V. Ž. pagal BK 281 str. 6 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-312-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00775-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.14;

1.2.25.4.5.;

2.1.15.3.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo V. Ž. gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovei advokatei Vaidai Genaitytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. L. ir A. L. atstovės advokatės Vaidos Genaitytės kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laivės atėmimo ketveriems metams bausmė.

Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalis, 5 dalies 2 punktą, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir V. Ž. paskirta subendrinta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti atvirojoje kolonijoje.

Iš V. Ž. nukentėjusiųjų R. L. ir A. L. naudai priteista kiekvienam po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nuosprendis, kuriuo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendis pakeistas. Pritaikius BK 68 straipsnį, V. Ž. uždrausta trejus metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. Ž. nuteistas už tai, kad apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl to žuvo žmogus, būtent: 2014 m. lapkričio 22 d., apie 20.50 val., Vilkaviškio r. sav., Virbalio m., Kauno g., vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio iki artimo vidutiniam girtumui 1,32 prom. girtumo, viršijo saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį, važiuodamas ne mažesniu kaip 70 km/val greičiu, gatvės vingyje nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingo eismo pusę, kur kliudė ir mirtinai sužalojo pėsčiąją L. L.; tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ir KET) 9 punkto, pagal kurį eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, 14 punkto, pagal kurį draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems, 99 punkto, pagal kurį eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, 119 punkto, pagal kurį vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, 127 punkto, pagal vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, 129 punkto, pagal kurį gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu, reikalavimus.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodė, kad V. Ž. itin atmestinai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių eismo dalyvių elgesį, reikalavimus, nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viršijo saugų ir leistiną gyvenvietėje važiavimo greitį ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais sukėlė itin sunkias pasekmes – avarijos metu žuvo žmogus, todėl padarė išvadą, kad bausmės paskirčiai įgyvendinti nuteistajam kartu su bausme skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas trejiems metams naudotis teise vairuoti transporto priemones.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. L. ir A. L. atstovė advokatė V. Genaitytė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami nuteistojo V. Ž. veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. BK 281 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad visos šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik dėl neatsargumo. Dėl to, jei vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ir to siekia arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti, konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, ir pagal BK 281 straipsnį nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios turinį ir kilusius padarinius, tokiais atvejais kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK straipsnius, numatančius atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ar nuosavybei (Teismų praktika Nr. 30, p. 589). Išvada dėl to, kokia kaltės forma ir rūšimi padaryta nusikalstama veika, teismų praktikoje daroma vertinant pobūdį aplinkybių, kuriomis kaltininkas grindžia savo tikėjimą išvengti padarinių. Antai, jei kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, prietarais ir pan., tai netiesioginės tyčios požymis (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>). Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad V. Ž. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, o konkrečiai dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Kasatorės manymu, V. Ž. kaltės forma ir jos turinys nebuvo tinkamai teismų atskleisti ir įvertinti. Bylą nagrinėję teismai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad V. Ž. turėjo pagrindą tikėtis išvengti įvykio ir jo padarinių. Kasatorės nuomone, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių V. Ž. turėjo pagrindą tikėtis išvengti įvykio ir jo padarinių, byloje taip pat nebuvo nustatyta. Jei nuteistasis subjektyviai manė, kad išvengs eismo įvykio, tai toks jo manymas nesuteikia pagrindo teismams padaryti išvadą, kad jis veikė neatsargiai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodytos aplinkybės, kad žuvusioji L. L. nevilkėjo įspėjamosios liemenės, neturėjo atšvaito ar įjungto žibintuvėlio, vilkėjo tamsiais drabužiais, nelėmė nuteistojo tikėjimo išvengti eismo įvykio ir jo padarinių pagrįstumo, taip pat nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis. Dalis šių teismų nurodytų aplinkybių prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Antai specialisto išvada nustatyta, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo tik V. Ž. veiksmai, pagal liudytojų O. B., R. L. ir kitų parodymus, žuvusioji turėjo su savimi žibintuvėlį, o tai reiškia, kad ji, kaip pėsčioji, Kelių eismo taisyklių 41 punkte numatytas pareigas vykdė tinkamai. V. Ž. girtumas nėra aplinkybė, kuri pagrįstų jo tikėjimą išvengti įvykio. Nuteistasis negalėjo pasitikėti nei savo vairavimo patirtimi, nei automobilio techninėmis savybėmis. V. Ž. vairuotojo pažymėjimą turėjo kiek trumpiau nei vienerius metus, automobilyje neveikė spidometras, t. y. jis vairavo transporto priemonę, neatitinkančią keliamų techninių reikalavimų. Kasatorė pažymi, kad V. Ž. veiksmai buvo sąmoningi, nes jis sėdo prie vairo, suvokdamas, kad yra neblaivus, ir siekdamas tokio elgesio jis sąmoningai viršijo greitį. Sąmoningi asmens veiksmai, sąmoningas teisės aktų reikalavimų ignoravimas negali būti vertinamas kaip neatsargumas, o juo labiau kaip aplinkybės, kurioms esant asmuo galėtų pagrįstai tikėtis išvengti įvykio. Išvadą, kad V. Ž. veikė tyčia, patvirtina ir jo elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo. Nors V. Ž. vairuotojo pažymėjimą turėjo trumpiau nei metus, per tą laiką jis buvo baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų ir šiurkščius, beveik dvidešimt kartų; būdamas pradedantis vairuotojas savo transporto priemonės niekada specialiai nežymėjo, o tai atskleidžia neigiamą jo požiūrį į visuomenėje susiklosčiusias bei teisės aktais nustatytas taisykles ir reikalavimus. Prieš eismo įvykį jis ilgą laiką važinėjo su techniškai netvarkinga transporto priemone ir neatliko jokių veiksmų transporto priemonei sutaisyti. Sąmoningas ir nuolatinis Kelių eismo taisyklių reikalavimų ignoravimas, įžūlus ir chuliganiškas V. Ž. elgesys kėlė pavojų visuomenei. Kasatorė nurodo, kad nuolatinis Kelių eismo taisyklių reikalavimų ignoravimas gali būti padaromas tik tyčiniais veiksmais. Antai bet kuris suaugęs žmogus supranta, kad gyvenvietėse greitis ribojamas ne be priežasčių ir kad greičio viršijamas visada sukelia didelę grėsmę eismo saugumui, kitų eismo dalyvių sveikatai ar (ir) gyvybei, be to, kad vairavimas pavartojus alkoholio prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir sukelia kitiems eismo dalyviams pavojų, taip pat tai, kad vairuojantis asmuo privalo įvertinti važiavimo sąlygas. Aplinkybė, kad vakaro metu gyvenvietėje nebūna intensyvaus automobilių eismo, vairuotojui nesuteikia teisės nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir viršyti greičio, sėsti prie vairo neblaiviam ar elgtis kitaip priešingai teisės aktų reikalavimams, tai niekada negarantuoja, kad nebus dviratininkų, pėsčiųjų, žaidžiančių vaikų, kad tikrai neįvyks eismo įvykis. Dėl nurodytų priežasčių, jei asmuo tokius veiksmus atlieka ir jų nekeičia net ir atsiradus sunkių padarinių grėsmei, tokie asmens veiksmai negali būti vertinami kaip neatsargumas. Svarbu ir tai, kad teismai nustatė, jog Virbalio miesto Kauno gatvė yra vingiuota, kelio ruože nėra kelkraščių ir pėsčiųjų takų, o tai reiškia, kad asmenys, valdantys didesnio pavojaus šaltinį, privalo būti dar atidesni negu vairuodami transporto priemones kitomis sąlygomis. V. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) miesto gyventojas, žinojo apie kelyje esantį vingį, kad šioje kelio vietoje nėra kelkraščių ar pėsčiųjų takų, tačiau šias aplinkybes ignoravo ir savo elgesio nekeitė, t. y. viršijo saugų, gyvenvietėje leistiną greitį, vairavo neblaivus. Iš šių aplinkybių matyti, kad nuteistasis V. Ž. buvo visiškai abejingas bet kokiems galimiems padariniams. Dėl to kilęs eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas viso nuteistojo sąmoningo ir pasirinkto elgesio padarinys, kurio nenumatyti ir tikėtis išvengti normalios psichikos žmogus negalėjo. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog V. Ž. su žuvusia eismo įvykio metu L. L. neturėjo jokių asmeninių santykių ir esą tai rodo, kad jis veikė dėl neatsargumo, nepagrįstas, nes teismo nurodyta aplinkybė jokios reikšmės sprendžiant kaltės klausimą neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-476/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-476/2012">2K-476/2012</a>). Kasatoriaus nuomone, V. Ž. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nes, būdamas girtas, viršydamas saugų ir leistiną greitį gyvenvietėje, vairuodamas techniškai netvarkingą transporto priemonę, nesilaikydamas pradedantiems vairuotojams keliamų reikalavimų, važiuodamas priešinga kelio puse, negu vyksta eismas, ir atlikdamas kitus veiksmus, jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, kad kėsinasi į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, numatė, kad gali dėl to atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau savo pavojingo elgesio nekeitė, jo nenutraukė ir taip sąmoningai leido padariniams kilti. Visų šių kaltės rūšiai ir formai reikšmingų aplinkybių bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino, todėl veiką kvalifikavo ne pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, pagal kurį turėjo kvalifikuoti.

3.2. Kasatorė teigia, kad teismai vertindami įrodymus padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Anot kasatorės, kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės negali būti suprantamos kaip bylos nagrinėjimo teisme ribos, nes vien prokuroro nurodytų aplinkybių nagrinėjimas ir vertinimas teisme neatitiktų BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytų bylų nagrinėjimo teisme ribų, pažeistų rungimosi principą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka motyvuodamas tuo, kad bylos aplinkybės yra aiškios, tačiau dėl to neliko galimybės patikrinti, ar kaltinamajame akte nurodytos bylos aplinkybės atitiko faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti bet kokias kitas aplinkybes. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo prašoma nustatyti tikrąją V. Ž. automobilio techninę būklę, nes transporto priemonės techninė apžiūra buvo atlikta tik 2013 m. gruodžio 17 d., be to, byloje buvo duomenų, kad automobilio techninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau teismai to nepadarė, nors ištyrus šią aplinkybę galėjo būti gauti duomenys, reikšmingi darant išvadą dėl V. Ž. kaltės formos ir rūšies. Antai pagal Kelių eismų taisyklių 227 punktą pareiga užtikrinti, kad viešajame eisme dalyvaujančios transporto priemonės techninė būklė būtų tinkama, tenka transporto priemonės valdytojui. Jei transporto priemonė yra techniškai netvarkinga, pagal Kelių eismo taisyklių 15, 223, 224 punktus dalyvauti viešajame eisme tokiai transporto priemonei draudžiama. Iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2013 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 2B-14 „Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 2B-290 „Dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ pakeitimo“ Bendrųjų nuostatų 16 punkto, 1 Priedo 7.8 punkto išplaukia, kad neveikiantis spidometras yra didelis trūkumas. Dėl to nustačius, kad V. Ž. sąmoningai vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kad techniniai trūkumai egzistavo kurį laiką prieš eismo įvykį, galima būtų padaryti neginčytiną išvadą, kad jis ne pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, o sąmoningai juos ignoravo, o tai atskleistų, kad jis veikė tyčia. Kasatorė pažymi, kad byloje buvo duomenų ir apie tai, kad V. Ž. buvo pradedantysis vairuotojas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 46 punkto prasme, todėl turėjo vykdyti kai kurias papildomas pareigas – laikytis greičio apribojimų, specialiai pažymėti automobilį ir kt., tačiau V. Ž. šių pareigų nevykdė, o tai rodo, kad jis sąmoningai ignoravo Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t. y. įvykį sukėlė tyčia. Pasak kasatorės, teismai nagrinėdami bylą išvadas turėjo pagrįsti visuma bylos įrodymų, tarp jų ir nuteistojo asmenybę apibūdinančiais duomenimis. Byloje buvo pakankamai duomenų, rodančių nuteistojo neigiamą požiūrį į teisės aktais nustatytų taisyklių laikymąsi, t. y. duomenys apie nuteistojo anksčiau padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už kuriuos jis nubaustas beveik dvidešimt kartų, keturi teistumai už tyčines nusikalstamas veikas, kad V. Ž. yra recidyvistas ir kt. Bylą nagrinėję teismai šių duomenų neįvertino, o tai sutrukdė teismams tinkamai atskleisti subjektyviuosius nuteistojo veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas padarė ir kitų BPK pažeidimų, kurie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kelia abejonių dėl šio teismo nešališkumo. Antai, šios instancijos teismas nelaikė įrodymu Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos Kybartų meteorologinės stoties rašto, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir padarė išvadą dėl įvykio metu buvusių meteorologinių sąlygų, prieštaraujančią rašto duomenims, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Be to, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas tirti tas aplinkybes, kurios palengvintų nuteistojo V. Ž. padėtį, o kartu selektyviai atrinko bylos duomenis, kuriais stengiamasi neigiamai apibūdinti žuvusiąją, taip lengvinant nuteistojo teisinę padėtį. Antai teismas remdamasis tik nuteistojo parodymais padarė išvadą, kad prieš pat įvykį žuvusioji nebuvo užsidėjusi įspėjamosios liemenės, nebuvo užsisegusi atšvaito ar įsijungusi žibintuvėlio, tačiau tokia išvada prieštarauja R. L., O. B. parodymams, specialisto išvadai, o šie duomenys teismo nebuvo įvertinti, jokie tokio spendimo motyvai nenurodyti. Apeliacinės instancijos teismas netikrino apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl neišsamaus bylos aplinkybių nenagrinėjo ir jokio įrodymų tyrimo neatliko, todėl negalėjo susiformuoti nešališko vidinio įsitikinimo dėl šių aplinkybių buvimo, nors pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį turėjo tokią teisę. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas paduoto apeliacinio skundo visiškai neišnagrinėjo, nepateikė argumentų ir motyvų, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentus ir nevertina pirmiau nurodytų įrodymų, ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

3.3. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo bylos nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl iš esmės pažeidė BPK 273 straipsnį. Pagal BPK 273 straipsnį sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas tik tada, kai kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas. Šioje byloje V. Ž. pripažino kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, tačiau kaltinamajame akte nebuvo nurodyta jokių duomenų dėl nuteistojo padarytos turtinės ir neturtinės žalos, taigi nėra aišku, ar V. Ž. prisipažino dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, jos dydžio. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą teisiamojo posėdžio metu apklausė kaip liudytoją L. Ž. apie visas jai žinomas bylos aplinkybes, o sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju jis baigiamas kaltinamojo apklausa, kiti byloje esantys įrodymai tik paskelbiami. Dėl to pirmosios instancijos teismas net negalėjo svarstyti galimybės dėl bylos nagrinėjimo atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Kasatorės nuomone, sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje negalėjo būti atliekamas ir dėl to, kad V. Ž. yra recidyvistas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, tačiau šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė.

3.4. Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą spręsdami nuteistajam skirtinos bausmės dydžio, jos atlikimo sąlygų klausimus. Jau minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami V. Ž. veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota pagal 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl bausmė jam turėjo būti paskirta šio straipsnio sankcijos kontekste. Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirdami V. Ž. bausmę pagal BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijos ribas, netinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles. Pagal BK 41 straipsnį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta tik įvertinus duomenis, apibūdinančius teisiamą asmenį. Kasatorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai spręsdami dėl V. Ž. paskirtos bausmės visiškai neįvertino kaltininko asmenybę apibūdinančių duomenų (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad V. Ž. linkęs nusikalsti, nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui, yra linkęs ignoruoti Kelių eismo taisykles, tačiau teismai tinkamai neįvertino bylos duomenų, kad V. Ž. apibūdinamas itin neigiamai, kad įvertinus jo baustumų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus skaičių ir laiką, per kurį jie padaryti, faktą, kad paskirtos baudos nemokamos, darytina išvada, kad V. Ž. jokios Kelių eismo taisyklės neegzistuoja, o paskiriamos nuobaudos jokios įtakos jo elgesiui nedaro. Vertindami nuteistojo asmenybę teismai neatsižvelgė į tai, kad jis būdamas jauno amžiaus beveik kasmet padaro po tyčinę nusikalstamą veiką ir jau yra keturis kartus teistas, ankstesnes jo bylas nagrinėjusių teismų apibūdinamas kaip recidyvistas, dvi nusikalstamas veikas padarė dar neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką. Jei teismai būtų įvertinę šiuos duomenis ir kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas atsižvelgę į kaltininko asmenybę, jie nebūtų jam skyrę bausmės, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Antai penktą kartą teisiamam asmeniui, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybių skirti tokias švelnias bausmes, nes kitaip nebūtų pasiekta BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė V. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorė pabrėžia, kad V. Ž. bylos nagrinėjimo metu ištarti žodžiai apie gailestį yra deklaratyvūs, jais jis tik siekė palengvinti savo teisinę padėtį, nes nukentėjusiųjų iki šiol neatsiprašė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau tokios teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė recidyvistas. Jau minėta, kad V. Ž. kitų teismų buvo pripažintas recidyvistu, todėl teismai turėjo nustatyti šią kaltininko atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bet to nepadarė, šio sprendimo motyvų, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nenurodė. Dėl to netinkamai taikė ir BK 54 straipsnio 2 dalį. V. Ž. palyginti švelni bausmė buvo paskirta ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, taip atsirado pagrindas taikyti BK 641 straipsnio taisykles ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Jau minėta, kad išnagrinėjus bylą atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą buvo iš esmės pažeistos BPK 273 straipsnio normos, todėl nebuvo teisinio pagrindo V. Ž. paskirtą bausmę mažinti pagal BK 641 taisykles. Bylą nagrinėję teismai nustatė V. Ž. atlikti paskirtą bausmę atvirojoje kolonijoje. Kasatorės nuomone, nustatydami tokias bausmės atlikimo sąlygas teismai tinkamai neatsižvelgė į kaltininko asmenybę (BK 50 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgę į tai, kad V. Ž. yra recidyvistas, teistas keturis kartus, teismai turėjo nustatyti, kad jis bausmę privalo atlikti pataisos namuose.

3.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apskritai nenagrinėjo klausimo dėl civilinės atsakomybės padalinimo tarp V. Ž. ir L. Ž., išvadas dėl L. Ž. atsakomybės padarė tik pagal V. Ž. ir L. Ž. paaiškinimus, taip iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, be to, šį klausimą išsprendė iš esmės pažeisdami BPK 113 straipsnį ir atitinkamas šio klausimo sprendimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pagal BPK 113 straipsnį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso teisės normos. BPK neapibrėžia civilinės atsakomybės ribų, todėl civilinės atsakomybės padalinimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas. Pirmosios instancijos teismas civilinės atsakomybės klausimo nenagrinėjo ir laikė, kad L. Ž., kuri byloje dalyvavo kaip civilinė atsakovė, nėra atsakinga už sūnaus V. Ž. padarytą žalą. Su šia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau pats šio klausimo taip pat nenagrinėjo ir jokių papildomų tyrimo veiksmų neatliko, nors tokią teisę jam suteikia BPK 324 straipsnio 6 dalis. Kasatorės nuomone, ši teismų išvada nėra pagrįsta išsamia bylos duomenų analize, o remiasi tik bylos baigtimi suinteresuotų V. Ž. ir L. Ž. paaiškinimais. Kasatorė teigia, kad L. Ž. kaip V. Ž. vairuoto automobilio savininkei dėl įvykio metu sukeltos žalos turėtų kilti civilinė atsakomybė. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtos veikos arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Automobilis yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu, todėl jo valdymas reikalauja itin didelio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo. Dėl šios priežasties tiek automobilio savininkas, tiek jo valdytojas privalo būti atidūs, rūpestingi, laikytis teisės aktų reikalavimų, kad nepadarytų žalos kitiems. Siekiant šio tikslo, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojus teisės aktu nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu, taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių ir arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Tokia pati teisės norma yra įtvirtinta Kelių eismo taisyklių 14 punkte. Iš šių teisės normų darytina išvada, kad davimas vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, pažeidžia imperatyvias viešosios teisės normas, todėl civilinės atsakomybės požiūriu yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad transporto priemonė, kuria įvykio metu naudojosi V. Ž., nuosavybės teise priklausė L. Ž. Ji pati vairuotojo pažymėjimo neturi ir niekada neturėjo. Jau įsigydama automobilį 2013 m. lapkričio mėnesį, ji žinojo, kad jo valdytojas bus V. Ž., nes tai nurodyta jo transporto priemonės registracijos liudijime. Pažymėtina tai, kad V. Ž. pagal savo gyvenimo būdą ir psichologines savybes, elgesį visuomenėje, negalėjo normaliai valdyti transporto priemonės, nes nuolat buvo baudžiamas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, teisiamas už nusikalstamas veikas, vienerius metus jam buvo apribota teisė laikyti egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad L. Ž. sąmoningai numatė galimybę, kad jai nuosavybės teise priklausančiu automobiliu bus daromi Kelių eismo taisyklių pažeidimai, davė vairuoti automobilį V. Ž., kuris iš viso neturėjo teisės valdyti transporto priemonės. Pagal bylos duomenis, L. Ž. 2014 m. lapkričio 22 d. savo valia perdavė nuteistajam V. Ž. transporto priemonę, pati jos naudojimo tuo metu nekontroliavo, o V. Ž. savo valia transporto priemonę priėmė, pats ja naudojosi. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei įpareigotas asmuo yra kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė kyla be kaltės. Įstatyme nenustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalies taisyklės išimčių neteisėto transporto priemonės leidimo vairuoti pažeidžiant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir Kelių eismo taisyklių 14 punkte nustatytus draudimus, todėl preziumuojama asmens, perdavusio vairuoti transporto priemonę, kaltė dėl tokio perdavimo. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 3 dalimi, asmuo yra laikomas kaltu, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Pagal teismų praktiką tada, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės savininko pareigą įsitikinti perdavimo teisėtumu, vien ta aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tada, kai jam tenka pareiga įsitikinti tam tikrų faktų buvimu (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>). Dėl to transporto priemonės savininkas, leidęs vairuoti neblaiviam asmeniui, civilinės atsakomybės požiūriu yra laikomas kaltu ne tik tada, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo žinoti, kad transporto priemonę perduoda neteisėtai. Galėjimas žinoti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, neturi teisės vairuoti, nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. vairavimą perdavusio ir priėmusio asmens ryšių intensyvumą, ankstesnį jų elgesį. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kaltės nebuvimo (nežinojimo ir negalėjimo žinoti) tenka neteisėtai vairavimą perdavusiam asmeniui (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kasatorės nuomone, L. Ž. negalėjo nežinoti, kad V. Ž. nuolat ir sąmoningai ignoruoja Kelių eismo taisyklių reikalavimus, yra linkęs nusikalsti, nes yra jos sūnus, gyvena vienuose namuose, nuolat bendrauja. Dėl to jos elgesys perduodant jam valdyti transporto priemonę vertintinas kaip itin neatsakingas. Jei ji būtų nepirkusi transporto priemonės, sudarydama galimybės ja naudotis V. Ž., arba būtų vykdžiusi savo pareigas ir rūpinusis V. Ž. vairavimo įpročiais, jo būsena vairuojant automobilį, tai galbūt būtų padėję išvengti žmogaus žūties. Šios aplinkybės rodo, kad L. Ž. sąmoningai ignoravo jai įstatymų nustatytas pareigas, jų nepripažino, o tai rodo jos pačios neatsakingumą ir nerūpestingumą ir patvirtina, kad ji pažeidė įstatymų jai numatytą pareigą bei transporto priemonės savininkės pareigas, įtvirtintas Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir dėl to jai kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje preziumuojama, kad asmenų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Aiškinant solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas teismų praktikoje yra nurodyta, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį ir teisinį priežastinį ryšį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>). Kasatorės nuomone, neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas, atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę, šiuo atveju transporto priemonės savininko, veiksmai ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio asmens (transporto priemonės valdytojo), veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala yra susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu. Jų žala padaryta bendrais veiksmais, todėl užtraukia solidariąją civilinę atsakomybę. Dėl to transporto priemonės savininkas, neteisėtai leidęs vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą turi atsakyti solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu. Atsižvelgus į tai, kad L. Ž., būdama transporto priemonės savininkė, turėjo pareigą kiekvieną kartą perduodama transporto priemonę įsitikinti, kad vairuotojas yra blaivus ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, ir turėjo realią galimybę tai padaryti (gyveno kartu su nuteistuoju, kartu naudojosi automobiliu, nuteistasis ją vežiojo, automobilis buvo jos nuosavybė), tačiau to nedarė, jos kaltė vertintina kaip neatsargi, t. y. atitinka CK 6.248 straipsnio 2 dalyje nurodytą civilinės atsakomybės kilimo sąlygą. Esant tokioms aplinkybėms už nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą turėtų atsakyti ne tik V. Ž., bet ir L. Ž.

3.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami neturtinės žalos dydžio klausimą, iš esmės pažeidė BPK 113 straipsnį, CK 6.250 straipsnio 2 dalį, 6.252 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nustatant nusikaltimu padarytos neturtinę žalą. Jau minėta, kad pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso normas, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį kyla klausimų, kurių BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos. BPK nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo, todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal CK 6.246, 6.250 ir kitų straipsnių normas. CK 6.250 straipsnio 2 dalis nustato bendruosius kriterijus, į kuriuos nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti teismas. Pagal teisės doktriną ir teismų praktiką, be šių kriterijų, ne mažiau svarbu yra atsižvelgti į teisės pažeidimo padarinius ir neturtinės žalos atlyginimo paskirtį. Pažymėtina, kad asmens gyvybė ir sveikata teismų praktikoje pripažįstamos itin svarbiomis, todėl joms taikoma išskirtinė teisinė apsauga (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2006">3K-3-394/2006</a>, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI5LTk3Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-129-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-129-976/2016">2K-129-976/2016</a>). Viena iš neturtinės žalos atlyginimo funkcijų yra kompensacinė. Ji remiasi idėja, kad neturtinės žalos atlyginimas suteikia galimybę nukentėjusiam asmeniui įgyti alternatyvių komfortą teikiančių dalykų, kurių sukūrimas artimąjį praradusiems nukentėjusiesiems bent kiek sumažina netekties skausmą. Be to, neturtinės žalos atlyginimu išreiškiama pagarba žmogaus orumui, todėl kompensacijos nukentėjusiems dydis negali būti simbolinis, nes jie netenka galimybės gyventi pilnavertį gyvenimą – puoselėti glaudžius santykius su artimaisiais, palaikyti šeiminius ryšius, bendrauti ir pan. Šioje byloje žuvusioji buvo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų žmona bei motina. Dėl jos žūties nukentėjusieji patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą ir skausmą, buvo apvilti jų lūkesčiai puoselėti glaudžius šeimos santykius, sūnus prarado ryšį su savo motina ir vieninteliu iš savo tėvų, vyras prarado galimybę puoselėti šeimos santykius, buvo sugriauti ateities planai, bendravimo galimybės. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų byloje pareikštus civilinius ieškinius pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, priteisdamas kiekvienam iš jų po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Padarydamas tokį sprendimą teismas aiškių ir konkrečių argumentų, kodėl mano, kad priteistinas tik toks neturtinės žalos dydis nenurodė, esminių neturtinės žalos nustatymo kriterijų, tokių kaip neturtinės žalos atlyginimo paskirtis, kilusių padarinių svarba, apskritai nevertino. Apeliacinės instancijos teismas pats apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių neištyrė ir neįvertino, taip pažeisdamas ir BPK 324 straipsnio 6 dalį. Iš teismų baigiamųjų aktų galima spręsti, kad teismai priteisė mažesnį nei buvo prašoma neturtinės žalos atlyginimą, nes V. Ž. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo. CK 6.252 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad negalima riboti civilinės atsakomybės, jeigu žala padaryta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo institutą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialusis tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Dėl to aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, neturi reikšmės sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio ir negali būti pagrindas ją mažinti. Be to, iš teismų baigiamųjų aktų galima daryti išvadą, kad vienas esminių kriterijų, dėl kurių buvo sumažintas nukentėjusiųjų prašytas atlyginti neturtinės žalos dydis, buvo V. Ž. turtinė padėtis. Kasatorės nuomone, kai sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo žmogaus gyvybės atėmimo byloje, nuteistojo turtinė padėtis apskritai nėra reikšminga. Pagal teismų praktiką nuteistojo turtinė padėtis tokiose bylose taip pat nėra esminis kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-442/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-442/2009">2K-442/2009</a>). Pažymėtina ir tai, kad išvada, jog asmens turtinė padėtis yra sunki, gali būti daroma tik tada, kai tokia ji yra pastovi ir tęsiasi ilgą laiką, t. y. turi būti vertinama ne tik žalą padariusio asmens turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu, bet ir šio žmogaus sveikata, šeiminė, socialinė padėtis ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės, galinčios daryti įtaką jo turtinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga). Dėl to vien tai, kad šioje byloje nuteistasis neturi pajamų ir turto, negali būti pakankamas pagrindas mažinti iš jo priteisiamą nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą, juolab kad V. Ž. yra jauno amžiaus, sveikas, darbingas, nenustatyta, kad turėtų psichikos sutrikimų, dėl kurių negalėtų dirbti ir įgyti pajamų. Pajamų ir turto jis neįgijo ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl savo asmeninių savybių, atsakomybės stokos. Jei asmuo vengia įgyti pajamų ar turto tik dėl to, kad jam nereikėtų vykdyti įsipareigojimų (atlyginti žalos, mokėti mokesčių ir pan.), į jo turtinę padėtį iš viso neturėtų būti atsižvelgiama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-442/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-442/2009">2K-442/2009</a>). Pagal CK 6.284 straipsnio nuostatas fizinio asmens mirties atveju jo išlaikytiniai turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Iš to darytina išvada, kad išlaikymo aplinkybė yra svarbi tik tada, kai sprendžiamas turtinės žalos dydžio atlyginimo klausimas dėl prarasto išlaikymo, kurį teikė mirusysis, o sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio ši aplinkybė jokios reikšmės neturi. Kasatorės nuomone, teismai nustatydami neturtinės žalos dydį šioje byloje nukrypo nuo teismų praktikos, nes paprastai bylose, kuriose nuteistojo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos buvo daug didesnės nei 10 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg3LTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-287-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-287-507/2015">2K-287-507/2015</a>, 2K-512/2011, 2K-201/2011, 2K-73/2010, 2K-457/2009, 2K-264/2009, 2K-237/2009). Jeigu V. Ž. veiksmai būtų kvalifikuoti pagal kilusius padarinius, jo turtinė padėtis ir kitos panašios aplinkybės apskritai neturėtų jokios reikšmės sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio. Be to, tokiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra gerokai didesnės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241/2014). Kasatorė pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šioje byloje teismai neatsižvelgė ir į savo pačių suformuluotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-251-633/2009, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-573-175/2009).

4. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovės advokatės V. Genaitytės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 273 straipsnio nuostatų taikymo

5. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad atlikti byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą nebuvo pagrindo.

Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. BPK 273 straipsnio 2 dalis įtvirtina papildomą sąlygą sutrumpintam įrodymų tyrimui atlikti, kai vienos ar kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinami keli kaltinamieji, todėl BPK 273 straipsnio 2 dalies nuostatos šioje byloje netaikytinos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir bylos duomenų matyti, kad V. Ž. buvo kaltinamas neatsargaus, o ne labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 6 dalis) padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės nekelia abejonių, su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras ir nuteistojo gynėjas. Dėl to nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme susiklosčiusi teisinė situacija atitiko visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, kurioms esant gali būti atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Kasacinio skundo teiginiai, kad V. Ž. neprisipažino esąs kaltas, nepagrįsti, nes prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo duomenims, iš kurių matyti, kad V. Ž. pripažino visas kaltinime nurodytas aplinkybes, aplinkybę, kad dėl jo veikos nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padaryta turtinės ir neturtinės žalos, tačiau nesutiko su civiliniame ieškinyje nurodytu neturtinės žalos dydžiu. Kolegijos nuomone, tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja ir civilinė atsakovė buvo apklausta L. Ž., negali būti laikoma esminiu BPK pažeidimu, nes dėl tokios apklausos nebuvo paneigta sutrumpinto įrodymų tyrimo proceso esmė, be to, nėra duomenų, kad toks įrodymų tyrimas būtų suvaržęs kaltinamajam įstatymo garantuotas teises, sutrukdęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad BPK 273 straipsnyje nėra įtvirtina jokių draudimų taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą nagrinėjant bylas, kuriose dėl nusikalstamų veikų padarymo būtų kaltinami recidyvistai. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą byloje, esminių BPK 273 straipsnio pažeidimų nepadarė.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 1 dalies pažeidimų

6. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsamiai išnagrinėtos esminės bylos aplinkybės, nuosprendyje netinkamai įvertinti bylos proceso metu surinkti įrodymai, nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys bei pateiktos prieštaringos išvados, o apeliacinio skundo argumentai neišnagrinėti, dėl to byla išnagrinėta iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 301, 305, 324, 331 straipsnių reikalavimus.

6.1. BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių normos reikalauja, kad teisėjai pripažindami bylos duomenis įrodymais laikytųsi įstatymo keliamų reikalavimų jų formai ir ryšiui su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir kitų, o vertindami įrodymais pripažintus bylos duomenis, tai darytų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina reikalavimą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

6.2. Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą dėl V. Ž. kaltės formos bei turinio grindė bylos aplinkybėmis apie tai: kad byloje nenustatyta, jog nuteistasis palyginti ilgą laiką vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio; kad ketino tai daryti; kad prieš pat eismo įvykį padarė kelis šiurkščius, ypač pavojingus eismo taisyklių pažeidimus, ar prieš tai buvo sukėlęs pavojingą situaciją; kad automobilį vairavo dėl chuliganiškų paskatų, keldamas didelį pavojų savo ar kitų žmonių saugumui; be to atsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu asfaltbetonio kelias buvo šlapias, dulksnojo, o eismo įvykio vieta buvo gatvių sankryžų prieigos, gatvė buvo vingiuota; kad kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, kelkraščių ir pėsčiųjų takų nėra; kad žuvusioji L. L. įvykio metu vilkėjo tamsius rūbus; kad nesurinkta duomenų apie tai, kad žuvusioji įvykio metu vilkėjo įspėjamąją liemenę, buvo užsidėjusi atšvaitą, įjungusi žibintuvėlį. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl nuteistojo V. Ž. kaltės formos papildomai pagrindė aplinkybėmis, kad intensyvus eismas kelyje nevyko, kelias buvo tuščias; kad nuteistasis iki eismo įvykio žuvusios L. L. nepažinojo, todėl neturėjo jokių asmeninių paskatų atimti jai gyvybę ar sužaloti; kad po eismo įvykio V. Ž. iš eismo įvykio vietos nepasišalino, rūpinosi, kad L. L. būtų iškviesta medicinos pagalba. Pritartina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadai, kad nuteistojo automobilyje neveikiantis spidometras neturėjo reikšmės eismo įvykio padariniams kilti, todėl įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui neturi.

6.3. Nepagrįstas kasacinio skundo reikalavimas, kad, nustatant V. Ž. kaltės formą, turėjo būti įvertinti ir V. Ž. asmenybę apibūdinantys duomenys, nes tai neatitinka BK 15, 16 straipsnių nuostatų, kuriuose pabrėžiamas kaltininko įvykio aplinkybių suvokimas ir jo valia taip veikti. Todėl asmenybę apibūdinantys duomenys neturi reikšmės darant išvadą dėl kaltės formos ir rūšies. Nesutiktina ir dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo nustatant meteorologines įvykio dienos sąlygas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šios instancijos teismas ištyrė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos Kybartų meteorologinės stoties parengtą pažymą apie hidrometeorologines sąlygas, todėl šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

6.4. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų dėl Kybartų meteorologinės stoties pažymos duomenimis negrindė, nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl jų vertinimo, tačiau sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ši aplinkybė neturi esminės reikšmės įvykio mechanizmo bei asmens kaltės nustatymui.

6.5. Nepritartina kasacinio skundo teiginiams dėl nepagrįstos teismo išvados, kad žuvusioji L. L. prieš įvykį nevilkėjo įspėjamosios liemenės, neturėjo atšvaito ar įjungto žibintuvėlio, ji yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes grindžiama tik nuteistojo V. Ž. parodymais, neatsižvelgiant į nukentėjusiojo R. L., liudytojos O. B. parodymus, kompleksinės eismo įvykio – medicinos specialisto išvados Nr. 11-233 (15) duomenis. Priešingai nei teigiama skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis patvirtina, jog teismai darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes jas grindė ne tik nuteistojo parodymais, bet atsižvelgdami į byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, tarp jų į kasaciniame skunde paminėtus įrodymus.

6.6. Kasacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra grindžiamas argumentais dėl pagrindų, numatytų BPK 58 straipsnyje, ir neparemtas jokiais konkrečiais bylos duomenimis, todėl vertintinas kaip deklaratyvus ir dėl to atmestinas.

6.7. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo netikrino, įrodymų tyrimo neatliko, todėl nešališko vidinio įsitikinimo dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo įgyti negalėjo, taigi paduoto apeliacinio skundo visiškai neišnagrinėjo, negalėjo dėl jo pateikti motyvuotų išvadų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 324 straipsnio 6 dalį, 331 straipsnio 1 dalį. BPK 324 straipsnio 6 dalis įtvirtina apeliacinės instancijos teismo teisę atlikti įrodymų tyrimą, o 331 straipsnio 1 dalis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamas BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, su ypatumais, nurodytais šiame straipsnyje. Priešingai nei teigia kasatorė, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo argumentus dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo, laikydamasis bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrųjų nuostatų, priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas gali būti grindžiamas ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tada, kai pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-148/2014, 2K-276-976/2015), o tokių aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos padarymu, šioje byloje nenustatyta.

6.8. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylos dalį dėl nusikalstamos veikos padarymo, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 1 dalies pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo

7. BK 15 ir 16 straipsniuose nustatyta, kada nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, o kada dėl neatsargumo. Iš šių straipsnių nuostatų matyti, kad apie asmens kaltę sprendžiama ne tik pagal tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiką, bet ir koks jo suvokimo bei valios santykis su jo veikos padariniais. Dėl to teismai pagrįstai atmetė kasatorės teiginius dėl sąmoningo ir valingo V. Ž. elgesio pažeidžiant Kelių eismo taisykles, nes jokie byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad V. Ž. sąmoningai ir valingai siekė ar numatė savo neteisėto veikimo padarinius – L. L. žūtį, ir buvo tam abejingas.

7.1. Iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose, susijusiose su Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimais, matyti, kad kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidėjo veika, dėl kurios žuvo žmogus (žmonės), gali būti kvalifikuojama kaip padaryta netiesiogine tyčia tik nustačius aplinkybes, kad kaltininkas: 1) suvokia savo pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai labai tikėtini ar net neišvengiami, ir 2) nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, 3) nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jei ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu, ir pan., t. y. abejingas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>).

7.2. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nėra nustatyta. Nors V. Ž. būdamas neblaivus, viršydamas leistiną greitį tamsiu paros metu, kelio vietoje, kur yra vingis, nėra kelkraščio ir pėsčiųjų takų, suvokė rizikingą ar net pavojingą savo veikos pobūdį, tačiau nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jis suvokė, jog jo veikos padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami. Eismo įvykis įvyko, kai eismas kelyje nebuvo intensyvus, greitis buvo viršytas santykinai nedaug (palyginimui žiūrėti kasacinę plenarinės sesijos nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>), V. Ž. turėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl turėjo pakankamus vairavimo įgūdžius, kad galėtų suvaldyti automobilį. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog V. Ž. automobilio valdymo, stabdžių sistemos būtų veikusios netinkamai, tuo tarpu spidometras priskirtinas kitai automobilio įrangai ir jo neveikimas esminės reikšmės eismo įvykiui kilti neturėjo. Dėl to šiuo atveju jo gedimas darant išvadas dėl V. Ž. kaltės formos nėra reikšmingas. V. Ž. nesiekė atimti L. L. gyvybę, nes byloje nėra jokių duomenų apie konfliktiškus ar kitokius panašius jų santykius. Be to, nėra duomenų, kad jis būtų suvokęs labai tikėtinus ar net neišvengiamus padarinius – žmogaus mirtį, ir būtų neatsisakęs savo pavojingo elgesio (palyginimui žiūrėti plenarinės sesijos kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00OTgtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-498-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-498-746/2015">2K-P-498-746/2015</a>). Priešingai nei teigiama skunde, jis tikėjosi padarinių išvengti ar sumažinti jų laipsnį, nes iš karto po įvykio rūpinosi, kad L. L. būtų suteikta medicinos pagalba. Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad V. Ž. buvo daugelį kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, neturi reikšmės darant išvadą dėl jo kaltės formos, nes pagal BK 15 ir 16 straipsnius, darant išvadą dėl šios aplinkybės, reikšmingi tik duomenys, apibūdinantys kaltininko suvokimą ir jo valią. Pažymėtina ir tai, kad kasatorės nurodomas administracinių teisės pažeidimų skaičius ir jų pobūdis neatitinka bylos duomenų. Iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro išrašo matyti, kad V. Ž. nuo 2009 m. lapkričio buvo baustas administracine tvarka 18 kartų, iš jų tik 8 kartus už su vairavimu susijusius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Kasatorės teiginiai, kad V. Ž. važiavo priešinga kelio puse, negu vyksta eismas, prieštarauja bylos duomenims, nes byloje nustatyta, kad V. Ž. važiavo kelio puse, kuria paprastai vyksta eismas, ir tik nesuvaldęs automobilio jis išvažiavo į priešpriešinę kelio pusę. Dėl to pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kvalifikuodami V. Ž. veiką netinkamai taikė BK 281 straipsnio 6 dalį.

Dėl BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė V. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nes nuteistojo žodžiai apie gailestį yra deklaratyvūs, todėl netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

8.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

8.2. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015).

8.3. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme pripažino visas kaltinime nurodytas aplinkybes, duodamas parodymus teisme kritiškai vertino savo elgesį, jo valia V. Ž. tėvai atlygino žuvusios L. L. artimiesiems laidojimo išlaidas, šiuo aspektu dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo reiškiamas civilinis ieškinys. Dėl to darytina išvadą, kad teismai nustatydami V. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai skirdami bausmę V. Ž. nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, todėl netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą.

9.1. BK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. BK pakeitimo įstatymas XII-1554, kuriuo baudžiamajame įstatyme numatyta nauja kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), įsigaliojo 2015 m. kovo 24 d., o V. Ž. šioje byloje buvo nuteistas už tai, kad BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą veiką padarė 2014 m. lapkričio 22 d., t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu baudžiamasis įstatymas nelaikė atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas. BK 60 straipsnio pavadinimas (Atsakomybę sunkinančios aplinkybės) rodo, kad šiame straipsnyje aprašytų kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Dėl to BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas laikytinas nauju nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinančiu baudžiamuoju įstatymu ir pagal BK 3 straipsnio 3 dalį neturi grįžtamosios galios. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai, nenustatydami V. Ž. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl V. Ž. paskirtos bausmės dydžio

10. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai kvalifikavo V. Ž. veiką, todėl paskyrė jam bausmę pažeisdami BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kaip minėta nutartyje, V. Ž. veika pagal BK 281 straipsnio 6 dalį kvalifikuota tinkamai, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai paskyrė V. Ž. bausmę ne pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir taip netinkamai taikė BK 54 straipsnio 1 dalį.

10.1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šios instancijos teismas, vertindamas V. Ž. asmenybę skirdamas bausmę, atsižvelgė į aplinkybes, kurios minimos ir kasaciniame skunde, kad V. Ž. buvo teistas, per vienerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, psichiatrijos ligoninėse nesigydė ir į narkologinę įskaitą nebuvo įrašytas, taigi teismas įvykdė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus. Nutartyje jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas byloje atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą esminių BPK pažeidimų nepadarė, taip pat tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kurią patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, kad V. Ž. prisipažino kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, yra pagrįsta. Dėl to nesutikti su teismų sprendimu V. Ž. paskirtai bausmei taikyti BK 641 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Įvertinus kaltininko asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. Ž. paskirta bausmė, kuri buvo artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui ir kuri tik pritaikius BK 641 straipsnio nuostatas buvo sumažinta vienu trečdaliu, kaip tai numatyta įstatyme. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir pakartotinai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir griežtinti jos nėra teisinio pagrindo. BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, o tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Dėl to pagal kasacinio skundo motyvus sugriežtinti V. Ž. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

10.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė BK 50 straipsnį, nes, atsižvelgus į kaltininko asmenybę, turėjo paskirti, kad jis bausmę atliktų pataisos namuose.

10.3. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Teismas, paskyręs bausmę, sprendžia kokioje laisvės atėmimo įstaigoje nuteistasis atlikinės bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsniu, pilnamečiai asmenys, nuteisti už neatsargius bei nesunkius tyčinius nusikaltimus, laisvės atėmimo bausmę paprastai atlieka atvirosiose kolonijose. Teismas, atsižvelgęs į BVK 90 straipsnį ir įvertinęs kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nusprendė, kad kaltininkas bausmę atliks kaip ir kiti asmenys, nuteisti už neatsargų nusikaltimą, – atvirojoje kolonijoje. Taigi teismai, nustatydami bausmės atlikimo vietą, vadovavosi BK 50 ir BVK 90 straipsnių nuostatomis. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismai netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, reglamentuojančius laisvės atėmimo vietos skyrimą, ir dėl to keisti teismų sprendimus.

Dėl civilinio ieškinio

11. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo klausimo dėl civilinės atsakomybės padalijimo tarp V. Ž. ir L. Ž., išvadas dėl to pagrindė tik suinteresuotų asmenų V. Ž. ir L. Ž. parodymais, taip iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, be to, šį klausimą išsprendė iš esmės pažeisdami BPK 113 straipsnį ir CK normas. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, iš esmės pažeidė BPK 113 straipsnį, CK 6.250 straipsnio 2 dalį, 6.252 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nustatydami nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydį.

11.1. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tada, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal teismų praktiką taikant šią normą taikomos ne tik civilinio proceso, bet ir civilinės teisės nuostatos. BPK nereglamentuoja civilinės atsakomybės pagrindų ir jos dydžio nustatymo klausimų, todėl šioje byloje taikytinos civilinės teisės normos.

11.2. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl L. Ž., kaip V. Ž. vairuoto automobilio savininkės, civilinės atsakomybės už tai, kad ji perdavė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį valdyti V. Ž. ir dėl to jam sukėlus eismo įvykį, kurio metu žuvo L. L., šios artimiesiems buvo padaryta neturtinės žalos.

11.3. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, pagal kurią, be kita ko, draudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną neblaiviems asmenims, tokia pati nuostata įtvirtina ir Kelių eismo taisyklių 14 punkte. Dėl to teismui nustačius, kad transporto priemonė buvo duota vairuoti ir valdyti neblaiviems asmenims, valdymo perdavimas yra neteisėtas dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms (CK 6.151 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnis), o tokie veiksmai vertintini kaip civilinės atsakomybės požiūriu neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

11.4. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko atsakomybė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Įstatyme nenumatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalies išimčių neteisėto transporto priemonės perdavimo vairuoti atvejais, kai pažeidžiami Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimai. Dėl to asmens, perdavusio vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, kaltė dėl to perdavimo yra preziumuojama. Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Dėl to tada, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo (savininko) pareigą įsitikinti perdavimo teisėtumu, vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama padaryti išvadą, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme. Dėl to civilinė atsakomybė transporto priemonės valdytojui (savininkui) nekyla tik tada, kai jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tam tikrų faktų egzistavimą. Galėjimas žinoti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, yra neblaivus, nustatomas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Byloje yra duomenų, kad V. Ž. veikos padarymo metu gyveno viename name kartu su motina L. Ž., įvykio dieną ji nebuvo išvykusi iš namų, taip pat kitų aplinkybių, kurios teikia pagrindą svarstyti, ar L. Ž. nėra kalta dėl žalos padarymo nebūdama pakankamai rūpestinga ir apdairi suteikdama teisę naudotis automobiliu V. Ž. (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>).

11.5. CK 6. 247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

11.6. Pagal CK 6.6 straipsnio 6 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal teismų praktiką solidarioji atsakomybė gali kilti ir tada, kai žala padaroma skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais su sąlyga, kad jie susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>).

11.7. Byloje neišsiaiškinta, ar L. Ž. veiksmai, suteikiant naudotis V. Ž. jai nuosavybės teise priklausantį automobilį neįsitikinus dėl šio blaivumo, turėjo įtakos, kad kiltų eismo įvykis, kurio metu žuvo L. L..Dėl to byloje yra duomenų, teikiančių pagrindą svarstyti, ar L. Ž. veiksmai nėra susiję su padaryta žala teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, skundo argumentų ir bylos duomenų, teikiančių pagrindą svarstyti, ar L. Ž. nėra atsakinga civilinės teisės prasme dėl L. L. artimiesiems padarytos neturtinės žalos, išsamiai neištyrė taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką atlikti įrodymų tyrimą byloje yra apeliacinės instancijos teismo pareiga, kai pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai. Apeliacinė instancijos teismas šį procesinį veiksmą gali atlikti pasinaudodamas BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta šios instancijos teismo teise atlikti įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-142/2012, 2K-148/2014, 2K-276-976/2015).

11.8. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjant bylos dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų, kurie gali būti ištaisyti byloje tik pakartotinai nagrinėjant bylos dalį dėl civilinio ieškinio apeliacine tvarka. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo naikintina ir ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Neturtinės žalos dydžio klausimo išsprendimas yra susijęs su asmenų, pripažintų atsakingais už neturtinės žalos padarymą, nustatymu, todėl kasacinės instancijos teismas, siekdamas nepažeisti pakartotinai bylos dalį dėl civilinio ieškinio nagrinėsiančio apeliacinės instancijos teismo nepriklausomumo, dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos dydžiu, nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylos dalį dėl civilinio ieškinio apeliacine tvarka, turi išsamiai ištirti bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu, ir atsižvelgdamas į jas padaryti išvadas, kokie asmenys yra atsakingi civilinės teisės prasme už dėl L. L. žūties jos artimiesiems padarytą neturtinę žalą, ir padaryti išvadas dėl nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydžio.

11.9. Baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius.

Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovė advokatė V. Genaitytė pateikė nukentėjusiojo R. L. prašymą priteisti išlaidas, kompensuojant jas už suteiktas teisines paslaugas surašant kasacinį skundą. Mokėjimo nurodymo kopija patvirtina, jog R. L. sumokėjo 376, 50 Eur atstovei V. Genaitytei. Nurodyta suma atitinka bylos sudėtingumo bei darbo apimties sąnaudas parengiant skundą. Kadangi skundas tenkinamas, tai prašoma suma priteistina.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Priteisti iš V. Ž. R. L. 376,50 Eur proceso išlaidų.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis