Dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-1073/2021 Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00001-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.18.8.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Austėjai Abromaitienei,

išteisintajam A. K. ir jo gynėjui advokatui Dariui Novikui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir nubaustas 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. K. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. K. priteista 129 692,21 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis – A. K. dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekdamas UAB „K“ vardu išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už parduotą nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), į UAB „K“ pirmines PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamąsias pajamas, pardavimo PVM, atskaitomą pirkimo PVM bei mokėtinus mokesčius ir šias deklaracijas pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

1.1. Jis, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. būdamas UAB „K“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), akcininkas, o laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. – ir įmonės direktorius, realiai vadovaudamas UAB „K“ iki 2016 m. spalio 12 d. ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“ privalėdamas laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeisdamas to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, būdamas atsakingas už įmonės ūkinę finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų pateikimą ir įmonės veiklą, siekdamas išvengti mokesčių, pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 95 straipsnio 5 dalies ir 19 straipsnio 1 punkto nuostatas, žinodamas, kad, realiai laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. vadovaudamas UAB „K“, fiziniams ir juridiniams asmenims pardavė iš viso 23 butus su automobilių stovėjimo patalpomis ir 13 sandėliukų už 6108 007 Lt (1 769 001 Eur) su PVM, įskaitant 1 060 067 Lt (307 016 Eur) pardavimo PVM, tyčia, neteisėtai, siekdamas UAB „K“ vardu išvengti prievolės sumokėti PVM už minėto nekilnojamojo turto pardavimą, organizavo žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pardavimo pajamas įrašymą į PVM deklaracijas – tyčia laiku nepateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Kopi“ vyriausiajai buhalterei J. A.-P. pirminių apskaitos dokumentų dėl minėto nekilnojamojo turto pardavimo, dėl to apie vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusi J. A.-P. UAB „K“ vardu surašė pirmines 2013 metų lapkričio, gruodžio mėnesių ir 2014 metų sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio mėnesių PVM deklaracijas (forma FR 0600), jų 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ ir 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašė neteisingus duomenis apie apmokestinamųjų sandorių vertes ir nuo jų apskaičiuotą pardavimo PVM, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. liepos 25 d. elektroniniu būdu per EDS sistemą pateikė:

1) pirminę 2013 metų lapkričio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje neapskaičiavo ir nedeklaravo 206 855 Lt (59 909,35 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

2) pirminę 2013 metų gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje neapskaičiavo ir nedeklaravo 142 299 Lt (41 212,64 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

3) pirminę 2014 metų sausio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje nepagrįstai deklaravo 1250 Lt (362,02 Eur) grąžintino iš biudžeto PVM, neapskaičiavo ir nedeklaravo 83 231 Lt (24 105,36 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

4) pirminę 2014 metų vasario mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 288 182 Lt (83 463,27 Eur) PVM apmokestinamų tiekimų, 60 518 Lt (17 527,22 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM, 15 817 Lt (4580,92 Eur) atskaitomo pirkimo PVM bei 44 701 Lt (12 946,30 Eur) mokėtino į biudžetą PVM. Neapskaičiavo ir nedeklaravo 359 091 Lt (103 999,94 Eur) PVM apmokestinamų tiekimų, 75 409 Lt (21 839,95 Eur) standartinio tarifo PVM, 11 277 Lt (3266,04 Eur) atskaitomo pirkimo PVM ir 64 132 Lt (18 573,91 Eur) mokėtino į biudžetą PVM. Bendrovė pirminėje pateiktoje 2014 metų vasario mėnesio PVM deklaracijoje neapskaičiavo ir nedeklaravo 19 431 Lt (5627,61 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

5) pirminę 2014 metų kovo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 408 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, neapskaičiavo ir nedeklaravo 55 780 Lt (16 155 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

6) pirminę 2014 metų balandžio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 75 817 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, neapskaičiavo ir nedeklaravo 156 301 Lt (45 267,9 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

7) pirminę 2014 metų gegužės mėnesio PVM deklaraciją, kurioje neapskaičiavo ir nedeklaravo 149 656 Lt (43 343,47 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

8) pirminę 2014 metų birželio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje neapskaičiavo ir nedeklaravo 51 662 Lt (14 962,35 Eur) mokėtino į biudžetą PVM;

9) pirminę 2014 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje neteisingai apskaičiavo ir deklaravo 209 Lt (60,53 Eur) daugiau grąžintino iš biudžeto PVM.

1.2. Be to, siekdamas sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM, A. K. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. organizavo žinomai neteisingų duomenų įrašymą į patikslintas UAB „K“ PVM deklaracijas, 35 eilutėje „Atskaitomas PVM“ nepagrįstai deklaruodamas didesnes pirkimo PVM sumas, nei bendrovė apskaitė pirkimų PVM registruose:

1) 2014 m. lapkričio 24 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 293 Lt (84,85 Eur) grąžintino iš biudžeto PVM, taip suformuodamas nepagrįstai 209 Lt (60,53 Eur) didesnę nepriemoką biudžetui;

2) 2014 m. balandžio 25 d. pateikė patikslintą 2014 metų vasario mėnesio deklaraciją, kurioje deklaravo 359 091 Lt (103 999,94 Eur) apmokestinamų tiekimų, 75 409 Lt (21 839,95 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM, 75 817 Lt (21 958,12 Eur) atskaitomo pirkimo PVM, 408 Lt (118,16 Eur) grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. nepagrįstai 64 540 Lt (18 692,07 Eur) padidino atskaitomą pirkimo PVM, taip nepagrįstai 45 109 Lt (13 064,46 Eur) sumažindamas į biudžetą mokėtiną PVM.

1.3. Tokiu būdu A. K. organizavo žinomai neteisingų duomenų įrašymą į PVM deklaracijas ir šių deklaracijų pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to buvo padaryta 988 943 Lt (286 417,69 Eur) žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis nebuvo apskųsta nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį atsiranda nedeklaravus pajamų tuo metu, kai jos buvo gautos, ir faktiškai pašalinus galimybes jas teisėtai deklaruoti kitu laiku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-2014). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atsižvelgė į tai, kad nei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime Nr. (12.13-30-8)46-KD-33, nei specialisto išvadoje nėra nurodyta, jog UAB „K“ teikė patikslintas PVM deklaracijas pažeisdama kokius nors terminus. Teismas taip pat pažymėjo, kad konkrečių terminų teikti patikslintas PVM deklaracijas nėra nustatyta jokiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose PVM deklaracijų pateikimą. Teismo vertinimu, UAB „K“ turėjo galimybę tikslinti PVM deklaracijas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių, kad bendrovė ėmėsi kokių nors priemonių, kad būtų pašalinta galimybė deklaruoti pajamas kitu laiku. Teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog specialistai nustatė tam tikrus pažeidimus UAB „K“ Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamose PVM deklaracijose (nurodytos neteisingos PVM apmokestinamųjų sandorių vertės, nuo jų apskaičiuota pardavimo PVM ir mokėtina (negrąžinta) PVM suma), A. K. neatliko tyčinių veiksmų ir nesiekė išvengti mokesčių, o pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su A. K. tiesioginės tyčios nustatymu. Byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, kad A. K., kai kuriais atvejais vėluodamas pateikti bendrovės buhalterei pirminius apskaitos dokumentus apie butų ir kitų patalpų pardavimą, tai darė sąmoningai, turėdamas tikslą nuslėpti mokesčius. Paprastai duomenys į PVM deklaracijas ar kitas ataskaitas yra įrašomi iš bendrovės buhalterinės apskaitos registrų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, kad UAB „K“ tokie registrai būtų vedami pažeidžiant galiojančius įstatymus. Taigi A. K. ne tik neturėjo tyčios vengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio už parduotą nekilnojamąjį turtą, bet to padaryti net nebuvo įmanoma. Atsižvelgdamas į tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „K“ buhalterinė apskaita nebuvo vedama apgaulingai ar aplaidžiai (A. K. buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį) ir visos finansinės operacijos buvo fiksuojamos, atsiskaitymai už parduotus butus, sandėliukus ir automobilių stovėjimo vietas buvo atliekami per banką (išskyrus T. V. apmokėjimą grynaisiais, bet dėl to pažeidimų nėra nustatyta), teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius turėjo galimybę apmokestinti bendrovę pagal sandorių tikrąjį turinį, o ne pateiktą formą. Bendrovei deklaruoti PVM kitu laiku nebuvo jokių kliūčių, nes bendrovės tvarkoma buhalterinė apskaita tai leido padaryti.

4. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė dėl UAB „S“ skolos perkėlimo UAB „K“, dėl ko vėliau pastaroji neturėjo galimybės sumokėti mokesčių valstybei, neįrodo mokesčių vengimo tikslo ir tyčios ir nėra reikšminga šioje byloje BK 220 straipsnio kontekste, kadangi BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje lieka neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė A. K. veika organizuojant neteisingų duomenų įrašymą į deklaraciją, neatskleistas neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją organizavimo turinys. Byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių apie A. K. darytą įtaką UAB „K“ buhalterei pirminėse ir patikslintose deklaracijose įrašyti būtent tokius duomenis, kokie buvo nurodyti kaltinime, ar kad jis darė kokią nors įtaką registruose esantiems duomenims ar perkeliant juos iš registrų į pildomas pirmines ar tikslinamas PVM deklaracijas. Vien tik pirminių apskaitos dokumentų pavėluotas pateikimas buhalterei savaime neįrodo neteisingų duomenų įrašymo į deklaracijas organizavimo, juolab kad bendrovė turėjo galimybę tikslinti pirmines mokesčių inspekcijai pateiktas PVM deklaracijas.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. K. savo veika realizavo subjektyviąją BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pusę, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus – byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, dalies reikšmingų įrodymų išvis nevertino, o kitą dalį įrodymų vertino netinkamai.

5.2. Teismas neįvertino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime nurodytų duomenų, pagal kuriuos UAB „K“ už parduotus butus gautas pajamas ir mokėtiną PVM tiek už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., tiek už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 31 d. patikslintomis PVM deklaracijomis deklaravo tik tada, kai mokesčių administratorius pradėjo bendrovės mokestinius patikrinimus. Abu kartus, pateikus patikslintas deklaracijas, buvo deklaruota papildomai į valstybės biudžetą mokėtina PVM suma. Už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. UAB „K“ deklaruota papildomai mokėtina PVM suma buvo sumokėta, o už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 31 d. sumokėta nebuvo. Taip pat neįvertinti 2017 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime nurodyti iš UAB „K“ banko sąskaitų atlikti mokėjimai laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., iš šių mokėjimų matyti, kad, A. K. net nebūnant UAB „K“ direktoriumi, jam ir jo vadovaujamoms įmonėms buvo pervedamos UAB „K“ lėšos (pavyzdžiui, 955 000 Lt A. K., nenurodant paskirties; 230 000 Lt „M“ (A. K. įmonė); atlyginimas A. K.; 28 000 Lt „T“ (taip pat A. K. įmonė). Kita UAB „K“ sąskaitose buvusių lėšų dalis, remiantis specialisto išvada, pervesta kaip kredito pagal 2006 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. LOAN_36596 dengimas, atsiskaitymas su įvairių paslaugų teikėjais ir pan. Neįvertinti ir kiti aktualūs bylai tinkamai išnagrinėti duomenys: UAB Medicinos banko pateikta informacija, iš kurios matyti, kad A. K. jungėsi prie UAB „K“ banko sąskaitos ir tuo metu, kai įmonę buvo pardavęs D. L. (D. L.); D. L. parodymai, jog jis neturėjo prisijungimo prie UAB „K“ sąskaitų tuo laikotarpiu, kai vadovavo įmonei. Minėti A. K. atlikti banko pervedimai lėmė tai, jog, 2014 m. spalio 1 d. UAB „K“ deklaravus PVM mokestį už 2014 metų vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, šiam mokesčiui sumokėti UAB „K“ neturėjo nei ilgalaikio, nei trumpalaikio turto.

5.3. A. K., nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. būdamas UAB „K“ direktorius de jure (teisiškai; pagal teisę), o nuo 2014 m. gegužės 23 d. de facto (faktiškai) vadovaudamas šiai bendrovei, suvokdamas, kad pagal jo UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui pateiktus pirminius apskaitos dokumentus deklaruotas ne visas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, prieš UAB „K“ 2014 m. spalio 1 d. pateikiant patikslintas PVM deklaracijas, bendrovės lėšas pervedė fiziniams, juridiniams asmenims, valstybės įstaigoms, dėl to UAB „K“ neturėjo turto sumokėti pagal patikslintas PVM deklaracijas deklaruotų mokesčių valstybei už 2014 metų vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Remiantis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu, jeigu UAB „K“ būtų deklaravusi pateiktose pirminėse deklaracijose už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 31 d. teisingus apmokestinamųjų pajamų, pardavimo PVM, atskaitomo PVM ir mokėtino į biudžetą PVM duomenis, bendrovė būtų turėjusi galimybę atsiskaityti su valstybe. Šis faktas skundžiamame nuosprendyje taip pat liko neįvertintas.

5.4. Buhalterės J. A.-P. ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai suponuoja išvadą, kad ji UAB „K“ PVM deklaracijas pildydavo remdamasi dokumentais, perduotais A. K., ir vadinamąsias nulines deklaracijas mokesčių inspekcijai pateikdavo tik dėl to, kad A. K. jai laiku neperduodavo reikiamų dokumentų, o ne savo iniciatyva, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino netinkamai, iškreipdamas jų turinį. Tokį teiginį pagrindžia ir teismų praktikos nuostatos, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, esantis atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalantis garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2013).

5.5. Skundžiamame nuosprendyje taip pat neįvertinti A. K. charakterizuojantys duomenys, iš kurių matyti, kad jis turi daugiametę vadovavimo bendrovėms patirtį. Be to, praeityje dėl jo veikų buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai, susiję su sukčiavimu PVM srityje, o tai akivaizdžiai parodo, kad A. K. puikiai išmano deklaravimo ir kitas mokesčių mokėjimo subtilybes. Vienas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius su Valstybine mokesčių inspekcija, kitas – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams pagal BK 182 ir 300 straipsnius.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir duomenis apie UAB „S“ skolos perkėlimą UAB „K“, dėl kurio ši nebeturėjo galimybės sumokėti mokesčių valstybei. Remiantis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime pateikta informacija, pagal 2012 m. gegužės 24 d. skolos perkėlimo sutartį iš 700 000 Lt likusi negrąžinta 648 784,48 Lt UAB „S“ skola bankui buvo perkelta naujajam skolininkui – UAB „K“. Taigi šią skolos perkėlimo sutartį UAB „K“ (tuo metu bendrovės direktoriaus pareigas de jure ėjo A. K.) sudarė anksčiau, nei pateikė mokesčių administratoriui pirmines 2014 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesių PVM deklaracijas. Akivaizdu, kad A. K. suvokė, jog jei UAB „K“ pateiktų patikslintas PVM deklaracijas su didesniu mokėtinu PVM, nepriemokos padengti jai UAB „S“ kaip skolos grąžinimu pervestomis lėšomis negalėtų. Šis faktas, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, reikšmingas nustatant BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius.

5.7. Išvardytų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo mechanizmą apibūdinančių, A. K. charakterizuojančių aplinkybių visuma pagrindžia, kad jis suvokė, jog pirminėse UAB „K“ laikotarpių nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 31 d. PVM deklaracijose mokesčių administratoriui pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ sudarytų apmokestinamųjų sandorių vertes ir dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to norėjo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135- 648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Kasacinis skundas yra išimtinai grindžiamas nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, keliant klausimą dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo, tai siejant ir su tinkamo BK straipsnio nuostatų taikymu. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinio skundo teiginiai, susiję su pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Susipažinus su žemesniųjų instancijų teismų skirtingais sprendimais, priimtais išnagrinėjus, patikrinus ir įvertinus tuos pačius duomenis, teigtina, kad kasacinės instancijos teismo uždavinys yra spręsti, kuris iš jų yra grįstas tinkamu įstatymu įtvirtinto reguliavimo aiškinimu ir atitinkamai įrodomosios duomenų bazės vertinimu. Šiam klausimui spręsti yra svarbios inkriminuojamo BK straipsnio taikymo sąlygos ir jų buvimas A. K. veikoje.

10. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai.

11. Mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas.

12. Mokesčių santykius prioritetiškai reglamentuoja specialiai šiems santykiams skirti mokesčių įstatymai, kurie, be kita ko, nustato taikomus mokesčius, taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokestinės prievolės neįvykdymo padarinius, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo ir mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (Mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 9 punktas). Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi pareiga vykdyti mokestinę prievolę nėra laikoma civiline atsakomybe, kartu su reikalavimu vykdyti mokestinę prievolę gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė, pavyzdžiui, reikalavimas priteisti delspinigius, kurių skaičiavimo tvarka ir dydis apibrėžti Mokesčių administravimo įstatymo 95–100 straipsniuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-7-68-222/2018).

13. Doktrininiuose šaltiniuose yra nurodytos šios baudžiamosios atsakomybės taikymo už mokesčių slėpimą sąlygos – nustatant ir taikant baudžiamąją atsakomybę už mokestinio pobūdžio pažeidimus ir atribojant juos nuo nenusikalstamo mokesčių naštos mažinimo, būtina paisyti mokesčių teisėje priimtos mokestinės naštos mažinimo klasifikacijos ir mokėti atskirti mokesčių optimizavimą, mokesčių vengimą ir mokesčių slėpimą. Vienos ar kitos rūšies atsakomybę gali užtraukti mokesčių vengimas ar mokesčių slėpimas. Esminė mokesčių slėpimo savybė yra ta, kad mokesčių mokėtojas tyčia nuslepia nuo mokesčių administratoriaus tikrąsias aplinkybes, nuo kurių priklauso teisingas apmokestinimas, kitaip kalbant, siekdamas gauti mokestinės naudos apgauna mokesčių administratorių. Todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiais atvejais grindžiamas tuo, kad dėl panaudotos apgaulės tikrųjų aplinkybių atskleidimas reikalauja baudžiamojo persekiojimo institucijų turimų įgaliojimų atlikti tyrimą, kurių mokesčių administratorius paprasčiausiai neturi. Aiškinantis mokesčių slėpimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kuriais aspektais jis panašus į mokesčių vengimą ir jų atskyrimas toli gražu nėra akivaizdus. Taip yra todėl, kad mokesčių vengimas taip pat gali būti susijęs su kai kuriais apgaulės elementais – tariamais, apsimestiniais, ekonominės logikos neatitinkančiais sandoriais, kuriais siekiama gauti nepagrįstos mokestinės naudos. Skirtumu galėtų būti įvardyta tai, kad mokesčių vengimo atveju šių sandorių įforminimas atitinka formalius teisėtumo reikalavimus, sandorių kiekybiniai parametrai neklastojami, jų nesiekiama nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus, taigi iš jo neatimama galimybė identifikuoti mokesčių įstatymų iškreipimo fakto ir tinkamai į tai reaguoti. Mokesčių mokėtojas tokiais atvejais tiesiog pateikia mokesčių administratoriui sau palankią tų sandorių turinio versiją, kuri iš tikrųjų neatitinka apmokestinimo principų ir nėra teisinga. Mokesčių slėpimo atveju apgaulės elementas yra agresyvesnis ir dažniausiai susijęs su faktų suklastojimu.

14. Pagal galiojančią BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori. BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pažymėtina, kad kai nustatoma minėtos veikos požymių, ji ne visada vertinama kaip nusikalstama. Atitinkamai pabrėžiama, kad apskritai baudžiamosios atsakomybės taikymas už tokio pobūdžio veiksmus įmanomas tik išsprendus atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimą. Antai administracinė atsakomybė nustatyta už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41(4) straipsnio 3 dalis), už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius (ATPK 172(1) straipsnio 3 dalis), už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant nuslėpti mokesčius (ATPK 173(1) straipsnio 7 dalis), už valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimą (ATPK 188(6) straipsnis) ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>).

15. Nuoseklioje teismų praktikoje yra formuluojamos šios baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį taikymo sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai; 3) galimybės deklaracijose teisingai nurodyti visas bendrovės gautas apmokestinamąsias pajamas pašalinimas ir 4) minimalus apgaulės elementas, kurį lemia reikalavimas įrašyti žinomai melagingus duomenis, neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, kad dėl to būtų išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to norėjimas. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktika baudžiamosiose bylose vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui yra gana nuosekli: paprastai tokios veikos yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį, taip pat priklausomai nuo bylos aplinkybių ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-185-942/2016, 2K-270-942/2015, 2K-180/2014, 2K-16/2014, 2K-99/2013, 2K-646/2012, 2K-213/2012, 2K-511/2011 ir kt.) ar kitus straipsnius (BK 300, 182 straipsnį ir t. t.).

16. Visi aptarti aspektai yra svarbūs sprendžiant ir BK 220 straipsnyje nurodytos veikos sudėties subjektyviosios pusės klausimus, kadangi bet kuriuo atveju yra svarbus tyčios, veikos kryptingumo ir sieko vengti mokesčių, bent minimalios apgaulės buvimas.

17. Įvertinus skirtingus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus pagal nurodytą įstatymu įtvirtintą reguliavimą, mokslinės doktrinos ir ją atliepiančios teismų praktikos taisykles, teigtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir atitinka aptartus baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus.

18. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių A. K. veikoje, nėra pagrindo juos kvalifikuoti vien pagal BK 220 straipsnio 1 dalies požymius, nes apgaulingos apskaitos fakto nebuvimas, butų pirkimo ir pardavimo veiklos per banką kontrolė bei kiti bylos duomenys eliminuoja faktinę galimybę A. K. veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudaro prielaidų išvadoms apie galimybę nuslėpti mokesčius. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad inkriminuojamu laikotarpiu buhalterinė apskaita nebuvo vedama apgaulingai ar aplaidžiai (A. K. išteisinimas dėl BK 222 straipsnio 1 dalies nebuvo ginčytas apeliacine tvarka), visos finansinės operacijos buvo fiksuojamos ir atspindėtos buhalterinėje apskaitoje tinkamai (tai patvirtina tiek buhalterės J. A.-P. parodymai, tiek specialisto išvados duomenys), visi atsiskaitymai už parduotus butus, sandėliukus ir automobilių stovėjimo vietas buvo atliekami per banką (išskyrus T. V. apmokėjimą grynaisiais, bet dėl to pažeidimų nėra nustatyta), mokesčių administratorius turėjo galimybę apmokestinti bendrovę – mokesčių mokėtoją pagal sandorių tikrąjį turinį, o ne pateiktą formą. Taip pat teisėjų kolegija pagrįstai akcentavo, kad bendrovei deklaruoti PVM kitu laiku Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsnyje nurodytais terminais irgi nebuvo jokių kliūčių, nes bendrovės tvarkoma buhalterinė apskaita tai leido daryti. Atitinkamai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas ypač daug dėmesio skyrė kaltės turinio aiškinimui šioje byloje ir pagrįstai priėjo išvadą dėl tyčios sąmoningai teikti VMI žinomai neteisingus duomenis nebuvimo A. K. veiksmuose. Visa aptarta situacija labiau atitinka mokslinėje doktrinoje suformuluotą mokesčių vengimo situaciją – kai mokesčių mokėtojas pateikė sau palankią sandorių turinio versiją, tačiau pačių sandorių kiekybiniai parametrai nebuvo klastojami, jų nesiekta nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus, taigi iš jo nebuvo atimta galimybė identifikuoti mokesčių įstatymų iškreipimo fakto ir tinkamai į tai reaguoti, – už kurią baudžiamoji atsakomybė paprastai netaikoma.

19. Pažymėtina ir tai, kad tiriant šią bylą, priešingai nei reikalauja įstatymu įtvirtintas reguliavimas, nebuvo imtasi priemonių VMI ieškinyje nurodytiems mokesčiams išieškoti nei taikant Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas priemones, nei bandant į A. K. veiksmus reaguoti administracinio poveikio priemonėmis (taikant administracinę atsakomybę).

20. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė dėl UAB „S“ skolos perkėlimo UAB „K“, dėl ko vėliau UAB „K“ neturėjo galimybės sumokėti mokesčius valstybei, neįrodo mokesčių vengimo tikslo ir tyčios ir nėra reikšminga šioje byloje BK 220 straipsnio kontekste, nes skolos perkėlimo laikotarpis (metai iki nagrinėjamų įvykių), tikslas pirmosios instancijos teismo niekaip nebuvo susieti su vėliau galimai susiformavusia A. K. tyčia slėpti mokesčius.

21. Pagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nustatytų kaltinimo dėl patikslintų PVM deklaracijų bei specialisto išvados netikslumų, kurie vėlgi neleidžia neginčijamai teigti apie A. K. tikslą ir siekį nuslėpti mokesčius. Įvertinus visas aplinkybes teigtina, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas tiek tinkamu įstatymo aiškinimu, tiek ir atitinkančiu proceso principus įrodymų vertinimu, todėl pagrindo jį naikinti nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė