Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-182/2012

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02443-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8;

15.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal O. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Saurida“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G. esmė

Byloje sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo teisėtumo klausimas.

Ieškovė O. L. nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje,,Saurida“ degalinės operatore. Degalinėje pasikeisdamos dirbo operatorės O. L., E. Ž., I. B. ir vyresnioji operatorė J. B. Degalinėje įrengtame seife operatorės privalėjo laikyti pinigus, gautus realizavus naftos produktus ir prekes. 2009 m. rugpjūčio 13 d. pinigų inkasavimo metu operatorė E. Ž. pastebėjo, kad seife trūksta apie 9000 Lt. Prieš tai inkasavimas buvo atliktas 2009 m. rugpjūčio 3 d. 2009 m. rugpjūčio 20 d. buvo atlikta inventorizacija, kurios metu paaiškėjo, jog degalinėje trūksta 9744,75 Lt grynųjų pinigų ir prekių už 830,44 Lt. Dėl šios priežasties visoms degalinės operatorėms buvo įteikti reikalavimai pasiaiškinti. Ieškovė 2009 m. rugpjūčio 28 d. pasiaiškinime nurodė, kad ji nėra susijusi su degalinėje nustatytais pažeidimais ir kad materialinių vertybių trūkumas atsirado tik dėl to, kad darbdavys nevykdė savo įsipareigojimų tinkamai organizuoti ir kontroliuoti materialinių vertybių apsaugą.

2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymu ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, remiantis DK 136 straipsnio 3 dalimi.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą, nenustatė ieškovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo faktų, įsakyme nenurodė darbo drausmės pažeidimo ir atleidimo pagrindo; priimant į darbą ieškovė nebuvo supažindinta su kasos ir banko operacijų organizavimo tvarka įmonėje, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais ieškovės darbą, pinigų inkasavimą, ir su kita tvarka, susijusia su kasos darbu; pinigų dingimo faktas nėra pagrindas ieškovei taikyti drausminę atsakomybę, todėl prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką – 1918 Lt, 100 000 Lt neturtinės žalos, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovės darbo pareigos buvo nustatytos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ Zujūnų degalinės naftos produktų operatoriaus pareiginiuose nuostatuose ir darbo tvarkos taisyklėse; su šiais dokumentais ieškovė buvo supažindinta. Ieškovė ir liudytojos I. B. ir E. Ž. patvirtino, kad pagal susiklosčiusią praktiką pamaina buvo perduodama neskaičiuojant lėšų, esančių seife, buvo tik perduodamas seifo raktas. Darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo laikytis pareiginės instrukcijos, įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių, valdybos nutarimų, taisyklių bei kitų įmonės lokalinių dokumentų, su kuriais supažindinama įstatymų nustatyta tvarka (10.1 punktas); dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis įmonės vadovybės įsakymų, nurodymų, taisyklių ir nutarimų, darbo drausmės ir etikos normų, kokybiškai atlikti darbą, laiku ir tiksliai vykdyti darbdavio nurodymus, kt.; vykdant pareigas pagal šią sutartį, laikytis kitų galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų reikalavimų (10.2 punktas). Pažymėjęs, kad darbo sutartimi darbuotojui ne tik suteikiamos teisės dirbti tam tikrą darbą bei gauti darbo užmokestį ir su tuo susijusias socialines garantijas, bet kyla ir atitinkamos pareigos tinkamai vykdyti darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, teismas sprendė, kad ieškovei, apsisprendusiai dirbti degalinėje operatorės darbą, atsirado pozityvios pareigos žinoti su šia pareigybe susijusius reikalavimus ir juos sąžiningai vykdyti. Nurodęs, kad ieškovė nepateikė pagrįstų argumentų, jog įmonėje buvo netinkamos sąlygos materialinių vertybių apsaugai ir apskaitai – degalinėje buvo rakinamas seifas, kurio raktą turėjo tik operatorės, kasos aparatai, reikalingi buhalterinei apskaitai žurnalai, kitos priemonės, teismas pažymėjo, kad degalinės operatorės, nevykdydamos pareigos perduodant pamainas perskaičiuoti lėšas kasoje (t. y. ir esančias seife), negali ginti savo pasyvaus elgesio argumentu, jog atsakovo administracija tokios pareigos vykdymo nereikalavo, niekada netikrino, t. y. toleravo netinkamą pareigų vykdymą; tinkamas pareigos vykdymas buvo reikšmingas patikėtų materialinių vertybių apsaugai, o nevykdymas sudarė prielaidas joms prarasti. Atsakovo darbuotojams draudžiama neatidžiai, aplaidžiai pildyti reikalaujamas ataskaitas ar jų visai nepildyti (Darbo tvarkos taisyklių 59.6 punktas), darbo drausmės pažeidimu pripažįstamas nerūpestingas savo pareigų atlikimas, tiesioginių pareigų ir darbo užduočių neatlikimas, jų atlikimas nekokybiškai ir ne laiku, instrukcijų, standartų, būtinų procedūrų, reikalingų teisingam darbo atlikimui atitinkamose darbo vietose, nesilaikymas ar netinkamas laikymasis (94.8, 94.10, 94.11 punktai); degalinės naftos produktų operatoriaus pareiginiuose nuostatuose nustatyta, kad degalinės operatorius turi būti susipažinęs su darbo sąlygomis, kitais norminiais dokumentais, reglamentuojančiais jo darbo sąlygas (2 punktas), priimant–perduodant pamainą, operatorius privalo nustatyti, kiek materialinių vertybių perduoda ir priima (8.1.1 punktas), vykdyti darbo su kasos aparatais Vyriausybės nutarimus ir taisykles (8.1.8 punktas), mokėti tiksliai, aiškiai dirbti su kasos aparatais (25 punktas). Kadangi pagal degalinės operatoriaus pareiginius nuostatus degalinės operatorius turėjo būti susipažinęs su UAB „Saurida“ 2006 m. liepos 26 d. įsakymu Nr.104 „Dėl laikomų grynų pinigų kasoje limito“, kuriame nustatyta, jog degalinių darbuotojai, atsakingi už kasą, turi nuolat stebėti kasos likučius, kasoje negali būti daugiau kaip 500 Lt grynųjų pinigų, kiti pinigai turi būti saugiai padėti seife, teismas pripažino, jog ieškovė privalėjo juo vadovautis. 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu patvirtintoje kasos ir banko operacijų organizavimo tvarkoje įmonėje nustatyta, kad pasibaigus darbo dienai (pamainai) kasininkas, dalyvaujant atsakingam asmeniui, privalo suskaičiuoti dienos (pamainos) įplaukas grynaisiais pinigais, ieškovė privalėjo šią pareigą vykdyti. Nustatęs, kad ieškovė baigė UAB „Amatų mokymo centras“ kursus pagal naftos produktų degalinės operatoriaus mokymo programą, kuri apėmė kasos aparatų naudojimo tvarką, grynųjų pinigų priėmimą, saugojimą ir išdavimą, teismas padarė išvadą, jog ieškovė mokėjo (turėjo mokėti) dirbti su kasa ir kasos aparatu, jai turėjo būti žinoma Kasos ir banko operacijų organizavimo tvarka įmonėje, tačiau ji jos nesilaikė – keičiantis pamainoms pinigai nebuvo skaičiuojami. Teismas sprendė, kad ieškovės neveikimas pagrįstai buvo įvertintas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, nes netinkamu pareigų atlikimu buvo iš esmės pažeidžiami darbdavio interesai, jis pagrįstai prarado pasitikėjimą darbuotoju, jo sugebėjimais ateityje tinkamai atlikti pareigas ir dėl to pagrįstai priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad, nustačius prekių trūkumą, ieškovė, kaip ir kitos degalinės operatorės, nenustačius, kurios iš jų pamainos metu dingo prekės, už jų trūkumą atsakinga solidariai (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Šią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė yra pasirašiusi kolektyvinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuri suponuoja jos atsakomybę už inventorizacijos metu nustatytų prekių trūkumą, operatorės dirbo kartu, keisdamos viena kitos pamainą, materialinės vertybės buvo patikėtos joms visoms, kiekviena yra materialiai atsakinga už netinkamą materialinių vertybių saugojimą. Neteisėtais veiksmais teismas pripažino nepakankamai atsakingą ir rūpestingą darbo sutartimi pavestų pareigų atlikimą, dėl kurio kilo padarinių – trūko prekių, tai laikytina savarankišku pagrindu ieškovei taikyti drausminę atsakomybę (Darbo tvarkos taisyklių 75.5–75.7 punktai, operatoriaus pareiginių nuostatų 8.4.8 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovės apeliacinį skundą, atmetė atsakovo apeliacinį skundą, ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovo dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką – 1918 Lt bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sprendimo dalį neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nurodė vykdyti skubiai.

Teisėjų kolegija nesutiko, kad už prekių ir grynųjų pinigų trūkumą atsakingos visos keturios degalinės operatorės, nes, atleisdamas darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, darbdavys turi individualizuoti pažeidimą, nurodyti, kokių darbo pareigų ar konkrečių funkcijų darbuotojas nevykdė ar vykdė jas netinkamai. Vien trūkumų nustatymo faktas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę. Kolegija pažymėjo, kad Zujūnų degalinės naftos produktų operatoriaus pareiginių nuostatų 8.1.1 punkto operatorė įpareigojama priimti (perduoti) pamainą: išmatuoti naftos produktų lygį rezervuaruose, užrašyti kolonėlių skaitiklių parodymus, nustatyti rezervuaruose esančių naftos produktų likutį ir kitas vertybes, degalinės turtą, įrengimus ir inventorių; pagal ieškovės paaiškinimus, priimant (perduodant) pamainą kitai operatorei, dirbusi operatorė perduodavo kasoje buvusių grynųjų pinigų likutį, ir suskaičiavusi, pasirašiusi kasos čekį, atitinkantį grynųjų pinigų kiekį kasoje, ir kasos operacijų žurnale, pinigus uždarytame maišelyje dėdavo į seifą, patikrindavo, ar visi pinigai (kitų pamainų maišeliai) buvo seife, o už galutinį pinigų likutį atsakinga buvo vyresnioji operatorė J. B., kuri pasirašydavo kasos operacijų žurnalo paskutinėje grafoje, visų seife (maišeliuose) buvusių grynųjų pinigų niekada neperskaičiuodavo, nes tai buvo vyresniosios operatorės, atsakingos už pinigų inkasavimą, pareiga, be to, tam nebuvo skirta laiko ir tokių galimybių operatorė neturėjo, nes, vienai operatorei baigus darbą, jį turėjo pradėti kita, o degalinės prekybines patalpas uždaryti operatorėms buvo griežtai draudžiama. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojos I. B. ir E. Ž., jos atitinka įrašus Kasos operacijų žurnale. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Kasos operacijų žurnale yra neaptartų įrašų apie pinigų sumas pakeitimų ar taisymų, kurių nei ieškovė, nei liudytojos, nei atsakovo atstovas teismui negalėjo paaiškinti. Dėl šių aplinkybių kolegija sprendė, kad negalima neginčytinai konstatuoti, jog materialinių vertybių trūkumas degalinėje atsirado dėl operatorių, tarp jų – ir ieškovės, kaltės, darbuotojoms (operatorėms) nebuvo sudarytos sąlygos perskaičiuoti pinigus seife, joms tam nebuvo skirta laiko, tokia padėtis tęsėsi ilgą laiką ir tai administracijos buvo toleruojama. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nepakako duomenų, patikimai patvirtinančių, kad ieškovės atleidimas pagrįstas ir teisėtas, dalis atsakomybės už pažeidimus, dėl kurių įmonėje nustatyti materialinių vertybių trūkumai, teko pačiam darbdaviui, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, esantį pagrindu atleisti ją iš darbo.

Kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes ji nepateikė įrodymų, kad dėl atleidimo iš darbo patyrė neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Saurida“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Šaparnienės įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje S. B. v. UAB sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-245/2008) suformuluotų taisyklių, praktika vadovavosi vienpusiškai, nesistemiškai, citavo ir rėmėsi tik tomis teismų praktiką formuojančiomis nutarčių dalimis, kurios leido priimti išimtinai ieškovei palankų teismo sprendimą, o ne tomis, kurios savo ratio decidendi yra panašios į nagrinėjamą bylą ir leidžia daryti visiškai priešingus sprendimus nei skundžiamasis. Teismas nevertino, kad ieškovės darbo funkcijos buvo tiesiogiai susijusios su materialinių vertybių išsaugojimu ir tinkama jų buhalterine apskaita, tai lemia griežtesnį drausminės atsakomybės taikymą. Ieškovės netinkamas imperatyviai lokaliniuose įmonės dokumentuose numatytų pareigų vykdymas jau pats savaime suponuoja šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir visiško darbdavio pasitikėjimo praradimą. materialinių vertybių apskaitos ir apsaugos vykdymas tiesiogiai lėmė galimybių darbdavio turto grobstymui bei iššvaistymui įmonėje atsiradimą. Tiek ieškovė, tiek kitos kartu dirbusios ir byloje liudijusios buvusios kasatoriaus darbuotojos patvirtino, kad pinigai seife perduodant–priimant pamainas nebuvo perskaičiuojami, pinigų (jų maišelių) seife kiekis netikrintas, raktas nuo seifo nebuvo tinkamai saugomas; dėl netinkamo ieškovės pareigų vykdymo nebuvo galimybės nustatyti, kada tiksliai kasatoriui buvo padaryta nuostolių ir kas jų padarė, tačiau akivaizdu, kad netinkamas patikėtų materialinių vertybių apskaitos ir apsaugos vykdymas lėmė galimybių darbdavio turto grobstymui bei iššvaistymui įmonėje atsirasti. Teismui neatsižvelgus į teismų praktiką, kurioje su materialinėmis vertybėmis dirbantiems asmenims aiškiai įtvirtinama griežtesnė drausminė atsakomybė, kompleksiškai neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, buvo pažeisti CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnis, 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas. Išvadą, kad dėl prarastų materialinių vertybių yra atsakingas ir pats darbdavys, tariamai nesudaręs tinkamų sąlygų lokaliniuose aktuose numatytų pareigų vykdymui, teismas padarė neišanalizavęs viso lokalinių aktų turinio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Grasta“ v. J. S., bylos Nr. 3K-3-37/2007) išsakoma pozicija, kad tuo atveju, jei darbuotojas nesikreipia į darbdavį dėl netinkamų darbo sąlygų, darbuotojas vėliau negali reikšti pretenzijų dėl to, kad darbdavys tariamai nesudarė tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant galima apsaugoti darbuotojui patikėtas vertybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė O. L. prašo kasacinį skunda atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; panaikinti 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę, kuria sustabdytas šio sprendimo vykdymas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad darbuotoja pripažino, jog neskaičiavo ir neperduodavo degalinės seife saugomų pinigų bei nesaugojo seifo rakto, tokie teiginiai prieštarauja objektyviems byloje esantiems įrodymams; per visą darbo operatore laikotarpį pretenzijų darbuotojai darbdavys nereiškė. Kasatoriaus teiginiai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis dėl tokios pareigos nevykdymo, jis neįrodinėjo, kad darbuotoja netinkamai saugojo seifo raktą, nebuvo reglamentavęs seifo rakto saugojimo tvarkos, be pagrindo nurodo, kad operatorių pinigų neskaičiavimas, jų neperdavimas ir seifo rakto nesaugojimas nulėmė materialinių vertybių trūkumo atsiradimą. Nei taikant drausminę atsakomybę, nei civiliniame procese nenustatinėtas priežastinis ryšys. Kasatorius nevykdė įstatyme nustatytos pareigos ir nenustatė konkrečių ieškovės veiksmų (neveikimo), jų būdo ir laiko. Nebaigtinis šiurkščių darbo drausmės pažeidimų sąrašas neleidžia ignoruoti drausminės atsakomybės teisės normų ir pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus pagrindo; kasatorius klaidingai teigia, kad subjektyvus pasitikėjimo praradimas yra pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo. DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkte darbdaviui nesuteikta galimybės vien savo nuožiūra spręsti, kokias dar darbuotojo veikas galima priskirti prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų. Kasatorius lokaliniuose įmonės aktuose neįtvirtino ir darbuotojos nesupažindino, kad operatorių pinigų neskaičiavimas, jų neperdavimas ir seifo rakto nesaugojimas nepaisant to, kad darbuotoja nėra dėl to kalta, yra traktuojamas kaip šiurkštus darbo tvarkos pažeidimas. Atsakovo teisės aktuose taip pat nenurodyta, kad pasitikėjimo praradimas yra šiurkštus darbo tvarkos pažeidimas. Aiškindamas pasitikėjimo sąvoką atskirai nuo kitų teisės normų, kasatorius pažeidžia teisės aiškinimo principus ir ignoruoja normų prasmines ir lingvistines reikšmes. Kasaciniame skunde nurodytų nutarčių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir neturi precedento galios. Įmonės materialinių vertybių dingimas savaime nesuponuoja drausminės atsakomybės, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatomos visos drausminės atsakomybės sąlygos. Kasatorius neanalizavo visų būtinų elementų, reikalingų drausminei atsakomybei kilti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad operatoriaus pareiginėse instrukcijose yra aiškiai apibrėžta, kad degalinės operatorius atsako tik už jo žinioje esančių jam atsiskaitytinai perduotų materialinių vertybių praradimą. Taigi, kad būtų konstatuojami neteisėti darbuotojo veiksmai, neišsaugant jam patikėtų materialinių vertybių, turi būti konstatuotas materialinių vertybių atsiskaitytinas perdavimas darbuotojui, tačiau kasatorius byloje tokių įrodymų nepateikė. Nenustačius atsiskaitytino prekių perdavimo darbuotojai, negali būti konstatuojama jos kaltė dėl prekių praradimo. Iš darbuotojos negalima reikalauti daugiau, nei būtų įmanoma tikėtis iš kito protingo ir sąžiningo asmens panašioje situacijoje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius netinkamai atliko pareigas organizuoti darbą ir dėl to turi prisiimti atsakomybę.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl netinkamos pamainų perdavimo praktikos, lėmusios materialinių vertybių trūkumą, kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Taigi darbuotojo drausminei, skirtingai nei materialinei, atsakomybei kilti reikia nustatyti darbuotojo neteisėtus veiksmus, atitinkančius darbo drausmės pažeidimo sampratą, tačiau nebūtina nustatyti darbdavio patirtos žalos ir jos atsiradimo priežastinio ryšio su darbuotojo neteisėtais veiksmais. Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, už kurį darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, samprata pateikta DK 235 straipsnio 1 dalyje: tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Ar padarytas pažeidimas yra šiurkštus, gali būti sprendžiama pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes.

Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tai teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju darbo sutartis su ieškove nutraukta po to, kai darbovietėje nustatytas materialinių vertybių trūkumas, tačiau neišsiaiškinta, kurią dieną konkrečiai jos dingo ir kas jas pasisavino. Kasatorius įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodė darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą), tačiau nenurodė konkrečios priežasties (atitinkamo DK 235 straipsnio 2 dalies punkto). Pirmosios instancijos teismas ieškovės veiksmus kvalifikavo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą – kaip kitą nusižengimą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Kasatorius skunde nekelia ieškovės padaryto pažeidimo kvalifikavimo pagal šį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą klausimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal šį punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka; kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje G. S. v. uždaroji akcinė bendrovė Rokiškio autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-624/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; kt.). Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, galima būtų kvalifikuoti kaip šiurkštų pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, nėra būtina nustatyti, patyrė dėl to darbdavys realios žalos ar ne. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Šaparnienės įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007).

Byloje nustatyta, kad degalinėje pamainomis dirbo keturios operatorės. Ieškovės, kaip ir kitų operatorių, darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotoja atliko tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklausė materialinių vertybių sauga, dėl tokio darbo veiklos pobūdžio su ieškove ir kitais degalinės darbuotojais buvo sudaryta darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Degalinės naftos produktų operatoriaus pareiginiuose nuostatuose, be kita ko, nustatyta, kad, priimant–perduodant pamainą, operatorius privalo nustatyti, kiek materialinių vertybių perduoda ir priima (8.1.1 punktas). Taigi ieškovės ir kitų operatorių pamaininio darbo specifika reiškė jų pareigą kontroliuoti viena kitą, perduodant joms patikėtas materialines vertybes, įskaitant kasoje ir seife esančius grynuosius pinigus. Ieškovė 2009 m. rugpjūčio 12 d. priėmė pamainą iš vyresniosios operatorės J. B., pinigų trūkumo nenustatė ir apie jį nepranešė, 2009 m. rugpjūčio 13 d. pamainą perdavė operatorei E. Ž., kuri pranešė apie grynųjų pinigų trūkumą seife. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi ieškovės ir liudytojų (kitų operatorių) parodymais, nustatė, kad pagal susiklosčiusią praktiką pamaina buvo perduodama neskaičiuojant seife esančių pinigų. Taigi visos materialinių vertybių trūkumo degalinėje susidarymo metu dirbusios operatorės nesilaikė nustatytos grynųjų pinigų ir kitų materialinių vertybių kontrolės keičiantis pamainoms, dirbo pasitikėjimo viena kita pagrindu, todėl nustatyti, kurios iš jų darbo metu atsirado pinigų trūkumas, nebuvo įmanoma. Visos tuo metu dirbusios operatorės atliko vienodo pobūdžio neteisėtus veiksmus – nepakankamai atsakingai ir rūpestingai atliko darbo sutartimi joms pavestas pareigas keičiantis pamainoms. Tai, kad už kasos operacijų žurnalo įrašų tikrumą buvo atsakinga vyresnioji operatorė J. B., taigi ji turėjo pareigą kontroliuoti visų operatorių darbą su grynaisiais pinigais, nepaneigia kiekvienos operatorės individualios pareigos tinkamai, laikantis pareiginių nuostatų, perduoti ir priimti pamainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl solidariosios visų operatorių atsakomybės už materialinių vertybių trūkumą taikymo yra nepagrįsti. Darbuotojo drausminė atsakomybė yra asmeninė, drausminė nuobauda skiriama asmeniškai darbuotojui už jo padarytą darbo drausmės pažeidimą, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nesprendžiama dėl ieškovės materialinės atsakomybės, todėl degalinėje nustatytas materialinių vertybių trūkumas vertintinas kartu su jai pavestų darbo pareigų vykdymo tinkamumu kaip pagrindas drausminei atsakomybei taikyti. Apeliacinės instancijos, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad negalima konstatuoti, jog materialinių vertybių trūkumas degalinėje atsirado dėl operatorių, tarp jų – ir ieškovės, kaltės, nes darbuotojoms nebuvo sudaryta sąlygų pinigams seife perskaičiuoti, tam nebuvo skirta laiko, tokia padėtis tęsėsi ilgą laiką ir tai administracijos buvo toleruojama. Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentai, jog ilgą laikotarpį nebuvo tinkamos operatorių darbo kontrolės, gali būti reikšmingi materialinės atsakomybės taikymui, bet ne šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo kvalifikavimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje E. K. ir D. S. v. uždaroji akcinė bendrovė „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog vien trūkumų nustatymo faktas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir ieškovės darbo pobūdį, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant drausminės atsakomybės pagrindus reglamentuojančias teisės normas (DK 234–236 straipsnius).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad su materialinėmis vertybėmis dirbančių asmenų pareigų specifika lemia ir jų atsakomybės ypatumus – jiems taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, jei dėl su materialinėmis vertybėmis tiesiogiai dirbančių asmenų netinkamo pareigų atlikimo darbdavys praranda materialinių vertybių, toks pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus, lėmęs darbdavio pasitikėjimo praradimą. Nagrinėjamu atveju neteisėtais veiksmais (darbo drausmės pažeidimu) pripažintinas ieškovės nepakankamai atsakingas, rūpestingas darbo sutartimi pavestų pareigų atlikimas keičiantis pamainoms, dėl kurio kilo padarinių – materialinių vertybių trūkumas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė drausminės atsakomybės pagrindus reglamentuojančias teisės normas (DK 234–236 straipsnius), todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasatorius uždaroji akcinė bendrovė „Saurida“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 1815 Lt. Nors ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.13 punkte nustatytosios, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ji nėra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis) – byloje nebuvo keliama sudėtingų teisės klausimų, advokatas dalyvavo viso bylos nagrinėjimo metu, kasacinio skundo apimtis nedidelė, jame iš esmės keliamas tik vienas klausimas – dėl ieškovės veiksmų vertinimo kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis dirbant kasatoriaus bendrovėje buvo nedidelis (959 Lt), po darbo sutarties nutraukimo ji ilgai registruota darbo biržoje. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, 93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui priteistina 900 Lt išlaidų advokato pagalbai parengiant kasacinį skundą apmokėti. Kasatorius taip pat sumokėjo 139 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatoriui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 20,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Priteisti iš O. L. (duomenys neskelbtini) 1039 (vieną tūkstantį trisdešimt devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ (kodas 266916280).

Priteisti iš O. L. (duomenys neskelbtini) 20,60 Lt (dvidešimt litų 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas