Dėl delspinigių ir palūkanų skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-332-219/2017Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00125-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3; 2.1.5.1.2.8; 2.1.5.4; 2.4.4.5.5; 2.6.11.8; 2.6.33.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl skolos ir palūkanų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl delspinigių ir palūkanų skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. sausio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte ieškovei apskaičiuotus delspinigius, palūkanas bei įsiskolinimą pagal (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartys); pripažinti, kad 2016 m. vasario 29 d. ieškovės įsiskolinimai už žemę (pagrindinis įsiskolinimas) Nacionalinei žemės tarnybai pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra 15 163,65 Lt (4 391,69 Eur), pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 34 812,83 Lt (10 082,49 Eur), pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 601,96 Lt (3 649,77 Eur), nuo kurių skaičiuotini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už 180 kalendorinių dienų bei 2 proc. dydžio metinės palūkanos už 5 metus.

Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 9 dalies, 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Ji nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti įmokų mokėjimo prievolės pagal Sutartis, todėl atsakovė pradėjo skaičiuoti delspinigius ir palūkanas. Atsakovė, ieškovės įsitikinimu, nepagrįstai neatsižvelgė į ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, ji galėjo reikalauti iš ieškovės sumokėti delspinigius tik už šešis mėnesius, o palūkanas – už penkerius metus, nepagrįstai apskaičiavo delspinigius bei palūkanas už ilgesnius laikotarpius. Be to, atsakovė nepagrįstai skaičiavo ieškovei delspinigius nuo nesumokėtų palūkanų. Reikalaujamos netesybos yra nepagrįstai didelės, apskaičiuotos pažeidžiant įstatyme nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, todėl yra pagrindas delspinigius ir palūkanas perskaičiuoti ir sumažinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytas Sutartis įsigyjamų valstybinės žemės sklypo dalių kainą ieškovė įsipareigojo mokėti dalimis. Ieškovei tinkamai nevykdant šių įsipareigojimų ir šalims nesudarius susitarimo, kuriuo būtų pakeista netesybų pagal Sutartis skaičiavimo tvarka, atsakovė, teismo vertinimu, turėjo teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius ir palūkanas dėl netinkamai vykdomų prievolių. Gavusi ieškovės įmokas už turtą, atsakovė CK 6.54 straipsnio pagrindu turėjo teisę šias įmokas įskaityti pagal šioje normoje nustatytą įmokų įskaitymo eiliškumą ir toliau ieškovei skaičiuoti delspinigius bei palūkanas dėl netinkamai vykdomų prievolių. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Ieškovė savo prievolių tinkamai nevykdė nuo 2013 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 metais, todėl tokius ieškovės veiksmus teismas įvertino kaip jos siekį išvengti palūkanų ir delspinigių mokėjimo. Teismas sprendė, kad ieškovei buvo žinoma apie Sutartyse nustatytas netesybas bei įstatyme nustatytas palūkanas, todėl, jai nevykdant savo prievolių, atsakovė turėjo teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius bei palūkanas ir šiais savo veiksmais nepažeidė nei ieškovės teisių, nei Sutarčių ar įstatymo nuostatų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 15 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad ieškovei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, vėluojant mokėti einamąsias įmokas atsirado pareiga sumokėti ne tik susidariusį įsiskolinimą, bet ir atsakovės apskaičiuotas netesybas. Šalys nebuvo susitarusios dėl kitokios, nei CK 6.54 straipsnio nuostatose nustatytos, įmokų paskirstymo tvarkos. Nors dalyje mokėjimo pavedimų ieškovė nurodė, kuri pervedamų lėšų dalis turėtų būti skiriama pagrindinei skolai, o kuri – palūkanoms ir delspinigiams dengti, skolininkės pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka atsakovei nebuvo privaloma (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Skolininkas be kreditoriaus sutikimo negali vienašališkai pakeisti įstatyme arba šalių sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Be to, dalyje ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų nebuvo detalizuotas pervedamų lėšų paskirstymas. Ieškovė mokėjimus vykdė pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, taigi jai turėjo būti žinoma, kad atsakovė, kaip valstybinė institucija, privalo griežtai laikytis įstatyme (CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse) nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Atsakovė, kolegijos vertinimu, teisėtai negrąžino ieškovei jos sumokėtų lėšų.

Kolegija konstatavo, kad pagal CK 1.124 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas yra siejamas su įstatyme nurodytu laikotarpiu, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas teisme ieškinį, taigi ieškinio senaties termino institutas yra išimtinai susijęs su teismine asmens pažeistų teisių gynyba ir ieškinio termino praleidimo teisinių pasekmių taikymas galimas tik kai asmuo savo pažeistas teises nusprendžia ginti pareikšdamas ieškinį teisme. Nagrinėjamu atveju, šalims sudarius Sutartis, ieškovės įsipareigojimų pagal jas įvykdymui užtikrinti atsakovės naudai buvo įkeistos atitinkamos sklypo (duomenys neskelbtini), dalys ir, ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų, atsakovė 2016 m. vasario 29 d. kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notaro biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo bei priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Notarės atsakovė prašė išduoti vykdomąjį įrašą dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo iš ieškovės pagal Sutartis. Taigi atsakovė savo teises siekia įgyvendinti ne teismine tvarka reikšdama ieškinį, o nukreipdama savo reikalavimus į hipoteka įkeistą turtą. Sutartyse nėra nuostatų, ribojančių delspinigių ar palūkanų skaičiavimo laikotarpį įstatymo nustatytais ieškinio senaties terminais. Kolegija sprendė, kad CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytų ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymas šiuo atveju negalimas. Ieškovė, prašydama nustatyti netesybų pagal Sutartis taikymo laikotarpius, kolegijos vertinimu, siekia pakeisti Sutarčių nuostatas, tačiau įstatymo normos dėl ieškinio senaties terminų neteikia tam pagrindo.

Kolegija rėmėsi CK 6.71 straipsnio 1 dalies, 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.872, 6.210, 6.261 straipsnių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzUtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-275-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-275-248/2015">3K-3-275-248/2015</a>, nurodė, kad pagal Sutartis ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovei palūkanas nuo nesumokėtos žemės sklypo dalių kainos dalies iki kiekvienų metų sausio 15 dienos, o šių palūkanų mokėjimas pagal Sutarčių sąlygas nesiejamas su mokėjimo terminų praleidimu. Sutartos palūkanos, kolegijos vertinimu, atliko mokėjimo funkciją – ieškovė įgijo nuosavybėn žemės sklypo dalis ir galėjo jomis naudotis, kartu Sutartyse nurodytą laikotarpį iki visiško atsiskaitymo turėjo galimybę disponuoti atsakovei priklausančių lėšų dalimi. Sutartų palūkanų kolegija nekvalifikavo kaip kompensacinių. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų išieškojimas iš skolininko kartu su delspinigiais galimas, todėl atsakovė teisėtai skaičiavo ieškovei Sutartyse nustatytas palūkanas ir delspinigius už termino įvykdyti prievolę praleidimą.

Kadangi Sutartyse šalys sulygo ne tik dėl žemės sklypo dalių kainos, bet ir dėl 2 proc. dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo, jas kolegija laikė pagal Sutartis ieškovės vykdytinos piniginės prievolės dalimi. Nurodytai prievolei vykdyti Sutarčių 3.1 punkte nustatytas terminas. Šalys susitarė, kad už kiekvieną praleistą dieną ieškovei bus skaičiuojami 0,05 proc. dydžio delspinigiai nuo privalomos mokėti įsiskolinimo sumos. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija konstatavo, kad atsakovė turi teisę skaičiuoti ieškovei delspinigius ir nuo nesumokėtos palūkanų dalies pagal Sutarčių 3.1 punkto nuostatas.

Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų dydžio nustatymo, neginčijo atsakovės veiksmų teisėtumo kreipiantis į notarą dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodytų palūkanų išieškojimo iš ieškovės ne teismo tvarka, todėl kolegija nevertino atitinkamų ieškovės argumentų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė imperatyviąsias ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.124–1.126 straipsniai), jų santykį su normomis, reglamentuojančiomis hipotekos skolininko galimybę gintis nuo hipotekos kreditoriaus reikalavimų (CK 4.1941 straipsnio 6 dalis), nepagrįstai susiaurino ieškinio senaties instituto taikymą. Ieškinio senaties instituto paskirtis yra ne tik suteikti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą, bet ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, taip pat teisinio santykio dalyviams pagrįstą lūkestį, kad, per nustatytą terminą vienam iš jų nepareiškus ieškinio, atsiras pagrindas manyti, jog nė vieno iš jų teisės ar teisėti interesai nepažeisti. Sutartys buvo sudarytos šalims nepasirašius sutartinės hipotekos dokumentų, todėl atsakovė, siekdama, kad jai būtų sumokėtas įsiskolinimas, palūkanos ir delspinigiai pagal Sutartis, būtų privalėjusi reikšti ieškinį, o jo sumą būtų ribojęs senaties terminas, taigi ieškovė būtų galėjusi gintis, prašydama teismo tokį terminą taikyti. Tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, buvo sudaryta priverstinė hipoteka, teisės aktai suteikia atsakovei galimybę reikalauti tiek įsiskolinimo, tiek netesybų nesikreipiant į teismą su ieškiniu, o prašant atlikti vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu pradedamas išieškojimas.

Teismai nepagrįstai Sutartyse nurodytas palūkanas kvalifikavo kaip mokėjimo, o ne kaip kompensacines palūkanas. Kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno), o nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Palūkanos yra mokestis už pinigų skolinimą arba minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija. Šiuo atveju Sutarčių kaina buvo mokama dalimis, ieškovė atsakovės pinigais nesinaudojo, ši jai lėšų nebuvo skolinusi. Ieškovė turi sumokėti atsakovei už Sutartyse nurodytą dieną nesumokėtą visą Sutarčių kainą, taip kompensuodama atsakovės nuostolius (nes ji sutiko gauti Sutarčių kainą per atitinkamą laikotarpį). Taigi Sutartyse nurodytos palūkanos laikytinos kompensacinėmis. Reikalavimas sumokėti delspinigius bei palūkanas kartu reikštų dvigubos atsakomybės už tą patį sutarties pažeidimą taikymą skolininkui.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.54 straipsnio nuostatas. Sutartyse nustatyta, kad, be įsiskolinimo sumos, ieškovė moka 2 proc. dydžio metines palūkanas ir 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo privalomos sumokėti įsiskolinimo sumos už kiekvieną praleistą sumokėti įsiskolinimą dieną. Įmokų paskirstymo tvarka Sutartyse nenustatyta. CK 6.54 straipsnio 5–6 dalių nuostatos nedraudžia skolininkui siūlyti kreditoriui kitokį įmokų paskirstymą. Nesutikdamas kreditorius turi teisę atsisakyti priimti siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nustato kitokį įmokų paskirstymą, arba gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Atsakovė priėmė visas ieškovės įmokas su tomis nuorodomis, kokios buvo įrašytos mokėjimo nurodymuose, taigi su jų paskirtimi sutiko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460/2010">3K-3-460/2010</a>). Atsakovė nepasinaudojo įmokų atsisakymo teise, neprieštaravo ieškovės siūlomam jų paskirstymui, todėl negalėjo savo nuožiūra skirstyti gautų įmokų. Jei atsakovė būtų nepriėmusi įmokų, ieškovė būtų anksčiau sužinojusi apie savo teisių pažeidimą ir būtų galėjusi savo teises apginti teisme.

Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio nuostatas, nes ne tik savo iniciatyva nesprendė netesybų mažinimo klausimo, nors, remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010), privalėjo tai daryti, bet ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų, tinkamai nemotyvavo priimtų procesinių sprendimų.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, bylos duomenis, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, skaičiuodama delspinigius ir palūkanas, nepažeidė Sutarčių ir įstatymo nuostatų bei ieškovės interesų, nes ieškovė žinojo apie Sutartyse nustatytas netesybas, įstatyme nustatytas palūkanas. Teismai neturėjo pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 9 dalies nuostatas. Sutartyse nėra nuostatų, ribojančių skaičiavimo laikotarpį, atsakovė dėl skolos, delspinigių ir palūkanų į teismą su ieškiniu nesikreipė, o ieškinio senaties terminas nėra pagrindas pakeisti Sutarčių nuostatas. Sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais ir yra imperatyvūs. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punktą asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną praleistą dieną skaičiuojami 0,05 proc. dydžio delspinigiai nuo privalomos mokėti įsiskolinimo sumos. Sudarydama Sutartis ieškovė įsipareigojo mokėti tiek palūkanas, tiek delspinigius, todėl jų dalies atsisakymas neatitiktų valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinės žemės pardavimo išsimokėtinai sąlygų

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Taigi šalys, nustatydamos sutarties sąlygas, yra laisvos tiek, kiek nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad asmenys, pirkdami iš valstybės žemę (pagal šiuo metu galiojančias nuostatas – išskyrus miškų paskirties žemę), gali įgyti ją iš karto arba išsimokėtinai, bet ne per ilgesnį kaip 15 metų laikotarpį Vyriausybės nustatyta tvarka (8 straipsnio 1 dalis). Valstybinė ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir ieškovė (kasatorė) (duomenys neskelbtini) sudarė 0,0300 ha žemės sklypo dalies, esančios bendrame (duomenys neskelbtini) žemės sklype (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir R. D., R. D. (duomenys neskelbtini) sudarė 0,0681 ha ir 0,0280 ha žemės sklypo dalių, esančių minėtame bendrame žemės sklype, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Ieškovė yra perėmusi visas pagal šias sutartis R. D. ir R. D. įgytas pareigas ir teises, įskaitant nuosavybės teisę į nupirktas žemės sklypo dalis.

Sutarčių sudarymo metu valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką ir sąlygas reglamentavo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Naudojamų kitos paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Pardavimo taisyklės) ir Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklės (toliau – Mokėjimo taisyklės).

Pagal Pardavimo taisyklių nuostatas pirkėjas turėjo teisę atsiskaityti su valstybe už perkamą žemės sklypą išsimokėtinai (13, 24, 26 punktai).

Mokėjimo taisyklėse buvo nustatyta, kad pirkėjai už išsimokėtinai perkamus sklypus su valstybe turi atsiskaityti ne vėliau kaip per 15 metų ir ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos kainos sumokėti iš karto, o kitą sumą – per tolesnius 14 metų sutartyje nustatytais terminais (4.1 punktas). Sutartyse numatytos sumos turi būti sumokėtos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos (4.3 punktas).

Mokėjimo taisyklės taip pat nustatė, kad pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 procentus metinių palūkanų (4.4 punktas), o asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (5 punktas).

Taigi Mokėjimo taisyklėse buvo aiškiai nustatytas maksimalus valstybinės žemės kainos išmokėjimo terminas ir vėliausia metinio mokėjimo data už išsimokėtinai perkamus valstybinės žemės sklypus, taip pat mokamų palūkanų už įsiskolinimo likutį ir netesybų už prievolės pažeidimą dydžiai. Bylos šalių ginčo dėl atitinkamų sutarčių sąlygų teisėtumo nėra.

Dėl palūkanų ir delspinigių paskirties, skaičiavimo tvarkos

Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad sutartyse nustatytos palūkanos yra kompensacinio pobūdžio ir jos dengia valstybės patiriamus nuostolius, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti netesybas (delspinigius). Be to, atsakovė nepagrįstai skaičiavo netesybas nuo nesumokėtų palūkanų.

Netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų – tai įstatymo, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Palūkanos gali būti mokėjimo, kitaip teismų praktikoje dar vadinamos pelno, ir kompensuojamosios. Mokėjimo ir kompensuojamosios palūkanos atribojamos pagal įstatyme ar sutartyje nustatytą jų paskirtį. Mokėjimo palūkanos atlieka užmokesčio už pinigų skolinimąsi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis; pvz., CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma), o kompensuojamosios – minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, negautų pajamų forma atlyginimo už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniai), funkciją.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. CK normose, reglamentuojančiose pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius, nenustatyta draudimo šalims sutartyje susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Visa prekių kaina pardavėjui sumokama ne iš karto, bet dalimis per nustatytus terminus po prekių perdavimo pirkėjui. Dėl to šis tam tikrą laiką naudojasi pinigais, kurie faktiškai priklauso pardavėjui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

Kai palūkanos atlieka ne atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis yra nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu.

Mokėjimo taisyklėse buvo nustatyta, kad valstybinės žemės išsimokėtinai pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 procentus metinių palūkanų (žr. šios nutarties 20 punktą), o Sutartyse – kad metinė įsiskolinimo suma ir 2 procentų dydžio metinės palūkanos už žemės sklypus turi būti sumokamos iki kitų metų sausio 15 d. Taigi Sutartyse nustatytos palūkanos mokamos ne už prievolės pažeidimą (už prievolės pažeidimą nustatytos netesybos), o už naudojimąsi sutartą laiką (mokėjimo terminą) valstybei priklausančiais pinigais, kuriuos pirkėjas, jei būtų pirkęs ne išsimokėtinai, būtų sumokėjęs valstybei įgydamas žemės sklypą, t. y. jos mokamos už tai, kad pirkėjas pageidavo įgyti valstybinės žemės sklypą išsimokėtinai per sutartyje nustatytą terminą, nemokėdamas iš karto visos žemės sklypo kainos. Dėl to teismai pagrįstai pripažino, kad Sutartyse nustatytos palūkanos atliko mokėjimo funkciją už naudojimąsi valstybės pinigais, kuriuos ši turėjo gauti sudarant (sudarius) pirkimo–pardavimo sutartis.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai dėl netesybų už nesumokėtas palūkanas skaičiavimo. Mokėjimo taisyklėse (žr. šios nutarties 20 punktą) aiškiai nurodyta, kad netesybos mokamos už nustatytu laiku nesumokėtą metinio įsiskolinimo sumą ir palūkanas. Dėl to teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas nuo nesumokėtos mokėjimo palūkanų, laikytinų prievolės vykdymu natūra, dalies.

Dėl CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Ieškovė nurodo, kad teismai, spręsdami ginčą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.54 straipsnį, nes ji savo mokėjimo pavedimuose nurodydavo, kokias įmokos dalis skiria skolai dengti, o kokias – palūkanoms ir netesyboms, tačiau atsakovė įmokų ieškovės nurodyta tvarka neįskaitydavo ir, jų negrąžinusi, paskirstydavo savo nuožiūra, pirmiausia dengdama palūkanų ir netesybų įsiskolinimą.

CK 6.54 straipsnis reglamentuoja skolininko sumokėtų įmokų paskirstymo tvarką ir sutarties šalių veiksmus, vykdant sutartinius piniginius atsiskaitymus. Šio straipsnio 1–4 dalys nustato eilę, kuria įskaitomos skolininko sumokėtos sumos dengiant skolą, jeigu šalys sutartimi nesusitarė dėl skolininko mokamų įmokų paskirstymo tvarkos.

Pagal įstatyme nustatytą eilę įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile – palūkanoms; trečiąja eile – netesyboms mokėti; ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti.

CK 6.54 straipsnio 5 dalis nustato kreditoriui teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 24 punktą).

Teisėjų kolegija, plėtodama kasacinio teismo formuojamą praktiką, pažymi, kad įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad, kreditoriui atsisakius priimti įmoką skolininko nurodyta tvarka, skolininko prievolė nepasikeičia ir jam išlieka pareiga mokėti skolą, palūkanas ir netesybas sutartyje ar įstatyme nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad, atsisakius priimti įmoką skolininko nurodyta tvarka ar netgi ją grąžinus, jei buvo sumokėta, kreditoriui išlieka teisė reikalauti, kad skolininkas vykdytų prievolę sutarta ar įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to sutarties ar įstatymo nustatyta tvarka sumokėtos įmokos grąžinimas neatitiktų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis).

Šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir informuoti viena kitą apie atliekamus veiksmus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl kreditorius, atsisakydamas skolininko siūlymo priimti kitokį įmokų paskirstymo eiliškumą ir įskaitydamas įmokas pagal įstatyme ar sutartyje nurodytą eiliškumą, privalo informuoti apie tai skolininką. Nagrinėjamu atveju tai reikšminga dėl to, kad skolininkas, manydamas, jog kreditoriaus atsisakymas pakeisti įmokų įskaitymo tvarką jo siūloma tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų, turėtų galimybę pažeistas teises operatyviai ginti įstatyme nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad šalys Sutartyse nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Ieškovė dalyje mokėjimų nurodydavo, kokias sumas skiria pagrindinei skolai ir kokias – palūkanoms, netesyboms dengti, tačiau atsakovė jas įskaitydavo ne ieškovės nurodyta, o CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta tvarka. Iš šalių 2010–2013 metais vykusio susirašinėjimo matyti, kad ieškovei buvo žinoma, jog atsakovė nesutiko keisti įmokų įskaitymo tvarkos ir įskaityti ieškovės įmokų pagal jos nurodymus.

Apibendrindama tai, kas išaiškinta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.54 straipsnio nuostatas byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, nurodytus šios nutarties 29 punkte.to,

Dėl skolininko teisių gynimo, susiklosčius priverstinės hipotekos teisiniams santykiams

Ieškovė nurodo, kad, sudarant Sutartis, nebuvo sutarta dėl hipotekos; parduoti sklypai nebuvo įkeisti, todėl atsakovė dėl skolos, palūkanų ir netesybų išieškojimo būtų turėjusi kreiptis į teismą, o ieškovė tokiu atveju būtų turėjusi teisę gintis ieškinio senatimi. Pagal naują reglamentavimą teisės aktai suteikia atsakovei galimybę reikalauti tiek įsiskolinimo, tiek netesybų nesikreipiant į teismą su ieškiniu, o prašant notaro atlikti vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu pradedamas išieškojimas. Tai pažeidžia ieškovės, kaip skolininkės, teises.

Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis).

Hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Priverstinė hipoteka – tai įstatymo nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis).

Iš Lietuvos Respublikos hipotekos išrašo matyti, kad priverstinė valstybinės žemės sklypo dalių hipoteka įregistruota 2011 m. sausio 7 d. (dėl pagal (duomenys neskelbtini) sutartį nupirktos žemės sklypo dalies) ir 2012 m. sausio 6 d. (kitų dviejų žemės sklypo dalių). Priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas nurodytas CK 6.414 straipsnio 2 dalis ir Sutartys.

CK 4.192 straipsnio nuostatose, įsigaliojusiose nuo 2012 m. liepos 1 d., įtvirtinta skolos išieškojimo hipotekos kreditoriaus naudai neteisminė tvarka, nustatyta, kad priverstine hipoteka užtikrintą reikalavimo teisę turintis kreditorius gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo laikydamasis teismo sprendime arba notaro nustatytų terminų. Skolos išieškojimas iš priverstine hipoteka įkeisto turto pagal įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimą vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka (2 dalis). Teisė pardavėjui nustatyta tvarka kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, pirkėjui nesumokėjus metinės įmokos ir (arba) palūkanų ir nereaguojant į pardavėjo pranešimus bei reikalavimą sumokėti visą sutartyje nustatytą valstybinės žemės sklypo kainą, palūkanas ir delspinigius, nuo 2015 m. vasario 15 d. įtvirtinta ir Pardavimo taisyklių nuostatose (18.10 punktas).

CK 4.1941 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga kreditoriui išieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau, jis negali nepagrįstai praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Pagal šio straipsnio 6 dalį, jeigu kreditorius pradėjo nepagrįstą išieškojimą be pagrindo arba pareiškė nepagrįstą reikalavimą, skolininkas (įkaito davėjas) turi teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ieškinio teisenos tvarka.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.192 straipsnio 4 dalį notaras patikrina hipotekos kreditoriaus prašyme nurodytų duomenų atitiktį Hipotekos registro duomenims, o už šių duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3 dalis). Hipotekos kreditoriaus ir skolininko (įkaito davėjo) tarpusavio ginčams dėl reikalavimo pagrįstumo taikytina CK 4.1941 straipsnio 6 dalis, nustatanti teisę kreditoriaus veiksmų teisėtumą ginčyti ieškinio teisenos tvarka, o notarų veiksmai dėl vykdomųjų įrašų teisėtumo gali būti skundžiami Civilinio proceso kodekso 511 straipsnyje nustatyta (ypatingosios teisenos) tvarka tik dėl hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų atitikties Hipotekos registro duomenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016 41 punktą).

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, nes ieškovė nėra sumokėjusi visos žemės sklypų kainos, palūkanų ir netesybų. Ieškovės argumentai, kad naujas hipotekinio turto realizavimo reglamentavimas varžo ir pažeidžia jos teises, atmestini kaip nepagrįsti, nes įstatyme nustatytas skolininko teisių gynimo mechanizmas ir skolininkas gali ginti savo teises CK 4.1941 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka.

Dėl palūkanų ir delspinigių reikalavimams taikomos ieškinio senaties

Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovė turėjo skaičiuoti netesybas ir palūkanas ne didesnes, negu atitinkamai už šešis mėnesius ir penkerius metus, nes tokie yra ieškinio senaties terminai. Jos teigimu, ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas, kad senaties terminas gali būti taikomas tik pateikus teisme ieškinį, pernelyg siauras ir prieštarauja ieškinio senaties termino instituto esmei ir prasmei.

CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškinio senaties sampratą aiškinanti norma nustato, kad tai terminas, per kurį kreditorius, nenorėdamas neigiamų padarinių tuo atveju, jei skolininkas prašys taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), privalo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šios ir kitos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos vienareikšmiškai įtvirtina ieškinio senaties taikymą tik teisminiame procese.

Remdamasi ieškinio senaties teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija išaiškina, kad ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas. Įprastai ieškinio senatis taikoma, kai kreditorius pareiškia skolininkui ieškinį ir skolininkas, gindamasis nuo pareikštų reikalavimų, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, kai teisinis reglamentavimas nustato kreditoriui teisę išieškoti iš skolininko pinigines prievoles ne teismine tvarka, nagrinėjamu atveju – pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, skolininkas, gavęs kreditoriaus reikalavimą sumokėti skolą gera valia ar notaro atliktą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo, turi teisę ginti pažeistas teises pareikšdamas kreditoriui savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties terminų taikymo. Teismai, nagrinėdami skolininko ieškinį, turi vadovautis ieškinio senatį reglamentuojančiomis normomis, taip pat kaip ir nagrinėdami kreditoriaus ieškinį, kai skolininkas prašo taikyti ieškinio senatį.

Taigi CK normomis nustatytas ieškinio senaties teisinis reglamentavimas nevaržo skolininko teisių, nes jis pats turi savarankišką teisę, remdamasis ieškinio senaties normomis, ginti pažeistas teises teisme, pareikšdamas ieškinį dėl senaties normų taikymo kreditoriaus skaičiuojamiems bei ne teismine tvarka reiškiamiems ir (ar) privestinai vykdomiems reikalavimams. Kitoks ieškinio senaties normų aiškinimas pažeistų sutarties šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir skolininko teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą (CPK 5 straipsnis).

Ieškovė savo pažeistų teisių gynimą faktiškai įgyvendino pareikšdama šioje byloje nagrinėjamą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais atsakovės 2016 m. sausio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte ieškovei apskaičiuotus delspinigius, palūkanas ir žemės sklypų nesumokėtos kainos įsiskolinimą, nes atsakovė skaičiavo palūkanas bei netesybas pažeisdama ieškinio senaties terminus ir nesilaikydama jos nurodyto mokėtų įmokų įskaitymo eiliškumo.

Šioje nutartyje aptarta, kad po valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo keitėsi teisinis reglamentavimas, buvo nustatyta teisė kreditoriui išieškoti skolą ne teismine tvarka (notarui atliekant vykdomąjį įrašą) (žr. šios nutarties 43 punktą). Atsakovė turėjo teisinį pagrindą dėl skolos, apskaičiuotų palūkanų bei netesybų už netinkamą sutartinių prievolių vykdymą kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 200 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad šių principų turi laikytis tiek skolininkas, tiek kreditorius: be kita ko, skolininkas turi laiku ir tinkamai vykdyti pinigines prievoles, o kreditorius – reikalauti jas vykdyti nedelsiant, įskaitant priverstinį išieškojimą, ir tuo pernelyg nedidinant skolininko įsiskolinimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nesilaikė principo užbaigti sutarties įvykdymą kuo ekonomiškesniu būdu, nes, ieškovei nevykdant sutarties sąlygų, delsė įstatymo nustatyta tvarka pradėti skolos išieškojimo procesą.

Sutarčių vykdymo metu 2010–2013 metais tarp šalių vyko susirašinėjimai dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo terminų ir tvarkos, tačiau šalys taikaus susitarimo nepasiekė. Ieškovė nuo 2013 metų sutartinių prievolių nevykdė, tačiau į teismą dėl atsakovės veiksmų nesikreipė, o atsakovė tik 2016 metais suskaičiavo, kiek ieškovė skolinga, ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė apie atsakovės suskaičiuotą skolos dydį sužinojo 2016 metais, gavusi atsakovės sudarytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, jog ieškovė neskundė atsakovės veiksmų anksčiau, ji turi teisę, sužinojusi įsiskolinimo dydį, kreiptis į teismą ir prašyti taikyti atsakovės suskaičiuotoms sumoms ieškinio senatį.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio senatį gali taikyti tik teismas, tačiau neįvertino aplinkybės, jog ieškovė savo reikalavimus, be kitų teisinių argumentų, grindė ieškinio senaties terminais, ir, nenagrinėdamas šio klausimo iš esmės, netinkamai taikė aptartą teisinį reglamentavimą dėl skolininko teisės nuo kreditoriaus ne teismine tvarka reiškiamų piniginių reikalavimų gintis ieškinio senatimi, pareiškiant savarankišką reikalavimą.

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nustatyti naujų aplinkybių (kitokių, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai) ir spręsti dėl ieškovės reikalavimo taikyti atsakovės skaičiuotoms palūkanoms ir netesyboms ieškinio senatį pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, esant skolininko ieškiniui dėl ieškinio senaties taikymo, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjant grąžintą bylą iš naujo, teismui būtina išsiaiškinti, ar atsakovės suskaičiuotos sumos (ne)viršija ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnis) ir, jei viršija, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), taip pat ar ieškovė savo veiksmais jo nenutraukė (CK 1.130 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė turėjo teisę įskaityti ieškovės mokamas įmokas ne pagal šios nurodomą, o pagal CK 6.54 straipsnyje nustatytą tvarką (žr. šios nutarties 38 punktą). Tai gali būti reikšminga apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,53 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas