Baudžiamoji byla Nr. 2K-255-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00383-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.1.2.2
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,
dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui,
išteisintajam A. K. (A. K.), jo gynėjui advokatui Rostislavui Polubiankai,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Viliaus Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nenusiję su darbu ar mokymusi.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu panaikintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. K. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį išteisintas, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. K. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 26 d., apie 6.30 val., prie tvenkinio Šalčininkų r., Panezdilių k., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su K. B., gimusia 1997 m. gegužės 12 d., ir tikrai žinodamas, kad ji yra nepilnametė, automobilyje „Audi A6“ panaudodamas fizinį smurtą prieš K. B., t. y. užlauždamas jai rankas ir taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo varpą į nukentėjusiosios makštį ir atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios K. B. valią, padarydamas jai sužalojimus (poodines kraujosruvas apatinio žandikaulio kampo dešinėje pusėje, galvos sukamojo raumens dešinėje pusėje, kairiame žaste, dešiniame dilbyje, nugaroje, kairėje šlaunyje), atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Kasaciniu skundu l. e. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Vilius Paulauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtina policijos pareigūnų parodymai, nenurodė, kokias būtent aplinkybes jie patvirtino, šių liudytojų parodymais nustatyta tik tai, kad nukentėjusioji tą pačią dieną pašalinių žmonių pagalba apie įvykį pranešė policijai ir kad tą patį teigė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Pasak prokuroro, būtent tą pačią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
2.3. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui duotus nukentėjusiosios parodymus, kuriuose ji teigė, jog buvo labai sukrėsta ir visą laiką verkė, motyvuodamas tuo, kad jų nepatvirtina policijos pareigūnų parodymai, netgi jiems prieštarauja. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, neįvardijo, kuo pasireiškė nurodyti prieštaravimai, nepateikė jokių motyvų, kodėl policijos pareigūnų parodymus reikia vertinti kitaip, negu juos vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė pareigūnės A. G. parodymų dalies, kurioje ji nurodo, kad nukentėjusioji gal ir verkė, ji matė ant nukentėjusiosios rankų mėlynes, nukentėjusioji paaiškino, kad jos atsirado A. K. laikant ją už rankų, neleido išlipti iš automobilio, o po to ją išprievartavo. Šie parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl išprievartavimo aplinkybių, t. y. tai, kad, nukentėjusiajai sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, A. K. užlaužė jos rankas į viršų ir jas laikė prieš jos valią, po to užlipo ant jos, nukentėjusioji prašė jos neliesti, tačiau A. K. jos neklausė. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir A. K. parodymų dalies, kurioje jis patvirtino nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo sukrėsta, verkė, prašė jos neliesti, paleisti. Prokuroro nuomone, svarbi aplinkybė ir ta, kad nukentėjusioji neužilgo po įvykio, kai dar niekas nežinojo apie išprievartavimą, pašalinių žmonių pagalba apie tai pranešė policijai, tą patį teigė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui apklausų metu, tai rodo, kad nukentėjusioji nemelavo.
2.4. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. K. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja jai sutinkant, yra nepagrįsta. Šios instancijos teismas, pritardamas A. K. teiginiams, kad nukentėjusioji dar iki įvykio rodė jam dėmesį ir dėl to jis suprato, kad ši sutiko su juo lytiškai santykiauti, visiškai neanalizavo liudytojos A. Z. parodymų, kurie visiškai prieštarauja A. A. (A.), V. Č. ir S. K. parodymams, nenurodo, kodėl kaip pagrindinius vertina šių asmenų parodymus, kurie yra A. K. draugai ir suinteresuoti padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal A. Z. parodymus, nukentėjusioji nerodė dėmesio A. K., jo nebuvo apsikabinusi ir nesibučiavo; atvažiavus į Varėną, K. B. norėjo eiti namo, bet būtent S. K. ją įkalbinėjo likti ir važiuoti atgal, po to, kitą dieną, apie 7.00 val., jai (A. Z.) paskambino nukentėjusioji iš svetimo telefono ir pasakė, kad ją išprievartavo, ir klausė automobilio numerio. Liudytoja A. Z. nurodė ir tai, kad, po įvykio susitikus su nukentėjusiąja, ši patvirtino, kad ją išžagino vėliau prisijungęs vaikinas. Tai patvirtina, kad nukentėjusioji neišsigalvojo, o sakė tiesą.
2.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas A. K. versijai, kad jis su nukentėjusiąją lytiškai santykiavo šiai sutinkant, rėmėsi tik ta specialisto paaiškinimų teisme dalimi, kurioje nurodė, jog specifinių sužalojimų, kurie padaromi lytinio akto metu, nukentėjusiajai nebuvo nustatyta. Šiuo atveju teismas neaptarė specialisto teiginių, kad sužalojimai šlaunyje dažniausiai būdingi bandant atlikti lytinį aktą, panaudojant fizinę jėgą praskleidžiant kojas. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodo, kad pagal bylos aplinkybes veiksmui vykstant ankštoje aplinkoje, automobilio viduje, sužalojimai nugaros ir šlaunies srityse galėjo atsirasti automobilio viduje nukentėjusiajai esant tam tikroje padėtyje, spaudžiant ją, kontaktuojant su atsikišusiomis automobilio detalėmis, šių sužalojimų vietos nukentėjusiosios kūne ir jų atsiradimo aplinkybių neanalizavo. Kasatoriaus nuomone, sužalojimų išsidėstymas nukentėjusiosios kūne, jų konfigūracija prieštarauja išteisintojo parodymams, kad sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su atsikišusiomis automobilio detalėmis. Iš specialisto išvados matyti, kad nedidelio dydžio (pagal plotą) sužalojimai padaryti dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, viduriniame trečdalyje, nugaroje, X krūtininio slankstelio projekcijoje, nugaroje, II juosmeninio slankstelio projekcijoje, kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, apatiniame trečdalyje, t. y. stuburo (nugaros) bei dilbio paviršiuje, ir praktiškai negalėjo būti padaryti atsispaudus į atsikišusias detales, o tai patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Be to, kasatorius pažymi, kad sužalojimų dydis atitinka pirštų paviršiui spaudžiant nugarą ir kitas kūno vietas. Visų šių sužalojimų išsidėstymas patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie išžaginimo aplinkybes, t. y. jėgos panaudojimą: griebė už kaklo (sužalojimai kakle), užlaužė rankas (sužalojimai dešiniame dilbyje), prispaudė (sužalojimai nugaroje), jėga praskleidė kojas (sužalojimai dešinėje šlaunyje).
2.6. Kasatoriaus nuomone, nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji apkalbėjo A. K., bijodama tėvų reakcijos į jos negrįžimą laiku namo. Šios instancijos teismas apie nukentėjusiosios elgesį policijos automobilyje ir policijos komisariate, apie jos pasisakymus dėl įvykio sprendė tik iš liudytojos S. K. parodymų, kurie prieštarauja kitiems įrodymams.
2.7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, suteikė prioritetą vieniems įrodymams prieš kitus, neįvertino bylos įrodymų visumos, nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl vienus parodymus atmeta, o kitais remiasi. Darydamas išvadas dėl A. K. nekaltumo teismas apsiribojo tik liudytojų, tiesiogiai nemačiusių nusikaltimo padarymo aplinkybių, parodymų vertinimu, nukentėjusiosios nuoseklių ir neprieštaringų parodymų praktiškai nevertino, tik akcentavo dalinį jų neatitikimą kitiems įrodymams ir nepateikė jokių motyvų, kodėl reikėtų juos vertinti kitaip negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas, be to, neįvertino visų A. Z. parodymų. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.
3. L. e. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Viliaus Paulausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio
4. Prokuroro kasacinio skundo argumentai grindžiami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. suteikė prioritetą vieniems įrodymams prieš kitus, neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus ir juos patvirtinančius įrodymus, neįvertino bylos įrodymų visumos, be to, naujame nuosprendyje nepateikė jokių motyvų, kodėl kitaip įvertina apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus.
4.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
4.2. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).
4.4. Patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė. Siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti kilusias abejones dėl A. K. kaltės įrodytumo, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, išklausė specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto S. Laimo paaiškinimų, dar kartą apklausė liudytoją S. K. ir šiuos įrodymus išanalizavo kartu su kitais pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, t. y. nuteistojo A. K., liudytojų A. A., V. Č., A. M., A. G., I. B., A. Z. parodymais, gretindamas juos tarpusavyje vienų įrodymų atitikimo kitiems požiūriu bylos duomenų kontekste, taip įvertindamas įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 331 straipsnio 1, 2 dalimis, nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip.
4.5. Kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 149 straipsnio 3 dalyje, iš esmės taip pat grindžiamas įrodymų vertinimu. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. K. atliko lytinį aktą su K. B., tačiau konstatavo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad tokius veiksmus A. K. atliko prieš nukentėjusiosios valią panaudodamas prieš ją fizinį smurtą. Esant tokioms aplinkybėms, A. K. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmuose nėra visų būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. (BK 2 straipsnio 4 dalis).
5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti l. e. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Viliaus Paulausko kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Aurelijus Gutauskas
Armanas Abramavičius
