Nr. DOK-5151
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33361-2021-0
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
2023 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas),
susipažinusi su 2023 m. gruodžio 1 d. paduotu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos, o likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo dalį panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo I. P. 5 proc. metines palūkanas už teismo priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo J. M. 4593,09 Eur išmokėtos draudimo išmokos sumą, 5 proc. metines palūkanas už priteistus 4593,09 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą.
Kasaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo netenkinta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Ieškovės kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Ieškovė nesutinka su skundžiamų teismo sprendimo ir nutarties dalimi, kuria buvo netenkinta ieškinio dalis dėl 13 779,29 Eur (18 372,38 Eur – 4593,09 Eur) ir nepriteista ši suma solidariai iš abiejų atsakovų.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 38 punktą bei neatsižvelgė į šio akto 10 punktą. Šiuose punktuose išskirti draudėjas ir apdraustasis, iš kurių galima reikalauti žalos atlyginimo. Nurodyto teisės akto 10 punktas suteikia teisę ieškovui (draudikui), išmokėjusiam išmoką, reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo ne tik iš savo draudėjo (iš J. M.), bet ir iš apdraustojo (iš I. P.). Tai reiškia, jog kadangi šioje byloje buvo nustatyta, jog abu šie asmenys yra prisidėję prie žalos atsiradimo (CK 6.6 str. 3 d.), šiems abiem subjektams kyla solidarioji atsakomybė. Tuo tarpu teismai nepagrįstai sutapatino draudėją ir apdraustąjį, todėl nepagrįstai konstatavo, jog negali būti solidariosios atsakomybės atsakovams.
3. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 str. 2 d. (šios straipsnio dalies pirmą ir antrą sakinius). TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nustatyta, jog jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Taigi, I. P., kaip transporto priemonės valdytojas (o ne kaip draudimo sutarties šalis), atsako pagal TPVCAPDĮ 22 str. 2 dalies pirmąjį sakinį (nes padidino žalą dėl savo kaltės kaip valdytojas naudojant transporto priemonę pavėžėjimo paslaugoms ir apie tai neinformavo ieškovės (draudikės)), o J. M., kaip draudėjas, atsako pagal TPVCAPDĮ 22 str. 2 dalies antrąjį sakinį (nes kaip draudėjas ir draudimo sutarties šalis nepranešė apie padidintą riziką ir taip pažeidė draudimo sutarties nuostatas).
4. Kasaciniame skunde keliamas ir klausimas, kad teismai netinkamai taikė Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 62 punktą, pagal kurį jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos, arba neinformavo draudiko draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai. Todėl teismai nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį net 75 proc. Taip pat keliamas įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimas, kadangi abiejų instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 176, 177, 185 straipsniai), nes nepagrįstai nusprendė, jog tik keleivės M. U.-R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika, ir dėl to sumažino draudimo išmokos dydį net 75 proc. Abiejų instancijų teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog dėl šios padidintos draudimo rizikos žuvo net du žmonės. Padidinta draudimo rizika (vykdyta keleivių pavėžėjimo veikla) lėmė žmonių žūtį bei 36 744,76 Eur draudimo išmoką, kurią yra prašoma priteisti šioje civilinėje byloje. Todėl abiejų instancijų teismų išvada, jog tik 178,84 Eur gydymo išlaidos betarpiškai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, yra nelogiška.
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 42 str. 3 d., CPK 140 str. 2 d., t. y. teismai nepagrįstai konstatavo, jog nepriima atsakovo I. P. ieškinio pripažinimo, kadangi toks pripažinimas neva prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „nagrinėjamu atveju atsakovo I. P. pripažinimas ieškinio, ieškovo reiškiamo jam tuo pagrindu, kad jis netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatyta pareigas, teismo vertinimu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti teismo priimamas“. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiems argumentams.
6. CK 6.993 str. 1 d. bei 6 d. įpareigoja draudėją pranešti apie padidėjusią draudimo riziką: jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos (apie draudiminę riziką), tai įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos, kuri būtų išmokama draudėjui įvykdžius šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, dalį, proporcingą sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui, jeigu jis būtų įvykdęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, santykiui. Teismai nepagrįstai teigė, kad šioje civilinėje byloje negalima remtis CK 6.993 str. 6 dalimi, nes „privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atveju ši nuostata nei tiesiogiai, nei pagal analogiją negali būti taikoma“. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad aptariama CK 6.993 str. 6 dalis yra kaip papildomas teisinis pagrindas reiškiant šį ieškinį, kuris niekaip nepažeidžia bei nesikerta nei su TPVCAPDĮ, nei su Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, nei su Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 310 Eur (tris šimtus dešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2023 m. gruodžio 1 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. SEPA3216/2.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
