Baudžiamoji byla Nr. 2K-309-507/2016
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00175-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8; 1.1.10.1; 1.2.17.3; 2.1.7; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Gintaro Godos (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. E. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžiu taip pat išteisinta V. E., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. E. nuteistas už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, būtent: pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr.4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1, 2.2 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėnesio pradžios iki 2013 m. gegužės 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 4172 pakelius cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 290 pakelių cigarečių „Minsk City“, 703 pakelius cigarečių „Minsk Capital“, nepaženklintus Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 40 501,45 Lt (11 730 Eur), ir šias neteisėtai įgytas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes nuo 2013 m. gegužės mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos ir valandos, iki 2013 m. gegužės 11 d. 15.15 val. laikė išsinuomotame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), kol Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai rado ir paėmė cigaretes bei sulaikė A. E.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. E. prašo panaikinti nuosprendį ir bylą jam nutraukti, o pripažinus, kad nuosprendis pagrįstas, skirti jam švelnesnę alternatyvią bausmę arba, paskyrus minimalią laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
2.1. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
2.2. Pasak kasatoriaus, yra neginčijamai įrodyta, kad jis neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos, būtent: įgijo ir laikė išsinuomotame garaže akcizais apmokestinamas prekes – 2500 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 19 603,80 Lt (5677,65 Eur). Tokia veika, atsižvelgiant į ankstesnį jo nubaudimą už analogišką veiką, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1632 straipsnio 7 dalį, tačiau ne baudžiamąją atsakomybę pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, jo pripažinimas kaltu ne pagal ATPK, o pagal baudžiamąjį įstatymą yra akivaizdus pažeidimas.
2.3. Kasatorius teigia, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpcijos principą, visas abejones ir prieštaravimus vertino nuteistojo nenaudai, savo išvadų nepagrindė patikimais ir neginčijamais įrodymais, netinkamai vertino A. E. ir jo kviestų liudytojų pateiktus įrodymus, o nuteistojo kaltę padarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką iš esmės įrodinėjo vien suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų policijos pareigūnų B. T., N. K., V. K. ir S. K. parodymais. Kasatoriaus įsitikinimu, išankstinę nuomonę dėl jo kaltės turėjo ir abiejų instancijų teismai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik išdėstė minėtų policijos pareigūnų parodymų esmę, tačiau jų nedetalizavo ir neanalizavo juose esančių prieštaravimų, kurie aiškiai rodo, kad policijos pareigūnų parodymai teisingi tik iš dalies, be to, skiriasi dėl esminių bylos aplinkybių. Kratą A. E. nuomojamame garaže atlikę pareigūnai susipainiojo aiškindami apie tai, kaip atsirado prie minėto garažo, o suprasdami, jog dėl nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnyje, kriminalinės žvalgybos tyrimas negalėjo būti atliekamas, davė melagingus parodymus. Be to, kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai neįrodė, kad tik jis vienas disponavo visomis įvykio vietos apžiūros metu rastomis cigaretėmis. Kasatorius nurodo, kad jis viso teisminio proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad garaže laikė 2500 pakelių kontrabandinių cigarečių, o kitos garažo rūsyje rastos cigaretės priklausė jo buvusios sutuoktinės V. E. broliui P. J. Pats P. J. patvirtino, kad dalis garaže rastų kontrabandinių cigarečių priklauso jam, tačiau teismas šiuos jo parodymus ignoravo ir padarė nemotyvuotą išvadą, kad P. J. siekė padėti A. E. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Anot kasatoriaus, teismai visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kur buvo surastos cigaretės, nors jis aiškiai nurodė, kad jam priklausančios cigaretės buvo sudėtos maišuose ir laikomos garaže, o likusios cigaretės priklausė P. J. ir buvo laikomos garažo rūsyje. Policijos pareigūnai visas cigaretes nufotografavo, sunešę jas į vieną vietą, t. y. visai ne ten, kur jos buvo surastos. Kasatorius pažymi, kad teismai šių jo parodymų nepaneigė ir neįrodė, jog tik jis vienas disponavo visomis garaže rastomis cigaretėmis, be to, savo nekaltumo įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė A. E. Pasak kasatoriaus, jis teismams nuosekliai ir suprantamai paaiškino savo pirminio prisipažinimo priežastis, t. y. atsakomybę prisiėmė nežinodamas, kad garaže laikomų cigarečių kiekis yra didelis ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė, bei nenorėdamas į tai painioti ir P. J., tačiau teismai šiuos jo parodymus vertino subjektyviai. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai nevertino to, jog nebuvo pateikta objektyvių jo kaltės įrodymų, t. y. nebuvo ieškota ir nustatyta, ar ant visų garaže rastų maišų, kuriuose buvo sukrautos cigaretės, yra A. E. rankų pirštų atspaudai, kaip ir nebuvo tikrinta, ar ant jų nėra P. J. rankų pirštų atspaudų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo slapta kontroliuojami jo telefoniniai pokalbiai, kurių metu jis V. E. nurodė, kad jam priklausė penkios dėžės cigarečių, o likusios ne jam, tačiau teismai visiškai nepasisakė dėl užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio.
2.4. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes motyvuotai nepasisakė dėl A. E. apeliacinio skundo esmės, išsamiai ir motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taigi iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo, ar teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti visi liudytojai, ar tarp šių liudytojų parodymų nebuvo prieštaravimų, ar jie išsamiai atsakė į proceso dalyvių klausimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į apeliaciniame skunde nurodytus policijos pareigūnų parodymų neatitikimus.
2.5. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė už nusikalstamą veiką, kuri priskirtina prie nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai. Pagal teismų praktiką asmenims, kurie padaro tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, taikoma su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. BK 1992 straipsnio 1 dalyje yra numatytos dvi bausmės rūšys – bauda arba laisvės atėmimas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jis jau yra ankščiau teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, nors tai buvo prieš beveik aštuonerius metus ir tada bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, akivaizdžiai turėjo skirti alternatyvią arba švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nes taip būtų pasiekti bausmės tikslai. Kasatoriaus teigimu, skiriant laisvės atėmimo bausmę buvo atsižvelgta tik į jo praeitį, bet ne dabartinę veiklą ir kitas aplinkybes. Kartu kasatorius pažymi, kad šiuo metu formuojama tokia valstybės politika baudžiamosios teisės srityje, kad net už sunkų nusikaltimą nuteistas asmuo mažesne nei ketverių metų laisvės atėmimo bausme turi teisę į jam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, taikant baudžiamojo poveikio priemones. Pasak kasatoriaus, net ir pripažinus jį kaltu dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestintomis prekėmis, atsižvelgus į jo asmenybę, praeityje padarytas nusikalstamas veikas, už kurias jam skirtas bausmes visiškai atliko, ir skyrus minimalią laisvės atėmimo bausmę, yra galimybė, taikant BK 75 straipsnio normas, atidėti jos vykdymą ir skirti jam įstatyme numatytus įpareigojimus. Tokios galimybės žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai nesvarstė.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir BPK pažeidimų nepadarė. Pasak prokuroro, teismai pagal savo vidinį įsitikinimą patikrino ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, išsamiai argumentavo, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitus pripažino objektyviais ir patikimais, ir kodėl bei kokiais įrodymais remiantis padarė išvadą dėl A. E. kaltės padarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, visi byloje esantys įrodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir yra tiesiogiai susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, jų patikimumas ir teisingumas buvo patikrinti bei įvertinti teisme.
3.2. Prokuroras teigia, kad teismas, skirdamas A. E. bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl paskirtos bausmės rūšies bei dydžio ir aiškiai argumentavo, kodėl A. E. paskirtos bausmės vykdymas negali būti atidėtas. Pasak prokuroro, A. E. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnės bausmės paskyrimas, jos vykdymo atidėjimas neleistų pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
3.3. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų. Be to, apeliacinės instancijos teismas atlikto byloje įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė liudytoją P. J. ir argumentuotai įvertino jo parodymus.
4. Nuteistojo A. E. kasacinis skundas atmestinas.
5. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Dėl A. E. nuteisimo pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį
6. BK 1992 straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) – gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2013, 2K-398-511/2015).
6.1. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. E. nuomojamame garaže buvo rasta ir paimta akcizais apmokestinamų prekių: 4172 pakeliai cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 290 pakelių cigarečių,,Minsk City“, 703 pakeliai cigarečių „Minsk Capital“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė su mokesčiais yra 40 501,45 Lt (11 730 Eur). Viso bylos nagrinėjimo teisme metu A. E. neneigė neteisėtai disponavęs akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, tačiau nesutiko su jam inkriminuotų cigarečių pakelių kiekiu, teigdamas, kad jis įgijo ir laikė išsinuomotame garaže tik 2500 pakelių cigarečių, o likusios garaže rastos cigaretės priklausė P. J. Žemesnės instancijos teismai šią nuteistojo gynybos versiją motyvuotai atmetė ir konstatavo, kad visos A. E. nuomojamame garaže rastos ir paimtos cigaretės priklausė būtent A. E. Kartu teismai padarė išvadą, kad A. E. suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, todėl šį nusikaltimą padarė tyčia. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra nauji ir abiejų instancijų teismams nagrinėjant bylą buvo žinomi. Su šiais argumentais susijusios bylos aplinkybės yra tirtos ir motyvuotais įvertintos, atsižvelgiant į bylos duomenų visetą.
6.2. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. E. padaryta veika atitinka BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismų sprendimuose padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad A. E. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismų išvados dėl nuteistojo A. E. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarytos įvertinus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą: paties nuteistojo A. E. parodymus, liudytojų policijos pareigūnų N. K., B. T., S. K., V. K., V. R. parodymus, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis ir kitus rašytinius bylos įrodymus, gautus BPK nustatyta tvarka. Visi bylos duomenys kruopščiai aptarti ir palyginti tarpusavyje. Priimti procesiniai sprendimai logiški ir motyvuoti. Tai, kad žemesnės instancijos teismai bylos įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
6.3. Pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 5 punktą vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, teritorijas, patekti į transporto priemones. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 7 punktą pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus) ar turėdamas duomenų, kad nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) yra rengiamas, daromas ar buvo padarytas, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę pagal kompetenciją vykdyti kriminalinę žvalgybą, atlikti ikiteisminį tyrimą, administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) tyrimą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai, įgyvendindami policijos uždavinius ir atlikdami jiems nustatytas funkcijas, tikrino informaciją apie galimą A. E. neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis. Bylos duomenimis, policijos pareigūnai nei sekimo, nei kitų kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų nevykdė, techninių priemonių nenaudojo. Tikrindami informaciją policijos pareigūnai kartais pravažiuodavo pro A. E. namus, jo nuomojamą garažą, periodiškai juos stebėjo, tačiau nieko nefiksavo. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad policijos pareigūnai vykdė kriminalinės žvalgybos veiksmus, nors dėl nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnyje, kriminalinės žvalgybos tyrimas negali būti atliekamas, taip pažeidė Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ikiteisminis tyrimas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas A. E. sulaikius nusikaltimo vietoje, o visi duomenys, kuriais buvo grindžiamas nuteistojo kaltumas, gauti BPK nustatyta tvarka.
7. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, A. E. padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai jį nuteisė.
Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo
8. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindas šioje byloje nenustatytas.
8.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.
8.2. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai argumentavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam paskirtą bausmės rūšį ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai nurodė, kodėl nuteistajam A. E. paskirta bausmė, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir yra teisinga. Taigi, skiriant bausmę nuteistajam, buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė.
9. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-362/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-362/2012">2K-362/2012</a>, 2K-91/2014).
9.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Nagrinėjamoje byloje reali laisvės atėmimo bausmė A. E. buvo paskirta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nenustačius pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir tai išsamiai aptarus teismų sprendimuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, atsižvelgę į tai, jog A. E. analogiškas neteisėtas veikas vykdo ne pirmą kartą, yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nedaro jokių pozityvių išvadų iš ankstesnių teistumų, nesistengia pasitaisyti bei pakeisti savo gyvenimo būdo, neturi aiškaus pragyvenimo šaltinio, be to, paskirtų baudų tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose bylose nemokėjo, jos buvo keičiamos kitomis nuobaudomis ar bausmėmis, ir nuspręsdami, kad bausmės tikslai taikant bausmės vykdymo atidėjimą nebus pasiekti, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų sprendimuose pateiktų motyvų, teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, be kitų nusikalstamą veiką ir nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių, spręsdami bausmės klausimą, atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis palaiko artimus ryšius su savo vaikais, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi, teismų sprendimai netaikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo ir skirti realią laisvės atėmimo bausmę yra pagrįsti. Nuteistajam A. E. bausmė paskirta laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį ir yra tinkamai individualizuota, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo
10. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasacinėje praktikoje (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016) išaiškinta, kad BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Kita vertus, šio reikalavimo nereikia suprasti kaip įpareigojimo apeliacinės instancijos teismui pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, pavyzdžiui, gali būti nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį.
10.1. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paduoto apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertino nuteistojo A. E., liudytojų parodymus, palygino juos tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos įrodymais. Kartu apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) pagal nuteistojo A. E. apeliaciniame procese iškeltas abejones, kurio metu apklausė liudytoją P. J. Įvertinęs minėto liudytojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išanalizavo ir įvertino užfiksuotų A. E. ir V. E. telefoninių pokalbių turinį, motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo A. E. apeliacinio skundo argumentų dėl tyrėjos V. R. veiksmų, taip pat dėl A. E. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodymų byloje pakankamumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ne tik patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą bylos aplinkybių išnagrinėjimą ir gautų duomenų vertinimą, bet ir atliko byloje įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertino bylos proceso metu gautus įrodymus. Skundžiamoje nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo A. E. skundo esminių argumentų, pateikti išsamūs motyvai, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
11. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. E. apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
12. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. E. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
