bei įrodo liudytojai S. Ž., V. D., R. D.. Minėtą sumą subrangovėms privalėjo sumokėti J. G. iš jam ir jo įmonei UAB „A“ laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. pervestų avansinių įmokų, kurių suma 375 004,63 Eur ir kurių būtų visiškai pakakę paminėtiems įsiskolinimams padengti, užtikrinant sklandų sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Tačiau, J. G. iššvaisčius UAB „A“ priklausančius 375 004,63 Eur kitiems mokėjimams, tarp jų ir pačiam sau, ir ankstesniems savo įsipareigojimams padengti, UAB „A“ neabejotinai patyrė didelės vertės turtinę žalą, kuri yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kaltinamojo J. G. neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais.

4.9. Žalos buvimą įrodo ir J. G. pasirašyto vekselio už papildomai subrangovams už jį išmokėtas lėšas apmokėjimo termino praleidimas, taip pat faktas, jog sutartyje sulygtas pats projektas neįvykdytas net ir praėjus daugiau nei 3 metams po sutartyje nustatyto termino. Kaip teisingai ir teisiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad padaryta žala, įrodo ir tai, kad J. G., taip pat ir duodamas parodymus teisme, teigia, jog šalių ginčas būtų išspręstas ir žala abiem pusėms būtų atlyginta pritaikius restituciją, t. y. UAB „G“ žinion grąžinus jau pagamintus ir atvežtus į koncerno patalpas, bet neveikiančius kaip sistema įrenginius, o UAB „G“ apmokėjus UAB „A“ turėtas išlaidas. Tačiau šiam deklaruojamam tikslui pasiekti realiai per dvejus metus neatliekant jokių veiksmų. Be kita ko, byloje neginčijamai nustatyta, kad nors UAB „G“ veiklą vykdo, tačiau jos sąskaitose ir šiandien nėra lėšų. Konstatuotina, kad tarp kaltinamojo J. G. veiksmų ir kilusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Būtent J. G. veiksmai, UAB „A“ pervestus į UAB „G“ sąskaitą 375 004,63 Eur pagal sutartį Nr. 673 dėl (duomenys neskelbtini) linijos sukūrimo, pagaminimo, pristatymo, sumontavimo ir adaptavimo neteisėtai panaudojant kitiems mokėjimams bei ankstesniems įsipareigojimams padengti, tiesiogiai nulėmė tai, jog kilo padariniai – turtinė žala dėl prarastų lėšų. J. G. neatlikus kitų mokėjimų bei nepadengus savo ankstesnių įsipareigojimų, tokių padarinių nebūtų buvę, todėl jo veiksmai buvo būtinoji sąlyga ir nustatytų padarinių kilimo priežastis.

4.10. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo nusikaltimo padarymo iki dabar UAB „A“ nėra grąžinti pagal sutartį išmokėti pinigai, o civiline tvarka nėra jokių galimybių išieškoti patirtą žalą dėl įmonės faktinio nemokumo. Byloje esantys duomenys tik patvirtina aplinkybę, kad, sužinojusi apie J. G. vadovaujamos UAB „G“ faktinį nemokumą ir melagingą informaciją apie sutarties Nr. 673 sąlygų vykdymo eigą, UAB „A“ ėmėsi veiksmų ir bandė susigrąžinti J. G. vadovaujamai UAB „G“ pervestas lėšas pasirašant neprotestuotinus vekselius, tačiau dėl J. G. faktinio nemokumo to padaryti iki šiol nepavyko. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. G. elgėsi neatsargiai, t. y. jis numatė, kad koncerno pervestas lėšas naudojant ne pagal paskirtį, t. y. atliekant mokėjimus, nesusijusius su sutartimi Nr. 673 UAB „G“ naudai, gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti tikėtinų neigiamų padarinių ir didelės žalos padarymo, ir šie duomenys neabejotinai patvirtina J. G. veikos subjektyviąją pusę, jo neatsargų veikimą siekiant savo žinioje atsidūrusius pinigus, nepranešant UAB „A“ ir pažeidžiant jos interesus, pervesti asmeniškai sau ir kitiems subjektams tikintis išgelbėti UAB „G“ nuo gresiančio visiško nemokumo, juos tokiu būdu iššvaistant ir negrąžinant kreditoriui bei užkertant galimybę ateityje juos susigrąžinti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo advokato V. Pacevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 184 straipsnio taikymo

6. Abiejuose kasaciniuose skunduose, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir neatsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnį, nes neteisingai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius (dalyką, subjektą, kaltės formą, padarytą žalą) ir nepagrįstai baudžiamuosius teisinius santykius prilygino civiliniams.

7. BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. G. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad būdamas UAB „G“ vadovas dėl neatsargumo iššvaistė savo žinioje buvusį didelės vertės UAB,,A“ turtą – 375 004,63 Eur (1 294 816 Lt).

8. Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 3 d. UAB „A“, atstovaujamas generalinio direktoriaus I. U., ir UAB „G“, atstovaujama direktoriaus J. G., sudarė sutartį Nr. 673, pagal kurią UAB „G“ įsipareigojo sukurti, pagaminti, pristatyti, sumontuoti ir adaptuoti pas užsakovą (duomenys neskelbtini) liniją, o UAB „A“ įsipareigojo atliktus darbus priimti ir sutartyje nustatyta tvarka ir terminais už juos sumokėti 2 675 240,00 Lt bei 21 procentą PVM. Taigi tarp dviejų ūkio subjektų – UAB „A“ ir UAB „G“ – susiformavo civiliniai santykiai.

9. Sutartyje nenurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) straipsniai, kuriais vadovaujantis ji sudaryta. Sprendžiant pagal sutarties turinį, ji turi rangos ir paslaugų sutartims būdingų bruožų. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis); paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą tiek rangos sutartyje, tiek paslaugų sutartyje gali būti nustatytas avansinis darbų (paslaugų) apmokėjimas (CK 6.655 straipsnio 1 dalis, 6.720 straipsnio 3 dalis). Sutartyje Nr. 673 buvo nustatyta, kad per penkias darbo dienas nuo sutarties įsigaliojimo UAB „A“ sumoka UAB „G“ 20 procentų avansą nuo Sutarties kainos, o prieš pradedant linijos gamybą ir komplektacijos užsakymą UAB „A“ sumoka UAB „G“ 20 procentų tarpinį mokėjimą nuo Sutarties kainos (Sutarties 4.1, 4.2 punktai).

10. Byloje nustatyta, kad UAB „A“ 2012 m. liepos 5 d. į UAB „G“ banko sąskaitą pervedė 647 408 Lt, 2012 m. spalio 30 d. – 323 704 Lt, 2012 m. lapkričio 28 d. – 323 704 Lt avansą pagal Sutartį. Taigi UAB „A“ įvykdė Sutarties 4.1 ir 4.2 punktų nuostatas. Byloje taip pat nustatyta, kad J. G. banko sąskaitoje esančias lėšas naudojo UAB „G“ reikmėms. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šie J. G. veiksmai įvertinti kaip jo žinioje buvusio UAB „A“ turto iššvaistymas.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra materialiai atsakingas už šį turtą); kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jo panaudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-303/2017). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. G. UAB „A“ turtą savo žinion įgijo pagal Sutartį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. G., būdamas UAB „G“ vadovas, UAB „A“ pagal sutartį pervestas lėšas valdė ne kaip svetimas UAB „A“ lėšas, bet kaip UAB „G“ įmonei nuosavybės teise priklausančias lėšas, nes nuo pinigų pervedimo į UAB „G“ sąskaitą momento tos lėšos tapo UAB „G“ nuosavybe. Kasaciniame skunde civilinės ieškovės UAB „A“ atstovas teigia, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta ir neteisinga, tačiau šį teiginį grindžia ne teisiniais argumentais, o Sutarties nuostatomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis.

12. Pažymėtina, kad J. G., būdamas UAB „G“ direktorius, savo žinioje turėjo UAB „G“ turtą, kuriuo įstatymų ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka galėjo disponuoti. UAB „A“ pinigus į UAB „G“ banko sąskaitą pervedė vykdydama Sutartį Nr. 673. Pinigų savininkas, pervedęs pinigus į kito asmens sąskaitą, perleidžia juos banko sąskaitos savininko nuosavybėn ir netenka į juos įgaliojimų, nes disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais gali tik sąskaitos savininkas (CK 6.922 straipsnio 1 dalis). Be sąskaitos savininko nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nustatytais atvejais (CK 6.922 straipsnio 2 dalis). Taigi pinigai, kuriuos UAB „A“ pervedė į UAB „G“ banko sąskaitą, buvo J. G. žinioje, tačiau jie buvo UAB „G“, o ne UAB „A“ turtas.

13. Taip pat pažymėtina, kad Sutartį privalėjo vykdyti ir UAB „G“ ir atlikti joje nustatytus darbus bei suteikti paslaugas. Atliekamus darbus UAB „G“ galėjo finansuoti tiek iš UAB „A“, tiek iš kitų šaltinių gautais pinigais. Sutartyje nustatytų darbų neatlikimas, netinkamas jų atlikimas, atlikimas ne laiku ir pan. yra sutarties sąlygų pažeidimas, todėl kita sutarties šalis turi teisę reikalauti kaltų asmenų atsakomybės bei patirtų nuostolių atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą išdėstyta pozicija, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis, ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014, 2K-179-697/2018).

14. Būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra asmens veikos atitiktis baudžiamojo įstatymo nustatytai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčiai (BK 2 straipsnio 4 dalis). Šioje nutartyje konstatuota, kad turtas, už kurio iššvaistymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas J. G., buvo UAB „G“, o ne UAB „A“ turtas, taigi J. G. byloje nustatytomis aplinkybėmis nebuvo nusikaltimo, įtvirtinto BK 184 straipsnyje, subjektas. Nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, veika negali būti pripažįstama nusikalstama. J. G. nebuvo kaltinamas ir byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima teigti, kad UAB „A“ turtą jis įgijo apgaule, t. y. sukčiaudamas (BK 182 straipsnis). Iš UAB „A“ gautus pinigus J. G. naudojo UAB „G“ reikmėms, todėl negali būti kaltinamas UAB „G“ turto iššvaistymu. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisinga.

15. Kasaciniuose skunduose prokurorė ir civilinės ieškovės atstovas išdėstė ir kitus argumentus, dėl kurių, jų nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Kasaciniuose skunduose kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyko, kaltės formos, žalos dydžio, baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo. Konstatavus, kad J. G. byloje nustatytomis aplinkybėmis nebuvo nusikaltimo, įtvirtinto BK 184 straipsnyje, subjektas ir nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai netenka teisinės reikšmės, todėl nenagrinėjami.

16. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, prokurorės ir civilinės ieškovės atstovo kasaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės ir civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo advokato Vinco Pacevičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas

Pranas Kuconis