M. L. pagal BK 182 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-303-507/2016

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00801-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2; 1.2.17.6; 2.1.7; 2.1.14

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Gintaro Godos (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajam M. L., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo, iš dalies patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Linos Svidinskaitės-Ridikės ir nukentėjusiųjų V. Ž. ir I. Z. Ž. apeliacinius skundus, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. išteisinamasis nuosprendis pakeistas.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu M. L. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. Ž. ir I. Z. Ž. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalis dėl M. L. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį pakeista, ją panaikinant, ir dėl šios dalies priimtas apkaltinamasis nuosprendis. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, 202 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šią bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu M. L. paskirta bausme, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4, 6 punktais, 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais, 4 dalimi, M. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nukentėjusiesiems I. Z. Ž. ir V. Ž. nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 14 d., 15 MGL (564,90 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tęsti darbą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo M. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Ž. priteista 1659,88 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. Z. Ž. – 1000 Eur neturtinei žalai, valstybei – 354,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. M. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2011 m. gegužės 11 d., Kaune, (duomenys neskelbtini) esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, perduodamas I. Z. Ž. kaip paskolą 2800 Lt (810,94 Eur), apgaule įtikindamas ją, jos vyrą V. Ž. ir jų sūnų V. Ž., kad kitaip paskolos suteikti negalėtų, jiems pateikė pasirašyti po šešis 2011 m. gegužės 11 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais Ž. įsipareigojo 2011 m. birželio 12 d. be sąlygų sumokėti M. L. po 60 000 Lt (17 377,20 Eur), po to vengė susitikti su Ž., atidėliodamas susitikimo laiką, o vėliau dėl neva jam negrąžintos 60 000 Lt (17 377,20 Eur) skolos kreipėsi į Kauno 5-ąjį notarų biurą, pateikdamas I. Z. Ž. pasirašytą vekselį, ir dėl to 2011 m. birželio 13 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) skolos iš I. Z. Ž. išieškojimo; po to kreipėsi į Kauno 18-ąjį notarų biurą, pateikdamas V. Ž. pasirašytą vekselį, ir dėl to 2011 m. liepos 7 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) skolos iš V. Ž. išieškojimo; M. L. šiuos vykdomuosius dokumentus pateikė Mažeikių miesto antstolės E. M. kontorai, dėl to buvo pradėti išieškojimai iš Ž. gaunamų pajamų; taip jis apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę išieškoti iš I. Z. Ž. ir V. Ž. po 60 000 Lt (17 377,20 Eur).

M. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010–2012 m. (tikslesnis laikotarpis nenustatytas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatyta tvarka neįregistravęs individualios kredito teikimo arba piniginio tarpininkavimo veiklos ir jai neįgijęs leidimo, versliškai ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu, turėdamas tikslą skolinti pinigus ir taip gauti pajamas, fiziniams asmenims skolindavo įvairias pinigų sumas už procentus – taip gaudavo atlygį už skolintas lėšas.

M. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule turtinės teisės išieškoti iš R. K. įgijimo) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs M. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne visas šioje byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus faktinius duomenis ir taip nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. L. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį pakeitė, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies priimdamas naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 dalies reikalavimų, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir teisės į teisingą teismą principų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6, 3.1.7, 3.1.8 punktų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 15 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 202 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.2. Kasatoriaus teigimu, bylos duomenys ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose, skolinant pinigus Ž. ir iš jų gaunant vekselius bei juos pateikiant vykdyti civilinio proceso tvarka, nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes vekseliai nebuvo suklastoti, nebuvo ir apgaulės, o jo ir nukentėjusiųjų Ž. santykiai – išimtinai civiliniai ir sprendžiami civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tik spėlionėmis ir prielaidomis, padarytos išvados neatitinka bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių, neįvertinti visi bylos duomenys.

3.2.1. Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes vadovavosi tik nukentėjusiųjų parodymais, kritiškai vertino jo paties parodymus, nešalino prieštaravimų. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis V. Ž. paskolino ne 48 000 Lt (13 901,76 Eur), teigia, jog šis teismas neatsižvelgė į tai, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų, taip pat ir liudytojas V. Ž. negalėjo paneigti fakto dėl pinigų skolinimo buto remontui ir ankstesnėms skoloms, kurias pinigų skolinimosi metu turėjo Ž., padengti. Pasak kasatoriaus, nagrinėjant bylą paaiškėjo ir tai, kad Ž. sūnus V. Ž. turėjo skolų, dėl to iš jo buvo atimtas automobilis, įsiveržta į nukentėjusiųjų namus ir paimti vertingi daiktai, V. Ž. buvo pasislėpęs užsienyje, todėl jų parodymai dėl 2800 Lt (810,94 Eur) skolinimosi iš jo (kasatoriaus) neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius cituoja savo parodymus dėl pinigų skolinimo aplinkybių, neigia, kad vekselyje buvo įrašyta keliasdešimt kartų didesnė suma, nes, kasatoriaus tvirtinimu, jis skolino 48 000 Lt (13 901,76 Eur) visai Ž. šeimai solidariai, iš to ketino uždirbti 10 000 Lt (2896,20 Eur). Kasatorius nurodo ir tai, kad, siekdamas užsitikrinti pinigų atgavimą ir garantiją, kad, nesuspėjęs laiku pateikti vekselio vykdymui, galėtų pateikti vėlesnį vekselį, visiems Ž. sutinkant sutarė, kad jie visi pasirašys po šešis vekselius po 60 000 Lt (17 377,20 Eur), tačiau, pasak kasatoriaus, jis nepretendavo į visuose šiuose vekseliuose nurodytą bendrą pinigų sumą. Suėjus pirmos įmokos terminui, jis pateikė vykdyti du vekselius, taip patarus antstolei, nes priešingu atveju nebūtų galimybės išieškoti visos sumos iš Ž. buto, kuris yra jų jungtinė nuosavybė. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nevertino ir neatsižvelgė į tokias aplinkybes kaip: kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytojas V. Ž. patvirtino faktą, jog visos skolinimosi sąlygos jiems buvo žinomos, jie su jomis sutiko, suvokė pasekmes, patys pasirašė vekselius; kad atsiskaitymo dieną Ž. su juo (kasatoriumi) neatsiskaitė, tą jie pripažino ir neginčijo; kad nukentėjusieji nepateikė jokių įrodymų, jog, suėjus atsiskaitymo terminui, turėjo reikiamą pinigų sumą, kurią privalėjo jam grąžinti; kad nukentėjusieji, pradėjus vykdymo procesą, bandė su juo susisiekti. Kartu kasatorius pabrėžia, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų ir jų sūnaus parodymus pripažino patikimais ir nuosekliais, nes jie negalėjo paaiškinti, kam buvo reikalinga paskola, kokio dydžio ji buvo, kur buvo panaudota, ar paskutinę įmokos dieną jie turėjo pinigų grąžinti paskolą, kodėl jo (kasatoriaus) pradėjo ieškoti tik tada, kai gavo raginimą iš antstolio, ir pan.

3.2.2. Kasaciniame skunde, ginčijant apgaulės požymio buvimą ir nusikalstamų tikslų turėjimą, nurodoma, kad Ž. nėra nusenę ar negalią turintys asmenys, kad būtų negalėję suvokti skolinimosi sąlygų, be to, jie patys teismo proceso metu pripažino, kad apgaulė prieš juos panaudota nebuvo, jie žinojo paskolos gavimo sąlygas. Anot kasatoriaus, nukentėjusieji, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, patys juos pažeidė, ir dėl to jis buvo priverstas pateikti vekselius vykdymui, siekdamas apginti savo pažeistą teisę. Kasatorius pažymi, kad tikslo apgaule įgyti pinigus jis neturėjo ir tai patvirtina iš sandorio atsiradusios prievolės vykdymo faktas, t. y. jis tik siekė atgauti nukentėjusiesiems paskolintus pinigus. Kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada, kad visiškai nelogiška pusei metų paskolinti apie 50 000 Lt (14 481 Eur) ir terminui nepasibaigus jau po mėnesio reikalauti 60 000 Lt (17 377,20 Eur), pabrėžia, kad toks skubus kreipimasis į antstolį dėl vykdomojo įrašo išdavimo, nelaukiant ne tik paskolos davimo termino pabaigos, bet ir nebandant susisiekti su skolininkais, visiškai atitiko sutarties sąlygas. Be to, kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. V., M. T., M. G. ir kitų parodymais, nes šie asmenys niekaip nesusiję su šiuo įvykiu, apie šį įvykį nieko nežinojo, jie tik patvirtino faktą, kad laiku negrąžino skolos ir dėl to vykdė įsipareigojimus pagal susitarimą, pretenzijų jam (kasatoriui) neturi. Be to, nukentėjusiųjų aiškinimas, kad jiems buvo paskolinta 2800 Lt (810,94 Eur), tėra tik siekis negrąžinti pasiskolintų pinigų. Kasatorius nesutinka su teismo išvadomis, kad nukentėjusieji besąlygiškai juo pasitikėjo, ir atkreipia dėmesį į tai, kad tokio pagrindo tam nebuvo – jie anksčiau nebuvo pažįstami, todėl vekseliais buvo garantuotas paskolos įvykdymas.

3.2.3. Kasatoriaus teigimu, tarp jo ir nukentėjusiųjų susiformavo civiliniai teisiniai santykiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nesilaikė kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011, 2K-409/2011, 2K-7-251/2013). Esant civiliniams teisiniams santykiams, tik dėl kaltininko vienokių ar kitokių tikslinių ir tendencingų veiksmų atsiradęs kreditoriaus negalėjimas atkurti savo pažeistos teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis lemia baudžiamosios atsakomybės kilimą; visais kitais atvejais baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-387/2008). Kasatoriaus tvirtinimu, vekselių išrašymas ir jų pateikimas vykdyti yra jo teisės įgyvendinimas, kuris neužkerta kelio nukentėjusiesiems įgyvendinti savo teises ir ginti teisėtus interesus civilinio proceso tvarka, jei jie mano, kad jos pažeistos. Jei, pasak kasatoriaus, nukentėjusieji iš jo pasiskolino ne 60 000 Lt (17 377,20 Eur), jie galėjo pradėti atitinkamą civilinį procesą, tačiau to nepadarė.

3.3. Kasatorius nesutinka ir su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes jis jokios ūkinės ar kitokios veiklos nevykdė, pelno negavo, o tik kelis kartus paskolino pinigus, negaudamas iš to jokios naudos, ir nežinojo, kad, teikiant paskolą, reikalingas leidimas.

3.3.1. Kasatorius teigia, kad nors pagal įstatymus asmenys gali verstis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, įregistruojant akcinę bendrovę, individualią įmonę ar įsigyjant verslo liudijimą, tačiau pinigams skolinti 2010–2012 m. nebuvo reikalingas joks specialus leidimas, o be to, kasatoriaus įsitikinimu, jis individualios veiklos nevykdė.

3.3.2. Kasatorius, išdėstęs ATPK 173 ir BK 202 straipsnių nuostatas, nurodo, kad, priešingai nei administracinė atsakomybė už verslo tvarkos pažeidimus, baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais – veiklos versliškumu arba stambiu mastu. Stambaus masto sąvoka BK nepateikta, tačiau pagal sisteminį įstatymų aiškinimą, anot kasatoriaus, viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Kasatorius pažymi, kad versliškumo požymis numatytas tiek ATPK, tiek BK minėtų straipsnių dispozicijose, kuris reiškia veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį ir iš šios veiklos gaunamas pajamas.

3.3.3. Kasatoriaus nuomone, jo padaryta veika nesiekia tos ribos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, jo veikoje nepagrįstai konstatuotas versliškumo, nagrinėjamu atveju pinigų skolinimo sistemiškumo, požymis. Baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį vien dėl kelių smulkių neteisėtos veiklos epizodų neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties ir principų. Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo jo vykdomos veiklos didelį mastą, kad pinigai buvo skolinami dideliam ratui asmenų. Be to, kasatorius teigia, kad nenustatyta, kiek iš neteisėtos veikos jis gavo pajamų. Kasatoriaus tvirtinimu, jis skolino pinigus asmenims, kurie pasirašydavo vekselius, tačiau juose nebuvo nurodomos kelis ar net keliasdešimt kartų didesnės sumos nei paskolintos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojų parodymais, kurie nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, neatsižvelgė, kad nė vienas iš šių asmenų jam jokių pretenzijų neturėjo, tarp jų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Kasatorius nesutinka su liudytojų parodymais, kad jie iš jo skolinosi mažesnes sumas nei grąžino, o byloje esantys vekseliai paskolintų sumų dydžio nei patvirtina, nei paneigia.

3.4. Kasatorius dėl iš jo priteistų 354,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų teigia, kad viso proceso metu jį gynė advokatas pagal susitarimą, todėl minėtos išlaidos jam priteistos nepagrįstai.

4. Nuteistojo M. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

6. Pažymėtina, kad dalis kasatoriaus skunde paminėtų pažeidimų argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (dėl pinigų skolinimo ir vekselių pasirašymo aplinkybių ir kt.), jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Dėl to kasacinės instancijos teismas tokius teiginius ir argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo

7. Kasatorius nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai nustatė būtinus inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius – apgaulę ir tyčią – ir nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.

8. BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

8.1. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriamos aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2011, 2K-309/2013).

8.2. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą ar įgyjant svetimą turtinę teisę. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo asmens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-133/2010, 2K-309/2013, 2K-314/2014).

9. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės bei tyčios požymius, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo M. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. L. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia jo kaltę, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Nagrinėjamoje byloje yra aktuali apgaulės kaip sukčiavimo objektyviojo požymio aiškinimo problema, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl šios aplinkybės padarė skirtingas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl apgaulės požymio M. L. veiksmuose nebuvimo, t. y. kad jis, liepdamas nukentėjusiesiems pasirašyti vekselius, apgaulės nenaudojo, motyvavo tuo, kad vekseliai suklastoti nebuvo, nukentėjusieji patys sutiko su tokiomis M. L. sąlygomis skolinantis pinigus ir patys savanoriškai pasirašė vekselius. Be to, teismas pažymėjo, kad tarp M. L. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad M. L. panaudojo apgaulę ir ji buvo esminė, savo išvadas pagrindė tuo, kad, visų pirma, jis nukentėjusiuosius įtikino, jog toks jų pasirašomų vekselių, kuriuose nurodytos keliasdešimt kartų didesnės sumos nei buvo skolinama, kiekis yra tik kaip paskolintos sumos grąžinimo garantas; antra, M. L. pinigus skolino pusės metų laikotarpiui, tačiau, paskolinęs pinigus 2011 m. gegužės 11 d., vekselį apmokėti jis pateikė jau 2011 m. birželio 13 d.; trečia, nukentėjusieji realiai nežinojo ir nesuvokė vekselių reikšmės, juose padarytų įrašų esmės ir taip elgėsi aklai pasitikėdami M. L..

10.1. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl apgaulės požymio M. L. veiksmuose buvimo, įgyjant turtinę teisę išieškoti pinigus iš nukentėjusiųjų, bylos aplinkybes teisingai įvertino apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. L., skolindamas pinigus nukentėjusiesiems, naudojo apgaulę ir ji buvo esminė, nukentėjusiesiems pasirašant vekselius. Pažymėtina, kad suklaidinimas gali būti dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turtinės teisės perdavimu, jei tai lemia asmens apsisprendimą perleisti turtą. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė M. L. nepagrįstu aiškinimu nukentėjusiesiems dėl skolos užtikrinimo teisėtų galimybių, klaidingai tvirtinant, jog tokio kiekio vekselių, kuriuose nurodytos keliasdešimt kartų didesnės sumos, pasirašymas reikalingas skolos grąžinimui užtikrinti, ir nuslepiant informaciją apie tokio kiekio ir tokių sumų vekselių pasirašymo pasekmes. Taigi, nuteistasis prieš nukentėjusiuosius panaudojo apgaulę, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nutylėjimu, klaidingos informacijos pateikimu, ir taip suklaidino nukentėjusiuosius iš esmės dėl pinigų skolinimo ir jų grąžinimo sąlygų, tai lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą pasirašyti vekselius. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažinta, jog paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo (nagrinėjamoje byloje – M. L.) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2012). Esminės aplinkybės, kurios turi reikšmę šioje byloje sprendžiant, ar nuteistojo padaryta veika laikytina sukčiavimu ar civiliniu deliktu, yra tai, ar nuteistasis turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusiuosius, ar vekseliai, kuriuos jie pasirašė atitiko nukentėjusiųjų valią ir jie suvokė šių dokumentų ir juose padarytų įrašų esmę, taip pat ar pagal šiuos vekselius realiai jiems buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos. Nors iš tiesų, kaip nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusieji savo valia pasirašė vekselius, tačiau tai nulėmė būtent reikšmingos informacijos nutylėjimas ir klaidingos informacijos pateikimas ir dėl to negalima daryti išvados, kad tokie nukentėjusiųjų veiksmai (vekselių pasirašymas) atitiko jų tikrąją valią ir jie suvokė šių dokumentų ir jame padarytų įrašų esmę. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nukentėjusieji, pasirašydami paprastuosius neprotestuotinus vekselius, tikėtina, nežinojo visų pasekmių, tačiau jie patys elgėsi nepakankamai atsakingai, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės patvirtinančias, kad nukentėjusieji teiravosi apie vekselių pasirašymo aplinkybes, kodėl reikia jų pasirašyti tiek daug ir didesnėms sumoms nei skolinamasi, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusieji dėl skolinamų pinigų pasirašydami paprastuosius vekselius veikė neapdairiai ir nerūpestingai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, priešingai nei teigia kasatorius, skolinimo santykiuose nėra įprasta, kad skolinama viena suma ir pasirašoma daug vekselių keliasdešimt kartų didesnėms sumoms, todėl dar ir šios aplinkybės visų kitų bylos įrodymų kontekste duoda pagrindą išvadai M. L. veiksmuose buvus apgaulės požymių.

10.2. Pagal byloje nustatytas aplinkybes taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Vien tai, kad, kaip nurodoma kasatoriaus skunde, nukentėjusieji turėjo galimybę, tačiau neginčijo skolos sandorio ir jo sudarymo aplinkybių civilinio proceso tvarka, taip pat nesuteikia pagrindo išvadai, kad aptartais nuteistojo veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas. Kaip pagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vekselio specifikos ir todėl šiuo atveju atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai.

11. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013). Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė M. L. tiesioginę tyčią, atskleidė jos turinį; tą parodo sąmoningi nuteistojo veiksmai, kuriais jis teikė klaidingą informaciją, teisingą – nutylėjo, ir tuo pasinaudojęs, įgijo turtinę teisę, o paskolinęs pinigus ir nesulaukęs paskolos davimo termino pabaigos, kreipėsi į antstolį dėl vykdomojo įrašo išdavimo, prieš tai net nebandęs susisiekti su skolininkais, neatsiliepęs į jų telefoninius skambučius, t. y. akivaizdžiai nesuinteresuotas geranoriškai bendradarbiauti su skolininkais. Taigi, M. L. suvokė, jog sąmoningai, tyčia apgaule esmingai klaidina nukentėjusiuosius dėl vekselių pasirašymo aplinkybių ir taip neteisėtai savo naudai įgyja turtinę teisę išieškoti iš jų pinigus, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusieji patirs žalą, ir to norėjo bei siekė.

13. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas M. L. veikai baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje M. L. buvo kaltinamas ir pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, taip pat priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas M. L. išteisino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis, neįregistravęs individualios kredito teikimo arba piniginio tarpininkavimo veiklos ir jai neįgijęs leidimo, versliškai ėmėsi komercinės veiklos – skolino pinigus fiziniams asmenims už atlygį.

15. Pirmosios instancijos teismas stambaus masto požymio M. L. veikoje nenustatė, argumentuodamas tuo, kad, nesant galimybės nustatyti iš neteisėtos veiklos jo gautų pajamų dydžių, negalima spręsti, ar M. L. inkriminuota veika turi administracinės ar baudžiamosios atsakomybės požymių, nes baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti tokį per metus iš veiklos gaunamų pajamų dydį, kuris viršija 500 MGL dydžio sumą. Šis teismas M. L. veikoje taip pat nenustatė ir versliškumo požymio, nes tokie jo veiksmai – 200–2000 Lt (57,92–579,24 Eur) sumų skolinimas, skolininkams pasirašant vekselius 400–20 000 Lt (115,85–5792,40 Eur), per dvejų metų laikotarpį vienuolikai fizinių asmenų – nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

16. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl stambaus masto požymio M. L. veikoje nebuvimo, tačiau padarė priešingas išvadas dėl versliškumo požymio. Šis teismas nurodė, kad M. L. atliko ne vienkartinį veiksmą ir ne su vienu asmeniu, paskolinant pinigines lėšas ir pasirašant vekselį, kuris vėliau daugeliu atvejų buvo nukreiptas išieškojimui, tai darė ne atsitiktinai, bet aktyviai, sistemiškai, sąmoningai ir tinkamai pasiruošęs tokiai veiklai, todėl konstatavo, kad tokia jo veika atitinka versliškumo požymį ir kvalifikuotina pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors byloje ir pagrįstai nustatyta, jog M. L. ėmėsi komercinės (finansinės) veiklos neteisėtai, t. y. jos nustatyta tvarka neįregistravus ir nedeklaravus Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir ją vykdant be leidimo, baudžiamoji atsakomybė jam pritaikyta, nesant visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), kad nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

20. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste būtina išspręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014). Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų.

21. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik tam, kas neteisėtos ekonominės veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių už neteisėtą ekonominę veiklą baudžiama pagal ATPK 173 straipsnį. Šio ATPK straipsnio pastaboje nurodyta, kad administracinė atsakomybė atsiranda, kai verčiamasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos.

Aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą stambaus masto kriterijų, atsižvelgiama į ATPK 173 straipsnyje pateiktą administracinės atsakomybės taikymo kriterijų. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti tokį per metus iš veiklos gaunamų pajamų dydį ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertę, kurie viršija 500 MGL dydžio sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kiek pajamų gavo M. L. už fiziniams asmenims paskolintas įvairias pinigų sumas, todėl teismai jo veiklos pagrįstai nevertino kaip vykdomos stambiu mastu ir šio požymio jam neinkriminavo.

22. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, M. L. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis neteisėta komercine (finansine) veikla vertėsi versliškai. Aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo kriterijų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų sistemiškumu ir pastovumu, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Sistemiškumo ir pastovumo požymis paprastai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl tai nėra vienintelis požymis, atribojantis baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014). Be to, versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su kitu anksčiau aptartu 500 MGL kriterijumi. Tokį didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Taigi, atsižvelgiant į versliškumo požymio turinio neapibrėžtumą, inkriminuojant šį požymį, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo.

23. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog M. L. neteisėtos veiklos versliškumą rodo tai, kad jis 2010–2012 m. internetinėje erdvėje rašydavo skelbimus apie teikiamas piniginių lėšų skolinimo paslaugas, taip reklamuodamas savo veiklą; jis susirasdavo klientus, jiems skolindavo įvairias pinigų sumas, o skolininkai pasirašydavo vekselius kelis ar net keliasdešimt kartų didesnėms sumoms nei paskolinta, iš šių skolinimų jis gaudavo palūkanas, jam buvo perrašomi automobiliai, o neapmokėtus vekselius jis nukreipdavo antstoliams juose nurodytoms sumoms išieškoti. Pasak šio teismo, tokie M. L. nevienkartiniai ir ne su vienu asmeniu atliekami veiksmai parodo, kad jo veikla nebuvo atsitiktinė, priešingai, jis veikė aktyviai, sistemiškai, sąmoningai ir tinkamai pasiruošęs tokiai veiklai, taigi – versliškai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko tokį versliškumo požymio motyvavimą dirbtiniu ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie M. L. veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina tai, kad jis rašė skelbimus internete apie teikiamas paslaugas, rūpinosi paskolos užtikrinimu, nerodo nei didesnio finansinės veiklos masto, nei reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti. Be to, M. L. skolino palyginti nedideles pinigų sumas (200–2000 Lt (57,92–579,24 Eur), jo veikla truko palyginti neilgai, kaip teismų nustatyta, porą metų (2010–2012 m.) ir ne itin intensyviai (paskolino vienuolikai fizinių asmenų). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jo gautų pajamų dydis iš šios veiklos byloje nenustatytas, nes ikiteisminio tyrimo subjektai net nebandė nustatyti jo gautų pajamų dydžio.

24. Taigi, nėra pagrindo išvadai dėl didesnio M. L. neteisėtos veiklos pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį jam taikymo, dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir dėl kaltinimo pagal šį BK straipsnį M. L. išteisinęs, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, M. L. pripažinęs kaltu ir nuteisęs pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, padarė šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas, panaikinant jo dalį dėl M. L. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

25. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 354,66 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nes viso proceso metu jį gynė advokatas pagal susitarimą.

26. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems V. Ž. ir I. Z. Ž. atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė E. K.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios yra iš viso 354,66 Eur (nukentėjusiajam V. Ž. – 308,34 Eur, nukentėjusiajai I. Z. Ž. – 46,32 Eur), priteisimo. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Atsižvelgiant į šias BPK nuostatas ir į tai, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas nukentėjusiųjų ir prokurorės, kurių apeliaciniai skundai buvo tenkinti iš dalies, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos užtikrinant nukentėjusiųjų procesines teises, pagrįstai priteistos iš nuteistojo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį dėl galutinės subendrintos ir galutinės bausmės M. L. paskyrimo:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu M. L. paskirta bausme –laisvės apribojimu šešiems mėnesiams ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus du mėnesius laisvės atėmimo ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio baudą.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda