Civilinė byla Nr. e3K-3-152-219/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00357-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.1; 3.4.2.2; 3.4.2.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės,,Užupio koliažai“ bankroto byloje dėl bendrovės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalies, kurioje teismui nustatyta teisė nuo 3 iki 5 metų apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valymo organo nariu, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė teismo iškelti bankroto bylą UAB „Užupio koliažai“ ir šios bendrovės direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare.
Pareiškėja nurodė, kad D. Č. apie itin sunkią bendrovės finansinę situaciją žinojo ilgą laiką, tačiau jokių veiksmų, susijusių su bendrovės bankroto proceso inicijavimu, nesiėmė. Dėl to tikslinga vadovei taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB „Užupio koliažai“ iškėlė bankroto bylą.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi prašymą UAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č. apriboti teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas atmetė.
Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis UAB „Užupio koliažai“ iškelti bankroto bylą neįsiteisėjusi.
Teismas, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi, nenustatė, kad proceso stadijoje, kurioje nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo dar nėra įsiteisėjusi, būtų pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog bendrovės vadovė neužtikrino tinkamo įmonės turto valdymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo. Bylos nagrinėjimo metu pateikus įrodymus, klausimas dėl įmonės vadovės teisės eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo galės būti svarstomas iš naujo.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį, o apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, nutraukė.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja įmonės direktorei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą teisių apribojimą prašo taikyti už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Atsižvelgiant į civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis), suinteresuoti asmenys tokio pobūdžio prašymus turėtų reikšti bankroto procedūrų įmonei iškeltoje bankroto byloje vykdymo (bankroto bylos nagrinėjimo iš esmės) metu. Jeigu nurodytas prašymas pareiškiamas pareiškime dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šioje stadijoje nepakanka duomenų klausimui teisingai išnagrinėti, teismas motyvuota nutartimi turėtų jo sprendimą atidėti vėlesnei bankroto procedūrų vykdymo stadijai, ir tokia nutartis ar jos dalis atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 334 straipsnis).
Bankroto byla atsakovei iškelta atsižvelgus į faktinę 2015 m. balandžio 7 d. situaciją. Sprendžiant, ar vadovei kilo pareiga anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalinga turėti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad įmonė buvo nemoki dar prieš bankroto bylos iškėlimą. Vien tik įmonės 2009 m. ir 2010 m. balansai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė iki bankroto bylos iškėlimo atitiko nemokios įmonės būseną ir vadovei kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
Vertinant įmonės mokumą svarbu nustatyti įmonės pradelstų įsipareigojimų santykį su įmonės realia turto verte, todėl, neturint duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus (kreditorių sąrašo su prievolių įvykdymo terminais), negalima spręsti, kad visa balanso skiltyje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ įrašyta suma laikytina įmonės pradelstais įsipareigojimais. Taigi skundžiamos nutarties priėmimo metu iš turimų duomenų nebuvo galima spręsti, kad įmonė jau seniau atitiko nemokumo kriterijus, o įmonės vadovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Bankroto proceso metu surinkus pakankamai įrodymų dėl įmonės vadovės netinkamo veikimo (neveikimo), lėmusio nuostolių atsiradimą, galimas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, įrodžius visas įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas.
Atsisakymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą įmonės vadovui neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į teismą su nauju tokiu prašymu pateikiant įrodymus.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir priimti naują nutartį – UAB „Užupio koliažai“ vadovei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Įmonės vadovo pareigos neapsiriboja vien tik įmonės tinkamo funkcionavimo ir jos veiklos teisėtumo užtikrinimu, bet, be kita ko, apima ir pareigą rūpintis, kad įmonei, kuri dėl finansinių priežasčių nepajėgia vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, būtų laiku iškelta bankroto byla (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
Vertinant, ar bendrovė negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, svarbu, kad jau 2012 m. gegužės 16 d. pareiškėja priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-25278, jį perdavė vykdyti antstolei D. Prunskienei. Pagal 2015 m. vasario 2 d. išieškojimo negalimumo aktą Nr. 0068/12/01108 įmonė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
Bendrovės direktorė žinojo, kad įmonėje nėra realizuotino turto ir kreditoriai negalės patenkinti savo finansinių reikalavimų. Turto įmonėje nebuvimas, esant pradelstiems ir nepatenkintiems kreditorių finansiniams reikalavimams, savaime lemia, kad įmonė yra nemoki. Tokiu atveju įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Bendrovės vadovės neveikimas negali būti laikomas formaliu ir nesukeliančiu jokių pasekmių, nes kuo ilgiau delsiama iškelti nemokiai įmonei bankroto bylą, tuo labiau didėja nemokios įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams. Pagal VĮ Registrų centro turimus 2009 m. ir 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovė jau tuo metu atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus nemokios įmonės kriterijus – pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl vadovė jau 2009 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Iš duomenų, pateiktų su kasaciniu skundu, matyti, kad bendrovės skola 2009–2010 m. padidėjo 2014,06 Lt (583,31 Eur), o šiuo metu siekia 1872,64 Eur. Taigi dėl to, kad D. Č. neatliko ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, atsirado realių nuostolių.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį užtenka įrodyti, kad įmonės vadovas privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to neatliko. Susiformavusi teismų praktika, pagal kurią pareiškėja įpareigojama įrodyti akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą (nerūpestingumą) einant savo pareigas ar sąmoningą jų netinkamą vykdymą, pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir įrodinėjimo principus, nes įstatyme neįtvirtinta pareiga įrodyti vadovo akivaizdžiai aplaidžius veiksmus (neveikimą); taip neproporcingai apsunkinamas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo taikymas.
Prašymas įmonės vadovui taikyti teisių apribojimą gali būti paduotas bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje. Duomenų pakankamumas turėtų būti nustatomas šalių rungimosi principu, t. y. pareiškėjas pateikia duomenis dėl teisių apribojimo taikymo pagrindo, o įmonės vadovas tokius duomenis turi nuginčyti.
Pagal suformuotą teismų praktiką leidžiama pasyviai besielgiančiam ir kreditorių interesus pažeidinėjančiam vadovui išvengti atsakomybės, o pareiškėjui nustatoma neproporcinga įrodinėjimo našta, neįtvirtinta įstatyme. Šiuo atveju turėtų būti įvertinta tik tai, ar yra įstatyme įtvirtinti pagrindai taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą (nepateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperduotas turtas ir (ar) dokumentai, vengta pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdyta procedūroms).
Įmonės balansas yra patikimas finansinės atskaitomybės dokumentas, yra pagrindas juo remtis nustatant įmonės mokumą (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A858-2825/2012).
D. Č. nepateikė duomenų apie įmonės mokumą, nors pagal ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas privalo pateikti teismui praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį. Be to, D. Č. nuo 2011 m. nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose).
Teismas turėjo pagrindą vadovautis byloje esančiais duomenimis, tačiau nurodė, kad iš įmonės finansinės atskaitomybės nebuvo galima spręsti, ar įmonė jau seniau atitiko nemokumo kriterijus. Tai prieštarauja nurodytai teismų praktikai ir pažeidžia proporcingumo principą, nes įpareigoja pareiškėją teikti detalius įmonės finansinę būklę pagrindžiančius duomenis, kurie yra pas įmonės vadovą.
Bendrovės vadovei buvo suteiktos visos galimybės išdėstyti savo poziciją dėl teisių apribojimo taikymo pateikiant atsiliepimą bankroto byloje, taip pat apeliaciniame procese, tačiau ji šia teise nepasinaudojo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi netenkino bendrovės vadovės prašymo panaikinti jai skirtą 868,86 Eur baudą už nebendradarbiavimą su bankroto administratoriumi. Taigi D. Č. naudojosi jai suteiktomis teisėmis, todėl neteikdama atsiliepimo nagrinėjamu klausimu ji prisiėmė su tuo susijusią riziką.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinto teisių apribojimo, taikytino bankrutuojančios įmonės vadovui, paskirties
Bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, negalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, kreditorių teises ir interesus, sudaryti galimybę jiems gauti kiek įmanoma palankesnį finansinių reikalavimų iš skolininko turto patenkinimą. Kartu bankroto institutas skirtas užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus, siekiant užfiksuoti jo skolas, kad jos nedidėtų, sudaryti galimybę pertvarkyti savo veiklą ir, atsiradus galimybių, atkurti finansinį stabilumą. Dėl to tinkamas ir laiku atliekamas įmonės finansinės būklės vertinimas, nemokumo nustatymas ir bankroto proceso inicijavimas yra reikšmingas tiek nemokaus skolininko kreditorių, tiek paties skolininko ekonominei raidai.
ĮBĮ 5 straipsnyje yra pateiktas sąrašas subjektų, kurie turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Šioje teisės normoje nustatyta įmonės vadovo teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir jos realizavimo tvarka detalizuota ĮBĮ 8 straipsnyje.
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.
Įstatyme nustatytą įmonės vadovo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, pareigą inicijuoti bankroto procesą lemia bankroto instituto paskirtis ir tikslas – įmonei tapus nemokiai, per įmanomai trumpiausią laiką pradėti bankroto procesą, kad būtų sustabdytas kreditorių skaičiaus, jų įsiskolinimų didėjimas ir kiek įmanoma sumažinti kreditorių ir pačios įmonės turtiniai praradimai.
Įmonės vadovui už pavėluotą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimą, kitus įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė, užtraukianti baudą su nušalinimu nuo darbo (pareigų), o ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje – ir civilinė atsakomybė dėl žalos, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo.
ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikšmingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad minėtą įmonės vadovo teisių apribojimą teismas taiko savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu.
Teisėjų kolegija nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta veika ir už ją įmonės vadovui taikytinas apribojimas dirbti tam tikrą darbą įstatymu nepriskirta prie administracinių nusižengimų ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nereglamentuota, todėl ji vertintina kaip papildoma teisinio poveikio priemonė, užtikrinanti efektyvesnį bankroto instituto tikslų įgyvendinimą.
ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų.
Dėl prašymo taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą pateikimo ir nagrinėjimo
ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodyti veiksmai, kurių neatlikus, įmonės vadovui gali būti taikomas teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas. Šioje ar kitose ĮBĮ teisės normose nenustatytas terminas ar bankroto bylos stadija, kurios metu suinteresuoti asmenys (turintys teisę pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį) gali teikti prašymą taikyti įmonės vadovui šių teisių apribojimą, taip pat nenustatytas terminas, per kurį teismas turi išnagrinėti šį prašymą.
Prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą įstatymo įgalioti asmenys gali teikti tiek kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz., iškeldamas bankroto bylą ir t. t.).
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismui teikiamas prašymas taikyti įmonės vadovui atitinkamų teisių apribojimą turi būti motyvuotas. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi nurodyti ne tik tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ar neatliko kitų įstatymo nustatytų veiksmų, bet ir šiuos teiginius, dėstomus faktus argumentuoti ir pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais pateiktą prašymą. Tai užtikrina teismui galimybę išnagrinėti prašymą per įmanomai trumpesnį terminą.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas teismas, spręsdamas tiek suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą, ir savo išvadas priimtoje nutartyje motyvuoti, t. y. teismas negali taikyti įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo remdamasis vien įstatymo nustatytu formaliu pagrindu, kad įmonės vadovas neatliko įstatymo nustatytų veiksmų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), pasisakydamas dėl Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą), kiek tai susiję su bankroto bylų nagrinėjimu, yra nurodęs, kad „privataus gyvenimo koncepcija“ apima asmens teisę sukurti ir plėtoti santykius su kitais asmenimis, įskaitant profesinėje ir komercinėje srityje. Taigi šioje srityje taikomi ribojimai turi atitikti tam tikras pateisinamumo sąlygas – ribojimas turi būti nustatytas įstatymo, turi turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų, įtvirtintų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, ir turi būti „būtinas demokratinėje visuomenėje“, siekiant pirmiau nurodytų tikslų (žr. 2006 m. kovo 23 d. sprendimus bylose Albanese, Vitiello, Campagnano prieš Italiją, pareiškimų Nr. 55480/00, 59330/00, Nr. 77924/01, Nr. 77962/01 ir Nr. 77955/01).
Dėl ribojimo profesinėje ir komercinėje srityje pateisinamumo sąlygos – „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ EŽTT yra nurodęs, kad reikalaujama individualizuoto, ne automatinio požiūrio į taikomą sankciją, teisminio konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo (žr., pvz., Albanese, Vitiello, Campagnano prieš Italiją, pareiškimų Nr. 77924/01, Nr. 77962/01 ir Nr. 77955/01; 1996 m. birželio 26 d. Europos žmogaus teisių komisijos pranešimą byloje P. G. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 22716/93).
Atsižvelgdama į nutarties 28, 29 punktus teisėjų kolegija nurodo, kad, teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. Kadangi nurodytos nuobaudos taikymas įmonės vadovui gali daryti įtaką jo tiek profesiniam, tiek ir asmeniniam gyvenimui, būtina užtikrinti šio asmens teisę į teisingą teismą (pvz., teisę būti išklausytam), taip pat tai, kad jis nebūtų ilgą laiką netikrumo, neaiškumo būsenos.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad teismas, nagrinėdamas prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo, gali jo nagrinėjimą atidėti ir įpareigoti suinteresuotus asmenis pateikti papildomus įrodymus ar rinkti juos savo iniciatyva, jeigu mano, jog sprendimui priimti jų nepakanka ir reikia išaiškinti papildomas reikšmingas aplinkybes (CPK 1622 straipsnis). Tačiau prašymo įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą nagrinėjimo atidėjimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir negali tęstis pernelyg ilgai, kad nebūtų pažeisti teisinio tikrumo, suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių ir civilinės apyvartos stabilumo principai.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu teismų argumentą, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytas teisių apribojimas įmonės vadovui gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomas akivaizdus bankrutuojančios įmonės vadovo aplaidumas. Šioje teisės normoje tai nenustatyta, kaip ir papildomų sąlygų, kurioms esant (ar kurių nesant) šis apribojimas taikomas; taip pat nenustatyta, kad jam taikyti būtina konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodyti asmenys pagal kompetenciją turi teisę teikti teismui motyvuotą prašymą apriboti įmonės vadovui teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bet kurioje įmonės bankroto bylos stadijoje, įskaitant ir bankroto bylos iškėlimą, t. y. kartu su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą. Teismas, nagrinėdamas prašymą įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, įvertina jame nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, esant poreikiui, įpareigoja suinteresuotus asmenis pateikti papildomus įrodymus, renka juos savo iniciatyva, tačiau prašymo nagrinėjimo laikas negali būti nepagrįstai ir neproporcingai ilgas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kasatorės prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovei D. Č. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog bendrovės vadovė neužtikrino tinkamo įmonės turto valdymo, buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. teismas nurodė, kad kasatorė neįrodė pateikto prašymo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodytas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymo pagrindas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami dėl kasatorės prašymo, nuosekliai netyrė pateiktų įrodymų dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės veiklos ir jos direktorės veiksmų, nepareikalavo papildomų įrodymų ir netgi neišklausė (neišsiaiškino) pačios įmonės vadovės D. Č. pozicijos dėl jos veiksmų ir reikalaujamo jai taikyti apribojimo dirbti šį darbą.
Iš kasatorės pateiktų UAB „Užupio koliažai“ balansų matyti, kad įmonės turtinė padėtis bloga mažiausiai nuo 2010 m. Byloje iš viso nėra duomenų, kad įmonė pastaraisiais metais vykdė veiklą. Iš vėliau į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad įmonė iš direktorės D. Č. ir įmonės akcininko skolinosi pinigų.
Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto prašymo taikyti įmonės vadovei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi teisę motyvuota nutartimi atidėti prašymo nagrinėjimą protingumo kriterijus atitinkančiam terminui, jei nepakanka įrodymų, patvirtinančių prašymo pagrįstumą. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne atidėjo prašymo įmonės vadovei taikyti apribojimą nagrinėjimą, o prašymą atmetė, minėta, neištyręs, neįvertinęs visų įrodymų, nepareikalavęs, kad suinteresuoti asmenys pateiktų papildomų įrodymų, t. y. teismas atmetė kasatorės prašymą neišaiškinęs reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl pareikšto prašymo taikyti įmonės vadovei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pažeidė nutartyje aptartų ĮBĮ normų, taip pat CPK 176, 185 straipsnių reikalavimus, kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-500/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-500/2010">3K-3-500/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.).
Nutartyje nurodytus pažeidimus galima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis, naikintina, ši bylos dalis perduotina nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas UAB „Užupio koliažai“ direktorei D. Č. 5 metams apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
