Civilinė byla Nr. 3K-3-223-403/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04654-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams T. B. ir R. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo byloje Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką, valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą ir jo nulemtą galimybę privatiems asmenims įgyti į juos nuosavybės teises bei jas įgyvendinti, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė nustatyti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas) valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką pagal UAB „Geodezininkai“ 2015 m. kovo 5 d. parengtą žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo projektą, paskiriant žemės sklypo dalį, pažymėtą raide „B“ (0,0034 ha ploto), valdyti, naudoti ir ja disponuoti Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdant ieškovei Nacionalinei žemės tarnybai (toliau – ir NŽT), o žemės sklypo dalį, pažymėtą raide „A“ (0,0247 ha ploto), valdyti, naudoti ir ja disponuoti atsakovams T. B. ir R. B.
3. Žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (34/281 dalys, kurias patikėjimo teise valdo ieškovė) ir atsakovams (247/281 dalys) pagal 2011 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2015 m. sausio 28 d. nutarimu pareikalavo, kad ieškovė imtųsi priemonių tiksliai žemės sklypo dalies vietai, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, detalizuoti. UAB „Geodezininkai“ 2015 m. kovo 5 d. parengė žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo projektą, pagal kurį žemės sklypo dalis „A“ (0,0247 ha ploto) priskirtina naudotis atsakovams, o žemės sklypo dalis „B“ (0,0034 ha ploto) priskirtina naudotis ieškovei. Projektas atitinka žemės sklypo bendraturčių turimas nuosavybės dalis ir nepažeidžia šalių teisių bei teisėtų interesų. Žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miško dalį, kuri pagal įstatymus išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
4. Žemės sklype yra pastatytas atsakovei T. B. nuosavybės teise priklausantis pagalbinis pastatas – ūkio pastatas (toliau – ir pastatas), jis yra įregistruotas. Pastatas žemės sklype pastatytas, gavus žemės sklypo bendraturčio – NŽT Kauno rajono skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sutikimą ir tokio statinio statybą leidžiantį dokumentą – Kauno rajono savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 24 d. rašytinį pritarimą statinio projektui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą, nurodė, kad jis neužtikrina protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Teismas prašomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką vertino kaip ydingą pirmiausia dėl to, kad ji neatitinka faktinės situacijos, nes ieškovei pagal projektą prašomoje priskirti žemės sklypo dalyje „B“ stovi atsakovų teisėtai pastatytas pastatas, kurio statybai buvo gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Atsakovai šį pastatą eksploatuoja kartu naudodamiesi ir atitinkama žemės sklypo dalimi.
7. Nei ieškinyje, nei teismo posėdyje ieškovės atstovas nenurodė, kaip konkrečiai valstybė, kaip sklypo dalies savininkė, galės įgyvendinti nuosavybės teisę. Spręsta, kad pateiktas projektas neužtikrins pirmiausia pačios valstybės, kaip savininkės, teisių, nes dalis žemės sklypo užstatyta atsakovams priklausančiu teisėtai pastatytu statiniu, todėl tampa neįmanomas visavertis ir efektyvus valstybinės žemės naudojimas, visuomeninės naudos gavimas. Projekte nėra nustatytas privažiavimas prie sklypo dalies „B“, kuria naudotis pretenduoja ieškovė. Lieka neišspręstas ir teisinis klausimas, kokiu pagrindu atsakovų pastatas stovi valstybei priklausančiame žemės sklype.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas.
10. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-3966-535/2019, nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėjai prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrino vietoje aktą Nr. 939 su priedais, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, jog keisti žemės sklypo ribos (konfigūracijos), pakeičiant (duomenys neskelbtini) eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą pareiškėjų nurodytu būdu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nurodė, kad nustatyti kitokią taksacinio miško ribą, nei registruota Miškų valstybės kadastre, remiantis UAB,,Žemetra“ schema, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnio tvarka negalima, nes Miškų kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzQ3Ny01NTIvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3477-552/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3477-552/2020">eA-3477-552/2020</a> pareiškėjų T. B. ir R. B. apeliacinį skundą atmetė.
11. Kolegijos vertinimu, administracinio teismo išnagrinėta byla ir nagrinėjama civilinė byla nėra besąlygiškai susijusios, joje nėra nustatyti prejudiciniai faktai nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes įrodinėjimo dalykai yra skirtingi, nesutampa reikalavimus pareiškusių subjektų tikslai ir ginčo dalykas. Administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl taksacinio miško sklypo ribos, siekiant patikrinti, ar teisingai nustatytos taksacinio miško sklypo ribos ir ribos taškų koordinatės. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypu tvarkos nustatymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo grindžia būtent taksacinio miško sklypo riba, tačiau šis kriterijus nėra vienintelis, kurį pirmosios instancijos teismas įvertino, ir nėra pakankamas, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka būtų nustatyta pagal ieškovės pateiktą projektą.
12. Pažymėta, kad ieškovės argumentai, jog ji yra davusi sutikimą ginčo žemės sklype ūkinio pastato statybai vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, tačiau ji nesuteikė leidimo pažeisti tuo metu ir dabar galiojančius teisės aktus, t. y. statyti valstybinio miško teritorijoje, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Pastato statybai buvo gautas Kauno rajono savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 24 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPP-24-130724-00315 ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sutikimas Nr. 7ST-(14.7.5)-295, kad žemės sklype būtų statomas ūkinis pastatas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos. Nustatyta, kad šiame rašytiniame sutikime nurodyta, jog jis išduotas, atsižvelgus į T. B. pateiktą prašymą ir schemą. Iš to galima daryti išvadą, kad išduodant sutikimą buvo įvertinta ketinamo statyti ūkinio pastato konkreti vieta ginčo žemės sklypo ribose. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė duomenų, kad minėto statinio statyba būtų pripažinta neteisėta.
13. Atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas neužtikrina protingos šalių interesų pusiausvyros, galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra ydinga pirmiausia dėl to, jog neatitinka faktinės situacijos, nes ieškovei pagal projektą prašomoje priskirti žemės sklypo dalyje „B“ yra dalis atsakovų pastato, kurio statybai sutikimą davė valstybinės žemės patikėtinis. Atsakovai šį pastatą eksploatuoja kartu naudodamiesi ir atitinkama žemės sklypo dalimi. Tokia naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti nustatyta ir dėl to, kad pati ieškovė negalėtų jos įgyvendinti, nes žemės sklypo dalis (apie 6 kv. m) užstatyta atsakovams priklausančiu pastatu. Kolegija sutiko su atsakovų nurodytais argumentais, kad šiuo atveju negali būti paneigiama atsakovų nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, kurio dalis (apie 6 kv. m) patenka į valstybinio miško žemės naudmenų ribą, taip pat negali būti paneigiama atsakovų teisė naudotis ūkiniu pastatu užstatytu žemės plotu, kuris gali būti naudojamas tik šiam pastatui eksploatuoti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. gegužės 29 d. sutikimu Nr. ST-(14.7.5.)-295 sutiko, kad ginčo žemės sklype būtų statomas ūkinis pastatas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba nesuteikė leidimo pažeisti tuo metu ir dabar galiojančius teisės aktus. Statinys galėjo būti pastatytas vieno metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, nepažeidžiant taksacinio miško ribos, t. y. pastačius pastatą kairiau, nei stovi ginčo žemės sklypo atžvilgiu. Atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie taksacinio miško ribą, kadangi dėl šios priežasties nebuvo parduotas visas žemės sklypas.
14.2. Nacionalinė žemės tarnyba nėra žemės sklypo 0,0034 ha dalies savininkė, o ja disponuoja kaip valstybinės žemės patikėtinė, todėl neprivalo įrodinėti, kaip bus naudojamasi šia dalimi. Ieškovei patikėtos valstybinės žemės dalis patenka į valstybinės reikšmės mišką, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, kaip bus naudojamasi nustatyta žemės sklypo dalimi. Nenustačius naudojimosi tvarkos, būtų pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ir viešasis interesas.
14.3. Naudojimosi tvarka turi būti nustatyta pagal Nacionalinės žemės tarnybos pateiktą Naudojimosi tvarką, nes žemės sklypo 0,0034 ha dalis priskirtina naudotis Lietuvos Respublikos patikėtinei ieškovei Nacionalinei žemės tarnybai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės plotus nustatytą taksacinę miško ribą. Nacionalinės žemės Kauno rajono skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-3010 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo paradavimo“ T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuosavybės teise įgijo žemės sklypo 0,0247 ha dalį. Nacionalinės žemės tarnybos pateikta naudojimosi tvarka atitinka bendraturčių susitarimus ir visų šalių teisėtus lūkesčius, o atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, padėtis nepablogėja, žemės sklypo nuosavybės teise valdoma dalis nesumažėja, nedingsta priėjimas prie atsakovams priklausančio statinio. Nors pagal pateiktą naudojimosi tvarką ieškovei priskirtina naudotis žemės dalis (apie 6 kv. m) užstatyta atsakovams priklausančiu pastatu, pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai klaidingai pritaikė materialiosios teisės normas ir netinkamai nusprendė dėl prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos.
15. Atsakovai T. B. ir R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Pagal ieškovės prašomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką dalis atsakovei T. B. priklausančio pagalbinio pastato – ūkio pastato atsidurtų ieškovės valdomoje žemės sklypo dalyje. Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių. Ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra neracionali, neatitinkanti nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, patogumo reikalavimų, neužtikrina abiejų pusių protingos interesų pusiausvyros, nes neužtikrina nė vienos šalies, kaip savininko, visaverčio nuosavybės teisių įgyvendinimo. Ieškovės pozicija, kad ji neturi įrodinėti, kaip bus naudojamasi atsakovų pastatu užstatyta sklypo dalimi, patvirtina, kad ji pati nežino, kaip galėtų būti įgyvendinama jos prašoma nustatyti naudojimosi tvarka, nes tokia tvarka realiai neįgyvendinama ir ji neišvengiamai sukuria prielaidas ateityje kilti naujiems konfliktams ir ginčams tarp bendraturčių. Dėl to pagrįstai nuspręsta, kad ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią ieškovei būtų priskirta žemės sklypo dalis, kurioje yra apie 6 kv. m ploto atsakovų valdomo pastato dalis, yra neįmanoma (ydinga), nes tokiu atveju objektyviai pati ieškovė net negalės šia sklypo dalimi naudotis, kadangi ji jau yra užstatyta kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu statiniu. Paskyrus ieškovei naudotis žemės sklypo dalimi, į kurią patenka atsakovų ūkio pastatas, nebūtų išvengta ginčų dėl būtinumo užtikrinti tinkamą atsakovų naudojimąsi šiuo pastatu, taip pat ginčų, galinčių kilti prireikus atlikti šio pastato remonto darbus, ir pan.
15.2. Pagal ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą nėra nustatytas patekimas prie ieškovei priskirtos žemės sklypo „B“ dalies, esančios pietrytinėje sklypo dalyje. Pagal nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato kadastro byloje esančią pastatų išdėstymo schemą matyti, kad į žemės sklypą yra nustatytas vienintelis įvažiavimas iš sklypo vakarinės pusės. Tai reiškia, kad, nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, ieškovė, norėdama naudotis jai šiame projekte pažymėta 34 kv. m dalimi, į šią dalį realiai galės patekti tik per 247 kv. m ploto dalį, kurią prašo priskirti atsakovams naudotis asmeniškai. Dėl to tokia naudojimosi žemės sklypu tvarka, kai ieškovė prašo jai asmeniškai nustatyti naudoti sklypo dalį, į kurią ji gali patekti tik per jos prašomą atsakovams asmeniškai naudotis priskirtą dalį, pažeidžia atsakovų nuosavybės teisę ir prieštarauja CK 4.81 straipsniui.
15.3. Ūkio pastatas žemės sklype buvo pastatytas gavus šio sklypo bendraturčio sutikimą ir tokio statinio statybą leidžiantį dokumentą. Pastatas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ginčų dėl pastato nuosavybės teisės nėra. Nagrinėjant šią civilinę bylą, ieškovei nepaneigus atsakovų nuosavybės teisių į jų valdomą ūkio pastatą, naudojimosi tvarka, kurią ieškiniu prašė nustatyti ieškovė taip, kad dalimi ūkio pastatu užstatytos žemės dalis (apie 6 kv. m) atitektų naudotis tik ieškovei, yra negalima. Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė jokių duomenų, kad ūkio pastato statyba būtų laikoma neteisėta, nepateikė, priešingai – ieškovė labai aiškiai suformulavo savo pagrindus ir nurodė, kad nuosavybės teisių į ūkio pastatą neginčija ir neketina to daryti. Šio ūkio pastato statybos teisėtumo klausimas nėra ir šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju negali būti paneigiamos atsakovų teisėtai įgytos daiktinės teisės, taip pat tiek nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, kurio dalis galimai patenka į žemės sklypui nustatytas miško žemės naudmenas, tiek ir atsakovų teisė naudotis šiuo pastatu užstatyta žemės sklypo dalimi, kadangi pastato statyba yra teisėta ir ši žemės sklypo dalis pagal tokį juridinį faktą gali būti naudojama tik šiam pastatui eksploatuoti, o kadangi ieškovė jokių teisių į pastatą neturi, tai ir jos prašyta ieškiniu nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti nustatoma.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo
16. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas).
17. Nors nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos nustatymo, ieškovė prašė teismo nustatyti tik naudojimosi žemės sklypu, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir atsakovams, tvarką.
18. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto naudojimo tvarkos nustatymo, bendraturčių ginčą sprendžiančio teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi turtu tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis pirmiau nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>).
20. Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326/2011">3K-3-326/2011</a>).
21. Nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2006">3K-3-536/2006</a>).
22. Bendram naudojimuisi paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).
23. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateiktus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2010">3K-3-13/2010</a>).
24. Byloje nustatyta ir ieškovė neginčija, kad žemės sklypo dalyje, kuria pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo naudojimo projektą ji turėtų teisę naudotis, yra atsakovams nuosavybės teise priklausančio statinio (ūkio pastato) dalis (apie 6 kv. m ploto). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė buvo pakankamas pagrindas bylą nagrinėjusiems teismams atmesti ieškinį, nes ieškovė objektyviai negali naudotis sklypo dalimi, užstatyta atsakovams priklausančiu pastatu.
25. Teisėjų kolegija sutinka ir su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tarp bendraturčių yra nusistovėjusi naudojimosi žemės sklypu tvarka, dėl kurios ilgą laiką ginčų nekilo; šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių; ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra neracionali, neatitinkanti nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, patogumo reikalavimų, neužtikrina abiejų pusių protingos interesų pusiausvyros, nes neužtikrina nė vienos šalies, kaip savininkės, visaverčio nuosavybės teisių įgyvendinimo; pagal ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą ieškovė, norėdama patekti į jai naudotis prašomą priskirti žemės sklypo dalį, turėtų pasinaudoti atsakovams naudotis prašoma priskirti žemės sklypo dalimi. Šie argumentai atitinka šioje nutartyje minėtą nagrinėjamoje byloje aktualią kasacinio teismo praktiką dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
26. Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymą, ir dėl to priėmė neteisėtus sprendimus.
27. Kasacinio skundo argumentai, pagal kuriuos, ieškovės vertinimu, bylą nagrinėję teismai ginčą turėjo spręsti kitaip, grindžiami tuo, kad privačios namų valdos, kurioje esančios žemės naudojimo tvarką ieškovė prašė teismo nustatyti, dalis yra ir valstybinės reikšmės miškas, kuris yra išimtinė valstybės nuosavybė ir dėl to atsakovai neturi teisės šia sklypo dalimi naudotis. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu tvarkos nustatymas nėra pagrindas bendrosios dalinės nuosavybės teisei pasibaigti, todėl bendraturčiai, pagal nustatytą naudojimosi tvarką įgiję teisę naudotis konkrečiomis žemės sklypo dalimis, neįgyja tų dalių asmeninės nuosavybės teise. Vadinasi, kai teismas nustato naudojimosi tvarką žemės sklypu, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik privatiems asmenims, bet ir valstybei, privatūs asmenys išlieka žemės sklypo dalies, kuria pagal nustatytą naudojimosi tvarką turi teisę naudotis valstybė, savininkais (bendraturčiais), ir atvirkščiai – valstybė išlieka savininke (bendraturte) ir tos žemės sklypo dalies, kuria pagal nustatytą naudojimosi tvarką turi teisę naudotis žemės sklypo bendraturčiais esantys privatūs asmenys.
29. Taigi, ieškovės netiesiogiai kasaciniame skunde nurodomas tikslas – užtikrinti, kad tiek, kiek tai susiję su bendrosios dalinės nuosavybės teise privatiems asmenims – atsakovams ir viešosios nuosavybės teisės subjektui – Lietuvos Respublikai priklausančiu žemės sklypu, dėl kurio naudojimosi tvarkos nustatymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, būtų pašalintas prieštaravimas Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytam reguliavimui, pagal kurį valstybiniai miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė ir dėl to nuosavybės teise negali priklausyti privatiems asmenims, – negali būti pasiektas nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką.
Dėl valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinio statuso ir jo nulemtos galimybės privatiems asmenims įgyti į juos nuosavybės teises bei jas įgyvendinti
30. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso, inter alia (be kita ko), valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
31. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirtos valstybinės reikšmės miškams, negalima įsigyti privačion nuosavybėn.
32. Vadinasi, pagal Konstituciją įstatymuose įtvirtintas imperatyvus teisinis reguliavimas, nustatantis, kad privatūs asmenys neturi teisės valstybinės reikšmės miškus įgyti nuosavybės teise, tai reiškia, kad jie neturi teisės įgyvendinti juose ir savininko teisių turinį sudarančias teises, inter alia, statyti statinius.
33. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (1 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva (5 dalis).
34. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 29, 30 punktai). Nors teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ex officio, tokia teismo teisė (ir pareiga) gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jei konkretaus sandorio teisėtumo vertinimas patenka į ieškiniu apibrėžtą ginčo dalyką, t. y. šio sandorio vertinimas yra būtinas siekiant išspręsti ieškovo byloje pareikštą reikalavimą.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškė tik reikalavimą dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo ir neginčijo atsakovų ūkio pastato statybos teisėtumo, nereikalavo taikyti neteisėtos statybos teisinių pasekmių, nereiškė reikalavimo pirkimo–pardavimo sutarčiai (jos daliai), kuria atsakovai tapo žemės sklypo, kurio dalis yra valstybinės reikšmės miškas, bendraturčiais, taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, todėl šių klausimų sprendimas nepakliuvo į nagrinėjamos bylos ribas. Taigi teismai nagrinėjamoje byloje ginčą pagrįstai sprendė vadovaudamiesi byloje esančiais įrodymais, pagal kuriuos ieškovė ir atsakovai yra žemės sklypo, kurio naudojimo tvarką prašoma nustatyti, bendraturčiai, o žemės sklype esantis ūkio pastatas, kurio statybos teisėtumas nėra ginčijamas, nuosavybės teise priklauso atsakovams, kurie turi teisę naudotis juo pagal paskirtį.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Kasaciniu skundu ieškovės skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti juos nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovai, paduodami atsiliepimą į kasacinį skundą, neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės. Taip pat kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama. Dėl nurodytų priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas
