Dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis bei draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-180/2012

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-08087-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei,,Lietuvos draudimas“ dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis bei draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo – A. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar transporto priemonės draudimo sutarties sąlyga, kad registracijos dokumentų palikimas transporto priemonėje jos vagystės atveju yra nedraudžiamasis įvykis, yra pagrindas atsisakyti draudikui mokėti draudimo išmoką.

2008 m. liepos 18 d. ieškovas sudarė su atsakovu draudimo sutartį, kuria 2008 m. liepos 25 d.–2009 m. liepos 24 d. laikotarpiu apdraudė automobilį BMW X 53.0D (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2009 m. balandžio 26 d. automobilis buvo pavogtas. Atsakovas nesumokėjo ieškovui draudimo išmokos, nes vagystės metu automobilyje buvo palikti jo registracijos dokumentai, o pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (toliau – Taisyklės), kurios yra šalių sudarytos draudimo sutarties dalis, II dalies 4.1.6 punkto nuostatas toks atvejis yra vertinamas kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti Taisyklių II dalies 4.1.6 punkto nuostatą negaliojančia nuo draudimo sutarties sudarymo dienos; priteisti jam iš atsakovo 61 650 Lt draudimo išmokos ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo nepagrįsto atsisakymo ją sumokėti (2009 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo nuomone, draudimo sutarties sąlyga, pagal kurią draudimo išmoka nemokama, jeigu vagystės metu transporto priemonėje buvo palikti jo registracijos dokumentai, yra nesąžininga. Automobilis buvo užrakintas, įjungta signalizacija; registracijos dokumentų palikimas jame neturėjo įtakos šio vagystei, t. y. nėra nurodytos aplinkybės ir draudžiamojo įvykio priežastinio ryšio. Ieškovo teigimu, jis yra vartotojas, sudaręs sutartį prisijungimo būdu, todėl jam taikytina didesnė jo teisių apsauga.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 46 237,50 Lt draudimo išmokos, 1387,13 Lt žyminio mokesčio ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009 m. spalio 12 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas nustatė, kad pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (toliau – Taisyklių) II dalies 4.1.6 punktą nedraudžiamuoju laikomas įvykis, kai transporto priemonė buvo pavogta (išskyrus vagystę plėšimo būdu) palikus atidarytus langus, neužrakintas duris, neveikiant apsaugos nuo vagysčių priemonėms ar palikus joje registracijos dokumentus, raktelius, signalizacijos nuotolinio valdymo pultą, imobilizatoriaus raktus. Teismas sprendė, kad, remdamasis šia nuostata, atsakovas galėtų atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu automobilio vagystė būtų buvusi padaryta dėl to, jog jame palikti registracijos dokumentai; šiuo atveju automobilyje paliktas registracijos liudijimas nenulėmė jo vagystės; transporto priemonei užvaldyti reikalingi raktelis ir imobilizatorius, kurių ieškovas neprarado; jeigu ir yra registracijos dokumentų palikimo automobilyje ir neigiamų padarinių priežastinis ryšys, teisiniai padariniai yra pernelyg nutolę nuo veiksmo, dėl kurio jie galėjo atsirasti. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti mokėti ieškovui draudimo išmokos. Teismas nurodė, kad šalių sutartis yra vartojimo ir, sprendžiant dėl jos sąlygų teisėtumo, turi būti vadovaujamasi CK 6.188 straipsnio nuostatomis; konstatavo, kad Taisyklių II dalies 4.1.6 punkto sąlyga prieštarauja sąžiningumo kriterijams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, vartotojo teises, yra vienašališka, naudinga tik ją parengusiai šaliai, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, t. y. vartotojui taikoma civilinė atsakomybė neatsižvelgiant į tai, ar jo veiksmai turėjo įtakos neigiamiems padariniams atsirasti. Teismas sprendė, kad ieškovas, automobilyje palikdamas jo registracijos liudijimą, padarė formalų Taisyklių II dalies 9.2.5 punkto pažeidimą (per 3 darbo dienas po pareikalavimo nepateikė draudikui transporto priemonės registracijos dokumentų), todėl, remdamasis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, jog draudikas, atsisakydamas mokėti ar sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, sumažino iš atsakovo ieškovui priteistiną draudimo išmoką iki 46 237,50 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, 2011 m. spalio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti Taisyklių II dalies 4.1.6 punkto nuostatą negaliojančia. Pagal CK 6.987 straipsnio 1 dalį draudikas turi teisę nustatyti ir apibrėžti įvykius, dėl kurių draudikas neprisiima rizikos, t. y. kurie yra nedraudžiami, nepriklausomai nuo to, ar aplinkybė, dėl kurios įvykis vertinamas kaip nedraudžiamasis, susijusi su juo tiesioginiu priežastiniu ryšiu ar ne. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama nuostata neatitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, pažeidžia ieškovo, kaip vartotojo, interesus; pažymėjo, kad vidutinis vartotojas, valdydamas rinkoje paklausią transporto priemonę, turi būti apdairus, rūpestingas ir nepalikti transporto priemonės registravimo liudijimo jos viduje, taip sudarydamas sąlygas transporto priemonę pagrobusiam asmeniui ja lengviau disponuoti (pateikiant registracijos pažymėjimą, sukeliamas įspūdis, kad asmuo yra teisėtas transporto priemonės valdytojas), taip pasunkinant automobilio paiešką. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijama Taisyklių nuostata yra suformuluota taip, jog nekelia abejonių dėl jos prasmės, t. y. transporto priemonės registracijos dokumentų palikimas joje, kaip aplinkybė, nulemianti, ar įvykis bus vertinamas kaip draudžiamasis, turi reikšmės tik tada, kai transporto priemonė yra prarandama dėl vagystės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo atveju automobilis pavogtas su registracijos dokumentais, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas L. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė vartotojų teisių apsaugą ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Taisyklių II dalies 4.1.6 punktas nepažeidžia kasatoriaus kaip vartotojo teisių ir teisėtų interesų (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188, 6.992 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, Taisyklių II dalies 4.1.6 punktas, kuriame nustatyta, kad įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jeigu transporto priemonė buvo pavogta (išskyrus vagystę plėšimo būdu) palikus atidarytus langus, neužrakintas duris, neveikiant apsaugos nuo vagysčių priemonėms ar palikus joje registracijos dokumentus, raktelius, signalizacijos nuotolinio valdymo pultą, imobilizatoriaus raktus, nepriklausomai nuo nurodytų veikų ir įvykio (vagystės) priežastinio ryšio, vertintinas kaip nesąžiningas, prieštaraujantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į draudimo sutartyje nurodytų paslaugų prigimtį ir neįvertino to, kad transporto priemonės draudimo sutartimi siekiama sumažinti neigiamus padarinius apsidraudusio asmens turtinei padėčiai.

Transporto priemonių draudimo sutartis, kurios viena šalis yra fizinis asmuo, yra ir vartojimo sutartis. Pagal CK 6.188 straipsnio 1 dalį vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Siekiant pripažinti sutarties sąlygą nesąžininga, turi būti nustatyta, kad: 1) sutarties sąlyga yra standartinė, o ne individualiai aptarta (CK 6.188 straipsnio 4 dalis); 2) atitinka CK 6.188 straipsnio 2 ir 5 dalyse nurodytus kriterijus, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus; sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į vartotojo interesus ir jo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), taip pat į draudėjo lūkesčius, sudarant draudimo sutartį. Kasatoriaus nuomone, ginčijama Taisyklių nuostata atitinka šias sąlygas. Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Įstros aerodromas“ v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006). Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad ginčijama Taisyklių sąlyga yra standartinė. Be to, įstatymas įtvirtina prezumpciją, kad vartojimo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, kol nėra įrodyta priešingai; įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka paslaugų tiekėjui. Antra, ginčo sąlyga yra nesąžininga ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo (kasatoriaus) teises ir interesus, nes nustato jam neproporcingai didelę civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą).

Nagrinėjamu atveju transporto priemonės registracijos dokumentų palikimas joje nenulėmė šios vagystės; dokumentų nebuvo matyti iš išorės ir jų buvimas neturėjo įtakos vagystę įvykdžiusių asmenų apsisprendimui automobilį pavogti. Be to, kasatoriaus nuomone, draudėjas, įtvirtindamas ginčijamą sąlygą Taisyklėse, siekia, kad jam nebūtų taikomos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurias draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, taip pat 7 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog draudikas, atsisakydamas mokėti ar sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB,,Lietuvos draudimas“ prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi teismų praktika ir nuo jos nenukrypo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. K. K. Y A. v. AB,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006, kurios faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos, konstatavo, kad registracijos dokumentų palikimas automobilyje jo vagystės atveju yra vienareikšmiškai suprantama nedraudžiamojo įvykio sąlyga ir pažymėjo, jog nedraudžiamasis įvykis apibrėžtas taip, kad dėl jo aiškinimo nekyla abejonių, todėl draudikui neatsiranda pareigos sumokėti draudėjui draudimo išmoką. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006, pateiktu išaiškinimu, kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). Atsakovas šios nuostatos neginčija, dėl jos nebuvo ginčo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl, atsakovo nuomone, neaišku, kodėl kasatorius ją nurodo kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų.

2. Atsakovo teigimu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad Taisyklių II dalies 4.1.6 punktas nustato vartotojui neproporcingai didelę civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą. Šiuo atveju nėra ginčijamas sutarties pažeidimas, atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl to, kad atsitikęs įvykis (kasatoriaus automobilio, kai jame palikti registracijos dokumentai, vagystė) yra nedraudžiamasis, t. y. sutartimi tokio atsitikimo rizika nebuvo apdrausta, todėl ir sutarties pažeidimas yra negalimas. Atsakovo įsitikinimu, nedraudžiamojo įvykio ir draudėjo pareigų pažeidimo institutai, nors ir panašūs dėl kylančių padarinių, tačiau yra skirtingi. Nedraudžiamojo įvykio atveju draudimo išmoka visais atvejais nemokama (Taisyklių 1 dalies 1.11 punktas), o draudėjui nevykdant sutartyje nustatytų pareigų ir taip pažeidžiant sutartį, draudikas įgyja teisę taikyti sankciją – atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad būtent nedraudžiamųjų įvykių sąrašas leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Rusijos įmonė,,InKomLiga“ v. UAB DK,,Lindra“, bylos Nr. 3K-3-671/2004; 2006 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. K. K. Y A. v. AB,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006; 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Valdinta“ v. UAB „Vitavera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-266/2011). Atsakovo nuomone, vien ta aplinkybė, kad kasatorius yra vartotojas, nesuteikia jam privilegijos aiškinti sutartį priešingai nei ją lingvistiškai aiškinant suprastų kiekvienas protingas žmogus (vidutinis vartotojas). Kasatorius turėjo galimybę laisvai apsispręsti, ar sudaryti draudimo sutartį, juolab kad buvo sudaryta savanoriško, ne privalomojo draudimo sutartis.

3. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir pažeidžia jo, kaip vartotojo, teises. Pirma, CK 6.188 straipsnyje nenustatyta konkrečių kriterijų, kuriuos turi atitikti sutarties sąlygos, kad galėtų būti vertinamos kaip sąžiningos; sutarties sąlygų sąžiningumą vartotojo atžvilgiu teismas vertina ex officio. Antra, kasatorius nenurodo, kokių konkrečiai CK 6.188 straipsnio nuostatų neatitinka Taisyklių II dalies 4.1.6 punktas. Trečia, CK 6.188 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo aspektu. Draudimo įstatymo 77 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienoje draudimo sutartyje draudikas turi nurodyti nedraudžiamuosius įvykius. Tai yra esminė draudimo sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. personalinė įmonė v. UADB,,ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010). Tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad Taisyklėse nurodyti nedraudžiamieji įvykiai negali būti vertinami kaip sąžiningi arba ne.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas įgyvendinti pagrindinę kasacijos užduotį – užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu bei yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. iš naujo faktų nenustatinėja. Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako draudžiamąjį įvykį, kai įvyksta automobilio vagystė, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl transporto priemonės dokumentų palikimo joje įtakos transporto priemonės vagystei

CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Iš šios įstatymo normos darytina išvada, kad, esant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, pagrindas vienai šaliai (draudikui) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką yra įvykęs įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Šioje byloje keliama teisinė draudžiamojo įvykio aiškinimo ir taikymo problema tuo atveju, kai transporto priemonė pavagiama.

Vagystė yra netoleruojamas veiksmas ir už jos padarymą įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji (Baudžiamojo kodekso 178 straipsnis), administracinė (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnis), drausminė (pvz., Darbo kodekso 235 straipsnio 7 punktas) atsakomybė ar kitokios poveikio priemonės, pvz., licencijos galiojimo panaikinimas (Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vagystė yra tyčinis veiksmas. Juo siekiama paimti turtą, kuris yra kito asmens nuosavybė. Atsakomybė už vagystę tenka ją padariusiam asmeniui. Asmeniui, nepadariusiam vagystės ar neprisidėjusiam prie jos padarymo, teisinė sankcija netaikoma. Kitam asmeniui teisinė sankcija gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu jis kuo nors prisidėjo prie vagystės padarymo ar skatino ją padaryti.

Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta: 2) draudžiamieji įvykiai; 3) nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų. Taigi Draudimo įstatyme nenustatyti konkretūs draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai – pagal įstatymą jie turi būti nustatomi draudimo taisyklėse.

Transporto priemonės vagystės atveju jos valdytojas praranda transporto priemonę. Transporto priemonės vagystė yra draudžiamasis įvykis, jeigu dėl jo susitarė draudimo sutartį sudarančios šalys. Transporto priemonės valdytojas, drausdamas ją nuo vagystės, siekia, kad atsitikus tokiam draudžiamajam įvykiui, draudėjas kompensuotų patirtus nuostolius.

Kiekvienu atveju vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Taigi automobilio vagystę įvykdo asmuo, kuris neturi teisių į pagrobiamą automobilį. Automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje savaime nereiškia aplinkybės, lengvinančios tyčinio nusikaltimo (vagystės) padarymą, atsiradimą. Jeigu transporto priemonės valdytojas susitaria su vagystę siekiančiu įvykdyti asmeniu, kad jis paliks automobilyje jo registracijos dokumentus, tai toks transporto priemonės valdytojo elgesys gali būti atitinkamai įvertintas kaip vagystės organizavimas, kurstymas ar padėjimas pavogti, ir būtų pagrindas svarstyti, jog nėra draudžiamojo įvykio. Jeigu tokių transporto priemonės valdytojo veiksmų nenustatyta, tai automobilio registracijos dokumentų jame palikimas nelemia draudžiamojo įvykio (vagystės), bet gali sudaryti palankesnes sąlygas tolimesniems vagystę padariusio asmens veiksmams (automobilio paslėpimui, realizavimui ir kt.). Taigi nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas.

Dėl kasacinio teismo praktikos ir jos taikymo nagrinėjamoje byloje, kai pavagiama transporto priemonė su joje paliktais registracijos dokumentais

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Olvic“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-649/2003, konstatavo, kad ieškovas savo įsipareigojimo nepalikti transporto priemonėje jos registravimo dokumentų neįvykdė, o tai sudarė galimybę vagystę įvykdžiusiems asmenims lengviau pasinaudoti automobiliu bei pasunkino jo suradimą. Panaši išvada padaryta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. K. K.Y A. v. AB,,Lietuvos draudimas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2006.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3 K-3-521/2004, padarė išvadą, kad daugelio draudžiamųjų įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, sudaro papildomas sąlygas šiems įvykiams įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui.

Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad transporto priemonių draudimui nuo vagystės atveju reikšmingos draudėjo pareigos nepalikti transporto priemonėje registracijos dokumentų, raktelių, signalizacijos nuotolinių valdymo pultų, imobilizatoriaus raktų vykdymas. Šios pareigos tinkamas vykdymas nesudaro lengvesnių sąlygų paslėpti pavogtą transporto priemonę ir, priešingai, jos nevykdymas turi įtakos vagystės padariniams, t. y. sunkiau surasti transporto priemonę, kartu – ir kaltus asmenis, draudikui pasinaudoti regreso teise.

Minėta, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, jog taip valdytojas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje vertintinas kaip nepakankamai atsargus savininko elgesys. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi formuojama teismų praktika, konstatuoja, kad tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį.

Pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės draudimo išmokos sumažinimui. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad išmokos dydis nustatytas neteisingai. Be to, draudimo išmokos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasatorius sumokėjo 1388 Lt žyminio mokesčio už paduodamą kasacinį skundą. Ši suma kasatoriui priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. balandžio 18 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 30,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo AB,,Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1388 (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio ieškovui L. J.

Priteisti iš atsakovo AB,,Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 30,85 Lt (trisdešimt litų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis