Dėl įrašo pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4; 33;

(S)

50.11.2; 114.8.2; 114.11; 123.9

2012 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. K., J. L. L., S. K., D. L. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims M. V., M. V., Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įrašo pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G. esmė

Byloje ginčas kilo dėl savivaldybės pareigos išmokėti nuomininkams, pagal faktinę nuomos sutartį gyvenusiems savininkui grąžintiname name, kompensaciją už nuomininkų lėšomis rekonstruotas palėpės patalpas, padidinusias faktinį nuomoto buto plotą.

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centro išduotame pažymėjime esantį įrašą „savavališka statyba (palėpėje vykdomi statybos darbai) priklauso K. J. K.“; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakeisti 1950 m. gruodžio 28 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, pasirašytos K. J. K. ir Namų valdybos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 punktą, nurodant, kad „namų valdytojas išnuomoja 149,98 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini)“; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakeisti 1950 m. gruodžio 28 d. Gyvenamosios patalpos priėmimo–perdavimo aktą, pasirašytą K. J. K. ir Namų valdybos Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad „nuomininkas K. priėmė butą Nr. 6 149,98 kv. m bendro ploto“; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už 81,38 kv. m buto dalį, kurią sudaro patalpos nuo „9“ iki „15“. Ieškovai nurodė, kad ginčo buto rekonstrukcija atlikta teisėtai, todėl jiems už rekonstruotas palėpės patalpas, t. y. visą 6 buto plotą, turi būti išmokėta kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo Kauno miesto savivaldybę apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už 81,38 kv. m dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); ieškinio dalį dėl VĮ Registrų centro pažymėjime esančio įrašo „savavališka statyba (palėpėje vykdomi statybos darbai) priklauso K. J. K.“ pripažinimo negaliojančiu, paliko nenagrinėtą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad 1950 m. gruodžio 28 d. su K. J. K. sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, 1950 m. gruodžio 28 d. gyvenamosios patalpos priėmimo–perdavimo aktu patalpos jam perduotos. Ši sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, nenumatant galimybės sutartį pratęsti, tačiau tarp K. J. K. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, nes ieškovai, kaip paveldėtojai, faktiškai naudojosi patalpomis, jas remontavo, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ginčo patalpa tuo metu sudarė būtent sutartyje nurodytą dydį, todėl, įvertinęs tai bei tai, kad ieškovas S. K. kreipėsi dėl gyvenamųjų patalpų įsirengimo palėpėje tik 1987 m. gegužės 18 d., o ieškovai iki tol, kol buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas ir jis įvykdytas, nebuvo kreipęsi dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, atmetė reikalavimus dėl nuomos sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pakeitimo kaip nepagrįstus. Taip pat teismas konstatavo, kad yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas (pagal 1964 metų CK 90 straipsnį, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį), nes apie statybos darbų savavališkumą tapo žinoma 1991 metais. Dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo teismas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. įstatymai nustato supaprastintą įregistravimo tvarką, kuria turto savininkas turi teisę pasinaudoti, todėl šis ieškovo reikalavimas paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad K. J. K. Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo leista savo lėšomis neatlygintinai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastogėje įsirengti du kambarius; namo gyventojai tam neprieštaravo, buvo parengtas projektas, gautas statybos leidimas bei įrengtos palėpės patalpos; S. K. su šeima tuo metu gyveno kartu su pagrindiniu nuomininku, o padidinus buto plotą, buvo išbrauktas iš eilės kooperatiniam butui gauti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1991 m. rugsėjo mėn. buvo patikslintas palėpės rekonstrukcijos projektas – numatyta pakelti vieną stogo šlaitą, įdėti švieslangį, t. y. padidinti palėpės plotą. 1991 m. gruodžio 25 d. Urbanistikos ir architektūros skyriaus inspekcija surašė savavališkos statybos aktą, nes pakoreguotas projekto variantas nebuvo suderintas su miesto vyriausiuoju architektu. 1992 m. gegužės 1 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) K. J. K. buvo įpareigotas nugriauti savavališkai įrengtą plotą ir švieslangį pastogėje. Teismas konstatavo, kad visi trūkumai yra pašalinti, šlaitinis stogas atstatytas į buvusią padėtį, stoglangis pašalintas, palėpės plotas sumažintas. 1992 metais K. J. K. kreipėsi dėl palėpės patalpų privatizavimo, tačiau gavo atsakymą, kad namas yra grąžintinų namų savininkų sąraše, kol komisija neišnagrinės, ar namas bus grąžinamas savininkui, jame gyvenantiems nuomininkams neleidžiama privatizuoti butų. Kauno miesto urbanistikos ir architektūros valdyba 1993 m. vasario 13 d. raštu pranešė, kad statybos leidimas, išduotas 1989 m. kovo 7 d., galioja, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bus keičiamas privatizacijos įstatymas, buvo prašoma iki 1993 m. vasario 25 d. sustabdyti statybos darbus. 1994 m. rugsėjo 4 d. VĮ „Centro butų ūkis”, vadovaudamasis 1988 m. lapkričio 11 d. LDTVK sprendimu, kreipėsi į Respublikinį valstybinį inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurą, kad būtų atlikta pastogės inventorizacija, tačiau ji nebuvo atlikta. Tuometis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas informavo, kad statinių kadastro matavimai atliekami tik šių statinių savininko ar jo įgalioto asmens prašymu. Iš prie civilinės bylos pridėtos pastato archyvinės bylos teismas nustatė, kad 2000 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta 6 buto inventorizacija ir patalpos esančios pastogėje buvo prijungtos prie 6 buto, taip fiksuojant faktinę šio turto padėtį ir teisinę priklausomybę. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-1029-658/2008 išaiškino, kad pastogės patalpos yra priskirtos prie 6 buto patalpų. Įvertinęs rašytinius įrodymus teismas konstatavo, kad palėpė buvo pastatyta gavus tam reikalingus leidimus, savavališku buvo pripažintas tik palėpės ploto praplėtimas ir stoglangio įrengimas, o šios neatitiktys yra pašalintos, buto plotas yra 149,98 kv. m, šis plotas yra įtrauktas į Nekilnojamojo turto registrą. Ieškovams išduotoje garantijoje nebuvo įvardytas buto plotas, šios garantijos ieškovai neginčija, jie ginčija kompensacijos sumos apskaičiavimą dėl ne viso į jį įtraukto buto ploto. Teismas, remdamasis ištirtais įrodymais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nustatė, kad ieškovams išmokant garantiją už nuomojamas patalpas nebuvo apskaičiuotas visas 6 buto plotas, todėl atsakovas turi šį plotą perskaičiuoti ir išmokėti ieškovams garantiją už visą 6 buto plotą.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės Kauno miesto savivaldybės bei trečiųjų asmenų M. V. ir M. V. apeliacinius skundus, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad savivaldybės išmokėta kompensacija buvo apskaičiuota už 68,60 kv. m gyvenamąją patalpą, neįskaitant po rekonstrukcijos padidėjusio patalpos ploto, ir atkreipė dėmesį į neginčijamas aplinkybes, kad rekonstrukcija pradėta turint nuomotojo leidimą, o įgyvendindami šią teisę pagrindinio nuomininko šeimos nariai atsisakė galimybės lengvatinėmis sąlygomis pasirūpinti kita gyvenamąja patalpa išsibraukdami iš eilės kooperatiniam būstui gauti, t. y. įgijo tam tikrus su rekonstruojama patalpa susijusius teisėtus lūkesčius. Faktinis gyvenamųjų patalpų plotas nustatytas vadovaujantis teismo procesiniu sprendimu kitoje civilinėje byloje, kaip prejudiciniu faktu, taip pat remtasi ieškovų iniciatyva atliktais matavimais. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovai ar jų pirmtakas neturėjo teisinių priemonių inicijuoti viešojo registro duomenų koregavimą taip, kad jis atitiktų faktinę padėtį, t. y. šiuo klausimu buvo priklausomi nuo atsakovės ir vis dar išlieka priklausomi nuo dabartinių patalpų savininkų, kurie perėmę iš ieškovų faktinį rekonstruotų patalpų valdymą, įgijo galimybę trūkumus pašalinti ir sutvarkyti patalpų teisinę registraciją, tačiau to nedaro, todėl pastarųjų argumentai dėl skirtumų tarp faktinių ir įregistruotų teisinių gyvenamosios patalpos duomenų įtakos ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams vertintini kaip prieštaraujantys protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Teisėjų kolegija pasisakė, kad aplinkybė, jog pakeitimai nėra tinkamai teisiškai įforminti, gali turėti įtakos perduotų patalpų vertei, kartu ir kompensacijos sumai, tačiau nepaneigia fakto, kad dalis faktiškai valdytų patalpų iš nuomininkų paimta už tai nekompensavus. Teisėjų kolegija atmetė ir atsakovės argumentą, kad administracinio akto, valstybės garantijos, teisėtumas ginčytinas administracine tvarka, nes šio akto teisėtumas nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo keliamas, byloje nagrinėtas klausimas dėl ieškovų turtinių teisių egzistavimo, t. y. dėl to, ar įvykdyta garantija apėmė kompensaciją už visas iš nuomininkų atimtas turtines teises.

III. Kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kurioje teismai nusprendė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę perskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už 81,36 kv. m ginčo buto dalį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų patikslintą ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie teisiniai argumentai:

Dėl netinkamai pritaikytų gyvenamųjų patalpų nuomą ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normų. Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir CK 4.262 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad apskrities viršininko 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimas Nr. (duomenys neskelbtini) nedelsiant nutraukti savavališkai vykdomus statybos darbus nepanaikintas, yra galiojantis ir vykdytinas, ginčo patalpos yra savavališkai sukurtas daiktas. Šios patalpos nebuvo ir nėra išnuomotos ieškovams, todėl jie nelaikytini nuomininkais ginčo patalpų atžvilgiu pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies, 6.581 straipsnio nuostatas, o ginčo turtas negali būti valstybės garantijos objektas (Atkūrimo įstatymo 20 straipsnis, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnis, CK 6.578 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, priešingai nustatytoms aplinkybėms, nesant: įstatymų nustatyta tvarka pašalintų savavališkos statybos padarinių, neįteisintų rekonstrukcijos darbų, pakeistos nuomos sutarties ir ginčo turto priėmimo–perdavimo akto, ginčo patalpų kaip nuomos objekto, nuginčyto ar pakeisto valstybės garantinio dokumento, nepagrįsdami jokiomis teisės normomis, nepagrįstai konstatavo esant tarp ginčo šalių susiklosčiusius faktinius nuomos teisinius santykius. Palėpės patalpos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įteisintos ir įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos ar jų priklausinys, o nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamos gyventi gyvenamosios patalpos. Teismai kasatoriaus teigimu, nesivadovavo CK 6.577 ir 6.579 straipsnių nuostatomis, kad nuomos sutartys su valstybės ar savivaldybių institucijomis sudaromos remiantis kompetentingos valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu ir tik raštu, tokios sutarties nebuvo sudaryta ir nebuvo kreiptasi į savivaldybę dėl jos sudarymo. Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Įgyvendinimo tvarka) 124 punkto nuostatas, savivaldybės vykdomoji institucija turi pareigą išduoti valstybės garantinį dokumentą tik dėl tų patalpų, kurios yra įvardytos nuomos sutartyje, t. y. tų patalpų, kurios teisės aktų nustatyta tvarka yra išnuomotos asmenims, gyvenantiems grąžintinose patalpose. Ieškovams savavališkai padidinus ginčo patalpos plotą ir teisės aktų nustatyta tvarka nustačius neteisėtą statybą (savavališkos statybos faktas įregistruotas VĮ Registrų centras), patalpos nebuvo pripažintos gyvenamosiomis ir niekada nebuvo tinkamas nuomos sutarties objektas, šie veiksmai, anot kasatoriaus, negali ieškovams sukurti jokių įstatymų ginamų teisių, t. y. teisės į kompensaciją. Kasatoriaus nuomone, priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja bendrajam teisės principui – ex in juria jus non oritur, juo nukrypstama nuo Konstitucinio Teismo jurisprudencijos (1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje F. A. v. O. M., G. M. ir A. M., bylos Nr. 3K-3-692/2002; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 305-osios DNSB „Bokštas” v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. B. skundą dėl teismo antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – AB bankas „Hansa – LTB” ir kt., bylos Nr. 3K-3-1157/2003; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“, UAB „A. Ž. ir Ko“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje M. Č. v. E. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-4/2007; kt.).

Taip pat kasacinis skundas grindžiamas nurodant, kad teismai nepagrįstai rėmėsi ir pasisakė dėl 2000 m. rugsėjo 15 d. atliktos 6 buto inventorizacijos, kurios metu patalpos pastogėje prijungtos prie 6 buto, taip fiksuojant tik faktinę, o ne teisinę šio turto padėtį bei nesirėmė Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies nuostatomis, CK 4.103 straipsnio 1 dalimi; nesiaiškino, kokia yra faktinė savavališkai įrengtų patalpų būklė, ar jos yra tinkamos naudoti ir gyventi.

Dėl valstybės garantijos nuginčijimo. Kasatoriaus nuomone, ieškovai administracinio akto – išduotos ir jau įvykdytos valstybės garantijos, neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl su savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu išmokėta kompensacija sutiko, ši aplinkybė neginčijamai nustatyta kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1029-658/2008, laikytina prejudiciniu faktu. Kasatorius pažymėjo, kad ieškovai iš esmės ginčijo valstybės garantijos įvykdymo klausimą, kurio teisėtumo klausimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiamas išskirtinai administraciniuose teismuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-48.2007; 2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2008).

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo bei kitų CPK normų pažeidimo. Teismai, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad ginčo patalpos niekada nebuvo priduotos ir įregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo suformuotos kaip nekilnojamasis daiktas ar teisėta nekilnojamojo daikto dalis, joms nebuvo surašytas joks viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl pripažinimo tinkamomis naudoti po atliktos rekonstrukcijos, priešingai, ieškovai nepateikė įrodymų, kad 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimas sustabdyti savavališkos statybos darbus palėpėje, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo padaryta žyma apie savavališka statybą, buvo įvykdytas Statybos įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka, todėl vadovaujantis galiojančiais teisės aktais tokios patalpos netgi nebuvo civilinių teisių objektu. Teismų išaiškinimas, kad nėra pagrindo naikinti Nekilnojamojo turto registre padaryto įrašo „savavališka statyba“, ir konstatavimas, kad patalpos palėpėje buvo įrenginėjamos teisės aktų nustatyta tvarka, kasatoriaus manymu, prieštarauja vienas kitam ir neatitinka Nekilnojamojo turto registro 4 straipsnio nuostatų, kai netgi nėra panaikinti 2000 m. balandžio 13 d. Statybos inspekcijos reikalavimas sustabdyti savavališką statybą ir 1991 m. gruodžio 25 d. savavališkos statybos aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Č. Č., P. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija v. J. T., bylos Nr. 3K-3-133/2008; 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-.492/2008). Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nevertino trečiojo asmens M. V. pateiktų rašytinių įrodymų – eksperto J. V. 2009 m. kovo 30 d. Konstrukcijų apžiūros akto Nr. 7/09, o apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, nes priimdamas nutartį nenurodė, kokiais teisės aktais grindžia išvadas dėl faktinių nuomos santykių atsiradimo. Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas, nes, pripažindami, kad ginčo santykius reglamentuoja keli vienas kitam prieštaraujantys teisės aktai, motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje turėjo išaiškinti, kodėl vienu teisės aktu vadovaujasi, o kitu – ne, - tokios pareigos nesilaikė.

Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų M. V. ir M. V. padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinio skundo, kuriame nurodė, kad pritaria kasacinio skundo argumentams, bei pabrėžė, kad patalpos, dėl kurių kompensavimo vyksta ginčas, pažeidžia ir jų, kaip savininkų, interesą, nes griūties atveju (remiantis eksperto pateikta išvada, kad galima dalies pastato griūtis dėl neatitikties STR 2.01.(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“), moralinė ir materialinė atsakomybė tektų jiems. Kompensacijos už šį plotą priteisimas, trečiųjų asmenų nuomone, netiesiogiai įteisino tas patalpas.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas S. K. atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistus Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį. Atsiliepimą ieškovas iš esmės grindžia argumentais, analogiškais teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytiesiems, tačiau papildomai nurodo:

1. Ieškovas nėra patalpų savininkas ir neturi teisės kreiptis į VĮ Registrų centrą ir prašyti panaikinti įrašą „savavališka statyba“, tai turi padaryti teisėtas šių patalpų savininkas. Atsiliepime pritariama, kad pakeitimai VĮ Registrų centro nėra tinkamai teisiškai įforminti, tačiau tai nepaneigia fakto, kad dalis faktiškai valdytų patalpų iš nuomininkų paimta už tai jiems nekompensavus. Ieškovas nurodo, kad, turint visus rekonstrukcijai reikalingus leidimus ir šiuo pagrindu teisėtai sukūrus daiktą, atsiranda ieškovų teisėti lūkesčiai, t. y. šį daiktą privatizuoti, kas ir būtų buvę padaryta, jei šios patalpos nebūtų grąžintas iki nacionalizacijos buvusiems savininkas, todėl kasatoriui, priėmus sprendimą šias patalpas grąžinti teisėtiems savininkams, už jas privalo būti teisingai kompensuojama ieškovams.

2. Atsiliepime pabrėžiama, kad Kauno miesto savivaldybė, kaip nuomos teisinių santykių šalis, žinojo, kad faktiniai nuomos santykiai buvo susiklostę dėl viso buto ploto, t. y. 149,98 kv. m, ir, suteikdama valstybės garantiją pagal 1950 m. gruodžio 28 d. nuomos sutartį, pati patvirtino, kad ši sutartis buvo sudaryta trejiems metams, tačiau pasirašytinai nors ir nepratęsta, yra galiojanti. Ieškovai sutinka su valstybės garantija sumokėti kompensaciją už 68,60 kv. m plotą, todėl garantijos nebuvo prasmės ginčyti, ir prašo sumokėti kompensaciją už papildomai ieškovų įrengtas patalpas, kurias ieškovai turėjo teisėtą pagrindą tikėtis privatizuoti. Ieškovai iki kreipimosi į teismą neturėjo pagrindo laikyti, kad kompensacija valstybės garantijoje apskaičiuota netinkamai, tačiau, ieškovo manymu, inventorizavus patalpas ir jas prijungus prie 6 buto, atsirado pagrindas kompensaciją perskaičiuoti ir išduoti valstybės garantiją už visą buto plotą. Anot ieškovo, išduotos valstybės garantijos teisėtumo klausimas nebuvo keliamas, o byloje nagrinėtas klausimas, ar garantija apėmė kompensaciją už visas iš nuomininkų atimtas turtines teises, ar ne.

Atsakovas VĮ Registrų centras 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (3.1.6.)S-4075 nurodė, kad kasacinio skundo patenkinimas nesusijęs su VĮ Registrų centro teisėmis ir pareigomis, todėl atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė. Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą taip pat nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš turinčių reikšmės bylai aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui, įrodymų tyrimo ir vertinimo. Įrodymų nurodymas ir pateikimas, tyrimas ir vertinimas nevienodai reglamentuojami pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui bei bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme stadijose ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje vyrauja įrodymų rinkimas ir pateikimas. Įrodymų tyrimas ir vertinimas šioje stadijoje yra tik preliminarus. Bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje vyrauja įrodymų tyrimas ir vertinimas, o įrodymų pateikimas galimas tik atsiradus būtinybei pateikti naujus įrodymus. Įrodinėjimas apeliacinės instancijos teisme reiškiasi pirmosios instancijos teismo atlikto byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo patikrinimu, o įstatymų numatytais išimtiniais atvejais – naujų įrodymų priėmimu, tyrimu bei vertinimu kartu su pirmosios instancijos teismo jau ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs (o gal visiškai nesusijęs) su įrodinėjimo dalyku. Baigiamasis įrodinėjimo etapas yra įrodymų įvertinimas. Įrodymų vertinimas vyksta per visą įrodinėjimo procesą (renkant, priimant įrodymus, juos tiriant, sprendžiant jų patikimumo ir pakankamumo klausimus), bet tai tik preliminarus įrodymų vertinimas. Galutinį įrodymų įvertinimą teismas atlieka priimdamas sprendimą (nutartį) sprendimų priėmimo kambaryje. Teismo atliktas galutinis įrodymų įvertinimas glausta forma išdėstomas teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai). Atlikdamas galutinį įrodymų vertinimą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.).

Taigi, kasacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nustatęs, kad byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Pagal šias įrodinėjimo taisykles teismas turi kritiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus.

Nagrinėjamu atveju esminis ginčo klausimas – ar ieškovų atlikta palėpės rekonstrukcija yra pripažintina savavališka statyba, ar vis dėlto ankstesniais kompetentingų institucijų aktais nustatyti savavališkos statybos padariniai ieškovų jau yra pašalinti ir minėta rekonstrukcija šiuo metu laikoma atlikta laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Tik išsiaiškinus palėpėje atliktos rekonstrukcijos, po kurios, ieškovų teigimu, bendras ginčo buto plotas padidėjo iki 149,49 kv. m, teisėtumo klausimą, galima spręsti dėl pagrindo kompensacijai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jo Įgyvendinimo tvarkos, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), palėpėje vykdomi savavališkos statybos darbai priklauso K. J. K., o žyma Nekilnojamojo turto registre padaryta pagal Apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 3, b. l. 55–56). Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno skyriaus 2000 m. balandžio 13 d. reikalavime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad palėpėje, esančioje (duomenys neskelbtini), vykdoma savavališka statyba (T. 1, b. l. 25). Nepaisant šių rašytinių įrodymų ir juose nustatytų faktinių aplinkybių, kurias teismai tyrė ir turėjo įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas galutiniuose procesiniuose sprendimuose priėjo prie išvados, kad palėpės rekonstrukcija, padidinus jos plotą iki 149,98 kv. m, buvo atlikta laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas pagrindė įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes: Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimu suteiktą leidimą K. J. K. savo lėšomis įsirengti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogėje du kambarius iki 32 kv. m ploto, virtuvę, vonią, tualetą ir koridorių (T. 1, b. l. 16); namo gyventojų duotą sutikimą palėpei įrengti (T. 1, b. l. 10); parengtą rekonstrukcijos projektą ir suteiktą leidimą (T. 1, įsegtas papildomame segtuve); pasisakė, kad pagal Urbanistikos ir architektūros skyriaus inspekcijos 1991 m. gruodžio 25 d. surašytą savavališkos statybos aktą (pakoreguotas projekto variantas nebuvo suderintas su vyriausiuoju architektu) ir 1992 m. gegužės 1 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įpareigota nugriauti savavališkai įrengtą plotą ir švieslangį pastogėje (T. 1, b. l. 142), šiuo metu trūkumai yra pašalinti: šlaitinis stogas atstatytas į buvusią vietą, stoglangis pašalintas, palėpės plotas sumažintas. Apeliacinės instancijos teismas, apskųstoje nutartyje atkreipęs dėmesį į susiklosčiusią faktinę situaciją, kad nuomininkas buvo gavęs nuomotojo leidimą rekonstrukcijai, kitų namo gyventojų sutikimą, į jo tam tikrus teisėtus lūkesčius, susijusius su rekonstruota patalpa, ir įvertinęs kitoje išnagrinėtoje byloje nustatytą faktinį ginčo buto plotą, sudarantį 149,98 kv. m, bei aplinkybę, kad ieškovai neturėjo teisinių instrumentų Nekilnojamojo turto registro duomenims pakeisti, taip pat pripažino ieškovų teisę į kompensaciją už padidintą rekonstruotos palėpės plotą, t. y. iš esmės pripažino atliktą rekonstrukciją teisėta.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas, pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką įrodinėjimo klausimais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl šių byloje esančių rašytinių įrodymų: Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno skyriaus 2000 m. balandžio 13 d. reikalavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), palėpėje, savavališkai vykdomi statybos darbai (buto išplėtimo darbai), kurie buvo sustabdyti 1992 m. gegužės 31 mero potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini), bei kad joje klojami vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai į vonios patalpą, kuri buvo neteisėtai nurodyta vėlesniame buto išplėtimo projekte, vyksta trečiojo kambario vidaus apdailos darbai (T. 1, b. l. 25); Nekilnojamojo turto registro duomenų, kuriuose įregistruota palėpėje vykdoma savavališka statyba būtent pagal šį Kauno apskrities viršininko reikalavimą; taip pat neįvertinti byloje esančių įrodymų visumoje Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame nustatytas leistinas įsirengti buto palėpėje plotas (buvo leista įsirengti du kambarius po 32 kv. m, padidinant bendrąjį buto plotą iki 105 kv. m (T. 1, b. l. 16); parengti pirminis ir vėliau patikslintas palėpės rekonstrukcijos projektai, juose nurodomi rekonstruojamos palėpės buto (kambarių) plotai bei Nekilnojamojo turto registro pateikta pažyma apie dabartinį ginčo buto faktinį plotą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad buvo leista padidinti bendrą buto plotą iki 105 kv. m, o šiuo metu bendrasis ginčo buto plotas sudaro jau 149,98 kv. m. Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo primintame procesiniame sprendime nesilaikoma CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nenurodyta, kodėl šie įvardyti byloje esantys rašytiniai įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, turintys reikšmės sprendžiant dėl įrengtų palėpės patalpų teisėtumo ir jų teisinės registracijos galimumo, nebuvo tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti visų surinktų įrodymų kontekste, nepasisakant ir tuo aspektu, kodėl teismas juos atmetė kaip nepagrįstus.

Be to, pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, jog visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nenurodyta ir nepagrįsta, kodėl Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės įrašai apie gyvenamojo namo palėpėje vykdomus savavališkos statybos darbus (įrašyti Apskrities viršininko administracijos reikalavimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu), laikomi nuginčytais, nes byloje nebuvo tirti ir vertinti įrodymai, kad šis apskrities viršininko reikalavimas nutraukti savavališką statybą, priimtas 2000 m. balandžio 13 d., būtų nuginčytas, įvykdytas ar panaikintas pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio statinio priėmimą naudoti ir jo naudojimą, 29 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad statytojas (užsakovas) ir rangovas privalo likviduoti nurodytus pažeidimus bei jų padarinius ir gauti statybą sustabdžiusios institucijos raštišką sutikimą tęsti statinio statybą, 33 straipsnio, kuriame nustatyta ginčų sprendimo tvarka dėl valstybinę statinių priežiūrą vykdančių institucijų sprendimų, nuostatas.

Iš pateiktų argumentų visumos darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo, teismo procesinio sprendimo motyvavimo taisykles, t. y. iš esmės netyrė ir nevertino kasacinio teismo pirmiau nurodytų įrodymų, esančių byloje ir turinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, dėl jų nepasisakė priimdamas nutartį, nenustatė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Taigi, įvertinus tai, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu ir pats nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), bei konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 160,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui bylą grąžinant nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys