Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skolininko (įkaito davėjo) teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą, kreditoriui mokėtinų delspinigių ir palūkanų dydį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-153-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17188-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.2.1; 2.5.29.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos dydžio pripažinimo, tretieji asmenys: antstolė J. B., Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarė R. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skolininko (įkaito davėjo) teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą, kreditoriui mokėtinų delspinigių ir palūkanų dydį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti, kad jos skolinis įsipareigojimas pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį atsakovui sudaro 4865,62 Eur (16 800 Lt), o atsakovo reikalavimas dėl 1751,62 Eur (6048 Lt) delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo termino praleidimo dienos (2014 m. spalio 23 d.) iki visiško prievolės įvykdymo išieškojimo yra nepagrįstas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. balandžio 23 d. sudarytos paskolos sutarties pagrindu atsakovas ieškovei paskolino 4865,62 Eur (16 800 Lt). Paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2004 m. spalio 23 d., o laiku negrąžinusi paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną ieškovė privalo mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius. Paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto hipoteka. Hipotekos lakšte nurodoma, kad palūkanos už suteiktą paskolą nėra mokamos, o laiku negrąžinęs paskolos, skolininkas privalo mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo negrąžintos skolos sumos. Nustatytu terminu ieškovė paskolos atsakovui negrąžino, teigdama, jog negalėjo su atsakovu susisiekti ir nežinojo jo atsiskaitomosios sąskaitos banke rekvizitų. 2014 m. rugpjūčio 14 d. notarė R. V. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 4865,62 Eur (16 800 Lt) Lt skolos, 1751,62 Eur (6048 Lt) netesybų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško prievolės įvykdymo išieškojimo iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto – buto atsakovo naudai. Ieškovė nurodė, kad jai nebuvo sudaryta galimybė pareikšti prieštaravimų dėl atsakovo nurodytos delspinigių sumos ir palūkanų dydžio. Atsakovas reikalavimą dėl skolos ir delspinigių ieškovei pareiškė tik 2014 m. liepos 14 d., pateikdamas atsiliepimą Ukmergės rajono apylinkės teismo nagrinėtoje ieškovės ir jos sutuoktinio V. M. santuokos nutraukimo byloje, nors senaties terminas šiam reikalavimui baigėsi 2005 m. balandžio 23 d. Ieškovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad delspinigiai yra neprotingi ir aiškiai per dideli, prieštarauja teisės normų principams ir vartotojų apsaugos teisės normoms, todėl mažintini.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrindė teiginių apie tai, jog negalėjo susisiekti su atsakovu ir grąžinti jam skolą. Šalių sudarytoje paskolos sutartyje buvo nurodyta, kad skola turi būti grąžinta notarų biure, todėl ieškovė turėjo visas galimybes pasibaigus paskolos sutarties laikotarpiui grąžinti skolą pervesdama pinigus į notaro depozitinę sąskaitą. Ieškovė neginčijo paskolos sutarties sąlygų, neprašė pakeisti notarės R. V. išduoto vykdomojo įrašo dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo, todėl teismas negalėjo išeiti už ieškovės suformuluoto ieškinio ribų. Teismas, įvertinęs, jog paskolos sutartis sudaryta fizinių asmenų, tikslinė paskirtis joje nėra nurodyta, atmetė ieškovės argumentus, jog paskolos sutartį reikėtų laikyti vartojimo sutartimi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės įstatyme nustatytų palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti, jog visas jos skolinis įsipareigojimas atsakovui pagal paskolos sutartį sudaro 4865,62 Eur (16 800 Lt); atmetė ieškovės argumentus, kad ji yra vartotoja. Kolegija pažymėjo, kad šalių sudaryta sutartis nebuvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl ieškovė turėjo galimybių tartis dėl sutarties sąlygų, taip pat ir dėl delspinigių dydžio; sprendė, kad paskolos sutarties pažeidimo laikotarpis truko beveik 10 metų. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo mažinti delspinigius, nes pati skolininkė prievolės kreditoriui neįvykdė, be to, bendras delspinigių dydis, lyginant su laiku negrąžinta suma, nelaikytinas neprotingai dideliu ir nesąžiningu. Vykdomajame įraše nurodyta delspinigių suma apskaičiuota už šešis mėnesius, todėl nėra pagrindo skaičiuojant delspinigius taikyti CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Kolegija nurodė, kad vykdomajame įraše nurodytos įstatyme nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos laikytinos kompensuojamosiomis palūkanomis; ieškovė vykdomojo įrašo nėra nuginčijusi, todėl šis dokumentas yra teisėtas ir galiojantis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ginčijant hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialiojo teisinio reikalavimo skolininkui pagrįstumą ir nepagrįstai sprendė, kad ieškinys negali būti tenkinamas ieškovei neginčijus notarės išduoto vykdomojo įrašo. Kasatorė neginčijo vykdomojo įrašo, nes notaras šiame procese atlieka formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą, o dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties sprendžia teismas ginčo teisenos tvarka, kuris turi teisę atitinkamai pakeisti arba panaikinti notaro išduotą vykdomąjį įrašą.

Teismai nenagrinėjo kasatorės reikalavimo taikyti ieškinio senatį dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo išieškoti palūkanas už dešimt metų laikotarpį, nors CK 1.125 straipsnio 9 dalis nustato, kad reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teismo teisę mažinti aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, taip pat neįvertino šio instituto taikymui svarbių aplinkybių, t. y. šalių sutartinių santykių pobūdžio, atsakovo patirtų nuostolių, prievolės vertės ir prievolės pažeidimo aplinkybių. O pirmosios instancijos teismas visai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl per didelio delspinigių dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar paskolos sutartis yra vartojimo sutartis, rėmėsi ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto puslapyje skelbiama šios institucijos nuomone. Šalių paskolos sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius: 1) kasatorė yra fizinis asmuo, 2) pinigai buvo pasiskolinti asmeniniams namų ūkio poreikiams tenkinti, 3) atsakovas yra verslininkas, nes verčiasi paskolų teikimo verslu. Atsižvelgiant į tai, kasatorei turėtų būti taikoma vartotojo teisių apsauga ir 0,2 procento delspinigių suma turėtų būti pripažįstama prieštaraujančia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias skolininko pareigą mokėti palūkanas, nukrypo nuo teismų praktikos. Hipotekos lakšte šalys sulygo, kad palūkanos nebus mokamos.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir ginčijamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai teisingai vertino teisės normas dėl teismo teisės mažinti netesybas. Kadangi sutartinės netesybos yra nuostoliai, todėl, kai jos nustatytos sutartimi, kreditoriui nereikia įrodinėti nuostolių dydžio.

Teismai teisingai nusprendė nepripažinti kasatorės vartotoja, nes paskolos sutartį su atsakovu ji sudarė laisva valia, galėjo tartis dėl sutarties sąlygų, kasatorė su buvusiu vyru turėjo verslą, be to, nepateikė įrodymų, kad pasiskolinti pinigai skirti butui remontuoti.

Šalys susitarė, kad nebus mokamos pelno palūkanos, tačiau dėl įstatyme nustatytų palūkanų nebuvo tartasi. Dėl tokio pobūdžio palūkanų šalys neprivalo susitarti. Kasatorės iškeltas klausimas dėl senaties taikymo palūkanų išieškojimui turėtų būti laikytinas fakto klausimu ir todėl nenagrinėtinas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės reikalauti įstatyme nustatytų kompensuojamosios paskirties palūkanų

CK 6.260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius. Kreditoriaus interesų apsauga gali būti įgyvendinama netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Vadovaujantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK nėra įtvirtinta, tačiau, sistemiškai aiškinant šį institutą reglamentuojančias teisės normas, galima išskirti dvejopo pobūdžio palūkanas: palūkanas, atliekančias užmokesčio už pinigų skolinimąsi funkciją (mokėjimo, pelno palūkanos), ir palūkanas, atliekančias minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją (kompensuojamosios palūkanos). Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos. Taigi, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius.

Kasaciniame skunde teigiama, kad šalys hipotekos lakšte susitarė, jog palūkanos nebus mokamos, tačiau teismai nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, reglamentuojančios šalių teisę susitarti dėl palūkanų mokėjimo.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad šalių sudarytoje paskolos sutartyje sulygta, jog laiku negrąžinusi paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną skolininkė (kasatorė) privalo mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos, o paskolos sutarties įvykdymą užtikrinančiame hipotekos lakšte nurodyta, jog palūkanos nenustatytos. Todėl teismai pažymėjo, kad vykdomajame įraše nurodyta išieškoti delspinigių suma, atsižvelgiant į tai, kad ji apskaičiuota taikant CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, yra pagrįsta. Spręsdamas dėl nurodytų išieškoti palūkanų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės įstatyme įtvirtintų palūkanų, kurios yra skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia išvada.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog notarės išduotame vykdomajame įraše nurodyta išieškoti 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas ne nuo bylos iškėlimo, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Taigi vykdomajame įraše kalbama ne apie CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas, kurios priteisiamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi reikalavimo priteisti procesines palūkanas byloje nebuvo pareikšta, teismai to nenagrinėjo, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu, taip siekiant užtikrinti teisinį tikrumą bei sudaryti galimybę kitai šaliai atsiliepti į tokį prašymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. Z. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-668-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-668-915/2015">3K-3-668-915/2015</a>).

Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. AB „Farmak“, bylos Nr. 3K-3-156-687/2015; 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla v. BAB „Sunonis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2014">3K-3-307/2014</a>). Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją.

Minėta, kad šalys paskolos sutartyje susitarė dėl 0,2 procento dydžio delspinigių nuo negrąžintos sumos taikymo, o palūkanų, kaip kompensavimo priemonės, nenustatė. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenumato ko kita. Nurodytoje įstatymo nuostatoje įtvirtinamos minimalius kreditoriaus nuostolius kompensuojančios palūkanos, kai skolininkas pažeidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Tačiau, atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, priteisiama tik ta kompensavimo priemonė, kuri yra didesnė. Kadangi netesybos šioje byloje sudaro 1751,62 Eur, o įstatyme nustatytos palūkanos, apskaičiuotos kasatorės prašymu pritaikius CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, – 1216,40 Eur, todėl priteistina tik didesnioji suma. Taigi, darytina išvada, jog palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, nepriteistinos, nes minimalius kreditoriaus nuostolius šioje byloje užtikrina šalių sutartimi nustatyti delspinigiai nuo negrąžintos sumos. Priešingu atveju, t. y. priteisus ir delspinigius, ir kompensuojamąsias palūkanas, kreditoriui būtų sumokėta dviguba kompensacija už laiku negrąžintas lėšas ir taip būtų pažeistos skolininkės teisės ir teisėti interesai. Kadangi skundžiami teismų procesiniai sprendimai prieštarauja minėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, ši jų dalis naikintina ir palūkanos pagal paskolos sutartį nepriteistinos.

Konstatavusi, kad palūkanos pagal paskolos sutartį nepriteistinos, teisėjų kolegija daugiau nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su šiam institutui taikytinu ieškinio senaties terminu.

Dėl netesybų mažinimo

Kaip minėta, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatyme įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Kai kyla ginčas dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje ir teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Vienas iš esminių įstatyme nustatytų netesybų mažinimo kriterijų – netesybų santykis su nuostoliais. Tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Taigi teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. J. ir kt. v. M. A., bylos Nr. 3K-3-358/2015; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dujų sfera“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-562/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-562/2013">3K-3-562/2013</a>).

Nustatant, ar netesybos, palyginti su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, šių sąrašas nebaigtinis. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant netesybų mažinimo klausimą atsižvelgiama į šiuos kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. ar šalys yra vartotojai, taip pat kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininko elgesį, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, taip pat ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. Liutackas, bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Ramigė“ v. UAB „Druskininkų rasa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-384/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-384/2010">3K-3-384/2010</a>; kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos argumentų dėl per didelio delspinigių dydžio. Sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašymas dėl delspinigių sumažinimo yra nepagrįstas, kadangi delspinigiai apskaičiuoti neperžengiant sutrumpinto senaties termino ribų pagal galiojančios paskolos sutarties sąlygas. Taigi teismas atsižvelgė į tai, kad 0,2 procento delspinigiai buvo nustatyti šalių valia, o jiems apskaičiuoti pritaikytas 6 mėnesių sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Todėl vien tai, kad teismas neišplėtojo motyvų dėl delspinigių mažinimo, negali būti pagrindas teigti, kad teismas jų visai nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teismo teisę mažinti aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas. Įvertinus tai, kad vykdomajame įraše delspinigiai priteisiami tik už 6 mėnesius, o skola negrąžinta 10 metų, per kuriuos kreditorius negalėjo naudotis paskolintomis lėšomis, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju 0,2 procento delspinigių nėra per dideli ar akivaizdžiai prieštaraujantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. Nors kasatorė teigė, kad 10 metų negalėjo susisiekti su atsakovu, tačiau teismai konstatavo, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys šias kasatorės pastangas. Byloje taip pat nėra pateikta kitų įrodymų, kurie leistų įvertinti kitas svarbias delspinigių mažinimo aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino šio instituto taikymui reikšmingas aplinkybes – delspinigių dydį palygino su 10 metų negrąžintos skolos suma – ir pagrįstai jų nemažino.

Dėl vartojimo santykių netaikymo

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad šalių sudaryta paskolos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis ir kasatorei taikytina silpnesniosios sutarties šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vartotojo teisių apsaugos garantijos ir šių teisių gynimo prioritetas įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Viena iš priemonių, skirtų silpnesniajai sutarties šaliai apginti, yra vartotojo teisių apsaugos institutas, kurio normos, nepaneigdamos sutarties laisvės principo, saugo silpnesniąją šalį ir įpareigoja verslininką (prekių pardavėją ar paslaugų teikėją) atsižvelgti į vartotojo interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. Š. ir kt. v. BUAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-579/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-579/2013">3K-3-579/2013</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>, pažymėta, kad, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Todėl teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas.

Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad kasatorė paskolą naudojo savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, t. y. butui remontuoti, kaip ji teigė. Taip pat nėra ir įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas (paskolos davėjas) yra verslininkas. Taigi nagrinėjamu atveju paskolos sutartis sudaryta fizinių asmenų, o nenustačius vienos iš sutarties šalių kaip verslo subjekto, nėra teisinio pagrindo spręsti apie nelygiavertę šalių padėtį, būdingą vartojimo sutartims.

Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne kasacinio teismo praktika, bet Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto puslapyje skelbiama šios institucijos nuomone. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Kadangi pirmosios instancijos teismas paskolos sutartį iš esmės vertino vadovaudamasis teismų praktikoje pripažįstamais vartojimo sutarčių požymiais, todėl nelaikytina pažeidimu tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė ir papildomus motyvus, kuriais vadovavosi nepripažindamas paskolos sutarties vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai neprieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl vartojimo sutarčių, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šios skundžiamos nutarties dalies.

Dėl vykdomojo įrašo teisinės galios ginčijant hipotekos kreditoriui iš skolininko priteistą skolą

Bylą nagrinėję teismai, atsisakę tenkinti kasatorės ieškinį, inter alia, nurodė, kad kasatorė neginčijo notarės R. V. 2014 m. rugpjūčio 14 d. atsakovo naudai išduoto vykdomojo įrašo dėl 4865,62 Eur (16 800 Lt) skolos, 1751,62 Eur (6048 Lt) netesybų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško prievolės įvykdymo išieškojimo iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto – buto. Teismų nuomone, ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia teismų padaryta išvada.

Vadovaujantis CK 4.1941 straipsnio 6 dalimi, jeigu kreditorius pradėjo nepagrįstą išieškojimą be pagrindo arba pareiškė nepagrįstą reikalavimą, skolininkas (įkaito davėjas) turi teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ieškinio teisenos tvarka. Kasacinio teismo praktikoje dėl vykdomąjį įrašą reglamentuojančių normų taikymo pažymėta, kad notaras netikrina (ir nevertina) kreditoriaus pateiktų duomenų atitikties ir neatsako už juos (Notariato įstatymo 491 straipsnio 2 dalis), nes įstatyme nustatyta, kad už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3,4 dalys), o notaras šiame procese atlieka išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą dėl jų atitikties viešo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų. Išimtinę kompetenciją spręsti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimą dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties konkrečiu atveju turi tik teismas ginčo teisenos tvarka, esant skolininko reikalavimui, ginant jo pažeistas teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. V. ir J. V. skundą dėl notarinio veiksmo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2014">3K-3-328/2014</a>). Taigi, hipotekos kreditoriaus ir skolininko (įkaito davėjo) tarpusavio ginčams taikytina CK 4.1941 straipsnio 6 dalis, o notarų veiksmai dėl vykdomųjų įrašų teisėtumo gali būti skundžiami CPK 511 straipsnyje nustatyta (ypatingosios teisenos) tvarka tik dėl hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų atitikties Hipotekos registro duomenims.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė ginčija ne notaro veiksmų teisėtumą išduodant vykdomąjį įrašą, bet kreditoriaus reikalavimo dydį. Todėl aplinkybė, kad kasatorė neskundė vykdomojo įrašo, per se nesuponuoja vykdomajame įraše nurodytos išieškotinos sumos teisėtumo, nes, kaip minėta, tokio pobūdžio kreditoriaus ir skolininko tarpusavio ginčai sprendžiami pareiškiant ieškinį bendrąja tvarka.

Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta, ar skolininkas, CK 4.1941 straipsnio 6 dalies tvarka ginčydamas kreditoriaus pareikštą nepagrįstą reikalavimą, privalo ginčyti ir notaro išduotą vykdomąjį įrašą, nes notaro veiksmai gali būti skundžiami CPK 511 straipsnyje nustatyta tvarka tik dėl kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų atitikties Hipotekos registro duomenims. Nors kasatorė neprašė vykdomojo įrašo pripažinti negaliojančiu, tačiau įvertinus tai, kad šia nutartimi buvo pakeistas iš skolininkės kreditoriui priteistos skolos dydis, keistinas ir išduotas vykdomasis įrašas, kaip neatskiriamai susijęs dokumentas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, atsisakę pripažinti paskolos sutartį vartojimo sutartimi, nenukrypo nuo teismų praktikos, tačiau neįvertino, jog paskolos sutartyje šalys pasirinko sutarties neįvykdymo užtikrinimo priemonę – delspinigius, todėl papildoma kompensacija kompensuojamosiomis palūkanomis negalima. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas keisti skundžiamus procesinius sprendimus nurodant, kad ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2015 m. spalio 29 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė nekilnojamojo turto (buto), (duomenys neskelbtini), ir priklausančio D. M. (duomenys neskelbtini), priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0086/14/00836/S-4945. Kadangi klausimas dėl skolos sumos išspręstas, naikintinos teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – priverstinio išieškojimo iš buto veiksmų sustabdymas.

Ieškovė reikalavo pripažinti, kad ji nėra skolinga atsakovui 1751,62 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo termino praleidimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo (kurios, ieškovei prašant taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, skaičiuotinos už penkerius metus ir sudarytų 1216,40 Eur). Pripažinus, kad palūkanos atsakovui iš kasatorės nepriteistinos, laikytina, kad yra patenkinta 40,98 procento kasatorės reikalavimų, vadinasi, atitinkamai turi būti perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš kasatorės valstybei 118,12 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 8,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad kasatorė šias išlaidas valstybei jau atlygino. Patenkinus dalį ieškovės reikalavimų, kasatorei proporcingai jos patenkintų reikalavimų daliai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžintina dalis jos sumokėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 48,40 Eur. Kasatorė pirmosios instancijos teisme patyrė 61 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 700 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovas dėl kasatorės negrąžintos skolos patyrė 100 Eur išlaidų už antstolės paslaugas. Apeliacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 41 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 1000 Eur išlaidų už apeliacinio skundo surašymą. Kasacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 41 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Taigi iš viso kasatorė patyrė 143 Eur žyminio mokesčio išlaidų, šios mažintinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ir iš atsakovo kasatorės naudai priteistina 58,61 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo. Taip pat kasatorė iš viso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 1700 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo kasatorės naudai priteistina 688,16 Eur, tačiau kadangi atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 100 Eur išlaidų už antstolės paslaugas, susijusias su vykdomojo įrašo vykdymu, atlikus įskaitymą (atsakovui priteistina proporcinga dalis sudaro 58,61 Eur), iš atsakovo kasatorės naudai priteistina 629,14 Eur.

Kasacinės instancijos teismas patyrė 5,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš kasatorės priteistina 3,07 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Kadangi kasatorė yra sumokėjusi valstybei 8,51 Eur už procesinių dokumentų siuntimą pirmosios instancijos teisme, todėl jai turėtų būti grąžinta proporcinga jos patenkintiems reikalavimams dalis – 3,48 Eur. Atlikus kasacinėje instancijoje priteistinų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir jai proporcingai grąžintinų sumokėtų dokumentų siuntimo išlaidų įskaitymą, laikytina, kad šios išlaidos padengia vienos kitas. Iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas, kadangi sudaro mažiau nei 3 Eur (2,13 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad D. M. (duomenys neskelbtini) skolinis įsipareigojimas A. G. (duomenys neskelbtini) pagal 2004 m. balandžio 23 d. paskolos sutartį susideda iš 4865,62 Eur skolos ir 1751,62 Eur delspinigių.

Pakeisti 2014 m. rugpjūčio 14 d. Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. V. išduotą vykdomąjį įrašą, nurodant, kad iš skolininkės (įkaito davėjos) D. M. (duomenys neskelbtini) hipotekos kreditoriaus A. G. (duomenys neskelbtini) naudai pagal sandorį (identifikavimo kodas 15120040000164, sudarymo data 2004 m. balandžio 23 d., notarinio registro Nr. 4VJ-7905) skolinis įsipareigojimas sudaro 6617,24 Eur (šešis tūkstančius šešis šimtus septyniolika Eur 24 ct), iš jo pagrindinio reikalavimo suma – 4865,62 Eur (keturis tūkstančius šešiasdešimt penkis Eur 62 ct) ir netesybos – 1751,62 Eur (tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 62 ct).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. G. (duomenys neskelbtini) ieškovės D. M. (duomenys neskelbtini) naudai 58,61 Eur (penkiasdešimt aštuonis Eur ir 61 ct) žyminio mokesčio išlaidų bei 629,14 Eur (šešis simtus dvidešimt devynis Eur ir 14 ct) išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą.

Grąžinti ieškovei D. M. (duomenys neskelbtini) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 dalį jos sumokėtų bylinėjimosi išlaidų už valstybės garantuojamos pagalbos teikimą atsakovui – 48,40 Eur (keturiasdešimt aštuonis Eur ir 40 ct).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto (buto), (duomenys neskelbtini), ir priklausančio D. M. (duomenys neskelbtini), priverstinio išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0086/14/00836/S-4945 sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė