Baudžiamoji byla Nr. 2K-308-697/2016
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03021-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.8.;
1.2.18.10;
2.1.15.3.3.2.;
2.1.15.3.3.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,4 Eur) dydžio bauda, pagal 182 straipsnio 1 dalį 25 MGL (941,5 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė 40 MGL (1506,4 Eur) dydžio bauda.
Iš K. N. priteista Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 6262,45 Eur (21 623 Lt).
Skundžiamas ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. N. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL (941,5 Eur) dydžio bauda ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. N. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, K. N. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (1506,4 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. K. N. nuteistas už tai, kad būdamas VšĮ „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11, 21 straipsnius atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir buhalterinių įrašų teisingumą, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. apgaulingai tvarkė VšĮ „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2013 m. pagal 2012 m. kovo 19 d. apsaugos paslaugų teikimo sutartį Nr. 0047, kuria sutarties šalys VšĮ „A“ ir VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centras susitarė dėl VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro patalpų elektroninės ir video apsaugos 24 val. per parą, neįformino pirminiais apskaitos dokumentais VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centrui suteiktų paslaugų iš viso už 63 494,03 Lt (18 389,14 Eur) sumą ir šių paslaugų pajamų už 63 494,03 Lt (18 389,14 Eur) neįrašė į VšĮ „A“ tvarkytą 2013 m. buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ “A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013 m.; pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 2014 m. kovo 19 d. VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centras išrašė 204 000 Lt (59 082,48 Eur) PVM sąskaitą faktūrą serija INO Nr. 049 už neatliktus darbus; dėl šios neįvykusios ūkinės operacijos įrašymo 2014 m. sausio-kovo mėn. tvarkytoje buhalterinėje apskaitoje iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ „A“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.
2. Be to, K. N. nuteistas už tai, kad būdamas VšĮ „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį atsakingas už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, siekdamas išvengti 13 752 Lt (3982,85 Eur) pridėtinės vertės mokesčio 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. įrašė į VšĮ „A“ pridėtines vertės mokesčio deklaracijas už 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. žinomai neteisingus duomenis apie apmokestinamųjų tiekimų vertę ir neapskaičiavo sumokėtino 13 752 Lt (3 982,85 Eur) pridėtinės vertės mokesčio į valstybės biudžetą ir šiuos žinomai neteisingus duomenis apie VšĮ „A“ 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. gautas 65 484,40 Lt (18 965,59 Eur) pardavimo pajamas nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. balandžio 25 d. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Šiauliuose, Vilniaus g. 265, 7871 Lt (2279,6 Eur) pelno mokesčio 2014 m. balandžio 29 d. įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2013 metus kaip žinomai neteisingus duomenis apie VšĮ „A“ pelną, nes į šią deklaraciją neįtraukė gautų pajamų už 52 474,00 Lt (15 197,52 Eur), neapskaičiavo mokestinio laikotarpio veiklos pelno bei 7871 Lt (2279,6 Eur) pelno mokesčio, mokėtino į valstybės biudžetą, ir šiuos neteisingus duomenis apie VšĮ “A“ gautą pelną 2014 m. balandžio 29 d. pateikė elektroninio deklaravimo būdu Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Šiauliuose, Vilniaus g. 265.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis K. N. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendį, kuriais jis nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jis būtų išteisintas, byla jam būtų nutraukta, o civilinio ieškinio priteisimas būtų panaikintas.
3.1. Kasatorius aiškina, kad būdamas mokslininkas nutarė neatlygintinai atlikti akustinio triukšmo determinavimo gyvenamosiose aplinkose (Radviliškio ir Pakruojo savivaldybėse) tyrimą, panaudodamas VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro akustinio triukšmo matavimo įrangą. Įrangai buvo reikalinga apsauga, kurią jis, kaip asmuo, turintis apsaugos darbuotojo profesinę kvalifikaciją, galėjo suteikti, tačiau teikti jos individualiai nebuvo pagrindo, nes apsaugos darbuotojo pažymėjimas jam buvo išduotas kaip VšĮ „A“ darbuotojui. Dėl to tarp VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro ir VšĮ „A“ 2012 m. kovo 19 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią VšĮ „A“ ir VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centras susitarė, kad VšĮ “A“ teiks apsaugos paslaugas saugodama VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro triukšmo matavimo įrangą. Sutartyje buvo numatyta sąlyga, apibrėžianti sutarties vertę, tačiau ji negali būti laikoma kainos sąlyga, nes sutartimi nebuvo susitarta dėl pirkimo-pardavimo santykių, faktinių atsiskaitymų. Ji buvo reikalinga tam, kad būtų galima parodyti įstaigų veiklų apimčių proporcingumą. Svarbu ir tai, kad finansiniai santykiai tarp įstaigų realiai ir nesusikūrė, nes įstaigų finansinės galimybės to neleido, nebuvo ir užsakovų, galėjusių finansuoti tokius tyrimus. Ši aplinkybė užfiksuota sutarties pakeitime, sudarytame 2012 m. kovo 20 d., pagal kurį kiekviena šalis už atliekamas veiklas viena kitai pinigų nemoka ir veikia proporcingai. Pagal sutartį tyrimo ir apsaugos paslaugų teikimas buvo suskirstytas į keturis etapus, tačiau dėl tyrimo specifikos (darbo valandų skaičius priklausė nuo iš anksto nenumatomų veiksnių – hidrometereologinių reiškinių, antropogeninių veiksnių ir pan.) abiejų įstaigų veiklų indėlio proporcingumas galėjo būti įvertintas tik atlikus visą tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam vienareikšmiškai nurodė, jog jei nebus PVM sąskaitų faktūrų už apsaugos paslaugas, tai jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgdamas į Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnį, pagal kurį vienas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos uždavinių padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, ir vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo pareigūnų rekomendacija, jis išrašė avansinę PVM sąskaitą faktūrą. Dėl to buvo padaryta esminė klaida, nes turėjo būti pasirinktas valdymo (vidinis) dokumentas, o ne finansinės apskaitos dokumentas. Avansinė PVM sąskaita faktūra už neatliktus darbus yra niekinis dokumentas ir turėtų būti vertinamas kaip negaliojantis. Dėl įvykusios klaidos tvarkant buhalterinę apskaitą PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą ir atitinkamai įtrauktos apskaičiuojant ir nurodant mokėtiną PVM deklaracijose. Kasatorius pabrėžia, kad deklaruojant mokėtiną PVM nebuvo tikslo slėpti pelno ar PVM, nes realių pajamų nebuvo veikos darymo metu, jos nebuvo numatomos ir ateityje, taigi nebuvo mokestinės bazės, nuo kurios turėtų būti mokami mokesčiai. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad sutartis tarp VšĮ „A“ ir VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro buvo neatlygintino pobūdžio, akcentavo PVM sąskaitas faktūras kaip finansinius dokumentus ir, nukrypdami nuo Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, nepagrįstai padarė išvadą, kad buvo padaryta žala.
3.2. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas pažeidžiant teisės aktus, kaip dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan., tačiau jis tokių veiksmų nepadarė. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nenurodyta, kokie buhalterinės apskaitos pažeidimai nulėmė, kad nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl nenustatyti ir būtini jo veikos padariniai, kurie yra būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog pats apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo pobūdis leidžia daryti išvadą, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nekyla, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir iš tokios veiklos gaunamo turto teisinės padėties. Veiklos neteisėtumą parodo pats mechanizmas, per kurį pasisavinamas turtas ar kitaip neteisėtai gaunamos lėšos ir kuris dangstomas apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Šioje byloje turto pasisavinimo mechanizmas nėra nustatytas, todėl santykiai tarp VšĮ „A“ ir VšĮ Šiaulių universiteto vadybos inovacijų centro vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėjo būti įtvirtinti tik valdymo (vidaus) apskaitos dokumentais, o ne finansiniais apskaitos dokumentais. Padarius tai klaidingai, kilo teisinis ginčas. Kasatorius pažymi, kad finansiniai teisiniai santykiai realiai nebuvo sukurti, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai apie kokius nors finansų teisės pažeidimus, nesumokėtus mokesčius ir pan. Kasatorius tvirtina, kad stengėsi tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes buvo laikytasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsakingai buvo tvarkoma ir valdymo (vidaus) apskaita. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių paaiškinimų nepaneigė jokiais įrodymais, todėl juos turėjo vertinti kaip įrodymus, suteikiančius teisinį pagrindą jį išteisinti. Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovės J. Gubanovienės paaiškinimai negali būti vertinami kaip jo kaltę patvirtinantys įrodymai, nes civilinis ieškovas gali pasisakyti tik dėl civilinio ieškinio ir negali analizuoti įrodymų, be to, atstovės paaiškinimai dėl civilinio ieškinio dydžio, kiek jie susiję su pelno mokesčiu, netikslūs. Liudytojai buhalteriai B. M. Z., M. J. svarbių duomenų bylai nepateikė, todėl jų paaiškinimai teisme įrodomosios galios neturi. Kasatorius tvirtina, kad jis neturėjo nei tikslo, nei motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, nes visas ūkines operacijas, neišreikštas pinigais, įtraukė į buhalterinę apskaitą, buhalterinės apskaitos dokumentų neslėpė, jų nesugadino ir nesunaikino. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Ši praktika derinasi su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Šioje byloje yra susiformavę tik civiliniai teisiniai santykiai tarp dviejų viešųjų įstaigų, nesiekiant sukurti finansinių teisinių santykių, tačiau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir patarus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, viena įstaiga išrašė avansinę PVM sąskaitą faktūrą, kita išrašė tokio pat dydžio PVM sąskaitą faktūrą ir įtraukė jas į buhalterinę apskaitą. Kadangi įstaigos sutartyje nebuvo numačiusios mokėjimų ir jų neplanavo, darytina išvada, kad tarp įstaigų atliktas vienkartinis veiksmas negali būti vertinamas kaip aplaidus ar apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Iš šios situacijos nekyla ir mokestinis ginčas, nes visą sutarties galiojimo laiką tarp įstaigų necirkuliavo jokie piniginiai srautai. Kasatoriaus teigimu, situacija vertintina kaip įstaigos valdymo (vidaus) apskaitos taisyklių pažeidimas, kuris negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, o galėtų būti vertinamas nebent kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnio 1 dalyje.
3.3. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami jo veiką pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, jis neatliko veiksmų, aprašytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, nes nieko neslėpė, dokumentus pateikė valstybės institucijai, kaip to reikalauja įstatymas. Siekdamas veikti teisėtai, juridinis asmuo privalo deklaruoti duomenis apie pajamas, pelną ir turtą, todėl klaida buhalterinėje apskaitoje, šiuo atveju įtraukimas į buhalterinę apskaitą finansinio pagrindo neturinčių dokumentų (jie turėjo būti įtraukti į valdymo (vidinę) apskaitą), atsispindi ir duomenų deklaracijose kaip neteisingi duomenys. Dėl to priskaičiuoti mokesčiai nėra pagrįsti ir turėtų būti vertinami kaip neturintys teisinio pagrindo, nes tyčinių veiksmų tvarkant buhalteriją nebuvo. Kasatorius pažymi, kad PVM sąskaitas faktūras išrašė, nes taip nurodė Finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnas, vėliau jos buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą ir atsispindėjo pateiktose PVM deklaracijose. Vėliau jis pateiktas PVM deklaracijas atšaukė, nes tokia galimybė yra numatyta įstatyme, bet dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno spaudimo, pasireiškusio grasinimu sunkia atsakomybe, jis vėl išrašė PVM sąskaitas faktūras. Ši aplinkybė rodo, kad jis buvo verčiamas daryti nusikalstamą veiką.
3.4. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktą mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė sumokėti mokestį. Dėl to šioje byloje mokesčių mokėtojas buvo VšĮ „A“, o ne jis, K. N., kaip fizinis asmuo, ir todėl dėl nesumokėtų mokesčių patirtos žalos teismai negalėjo iš jo priteisti. Svarbu ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl mokesčių nesumokėjimo atsiradusi žala negalėjo būti atlyginta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šia aplinkybe nebuvo pasinaudota. Kasatorius pažymi, kad juridinio asmens vadovas yra tik juridinio asmens atstovas, vykdantis atitinkamas juridinio asmens prievoles, disponuodamas juridinio asmens turtu. Jei ribotos atsakomybės juridinio asmens vadovas tampa atsakingas už juridinio asmens mokestines prievoles, faktiškai ribotos atsakomybės juridinis asmuo tampa neribotos atsakomybės juridiniu asmeniu. Šioje byloje teismai turėjo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą ir to neatlikimo teisinius padarinius, o to nepadarius, laikytina, kad civilinis ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui ir turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas.
3.5. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje atliktas įrodymų vertinimas ir faktų nustatymo argumentavimas neatitinka įstatymų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, jis teigia, kad apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteisingo Buhalterinės apskaitos įstatymo ir verslo apskaitos standartų taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus atsakė formaliai, todėl neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir netinkamai motyvavo savo išvadas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis).
4. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo nuteistojo K. N. kasacinį skundą atmesti.
4.1. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė realių buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimų, įstatyme aprašytų šios veikos padarinių, taip pat neįvertino to, kad nuteistojo veika galėtų būti vertinama tik kaip administracinis teisės pažeidimas. Prokuroro nuomone, kasatorius, pateikdamas tokius argumentus, kitaip vertina teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, savaip ir tik sau palankia linkme interpretuoja bylos įrodymus, dalį duomenų ignoruoja, taip iš esmės neigdamas kaltę. Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad proceso dalyvių nuomonės ar versijos nėra prioritetas priimant galutinį sprendimą byloje. Gynybos teiginių ar keliamų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip norėtų nuteistasis, savaime proceso kodekso normų nepažeidžia, o įrodymų vertinimas yra teismo, bet ne atskiro proceso dalyvio, tarp jų ir kaltinamojo, prerogatyva. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino ne tik liudytojų paaiškinimus, bet ir kitą bylos medžiagą, taip pat ir specialisto išvadą, jos duomenis pagrįstai sugretino su kita bylos medžiaga. Kasatoriaus teiginiai, kad vertinant specialisto išvadą nebuvo atsižvelgta į jo nurodytus duomenis, paneigti tuo, kad tik nuteistojo keliamos versijos prieštarauja specialisto išvadai, o kiti bylos duomenys patvirtina specialisto išvados teiginius. Prokuroro manymu, įrodymų patikimumo prasme teismai tinkamai pasirinko tuos duomenis, kurie gauti procesiniu keliu ir kurie, sugretinti į vientisą grandinę, vieni kitus papildo arba patikslina. Nuteistojo aiškinimas dėl jo veikos vertinimo kaip administracinio teisės pažeidimo pagrįstai ir motyvuotai atmestas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino susiformavusius teisinius santykius tarp dviejų viešųjų įstaigų, faktą, kad realiai įmonės apsauga nebuvo vykdoma, dirbo apsaugos darbuotojai, tačiau į apskaitą tokie darbai nebuvo įtraukti ir remdamasis šiais duomenimis padarė išvadą, kad nuteistojo veika atitiko jam inkriminuotą veiką. Atsiliepime prokuroras kitų teisinių argumentų nekartoja, tiesiog jiems pritaria. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus iškeltus apelianto reikalavimus ir juos tinkamai aptarė, o tai, kad nuteistojo netenkina teismo pozicija, nereiškia, kad teismas suklydo, o jo sprendimas paremtas prielaidomis ir dėl to nepagrįstas. Prokuroras pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van der Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92).
4.2. Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde ginčijamais teismų sprendimais faktiškai nustatyta, kad nuteistasis sąmoningai įrašė į deklaraciją neteisingus duomenis, o tokį dokumentą pateikė valstybės įgaliotai institucijai, administruojančiai mokesčių klausimus. Iš teismų praktikos išplaukia, kad tada, kai apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, sutaptyje vykdoma ir kita veika –mokesčių slėpimas ar vengimas. Mokestinėse bylose apgaulė gali pasireikšti ne vien siekiu užvaldyti svetimą turtą ar pasisavinti patikėtą turtą, bet ir siekiu išvengti tam tikrų, šiuo atveju mokestinių, prievolių. Dėl to teismai pagrįstai nuteistajam inkriminavo mokesčių vengimą sutaptyje su apgaulinga buhalterine apskaita. Išteisinimas dėl sukčiavimo nekeičia jo veikos kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnį esmės.
4.3. Prokuroras pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme baudžiamosios teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl teisingai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.
4.4. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad, įvertinus ginčijamus teismų sprendimus neperžengiant kasacinio skundo ribų, darytina išvada, kad nei vertinant įrodymus, nei nustatant faktines bylos aplinkybes, nei surašant sprendimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305, 331 straipsniai) procesinių klaidų nepadaryta. Nuteistojo veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Dėl to naikinti teismų sprendimus kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
5. Atsiliepimu į kasacinį skundą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė Jurgita Gubanovienė prašo atmesti kasacinį skundą.
5.1. Atsiliepime nurodoma, kad K. N., kaip VšĮ „A“ vadovas, savo neteisėtais veiksmais iškreipė mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių ir to siekė, už šias veikas jis buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla, kai yra trys sąlygos: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp kaltininko veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Nurodytos aplinkybės šioje byloje nustatytos. K. N. atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, dėl kurių civiliniam ieškovui buvo padaryta žala – į valstybės biudžetą nebuvo sumokėti 2279,6 Eur pelno mokesčio ir 3982,85 Eur PVM. Nuteistojo veiksmai nulėmė dalies įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir buvo žalos atsiradimo valstybės finansų sistemai tiesioginė ir pagrindinė priežastis, t. y. byloje įrodyta, kad tarp neteisėtų veiksmų ir nusikalstamų veikų padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje taip pat nustatyta, kad K. N. buvo VšĮ „A“ vadovas tuo laiku, kai buvo padaryta žala valstybei biudžetui. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už įmonės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Šiuo atveju juo buvo K. N. Dėl to jis privalo atlyginti valstybei savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.
6. Skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei civilinio ieškinio
7. BK 220 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, su 2004 m. liepos 5 d. įstatymų Nr. IX-2314, 2011 m. birželio 21 d. įstatymų Nr. XI-1472, pakeitimais).
7.1. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai.
7.2. BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.
7.3. BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog už dokumentų pateikimą atsakingas asmuo suvokia, kad jis pateikia žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori. Kadangi BK 220 straipsnio dispozicijoje yra numatyta formalinė nusikalstamos veikos sudėtis, tai ji nenumato materialios kilmės padarinių. Jei padarant šią veiką – pateikiant neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą, yra padaroma finansinė ar kitokia turtinė žala, tai tokie veiksmai yra kvalifikuojami kaip nusikalstamų veikų sutaptis su BK 182, 183 straipsniuose numatytomis veikomis.
7.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino K. N. veikos, numatytos BK 220 straipsnyje, subjektu, kadangi ir pats K. N. nurodė, kad VšĮ,,A“ deklaracijas jis pateikdavo valstybinėms įstaigoms, nes jis tam turėjo įgaliojimus, buvo pasirašęs sutartis su Valstybine mokesčių inspekcija, „Sodra“.
7.5. Bylos proceso metu buvo nustatyti K. N. veiksmai 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. įrašant į VšĮ „A“ pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas už 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. žinomai neteisingus duomenis apie apmokestinamųjų tiekimų vertę neapskaičiavus sumokėtino 13 752 Lt (3982,85 Eur) pridėtinės vertės mokesčio į valstybės biudžetą ir šiuos žinomai neteisingus duomenis apie VšĮ „A“ 2013 m., 2014 m. sausio–kovo mėn. apskaičiuotas pardavimo 65 484,40 Lt (18 965,59 Eur) pajamas, siekiant išvengti 13 752 Lt (3982,85 Eur) pridėtinės vertės mokesčio nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. balandžio 25 d., elektroninio deklaravimo būdu pateikiant Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Šiauliuose, Vilniaus g. 265. Taip pat teismai pagrįstai pripažino, kad K. N. 2014 m. balandžio 29 d. įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2013 metus žinomai neteisingus duomenis apie VšĮ „A“ pelną, nes į šią deklaraciją buvo neįtraukta apskaičiuotų pajamų už 52 474 Lt (15 197,52 Eur), neapskaičiuotas mokestinio laikotarpio veiklos pelnas ir 7 871,00 Lt (2279,60 Eur) pelno mokesčio mokėtino į valstybės biudžetą.
7.6. Šiuos neteisingus duomenis apie VšĮ „A“ apskaičiuotą pelną 2014 m. balandžio 29 d. pateikus elektroninio deklaravimo būdu Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Šiauliuose, Vilniaus g. 265, tokius veiksmus teismai pagrįstai pripažino neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną pateikimu ir teisingai kvalifikavo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.
7.7. Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad dėl įvykusios klaidos tvarkant buhalterinę apskaitą pridėtinės vertės sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, taip pat atitinkamai įtrauktos apskaičiuojant ir nurodant mokėtiną pridėtinės vertės mokestį deklaracijose. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad deklaruojant mokėtiną pridėtinės vertės mokestį nebuvo tikslo slėpti pelno ar pridėtinės vertės mokesčio, nes realių pajamų nebuvo veikos darymo metu, jos nebuvo numatomos ir ateityje, taigi nebuvo mokestinės bazės, nuo kurios turėtų būti mokami mokesčiai. Kaip jau buvo minėta, BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra numatyta formalinė nusikalstamos veikos sudėtis, todėl veika yra baigta užpildžius mokestinius dokumentus žinomai neteisingais duomenimis ir šiuos dokumentus – pridėtinės vertės bei pelno mokesčio deklaracijas – pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tyčinis neteisingų duomenų pateikimas valstybės institucijai patvirtina, jog šie veiksmai buvo atlikti siekiant išvengti mokesčių. K. N. vadovavo VšĮ „A“, dėl to atitinka specialaus subjekto požymius, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, todėl gerai suprato, kad užpildydamas mokestinius apskaitos dokumentus neteisingais duomenimis ir juos pateikdamas įgaliotai valstybės institucijai veikia neteisėtai, deklaracijose nurodytos sumos daug kartų viršija 10 MGL dydį, todėl tokie veiksmai yra pavojingi ir atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius. Nepagrįstas ir K. N. teiginys, kad pridėtinės vertės mokesčio sąskaitas-faktūras jis užpildė ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymu, nes byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos–faktūros surašytos ir K. N. pasirašytos 2014 m. kovo 19 d., o ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2014 m. balandžio 4 d.
8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat teisingai kvalifikavo K. N. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
8.1. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą, t. y. už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši veika numato padarinius, kurie susiję su buhalterinės apskaitos dalyku – veiklos, turto, nuosavu kapitalo, įsipareigojimų dydžio nustatymo galimybe pagal ūkio subjekto buhalterinės paskaitos dokumentus.
8.2. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2014">2K-233/2014</a>, 2K-7-176-303/2015).
8.3. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471/2011, 2K-7-330/2011, 2K-7-176-303/2015).
8.4. Aktualu šiai bylai yra tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama neteisėtai įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne finansinė, turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl iš esmės nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėta veika tik tada, kai pasisavinamas turtas ar kitaip neteisėtai gaunamos lėšos, kuris dangstomas apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, o tai šioje byloje nėra nustatyta. Su šiuo teiginiu galima būtų sutikti tik tuo aspektu, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas ar neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas dažniausiai yra susijęs su neteisėtu siekimu mokesčių pavidalu įgyti, pasisavinti turtą, pinigines lėšas ar teisę į jas arba panaikinti pinigines prievoles. Tais atvejais, kai yra įgyjamas ar pasisavinamas turtas ar teisė į jį, piniginės lėšos ar panaikinamos piniginės prievolės, tokios veikos, remiantis atliktų veiksmų pobūdžiu, yra kvalifikuojamos ne tik pagal BK 220 ar 222 straipsnius, bet ir pagal atitinkamus BK straipsnius, numatančius atsakomybę už neteisėtą turto įgijimą ar pasisavinimą.
9. Tačiau kolegija pritaria kasacinio skundo teiginiams, kad nepagrįstai iš K. N. buvo priteista turtinės prievolės – mokėtinų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 13 752 Lt (3982,85 Eur) pridėtinės vertės mokesčio ir 7871 Lt (2279,6 Eur) pelno mokesčio. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, jog šis klausimas gali būti nagrinėjamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
9.1. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Į turtinės žalos sąvoką pagal šį straipsnį įeina turtinė žala ir kiti materialiniai nuostoliai, susiję su nusikaltimo padarymu, kai atsiradusią žalą ir kaltininko veiksmus jungia priežastinis ryšys.
9.2. Kaip jau buvo minėta, BK 220 straipsnio dispozicija yra su formaliaisiais veikos požymiais, todėl nenumato materialių padarinių, t. y. turtinės žalos padarymo. Šios veikos subjektyvusis požymis – siekimas išvengti mokesčių – yra nusikalstamos veikos motyvas ir neapima padarinių, kurie kyla išvengiant mokesčių, panaikinant mokestinę prievolę ar įgyjant pinigines lėšas. Jei tokie padariniai atsiranda, tai tokie veiksmai kartu su BK 220 straipsniu kvalifikuotini ir pagal kitus BK straipsnius.
9.3. BK 222 straipsnio 1 dalis numato veikos padarinius, tačiau šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai taip pat nėra susiję su neteisėtu turto ar teisės į turtą įgijimu, piniginės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Jei vykdant apgaulingą buhalterinę apskaitą yra įgyjamas svetimas turtas ar kitu pavidalu neteisėtai gaunama turtinė nauda, tai tokie veiksmai kartu su BK 222 straipsniu turi būti kvalifikuojami pagal atitinkamus BK straipsnius.
9.4. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir teismų praktikoje, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir jokie tiesioginiai turtiniai padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>).
9.5. Remiantis išdėstytais argumentais ir anksčiau išnagrinėtose kasacinėse bylose įtvirtinta teismų praktika, pakeistinos apeliacinės instancijos bei pirmosios instancijos teismų nuosprendžių dalys, kuriomis priteista iš K. N. 6262,45 Eur Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai. Kadangi nuosavybės teisių apribojimas K. N. turtui buvo nustatytas dėl pareikšto civilinio ieškinio atlyginimo užtikrinimo Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, tai ši procesinė prievartos priemonė naikintina.
10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a:
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendį, kuriuo paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendis dėl 6262,45 Eur priteisimo iš K. N. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, panaikinant 6262,45 Eur priteisimą iš K. N.
Panaikinti K. N. laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jam priklausantį turtą – žemės sklypą, esantį Šiaulių m. sav., Šiaulių m., (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris Nekilnojamojo turto registre: Nr. (duomenys neskelbtini).
Kitos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies nekeisti.
Teisėjai: Aurelijus Gutauskas
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
