Civilinė byla Nr. e3K-3-247-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00102-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valdorfo didmenos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valdorfo didmenos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reinvest“ dėl vekselio nuginčijimo, trečiasis asmuo A. L.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos nutraukimą esant arbitražiniam susitarimui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 2013 m. liepos 8 d. UAB „Valdorfo didmenos“ 280 800 Lt (81 325,30 Eur) vekselį (toliau – Vekselis) negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad 2014 m. vasario 3 d. gavo antstolio pranešimą dėl 2013 m. liepos 8 d. 280 800 Lt (81 325,30 Eur) sumos paprastojo vekselio apmokėjimo UAB „Reinvest“, nors jokių duomenų apie vekselį neturi, o buhalterinėje apskaitoje skolų ar kitokių prievolinių santykių su atsakove dėl 280 800 Lt (81 325,30 Eur) nėra. Iš vekselio išrašymo datos matyti, kad jis buvo išrašytas likus vienai dienai iki buvusio ieškovės vadovo A. L. įgaliojimų pabaigos. Kadangi A. L. 2013 m. liepos 9 d. buvo atšauktas iš ieškovės vadovo pareigų kilus konfliktui, ieškovės manymu, vekselis galėjo būti trečiojo asmens pasirašytas atgaline data po jo atleidimo iš vadovo pareigų. Be to, vekselis buvo išduotas atsakovei, kurios direktoriumi anksčiau buvo trečiasis asmuo, o vekselio sudarymo metu ir ieškinio pateikimo metu jos direktorė yra trečiojo asmens sutuoktinė. Vekselį ieškovas ginčijo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino negaliojančiu 2013 m. liepos 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio davėja yra ieškovė UAB „Valdorfo didmenos“, o gavėja – atsakovė UAB „Reinvest“.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią vekselio abstraktumas nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Teismas sprendė, kad Vekselio išrašymo dieną (2013 m. liepos 8 d.) nebuvo teisinio pagrindo išduoti vekselį, nes vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti arba piniginei skolai padengti (CK 1.105 straipsnis). Kadangi ieškovė 2013 m. liepos 8 d. neturėjo skolinių įsipareigojimų atsakovei, nebuvo teisinio pagrindo pasirašyti vekselį. Vekselis, kuris buvo surašytas, nesant teisinio pagrindo, turi būti pripažintas negaliojančiu ir dėl jo prieštaravimo ieškovės, kaip įmonės, tikslams (CK 1.82 straipsnis).
Teismas atsižvelgė į tai, kad A. L., ieškovės vardu išrašęs ginčijamą Vekselį, yra buvęs atsakovės direktorius ir dabartinės direktorės buvęs sutuoktinis; kad Vekselis išrašytas priešpaskutinę jo darbo pas ieškovę dieną, žinant, jog bus atleistas; kad kitą dieną po atleidimo iš ieškovės vadovo pareigų A. L. buvo paskirtas atsakovės valdybos pirmininku, ir sprendė, kad tai rodo atsakovės ir trečiojo asmens nesąžiningumą ir tikslą tyčia veikti ieškovės nenaudai, todėl Vekselis naikintinas ir ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikino ir ieškinį paliko nenagrinėtą.
Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio 25 d. ieškovė su atsakove sudarė Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė už 2400 vnt. konvertuojamųjų obligacijų iki 2012 m. lapkričio 10 d. įsipareigojo sumokėti ieškovei 240 000 Lt (Sutarties 14.1. punktas). Sutarties 5.1 punkte buvo nustatytos 17 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios pradedamos skaičiuoti kitą dieną atsakovei sumokėjus pasirašytų konvertuojamųjų obligacijų emisijos kainą ir skaičiuojamos nuo neišpirktų konvertuojamųjų obligacijų nominalios vertės. Pagal Sutartį ieškovė turi išpirkti obligacijas iki 2015 m. lapkričio 10 d., bet nuo 2013 m. lapkričio 10 d. turi teisę išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį prieš nustatytą terminą pagal ieškovės vadovo parengtą ir valdybos patvirtintą konvertuojamųjų obligacijų išpirkimo tvarką (Sutarties 7.2 punktas). 2013 m. liepos 4 d. atsakovė pateikė ieškovei prašymą išpirkti obligacijas ir sumokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas.
Atsižvelgdamas į tai, kad Vekselyje nurodyta, jog jis negali būti pateiktas apmokėti iki 2013 m. lapkričio 21 d., ir į tai, kad 17 proc. nuo 240 000 Lt sumos sudaro 40 800 Lt, t. y. 2013 m. lapkričio 10 d. reikalaudama išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ieškovė turėtų pagrindą prašyti sumokėti iš viso 280 800 Lt (240 00 + 40 800), t. y. Vekselyje nurodytą sumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas dėl 280 800 Lt Vekselio pripažinimo negaliojančiu yra tiesiogiai susijęs su Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartimi. Kadangi Sutarties 21 punkte nustatyta, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis pagal Sutartį ar su ja susijęs, sprendžiamas derybų būdu, o šalims nesutarus – Vilniaus komercinio arbitražo teisme, tai laikytina, kad ieškinio reikalavimas dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu patenka į šalių arbitražinio susitarimo taikymo ribas ir turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį paliko nenagrinėtą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Byloje nėra ginčo, kad ieškinio reikalavimas susijęs su Sutartimi, kurios 21 punkte nustatyta, kad visi ginčai turi būti sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Tačiau šalys neprašė teismo ir nenurodė norinčios, kad jų ginčas būtu sprendžiamas arbitraže. 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1480 buvo pakeistas CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Pagal pakeistą CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakciją, teismas atsisako priimti ieškinį, o priėmęs ieškinį ir spręsdamas bylą palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, nepriklausomai nuo to, ar yra atsakovo prieštaravimas ginčą spręsti teisme. Galiojant ankstesnei straipsnio redakcijai, atsakovo prieštaravimas buvo būtinas, norint nepriimti ieškinio ar palikti jį nenagrinėtą. 2012 m. birželio 21 d. buvo priimtas Komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo Komercinio arbitražo įstatymo nuostatos buvo suderintos su Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (toliau – UNCITRAL) 2006 m. atliktais Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo (toliau – UNCITRAL Pavyzdinis įstatymas) pakeitimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pasisakęs dėl nuo 2011 m. galiojančios CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto redakcijos bei Komercinio arbitražo įstatymo 10, 11 straipsnių taikymo, kai atsakovas neprieštarauja ginčo sprendimui teisme, nes visos nutartys buvo susijusios su vienos iš šalių prašymu laikytis arbitražinio susitarimo.
Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes šalys nekėlė klausimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Teismas neatsižvelgė į subsidiarų UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo taikymą bei jo aiškinimo praktiką, kad arbitražinio susitarimo šalys savo elgesiu (dalyvaudamos teismo procese ir nereikšdamos pretenzijų dėl arbitražinio susitarimo laikymosi) gali panaikinti arbitražinį susitarimą. Kasacinio teismo praktikoje nėra pasisakyta, ar Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta arbitražinio susitarimo sudarymo tvarka gali būti taikoma ir arbitražinio susitarimo nutraukimui ar pakeitimui.
Komercinio arbitražo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šiam įstatymui ir jame vartojamoms sąvokoms aiškinti subsidiariai taikytinas 1985 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos pavyzdinis įstatymas dėl tarptautinio komercinio arbitražo su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo nuostatų aiškinimą galima rasti užsienio teismų sprendimuose, skelbiamuose duomenų bazėje Case Law on UNCITRAL Texts (toliau – CLOUT), kurią kaip šaltinį spręsdamas komercinio arbitražo klausimus savo praktikoje naudoja ir kasacinis teismas (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2008">3K-3-443/2008</a>, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015). Kroatijos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame byloje Pž-5168/01, CLOUT Nr. 10724, aiškindamas UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 8(1) straipsnį, nurodė, kad arbitražinio susitarimo šalys gali savo elgesiu teisminiame procese panaikinti arbitražinį susitarimą, t. y. jeigu ieškovas pareiškia ieškinį teisme, o atsakovas savo atsiliepime nereiškia reikalavimo perduoti ginčą arbitražui, laikytina, kad šalys išreiškė valią panaikinti arbitražinį susitarimą ar jo netaikyti.
Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316-687/2015">3K-3-316-687/2015</a>, nurodė, kad arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais ir kad asmuo laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže, kai jis tokį sutikimą (valią) išreiškia savo elgesiu. 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2014">3K-3-171/2014</a>, teismas nurodė, kad tam tikrais atvejais asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ne tik pasirašius arbitražinj susitarimą, bet ir savo elgesiu, iš kurio sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže yra aiškiai numanomas. Tokia kasacinio teismo praktika pagal analogiją turėtų būti taikoma ir tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl arbitražinio susitarimo pakeitimo ar panaikinimo, nes dispozityvumo principas reiškia ne tik galimybę susitarti dėl ginčų sprendimo arbitraže, bet teisę tokį susitarimą pakeisti.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nutraukimo esant arbitražiniam susitarimui
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškinio reikalavimas dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu yra susijęs su Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartimi: tokią poziciją yra išsakiusi tiek ieškovė (savo kasaciniame skunde), tiek atsakovė (atsiliepime į ieškinį). Šalys taip pat neginčija Sutarties 21 punkte įtvirtinto susitarimo visus ginčus, kylančius iš Sutarties ar su ja susijusius, spręsti Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Ieškovės vertinimu, nepaisant šio susitarimo, nagrinėjamas ginčas yra teismingas teismui, nes, ieškovei kreipusis su ieškiniu, atsakovė nepareiškė prieštaravimų dėl ginčo nagrinėjimo teisme ir nereikalavo ginčo perduoti arbitražui, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai bylą nutraukė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant nagrinėjamą situaciją yra svarbu įvertinti ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir jo pokyčius. CPK 137 straipsnio 1 dalies 6 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2011 m. spalio 1 d., buvo nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1480 buvo pakeistas CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Pagal pakeistą reguliavimą (įsigaliojusį 2011 m. spalio 1 d.), teismas atsisako priimti ieškinį, o priėmęs ieškinį ir spręsdamas bylą – palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui.
Komercinio arbitražo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 31 d. iki 2012 m. birželio 30 d.) 10 straipsnyje, reglamentuojančiame arbitražinį susitarimą ir teisminį jo pripažinimą, buvo nustatyta, kad teismas, gavęs ieškininį pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. Šiuo metu galiojančios Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalyje, reguliuojančioje tuos pačius klausimus, įtvirtinta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
Iš Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2012 m. gegužės 23 d. išvadų dėl Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (XIP-1985) matyti, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2010 m. gegužės 7 d. atkreipė dėmesį į tai, jog projekto 11 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jei ginčo šalys yra susitarusios ginčą perduoti spręsti arbitražui, o jeigu arbitražinio susitarimo faktas paaiškėja vėliau, teismas bet kurios iš šalių reikalavimu ieškinį palieka nenagrinėtą, todėl lieka neaišku, kas darytina, jeigu nagrinėjant ieškinį paaiškėja, jog yra galiojantis arbitražinis susitarimas, bet nė viena iš šalių neprašo teismo palikti ieškinį nenagrinėtą. Siekdamas teisinio aiškumo, departamentas pasiūlė išbraukti žodžius „bet kurios iš šalių reikalavimu“ ir tokiam siūlymui buvo pritarta.
Paminėtų teisės aktų nuostatos ir jų pakeitimai nedviprasmiškai patvirtina įstatymų leidėjo siekį teismo pareigą atsisakyti ginčą spręsti teisme, jei yra arbitražinis susitarimas, padaryti nepriklausomą nuo to, ar ginčo šalis išreiškė prieštaravimus dėl teisminio nagrinėjimo. Iš galiojančio teisinio reglamentavimo yra akivaizdu, kad tam, jog teismas atsisakytų priimti ieškinį arba paliktų jį nenagrinėtą, pakanka nustatyti tik arbitražinio susitarimo faktą. Papildomos anksčiau egzistavusios sąlygos – kitos šalies prieštaravimo dėl ginčo nagrinėjimo teisme – nustatyti nebereikia.
Kasatorės teigimu, nagrinėjamu atveju vienai šaliai kreipusis į teismą su ieškiniu, o kitai nereiškiant pretenzijų dėl arbitražinio susitarimo taikymo, laikytina, kad šalys savo elgesiu panaikino arbitražinį susitarimą. Teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais ir atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme įtvirtinta galimybė iš šalių elgesio spręsti apie arbitražinio susitarimo sudarymą, kai viena šalis apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis teigia, o kita neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą (Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas), pati savaime nesuponuoja ir neimplikuoja analogiškų išvadų apie arbitražo atsisakymą ir (ar) teismo pareigos spręsti apie arbitražinio susitarimo atsisakymą, jei šalis neišreiškė aiškaus prieštaravimo dėl ginčo nagrinėjimo teisme. Priešingai, tiek CPK, tiek Komercinio arbitražo įstatymo nuostatos, esant arbitražiniam susitarimui, įpareigoja teismą atsisakyti priimti ieškinį arba, jei apie susitarimo egzistavimą paaiškėja iškėlus bylą, ją nutraukti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad toks aiškinimas negali būti suprantamas kaip būdas versti šalis ginčą spręsti arbitraže. Arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą, kuris, savo ruožtu, yra arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė – arbitražo proceso inicijavimas galimas tik esant šalių susitarimui. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, bet kuris arbitražo procesas prasideda nuo privatinės teisės instrumento – privačios sutarties, kurios pagrindu pradėtame procese priimamas sprendimas. Jo privalomumas kyla ne iš viešosios teisės, o iš šalių sutarties laikyti arbitražo sprendimą privalomu. Šalių teisė laisva valia susitarti dėl ginčų priskirtinumo arbitražo jurisdikcijai apima ir teisę tokį susitarimą panaikinti tiek iki, tiek po ginčo kilimo. Kitaip tariant, susitarimas spręsti ginčą ne teismo tvarka yra suderintos šalių valios išraiška, todėl ši suderinta valia gali būti keičiama.
Nors valios dėl ginčų sprendimo būdo išreiškimas arba atsisakymas bei forma, kuria jis atliekamas, yra šalių prerogatyva, tačiau šalių pasirinkimas yra ribojamas įstatymo nuostatomis. Kaip jau minėta, įstatyme įtvirtinta galimybė iš šalių elgesio spręsti apie arbitražinio susitarimo sudarymą, kai viena šalis apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis teigia, o kita neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą (Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas), pati savaime nesuponuoja ir neimplikuoja analogiškų išvadų apie galimybę konkliudentiniais veiksmais atsisakyti arbitražo.
Pripažinus tylėjimą arba pasyvų šalies elgesį, jai nereiškiant prieštaravimų dėl ieškinio nagrinėjimo teisme, arbitražinio susitarimo atsisakymu būtų paneigiama pirmiau nurodytų CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų pakeitimo esmė ir įstatymų leidėjo valia. Be to, pripažinus, kad šalys konkliudentiniais veiksmais atsisakė spręsti ginčą arbitraže, nagrinėjamu atveju, be kita ko, kiltų ir teisinio aiškumo ir apibrėžtumo problema, nes nebūtų žinoma šalių suderintos valios dėl tokio atsisakymo apimtis, t. y. ar šalys apskritai atsisakė Sutartyje įtvirtintos arbitražinės išlygos, ar tik susiaurino jos taikymo sritį, eliminuodamos ginčo dėl Vekselio jurisdikciją. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Sutarties 18 punktą šalys susitarė, jog visi pranešimai, sutikimai ir kita informacija pagal Sutartį turi būti sudaromi raštu, todėl konstatuotina, jog Sutarties (jos dalies dėl arbitražinės išlygos) pakeitimas konkliudentiniais veiksmais ar žodžiu neatitiktų pačios Sutarties nuostatų.
Aptartų aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei Sutarties nuostatas konkliudentiniai šalių veiksmai, kai viena šalis kreipiasi su ieškiniu į teismą, o antroji nereiškia prieštaravimų, nėra pakankami konstatuoti, kad yra šalių valia panaikinti arbitražinį susitarimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į byloje nustatytus faktus, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, jis nėra ginčijamas, o aiškios valios dėl jo taikymo srities susiaurinimo ar visiško atsisakymo šalys nėra išreiškusios, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl ji paliktinas galioti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylos nutraukimas, konstatavus, jog yra įstatyme nurodytas pagrindas, susijęs su imperatyviųjų įstatymo nuostatų taikymu ir nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu, todėl plačiau nepasisako dėl argumentų, kurie su tuo susiję.
Atmetus kasacinį skundą, panaikintinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Vincas Verseckas
