Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimą ir pardavimą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-261-695/2016

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04936-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.5; 2.5.11.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimą ir pardavimą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovas prašė teismo panaikinti atsakovės sprendimą, įformintą 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“, atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-27 „Dėl G. D. skundo išnagrinėjimo“, atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-997 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus“, atsakovės sprendimą, įformintą 2014 m. liepos 30 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1969 „Dėl skundo nagrinėjimo“, ir įpareigoti atsakovę tęsti 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 13 d. įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo procedūras; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2008 m. kovo 18 d. pateikė atsakovei prašymą įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-557 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos, jų plotai, asmenų, kuriems suformuoti žemės sklypai, kurie neatvyko ar atsisakė sklypų, sąrašai. Žemėtvarkos projekte ieškovui suformuota 13 žemės ūkio paskirties žemės sklypų, kurių bendras plotas – 124 ha, jis įpareigotas parengti dokumentus žemės nuosavybės ar naudojimo teisei įforminti. Nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 29 d. atsakovei buvo pateikti prašymai patikrinti pateikiamų 13 žemės sklypų kadastro duomenų bylų; tai padaryta 2013 m. lapkričio 4–28 d. Atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjas 2013 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1685 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo G. D.“; šio įsakymo pagrindu 2013 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė jame nurodyto valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovę, kad ši sudarytų likusių 12 valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau atsakovė atsisakė tęsti žemės sklypų pardavimo procedūras, nurodydama, kad ieškovas su sutuoktine iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra įsigiję apie 627 ha privačios ar valstybinės žemės, t. y. viršija Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme (toliau – ŽŪPŽĮLĮ) nustatytą leistiną kiekį.

Ieškovo vertinimu, atsakovė netinkamai aiškina 2013 m. liepos 2 d. ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 2 dalį, bendruosius teisės principus, pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus lūkesčius. Dėl to nutarties 2 punkte nurodyti sprendimai pripažintini neteisėtais ir naikintini, įpareigojant atsakovę tęsti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūras.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovės Panevėžio skyriaus sprendimą, įformintą 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“, ir atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-27 „Dėl G. D. skundo išnagrinėjimo“; išaiškino, kad bylą nutraukus neleidžiama kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; panaikino atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-997 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus“ ir įpareigojo atsakovę tęsti suprojektuotų 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 13 d. įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo ieškovui procedūras; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, konstatavęs, kad atsakovės Panevėžio skyriaus sprendimas, įformintas 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“, ir atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-27 „Dėl G. D. skundo išnagrinėjimo“ nesukelia ieškovui teisinių padarinių, bylos dalį dėl reikalavimo juos panaikinti nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnis).

Remdamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2–3 dalimis, teismas sprendė, kad atsakovė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja tik tuos skundus, kurie paduoti iki sprendimo parduoti (atsisakyti parduoti) valstybinę žemę priėmimo; sprendimas parduoti (atsisakyti parduoti) valstybinę žemę turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui. Dėl to atsakovės sprendimas, įformintas 2014 m. liepos 30 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1969 „Dėl skundo nagrinėjimo“, yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti.

Iš rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų atsakovės Panevėžio skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 13 d. įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo procedūra buvo pradėta dar iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atsakovė 2013 m. rugpjūčio 20 d. informavo ieškovą, kad jis turi pateikti atsakovei sklypų kadastro duomenų bylas per du mėnesius nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. lapkričio 1 d.; tai buvo padaryta 2013 m. spalio 8–29 d. Atsakovė po ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) tęsė žemės sklypų pardavimo procedūras – 2014 m. sausio 3 ir 8 d. raštais informavo ieškovą, kad šis sumokėtų už valstybinės žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre; o 2013 m. gruodžio 2, 16 d., 2014 m. sausio 14 d. raštais užsakė valstybinės žemės sklypų individualų vertinimą.

Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236, 8 punktą sprendimas parduoti žemės sklypą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemės valdos projekto ar teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo dienos. Kadangi (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas 2013 m. gegužės 13 d., tai teismas padarė išvadą, kad atsakovė privalėjo priimti sprendimą parduoti (atsisakyti parduoti) žemės sklypus iki 2013 m. lapkričio 13 d., tačiau dėl atsakovės veiksmų tokie sprendimai nebuvo priimti.

ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki įsigaliojimo galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas; šios normos taikymo išimčių nenustatyta. Nurodytos normos antruoju sakiniu apibrėžta privačių žemės sklypų pardavimo procedūros pradžia. Ši nuostata netaikoma parduodant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, tačiau nepaneigia valstybinės žemės sklypų pardavimo procedūros tęstinumo pagal iki pakeitimo galiojusią įstatymo redakciją.

2014 m. balandžio 24 d. ŽŪPŽĮLĮ Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 1 d., 2 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. žemės reformos žemėtvarkos projekte asmenims suprojektuoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami be aukciono iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka; 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra priimtas institucijos, parduodančios valstybinę žemę, sprendimas dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sklypas parduodamas už sprendime dėl sklypo pardavimo nurodytą sklypo kainą ir šiame sprendime nustatyta atsiskaitymo už perkamą valstybinės žemės sklypą tvarka, t. y. iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ŽŪPŽĮLĮ Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 1 d., 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse reglamentuotas valstybinės žemės pardavimo procedūros tęstinumas. Teismas sprendė, kad pradėtos 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūros privalo būti užbaigtos pagal iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. rusėjo 23 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo aiškinimu, kuris apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros pradžia nustatyta Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros aprašo, patvirtinto atsakovės direktoriaus 2012 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-90, 1.1 punkte, tai – prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę ne aukciono būdu ir prie jų pridėtų dokumentų nagrinėjimas. Privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūra atskiruose teisės aktuose nereglamentuota, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškino, kad jos pradžia apibrėžta ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje (pirmajame sakinyje išdėstyta bendro pobūdžio teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius, susijusius tiek su valstybinės, tiek su privačios žemės pardavimu). ŽŪPŽĮLĮ Nr. IX-1314 pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2014 m. gegužės 1 d., konkrečiai įtvirtinta įstatymo pakeitimų taikymo tvarka parduodant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.

ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas taikant tik privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūroms būtų pažeisti ne tik teisėti ieškovo lūkesčiai, bet ir CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir ŽŪPŽĮLĮ Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies normos yra procedūrinės, tačiau jos nepanaikina imperatyvo žemės pardavimo procedūras vykdyti pagal įstatymą, galiojusį iki pirmiau nurodytų ŽŪPŽĮLĮ pakeitimo įstatymų įsigaliojimo.

Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros aprašą pirkėjų prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę ne aukciono būdu ir prie jų pradėtų dokumentų nagrinėjimas yra pirmoji žemės pardavimo procedūros stadija, kurioje vertinama pirkėjo atitiktis įstatyme nustatytiems reikalavimams. Apraše nenustatyta galimybė, pasikeitus įstatymui, iš naujo vertinti pirkėjo atitiktį reikalavimams. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, kuriomis remdamasi atsakovė daro priešingą išvadą, yra įstatymo įgyvendinamasis aktas, jo teisinė galia žemesnė, nei įstatymo. Siekiant įstatymą taikyti atgaline tvarka, negali būti remiamasi jo įgyvendinamuoju aktu.

Byloje nėra duomenų, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros iki 2014 m. sausio 1 d. nebuvo užbaigtos dėl ieškovo kaltės ar dėl to, kad jis veiksmais ar neveikimu trukdė pardavimo procesui. Atsakovė nepaneigė aplinkybės, kad sprendimai dėl 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ieškovui nebuvo priimti dėl jos veiksmų (didelio užimtumo) (CPK 178 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje normoje žemės pardavimo procedūros pradžia siejama su sprendimo parduoti žemę priėmimu. Iki šio pakeitimo galiojęs ŽŪPŽĮLĮ taikomas tais atvejais, jeigu yra priimtas sprendimas parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba yra sudaryta preliminarioji sutartis. Teismai nustatė, kad toks sprendimas nebuvo priimtas, nebuvo pasirašyta preliminarioji sutartis ar parengtas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad turi būti vadovaujamasi iki pakeitimo galiojusia įstatymo redakcija.

Pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio ŽŪPŽĮLĮ 4 straipsnį asmenys galėjo įsigyti tiek žemės ūkio paskirties žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha; ieškovo turimas žemės ūkio paskirties žemės plotas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neviršijo nustatyto maksimalaus ploto. ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., 1 straipsnyje nustatyta, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Sandoris, sudarytas pažeidžiant reikalavimus, laikomas niekiniu.

Tarp šalių susiklostė tęstiniai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo santykiai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tų teisių, pareigų ar faktų atsiradimo metu galiojančio įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a>). Iki ŽŪPŽĮLĮ įsigaliojimo nebuvo atlikta visa žemės sklypų pardavimo be aukciono procedūra – individualaus turto vertinimo ataskaitos kasatorės Panevėžio skyriuje gautos 2014 m. sausio 23 d. ir kovo 21 d., iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimtas sprendimas dėl žemės sklypų pardavimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros apraše nenustatyta galimybė vertinti pirkėjo atitiktį įstatyme nustatytiems reikalavimams, kai ji jau įvertinta, tačiau pasikeičia reikalavimus nustatantys įstatymai. Pagal ŽŪPŽĮLĮ, kuriame nustatyta, kokie asmenys turi teisę į valstybės paramą įgyjant žemės ūkio paskirties žemę, asmuo, pageidaujantis pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, turi atitikti valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektui keliamus reikalavimus ne tik pateikiant prašymą, bet ir sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to asmens teisė įsigyti valstybinės žemės sklypus turėjo būti įvertinta ne tik pateikiant prašymą, bet ir parduodant valstybinės žemės sklypus. Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 11.1.4 punktą žemės sklypų pardavimo organizatorius turi patikrinti, ar asmeniui perkant žemės sklypą nebus viršytas Žemės reformos įstatymo 9 straipsnyje nustatytas leistinas maksimalus galimos įsigyti iš valstybės žemės plotas ir ŽŪPŽĮLĮ įtvirtintas maksimalus įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti; palikti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai nustatė aplinkybę, kad prašymą dėl valstybinės žemės įsigijimo ieškovas pateikė 2008 m. kovo 18 d., tada atsakovė pradėjo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūrą, kurią vykdė ir po 2014 m. sausio 1 d. Dėl to ginčui turėjo būti taikomos iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo galiojusios teisės normos, atsakovė neturėjo teisės nutraukti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūrų.

ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 sakinyje nustatyta, kas laikytina pardavimo procedūros pradžia, kai žemę parduoda privatus subjektas, o ne valstybė. Kadangi ginčas kilo dėl valstybinės žemės pardavimo, tai nėra siunčiamas žemės savininko pranešimas ir nesudaroma preliminarioji sutartis. Be to, nurodyta norma privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūros pradžią sieja ne su sprendimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą priėmimu, o su tokio sprendimo išsiuntimu privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Dėl to nepagrįsta kasatorės išvada, kad iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi ŽŪPŽĮLĮ redakcija ginčui galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtų buvęs priimtas sprendimas parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pasirašyta preliminarioji sutartis ar parengtas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas.

Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisinėje valstybėje garantuojama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą). Įstatymų leidėjas ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad iki jo įsigaliojimo pradėtos procedūros užbaigiamos pagal iki tol galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas; toks reguliavimas atitinka lex retro non agit, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitų teisės principų reikalavimus.

Žemės sklypų pardavimo procedūros užtruko dėl kasatorės kaltės, tą konstatavo bylą nagrinėję teismai. Nepažeidžiant lygiateisiškumo principo, ieškovas negali atsidurti blogesnėje padėtyje nei kiti asmenys, kuriems žemės sklypų pardavimo procedūros įvykdytos tinkamai ir laiku (iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo).

Nutarties 20.4 punkte nurodyti kasatorės argumentai prieštarauja jos pozicijai, išdėstytai nagrinėjant bylą (ji teigė, kad būtų galėjusi parduoti ieškovui valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, jei iki 2014 m. sausio 1 d. būtų buvęs priimtas sprendimas dėl šių sklypų pardavimo). Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo taisyklių 11.1.4 punktas negali būti aiškinamas taip, kad paneigtų ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, taip pat teisės principus, kuriems užtikrinti ji skirta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, siekiant įstatymą taikyti atgaline tvarka, negali būti remiamasi jo įgyvendinamuoju aktu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatų taikymo valstybinės žemės sklypų pardavimo procedūroms, pradėtoms iki šio įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo

Žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sąlygos ir tvarka nustatytos ŽŪPŽĮLĮ, taip siekiant užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė – būtų naudojamas racionaliai, skatinant žemės rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai, bei išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti higienos sąlygų ir gyvūnų gerovės normų laikymąsi (ŽŪPŽĮLĮ 1 straipsnio 1 dalis; straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. gegužės 1 d.).

2013 m. liepos 2 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-458 buvo pakeisti ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsniai, nustatantys maksimalų įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotą ir pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę.

ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tvarka nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje, pagal kurio antrą dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo.

Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tvarką, darytina išvada, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje nustatyta bendra tvarka užbaigti pradėtas tiek valstybinės, tiek privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūras – tai turi būti daroma pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūra, jos pradžia ir vykdymo tvarka, terminai bei kitos sąlygos, nustatytos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236, taip pat detalizuota Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros apraše, patvirtintame atsakovės direktoriaus 2012 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-90. Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisykles, žemės sklypų pardavimo organizatoriai vykdo žemės sklypo pardavimą, turėdami taisyklių 9 punkte nurodytus dokumentus, be kita ko, žemės valdos projektą, žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais, prašymą parduoti žemės sklypą ir kt. duomenis. Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros aprašą valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūra pradedama gavus prašymą pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę ir prie jo pridėtus dokumentus.

Privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūra atskirai teisės aktuose nereglamentuota, nenustatyta speciali jos vykdymo tvarka. Tokia žemė, nenukrypstant nuo ŽŪPŽĮLĮ reikalavimų, parduodama ar kitais būdais ja disponuojama laikantis bendrųjų CK nuostatų, nustatančių atskirų sandorių sudarymo tvarką.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, siekiant apibrėžti, kokia ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių redakcija taikoma parduodant privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje reglamentuota, kada laikoma, kad yra pradėta privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūra.

Tokia procedūra laikoma pradėta, jei žemės savininkas išsiuntė pranešimą žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui apie sprendimą parduoti žemės sklypą arba sudarė preliminariąją sutartį CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pirmiau nurodytą aiškinimą bei ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies antrojo sakinio taikymą tik privačios žemės pardavimui patvirtina tiek aplinkybė, kad speciali valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūra reglamentuota atskirai, tiek tai, kad ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje vartojamos formuluotės (pranešimo apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemę siuntimas, preliminariosios sutarties sudarymas) būdingos privačios žemės pardavimo procesams, tai CK (atitinkamai CK 4.79 ir 6.165 straipsnių) ir ŽŪPŽĮLĮ 6 straipsnio reglamentuojami institutai.

Parduodant valstybinę žemę, nesudaromos preliminariosios sutartys, nenustatyta pareiga informuoti žemės naudotojus apie ketinimą parduoti žemę, o atliekamos atskiros procedūros, kurios įforminamos procedūrą atliekančios institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos ar kitos įgaliotos institucijos) sprendimais.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir pateiktus aiškinimus, pripažintini teisiškai nepagrįstais kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas (nutarties 20.1 punktas). Teismas pagrįstai atskyrė valstybinės ir privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūras bei, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios patvirtino, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ieškovui procedūra buvo pradėta dar iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (prašymas atsakovei buvo pateiktas 2008 m. kovo 18 d., žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas 2013 m. gegužės 13 d.), padarė pagrįstą išvadą, jog procedūra turėjo būti užbaigta pagal iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusias ŽŪPŽĮLĮ nuostatas.

Kasatorė nurodo, kad, tarp šalių susiklosčius tęstiniams valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriams, sprendžiant dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo (atsisakymo tai padaryti), turėjo būti taikoma priimant tokį sprendimą galiojusi ŽŪPŽĮLĮ redakcija. O pagal ją (ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu patvirtinta nauja ŽŪPŽĮLĮ 4 straipsnio redakcija) buvo ribojamas susijusiems asmenims priklausančios iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas (ieškovo ir jo sutuoktinės turima žemė viršijo nustatytą maksimalų plotą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas turi atitikti to ŽŪPŽĮLĮ reikalavimus, kurio nuostatos taikomos sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau tai ne visada yra tas įstatymas, kuris galioja sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Galimi atvejai, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį bus taikomos pirmiau galiojusio įstatymo nuostatos, jeigu galiojančiame įstatyme nustatyta, kad pradėta procedūra turi būti užbaigta pagal iki jo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.

Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje (žr. nutarties 25–32 punktus), ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatyme įtvirtintose jo įsigaliojimo nuostatose nurodyta, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūros, pradėtos ir neužbaigtos iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti užbaigiamos pagal iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusias nuostatas. Dėl to atmestinas kasatorės argumentas, kad teismai nepagrįstai netaikė priimant skundžiamą sprendimą atsisakyti tęsti žemės sklypų pardavimo procedūras galiojusios ŽŪPŽĮLĮ redakcijos.

Kolegijai pripažinus, kad vykdant valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ieškovui procedūras taikytinos iki ŽŪPŽĮLĮ 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusios įstatymo nuostatos, kasatorės argumentai, nurodyti nutarties 20.4 punkte, neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai. Vykdant procedūras buvo patikrinta ieškovo atitiktis tuo metu galiojusiems valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektui keliamiems reikalavimams.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, jos sumokėtas žyminis mokestis iš kitos šalies nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 700,89 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės.

Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl, atmetus kasacinį skundą, ieškovui priteistinas iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 700,89 Eur (septynis šimtus Eur 89 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 9,50 Eur (devynis Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė