Dėl laikino motinos valdžios apribojimo

Civilinė byla Nr. e2A-553-425/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00076-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.1. 2.3.4.6; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-855-1136/2023 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui R. S. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, vaikams skirtų lėšų priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius, bei atsakovo R. S. priešieškinį dėl laikino motinos valdžios apribojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė E. K. prašė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina; nustatyti vaikų bendravimo su atsakovu tvarka; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 250,00 Eur per mėnesį ir 1 856,88 Eur valstybės skirtų nepilnamečiams vaikams lėšų įsiskolinimą; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakovu susilaukė dviejų sūnų: R. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir H. S., gim. (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų tėvu R. S., iš ieškovės priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Buvo rekomenduota šalims svarstyti ir nustatyti bendravimo su vaikais tvarką.

3. Teigė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius 2022 m. rugsėjo 1 d. priėmė du aktus, kuriais nusprendė H. S. ir R. S. perduoti ieškovei. Paaiškino, jog sprendimas priimtas, nes vykdytas ikiteisminis tyrimas dėl galimo atsakovo smurto panaudojimo prieš nepilnamečius vaikus.

4. Nurodė, kad vaikai lanko Panevėžio „(duomenys neskelbtini)“ progimnaziją, ieškovė dirba pardavėja, jos pajamos sudaro apie 628,00 Eur per mėnesį; turi du butus Panevėžyje, vieno jų dalį valdo ieškovės motina. Tvirtino, kad atsakovas dirba, gauna pajamų, todėl privalo prisidėti prie vaikų išlaikymo.

5. Paaiškino, kad vieno vaiko išlaikymui kas mėnesį reikia skirti apie 500,00 Eur. Vaikų poreikiai nuolat auga, vaikams būtinas telefonas, kitos priemonės. Sūnūs lanko futbolo, krepšinio būrelius. Mokykloje vyksta įvairios rinkliavos, vaikams kasdien įdeda kišenpinigių pietums. Atsakovas vaikų išlaikymui pervesdavo po 150,00 Eur, tačiau gruodį pervedė tik 75,00 Eur. Prašė priteisti iš atsakovo po 250,00 Eur kiekvieno vaiko išlaikymui periodinėmis išmokomis.

6. Nurodė, kad vaikai su motina gyvena nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir tuo metu valstybė skyrė lėšas vaikams, kurios buvo išmokamos atsakovui, todėl visos lėšos turi būti grąžintos motinai.

7. Pateikė atsakovo bendravimo su vaikais tvarką, kurią prašė patvirtinti.

8. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė laikinai apriboti motinos valdžią ieškovei E. K. nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Teigė, kad ieškovė nuo 2018 metų iki šiol tendencingai siekia įtakoti ir nuteikti vaikus priešiškai tėvo atžvilgiu, o 2022 m. baudžiamojoje byloje skatino vaikus ir vertė duoti sufabrikuotus, išgalvotus, melagingus parodymus apie tariamai nuo tėvo patirtą fizinį skurtą, žinodama, kad tokių aplinkybių nebuvo.

9. Teigė, jog motinos elgesys rodo, kad ji neatsakingai elgėsi kaip vaikų motina, neužtikrindama, jog vaikai augtų saugiai, rodo blogą pavyzdį vaikams, skatina psichologiškai veikti savo naudai ir priešingai tėvo naudai. Teigė, jog motinos psichologinis nuolatinis spaudimas vaikams teikti tikrovės neatitinkančius duomenis baudžiamojoje byloje bei siekis, kad vaikai atstumtų tėvą, nesuderinamas su tėvų atsakomybe užtikrinti saugią vaikų raidą. Tvirtino, kad tokie motinos veiksmai psichologiškai žaloja vaikus neatitinka geriausių vaikų interesų prioriteto principo.

10. Darė išvadą, kad dabartinėje situacijoje ieškovė ir toliau nuosekliai veiks priešingai vaikų interesams ir darys jiems neigiamą psichologinį poveikį, siekdama juos nuteikti prieš jų tėvą, pasinaudodama psichologine įtaka naujai fabrikuos ikiteisminius tyrimus dėl nebūtų veikų ir tariamų, išgalvotų faktinių aplinkybių, toliau pasinaudodama vaikais ir daroma jiems psichologine įtaka kels konfliktus. Teigė, jog ieškovei motinos valdžios apribojimas yra būtina priemonė siekiant apsaugoti vaikų interesus ir nutraukti psichologinį vaikų žalojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas bei nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus, yra panaikinamos Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus dėl ikiteisminio tyrimo, kuris buvo atliekamas atsakovo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, nutraukimo, taip pat į tai, kad atliktų teismo ekspertizių metu bei teismo psichologės apklausos metu nustatytos aplinkybės neleidžia patvirtinti ieškovės teiginių, jog šalių nepilnamečiai vaikai yra brandžios asmenybės, gebančios išsakyti argumentuotą, savarankiškai susiformavusią nuomonę, kur jiems yra geriau gyventi, sprendė, kad ieškovė neįrodė egzistuojančio realaus ir objektyviai pagrįsto pagrindo keisti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą.

13. Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepaneigia to, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas rūpinosi vaikais, pastariesiems gyvenant su kuriuo nors iš tėvų. Visgi, atsakovo turtinė padėtis pagerėjo, vaikams yra sudarytos sąlygos gyventi erdvesniame gyvenamajame būste.

14. Pasisakydamas dėl atsakovo pareikšto priešieškinio pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės rūpestis vaikais persveria jos veiksmus, traktuotinus kaip piktnaudžiavimą motinos valdžia, tai yra ieškovės piktnaudžiavimas motinos valdžia nėra pasiekęs tokio lygio, kada jos veiksmai darytų didelę žalą vaikų teisėms ir jų interesams ir motinos valdžios apribojimas būtų tinkama priemonė apsaugoti nepilnamečius vaikus. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė pripažįsta esant problemoms, susijusioms su vaikų auklėjimu, pati ieško jų sprendimų būdų. Šiuo atveju laikinas motinos valdžios apribojimas būtų neproporcingas teigiamiems rezultatams pasiekti. Kartu išaiškinta, jog abi ginčo šalys privalo veikti vieningai, siekti, kad nepilnamečių R. S. ir H. S. auklėjimas ir rūpestis jais neišsibalansuotų vaikams kartu negyvenant su abiem tėvais.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vertinant atsakovo teiginius dėl ieškovės vertimo ir skatinimo vaikus duoti melagingus parodymus dėl galimo atsakovo fizinio smurto prieš juos, byloje nėra įrodymų, kad iš tiesų ieškovė aktyviais veiksmais skatino ir liepė vaikams sakyti apie atsakovo fizinį smurtą prieš juos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Patys vaikai ikiteisminio tyrimo metu teismo ekspertei nurodė, kad atsakovas yra griežtas ir neleido jų pas ieškovę. Toks nepilnamečių vaikų jiems svarbaus klausimo išsprendimo būdas, net ir darant ieškovei neigiamą jiems poveikį, nepakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė aktyviai vertė ir skatino vaikus pameluoti apie tėvo smurtą. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis ieškovės pareiškimu ir vėliau apklaustais vaikais, o ne tiesioginiais vaikų pareiškimais.

16. Skundžiamame sprendime nurodyta ir tai, jog išvadą teikiančios institucijos duomenimis, nuo 2018 metų ieškovė tris kartus kreipėsi į vaiko teisių apsaugos instituciją dėl jos manymu, atsakovo netinkamos vaikų priežiūros. 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškime ieškovė teigė, kad atsakovas tinkamai vaikais nesirūpina, jų neauklėja, neskiria reikiamo dėmesio, trukdo ieškovei su vaikais bendrauti, prašė institucijos darbuotojų neformaliai pasidomėti, kaip atsakovas rūpinasi vaikais. 2021 m. vasario 2 d. ieškovė savo prašyme / pareiškime institucijai nurodė, kad su nepilnamečiais vaikais negali bendrauti, atsakovas nededa pastangų, kad vaikai bendrautų su mama, teikė priekaištus dėl R. S. palikimo vieno namuose ir prašė institucijos darbuotojų išsiaiškinti ir spręsti kilusias problemas. 2022 m. rugpjūčio 29 d. pareiškime ieškovė tvirtino, kad atsakovas nesirūpina nepilnamečių vaikų sveikata, negamina vaikams patinkančio maisto, netinkamai auklėja, nepadeda jiems mokytis, neranda bendros kalbos su R. S., neužsiima su vaikais, smurtauja prieš juos ir prašo spręsti vaikų problemas.

17. Kaip matyti iš ieškovės pareiškimų turinio, ieškovė, vardindama, jos manymu, netinkamo atsakovo vaikų auklėjimo, priežiūros atvejus ir prašydama vaiko teisių apsaugos instituciją spręsti problemas, savo pareigą, tokio paties lygio kaip ir atsakovo, auklėti ir rūpintis vaikais siekia perkelti kitam asmeniui. Teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai rodo negebėjimą kartu su atsakovu susitarti dėl vaikų auklėjimo, priežiūros būdų, kurį iš dalies lemia ir atsakovo nenoras bendradarbiauti su ieškove vaikų auklėjimo ir priežiūros srityje (2021 m. vasario 21 d. ieškovės prašymo / pareiškimo vaiko teisių apsaugos institucijai tyrimas).

18. Papildomai pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog net ir esant nesutarimui tarp ieškovės ir atsakovo, visgi matyti ieškovės pastangos keisti susiklosčiusią situaciją – ieškovė patvirtino, kad 2018 metais lankė psichologo konsultacijas, šiuo metu ketina lankyti kursus, siekia geriau pažinti vaikus, suprasti jų poreikius, pasirūpinti psichologine vaikų sveikata.

III. Apeliacinio skundo argumentai

19. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

19.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė piktnaudžiauja motinos valdžia (o tai yra pagrindas apriboti motinos valdžią), tačiau, nepaisant to, nepagrįstai nusprendė, kad laikinas motinos valdžios apribojimas nėra tinkama priemonė apsaugoti nepilnamečius vaikus. Teismas neįvertino fakto, kad ieškovė nuo 2018 metų nuolat, tendencingai konfliktuoja su apeliantu, be priežasties pranešinėja valdžios institucijoms apie apelianto tariamai amoralų elgesį vaikų atžvilgiu ir kad bet koks taikus susitarimas su ieškove faktiškai yra neįmanomas, atvirkščiai, ieškovės „dalyvavimas“ auklėjant vaikus, t. y., psichologinis smurtas vaikų atžvilgiu, konfliktavimas su apeliantu vaikų akivaizdoje bei tendencingas vaikų nuteikinėjimas prieš tėvą ypatingai kenkia vaikų gerovei ir raidai.

19.2. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, kad ieškovė ne tik nuteikinėjo šalių nepilnamečius vaikus prieš tėvą, bet ir skatino juos duoti melagingus parodymus prieš tėvą baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju teismas neteisingai konstatavo esant nepakankamai įrodymų apie ieškovės spaudimą vaikams duoti melagingus parodymus atsakovo atžvilgiu.

19.3. Nuolatinis nepagrįstas ir tik akivaizdžiai savanaudiškais tikslais ieškovės skatinamas valstybės institucijų įsikišimas nepilnamečiams vaikams kelia stresą ir nesaugumo jausmą, vaikai jaučiasi nuolat stebimi ir kontroliuojami. Tai neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą ir emocinę gerovę. Vadovaujantis minėtaisiais įrodymais, vertintina, kad toks ieškovės elgesys, skirtingai, nei tai vertina teismas, neatitinka vaikų interesų bei žaloja vaikų psichinę sveikatą. Be to, Vaiko teisių apsaugos tarnybos pozicija nagrinėjant bylą iš esmės buvo būtent tokia.

19.4. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino, kad ieškovė beveik 5 metus iki teismo sprendimo priėmimo lanko psichologo konsultacijas, o nuolatinis psichologinis smurtas vaikų atžvilgiu nesibaigia (tai rodo, kad ieškovės netinkamas elgesys vaikų atžvilgiu visiškai nekinta bei įgauna pastovumo ir nuoseklumo požymius), be to, ieškovės pareiškimai, kad ji ketina ir siekia geriau rūpintis vaikais, negali būti laikomi įrodymais, kadangi tai yra ieškovės pateikiamos prielaidos ir pažadai, t. y., ieškovės gynybinė pozicija.

19.5. Apeliantas pabrėžia, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-04-25 sprendime civilinėje byloje Nr. 2- 619-223/2018 konstatuota, kad ieškovė pagal savo charakterio savybes negali užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams saugios ir sveikos aplinkos, kuri atitiktų sveiko vaiko vystymuisi keliamus reikalavimus. Konstatuota, kad ieškovė netinkamai elgėsi savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu, vartojo netinkamus žodžius, grasinimus, vertė vaikus atlikti žeminančius ir jų sveikatą bei psichiką žalojančius veiksmus (įskaitant, bet neapsiribojant vertimu laižyti nuo grindų jogurtą), Vaiko teisių atstovei lankantis ieškovės namuose ieškovė vaikų akivaizdoje praktiškai be priežasties sudavė į veidą atsakovui, elgėsi agresyviai, nesivaldė. Ieškovė patvirtino nurodytas aplinkybes apie savo netinkamą elgesį vaikų atžvilgiu. Panevėžio apylinkės teismas 2020-12-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-620/2020, vadovaudamasis ekspertizės aktų išvadomis konstatavo, kad ieškovės nepilnamečiai vaikai yra nuteikinėjami prieš tėvą. Ekspertizės aktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad šalių sūnaus R. S. tėvo atstūmimas vertinamas kaip mamos daromo poveikio pasekmė. Ekspertizės atlikimo metu berniuko kalboje bei elgesyje atsikartoja mamos nuomonę primenančios negatyvios nuostatos į tėtį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (šioje byloje, Nr. e2-855-1136/2023) ieškovė nurodė, kad vaikams drausminti kaip bausmę naudoja siūlymą / nurodymą važiuoti pas tėvą (atsakovą).

19.6. Taigi, ieškovės amoralus elgesys vaikų atžvilgiu teismo buvo konstatuotas kaip piktnaudžiavimas motinos valdžia. Šį faktą patvirtina daugelis byloje esančių įrodymų. Dėl to vaikų pažeistos teisės privalo būti ginamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.180 straipsnio 1 dalimi.

19.7. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, taikus, nekonfliktinis sutarimas su ieškove, bendras vaikų auklėjimas faktiškai yra neįmanomas. Teismas, šalims siūlydamas ginčą spręsti taikiai ir bendrai dalyvauti vaikų auklėjime, neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovės konfliktinis bei amoralus elgesys nekinta nuo 2018 metų. Be to, vaikai, bendraudami su ieškove, kasdien yra psichologiškai žalojami, juos sąmoningai, priešiškai, psichologiškai nuteikinėjant prieš vaikų tėvą

19.8. Apeliantas nesiekia neterminuoto motinos valdžios apribojimo, tačiau, esant dabartinei situacijai, mato būtinumą laikinai apsaugoti vaikus nuo neigiamo motinos poveikio, kuris pasireiškia psichologiniu smurtu vaiku atžvilgiu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21. Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šią civilinę bylą nagrinėja tik pareikšto apeliacinio skundo, kuriuo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas priešieškinis dėl ieškovės motinos valdžios apribojimo, ribose (CPK 329 straipsnis).

22. Nagrinėjant byloje kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, plėtodamas praktiką pagal Konvencijos 8 straipsnį, yra nurodęs, kad šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 10465/83). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09).

23. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015).

24. Tėvų valdžios apribojimas yra atsakomybės tėvams forma. CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota esant šioms aplinkybėms: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Šis tėvų valdžios apribojimo sąlygų sąrašas yra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

25. Geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, darytina išvada, kad geriausi vaiko interesai kiekvienu atveju nustatomi individualiai, įvertinant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020, 32 punktas).

26. Šioje civilinėje byloje, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, išties yra nustatyta, kad ieškovė savo elgesiu vaikams formuoja neigiamą tėvo paveikslą, vaikai patiria ieškovės poveikį pateikti tendencingą informaciją apie tėvą, o be to ieškovės kreipimaisi į atitinkamas institucijas dėl atsakovo neva neteisėtų ar netinkamų veiksmų yra nepagrįsti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės atliktų veiksmų visuma nėra pakankama apriboti jos, kaip motinos, valdžią.

27. Pirmiausia pabrėžtina tai, kad ieškovė pripažįsta esant problemoms, susijusioms su vaikų auklėjimu, bei deklaruoja ketinimą imtis aktyvių veiksmų. Iš byloje esančios Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių skyriaus išvados turinio matyti, jog ieškovei nuo 2022-09-02 taikoma atvejo vadyba, teikiamos socialinės paslaugos, o ieškovė užtikrina vaikų ugdymo procesą, reguliarią psichologinę pagalbą, sveikatos priežiūrą (3 t., 137 – 144 b. l.). Tai, atsižvelgiant į aplinkybę, jog vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su atsakovu, neleidžia konstatuotai, jog ieškovės atliekami veiksmai, susiję su savo nuomonės įteigimu nepilnamečiams vaikams, yra tokio laipsnio ir apimties, jog ieškovės, kaip motinos, valdžia turėtų būti apribota.

28. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, jog vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu, o bylos duomenys neleidžia daryti išvadų, jog vaikai nenori bendrauti su motina ar kad motina nesidomi vaikų ugdymu bei kasdieniniu gyvenimu. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog atliktų ekspertizių metu vaikai nurodė, kad apie tėvo mušimą kalbėjo tik dėl to, jog atsakovas yra griežtas ir neleido pas mamą. Tai, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, kad šalių nepilnamečiai vaikai iš esmės išreiškia norą bendrauti tiek su ieškove, tiek su atsakovu, leidžia daryti išvadą, kad abiejų tėvų tarpusavio nesutarimai ir pykčiai yra nukreipti vienas kito atžvilgiu, dėl ko būtent abu tėvai turi įvertinti savo principingo elgesio sukuriamas neigiamas pasekmes savo vaikams bei siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri leistų užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, o ne kiekvieno iš tėvų individualius norus. Pastebėtina ir tai, kad esant tėvų nesutarimams pirmiausia turėtų būti išnaudotos priemonės, kurios mažiau riboja skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teises. Šiuo atveju šalys gali pasinaudoti ir įstatymo suteikiama galimybe keiptis į teismą dėl bendravimo su vaikais nustatymo (CK 3.175 straipsnis), kas leistų apibrėžti kiekvieno iš tėvų pareigas siekiant užtikrinti kiek įmanoma pilnavertį vaikų bendravimą su abiem iš tėvų.

29. Kartu pažymėtina, jog ieškovė, kaip vaikų mama, domisi vaikų pasiekimais, dalyvavo klasių tėvų susirinkimuose, konsultavosi dėl galimybių padėti vaikams. Be to, ieškovė kreipėsi į Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių su pareiškimu dėl apsunkinto bendravimo su nepilnamečiais R. S. ir H. S.. Tai leidžia vertinti, kad ieškovei nepilnamečiai vaikai yra svarbūs ir ji siekia jų dėmesio bei palankumo, tačiau pasirenka neadekvačias priemones savo rūpesčiui išreikšti.

30. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog dalis atsakovo nurodomų aplinkybių, susijusių su netinkamu ieškovės elgesiu, jau buvo įvertintos teismams priimant procesinius sprendimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei atmetant ieškovės ieškinį dėl nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Todėl nagrinėjant šią civilinę pagal atsakovo pareikšto reikalavimo apimtį, pagrindinis aspektas sprendžiant dėl ieškovės, kaip motinos, valdžios apribojimo yra tai, kad ieškovė iš esmės neigiamai nuteikia vaikus prieš atsakovą bei nepagrįstai kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimo atsakovo smurto vaikų atžvilgiu.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, pažymi, jog aptarti ieškovės veiksmai, nors ir yra netinkami, tačiau faktiškai nukreipti į atsakovą, o ne į šalių nepilnamečius vaikus. Taigi, nors ir sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės veiksmai yra netinkami, tačiau šie veiksmai nesudaro pakankamo pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir apriboti ieškovės, kaip motinos, valdžią, kadangi toks ribojimas šiuo konkrečiu metu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtų neproporcinga priemonė nepilnamečių vaikų atžvilgiu, kurie, kaip minėta pirmiau, išreiškia norą bendrauti su abiem tėvais.

32. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę itin konfliktiški santykiai akivaizdžiai kenkia vaikų interesams, tačiau nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog ieškovės veiksmai yra nukreipti į žalos darymą vaikams. Šiuo atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas vertina, jog kitas iš tėvų nepakankamai užtikrina vaikų poreikius bei interesus, o taip pat nesudaro pakankamų sąlygų pilnavertiškai bendrauti su tuo iš tėvų, su kuriuo nuolatos nepilnamečiai vaikai negyvena. Taigi tiek ieškovė, tiek atsakovas pirmiausia siekia užtikrinti savo interesus dėl, jų vertinimu, tinkamo bendravimo su nepilnamečiais vaikais, taip pat siekia užtikrinti tokį rūpestį vaikais ir jiems sukuriamos aplinkos kokybiškumą, kokį subjektyviai įsivaizduoja esant tinkamiausią bei geriausią, todėl, esant skirtingiems šalių požiūriams ir nuostatoms, natūralu, jog kiekvienas kito iš tėvų atliktas veiksmas bus įvertinamas, kaip netinkamas nepilnamečiams vaikams. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo nurodomi ieškovės atlikti veiksmai dėl kreipimosi į teisėsaugos ir kitas institucijas, laikytini perdėto ir neatliepiančio vaikų tikruosius poreikius rūpesčio išraiška, o ne konkretus siekis pažeisti vaikų interesus.

33. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju laikinas motinos valdžios apribojimas būtų neproporcingas teigiamiems rezultatams pasiekti. Vien tai, kad atsakovas mano esant neįmanoma susitarti su ieškove bei ieškoti abipusių susitarimų, automatiškai nepatvirtina, kad tai sudaro pagrindą apriboti motinos valdžią.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo aplinkybėmis, vertintini kaip nesudarantys apeliacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos kitokio sprendimo byloje priėmimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

35. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, o taip pat savo išvadas padarė iš įrodymų visumos, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl išdėstyto skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. spalio 25 d. nutartimi tenkino ieškovės E. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir priteisė iš atsakovo R. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 150,00 Eur kiekvienam, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gavimo apeliacinės instancijos teisme dienos (2023 m. spalio 10 d.) iki nepilnamečių vaikų gyvenimo su ieškove pabaigos, tačiau ne ilgiau nei iki šios civilinės bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nenustačius pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas bei atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui įsiteisėjus, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas