Baudžiamoji byla Nr. 2K-280-746/2016
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00547-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. (buvusios K.), jos gynėjo advokato Rolando Tilindžio ir nuteistojo P. M. gynėjo Pauliaus Jablonsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalies, kuria atitinkamai R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį, o P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
R. S. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už 2011 metais padarytą nusikalstamą veiką 200 MGL (7532 Eur), o už 2012 metais padarytą nusikalstamą veiką – 250 MGL (9415 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta iš R. S. konfiskuoti 9000 Lt (2606 Eur) kaip nusikalstamų veikų rezultatą;
P. M. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už 2011 metais padarytą nusikalstamą veiką 100 MGL (3766 Eur), o už 2012 metais padarytą nusikalstamą veiką – 150 MGL (5649 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, P. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu R. S. dėl kaltinimų padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką išteisinta, kaip nepadariusi veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 11 d. nutartis, kuria nuteistosios R. S., jos gynėjo advokato Rolando Tilindžio ir nuteistojo P. M. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. R. S. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja, 2011 metų rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje ir 2012 metų birželį iš UAB „A.“ direktoriaus P. M. savo naudai tiesiogiai pareikalavo kyšių už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o P. M. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atitinkamai nuteistas už tai, kad 2011 metų rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje ir 2012 metų birželį, siekdamas valstybės tarnautojos R. S. neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, jai tiesiogiai davė kyšį.
1.1. R. S., eidama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Valdymo organizavimo skyriaus viršininkės pareigas ir Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 10-V-678 būdama paskirta Vilniaus apskrities VPK Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja, 2011 metų rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, pokalbio su UAB,,A.“ direktoriumi P. M. metu, savo naudai tiesiogiai pareikalavo 3000 Lt (868,86 Eur) kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. susitarė, kad ji veiks UAB,,A.“ interesais ir padės UAB,,A.“ laimėti Vilniaus apskrities VPK 2011 m. liepos 22 d. apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl rankinių ir kitų laikrodžių su Lietuvos policijos ženklo graviravimu viduje bei ant įpakavimo dėžutės. 2011 metų rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje R. S. savo tarnybiniame kabinete Nr. 209, esančiame Vilniuje, Birželio 23-osios g. 10, susitikusi su P. M., savo naudai tiesiogiai priėmė iš jo reikalautą 3000 Lt (868,86 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
1.2. R. S., eidama Vilniaus apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus viršininkės pareigas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 10-V-678 būdama paskirta Vilniaus apskrities VPK Nuolatinės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pavaduotoja, 2012 metų birželį, pokalbio su UAB,,A.“ direktoriumi P. M. metu, savo naudai tiesiogiai pareikalavo 6000 Lt (1737,72 Eur) kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. susitarė, kad ji veiks UAB,,A.“ interesais ir padės UAB,,A.“ laimėti Vilniaus apskrities VPK 2012 m. birželio 5 d. apklausos būdu pradėtą vykdyti viešąjį pirkimą dėl suvenyrinio ženklo ir ženklelio odos pakaitalo dėžutėje pagaminimo. 2012 metų birželį R. S., savo tarnybiniame kabinete Nr. 209, esančiame Vilniuje, Birželio 23-osios g. 10, susitikusi su P. M., savo naudai tiesiogiai priėmė iš jo reikalautą 6000 Lt (1737,72 Eur) kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu R. S. taip pat yra išteisinta dėl kaltinimų už piktnaudžiavimą, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
3. Kasaciniu skundu nuteistoji R. S. ir jos gynėjas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą R. S. nutraukti arba apeliacinės instancijos nutarties dalį dėl R. S. panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą dėl jos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl nuteistosios R. S. naikintini dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Kasatorių teigimu, teismai R. S. baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, o jų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak kasatorių, teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į aplinkybes, paneigiančias nusikalstamos sudėties buvimą R. S. veiksmuose, nepašalino abejonių dėl kaltinime išvardytų aplinkybių ir esminių prieštaravimų, esančių bendranuteistojo P. M. parodymuose, taip pat neįvertino įrodymų dėl jam daryto poveikio. Kasatorių tvirtinimu, šių trūkumų bei įstatymo pažeidimų nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas, kuris, be kita ko, „nepakankamai patikrino bylos įrodymus ir nemotyvavo esminių apeliacinio skundo argumentų atmetimo, t. y. tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo“.
4.1. Anot kasatorių, jų apeliaciniame skunde buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo motyvai, tačiau apeliacinės instancijos teismas prašoma apimtimi bylos nepatikrino.
4.1.1. Kasatorių teigimu, R. S. kaltė neva paėmus kyšį abiejuose kaltinimo epizoduose grindžiama tik išimtinai nenuosekliais bendranuteistojo P. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Kartu kasatoriai pažymi, kad P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausą, atliktą 2012 m. rugsėjo 5 d., apeliacinės instancijos teismas pripažino neteisėta dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
4.1.2. Kasatorių tvirtinimu, nebuvo įvertinti gynybos argumentai, kad nurodytos P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos protokolo 49 iš 58 eilučių yra iš esmės žodis žodin nukopijuotos į jo, kaip įtariamojo, 2012 m. rugsėjo 6 d. apklausos protokolą. Kasatorių nuomone, toks mechaninis, pažodinis pirmosios P. M. „apklausos protokolo turinio kopijavimas negali būti vertinamas kaip parodymų nuoseklumo ir patikimumo įrodymas“. Kartu kasatoriai pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat neįvertino gynybos argumentų, kad P. M. 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausos protokolas surašytas neatsižvelgiant į jo pasakytus žodžius, t. y. šio protokolo turinys neatitinka apklausos garso įrašo. Dėl to, kasatorių nuomone, darytina išvada, kad ir P. M., kaip įtariamojo, 2012 m. rugsėjo 6 d. apklausos protokole neišdėstytos visos jo nurodytos aplinkybės.
4.1.3. Kasatoriai teigia, kad jų apeliaciniame skunde buvo išdėstyti ir argumentai dėl 2012 m. rugsėjo 25 d. netinkamai atlikto P. M. parodymų patikrinimo vietoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik lakoniškai konstatavo, kad P. M. parodymų patikrinimas vietoje „buvo atliktas tinkamai, įtariamasis ir jo gynėjas šio veiksmo neskundė ir neteikė pastabų“, ir iš esmės dėl šių argumentų nepasisakė. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad gynėjo dalyvavimas atliekant procesinius veiksmus negali nei paneigti, nei patvirtinti, nei patikrinti kokių nors duomenų (šiuo atveju asmens parodymų) teisingumo.
4.1.4. Pasak kasatorių, nebuvo įvertinti ir gynybos argumentai dėl spaudimo įkalbinėjant ir sudarant sąlygas apkalbėti R. S. dėl neva perduoto kyšio. Kasatoriai pažymi, kad krata P. M. darbo vietoje buvo užbaigta 9.15 val. ir nuo to laiko iki liudytojo apklausos pradžios 12.44 val. jis buvo su pareigūnais jų tarnybinėse patalpose. Kasatorių teigimu, P. M. prieš apklausą, 11.57 val., matant ir girdint pareigūnams, paskambino tėvui ir pranešė apie neva mokėtus pinigus, t. y. nurodė aplinkybes, apie kurias su jais kalbėjo. Anot kasatorių, nuo kratos užbaigimo 9.15 val. iki apklausos pradžios 12.44 val. pareigūnai nesurašė jokio procesinio dokumento apie savo veiksmų ir pokalbių su P. M. eigą ir turinį. Kasatoriai nurodo, kad P. M. 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausos įraše girdėti, kaip tyrėja kalba telefonu su prokuroru ir žada strateguoti kažkaip“, paskui, po 10 min., į kabinetą užeina tyrėjos skyriaus viršininkas E. J. ir išsiveda ją iš kabineto pasitarti, „nes prokuroras čia nagrinėja ir yra du variantai, kurį mes pasidarom“. Dar po 2 min. tyrėjos viršininkas E. J. sugrįžta į tyrėjos kabinetą, savavališkai nutraukia apklausą, išjungia diktofoną ir tariasi su P. M. apie su prokuroru suderintą strategiją, žada laidavimą atleidžiant nuo atsakomybės. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad P. M. pareigūnų tarnybinėse patalpose buvo laikomas be faktinio pagrindo, prievarta, nes „jis netgi į tualetą buvo išleistas tik po to, kai tyrėja D. B. surašė didžiąją dalį apklausos, į tualetą jis buvo lydimas kitų pareigūnų“. Kasatoriai taip pat pabrėžia, kad tyrėja D. B. prieš P. M., kaip įtariamojo, apklausą dalyvaujant jo gynėjui balsu perskaitė jo išvakarėse duotus parodymus ir po to surašė jo, kaip įtariamojo, apklausos protokolą, kuriame paraidžiui nukopijavo 49 iš 58 eilučių iš ankstesnės jo, kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos. Taigi, taip P. M. priminus jo pirmosios apklausos protokole išdėstytas aplinkybes, jį tą pačią dieną formaliai apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas.
4.2. Kasatoriai nurodo, kad iš P. M. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų matyti, kad visos esminės aplinkybės juose nurodytos abstrakčiai arba prieštaringai. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad tyrėja D. B., apklausiama 2012 m. rugsėjo 15 d. teisiamajame posėdyje, pripažino, kad pirmojoje apklausoje P. M. davė labai nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, o teismo posėdžiuose perklausytas jo 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausos įrašas patvirtina, kad šios apklausos metu buvo nurodomos prieštaringos, prieš tai su pareigūnais aptartos, aplinkybės nenurodant tikslesnių detalių.
4.3. Kasatorių tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nevertino byloje esančių R. S. teisinančių įrodymų. Be to, anot kasatorių, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra padarytos prieštaraujančios byloje esantiems dokumentams ir joje nustatytoms aplinkybėms išvados apie R. S. siekį neva veikti neteisėtai, t. y. aktyvius veiksmus vykdyti pirkimus supaprastinta tvarka ir neskelbiant jų Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje CVPIS, nes:
4.3.1. Vilniaus apskrities VPK supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nenumatyta pareiga byloje nurodytus pirkimus vykdyti tik per CVIPS. Mažos vertės pirkimą leidžiama vykdyti supaprastinta tvarka apklausos būdu kreipiantis į vieną ar kelis tiekėjus; tokiems vieno tiekėjo atvejams priskiriami dovanų ir suvenyrų pirkimai pagal Taisyklių 102.1.4.10 punktą, taip pat už reprezentacines lėšas pagal Taisyklių 102.1.4.11 punktą įgyjamos prekės ir pirkimai iš vieno žinomo tiekėjo perkant meninio pobūdžio prekes pagal 102.1.4.4 punktą (Taisyklių 123, 128 punktai);
4.3.2. teisės aktai nenustato kriterijų, pagal kuriuos, turi būti parenkami tiekėjai tokiam pirkimui. Taigi tiekėjų sąrašo sudarymas ir derinimas yra pirkimų vykdytojo diskrecija;
4.3.3. konsultacijos su potencialiais tiekėjais dėl būsimų pirkimų galiojančiuose teisės aktuose įvardijamos kaip teisėta rinkos tyrimų dalis;
4.3.4. Taisyklių 47, 48 punktuose reikalaujama aiškiai aprašyti planuojamus įgyti objektus, o 52 punkte draudžiama nurodyti konkrečias prekes, gamintojus ir pan. Tokių duomenų R. S. ir P. M. susirašinėjime ir nėra; laikrodžių aprašymo tikslinimą inicijavo ne R. S., o Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyrius;
4.3.5. byloje nėra duomenų apie tai, kad R. S. būtų pateikusi tokias sąlygas, kurios būtų tikusios tik UAB „A.“ ir kurios pažeistų Taisyklių 52 punkte nurodytą reikalavimą;
4.3.6. pagal Taisyklių 44.3 punktą atliekant pirkimą apklausos būdu, jo metu galima derėtis dėl pasiūlymo sąlygų;
4.3.7. Taisyklių 20.4 punkte yra nustatyta pirkimo vykdytojo pareiga parengti pirkimo sąlygas ir pateikti jas tvirtinti Vilniaus apskrities VPK viršininkui arba jo įgaliotam asmeniui. Taigi R. S. negalėjo lemti aukštesnių pagal pareigas Vilniaus apskrities VPK vadovų sprendimų;
4.3.8. byloje nėra duomenų, kad R. S. P. M. būtų perdavusi duomenis apie kitų pirkimo dalyvių asmenų siūlomas kainas, nors būtent mažiausios kainos kriterijus lėmė laimėtoją;
4.3.9. liudytojai A. F., R. K., D. M., A. M., V. A., T. P., V. B., L. P., K. U., S. Š., R. Z., R. Z. parodė, kad nei UAB „A.“, nei kokiai nors kitai bendrovei nebuvo sudaromos išskirtinės sąlygos ir R. S. neprašė jiems suteikti kokių nors privilegijų;
4.3.10. baudžiamojoje byloje esantis elektroninis susirašinėjimas paneigia kaltinimą dėl neva UAB „A.“ suteiktų privilegijų, nes, kaip matyti, T. P. 2012 m. birželio 7 d. elektroniniu laišku K. K. iš UAB „Service group“ pasiūlė patikslinti savo pasiūlymą, o R. S. 2012 m. birželio 19 d. elektroniniu laišku – mažinti kainą.
4.4. Kasatoriai taip pat nurodo, kad teismai neįvertino ir to, kad P. M. atstovaujama UAB „A.“ ir 2011, ir 2012 metais laimėjo tik dalį supaprastintų pirkimų.
5. Kasaciniu skundu nuteistojo P. M. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jo ginamąjį išteisinti.
6. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, joje esančius duomenis pripažino įrodymais ir juos vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
6.1. Kasatorius nurodo, kad jo ginamojo, kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausa buvo atlikta nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jam buvo užduodami menami klausimai ir apie neva perduotų kyšių dydžius, ir apie kitas aplinkybes, apklausos garso įrašas ne kartą buvo stabdomas nenurodant apklausoje daromų pertraukų priežasčių, taip pat nenurodyta, kad garso įrašas buvo perklausytas ir patvirtintas jo teisingumas. Be to, anot kasatoriaus, iš jo ginamojo atsakymų tyrėjai matyti, kad iki nurodytos apklausos jo ginamasis buvo apklaustas ir kitų Imuniteto tarnybos pareigūnų, tačiau tai patvirtinančių procesinių dokumentų ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra.
6.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje įrodymais pripažino visas jo ginamojo apklausas, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad remiasi tik jo, kaip įtariamojo, apklausomis. Anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai nurodė, kad jo ginamojo duotus parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys: liudytojų T. A., J. R. parodymai, pokalbis tarp jo ginamojo ir jo tėvo, taip pat jo ginamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Tuo tarpu, kasatoriaus tvirtinimu, iš baudžiamosios bylos matyti, kad jo ginamasis iš esmės yra pripažintas kaltu remiantis jo paties parodymais, kuriuos jis bylą nagrinėjant teisme įvardijo kaip melagingus, t. y. duotus apkalbant save ir kitą asmenį. Kasatoriaus nuomone, teismų argumentas, kad minėtus jo ginamojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, negali būti pripažintas pagrįstu, nes juose pateikti duomenys yra išvestiniai – pirminis jų šaltinis yra pats P. M.. Kasatorius taip pat pažymi, kad jo ginamasis yra nuteistas už du papirkimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pasak kasatoriaus, nurodė, kad jo ginamojo kaltė dėl abiejų papirkimų yra įrodyta. Vertinant įrodymus dėl pirmo papirkimo, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad jo ginamojo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nes nei pats jo ginamasis, nei liudytojai T. A., J. R. nieko neparodė apie 2011 metais vykdytą pirkimą ir 3000 Lt (868,86 Eur) kyšį. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliacinės instancijos teismas jo ginamojo, kaip liudytojo, apklausą pripažino, kaip atliktą pažeidžiant jo teisę į gynybą, ir nurodė nevertinantis jos metu gautų duomenų kaip įrodymų, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, atsakydamas į gynybos argumentus dėl psichologinio poveikio P. M., šiuos duomenis vis tik įvertino kaip įrodymus ir jais nutartyje vadovavosi.
6.3. Taigi, kasatoriaus teigimu, jo ginamojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai galėjo būti vertinami kaip tiesioginis įrodymas papirkimo atveju, tačiau, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatomis, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turėjo patikrinti jo ginamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir vertinti juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Kasatoriaus tvirtinimu, be nurodytų įrodymų kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima patikrinti liudytojų T. A. ir J. R., o galų gale ir paties P. M. nurodytas aplinkybes, baudžiamojoje byloje nėra; kiti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nurodyti įrodymai yra netiesioginiai, išplaukiantys iš paties jo ginamojo paaiškinimų, kuriuos jis vėliau įvardijo kaip melagingus.
6.4. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi prielaidomis. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, analizuodama jo ginamojo parodymus dėl kyšių davimo laiko (2011 metų rugsėjo pabaiga–spalio pradžia) ir jo parodymus parodymų patikrinimo vietoje, padarė nepagrįstą prielaidą, kad „toks neatitikimas yra normalus, nes praėjo daugiau nei vieneri metai nuo nusikalstamos veikos padarymo“. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo išsiaiškinti tokių neatitikimų priežastis, tačiau akivaizdu, kad jo ginamajam teisme nurodžius, kad nurodyti parodymai neteisingi, galimybės to padaryti nebuvo ir nėra.
6.5. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio nuostatas, nes nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų apie BPK 183 straipsnio reikalavimų pažeidimus, padarytus apklausiant jo ginamąjį kaip liudytoją. Be to, anot kasatoriaus, jo ginamojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismui buvo pateiktos sąskaitos, iš kurių matyti, kad Vilniaus apskrities VPK UAB „A.“ už atliktus darbus sumokėjo apie 20 000 Lt (5792,40 Eur), taip pat tai, kad ši suma buvo sumokėta per kelerius metus, iki šios baudžiamosios bylos pradžios. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. M. pripažintas kaltu už 9000 Lt (2606,58 Eur) (tai sudaro beveik pusę įmonės už suteiktas paslaugas gautos sumos) kyšių perdavimą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės veikla susijusi su suvenyrinių ženklų bei kitokių dovanų gamyba ir prekių gamybai taip pat reikalingos lėšos, o gautas pelnas apmokestinamas ir pan., todėl neva sumokėti kyšiai yra akivaizdžiai neadekvatūs, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus nemotyvuotai atmetė kaip nepagrįstus.
7. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios R. S. bei jos gynėjo advokato R. Tilindžio ir nuteistojo P. M. gynėjo advokato P. Jablonsko kasacinius skundus atmesti.
7.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo P. M. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jo ginamąjį išteisinti, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacijos procese išteisinimo galimybės nėra – kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 2 punktu, gali tik nutraukti nuteistajam bylą. Kartu prokuroras pažymi, kad iš kasacinių skundų matyti, jog kasatoriai esminiu BPK pažeidimu laiko teismų atlikto įrodymų vertinimo neatitikimą BPK 20 straipsnio reikalavimams, tačiau kasaciniuose skunduose daugiausia dėmesio vis tik skiriama teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių aptarimui, savo subjektyvios nuomonės ir pozicijos dėl byloje esančių duomenų tyrimo, įrodymų vertinimo dėstymui. O tai pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis).
7.2. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo P. M. gynėjo skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo pripažintos neteisėta P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos vertinimo kaip įrodymo, teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas šios apklausos metu gautų duomenų nevertino kaip įrodymų ir jais nesivadovavo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad P. M. apklausos metu tikslino įvykių aplinkybes, nurodinėjo, kokius duomenis įrašyti į protokolą, prokuroro nuomone, negali būti vertinama kaip rėmimasis šios apklausos metu gautais duomenimis. Pasak prokuroro, šios aplinkybės tik apibūdina tyrimo veiksmo situaciją, nusako apklausos kontekstą ir padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą.
7.3. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo P. M. gynėjo kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių BPK 183 straipsnio nuostatų pažeidimu apklausiant P. M. kaip liudytoją, neišnagrinėjimo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė nuorodą į BPK 183 straipsnį ir nurodė, kad „apeliaciniuose skunduose teigiama, jog minėta liudytojo apklausa buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliantų teiginiu ir apklausos metu gautų duomenų nepripažįsta įrodymais“. Taigi, anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl minėto nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinio skundo argumento ir su juo sutiko.
7.4. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei visapusiškai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir savo išvadas pagrindė išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pats įvertino byloje esančius įrodymus ir kai kuriuos iš jų atmetė, taip pat išsamiai nurodė, kodėl remiasi P. M. ikiteisminio tyrimo metu, o ne bylą nagrinėjant teisme, duotais parodymais. Be to, prokuroras pažymi, kad P. M. ir R. S. kaltė nustatyta ne vien asmenų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nuteistųjų ir visų liudytojų parodymų patikimumą vertino lygindami juos tarpusavyje, taip pat su kitais byloje esančiais įrodymais.
7.5. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad nuteistojo P. M., kaip įtariamojo, duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir iš esmės sutampa, o „tai, jog nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė kiek kitokį kyšių davimo laiką (vietoj rugsėjo–spalio nurodė rugpjūtį–rugsėjį), nėra pagrindas jo parodymų vertinti kaip nepatikimų, atkreipiant dėmesį į tai, jog pats P. M. parodė, kad tikslaus laiko neprisimena“. Anot prokuroro, tai nėra esminis prieštaravimas ir „neturi reikšmės nuteistųjų veikų kvalifikavimui, jų apimčiai ir bausmės skyrimui“.
7.6. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistosios R. S. ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentais, susijusiais su P. M., kaip liudytojo, 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausos protokolo 49 iš 58 eilučių iš esmės žodis žodin nukopijavimą į jo, kaip įtariamojo, 2012 m. rugsėjo 6 d. protokolą, nurodo, kad parodymai yra užfiksuojami tokie, kokius juos duoda apklausiamasis. Anot prokuroro, nuteistasis P. M. abiejose apklausose nurodė tapačias nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl ir jų protokoluose tos aplinkybės yra užfiksuotos identiškai. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pats apklaustasis nurodytus parodymus patvirtino savo parašu.
8. Nuteistosios R. S. bei jos gynėjo advokato R. Tilindžio ir nuteistojo P. M. gynėjo advokato P. Jablonsko kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
9.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistosios R. S., jos gynėjo ir nuteistojo P. M. gynėjo kasaciniai skundai yra paduoti dėl, jų nuomone, padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių) pažeidimų. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
9.2. Kita vertus, kasatoriai skunduose atitinkamai nurodo, kad: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, o jų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių; teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus; R. S. kaltė neva paėmus kyšį abiejuose kaltinimo epizoduose grindžiama tik išimtinai nenuosekliais P. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs duomenys; 2012 m. rugsėjo 5 d. P. M. apklausos protokolo turinys neatitinka apklausos garso įrašo; iš P. M. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų matyti, kad visos esminės aplinkybės juose nurodytos abstrakčiai arba prieštaringai; tyrėja D. B., apklausiama 2012 m. rugsėjo 15 d. teisiamajame posėdyje, pripažino, kad pirmojoje apklausoje P. M. davė labai nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, o teismo posėdžiuose perklausytas P. M. 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausos įrašas patvirtina, kad šios apklausos metu buvo nurodomos prieštaringos, prieš tai su pareigūnais aptartos, aplinkybės nenurodant tikslesnių detalių; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra padarytos prieštaraujančios byloje esantiems dokumentams ir joje nustatytoms aplinkybėms išvados apie R. S. siekį neva veikti neteisėtai, t. y. aktyvius veiksmus vykdyti pirkimus supaprastinta tvarka ir neskelbiant jų Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje CVPIS; teismai neįvertino ir to, kad P. M. atstovaujama UAB „A.“ ir 2011, ir 2012 metais laimėjo tik dalį supaprastintų pirkimų; vertinant įrodymus dėl pirmo papirkimo P. M. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nes nei jis pats, nei liudytojai T. A., J. R. nieko neparodė apie 2011 metais vykdytą pirkimą ir 3000 Lt (868,86 Eur) kyšį; apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, analizuodama P. M. parodymus dėl kyšių davimo laiko (2011 metų rugsėjo pabaiga–spalio pradžia) ir jo parodymus parodymų patikrinimo vietoje, padarė nepagrįstą prielaidą, kad „toks neatitikimas yra normalus, nes praėjo daugiau nei vieneri metai nuo nusikalstamos veikos padarymo“, ir kt.
9.3. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo.
9.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų laikymosi
10. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nevertino byloje esančių R. S. teisinančių įrodymų. Be to, anot kasatorių, teismai neatsižvelgė į aplinkybes, paneigiančias nusikalstamos veikos sudėties buvimą R. S. veiksmuose, nepašalino abejonių dėl kaltinime išvardytų aplinkybių ir esminių prieštaravimų, esančių bendranuteistojo P. M. parodymuose, taip pat neįvertino įrodymų dėl jam daryto spaudimo.
11. Nuteistojo P. M. gynėjas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, joje esančius duomenis pripažino įrodymais ir juos vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatomis, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turėjo patikrinti jo ginamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir vertinti juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Kasatoriaus tvirtinimu, be nurodytų įrodymų, kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima patikrinti liudytojų T. A. ir J. R., o galų gale ir paties P. M. nurodytas aplinkybes, baudžiamojoje byloje nėra; kiti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nurodyti įrodymai yra netiesioginiai, išplaukiantys iš paties jo ginamojo paaiškinimų, kuriuos jis vėliau įvardijo kaip melagingus.
12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja teismo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
13. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (BPK 78 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamajame procese visi įrodymų šaltiniai, kaip tam tikros duomenų bazės, turi vienodą reikšmę ir, tik įvertinus bylos duomenis patikimumo aspektu, galima nustatyti jų svarbą konstatuojant tikrąsias bylos aplinkybes. Bylos duomenų vertė yra nustatoma ne pagal jų ryšį su įrodinėjamomis aplinkybėmis, o pagal jų patikimumą ir svarbą nustatant teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTczLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-173/2010">2K-173/2010</a>, 2K-235/2011).
14. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos aplinkybės ir nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tiesioginiais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Asmens kaltė gali būti grindžiama netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia, logiška grandine. Taigi tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kaip minėta, visais atvejais sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, tačiau visais atvejais gauti duomenys turi būti vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti vientisą loginę grandinę.
15. Be to, nagrinėjamų kasacinių skundų argumentų kontekste pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog anksčiau nurodyta BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, ar ne, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
16. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Teismas apklausė nuteistuosius R. S. ir P. M., liudytojus A. F., R. K., D. M., A. M., V. A., T. P., V. B., L. P., K. U., S. Š., R. Z., R. Z., J. G., A. M., K. K., P. M., A. S., T. A., J. R. ir, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, ikiteisminio tyrimo tyrėją D. B., taip pat, siekdamas patikslinti kai kurias aplinkybes, balsu perskaitė liudytojų A. F., R. K., D. M., V. A., T. P., P. M., J. G., nuteistojo P. M. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamojo duotus parodymus bei parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, o, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat kratos protokolo paskutinį lapą, telefoninių pokalbių suvestinę Nr. 7639, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. M. 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 4 d. nutarimus sunaikinti tyrimui reikšmės neturinčius garso įrašus, 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 10 d. sunaikinimo aktus, Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo M. K. 2012 m. gegužės 14 d., 2012 m. gruodžio 5 d. tarnybinius pranešimus, Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo T. A. 2012 m. rugsėjo 5 d. tarnybinį pranešimą, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį, pridėjo prie bylos nuteistojo P. M. teisiamajame posėdyje perskaitytus ir pateiktus paaiškinimus, jo gynėjo pateiktą baigiamąją kalbą, taip pat nuteistojo padėkos raštus, gimimo liudijimą, PVM sąskaitas-faktūras, nuteistosios R. S. pateiktą AB DnB banko pažymą, jos gynėjo pateiktą nuteistojo P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos garso įrašų stenogramą, nuteistąją apibūdinančią medžiagą, jos susirašinėjimą su Viešųjų pirkimų tarnyba, perklausė nuteistojo P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos garso įrašus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistuosius R. S., P. M. teisinančius, ir nuteistuosius kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – juos teisinančius – įrodymus. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2015 m. sausio 5 d. posėdyje nurodęs, kad nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, jog kai kurios reikšmingos bylai aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, taip pat atsižvelgęs į tai, kad teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, turi būti aktyvus, nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti liudytojus T. P., nuteistojo tėvą P. M., policijos pareigūną T. A. ir anksčiau teisme neapklaustą liudytoją policijos pareigūną J. R.
17. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos teisėtumo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir perklausė 2015 m. rugsėjo 5 d. P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos garso įrašus, apklausė patį nuteistąjį, balsu perskaitė jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip įtariamąjį 2012 m. rugsėjo 6 d., taip pat prokuroro nutarimą apklausti P. M. kaip specialųjį liudytoją, P. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo pabaigą ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo pradžią. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo pagrįstumą bei teisėtumą ir iš naujo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, motyvuotai konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems P. M. bei R. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, P. M. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 227 straipsnio 2 dalyje, R. K. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais“. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visetas – nuteistojo P. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu duoti parodymai, liudytojų T. A., J. R., P. M. tėvo P. M. parodymai, „taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos kontrolės ir įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys – paneigia ir apeliacinių skundų teiginius, jog skundžiamas nuosprendis paremtas išimtinai vienintelio P. M. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai“.
18. Nagrinėjimų skundų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su nuteistosios R. S., jos gynėjo ir nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinių skundų argumentais dėl P. M., kaip liudytojo apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos neteisėtumo, nurodęs, kad ši apklausa buvo atlikta pažeidžiant fundamentalias liudytojo teises neduoti parodymų prieš save, naudotis gynėjo paslaugomis, taip iš esmės suvaržant įstatymų garantuotas teises, konstatavo, kad šie P. M. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti pripažinti įrodymais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nutartyje šių parodymų nevertino ir jais nesivadovavo. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad tai, jog P. M., kaip liudytojo, parodymai apie savo galbūt padarytas nusikalstamas veikas negali būti pripažinti įrodymais, „nėra pagrindas vėliau duotus nuteistojo P. M. parodymus vertinti kaip nepatikimus kaltinimui pagrįsti“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad P. M. po 2012 m. rugsėjo 5 d. jo, kaip liudytojo apie savo paties galbūt padarytas nusikalstamas veikas, apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dar keturis kartus, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad visų šių apklausų, taip pat parodymų patikrinimo vietoje, metu nuteistasis P. M. dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių iš esmės davė tapačius parodymus. Duomenų apie atliekant šiuos procesinius veiksmus nuteistajam darytą spaudimą, išskyrus paties nuteistojo P. M. ir gynybos tvirtinimus, baudžiamojoje byloje nėra. Be to, pabrėžtina, kad atliekant nurodytus procesinius veiksmus dalyvavo ir nuteistojo gynėjas; ir nuteistasis, ir jo gynėjas pasirašė šių procesinių veiksmų protokolus ir pastabų dėl šių procesinių veiksmų nepateikė, jų teisėtumo neginčijo.
19. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistųjų R. S. ir P. M. baudžiamąją bylą BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi
20. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas „nemotyvavo esminių apeliacinio skundo argumentų atmetimo, t. y. tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo“, o nuteistojo P. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, nes nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų apie BPK 183 straipsnio reikalavimų pažeidimus, padarytus apklausiant jo ginamąjį kaip liudytoją.
21. Taigi kasatoriai, nors skunduose tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jų apeliacinius skundus buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.
22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
23. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2016 m. sausio 11 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios R. S. bei jos gynėjo ir nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinių skundų esminių argumentų ir pateikė išsamius motyvus, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.
24. Taigi nagrinėjant kasatorių apeliacinius skundus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo advokato Rolando Tilindžio bei nuteistojo P. M. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
