Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-489/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34629-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.3;
2.4.2.1; 2.4.5.2; 2.8.9.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos kasacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Iš A. K. priteista nukentėjusiajam J. M. 150 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Eur proceso išlaidoms už jam suteiktą teisinę pagalbą atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 20 d. apie 12.30–12.55 val. (duomenys neskelbtini), įsibrovė į patalpą, įeidamas į nerakintą V. P. priklausantį skerdyklos pastatą (kuriame įrengtas garažas), kuriuo pagal panaudos sutartį naudojasi J. M., iš jo pagrobė J. M. priklausantį 150 Eur vertės suvirinimo aparatą, taip nukentėjusiajam J. M. padarė 150 Eur turtinę žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas R. Burda prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. K. dėl nusikaltimo, nustatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai, pripažindami A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nes: 1) byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui neišnagrinėjus ir nepriėmus galutinių procesinių sprendimų dėl A. K. skundų, pateiktų ikiteisminio tyrimo metu, ir ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės; 2) teismų išvados dėl nukentėjusiojo ir jo dukterų liudytojų J. ir B. M. parodymų patikimumo padarytos neatsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes ir neįvertinus jų parodymų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, dėl to buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos; 3) teismai buvo šališki, nes Alytaus apylinkės teismas nepagrįstai atmetė pareikštą nušalinimą kaltintojui ir teismui, o Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos teisėja (pranešėja) turėjo nepotistinių ryšių su nukentėjusiojo atstove. Visa tai suponuoja BPK 58 straipsnio l dalies 4 punkto nuostatų pažeidimą ir tai trukdė teismams objektyviai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingus sprendimus.
2.2. Ikiteisminis tyrimas A. K. buvo pradėtas dėl veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje (A. K. buvo kaltinamas pavogęs J. M. 150 Eur vertės suvirinimo aparatą ir 400 Eur vertės akumuliatoriaus testerį su spausdintuvu), ir tik po to, kai A. K. pradėjo teikti prokurorei skundus dėl nenustatytų tariamai pagrobtų daiktų modelių ir vertės, A. K. veika buvo perkvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kasatorių nuomone, tam, kad nereikėtų nustatyti pagrobtų daiktų vertės, nes BK 178 straipsnio 2 daliai taikyti pagrobtų daiktų vertė neturi lemiamos reikšmės.
2.3. Nuteistojo A. K. veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo būtino šiai nusikalstamai veikai kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo į patalpą. Nukentėjusysis J. M. teisiamojo posėdžio metu (2019 m. lapkričio 5 d.) pripažino, kad jis pastato – skerdyklos vienoje patalpoje (kurią vadina garažu) pagal verslo liudijimą teikia transporto priemonių remonto paslaugas. Ši aplinkybė konstatuota ir Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl J. M. ir jo šeimos narių iškeldinimo iš A. K. turto; ją patvirtina ir byloje esančios įvykio dienos nuotraukos, kuriose užfiksuotos iškabos,,Autoservisas“, „Ratų montavimas ir remontas“, bei liudytojų (antstolės D. M., E. C., I. R. ir I. J.) parodymai. Byloje taip pat objektyviai nustatyta, kad garažo durys buvo paliktos atidarytos, jame grojo muzika. Taigi nukentėjusiojo valdomoje patalpoje buvo vykdoma transporto priemonių remonto veikla, todėl tokia patalpa priskirtina prie visuomeninės paskirties pastatų, į kuriuos asmenų patekimas nėra ribojamas, t. y. į tokį pastatą galima patekti be atskiro šio pastato savininko ar naudotojo leidimo.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs, kad autoservisas yra priskiriamas prie visuomeninės paskirties pastatų, nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju reikia vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad pastatas, iš kurio tariamai buvo įvykdyta vagystė, yra įregistruotas ne kaip autoservisas, bet kaip pastatas – skerdykla. Taip pat šis teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog šiame pastate J. M. remontuoja automobilius, nereiškia, kad jame yra veikiantis autoservisas. Tokios teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams ir kasacinio teismo formuojamai praktikai dėl viešų registro duomenų teisinės reikšmės.
2.5. Kasacinio teismo yra nuosekliai išaiškinta, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija yra reikšminga išviešinimo tikslais, o daiktų teisinis kvalifikavimas yra atliekamas išanalizavus materialiosios teisės normas, ištyrus esamas faktines aplinkybes, su jomis susijusius įrodymus ir atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-551/2014, e3K-3-294-695/2020). Byloje neginčytinai nustatyta, kad viešame registre įregistruotame gamybos paskirties pastate – skerdykloje nėra vykdoma jokia skerdyklos ar kitokios gamybos veikla. Byloje nustatyta, kad vienoje šio pastato – skerdyklos dalyje yra įrengtos gyvenamosios patalpos, o kitoje pastato – skerdyklos dalyje yra įrengta patalpa (nukentėjusiojo vadinama garažu), kurioje nukentėjusysis pagal verslo liudijimą teikia automobilių remonto paslaugas. Kad minėtoje patalpoje yra vykdoma būtent paslaugų veikla, patvirtina ir Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių klasifikatorius, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 333 (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 20 d.), jame nurodoma, kad variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas priklauso paslaugų veiklos grupei. Kadangi byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis garažu vadinamoje patalpoje pagal verslo liudijimą teikia paslaugas, patalpa, kurioje jis verčiasi šia paslaugų veikla, neabejotinai yra paslaugų paskirties patalpa, kuri priskiriama prie visuomeninės paskirties patalpų, į kurias asmenų patekimas darbo metu nėra ribojamas. Šią faktinę aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jis nuosprendyje konstatavo, kad į pastato dalį, kurioje J. M. teikia transporto priemonių remonto paslaugas, gali patekti pašaliniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas, formaliai, tik pagal pastato teisinę registraciją vertinęs jame esančių patalpų paskirtį, nevertinęs jų realaus naudojimo, padarė teisės taikymo klaidą, dėl to A. K. veika buvo neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
2.6. Išvadą, kad A. K. fiziškai įėjo į garažą (autoservisą) ir kad suvirinimo aparatas buvo nukentėjusiojo valdomame garaže, teismai padarė pripažindami įrodymais tik priešiškai nusiteikusių A. K. atžvilgiu liudytojų J. ir B. M. parodymus, šie parodymai nebuvo patikrinti eksperimento metu, teismai jį atsisakė atlikti, dėl to buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatos. Teismai vadovavosi vienarūšiais įrodymais, todėl bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos visapusiškai.
2.7. Taip pat nenustatyta A. K. tyčia, tikslas ir motyvas pagrobti suvirinimo aparatą
2.8. Teismai nepagrįstai nevertino, kad: 1) kasatorius yra turtingas žmogus, verslininkas, turintis daug įvairaus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto visoje Lietuvoje, dėl to jam nebuvo tikslo vogti menkaverčio suvirinimo aparato ir rizikuoti turėti problemų su teisėsauga; 2) nukentėjusysis ir jo dukterys yra priverstinai iš jo turto keldinami asmenys, jaučiantys didelį priešiškumą kasatoriui; 3) nukentėjusysis su šeimos nariais dar iki įvykio iš keršto sunaikino ir pavogė didelės vertės kasatoriaus turtą; įvykio metu vyko J. M. ir jo dukterų (liudytojų) J. ir B. M. priverstinis iškeldinimas iš A. K. turto ir A. K. turėjo teisę vaikščioti po savo sodybą (taip pat ir po J. M. autoservisą), kad surastų J. M. iškeldinimo tikslu; 4) kasatoriaus tikslas buvo surasti J. M., kuris, jo įsitikinimu, įvykio metu buvo sodyboje ir slėpėsi nuo jo bei antstolės (A. K. pateikė prokurorei 2019 m. gegužės 17 d. prašymą kreiptis į telefono ryšio operatorių su prašymu pateikti 2018 m. liepos 20 d. nuo 11 val. iki 14 val. J. M. naudojamų telefonų numerių išklotines ir jų buvimo vietą); 5) nelogiška, kad A. K., turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, būtų vogęs menkavertį keletą metų naudotą, apdaužytą (pagal nukentėjusiojo parodymus, pirktą naudotą 2015 m.) suvirinimo aparatą, o ne vertingesnius nukentėjusiojo daiktus (kurie įvykio metu buvo jo sodyboje); 6) A. K., kurio verslas yra susijęs su nekilnojamuoju turtu ir žemės ūkio veikla, nėra reikalingas automobilių remontui naudojamas suvirinimo aparatas. Teismai, nenustatę nei tikslo, nei motyvo, neatskleidė tyčios turinio, todėl nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, dėl to teismų sprendimai laikytini neteisėtais bei nepagrįstais ir turi būti panaikinti.
2.9. Byloje nenustatyta tikroji suvirinimo aparato vertė
2.10. Pirmosios instancijos teismas, perdavęs bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, neišnagrinėjęs ikiteisminio tyrimo metu pateiktų A. K. skundų, pažeidė BPK 233 straipsnio 1 dalies normą (pagal kurią teismas gali perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje tik tuo atveju, jeigu nustato, kad nėra kliūčių nagrinėti bylos teisme) ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMzA0LTQ5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-304-495/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-304-495/2016">1S-304-495/2016</a>, 1S-237-628/2016, 1S-301-202/2018 ir kt.). Toks pažeidimas yra esminis, nes buvo suvaržyta A. K. įstatymu garantuojama teisė gintis, apskundžiant ikiteisminį tyrimą vykdančių asmenų veiksmus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir aukštesniajam teismui. Be to, prokurorė pažeidė dar ir BPK 220 straipsnio 4 dalį, kadangi bylą teismui perdavė neįteikusi A. K. kaltinamojo akto (jis buvo įteiktas tik teismo posėdžio metu).
2.11. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl A. K. apeliacinio skundo argumentų, kad prokurorė perdavė teismui bylą su kaltinamuoju aktu, neišnagrinėjus A. K. skundų, pateiktų ikiteisminio tyrimo metu (skundo ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir 2019 m. kovo 18 d. skundo aukštesniajam prokurorui dėl neteisėtų prokurorės veiksmų), dėl to buvo pažeista BPK 218 straipsnio 6 dalies norma, nustatanti, kad tik išsprendus visus prašymus bei skundus prokuroras surašo kaltinamąjį aktą, taip pat buvo pažeista A. K., kaip įtariamojo, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir BPK nustatyta teisė kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu, tai jam sutrukdė gintis teisme.
2.12. Teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė nukentėjusiojo ir jo dukterų parodymams, selektyviai vertino liudytojų D. M., I. R. ir E. C. parodymus; nepatikrino nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, nepašalino juose esančių prieštaravimų (pavyzdžiui, neatliko eksperimento), nesusiejo parodymų į loginę grandinę ir nepadarė įrodymų visumą apibendrinančių išvadų, dėl to suvaržė kaltinamojo teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 2 dalį).
2.13. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo įsibrovimas į nukentėjusiojo patalpą yra įrodytas nukentėjusiojo ir jo dukterų parodymais, kuriuos teismas laikė objektyviais duomenimis, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šis teismas nepaneigė nuteistojo A. K. duotų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, nepašalino abejonių dėl liudytojų J. ir B. M. parodymų patikimumo ir objektyvumo, todėl liko nenustatytas faktas, kad A. K. buvo įėjęs į nukentėjusiojo patalpą, o jo ėjimo trajektorija link nukentėjusiojo valdomos patalpos yra ginčytina, nes nepatikrinta kitomis įrodinėjimo priemonėmis (pavyzdžiui, eksperimentu). Todėl, vadovaujantis baudžiamajame procese galiojančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės ir neaiškumai turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzItNDg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-72-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-72-489/2020">2K-72-489/2020</a>).
2.14. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ir jo dukterys dar iki įvykio buvo priešiškai nusiteikę kasatoriaus atžvilgiu dėl jų priverstinio iškeldinimo iš kasatoriaus turto. A. K. ir J. M. santykiai yra konfliktiški nuo 2012 metų, kai A. K. prie J. M. namų iš varžytynių nusipirko J. M. priklausantį žemės sklypą ir pastarojo buvo apkaltintas dėl elektros stulpų vagystės. Konfliktas paaštrėjo, kai A. K. 2015 m. sausio 13 d. varžytynių aktu Nr. 11 nupirko J. M. iki bankroto priklausiusius žemės sklypą ir pastatus, kuriuose J. M. su dukterimis (liudytojomis) J. ir B. M. iki to laiko gyveno. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi, J. M., jo sutuoktinė, dukterys (liudytojos) B. ir J. M. ir sūnus buvo iškeldinti iš A. K. priklausančio gyvenamojo namo, kitų pastatų ir žemės sklypo. J. M. šeimai nevykdant teismo sprendimo, antstolės D. M. kontoroje buvo pradėtas priverstinis sprendimo vykdymas. Ši aplinkybė neabejotinai parodo, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir jo dukterys dar iki įvykio (2018 m. liepos 20 d.) buvo priešiškai nusiteikę kasatoriaus atžvilgiu. Todėl šių liudytojų parodymai laikytini neobjektyviais ir privalėjo būti patikrinti kitais BPK veiksmais.
2.15. Pažymima, kad A. K., nuo 2015 m. tapęs sodybos, kurioje gyveno ir J. M. su šeima, savininku, buvo daug kartų atvykęs į savo sodybą, daug kartų bendravo su nukentėjusiuoju ir jo dukterimis, reikalavo, kad jie išsikeltų, turėjo ilgą teisminį procesą dėl nukentėjusiojo šeimos iškeldinimo iš sodybos, dėl to nukentėjusiojo dukterys neabejotinai ne kartą A. K. matė sodyboje dar iki įvykio. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje kaip svarbią aplinkybę kasatoriaus kaltei pagrįsti nepagrįstai akcentavo tai, kad nukentėjusiojo dukterys atpažinimo metu atpažino kasatorių. Pažymima, kad įvykio metu, t. y. 2018 m. liepos 20 d., buvo atliekami procesiniai veiksmai vykdomojoje byloje, siekiant patikrinti, ar J. M. ir jo šeima yra išsikraustę iš A. K. turto pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną paaiškėjo, kad A. K. namas, iš kurio J. M. su šeima išsikraustė į V. P. priklausantį pastatą – skerdyklą, yra visiškai nuniokotas, sugadintas ir padarytas nebegyvenamas (sugadintos įėjimo durys, langai, išardyta grindų danga, lubos, sugriauta krosnis ir židinys, sugadinta elektros instaliacija ir kt.). Taip pat paaiškėjo, kad yra nuardyta kasatoriui priklausanti tvora, nugriauti kasatoriui priklausantys pastatai (dviejų aukštų medinė pirtis, daržinė, malkinė, namo priestatas) ir pasisavintos šių pastatų statybinės medžiagos. Šiuo metu Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), joje nusikalstamų veikų, nustatytų BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, padarymu yra kaltinamas J. M., kuris savo kaltę iš dalies pripažįsta.
2.16. Kasatorių vertinimu, A. K. pripažinimas kaltu tiek nukentėjusiajam, tiek ir jo šeimai (taip pat ir jo dukterims) būtų satisfakcija už jiems padarytą skriaudą (priverstinį iškeldinimą iš namų, kuriuose jie visą gyvenimą gyveno ir kurie jiems yra emociškai brangūs), o civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimas neabejotinai turėtų įtakos tiek nukentėjusiojo, tiek visos jo šeimos (taip pat ir dukterų) gyvenimo gerovei, tai leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo dukterų nuoširdumu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. Be to, pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį asmuo gali neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Šia teise liudytojos J. ir B. M. ikiteisminio tyrimo metu aktyviai naudojosi, atsisakydamos atsakyti į tam tikrus akistatų metu A. K. užduotus klausimus, tai taip pat parodo, kad nėra pagrindo nukentėjusiojo dukterų J. ir B. M. parodymų laikyti objektyviais duomenimis ir jais vadovautis kaip patikimais.
2.17. Kasatorių nuomone, nukentėjusiojo J. M. ir jo dukterų J. ir B. M. veiksmai (Prienų rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) piktybiškas nevykdymas, antstolės nurodymų nevykdymas ir piktybiškas A. K. priklausančio didelės vertės turto sunaikinimas bei vagystė) neabejotinai parodo, kad J. M. ir jo dukterys yra linkę pažeisti teisę, meluoti, tai leidžia teigti, kad J. M. ir jo dukterys tyčia iš keršto apkaltino A. K. vagyste. Nukentėjusiojo J. M. polinkį nepagrįstai kaltinti kasatorių parodo ir faktas, kad 2018 m. liepos 20 d. pareiškimu J. M. kreipėsi į policiją, nurodydamas, kad buvo pagrobtas ne tik jo suvirinimo aparatas, bet ir testeris, dėl pastarojo vagystės kasatorius buvo išteisintas įrodžius, kad nukentėjusysis, pasitelkdamas kitą sau artimą asmenį V. Č., akivaizdžiai melavo dėl testerio vagystės. Todėl teismai, laikę nukentėjusiojo parodymus objektyviais, neabejotinai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nesugretino jo viso bylos proceso metu duotų parodymų, nepašalino juose esančių prieštaravimų ir neįvertino jų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (pavyzdžiui, Prienų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), vykdomosios bylos dokumentai, baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir kt.) bei padarė neteisingas išvadas dėl A. K. kaltumo.
2.18. Teismai nepagrįstai taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems įrodymams, dėl to pažeidė nešališkumo principą
2.19. Teismai darė prielaidą, kad liudytojų I. R. ir E. C. nebuvo įvykio vietoje, nes vienas iš keleto jų naudojamų telefonų nebuvo prisijungęs prie Prienų bazinių stočių, o buvo prisijungę Vilniuje (I. R.) ir Palangoje (E. C.); vertino kaip neįtikėtiną faktą, kad liudytoja I. R. galėjo būti Prienų rajone ir grįžti atgal į darbą Vilniuje; kritiškai vertino jų parodymus, kad vieną iš jų naudojamų telefonų jie buvo palikę savo šeimos nariams (I. R. – motinai, gyvenančiai Vilniuje; E. C. – sūnui). Tačiau teismai tokių reikalavimų nekėlė liudytojos B. M. parodymų vertinimui, nereiškė jokios kritikos liudytojos B. M. buvimui įvykio vietoje, nepagrįstai rėmėsi tik jos parodymais, negretino jų su objektyviais bylos duomenimis (nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų D. M. ir I. J. parodymais) bei nuteistojo parodymais, kuriuose jie nurodė, kad nematė B. M. įvykio vietoje, ir nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų. A. K. 2019 m. gegužės 17 d. pateikė prokurorei prašymą kreiptis į telefono ryšio operatorių su prašymu pateikti 2018 m. liepos 20 d. nuo 11 val. iki 14 val. B. M. naudojamo telefono numerio išklotinę ir jos naudojamo telefono buvimo vietą. Tačiau prokurorė prašymą atmetė ir netyrė liudytojos B. M. buvimo įvykio vietoje fakto, nors liudytojų I. R. ir E. C. buvimo įvykio vietoje faktas buvo tiriamas aktyviai (buvo tikrinamos telefonų išklotinės, vieno iš jų naudojamų telefonų buvimo vieta, banko sąskaitos ir operacijos). Tai rodo, kad ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių buvo atliekamas tendencingai ir šališkai, taip buvo užkirstas kelias teisme A. K. tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.
2.20. A. K. bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistasis reiškė nušalinimą tiek prokurorei, tiek pirmosios instancijos teismo teisėjai dėl jų galimo šališkumo, nes teisėja L. Lubauskienė ir prokurorė R. Citavičiūtė buvo bendradarbės, kartu dirbo Alytaus rajono prokuratūroje, jų santykiai buvo glaudesni nei gerai pažįstamų asmenų, tačiau jos nenusišalino ir nebuvo nušalintos. Prokurorės ir teisėjos šališkumo klausimą A. K. kėlė ir apeliaciniame skunde, tačiau Kauno apygardos teismas nutartyje šiuos argumentus ignoravo ir apie juos nieko nepasisakė. Kasatorius nereiškė nušalinimo Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkei ir pranešėjai Svetlanai Jurgaitienei, norėdamas tikėti šios teisėjos nešališkumu, taip pat tikėdamas, kad teisėja nusišalins nuo jo apeliacinio skundo nagrinėjimo, nes ji su nukentėjusiojo advokate A. R. buvo bendrakursės, kartu mokėsi ir Vilniaus universitete baigė teisės studijas, artimai bendrauja ir palaiko draugiškus santykius. Tačiau teisėja S. Jurgaitienė nenusišalino ir priėmė nutartį, kurioje laikė savo draugės ir kolegės A. R. atstovaujamo kliento J. M. bei jo dukterų parodymus objektyviais, nors byloje neginčytinai nustatyta, kad dar prieš įvykį tarp A. K. ir J. M. bei jo dukterų buvo itin priešiški santykiai.
2.21. Teismai didelę reikšmę skyrė teisinančių įrodymų kritikai ir selektyviai analizei, tačiau neatsižvelgė, kad byloje nėra patikimų A. K. kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismai nepagrįstai vien tik pagal telefonų telekomunikacijų analizės duomenis nusprendė, kad liudytojų E. C. ir I. R. nebuvo įvykio vietoje, ir neįvertino aplinkybių, kad šie liudytojai naudojasi keliais telefonais, netyrė kitų telefonų (ne)turėjimo aplinkybių. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad liudytoja I. R. slėpė, jog ji yra artima kasatoriui, nes liudytoja nurodė, kad jie yra pažįstami. Teismai nepagrįstai vadovavosi (duomenys neskelbtini) tarnybos prie (duomenys neskelbtini) ministerijos raštu „Dėl informacijos apie I. R.“, kuriame nurodyta, kad I. R. įvykio dieną nebuvo atsiprašiusi iš darbo, nesugretinę šio rašto surašymo aplinkybių su liudytojų I. R. ir V. J. parodymais, I. R. darbo kompiuterio atsijungimo ir darbo žiniaraščio duomenimis, ir kt.
2.22. Teismai nepagrįstai atmetė A. K. parodymus, kad B. M. įvykio vietoje nebuvo ir kad ji kartu su tėvu ir seserimi yra susitarę meluoti, siekdami pakenkti A. K. dėl įsisenėjusių tarpusavio konfliktiškų santykių. A. K. parodymus patvirtina bylos medžiaga, iš jos matyti, kad B. M. įvykio vietoje niekas nematė (nors pagal jos nurodomą įvykio versiją turėjo ją matyti); jos duotų parodymų neatitiktis tikrovei ir nenuoseklumas, taip pat juose esantys prieštaravimai (pavyzdžiui, vienuose parodymuose teigė, kad matė, kaip A. K. kažką nešėsi po pažastimi, o kituose teigė, kad nematė; vienu atveju teigė, kad sesuo atrakino duris ir išbėgo į kiemą, kitu atveju teigė, kad negalėjo atsirakinti durų ir į kiemą nebuvo išbėgusi; kaskart vis skirtingai nurodė sesers skambučio tėvui momentą; vienu atveju teigė, kad paštininkas automobiliu buvo įvažiavęs į kiemą, o kitu – kad automobilį paliko ne kieme, o keliuke; skirtingai nei tėvas ir sesuo apibūdino patį aparatą), kurių teismai nepašalino.
2.23. Apeliacinės intencijos teismas neteisingai interpretavo nesuinteresuotų liudytojų D. M. ir I. J. parodymus apie jų atvykimo į įvykio vietą aplinkybes (jų automobilių stovėjimo vietas), nesugretino jų parodymų su kita bylos medžiaga (žemės sklypo planu su jame esančiais pastatais ir www.geoportal.lt ar www.Maps.lt ortofotonuotraukomis), todėl padarė tikrovės neatitinkančias išvadas dėl šių liudytojų parodymų patikimumo.
2.24. Teismai nepagrįstai neatliko eksperimento įsibrovimo į patalpą faktui nustatyti. Kasatorius prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti eksperimentą liudytojų B. ir J. M. parodymams patikrinti, kad būtų nustatyta, kaip liudytojos iš kambario vidurio galėjo matyti A. K. patekimą į garažą (liudytojų buvimas prie lango paneigtas byloje esančiomis nuotraukomis). Prokurorė teigė, kad netikslinga atlikti eksperimentą, nes liudytojos galėjo tik matyti, kaip A. K. ėjo garažo link, tačiau negalėjo matyti paties įėjimo (patekimo) į garažą fakto. Šią aplinkybę nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, jis nutartyje nurodė, kad „iš tiesų iš byloje esančių įvykio vietos ir patalpų apžiūros metu darytų nuotraukų per langą matyti, kad asmuo patenka į garažą, neįmanoma“. Tačiau šis teismas nusprendė, kad patekimas į garažą yra įrodytas liudytojų B. ir J. M. parodymais apie asmens ėjimo trajektoriją, pagal kurią galima suprasti, kur link einama. Tokia teismo išvada, kasatorių teigimu, padaryta remiantis byloje suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais pagal jų nurodytą A. K. ėjimo kryptį, jų nesugretinus su byloje esančiomis nuotraukomis ir žemės sklypo planu, iš kurių matyti, kad sodyboje yra daug kitų pastatų. Kadangi teismas nusprendė, kad kasatorius įėjo į garažą, laikydamas patikimu įrodymu faktui nustatyti liudytojų nurodytą kasatoriaus ėjimo trajektoriją, yra pagrindas grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti liudytojų matymo diapazoną ir galimybę matyti žmogaus ėjimo trajektoriją, jos kryptį ir ilgį – nustatyti, nuo kurios ėjimo trajektorijos vietos liudytojos galėjo nematyti žmogaus ir ar tuo metu žmogus galėjo nueiti į šoną.
2.25. Nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo suvirinimo aparatą, o jo parodymai apie suvirinimo aparato buvimo vietą keitėsi priklausomai nuo į bylą pateikiamų įrodymų. Nukentėjusysis negalėjo nurodyti suvirinimo aparato, kurį jis įsigijo prieš trejus metus ir naudojo kasdien, gamintojo ir kitų jį individualizuojančių požymių, todėl abejotina nukentėjusiojo versija dėl suvirinimo aparato turėjimo. Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis suvirinimo aparatą pirko iš pažįstamo žmogaus, šis vėliau išvažiavo į Norvegiją. Tačiau apeliacinės instancijos teismui paprašius nukentėjusiojo nurodyti asmens, iš kurio jis nusipirko aparatą, gyvenamąją vietą, kad jis būtų apklaustas teisme, nukentėjusysis tai padaryti atsisakė.
2.26. Nukentėjusiojo dukterų liudytojų J. ir B. M. parodymai dėl jų tėvo turėto ir naudoto aparato nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nepatikimi. Liudytojos B. M. nurodyta aparato buvimo prie keltuvo vieta buvo paneigta byloje esančiais objektyviais rašytiniais duomenimis (fotonuotrauka). Liudytojos J. ir B. M. skirtingai nei tėvas apibūdino suvirinimo aparatą; nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl būtinų veido apsaugos priemonių nenaudojimo virinant aparatu. Todėl nei nukentėjusiojo, nei jo dukterų, apklaustų byloje kaip liudytojų, parodymų negalima laikyti patikimais ir neginčytinai patvirtinančiais, kad aparatas apskritai pas nukentėjusįjį buvo, kad jis buvo būtent garaže, o ne kitoje vietoje (pavyzdžiui, lauke ar kasatoriaus valdomoje patalpoje, iš kurios nukentėjusysis su šeima turėjo išsikelti) ir kad nukentėjusiojo dukterys realiai žinojo, kaip atrodo suvirinimo aparatas. Liudytojų J. ir B. M. parodymų nepatikimumą patvirtina ir jų parodymų dėl skambučio antstolei prieštaringumas (J. M. telefono išklotinė rodo, kad ji neskambino tėvui po to, kai tariamai A. K. išnešė aparatą, o skambino tuo metu, kai A. K. dar buvo kieme su antstole; po to J. M. rašė J. M. tris SMS žinutes, po to J. M. skambino dukteriai J. M. ir tik po tėvo skambučių J. M. skambino antstolei D. M.).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato R. Burdos kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nėra duomenų, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės pažeistos BPK normos. Kasacinio skundo argumentai yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, skunde nesutinkama su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais, atmetant kasatoriaus parodymus, tačiau tai negali būti vertinama kaip teismų padaryti BPK pažeidimai.
3.2. Byloje nėra duomenų, kad teismai, priimdami sprendimus, būtų šališki. Tai, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą ir teismas perdavė šią bylą nagrinėti tuo metu, kai kasatorius A. K. siekė, kad jo 2020 m. kovo 18 d. skundas dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas A. K. skundas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, būtų išnagrinėtas Kauno apygardos teisme, negali būti pripažinta BPK pažeidimu. Priešingai, neperdavus bylos teismui, kai ikiteisminis tyrimas baigtas, būtų pažeistos BPK 1 ir 2 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, procesas būtų užvilkintas, nes Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs A. K. skundą, nutartį priėmė 2019 m. spalio 8 d. ir skundą atmetė. Nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, nes vien tai, kad teisėja ir proceso dalyvis vienu metu prieš pakankamai daug metų studijavo, nevertintina kaip šališkumas. Teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi BPK reikalavimų, teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais.
3.3. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis BPK reikalavimų, nuosprendį pagrindė išsamia byloje ištirtų įrodymų analize, įvykdytą nusikalstamą veiką kvalifikavo tinkamai. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nors liudytojas J. ir B. M. su nukentėjusiuoju J. M. sieja artimi giminystės ryšiai (dukterys ir tėvas), todėl laikytina, kad jos yra suinteresuotos bylos baigtimi, visiškai nesiremti jų parodymais nėra pagrindo, kadangi dalis jų parodymų patvirtinta byloje esančiais objektyviais įrodymais. Liudytoja D. M. patvirtino, kad kaltinamasis suprato ir žinojo, jog J. M. įvykio dieną nei garaže, nei namuose nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas I. J.. Abu šie liudytojai nesusiję su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju, nėra suinteresuoti šios bylos baigtimi ir teismas neturi pagrindo jais netikėti.
3.4. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. K. įvykdyto svetimo turto pagrobimo pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojos B. ir J. M., būdamos gyvenamųjų patalpų viduje, stebėdamos situaciją pro langą, matė, kad, antstolei išvykus iš sodybos, kaltinamasis nuėjo į garažą ir iš jo išėjo rankoje laikydamas suvirinimo aparatą. Tai pamačiusi liudytoja J. M. šį faktą telefonu pranešė antstolei. Kaip liudytoja apklausta antstolė D. M. patvirtino šį faktą. Šią aplinkybę patvirtina ir J. M. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė. Protokolu-pareiškimu patvirtinta, kad nukentėjusysis J. M. nedelsdamas, tą pačią dieną, t. y. 2018 m. liepos 20 d. 13.57 val., kreipėsi į policijos komisariatą ir pranešė, kad iš jo nerakinamo garažo A. K. pagrobė suvirinimo aparatą (150 Eur vertės) ir akumuliatoriaus testerį (400 Eur vertės).
3.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvardijo, kuo remdamasis pripažino, kad svetimas turtas buvo pagrobtas įsibraunant į patalpą. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamajam priklausančiame žemės sklype su pastatais yra pastatas – skerdykla, jis nuosavybės teise priklauso V. P., o šiuo pastatu panaudos pagrindu naudojasi nukentėjusysis. Rašytiniais bylos duomenimis, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų D. M., V. P. parodymais patvirtinta faktinė aplinkybė, kad kaltinamajam priklausančiame žemės sklype yra kaltinamajam nepriklausantis pastatas (pagal VĮ Registrų centro duomenis – skerdykla), kuriuo teisėtai naudojasi nukentėjusysis J. M. (vienoje patalpos dalyje (garaže) remontuoja transporto priemones, o kitoje dalyje, kurioje įrengtos gyvenamosios patalpos, jis su šeima gyvena). Esant nustatytoms aplinkybėms, kaltinamasis be teisėto savininko ar jo įgalioto asmens sutikimo ar leidimo negalėjo patekti į patalpas, kurios jam nepriklauso. Bylos duomenimis patvirtinta, kad pastato dalyje yra garažas, kuriame J. M. teikia transporto priemonių remonto paslaugas, į ją gali patekti ir pašaliniai asmenys. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis nebuvo sutarę dėl jokių automobilio remonto darbų. Kaltinamasis ir antstolė atvyko į kaltinamajam priklausančią sodybą turėdami tikslą įsitikinti, ar skolininkai (M. šeima) geranoriškai yra išsikėlę iš pastatų ir žemės sklypo. Minėtas tikslas buvo įvykdytas, antstolė pirma išvyko iš sodybos teritorijos, o A. K., išvykus antstolei, žinodamas, kad garaže ir gyvenamosiose patalpose nėra J. M., dar kartą įėjo į garažą ir iš jo išsinešė suvirinimo aparatą.
3.6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kodėl nesivadovauja A. K., liudytojos I. R. ir liudytojo E. C. parodymais. Šių liudytojų įvykio vietoje niekas nematė (liudytojai D. M. ir I. J. paliudijo matę tik kaltinamąjį ir mažą vaiką), liudytojų telefonų telekomunikacijų analizė patvirtina, kad liudytojai nebuvo įvykio vietoje. Teismo nuomone, nelogiški liudytojo E. C. parodymai, kad jis, atvykęs apžiūrėti sodybos, net neišlipo iš automobilio, taip pat nepriimtini liudytojos I. R. parodymai, kad ji darbo metu išvyko iš Vilniaus miesto į Prienų rajoną, o vėliau – į Kauną, neturėdama su savimi telefono, kurį kaip kontaktinį yra nurodžiusi darbdaviui. Bylos duomenimis patvirtinta, kad A. K. ir liudytoja I. R. turi bendrą vaiką, o A. K. ir liudytoją E. C. sieja verslo santykiai, kurie yra glaudesni, nei tai suprantama pagal pažįstamo asmens sąvoką. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad kaltinamasis ir liudytojai I. R. ir E. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nutylėjo minėtas aplinkybes, nusprendė, kad šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, jų buvimo įvykio vietoje nepatvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys, todėl jų parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nutartyje (10–17 lapuose) išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų skundo argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė tiek dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, tiek dėl kasatoriaus A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl apelianto kaltės, vadovaudamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-617/2005, 2K-639/2010), pasisakė ir dėl įsibrovimo požymio, taip pat ir dėl liudytojų parodymų patikimumo. Išanalizavęs liudytojų parodymus, teismas nutartyje argumentavo, kodėl remiasi nukentėjusiojo ir jo dukterų parodymais ir nesivadovauja apelianto, liudytojų I. R. ir E. C. parodymais. Teismas pagrįstai nuteistojo kaltės neigimą vertino tik kaip jo gynybinę versiją, siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nenustatė BPK 20 straipsnio nuostatų ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimų.
3.8. Pažymima, kad tiek apeliacinis, tiek kasacinis skundai pagal savo turinį yra labai panašūs ir juose nurodomi tie patys skundų motyvai bei subjektyvaus pobūdžio kasatoriaus argumentai. Tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunde nesutinkama su teismų sprendimuose esančiu įrodymų vertinimu ir teigiama, kad teismai tinkamai neįvertino nurodomų aplinkybių, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtus sprendimus. Tačiau proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos ar įpareigojančios. Byloje nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, todėl nuteistojo A. K. ir jo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato R. Burdos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK reikalavimų pažeidimo apeliacinės instancijos teisme
5. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos byloje aplinkybės. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas.
6. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami ir atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-209-489/2015, 2K-379-489/2015 ir kt.).
7. Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde, kaip ir jo ir jo gynėjo kasaciniame skunde, pagrindinis keliamas klausimas yra BPK nustatytais būdais patikrinti, ar išties A. K. atliko jam kaltinime nurodytus vagystės veiksmus, t. y. ar jis buvo įsibrovęs į nukentėjusiajam J. M. priklausančias patalpas (garažą) ir iš jų pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 150 Eur vertės suvirinimo aparatą.
8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas nėra pakankamai išsamus ir liko nepašalintų abejonių dėl nuteistojo A. K. patekimo į nukentėjusiajam priklausančias patalpas (garažą) bei suvirinimo aparato iš ten pagrobimo, taip pat ir dėl paties vagystės dalyko, nutarė tenkinti nuteistojo ir jo gynėjos prašymą ir atlikti dalies įrodymų tyrimą. Teismas atmetė nuteistojo ir jo gynėjos prašymą atlikti eksperimentą (kad būtų patikrintas liudytojų J. ir B. M. parodymų apie jų galimybę matyti nuteistojo A. K. patekimą į pastatą (garažą) patikimumas (6 t., b. l. 51)) ir nustatęs, kad kitų asmenų, kurie, be nukentėjusiojo J. M. dukterų J. ir B. M., būtų matę, kaip A. K., patekęs į garažą, pavogė J. M. priklausantį suvirinimo aparatą, nėra, taip pat kad suvirinimo aparatą apibūdinti gali tik nukentėjusysis ir jo dukterys, nutarė teismui kilusias abejones šalinti pakartotinai apklausdamas nukentėjusįjį J. M. ir liudytojas J. ir B. M..
9. Šis teismas, tokiu būdu palyginęs tarpusavyje liudytojų J. ir B. M. (kurios abi vienodai parodė, kad pro kambario langą garažo durų nesimato) parodymus ir sugretinęs juos su byloje esančių įvykio vietos bei patalpų apžiūros metu darytomis nuotraukomis (iš kurių matyti, kad pro langą matyti, kaip asmuo patenka į garažą, sunkiai įmanoma), sutiko su liudytojų parodymuose dėstomomis aplinkybėmis, kad iš asmens ėjimo trajektorijos galima suprasti, kur link einama (nutarties 16 punktas), ir pripažino tokius liudytojų J. ir B. M. parodymus patikimais bei pakankamais esminei bylos aplinkybei – įsibrovimui į svetimą patalpą – pagrįsti (nutarties 12 punktas). Akivaizdu, kad tokiai išvadai pagrįsti reikalingi ir kiti bylos duomenys, patvirtinantys šias teismo išvadas.
10. Apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškiai nurodyti, kokie kiti bylos duomenys (įrodymai) ir kitos bylos aplinkybės leistų pripažinti A. K. įvykdžius kvalifikuotą vagystę, o ne iš naujo aprašyti atskirų liudytojų parodymus. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas dar kartą plačiai aprašydamas (nutarties 13–14 punktuose) sukritikavo nuteistąjį teisinančius liudytojų E. C. ir I. R. parodymus; besąlygiškai patikimais laikė nukentėjusiojo ir jo dukterų liudytojų J. ir B. M. parodymus; kitų liudytojų (pavyzdžiui, D. M. ir I. J.) parodymus vertino selektyviai (fragmentiškai), iš esmės vertindamas tik tas aplinkybes, kurios patvirtino nukentėjusiojo poziciją (pavyzdžiui, rėmėsi liudytojos D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais dėl jos automobilio stovėjimo įvykio vietoje vietos, kuri sutapo su liudytojų J. ir B. M. nurodytomis aplinkybėmis (nutarties 12 punktas), tačiau niekaip nereagavo į kitas jos nurodytas aplinkybes, pavyzdžiui, kad nukentėjusiojo duktė, pranešusi jai apie vagystę, nenurodė, koks tiksliai daiktas buvo pavogtas ir pan.).
11. Nebuvo tinkamai patikrinti ir nukentėjusiojo J. M. parodymai dėl pagrobto svetimo turto – suvirinimo aparato turėjimo (įsigijimo) aplinkybių. Tai vis dėlto yra daiktas, turintis turėti savo savybes ir kainą. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis negalėjo nurodyti turėto suvirinimo aparato įgijimo laiko (metų), taip pat negalėjo nurodyti suvirinimo aparatą identifikuojančių požymių (gamintojo, modelio ir pan.). Nukentėjusysis nurodė, kad suvirinimo aparatą pirko iš žmogaus, kurio pavardės nežino, tik iš matymo pažįsta, žino, kad jis išvažiavęs į Norvegiją (6 t., b. l. 46). Liko neišsiaiškintas ir paties suvirinimo aparato dydis, svoris, ar jis telpa į automobilį, neišsiaiškinta kaip automobiliu aparatas buvo iš įvykio vietos išvežtas. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai nepatikrino.
12. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teisme ne visos aplinkybės patikimai nustatytos ir ne visi duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, buvo tinkamai patikrinti, šių pažeidimų iki galo neištaisė. Šis teismas nagrinėjamoje byloje reikiamos apimties įrodymų tyrimo neatliko ir į apeliacinio skundo argumentus motyvuotai neatsakė. Byloje po apeliacinio proceso, kuriame buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą, taip ir liko nepašalintos abejonės dėl esminių bylos aplinkybių – A. K. įsibrovimo į pastatą (garažą) ir byloje vagystės dalyku pripažinto suvirinimo aparato buvimo tose patalpose bei jo iš ten pagrobimo.
13. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus dėl vagystės subjektyviosios pusės (kaltininko tyčios turinio (tikslo, motyvo pagrobti aparatą)), suvirinimo aparato vertės, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo ir prokurorės šališkumo (apeliacinio skundo 14–20 lapai).
14. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino ir iš nuteistojo priteistos neturtinės žalos dydžio bei šios žalos priteisimo pagrįstumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir pan. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant piniginį atlygį.
15. Neturtinės žalos būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas nėra visiškai laisvas. Įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pvz., vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio minimalių ir maksimalių ribų įstatymas nenustato. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui. Atkreipiamas dėmesys, jog atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika. Aptartos taisyklės reiškia, kad kiekvienu atveju neturtinės žalos pagrįstumas teismų turi būti vertinamas atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, tačiau šių taisyklių savo sprendimuose teismai taip pat nesilaikė. Tikrintina, kodėl nukentėjusiojo išgyvenimai netekus 150 Eur vertės suvirinimo aparato ir jam priteisus tokio dydžio turtinę žalą, įvertinti net 100 Eur dydžiu, ar nustatytas neturtinės žalos dydis yra išties proporcingas patirtiems turtiniams praradimams.
16. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos bylai reikšmingos aplinkybės. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykių, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Todėl, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo dar kartą tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, ištirti neištirtas esmines bylos aplinkybes ir imtis priemonių pašalinti prieštaravimus tarp atskirų bylos įrodymų.
17. Teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), neatliko reikiamos apimties įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).
18. Kolegija konstatuoja, kad pirmiau paminėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Eligijus Gladutis
Tomas Šeškauskas
