Civilinė byla Nr. e3K-3-522-378/2016
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01438-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4.4.2; 3.1.14.4; 3.3.2.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl nepilnamečio vaiko perdavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo procesinio sprendimo vykdymą nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą 2016 m. birželio 1 d. 10 val. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose perduoti nepilnametį E. M. motinai ieškovei; nustatyti, kad, atsakovui laiku neperdavus vaiko motinai, ieškovė turi teisę pasiimti E. M. iš tos vietos, kur tuo metu vaikas yra, o atsakovas įpareigojamas perduoti vaiką ir jokiais būdais netrukdyti jo perdavimui. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą 2016 m. birželio 1 d. 10 val. perduoti nepilnametį E. M. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose.
Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMtMjEwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-13-210/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-13-210/2015">2A-13-210/2015</a> jos nepilnamečio sūnaus E. M. gyvenamoji vieta nuo 2016 m. birželio 1 d. nustatyta su ja. Teismas nurodė, kad adaptaciniu periodu iki 2016 m. birželio 1 d. būtina užtikrinti E. M. besąlyginį bendravimą su motina bei psichologo konsultacijas, tačiau atsakovas trukdo vaikui susitikti su ieškove, išveža jį, nors kitoje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis privalo leisti vaikui pasimatyti su ieškove.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
Teismas nurodė, kad vaiko perdavimo išieškotojui veiksmai turi savo specifiką ir negali būti sprendžiami anksčiau, nei sueis sprendime nurodyta data; ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimu, kuris iš esmės išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį vertino kaip perteklinį ir todėl pagrįstai atsisakė jį priimti. Teismas pažymėjo, kad vaiko gyvenamoji viena nuo 2016 m. birželio 1 d. yra nustatyta su ieškove, todėl iki šios datos vykdymo veiksmai negali būti pradėti, o sprendimo vykdymo procese suinteresuotos šalys civilinio proceso tvarka gali kreiptis dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 31 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovui geruoju neįvykdžius 2015 m. lapkričio 10 d. teismo sprendimo, ieškovė nuvyko į Vaiko teisių apsaugos skyrių, tačiau ją nukreipė į antstolius. Kai ieškovė kreipėsi į antstolę, ši atsisakė įvykdyti Radviliškio rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą, motyvuodama tuo, kad sprendimui įvykdyti priverstinių veiksmų nereikia – tai savaime besirealizuojantis teismo sprendimas. Nors teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime nustatė vaiko gyvenamąją vietą su motina, tačiau nenurodė, kokių valinių veiksmų turi imtis antstolis, įgyvendindamas sprendimą. Susiklostė situacija, kad ieškovė turi jai palankų teismo sprendimą, tačiau neturi galimybės jį įgyvendinti.
Teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas; neteisingai nurodė, kad ieškovė prašė iš anksto pradėti papildomus vykdymo veiksmus, t. y. nustatyti pareigą perduoti vaiką anksčiau, nei nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šio ieškinio reikalavimai yra išvestiniai iš 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo. Ieškinio padavimo metu buvo aišku, kad atsakovas minėto teismo sprendimo geruoju neįvykdys, o suėjus teismo nustatytam terminui vaikas ieškovei nebuvo perduotas.
Teismo sprendimai, nuo kurių priklauso vaiko interesai, turi būti priimami ir sprendžiami kaip galima greičiau. Vaiko gyvenamosios vietos klausimas buvo sprendžiamas nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, todėl vaiko perdavimo klausimo svarstymo uždelsimas ar ilgas svarstymas, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl vaiko gyvenamosios vietos, nesuderinamas su vaiko interesais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas faktiškai gyvena
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje teisės normoje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomas vykdymas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalomąjį sprendimo vykdymą reikia skirti nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Priverstinis teismo sprendimo vykdymas atliekamas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka ir vadovaujantis joje nustatytais dokumentais. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomasis dokumentas yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata suprantama taip, kad tai turi būti priverstine tvarka vykdytinas teismo sprendimas. Tai nėra bet kuris teismo sprendimas, kuris pagal CPK 18 straipsnį privalomas vykdyti. Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendimu taikytą teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2014">3K-3-316/2014</a>).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai); dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai); dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-368/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-368/2009">3K-3-368/2009</a> ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu šalių nepilnamečio sūnaus E. M. gyvenamoji vieta nuo 2016 m. birželio 1 d. nustatyta su kasatore. Toks teismo sprendimas reiškia pripažinimą, kad nuo sprendime nurodytos datos šalių nepilnametis vaikas turi gyventi kartu su kasatore. Kadangi minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jis sukuria CPK 18 straipsnyje nurodytus padarinius ir turi būti privalomai vykdomas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Tais atvejais, kai nepilnamečio vaiko tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos ir vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų nustatyta teismo sprendimu, tokio vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to tėvo (motinos) nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ši teisės norma reiškia, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. nepilnamečio šalių sūnaus nuolatine gyvenamąja vieta laikytina kasatorės nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą, teismui pripažinus, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta kartu su kasatore, toks teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu yra tik pripažinta, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su kasatore, bet nėra nustatytas vaiko perdavimas ieškovei, toks teismo sprendimas nesudaro pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip dokumentą, leidžiantį pradėti priverstinę teismo sprendimo dėl vaiko perdavimo vykdymo procedūrą pagal CPK 764 straipsnį. Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010). Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas. Vykdomojo dokumento turinio reikalavimai reglamentuojami CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis. Tai reiškia, kad rezoliucinė teismo sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai, kad dalyvaujantiems byloje asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ar atmestų reikalavimų turinio. Nagrinėjamos bylos atveju kasatorei aktuali teismo sprendimo dalis susijusi su pripažinimu, kad vaiko gyvenamoji vieta yra su ja. Teismo sprendimo priėmimo metu vaikas faktiškai gyveno su tėvu, vaiko gyvenamoji vieta su kasatore nustatyta nuo konkrečios datos. Nesant teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojimo atsakovui vaiką perduoti ieškovei, nėra galimybės apie tai įrašyti vykdomajame dokumente ir taip nustatyti antstolio veiklos ribas vykdant teismo sprendimą, jeigu atsakovas gera valia teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nevykdytų. Pažymėtina, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, antstolė atsisakė priimti vykdyti kasatorės pateiktą vykdomąjį dokumentą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2S-589-368/2016 pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės skundas dėl antstolės veiksmų, palikta nepakeista.
Teismų praktikoje akcentuojamas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose (CPK 376 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-202/2014">3K-3-202/2014</a>; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-520/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-520/2010">3K-3-520/2010</a>; kt.). Įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisingas teismo sprendimas būtų priimtas ne tik formaliuoju, bet ir materialiuoju aspektu, šeimos bylą nagrinėjančiam teismui suteikė galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei to reikia bylai teisingai išspręsti; teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. tenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ar taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys). Siekdamas apginti nepilnamečio vaiko interesus, teismas turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ar apeliacinio skundo ribų ir priimti, teismo nuomone, geriausiai vaiko, taigi ir viešąjį interesą atitinkantį sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-202/2014">3K-3-202/2014</a>).
Kaip pažymėta šios nutarties 11 punkte, šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta su kasatore nustatyta nuo konkrečios datos; byloje nustatyta, kad teismo sprendimo, kurio įvykdymo siekia kasatorė, priėmimo metu šalių nepilnametis vaikas gyveno su atsakovu. Taigi, kaip jau išaiškinta nutarties 12 punkte, jeigu vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų nustatyta teismo sprendimu, tokio vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to tėvo (motinos) nuolatinė gyvenamoji vieta, o tai reiškia, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. šalių nepilnametis vaikas turėjo būti perduotas kasatorei.
Nagrinėjamos bylos atveju civilinėje byloje, kurioje buvo nustatytos aplinkybės, kad vaikas gyvena ne su tuo iš tėvų, su kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, reikalavimas perduoti vaiką nebuvo pareikštas, o teismas taip pat tokio įpareigojimo atsakovui nenustatė, dėl ko kasatorė kreipėsi į teismą su atskiru ieškiniu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su tuo iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimo priėmimo metu nepilnametis vaikas faktiškai gyvena, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo apima ir reikalavimą perduoti vaiką tam iš tėvų, su kuriuo nustatoma gyvenamoji vieta, todėl dėl vaiko perdavimo turi būti pasisakyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas yra atskirai pareikštas.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju kasatorė kreipėsi su atskiru ieškiniu, prašydama išspręsti reikalavimą dėl sūnaus perdavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sūnaus perdavimo kasatorei nuo 2016 m. birželio 1 d. klausimas pateko į civilinės bylos, kurioje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nagrinėjimo dalyką, todėl turėjo būti išspręstas toje byloje. Pagal bendrąją taisyklę, teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). CPK nustatytais atvejais teismas sprendime gali peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Nagrinėjamos bylos atveju, priimant sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su kasatore, byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalių sūnus gyvena su atsakovu, o vaiko gyvenamoji vieta su motina nustatoma nuo konkrečios sprendime nurodytos datos. Nors ieškovė atskiro reikalavimo dėl vaiko perdavimo byloje nereiškė, tačiau akivaizdu, kad tam, jog teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos būtų įvykdytas, vaikas turi būti perduotas motinai, todėl teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo dėl to pasisakyti.
Tais atvejais, kai teismas neišsprendžia kurio nors reikalavimo, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, gali būti priimtas papildomas sprendimas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 dalis). Kai procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi teisę jį atnaujinti suinteresuoto asmens prašymu ar savo iniciatyva (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Kaip jau konstatuota šios nutarties 17–18 punktuose, reikalavimas dėl vaiko perdavimo kasatorei turėjo būti išspręstas teismo sprendimu, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, pvz., tokiu atveju, kai asmuo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų jau išnagrinėtoje byloje, kreipiasi su atskiru ieškiniu, teismas turi tokį pareiškimą kvalifikuoti kaip prašymą priimti papildomą sprendimą ir nagrinėti jį toje pačioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232/2013">3K-3-232/2013</a>). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta kasacinio teismo praktika aktuali ir nagrinėjamoje byloje, kadangi kasatorė į teismą su atskiru ieškiniu kreipėsi dėl klausimo, patenkančio į papildomo sprendimo ribas (CPK 277 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju kasatorė reikalavimą, kuris pateko į jau išnagrinėtos bylos nagrinėjimo dalyką ir turėjo būti išspręstas toje byloje priimtu sprendimu, pareiškė kaip naują ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisingai kvalifikuoti byloje reiškiamą tiek materialinį, tiek procesinį reikalavimą yra teismo pareiga, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovė dėl vaiko perdavimo nuo teismo sprendime nurodytos datos kreipėsi su atskiru ieškiniu ir netinkamai pasirinko procedūrą šiam procesiniam klausimui išspręsti, negalėjo būti pagrindas teismams spręsti jos reikalavimą kaip dėl naujos bylos iškėlimo. Ieškovės pareiškimą teismai privalėjo išnagrinėti, kvalifikuodami jo padavimo faktą bei aplinkybes, turinčias reikšmės šio pareiškimo išsprendimui, pagal jame iškeltiems reikalavimams taikytinas proceso teisės normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, ieškovės pareikštas reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas ne atskiroje byloje, o kaip prašymas priimti papildomą sprendimą.
Papildomo sprendimo priėmimas reglamentuotas CPK 277 straipsnyje, iš jame nustatyto reguliavimo matyti, kad papildomas sprendimas (nutartis) teismo priimamas tada, kai jo paskelbtame procesiniame sprendime neišspręstas kuris nors iš CPK 277 straipsnyje nurodytų klausimų. Taigi, papildomą sprendimą priima tas teismas, kuris neišsprendė minėtų klausimų. Nagrinėjamos bylos atveju teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove priėmė Šiaulių apygardos teismas, kuris ir yra kompetentingas priimti papildomą sprendimą CPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl ieškovė turėtų kreiptis į šį teismą.
Bylą nagrinėję teismai tinkamai nekvalifikavo ieškovės pareiškimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti papildomo sprendimo aptartoje byloje, skundžiami procesiniai dokumentai paliekami nepakeisti, tačiau kitais motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Donatas Šernas
