Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, ieškinio senatį (sutrumpinto ieškinio dėl netesybų priteisimo senaties termino taikymą, jo pradžios nustatymą), aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

Civilinė byla Nr. 3K-3-157-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11030-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.5.8.8; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Klaipėdos mediena“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (pradinės ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ teisių perėmėjos) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Klaipėdos mediena“ dėl netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, ieškinio senatį (sutrumpinto ieškinio dėl netesybų priteisimo senaties termino taikymą, jo pradžios nustatymą), aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

Pradinė ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 19 709,65 Eur (68 053,50 Lt) netesybų, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ji nurodė, kad su UAB „Lamiga“, kurios teisių ir pareigų perėmėja nuo 2009 m. gruodžio 22 d. įvykusio įmonės reorganizavimo yra atsakovė, 2005 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį (toliau – Prijungimo sutartis), pagal kurią dujų įmonė įsipareigojo iki 2006 m. liepos 1 d. nutiesti didelio slėgio (6 bar) dujotiekį nuo Marijampolės DSS iki UAB „Lamiga“ pastato Marijampolės apskrityje, Kazlų Rūdoje, Gedimino g. 1 (toliau – ir Objektas), bei paruošti jį dujoms tiekti, o vartotoja (atsakovė) – kasmet suvartoti ne mažesnį dujų kiekį, nei nustatyta šios sutarties priede Nr. 1. Prijungimo sutarties 14 punktu šalys susitarė, kad jeigu vartotoja suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. sutarties priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, ji moka dujų įmonei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) iki 90 proc. dujų kiekio sumos. Pagal Prijungimo sutarties 2008 m. vasario 11 d. pakeitimą, atsakovė įsipareigojo nuo 2008 m. iki 2016 m. kiekvienais metais sunaudoti po 300 000 kub. m dujų. Gamybinį pastatą (Objektą), prie kurio buvo prijungtas dujotiekis, atsakovė 2012 m. rugpjūčio 30 d. pardavė kitam asmeniui (UAB „Swedspan Girių Bizonas“ (dabar – UAB „Ikea Industry Lietuva“) ir nuo 2013 metų Objekte dujų nenaudojo. Atsakovė pažeidė Prijungimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl turi sumokėti netesybas, kuriomis kompensuojami ieškovės nuostoliai, patirti dėl neatsipirkusios investicijos nutiesiant didelio slėgio dujotiekį iki atsakovės Objekto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 4,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Aiškindamas Prijungimo sutartį, teismas pažymėjo, kad jos tikslas – prijungti vartotojos (atsakovės) sistemą prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos ir užtikrinti atsakovės Objekte gamtinių dujų vartojimą sutartyje nustatytais kiekiais. Iš šios sutarties turinio teismas sprendė, kad atsakovės privalomas suvartoti dujų kiekis buvo nustatytas sutarties priede Nr. 1 „Gamtinių dujų tiekimo-vartojimo apimtys ir terminai UAB „Lamiga“ plokščių laminato gamybos ceche“ (toliau – Priedas Nr. 1), atsižvelgiant į ieškovės investicijas, ir apskaičiuotas visam sutarties laikotarpiui nuo 2006 iki 2016 metų. Atsakovei pateikus įrodymus, o ieškovei neginčijant, kad iki 2012 metų atsakovė sunaudojo 90 proc. dujų kiekio, apimančio ir 2013 metų laikotarpį, teismas sprendė, jog atsakovė nepažeidė Prijungimo sutarties 14 punkto reikalavimų, kartu ir savo įsipareigojimų 2013 metams, konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės netesybų už šiuos (2013) metus (CK 6.71–6.75, 6.245, 6.256, 6.258 straipsniai).

Teismas pažymėjo, kad ieškovė byloje pareiškė reikalavimą dėl prievolės sumokėti baudą įvykdymo, kuriai šalių sutartimi yra nustatytas įvykdymo terminas, todėl sprendė, kad šiam reikalavimui ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį ir skaičiuojama nuo 2014 m. birželio 3 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad reikalavimą dėl netesybų ieškovė pareiškė atsakovei 2014 m. gegužės 16 d. ir nurodė terminą joms sumokėti iki 2014 m. birželio 2 d., teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 19 709,65 Eur netesybų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1182 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovės 4,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal Prijungimo sutarties 7.6 punktą atsakovė įsipareigojo kasmet suvartoti ne mažesnį dujų kiekį, nei nustatyta sutarties Priede Nr. 1, o pagal šios sutarties 21 punktą vartotoja (atsakovė) supažindinta, sutinka ir supranta, kad Priede Nr. 1 nurodyti gamtinių dujų kiekiai ir sankcijos, nustatytos Prijungimo sutarties 14, 15 punktuose, yra sudėtinė gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties (7.3 punktas) dalis. Taigi šalys susitarė, kad, nepriklausomai nuo Prijungimo sutarties pasirašymo ir ja prisiimtų įsipareigojimų dėl dujų kiekio, šalys privalo sudaryti naują dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį, kurioje, remiantis sutarties laisvės principu, kasmet ieškovės patiektų dujų kiekiai gali ir nesutapti su Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatytais kiekiais, tačiau bendras ieškovės patiektų, o atsakovės priimtų dujų kiekis negali būti mažesnis už Prijungimo sutartimi nustatytą jų kiekį (2 890 000 kub. m) per sutartinį 10 metų laikotarpį (Prijungimo sutarties 4, 24 punktai; 2007–2012 metų dujų tiekimo sutartys). Teisėjų kolegija apskaičiavo, kad bendras ieškovės patiektų ir atsakovės suvartotų dujų kiekis per 2007–2012 metus pagal Prijungimo ir tiekimo sutartis sudaro 1 920 000 kub. m patiektų ir 1 833 377 kub. m suvartotų dujų. Remdamasi šiais skaičiavimais ir Prijungimo sutarties 21 punktu, teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės argumentais, kad iki 2012 metų jos suvartotas dujų kiekis sudarė daugiau kaip 90 proc. dujų kiekio, kurį ieškovė turėjo patiekti, o atsakovė – suvartoti iki 2013 metų pabaigos.

Sistemiškai išanalizavusi Prijungimo sutarties sąlygas, teisėjų kolegija sprendė, kad į atsakovės Objektą ieškovės nutiesto didelio slėgio dujotiekio sąnaudos apima 2505,04 Lt (725,51 Eur) prijungimo mokestį (7.1 punktas), jį atsakovė sumokėjo, ir 90 proc. kasmet nustatyto patiekti dujų kiekio vertės, skaičiuotinos per 10 metų laikotarpį. Atsakovė, 2013 metais atsisakiusi Prijungimo sutarties, pažeidė jos 7.6, 24 punktų reikalavimus, o ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sutartinės atsakomybės (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl ieškovės nuostolių neįrodytumo, nes nuostolių mechanizmas atskleistas per Prijungimo sutarties 3, 4, 6, 14, 24 punktų nuostatas ir specialų teisinį reguliavimą, nustatytą sutarties sudarymo metu galiojusiose Gamtinių dujų įstatymo 15 straipsnio ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23.6 punkto nuostatose. Šalys susitarė dėl procentinės netesybų formos, skaičiuotinos pagal atitinkamą formulę (sutarties 14 punktas). Prijungimo sutarties 19 punktu šalys susitarė, kad netesyboms skaičiuoti taikoma skaičiavimo metu galiojanti gamtinių dujų kaina. Atsakovei nuo 2013 metų vienašališkai atsisakius vykdyti sutartį ir pažeidus pareigą suvartoti per šiuos metus 300 000 kub. m dujų, ieškovė įgijo teisėtą pagrindą reikalauti netesybų už prievolės pažeidimą 2013 metais, o netesybų apskaičiavimo tvarka atitinka šalių sutartinius įsipareigojimus, todėl teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovė neturėjo pagrindo skaičiuoti nuostolius 2013 metų dujų tiekimo kainomis, kad toks skaičiavimas neatskleidžia tikrojo ieškovės patirtų nuostolių masto.

Atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo sutartinio ar įstatyme nustatyto pagrindo 2012 m. rugsėjo 11 d. vienašališkai nutraukti Prijungimo sutartį (Prijungimo sutarties 24–25 punktai, 2011 m. gruodžio 27 d. Gamtinių dujų pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutarties 90–91 punktai). Pareigą pasirūpinti naujos sutarties sudarymu su trečiuoju asmeniu, kuriam atsakovė perleido Objektą, turėjo ji, o ne ieškovė (CK 6.190 straipsnio 2 dalis). Tai, kad atsakovė buvo sudariusi su ieškove naują dujų pirkimo–pardavimo sutartį dėl dujų tiekimo 2013 m. kitam objektui, esančiam Klaipėdoje, Liepų g. 68, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro savarankiško pagrindo keisti Prijungimo sutartį ir atleisti atsakovę nuo sutartinių įsipareigojimų, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, be to, šalys nesėkmingai bandė šiuos klausimus spręsti derybų keliu, o Prijungimo sutartyje nustatytas 300 000 kub. m dujų kiekis neįtrauktas į 2012 m. gruodžio 17 d. sutartimi Nr. 43/2013-6P nustatytą patiekti dujų kiekį. Atsakovės argumentas, kad Kazlų Rūdoje, Gedimino g. 1, esant keliems juridiniams asmenims, kuriems buvo nutiestas dujotiekis ir tiekiamos dujos, vienam iš jų (atsakovei) gamybinę veiklą nutraukus, o kitam ir toliau vartojant dujas, ieškovė faktinių nuostolių nepatiria, yra teisiškai nepagrįsti, nes toks aiškinimas prieštarauja sutarties esmei ir šalių individualiai Prijungimo sutartyje sulygtoms sąlygoms.

Teisėjų kolegija sprendė, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių terminą, atsakovei pažeidus prievolę 2013 metais, reikėtų pradėti skaičiuoti nuo 2014 m. sausio 1 d. (CPK 1.127 straipsnio 1 dalis), ir atsakovės reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį laikė nepagrįstu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.125, 1.127 straipsnių, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias ieškiniams dėl netesybų taikytiną sutrumpintą senaties terminą, šio termino pradžios momentą, pažeidė CPK 183, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nevertino bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas. Teismų motyvai dėl ieškinio senaties termino pradžios momento iš esmės išsiskyrė. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį senatis taikytina nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas, inter alia, turi įvertinti, ar asmuo apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Aplinkybė, kad atsakovė nesuvartos (nepriims) atitinkamo gamtinio dujų kiekio, nustatyto 2013 metams, ieškovei tapo žinoma vėliausiai 2012 m. rugsėjo 11 d. gavus atsakovės raštus dėl Objekto, į kurį buvo tiekiamos dujos, nuosavybės teisės perleidimo bei atsakovės pagrindinės veiklos perkėlimo. Atsakovė prašė perrašyti gamtinių dujų tiekimo abonementą naujajam Objekto savininkui. Be to, atsakovė, perkėlusi savo ūkinę komercinę veiklą į Klaipėdą, sudarė naują sutartį dėl gamtinių dujų tiekimo į kitą objektą. Teismai nevertino šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo, CPK 178, 183, 185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė laikytina pažeidusia prievolę įsigyti (priimti) atitinkamą kiekį gamtinių dujų pagal šalių sudarytas sutartis. Teismas neteisingai nustatė sutarčių dėl gamtinių dujų tiekimo turinį (atsakovės įsipareigojimų ieškovei apimtį) ir tikrąją šalių valią, nevertino teisingam sutarčių aiškinimui esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių; nepagrįstai pripažino atsakovės pareigą sumokėti netesybas (baudą), nors atsakovė sutartines prievoles (pareigą suvartoti sutartimi sulygtus gamtinių dujų kiekius) ieškovei įvykdė tinkamai. Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatyti gamtinių dujų kiekiai buvo vėliau šalių bendru sutarimu kasmet tikslinti sudarant (keičiant ir papildant) tiekimo sutartis bei atsižvelgiant į konkrečiu laikotarpiu susiklosčiusias aplinkybes bei gamtinių dujų poreikį. Taigi privalomus suvartoti gamtinių dujų kiekius šalys įtvirtino būtent tiekimo sutartyse, o ne Prijungimo sutartyje, kurioje nurodyti suvartotinų dujų kiekiai laikytini preliminariais. Atsakovei perkėlus ūkinę komercinę veiklą ir informavus apie tai ieškovę, nauja tiekimo sutartis dėl suvartotinų dujų kiekio 2013 metams nebuvo sudaryta. Taigi šalys apskritai nesusitarė dėl suvartotino gamtinių dujų kiekio 2013 metams. Atsakovė nuo 2007 iki 2012 metų suvartojo 1 833 377 kub. m gamtinių dujų, kas sudaro 92 proc. nuo 1 990 000 kub. m gamtinių dujų kiekio, suvartotino pagal Prijungimo sutartį 2007–2013 m. laikotarpiu, arba 106 proc. nuo 1 730 000 kub. m gamtinių dujų kiekio, suvartotino pagal tiekimo sutartis 2008–2012 m. laikotarpiu, todėl laikytina, kad ji nepažeidė įsipareigojimų pagal šias sutartis. Teismas nepagrįstai teisiškai nereikšminga laikė aplinkybę, kad atsakovė prievolę suvartoti atitinkamus kiekius gamtinių dujų, kurias tiekia ieškovė, vykdo ir iki 2016 m. vykdys kitame objekte (Klaipėdoje); nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neturėjo teisės nutraukti Prijungimo sutartį (Taisyklių 220 punktas).

Teismas, nurodęs, kad atsakovė turi pareigą mokėti netesybas (baudą) ieškovei, neteisingai aiškino ir taikė CK 6.71, 6.73, 6.75, 6.245, 6.258 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias sutartinę civilinę atsakomybę ir netesybas (baudą), CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja pagrindas atsakovei sumokėti visą netesybų (baudos) sumą ieškovei, o ieškovė neturi pareigos įrodinėti net minimalius patirtus nuostolius. Tai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai. Prievolė mokėti ieškovės reikalaujamą netesybų (baudos) sumą atsakovei nekyla, nes ieškovė dėl neva atsakovės sutartinių prievolių pažeidimo apskritai nepatyrė jokių nuostolių. Kai šalių sulygtos netesybos yra neprotingos, akivaizdžiai per didelės, teismas turi teisę jas mažinti (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais. Taigi kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį.

Teismas, spręsdamas dėl mokėtinų netesybų (baudos) santykio su ieškovės realiai patirtais nuostoliais, neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų, reglamentuojančių gamtinių dujų bei vartotojo prijungimo prie sistemos kainos nustatymo metodiką, dėl to nepagrįstai konstatavo esant atsakovės pareigą padengti ieškovės investicines sąnaudas, sumokant netesybas (baudą), nors tokios sąnaudos yra dengiamos visų sistemos vartotojų, jiems taikant vienodą gamtinių dujų kainos tarifą. Teismas nepagrįstai pripažino išimtinai atsakovės prievolę padengti ieškovės sąnaudas už įrengtą dujotiekio atšaką Kazlų Rūdoje, nors, remiantis galiojančiu reglamentavimu, tokios sąnaudos tenka visiems prie dujų sistemos prijungtiems vartotojams. Neįvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ieškovės nuostoliai (sąnaudos), patirti įrengiant dujotiekio atšaką Kazlų Rūdoje, buvo padengti (bus padengtos) visų gamtinių dujų vartotojų (įskaitant ir atsakovę, kuri jas vartoja kitame objekte), mokant ieškovei dujų kainą, į kurią įskaičiuota visų jos investicinių sąnaudų dalis (Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 1 punktas, 5 dalis, 15, 31 straipsniai; Taisyklių 20, 23, 23.6 punktai; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimais patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) bendrosios dalies nuostatos). Ieškovė neteikė įrodymų dėl realiai patirtų sąnaudų dydžio įrengiant dujotiekio atšaką Kazlų Rūdoje, todėl neaišku, ar investicija jau yra atsipirkusi per dujų kainos dedamąją dalį, skirtą investicinėms sąnaudoms dengti. Remiantis Gamtinių dujų įstatymo, Taisyklių ir Metodikos nuostatomis, vienkartinis prijungimo mokestis yra vienodas konkrečiai grupei vartotojų ir nepriklauso nuo ieškovės investicijų į infrastruktūrą. Dujų kainą sudaro ne tik ieškovės patirtų investicijų į infrastruktūrą sąnaudos, bet ir nemažai kitų dedamųjų, pvz., dujų importo, paskirstymo ir kitos sąnaudos. Kadangi ieškovės investicinės sąnaudos dengiamos visų vartotojų per gamtinių dujų kainos dedamąją dalį, ieškovė nepatiria net minimalių nuostolių, laikytina, kad ji siekia praturtėti atsakovės sąskaita.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą, tinkamai nustatė jo pradžią 2014 m. sausio 1 d., remdamasis Prijungimo sutartimi. Ieškovė iki 2014 m. lapkričio 1 d. vykdė ir gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo veiklą, atsakovė su ja (kaip skirstymo operatore), be Prijungimo sutarties, buvo sudariusi gamtinių dujų pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį (kaip vartotoja su tiekimo įmone) dėl gamtinių dujų tiekimo Objekte. Pagal Prijungimo sutarties 24 punktą ji galioja iki vartotoja (atsakovė) suvartos dujų kiekį per sutarties Priede Nr. 1 nustatytą laikotarpį bei už jį visiškai atsiskaitys. Ši nuostata atitinka šiuo metu teisės aktuose nustatytą naujų vartotojų prijungimo prie dujų sistemų reglamentavimą (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtintą Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos aprašą (toliau – Prijungimo aprašas) ir VKEKK 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. O3-187 patvirtintą Gamtinių dujų naujų vartotojų prijungimo įkainių nustatymo metodiką). Ieškovei pateiktu raštu atsakovė prašė perrašyti gamtinių dujų abonentą naujajam Objekto savininkui, nurodė duomenis, susijusius su tiekimo sutartimi, kuri ir buvo nutraukta. Prijungimo sutarties atsakovė neprašė nei nutraukti, nei keisti, apie įsipareigojimų perdavimą (gamtinių dujų vartojimą per kitus asmenis) neinformavo. Taigi Prijungimo sutartis galioja ir vienašališkai gali būti nutraukta 11, 12, 22 punktuose numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovė visus įsipareigojimus pagal šią sutartį yra įvykdžiusi, teisinio pagrindo vienašališkai ją nutraukti atsakovė neturėjo ir neturi. Ieškovė negalėjo žinoti, kad nebus įgyvendintas Prijungimo sutarties tikslas ir jos teisė į sutartyje nustatytą investicijų atsipirkimą bus pažeista. Kadangi Prijungimo sutartyje (7.6 punktas, Priedas Nr. 1) atsakovės prievolei įvykdyti yra nustatytas kasmetinis terminas, apie savo teisių pažeidimą ieškovė galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus metams (2014 m. sausio 1 d.; CK 1.127 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Prijungimo sutarties sąlygas, pagrįstai nustatė, kad atsakovė pažeidė šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pagal Prijungimo sutartį ieškovė įsipareigojo įrengti dujų sistemą ir ją prijungti prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos, o atsakovė – užtikrinti gamtinių dujų vartojimą sutartyje nustatytais kiekiais. Sutarties sąlygos nepakeistos, taigi atsakovė žinojo, kad, nesuvartojus nustatyto dujų kiekio, jai bus taikoma teisinė atsakomybė (Prijungimo sutarties 14 punktas). Atsakovė įsipareigojo vartoti ieškovės tiekiamas gamtines dujas Objekte dešimt metų: nuo 2007 m. sunaudodama 190 000 kub. m, o nuo 2008 iki 2016 metų – po 300 000 kub. m dujų, tačiau 2012 metais veiklą nutraukė ir nuo 2013 m. Objekte dujų nebevartojo, t. y. pažeidė sutartinius įsipareigojimus, todėl privalo ieškovei sumokėti netesybas. Prijungimo sutarties Priedo Nr. 1 sąlygos, kuriomis nurodyta kasmet, iki investicijos atsipirks, suvartoti atitinkamus gamtinių dujų kiekius arba sumokėti netesybas, nustatytos siekiant užtikrinti investicijų atsipirkimą ir efektyvumą. Šalys negalėjo tikslinti Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatytų vartoti gamtinių dujų kiekių tiekimo sutartimi, nekeisdamos šio priedo. Prijungimo sutartyje nustatyti gamtinių dujų kiekiai yra privalomi kitai sutarties šaliai net ir tuo atveju, jei ji nėra sudariusi tiekimo sutarties (žr. kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-222/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-222/2013">3K-3-222/2013</a>). Investicijos yra skaičiuojamos konkrečiai teritorijai. Galimybės įvertinti to paties vartotojo kitoje teritorijoje (kitame objekte) suvartojamų gamtinių dujų kiekių teisinis reguliavimas nenustato.

Prijungimo sutartis priskiriama prie viešųjų sutarčių (CK 6.161 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-222/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-222/2013">3K-3-222/2013</a>). Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 4 dalis). Atleidžiant atsakovę nuo atsakomybės mokėti netesybas pagal Prijungimo sutartį arba keičiant sutarties sąlygas (pvz., vertinant suvartojamus gamtinių dujų kiekius kituose objektuose) būtų pažeistos kitų naujų vartotojų teisės.

Reikalaudama netesybų, ieškovė neprivalo įrodinėti savo patirtų nuostolių, nes tokios jos pareigos nenustato nei įstatymai, nei teismų praktika. Prijungimo sutartyje nustatyta procentinių netesybų forma, skaičiuojant netesybas pagal atitinkamą formulę (Prijungimo sutarties 14 punktas). Atsakovei 2013 metais neįvykdžius Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatyto įsipareigojimo suvartoti 300 000 kub. m dujų, ieškovė įgijo teisėtą ir pagrįstą pagrindą reikalauti netesybų už prievolės pažeidimą 2013 metais, netesybų apskaičiavimo tvarka atitinka šalių sutartinius įsipareigojimus. Ieškovės galimų nuostolių mechanizmas atskleistas per Prijungimo sutarties 1, 3, 4, 14, 19, 24 punktų nuostatas ir specialų teisinį reguliavimą. Vartotojui vartojant kitokį gamtinių dujų kiekį, nei buvo įsipareigota pagal Prijungimo sutartį, kai buvo skaičiuojamas investicijų atsipirkimas, keičiasi ir investicijų atsipirkimo laikas. Nustačius, kad investicijos neatsipirko, teikiamas reikalavimas dėl netesybų. Kadangi šiuo atveju gamtinės dujos 2013 metais Objekte nebuvo vartojamos, investicijos tais metais neatsipirko ir dėl šios priežasties sąnaudos šioms investicijoms negali būti laikomos ekonomiškai pagrįstomis, o ieškovė negalėjo numatyti šių investicijų, kaip užtikrinančių efektyvią gamtinių dujų įmonės veiklą pagal Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį. Tokios sąnaudos pagal atsakovės nurodytą kainų skaičiavimo metodiką negali būti įtraukiamos skaičiuojant viršutines perdavimo, paskirstymo ir dujų kainas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl netesybas ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai jos patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje pateikta netesybų apibrėžtis – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.75 straipsnio nuostatas, jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje, kuri aktuali ir nagrinėjamu atveju, esant pareikštam reikalavimui priteisti netesybas baudos forma, išaiškinta, kad netesybos yra išvestinė prievolė iš pagrindinės, t. y. ji gali atsirasti tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius, turi aiškintis ne tik aplinkybes, susijusias su netesybų (delspinigių) nustatymu, jų dydžiu ir kt., bet pirmiausia turi nustatyti, ar pagrindinė prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti nustatytos netesybos, yra galiojanti, ar skolininkas tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę, ar nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės, ir kitas reikšmingas aplinkybes. Civilinėje byloje dėl delspinigių priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. M. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzEtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-131-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-131-687/2016">3K-3-131-687/2016</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. ir kt. G. A., R. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2014">3K-3-213/2014</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M., V. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007).

Šioje byloje, kaip nustatė ją nagrinėję teismai, šalių ginčas kilo dėl to, kad atsakovė pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą sutartį, kurios galiojimo terminas šalių susitarimu pratęstas iki 2016 metų, nenaudojo dujų 2013 metais. Sutartinių įsipareigojimų (ne)vykdymo 2014–2016 metais teismai nevertino, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi ir kasacinio teismo išvados pateikiamos tik dėl sutartinių įsipareigojimų (ne)įvykdymo 2013 metais. Spręsdami dėl pagrindo priteisti netesybas buvimo, teismai aiškino šalis siejančių sutarčių sąlygas, atitinkamai vertino bylos duomenis ir padarė priešingas išvadas dėl pagrindinės prievolės (ne)įvykdymo.

Sutarčių aiškinimo taisyklės, kurių taikymo klausimą kelia kasatorė, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Peata“ v. UAB „Virginijus ir Ko“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-36/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-36/2014">3K-3-36/2014</a>; 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kredo“ v. S. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-138-686/2015).

Pirmosios instancijos teismas analizavo 2005 m. rugpjūčio 31 d. Prijungimo sutarties sąlygas, nustatė, kad šios sutarties tikslas buvo prijungti vartotojos (kasatorės) sistemą prie ieškovės dujų sistemos ir užtikrinti Objekte gamtinių dujų vartojimą sutartyje nustatytais kiekiais. Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 buvo nustatyti gamtinių dujų kiekiai, kuriuos kasatorė įsipareigojo suvartoti iki 2011 metų, tačiau 2008 m. vasario 11 d. šalys pasirašė Prijungimo sutarties pakeitimą, kuriuo nustatė sumažinti UAB „Lamiga“ kiekvienais sutarties galiojimo metais sunaudojamus dujų kiekius (iki 300 000 kub. m per metus), pratęsti sutarties galiojimą iki 2016 metų. Pagal šį pakeitimą kasatorė nuo 2007 iki 2013 metų įsipareigojo sunaudoti 1 990 000 kub. m. Iš bylos duomenų nustatęs, kad kasatorė Objekte nuo 2007 iki 2012 metų viso sunaudojo 1 833 377 kub. m gamtinių dujų, teismas konstatavo, kad kasatorė iki 2013 metų, už kuriuos ieškovė reikalauja priteisti netesybas, sunaudojo 90 proc. laikotarpiui iki 2013 metų imtinai nustatyto dujų kiekio, taigi savo įsipareigojimų 2013 metais nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Prijungimo sutarties 7.3, 7.6, 14, 15, 21 punktais, sprendė, kad jos Priede Nr. 1 nurodyti gamtinių dujų kiekiai ir sankcijos, nustatytos pagrindinėje sutartyje (14, 15 punktuose), yra sudėtinė gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties dalis. Šalys, teismo vertinimu, susitarė, kad, nepriklausomai nuo Prijungimo sutarties pasirašymo ir ja prisiimtų įsipareigojimų dėl dujų kiekio, jos privalo sudaryti naują dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį, kurioje, remiantis sutarties laisvės principu, kasmet ieškovės patiektų dujų kiekiai gali ir nesutapti su Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatytais kiekiais, tačiau bendras ieškovės patiektų, o kasatorės priimtų dujų kiekis negali būti mažesnis už Prijungimo sutartimi nustatytą jų kiekį (2 890 000 kub. m) per sutartinį 10 metų laikotarpį (Prijungimo sutarties 4, 24 punktai; 2007–2012 metų dujų tiekimo sutartys). Teisėjų kolegija apskaičiavo, kad bendras ieškovės patiektų ir atsakovės suvartotų dujų kiekis per 2007–2012 metus pagal Prijungimo ir tiekimo sutartis sudaro 1 920 000 kub. m patiektų ir 1 833 377 kub. m suvartotų dujų, ir, remdamasi Prijungimo sutarties 21 punktu, padarė išvadą, kad iki 2012 metų kasatorės suvartotas dujų kiekis nesudarė daugiau kaip 90 proc. dujų kiekio, kurį kasatorė turėjo patiekti, o atsakovė suvartoti iki 2013 metų pabaigos.

Prijungimo sutarties dėl Objekto dujofikavimo tikslas nustatytas 1 punkte – prijungti vartotojos (kasatorės) sistemą prie ieškovės dujų sistemos ir užtikrinti gamtinių dujų vartojimą sutartyje nustatytais kiekiais. Ieškovė pagal sutarties 6.2 punktą įsipareigojo, vartotojai (kasatorei) įsirengus ir perdavus naudoti vartotojos dujų sistemą, sumontuoti dujų apskaitos sistemą ir pradėti tiekti Priede Nr. 1 nustatytą dujų kiekį. Pagal šios sutarties 7.6. punktą kasatorė įsipareigojo kasmet suvartoti ne mažesnį dujų kiekį, nei nustatyta sutarties Priede Nr. 1, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis. Sutarties 7.3 punktu kasatorė įsipareigojo pasirašyti gaminių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo dujotiekio įvado nutiesimo. Šalys taip pat susitarė, kad detalus ieškovės ir kasatorės santykių dujų tiekimo–vartojimo srityje reglamentavimas bus nustatytas atskira tarpusavio gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartimi, tačiau kasatorės įsipareigojimas per Prijungimo sutartyje nustatytą terminą pradėti vartoti ir suvartoti gamtinių dujų kiekį atsiranda nuo šios sutarties pasirašymo. Iš šių sutartinių nuostatų matyti, kad, šalims pasinaudojus sutarčių laisvės principu, Prijungimo sutartyje įtvirtintos ne tik prijungimo prie ieškovės dujotiekio sąlygos, bet ir sąlygos, susijusios su dujų tiekimu (4, 6.2, 7.2, 7.3 punktai, Priedas Nr. 1). Šalių ginčas kilo dėl šių nestandartinių viešosios Prijungimo sutarties sąlygų, susijusių su dujų tiekimu, aiškinimo.

Ieškovė reikalavimą priteisti netesybas reiškė, remdamasi Prijungimo sutarties 14 punktu, nes, kaip nurodyta ieškinyje, kasatorė 2013 metais nevartojo dujų Objekte. Šioje sutartinėje nuostatoje įtvirtinta, kad, jeigu vartotoja (kasatorė) suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. sutarties Priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, ji moka ieškovei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) iki 90 proc. dujų kiekio sumos; netesybų dydis nustatomas pagal 14 punkte pateiktą formulę. Pagal Priedą Nr. 1 (po 2008 m. vasario 11 d. pakeitimų), kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kasatorė nuo 2007 m. iki 2013 m. įsipareigojo suvartoti iš viso 1 990 000 kub. m gamtinių dujų. Byloje nėra ginčo dėl teismų nustatytos aplinkybės, kad faktiškai kasatorė 2007–2012 metais suvartojo 1 833 377 kub. m gamtinių dujų.

Šalims susitarus dėl pirmiau nurodytų jas siejančios sutarties nuostatų bei esant nustatytoms 22 punkte nurodytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė pagrindinės prievolės nepažeidė, nes: Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nurodytas privalomas sunaudoti dujų kiekis, nustatytas atsižvelgiant į ieškovės investicijas ir apskaičiuotas visam sutarties galiojimo laikotarpiui (2006–2016 metams); kasatorė iki 2013 metų sunaudojo 90 proc. laikotarpiui iki 2013 metų imtinai nustatytą dujų kiekį.

Kasatorės argumentai, kad 2013 metais, jai perkėlus ūkinę komercinę veiklą į Klaipėdą, naujos tiekimo į Objektą sutarties šalys nepasirašė, taigi dėl kasatorės suvartotinų dujų kiekio ginčo (2013) metams apskritai nesusitarė, yra teisiškai nepagrįsti dėl pirmiau pateiktų išaiškinimų, susijusių su šalių sudarytos sutarties pobūdžiu (prijungimo sutartis su tiekimo sutarties elementu). Nors tiekimo sutartis 2013 metams šiuo atveju nesudaryta, tai savaime nereiškia, kad vartotojas negali būti pripažintas pažeidusiu pagrindinę prievolę, nes nesuvartojo pagrindinėje sutartyje, turinčioje, inter alia, tiekimo sutarties elementą, nustatyto dujų kiekio. Kita vertus, šis kasatorės argumentas nesuponuoja kitokios, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados, esant nustatytai aplinkybei, kad Prijungimo sutarties Priede Nr. 1 nustatytas gamtinių dujų kiekis buvo suvartotas, sutartiniai įsipareigojimai už ginčo laikotarpį (2013 metus) įvykdyti.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorė, turėdama tokią pareigą pagal CK 6.75 straipsnio nuostatas, įrodė, jog tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę iki 2013 metų imtinai, taigi ieškovės reikalavimas priteisti netesybas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas prie priešingos išvados, t. y. kad kasatorė pažeidė Prijungimo sutartyje nustatytą pagrindinę prievolę, taigi jai kyla išvestinė prievolė – sumokėti šios sutarties 14 punkte nustatyto dydžio netesybas, priėjo pažeisdamas sutarčių aiškinimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams priteisti netesybas reikšti pradžią reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2010">3K-3-180/2010</a>). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317/2008">3K-3-317/2008</a>).

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pareikšti ieškovės reikalavimui priteisti netesybas nepraleistas. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą priėjo vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatęs, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2014 m. birželio 3 d. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadai, kad nurodytas terminas nepraleistas ir, remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad jis prasidėjo 2014 m. sausio 1 d., kasatorei prievolę pažeidus 2013 metais.

Kasatorė teigia, kad teismai neteisingai sprendė, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas. Jos įsitikinimu, šis terminas prasidėjo 2012 m. rugsėjo 11 d., kai ieškovė gavo kasatorės raštus dėl nuosavybės teisės į Objektą perleidimo, pagrindinės veiklos perkėlimo. Šie argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais.

Prijungimo sutarties 7.6 punkte nustatyta, kad kasatorė įsipareigoja kasmet suvartoti Priede Nr. 1 nurodytą gamtinių dujų kiekį, taigi sutartimi sulygta dėl kasmetinio termino. Ieškovei įrodinėjant, kad kasatorė prievolę pažeidė 2013 metais, kreipusis dėl netesybų priteisimo už prievolės pažeidimą būtent 2013 metais (imtinai), ieškinio senaties eiga, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas ir nurodo ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą, prasidėjo 2014 m. sausio 1 d., pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas, taikydamas tinkamas teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties eigos pradžią, nepagrįstai sprendė, jog ji prasidėjo 2014 m. birželio 3 d., tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Todėl šio teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas, konstatavus ankstesniame skyriuje nurodytus pažeidimus, panaikintinas.

Kiti kasatorės ir ieškovės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, teisinės reikšmės šios bylos baigčiai neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstytinos teismo ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Valstybei iš ieškovės priteistinas 4,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. Įrodymų, kurie patvirtintų kasatorės patirtas išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorė už pateiktą kasacinį skundą sumokėjo 443 Eur žyminio mokesčio, jo atlyginimas jai priteistinas iš ieškovės. Taip pat kasatorė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 6004,63 Eur už advokato teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą, prašo priteisti šias išlaidas iš ieškovės. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.12 punktus maksimalus užmokestis už advokato teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą šiuo atveju – 2141,70 Eur. Remiantis šiomis ir Rekomendacijų 2.1, 2.2 punktų nuostatomis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kasatorės prašymas tenkintinas iš dalies, iš ieškovės jai priteistina 700 Eur išlaidų už advokato suteiktas paslaugas atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis). Iš viso kasatorei iš ieškovės priteistina 1143 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei AB „Klaipėdos mediena“ (j. a. k. 240616710) iš ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) 1443 (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) 4,99 Eur (keturis Eur 99 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė