Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžių dalių, susijusių su A. M., T. J., V. N., A. P., I. K., I. Ž. baudžiamąja atsakomybe

Baudžiamoji byla Nr. 2K-50-942/2021

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10018-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 2.1.6.2.2.; 1.1.9.8; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergej Bekiš),

nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Arūnui Taručiui,

nuteistajai I. K. ir jos gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,

nuteistiesiems T. J., A. K., V. N., V. G.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo ir nuteistųjų A. M., T. J., A. K., I. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžių dalių, susijusių su A. M., T. J., A. K., V. N., A. P., I. K., I. Ž. baudžiamąja atsakomybe.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu:

A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo, dalyvaujant organizuotoje grupėje) laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. M. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį; BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl UAB „S“ ir „AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo, dėl to buvo pasisavintas UAB „D“ turtas), ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „S“ ir „AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

T. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo, dalyvaujant organizuotoje grupėje) laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

T. J. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. J. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl UAB „S“ ir „AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo, dėl to buvo pasisavintas UAB „D“ turtas), ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „S“ ir „AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. K. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo pasisavinti didelės vertės svetimą UAB,,R“ turtą), BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės svetimo UAB,,V“ turto pasisavinimo), BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB,,V“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

I. K. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“ pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) laisvės atėmimo bausme aštuoniems mėnesiams; BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „R“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

I. K. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

I. K. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo pasisavinti svetimą UAB „R“ ir „V“ didelės vertės turtą), BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „V“ buhalterinės apskaitos tvarkymo), BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, dėl to UAB „R“ buvo padaryta didelė žala), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“ PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. N. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo) laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. N. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. N. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo UAB „A“ didelės vertės turto pasisavinimo), BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo pasisavinti svetimą UAB „R“ didelės vertės turtą), BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to UAB „A“ buvo padaryta didelė žala), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A“ PVM deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A“ pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“, „SM“, „I“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir mokesčių deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams; BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“ pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) laisvės atėmimo bausme aštuoniems mėnesiams; BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „R“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. P. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. P. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo UAB „R“ didelės vertės turto pasisavinimo), BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, dėl to UAB „R“ buvo padaryta didelė žala), ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“ PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

I. Ž. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirtas įpareigojimas per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

I. Ž. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

I. Ž. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo UAB „A“ didelės vertės turto pasisavinimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl dviejų veikų – UAB „A“ PVM ir pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala), BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies (dėl buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, dėl to UAB „A“ buvo padaryta didelė žala), BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Valstybei padarytai turtinei žalai atlyginti priteista:

pagal civilinį ieškinį Nr. (12.14.-30-8.)-46-44701: solidariai iš T. J., A. K. ir I. K. 1668,21 Eur; solidariai iš T. J. ir A. K. 521,31 Eur. Civilinio ieškinio dalis dėl 1147 Eur žalos atlyginimo atmesta;

pagal civilinį ieškinį Nr. (12.14.-30-8.)-46-1657: solidariai iš UAB „A“, V. N., I. Ž., A. M. ir T. J. 20 937,7 Eur; solidariai iš UAB „A“, V. N. ir I. Ž. 11 737 Eur. Civilinio ieškinio dalis dėl pelno mokesčio nesumokėjimo (85 271 Lt (24 696 Eur)) palikta nenagrinėta;

pagal civilinį ieškinį Nr. (12.14.-30-8.)-46-2970: solidariai iš UAB „R“, A. P., I. K. 18 764 Eur; solidariai iš UAB „R“, A. P., T. J. ir V. N. 10 426 Eur; solidariai iš UAB „R“, A. P., T. J., I. K. 21 744 Eur; solidariai iš UAB „R“, A. P., I. K., A. K., A. M. ir T. J. 9749 Eur; solidariai iš UAB „R“, A. P. ir I. K. 50 569,4 Eur.

Civilinio ieškinio Nr. (12.14.-30-8)-46-3225 dalis dėl 40 405,99 Lt (11 702,4 Eur) žalos atlyginimo, kurią sudaro nesumokėtas PVM, atmesta, o dalis dėl 16 118 Lt (4668 Eur) žalos atlyginimo, kurią sudaro nesumokėtas pelno mokestis, palikta nenagrinėta.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota keturiolika mobiliojo ryšio telefonų, keturi kompiuteriai, du antspaudai, kompiuterinės laikmenos, jie saugomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje.

Tais pačiais nuosprendžiais nuteisti ir išteisinti V. G., G. M., UAB „R“, „A“, „I“ ir priimtas sprendimas dėl UAB „V“, dėl šių nuosprendžių dalių kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų A. M., I. K. ir jų gynėjų bei nuteistojo T. J., prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, nuteistojo A. K., prašiusio tenkinti jo kasacinį skundą ir atmesti prokuroro kasacinį skundą, nuteistojo V. N., prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, bei V. G., prašiusio priimti teisingą sprendimą, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M.:

1.1. Nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su T. J., R. V., A. K., R. C., susibūrę į organizuotą grupę ir joje pasiskirstę vaidmenimis, vykdė šias konkrečias nusikalstamos veikos funkcijas – duomenų fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti, kitiems dokumentams surašyti gavimą iš R. V., A. K., R. C., G. M.; UAB „S“ ir,,AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimą, žinomai suklastotų dokumentų pateikimą R. V., A. K., R. C., G. M., t. y. jis (A. M.) kartu su organizuotos grupės nariais, atskirais laikotarpiais veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su asmenimis, kuriems sukčiavimams PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų, naudodamas UAB „S“ ir UAB,,AP“, skirtas nusikalstamai veiklai nuslėpti, klastodamas šių priedangos įmonių PVM sąskaitas faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniuje 2006 m. lapkričio mėn. – 2009 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendra tyčia, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis apgaule uždarųjų akcinių bendrovių,,T“,,,AK“,,,VS“,,,R“,,,A“,,,N“,,,SL“ ir IĮ,,K“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 107 162,54 Eur (370 010,82 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

1.2. Išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. gegužės mėn. – 2009 m. spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su T. J., atskirais epizodais organizuota grupe su R. C., R. V., A. K. bei organizuotai grupei nepriklausiusiais M. V., A. P., I. K., I. Ž., V. N., G. M., A. G., R. D., R. Č. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, apgaule UAB,,T“, UAB,,R“, UAB,,I“, UAB,,A“, UAB,,H“, UAB,,N“, UAB,,SL“, UAB,,SM“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti 96 349,34 Eur (332 675 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

1.3. A. M. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad jis pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. gruodžio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su T. J., atskirais epizodais organizuota grupe veikdamas su R. C., R. V. bei organizuotai grupei nepriklausiusiais I. K., L. B., V. N., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – padėti pasisavinti svetimą turtą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis padėjo UAB,,T“ direktoriui M. V., UAB,,VS“ direktoriui G. M., UAB,,AK“ direktoriui A. K., UAB „A“ direktorei I. Ž. ir komercijos direktoriui V. N., IĮ,,K“ direktoriui A. M., UAB,,D“ direktoriui D. S. pasisavinti svetimą, pastarųjų žinioje esantį, didelės vertės UAB „T“, UAB,,VS“, UAB,,AK“, UAB,,A“, IĮ,,K“, UAB,,D“ turtą.

1.4. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad A. M. pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. lapkričio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su T. J., A. K., R. C., R. V., vykdydamas išankstinį nusikalstamą sumanymą ir turėdamas tikslą sukčiauti mokesčių mokėjimo srityje, pagamino skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodytus netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė – 146 833 Eur (506 985,27 Lt) žala.

1.5. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies, nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad A. M. pagrįstai buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. kovo–birželio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariu T. J. ir organizuotai grupei nepriklausiusiu D. S., apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to UAB „D“ patyrė didelę – 150 602,40 Eur (520 000 Lt) žalą.

2. T. J.:

2.1. Nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su A. M., R. V., A. K., R. C. susibūrę į organizuotą grupę, būdami pasiskirstę vaidmenimis šioje organizuotoje grupėje, kurioje jis vykdė šias konkrečias nusikalstamos veikos funkcijas – duomenų fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti, kitiems dokumentams surašyti gavimą iš R. V., A. K., R. C., G. M. ir UAB „S“,,,AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimą, žinomai suklastotų dokumentų pateikimą R. V., A. K., R. C., G. M., t. y. jis (T. J.), kartu su organizuotos grupės nariais atskirais laikotarpiais veikdamas skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis su asmenimis, kuriems sukčiavimams PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų, realiai naudodamas UAB „S“ ir,,AP“, skirtas nusikalstamai veiklai nuslėpti, klastodamas šių priedangos įmonių PVM sąskaitas faktūras ir jas lydinčius dokumentus, Vilniuje 2006 m. lapkričio mėn. – 2009 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendra tyčia, realiai veikiančių Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Taip jis (T. J.), veikdamas organizuota grupe su A. M., atskirais epizodais organizuota grupe su R. C., R. V., A. K. ir organizuotai grupei nepriklausiusiais M. V., A. K., G. M., A. P., I. K., I. Ž., V. N., A. M., G. M., A. G. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis apgaule UAB,,T“,,,AK“,,,VS“,,,R“,,,A“,,,V“,,,N“,,,SL“ ir IĮ,,K“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 141 522 Eur (488 648 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

2.2. Išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. gegužės mėn. – 2009 m. spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su A. M., atskirais epizodais organizuota grupe veikdamas su R. C., R. V., A. K. bei organizuotai grupei nepriklausiusiais M. V., A. P., I. K., I. Ž., V. N., G. M., A. G., R. D., R. Č. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, pirmiau nurodytu būdu apgaule UAB,,T“, UAB,,R“, UAB,,I“, UAB,,A“, UAB,,H“, UAB,,N“, UAB,,SL“, UAB,,SM“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 96 349,34 Eur (332 675 Lt) pelno mokesčio sumokėti į valstybės biudžetą.

2.3. T. J. baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad jis buvo pagrįstai kaltinamas tuo, jog Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. gruodžio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su A. M., atskirais epizodais organizuota grupe veikdamas su R. C., R. V., A. K. bei organizuotai grupei nepriklausiusiais I. K., L. B., V. N., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – padėti pasisavinti svetimą turtą, pirmiau nurodytu būdu padėjo UAB,,T“ direktoriui M. V., UAB,,VS“ direktoriui G. M., UAB,,AK“ direktoriui A. K., UAB,,R“ direktoriui A. P., UAB „A“ direktorei I. Ž. ir komercijos direktoriui V. N., IĮ,,K“ direktoriui A. M., UAB,,V“ laikinai einančiam direktoriaus pareigas A. K., UAB,,D“ direktoriui D. S. pasisavinti svetimą, pastarųjų žinioje esantį, didelės vertės UAB „T“, UAB,,VS“, UAB,,AK“, UAB,,R“, UAB,,A“, IĮ,,K“, UAB,,V“, UAB,,D“ turtą.

2.4. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad T. J. buvo pagrįstai kaltinamas tuo, jog Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2006 m. lapkričio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su A. M., A. K., R. C., R. V., vykdydamas išankstinį nusikalstamą sumanymą ir turėdamas tikslą sukčiauti mokesčių mokėjimo srityje, pagamino apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytus netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė –

2.5. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies, nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad T. J. buvo pagrįstai kaltinamas tuo, jog 2008 m. kovo–birželio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariu A. M. ir organizuotai grupei nepriklausiusiu D. S., pagamino apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytus netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to UAB „D“ patyrė didelę – 150 602,40 Eur (520 000 Lt) žalą.

3. A. K.:

3.1. Nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su A. M. ir T. J. susibūrę į organizuotą grupę, joje būdami pasiskirstę vaidmenimis, A. K. vykdant konkrečias nusikalstamos veikos funkcijas – ūkio subjektų atstovų, pageidaujančių už tam tikrą mokestį gauti ir panaudoti savo buhalterinėje apskaitoje fiktyvias pirkimo PVM sąskaitas faktūras, paiešką, duomenų fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti, kitiems dokumentams surašyti gavimą iš ūkio subjektų ir šių duomenų pateikimą A. M. ir T. J., žinomai suklastotų dokumentų iš A. M. ir T. J. gavimą ir pateikimą ūkio subjektų atstovams, Vilniuje 2008 m. gegužės mėn. – 2009 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas organizuota grupe kartu su A. M., T. J. ir atskirais epizodais su organizuotai grupei nepriklausiusiais A. P., I. K., R. D., R. Č. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis apgaule UAB,,R“ ir,,V“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti 11 939 Eur (41 223 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

3.2. Išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2007 m. sausio mėn. – 2009 m. spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe kartu su A. M., T. J., atskirais epizodais organizuota grupe veikdamas su organizuotai grupei nepriklausiusiais A. P., I. K. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, apgaule UAB,,R“, UAB,,SM“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 27 378,19 Eur (94 531,40 Lt) pelno mokesčio sumokėti į valstybės biudžetą.

3.3. A. K. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad jis pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog laikinai eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, Vilniuje 2008 m. gegužės mėn. – spalio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas organizuota grupe, padedant organizuotos grupės nariams A. M., T. J. bei organizuotai grupei nepriklausiusiai I. K., skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės UAB „V“ priklausantį turtą – 14 353,53 Eur (49 560 Lt).

3.4. Baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad A. K. pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog Vilniuje 2007 m. sausio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas organizuota grupe su A. M., T. J. bei organizuotai grupei nepriklausiusia I. K., iš anksto susitaręs su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – padėti pasisavinti svetimą turtą, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis padėjo UAB,,R“ direktoriui A. P. pasisavinti svetimą, pastarojo žinioje esantį, didelės vertės UAB,,R“ turtą – 48 906 Eur (168 862,04 Lt).

3.5. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad A. K. buvo pagrįstai kaltinamas tuo, jog 2008 m. gegužės–gruodžio mėn. laikotarpiu pagamino skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytus netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė – 20 063 Eur (69 275 Lt) žala.

3.6. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad A. K. buvo pagrįstai kaltinamas tuo, jog 2008 m. gegužės–spalio mėn. laikotarpiu, veikdamas kartu su UAB,,V“ buhaltere I. K. ir kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku Vilniaus mieste apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „V“ 2008 metų veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

4. I. K.:

4.1. Nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad Vilniuje 2007 m. sausio mėn. – 2009 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdama bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., atskirais epizodais organizuota grupe su R. C., A. K. ir organizuotai grupei nepriklausiusiais V. N. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M. ir iš anksto susitarusi su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule sukčiauti PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pridėtinės vertės mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis apgaule UAB,,R“ ir,,V“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti 51 925,30 Eur (179 287,70 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

4.2. Nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2007 m. sausio mėn. – 2009 m. spalio mėn. Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, veikdama bendra tyčia bendrininkų grupe kartu su A. P. ir kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., A. K. bei atskirais epizodais bendrininkų grupe kartu su A. P., V. N. ir kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., R. C., suklastojo ir panaudojo skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodytus suklastotus tikrus dokumentus, įtraukė juos į UAB „R“ buhalterinę apskaitą bei elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), dėl tokių I. K. nusikalstamų veiksmų valstybės biudžetas patyrė didelę – 50 569,39 Eur (174 606 Lt) žalą.

4.3. Nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdama kartu su A. P. ir organizuotos grupės nariais A. M., T. J., A. K. bei atskirais epizodais veikdama kartu su A. P. ir su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., R. C., 2007 m. sausio mėn. – 2009 m. spalio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje apgaulingai tvarkė UAB „R“ buhalterinę apskaitą, būtent: ji, būdama UAB „R“ vyriausioji buhalterė, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, apgaulingai tvarkė UAB „R“ buhalterinę apskaitą, t. y. žinodama, kad tarp UAB,,AP“, „S“ ir „R“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „R“ buhalterinę apskaitą įtraukė organizuotos grupės narių pateiktus suklastotus UAB „S“ ir „AP“ PVM sąskaitas faktūras ir kartu pridedamus kasos pajamų orderius bei kitus specialios apskaitos dokumentus (jų rekvizitai nurodyti skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „R“ 2007, 2008 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

4.4. Išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2007 m. sausio mėn. – 2009 m. spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., atskirais epizodais organizuota grupe veikdama su R. C., A. K. ir organizuotai grupei nepriklausiusiais A. P., V. N., R. D., R. Č. bei bendrininkų grupe kartu su kitos organizuotos grupės nariais V. N., V. G., G. M., iš anksto susitarusi su organizuotos grupės nariais ir kitais organizuotai grupei nepriklausiusiais asmenimis daryti sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų naudai panaikinti prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą, apgaule UAB,,R“, UAB,,SM“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti 54 186,57 Eur (187 095,40 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą.

4.5. I. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad ji pagrįstai buvo kaltinama tuo, jog 2007 m. sausio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., atskirais epizodais bendrininkų grupe kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., R. C. ir organizuotai grupei nepriklausiusiu V. N., Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, padėjo A. K. ir A. P. pasisavinti pastarųjų žinioje esantį didelės vertės UAB,,V“ ir UAB „R“ priklausantį turtą – 318 557,51 Eur (1 099 915,36 Lt).

4.6. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad I. K. pagrįstai buvo kaltinama tuo, jog suklastojo ir panaudojo tikrus suklastotus dokumentus (UAB „R“ PVM deklaracijas), dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė – 173 527,78 Lt (50 257 Eur) žala.

4.7. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad I. K. pagrįstai buvo kaltinama tuo, jog 2007 m. sausio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupe kartu su A. P., V. N. ir su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., R. C. ir atskirais epizodais bendrininkų grupe kartu su A. P. ir su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., A. K., Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to UAB „R“ patyrė didelę – 382 806,82 Eur (1 321 755,46 Lt) žalą.

4.8. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad I. K. pagrįstai buvo kaltinama tuo, jog 2008 m. gegužės–spalio mėn. laikotarpiu, veikdama kartu su organizuotos grupės nariais A. M., T. J., A. K., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku Vilniaus mieste skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „V“ 2008 metų veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

5. A. P. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad jis pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog, būdamas UAB „R“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „R“ turtą, veikdamas Vilniuje 2008 m. rugpjūčio–gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, padedant organizuotos grupės nariams A. M., T. J., A. K. ir organizuotai grupei nepriklausiusiems R. D. ir I. K., skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasisavino savo žinioje esantį UAB „R“ didelės vertės turtą – 382 806,82 Eur (1 321 755,46 Lt).

6. V. N. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad jis pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog, būdamas UAB „A“ komercijos direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „A“ turtą, Vilniuje ir Kaune 2006 m. gruodžio mėn. – 2008 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su I. Ž. ir organizuotos grupės (susidedančios iš jo paties, asmens, pasislėpusio nuo teismo, J. Š.) sudėtyje bei atskirais epizodais veikdamas bendrininkų grupe su I. Ž. ir organizuotos grupės (susidedančios iš A. M., T. J., R. C.) nariais, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasisavino savo žinioje esantį UAB „A“ didelės vertės turtą – 178 218,78 Eur (615 353,83 Lt).

7. I. Ž. baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad ji pagrįstai buvo kaltinama tuo, jog, būdama UAB „A“ direktorė ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdama UAB „A“ turtą, Vilniuje ir Kaune 2006 m. gruodžio mėn. – 2008 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdama bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariu V. N. (UAB,,A“ komercijos direktoriumi) ir padedant organizuotos grupės nariams, asmeniui, pasislėpusiam nuo teismo, J. Š., atskirais epizodais veikdama bendrininkų grupe su V. N. ir padedant organizuotos grupės nariams A. M., T. J., R. C., skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasisavino savo ir V. N. žinioje esantį UAB „A“ didelės vertės turtą – 178 218,78 Eur (615 353,83 Lt).

8. Be to, skundžiamais teismo nuosprendžiais A. P., V. N. ir I. Ž. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo), o A. P. – dar ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „R“ pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo) bei BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „R“ buhalterinės apskaitos tvarkymo); taip pat visi išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį panaikinimo) ir jiems nutrauktas baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis, o I. Ž. – dar ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau dėl šių nuosprendžių dalių kasacinių skundų negauta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro M. Gylio ir nuteistųjų A. M., T. J., A. K., I. K. apeliacinius skundus, tenkino juos iš dalies.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. M., T. J. ir I. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį; A. K. ir V. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį bei I. Ž. ir A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Šios instancijos teismas nusprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog visi minėti nuteistieji pagrįstai buvo kaltinami dėl svetimo turto pasisavinimo, tačiau nustatęs, kad suėjo nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis), konstatavo, kad minėtiems nuteistiesiems negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl baudžiamąjį procesą nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

9.2. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, be kita ko, A. M., T. J., A. K., I. K., V. N., A. P., I. Ž. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie panaikino ir didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas pelno mokesčio deklaracijas, kurios buvo užpildytos pagal į bendrovių buhalterinę apskaitą įtrauktus fiktyvius apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), neatitinka formuojamos kasacinės praktikos dėl įstatymo taikymo nusikaltimų nuosavybei ir finansų sistemai bylose, nes neteisingų duomenų į pelno mokesčio deklaraciją įrašymas, taip sumažinant mokėtino pelno mokesčio sumą, vertinamas ne kaip sukčiavimas, o kaip nusikaltimas finansų sistemai pagal BK 220 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtNjk5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-699/2018">2K-46-699/2018</a>, 2K-7-648/2019). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistiesiems kaltinimai pagal BK 220 straipsnį pateikti nebuvo, o pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą senaties terminas dėl šio straipsnio taikymo, jeigu minėti asmenys būtų kaltinami tokį nusikaltimą padarę, būtų suėjęs dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl minėtų asmenų nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio – panaikinimo apgaule panaikino ir dėl šios dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 320 straipsnio 5 dalis).

9.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktais, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (pašalino A. M. BK 24 straipsnio 4 dalies taikymą; taip pat kitas pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytas aplinkybes, patikslino nustatytas aplinkybes, pakeitė neteisingus teiginius teisingais) ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių patenkinimo ir turto konfiskavimo klausimų).

III. Kasacinių skundų argumentai

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Bekišas kasaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl turto konfiskavimo (ne)taikymo ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 72 straipsniu, konfiskuoti iš: A. K. – 14 353,57 Eur, A. P. – 382 806,82 Eur, V. N. ir I. Ž. solidariai – 178 218,78 Eur. Kasatorius skunde nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį) ir padarė esminį BPK (94 straipsnio) pažeidimą. Šis teismas, pripažinęs, kad A. K., V. N., A. P. ir I. Ž. pagrįstai buvo kaltinami dėl jiems patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (pagal BK 183 straipsnio 2 dalį), nepagrįstai, nurodydamas lakoniškus motyvus, atmetė prokuroro prašymą konfiskuoti iš minėtų asmenų turtą, kuris buvo baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų rezultatas.

10.2. Sisteminis BK 72 straipsnio ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad, remiantis šių įstatymu įtvirtintų normų nuostatomis, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje nustatytus požymius, gali būti konfiskuojami. Tokiu atveju turto konfiskavimas nukreipiamas ne tik į asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bet ir į nusikaltimo turtinius ekonominius padarinius. Asmuo, kuris dėl įvairių priežasčių negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, negali disponuoti neteisėtai įgytu turtu arba jo vertę atitinkančia pinigų suma, nes tokia situacija prieštarautų teisingumo principui ir kitiems teisinės visuomenės esminiams principams. Turto konfiskavimo taikymo ribos, įtvirtintos tarptautinėse konvencijose bei Europos Sąjungos teisės aktuose, kurių privaloma laikytis ir taikant nacionalinę teisę, yra plačios ir neapsiriboja vien klasikiniais atvejais, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą. Prokuroro įsitikinimu, turto konfiskavimas taikytinas ir tais atvejais, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas nereabilituojančiais pagrindais, ir toks taikymas neprieštarauja bendrajai baudžiamosios teisės sistemai ir teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-303/2017">2K-162-303/2017</a>).

11. Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

11.1. Abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo pažeisdami rungimosi principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 265 straipsnio reikalavimus, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti (atsisakė gauti pirminį parašo suklastojimo įrodymą – kaltinamojo rašysenos pavyzdį ir įrodymais pripažino prieštaringus liudytojo parodymus). Be to, teismai netinkamai taikė materialiąją teisė normą, nes vietoj BK 220 straipsnio taikė BK 182 straipsnio 2 dalį, ir nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad dėl dalies veikų taikytinas BK 220 straipsnis, tačiau neišaiškino šių veikų skirtumo ir nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje taikoma kitokia materialioji teisė.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl didžiosios dalies apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl baigiamosios kasatoriaus ir jo gynėjo kalbos argumentų bei dėl to, ar teisėtai pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą kaltinamajam nedalyvaujant, ar kaltinamasis, atsisakęs gynėjo, turėjo teisę į baigiamąją kalbą. Šios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant teismo baigiamajam aktui keliamų BPK 302–307 straipsniuose nurodytų reikalavimų, nes išvados dėl kasatoriaus kaltės grindžiamos prielaidomis, teigiant, kad dokumentą suklastojo vienas arba kitas nuteistasis – fiktyvius dokumentus R. C. gaudavo iš A. M. arba iš T. J. (103.2 punktas), kasatoriaus (taip pat ir kito nuteistojo) pavardė įrašyta klaidingai (112.7 punktas) ir jam nėra aiškus nei nuosprendžio turinys (byla suskirstyta į epizodus, kurie neanalizuoti ir neišaiškintos juose nurodytos veikos), nei jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydis, įskaičius suėmimo laiką. Be to, šis teismas nesilaikė teismų praktikos dėl bausmės švelninimo, kai bylos nagrinėjimas trunka labai ilgai, plečiamai aiškino BPK 145 straipsnio taikymą, taip peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

11.3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymais, kurie nenurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų analizės dalyje, t. y. telefoninių pokalbių įrašų stenogramomis-suvestinėmis, nors šių garso įrašų teismas neturėjo. Kasatorius teigia, kad pagal jo prašymą perklausyti visus telefoninius pokalbius, kurie galėtų būti kaltinimo įrodymai, buvo pateikti kiti pokalbiai, kurie buvo paminėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų analizėje. Dėl to kasatorius teigia, kad jo kaltė pagrįsta įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, o telefonas, kurio pokalbių išklotinė pateikta teismui, net nepriklausė kasatoriui (priklausė UAB „H“ (3 t., b. 1. 133–136)), ir kasatorius bei gynyba negalėjo įsitikinti, kieno balsas įrašytas minėtuose telefono pokalbiuose, kurių garso įrašų nei teismas, nei proceso dalyviai negirdėjo. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė rungimosi principą, nustatytą BPK 265 straipsnyje, nes atsisakė tiesiogiai ištirti vieną iš įrodymų – iš kasatoriaus namų paimtą kompiuterį, kuris teismams nebuvo pateiktas. Tai, kad skundžiamų nuosprendžių vykdymo procese (vykdo antstolis A. Naujokaitis) nebuvo perduotas minėtas kompiuteris, o tik mobiliojo ryšio telefonas, kasatoriaus teigimu, patvirtina apie dingusį vieną iš įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę, kuris negalėjo būti tiriamas teismo proceso metu ir nepateiktas teismui. Nors teismui buvo pateikti įrašai iš šio kompiuterio, tačiau šiuose įrašuose, anot kasatoriaus, yra abejotinos dokumentų datos. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių abejonių, nepateikė kompiuterio tyrimui, taip pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą gynybą. Be to, skundžiamo nuosprendžio 101.16 punkte atlikta šio įrašo analizė neatitinka posėdžio garso įraše pateiktos specialisto išsakytos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotos analizės bei pasisakymų apie duomenų kompiuterinėje laikmenoje modifikavimą.

11.4. Kasatoriui nesuprantamas bei neaiškus ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 112.7 punkte išdėstytas teiginys, kad „UAB „AP“ ir UAB „S“ direktorių parašus nustatytais atvejais suklastojo būtent A. M. ir T. J.“. Toks teiginys yra paremtas prielaidomis ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją.

11.5. Aptardamas vieną iš atvejų, kai pripažįstamas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas (teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti), kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodymais duomenis, kuriais nedisponavo, t. y. bylos 3 tome nurodytus pokalbius telefonu, priklausančiu UAB „H“. Pirmosios instancijos teismas šių pokalbių suvestinės, kaip įrodymo, neanalizavo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią suvestinę pripažino įrodymu ir juo rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas tenkino kasatoriaus prašymą perklausyti garso įrašus, susijusius su kasatoriumi, tačiau byloje yra tik stenogramos, prie jų nėra pridėti garso įrašai (jų kopijos), pagal kuriuos būtų galima nustatyti kalbančių asmenų tapatybes. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl perklausytų pokalbių nepasisakyta ir jie nepripažinti kasatoriaus kaltės įrodymu. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas, pasiremdamas byloje nesančiais ir posėdyje neištirtais garso įrašais, nenustatydamas pokalbių stenogramose kalbančių asmenų, nesuteikdamas kaltinamiesiems galimybės išklausyti garso įrašus ir patvirtinti (ar paneigti) kasatoriui priklausančio (ar nepriklausančio) balso tapatumą, pažeidė jo teisę į objektyvų ir išsamų bylos nagrinėjimą, teisės į gynybą realizavimą.

11.6. Be to, teismas, pripažindamas prieštaringus duomenis įrodymais ir atsisakydamas juos patikrinti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų įvertinimo kriterijus bei principo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015). Nagrinėjamoje byloje liko nepašalinti prieštaravimai, esantys kasatoriaus ir liudytojo R. C., kaip asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymuose. Kasatoriaus nuomone, šiuos prieštaravimus pašalinti galima tik paskyrus rašysenos ekspertizę, tačiau teismas vertino šiuos liudytojo R. C. parodymus (kad kasatorius suklastojo UAB „S“ ir „AP“ direktorių parašus), kurie, kasatoriaus teigimu, yra nepatikimi, ir netenkino kasatoriaus prašymo pašalinti minėtus prieštaravimus skiriant rašysenos ekspertizę. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 112 punkte nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas (dokumento pagaminimas ir parašo klastojimas) bei išdėstytas teiginys, jog „UAB „AP“ ir,,S“ direktorių parašus nustatytais atvejais suklastojo kasatorius ir kitas nuteistasis T. J.“, konkrečiai neišskiriant, būtent kuris iš jų, yra tik prielaidos, kurios iš skundžiamo nuosprendžio turi būti šalinamos. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai pripažino liudytojo R. C. parodymus ir pokalbių stenogramas įrodymais, patvirtinančiais, kad būtent jis (kasatorius) suklastojo parašus finansiniuose dokumentuose, nes nė vienas liudytojas tiesiogiai nenurodė dokumentų klastojimo autoriaus, o pokalbių stenogramos teismo posėdžiuose nebuvo tirtos ir teismai nedisponavo pokalbių įrašais.

11.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino kasatoriaus prašymo ištirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (toliau – FNTT) esančias laikmenas (nuosprendžio 94.11 punktas), o 94.4 punkte išdėstytas teiginys „Kad tokių fiktyvių dokumentų iš A. M. ir T. J. vykdavo atsiimti į (duomenys neskelbtini) esantį jų naudojamą ofisą, patvirtino ir nuteistieji A. P. bei A. K.“ prieštarauja nuteistojo A. P. parodymams, nes šis niekada nėra davęs tokių parodymų, niekada nepažinojo kasatoriaus ar T. J. ir nežinojo apie (duomenys neskelbtini) biuro egzistavimą.

11.8. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas leistinais įrodymais daiktus, paimtus kratos metu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 145 straipsnio nuostatas. Aptardamas nuosprendžio 94.9 punkte išdėstytas išvadas, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino procesinio veiksmo – kratos – taikymo nuostatas, blogindamas įtariamojo padėtį, dėl to buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos. Krata, atlikta nedalyvaujant asmenims, nurodytiems BPK 145 straipsnyje, pripažintina neteisėta.

11.9. Teismai, netenkindami gynybos prašymų išreikalauti svarbius kasatorių teisinančius įrodymus (PVM deklaracijų kopijas) ir taip neleisdami kasatoriui apsiginti (uždrausdami įrodyti, kad yra nekaltas), pažeidė rungimosi principą ir bylą išnagrinėjo nesilaikydami BPK 265 straipsnio reikalavimų. Kasatorius pažymi, kad mokesčių administratoriui pateiktos PVM deklaracijos ir jų tikrumas ar netikrumas gali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau, tiriant UAB „S“ ir „AP“ (dėl kurių buhalterinių dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo kasatorius pripažintas kaltu) veiklą, PVM deklaracijos nebuvo nurodytos, o VMI šie juridiniai asmenys pateikė PVM deklaracijas nepraleidę terminų. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nesantys ir įmonių veiklą pagrindžiantys duomenys turėjo būti pateikti į bylą ir ištirti. Apkaltinamajame nuosprendyje kaip kasatoriaus nusikaltimo padarymo būdas nurodytas dokumentų suklastojimas, todėl kasatorius, norėdamas apsiginti, reikalavo paskirti ir atlikti rašysenos ekspertizę, kad būtų nustatytas faktas, jog jis neklastojo parašų oficialiuose dokumentuose. Tačiau toks prašymas, galintis išsklaidyti visas abejones ir pašalinti prieštaravimus tarp kasatoriaus ir liudytojų parodymų, viso proceso metu nebuvo tenkinamas, taip liko nepašalinti prieštaravimai ir nepaneigti kasatoriaus parodymai, kad jis jokių parašų neklastojo. Kasatoriaus nuomone, atmestas prašymas gauti išteisinančius įrodymus, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp liudytojo, kurio parodymais teismas rėmėsi, ir kasatoriaus parodymų, patvirtina BPK 256 straipsnio pažeidimą ir pagrindą grąžinti bylą tirti iš naujo.

11.10. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl dalies kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų, taip padarė BPK 320 straipsnio 3, 5 dalių normų pažeidimą. Tai, kad kasatorius pripažintas kaltu veikęs su įvairios sudėties organizuota grupe, reiškia, kad teismas turi pareigą įrodyti organizuotos grupės buvimą, nustatant organizuotumo lygį ir laipsnį bei nurodant, kodėl ši grupė pripažįstama organizuota, o ne paprasta. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo organizuotų grupių struktūrų ir jų narių vaidmenų, tik nurodė, kad organizuotos grupės buvimą patvirtina operatyviniai duomenys, tačiau nenurodė, kokie tai duomenys. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepripažino, kad kasatorius atliko organizatoriaus vaidmenį grupėje, tačiau apie pačios organizuotos grupės buvimą ir jos atitiktį baudžiamojo įstatymo nuostatoms nepasisakė.

11.11. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo kasatoriui nedalyvaujant posėdyje (gulėjo ligoninėje) ir taip pažeidė proceso betarpiškumo principą. Posėdyje, vykusiame 2014 m. lapkričio 26 d. (37 t., b. l. 11), kuriame kasatorius ir jo gynėjas nedalyvavo, buvo apklausiamas FNTT specialistas K. Kuliešius, surašęs išvadą, kuri pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta kaip pagrindinis įrodymas priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip kasatoriui nebuvo sudaryta galimybių realizuoti procesinę teisę pareikšti nušalinimą šiam specialistui ir užduoti jam klausimus, o apeliacinės instancijos teisme tokia galimybė išnyko, šiam specialistui mirus. Pirmosios instancijos teisme kasatorius nurodė, kad minėto specialisto išvada yra niekinė, nes paremta a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) tyrėjo duotais nurodymais. Dėl tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nepateikė jokio teisinio įvertinimo. Taip buvo pažeistos Teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose direktyvos (ES) 2016/343 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, 34 konstatuojamoji dalis.

11.12. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir niekaip nepasisakė dėl kasatoriaus gynėjo baigiamojoje kalboje pateikto argumento apie tiesioginės tyčios (ne)buvimą ir prašymo pateikti tiesioginės tyčios, kaip BK 182 straipsnyje nurodytos veikos požymio, (ne)buvimo analizę. Taip pat nepateiktas teisinis vertinimas situacijos, kai, kasatoriui atsisakius gynėjo, pirmosios instancijos teismas neleido kasatoriui pasakyti baigiamosios kalbos ir dalyvauti teisminiuose ginčuose, o leido tik pasakyti paskutinį žodį. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 88.1 punkte nurodė, kad teisė į gynybą pažeista nebuvo, tačiau nepasisakyta, ar teisė į baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme kasatoriui buvo garantuota, ar teisėtai nebuvo leista tokia galimybe pasinaudoti.

11.13. Apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėjo galimai šališkas teisėjas A. Kruopys (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), kuris Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos atliekamame ikiteisminiame tyrime yra apklaustas kaip specialusis liudytojas, šiame tyrime, be kita ko, nuteistojo A. P. gynėjas D. Z. apklaustas kaip įtariamasis. Kasatoriaus teigimu, tokios aplinkybės sudarė prielaidą kolegijos pirmininkui nusišalinti, tačiau, to nepadaręs ir niekam nepranešęs apie savo kaip specialiojo liudytojo statusą, teisėjas sukėlė interesų konfliktą ir pašalino galimybę pasinaudoti nušalinimo institutu (BPK 58 straipsnis). Aptardamas nešališkumo principo nuostatas, suformuotas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2014">2K-49/2014</a>, kasatorius nurodo, kad apie pirmiau nurodytas aplinkybes jis sužinojo tik iš spaudos ir tik po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo, taip jis negalėjo pasinaudoti teise nušalinti galimai suinteresuotą bylos baigtimi minėtą teisėją.

11.14. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išteisino kasatorių dėl didelės vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio – panaikinimo apgaule, tačiau nepagrįstai netaikė BK 220 straipsnio nuostatų ir dėl PVM sukčiavimo. Kasatorius nurodo, kad BK 220 straipsnis ir BK 182 straipsnis yra konkuruojančios normos, kuriose BK 182 straipsnis yra bendroji norma ir nustato atsakomybę už sukčiavimą, o BK 220 straipsnis – specialioji norma, kurioje nustatyta atsakomybė už mokestinį sukčiavimą. Taigi, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas). Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad dėl PVM sukčiavimo nepripažintina specialiosios normos viršenybė ir kad dviem skirtingiems mokesčiams išvengti viena veika padaromi du skirtingi nusikaltimai.

11.15. Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimas vyko nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., t. y. vienuolika metų keturis mėnesius, aptaria teismų praktikos nuostatas, taikomas bylose dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės nustatymo kriterijų bei BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-192/2011, 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015), ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas šios bylos labai ilgą nagrinėjimą bei nurodydamas vieną priežasčių – teismo sudėties pasikeitimą, nepasisakė dėl pagrindų švelninti bausmes nuteistiesiems ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Taip pat šis teismas nepasisakė dėl bausmių švelninimo ir tuo aspektu, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu kasatorius išteisintas dėl daugelio veikų. Nors kasatorius kaltu neprisipažįsta ir siekia visiško išteisinimo, tačiau teismo nepasisakymą dėl kasatoriaus teisės į bausmės švelninimą laiko teisės į teisingą procesą pažeidimu bei pagrindu naikinti ar keisti skundžiamus nuosprendžius.

12. Nuteistasis T. J. kasaciniame skunde išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

12.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, paremtas teismo posėdyje neištirtais ir teismui nepateiktais duomenimis (įrodymais), surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip šis teismas padarė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio pažeidimus, byloje plečiamai aiškino BPK 145 straipsnį ir taip peržengė teismo kompetenciją bei pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, šis teismas netinkamai taikė materialiąją teisę – BK 182 straipsnį vietoj BK 220 straipsnio – ir nesilaikė teismų praktikos nuostatų dėl bausmės švelninimo, kai bylos nagrinėjimas trunka labai ilgai.

12.2. Aptardamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas prieštaringus duomenis įrodymais ir atsisakydamas juos patikrinti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismui atsisakius tenkinti kito nuteistojo A. M. prašymą, kurį palaikė ir kasatorius, paskirti rašysenos ekspertizę, byloje liko nepašalinti prieštaravimai, esantys kasatoriaus ir liudytojo (asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) parodymuose, kad būtent kasatorius suklastojo UAB „S“ ir „AP“ direktorių parašus. Kasatoriaus teigimu, teismas, atmesdamas prašymą gauti kasatorius teisinančius įrodymus, pažeidė jo teises ir BPK reikalavimus.

12.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, nes skundžiamo nuosprendžio 94.4 punkte nurodė teiginį: „Kad tokių fiktyvių dokumentų iš A. M. ir T. J. vykdavo atsiimti į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį jų naudojamą ofisą, patvirtino ir nuteistieji A. P. bei A. K..“ Kasatorius pažymi, kad nuteistasis A. P. niekada nedavė tokių parodymų, nes šis nepažinojo kasatoriaus ir nežinojo apie minėto biuro egzistavimą. Be to, šis teismas padarė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes rėmėsi įrodymais, kurie neišvardyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, t. y. telefoninių pokalbių įrašų stenogramomis, tačiau šių pokalbių garso įrašais teismas nedisponavo. Kasatorius teigia, kad pagal jo prašymą perklausyti visus telefoninius pokalbius buvo pateikti kiti pokalbiai, kurie buvo paminėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų analizėje. Dėl to kasatorius teigia, kad jis nuteistas remiantis teismo posėdyje neištirtais įrodymais, jis ir jo gynėjas negalėjo įsitikinti, kam priklausė balsas minėtuose pokalbiuose telefonu, kurių garso įrašų nei teismas, nei kiti proceso dalyviai negirdėjo, o telefonas, kurio pokalbių išklotinė pateikta teismui, priklausė UAB „H“, bet ne kasatoriui. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Be to, kasatoriaus kaltė grindžiama kitų asmenų telefoniniais pokalbiais (jų metu pasakytomis abstrakčiomis frazėmis), kurie abiejų instancijų teismuose nebuvo išklausyti (ištirti), kalbėję asmenys apie pokalbių turinį neapklausti, nebuvo įsitikinta, ar jų turinys teisingai perkeltas į operatyvinių veiksmų atlikimo procesinių prievartos priemonių taikymo protokolus, ar tie pokalbiai iš tiesų vyko tarp tų asmenų, kuriems tuos pokalbius priskyrė minėtus protokolus surašę pareigūnai. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes tiesiogiai neištyrė (neišklausė) telefoninių pokalbių įrašų, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo apskritai neištaisė.

12.4. Kasatoriaus teiginiai apie BPK 145 straipsnio nuostatų plečiamą aiškinimą ir taikymą, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą, neteisėtai atliktą kratą ir jos metu surinktų duomenų neatitiktį BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimams yra identiški (analogiški) teiginiams, nurodytiems nuteistojo A. M. kasaciniame skunde.

12.5. Taip pat analogiški nuteistojo A. M. kasacinio skundo argumentams yra kasatoriaus argumentai dėl prielaida paremtos skundžiamo nuosprendžio 103.2 punkte padarytos išvados, kad „fiktyvius dokumentus R. C. gaudavo iš A. M. arba iš T. J.; apie BPK 265 straipsnio pažeidimą neužtikrinus rungimosi principo dėl atmesto prašymo paskirti rašysenos ekspertizę ir liudytojo R. C. parodymų vertinimo; dėl netinkamai pritaikyto BK 182 straipsnio (kaip bendrosios normos – sukčiavimo), nes nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas BK 220 straipsnis, kaip specialioji norma – mokestinis sukčiavimas, ir apeliacinės instancijos teismo neįvertintos šių dviejų normų konkurencijos; dėl apeliacinės instancijos teismo nesilaikytų teismų praktikos nuostatų dėl bausmės švelninimo, kai bylos nagrinėjimas trunka labai ilgai, ir taip pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

13. Nuteistoji I. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

13.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (skunde nurodoma – nutartis) yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes šis teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų ir pats padarė esminius BPK pažeidimus, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatorės teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šis teismas padarė esminius Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, 8 straipsnio, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies, BPK 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 4 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų, 59 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimus.

13.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorę kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės rėmėsi nuteistojo A. P. parodymais (nuosprendžio 107.2 punktas), duotais ikiteisminio tyrimo metu (26 t., b. l. 150–152), ir įvairių asmenų pokalbių telefonu turiniu.

13.2.1. Tai, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus prieš kasatorę, pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas reiškia, kad jis buvo kaltinimo liudytojas, kurį kasatorė ir jos gynėjas turi teisę apklausti. Tačiau viso proceso metu tai padaryta nebuvo, o skundžiamo nuosprendžio 107.5 punkte išdėstyti argumentai dėl BPK 21 straipsnio 4 dalies ir 189 straipsnio nuostatų taikymo yra klaidingi, nes nacionalinio įstatymo nustatyto teisinio reguliavimo netobulumu negalima pateisinti Konvencijos pažeidimo. Tai, kad BPK 190 straipsnyje nėra nustatyta pareiga visais atvejais atlikti akistatą, o tik pareigūnų teisė, nepaneigia Konvencijos pažeidimo kasatorės atžvilgiu, nes viso proceso metu ji ir jos gynėjas neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojo. Pagal BPK 10 straipsnio 2 dalį, kasatorei turėjo būti užtikrinta galimybė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir šį tyrimą kontroliuojantis prokuroras privalėjo BPK 190 straipsnio tvarka surengti akistatą tarp kasatorės ir nuteistojo A. P.. Skundžiamo nuosprendžio 107.5 punkte nurodyta teismo išvada, kad įstatymas nedraudžia įtariamajam ar jo gynėjui prašyti atlikti akistatos, o toks apeliantės (kasatorės) ir jos gynėjo prašymas byloje nebuvo pateiktas, yra neteisėta ir nepagrįsta. Sudaryti galimybę įtariamajam gintis nuo įtarimų įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pareiga, kurios nevykdymas suponuoja BPK 10 straipsnio 2 dalies ir Konvencijos pažeidimą. Be to, prašyti atlikti akistatos ikiteisminio tyrimo metu kasatorė ir jos gynėjas negalėjo, nes nebuvo atskleistas A. P. apklausų protokolų turinys. Tai, kad yra esminių prieštaravimų tarp kasatorės ir A. P. parodymų, kad jis duoda parodymus prieš kasatorę, kasatorė sužinojo tik baigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su bylos medžiaga.

13.2.2. Apeliacinio teismo nuosprendžio 107.2 punkte klaidingai nurodyta, kad nuteistasis A. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus. Kasatorė aptaria pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 2 d. posėdžio protokolo turinį ir teigia, kad A. P. norėjo duoti parodymus po liudytojų apklausos, tačiau teisėjas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus ir primygtinai vertė atsakinėti į teisėjo klausimus, todėl jai liko neaišku, kokius parodymus A. P. patvirtino kaip teisingus, o kurie užrašyti neteisingai. Kasatorei nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimų A. P., kuris tiesiogiai nenurodė, kad tvirtina savo parodymų dalį, susijusią su ja (kasatore). Taip pirmosios instancijos teisme kasatorės įstatymo garantuojama teisė apklausti kaltinamojo liudytoją nebuvo užtikrinta. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo, nurodyto ir kasatorės apeliaciniame skunde, neištaisė ir pats pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes net nesvarstė klausimo dėl nuteistojo A. P. apklausos apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas neatliko įrodymų tyrimo dėl A. P. apklausos, jis taip ir liko neapklaustas, nors posėdyje, kai buvo perklausomi kasatorės pokalbiai telefonu, šis nuteistasis sutiko juos komentuoti.

13.2.3. Abiejų instancijų teismai, perskaitydami ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus A. P. parodymus ir juos (kartu su pokalbių telefonu įrašais) vertindami kaip tiesioginį ir pagrindinį kasatorės kaltės įrodymą, pažeidė ir BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias, remiantis šiais parodymais, turėjo būti tik tikrinami kiti bylos įrodymai. Tačiau teismai nenurodė, kokius kitus byloje esančius įrodymus tikrina perskaitytais A. P. parodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šio nuteistojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra neteisėta bei neleistina (nuosprendžio 103.3 punktas), ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais tikrinti jo paties parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuoseklumo ir patikimumo aspektais nebuvo pagrindo, nors to paties nuosprendžio 107 punkte šie nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, yra vertinami kaip pagrindiniai kasatorės kaltės įrodymai.

13.2.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, kuriais atmetė kasatorės apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, komentuojant pokalbius telefonu (43 t., b. l. 130–136), bei jos pateiktus rašytinius įrodymus (43 t., b. l. 125–127).

13.3. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje vertinęs neteisėtai įrašytus ir teismo posėdyje neištirtus pokalbius telefonu, padarė esminius BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Nors šio teismo nuosprendžio 92.25 punkte pripažinta, kad Vilniaus apygardos teismo 52 nutartys (41 t., b. l. 177–229) dėl slapto telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo sankcionavimo yra mažai informatyvios, panašaus turinio ir pasikartojančios, tačiau tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes šių nutarčių turinys yra analogiškas, tik pakeistos datos, teisėjų pavardės ir asmenų, kurių veiksmus leidžiama kontroliuoti, duomenys. Kasatorės teigimu, tai patvirtina, kad Vilniaus apygardos teisme buvo suformuota „konvejerinė“ praktika dalyti sankcijas slaptai telefoninių pokalbių kontrolei ir kad teisėjai nevykdė pareigos motyvuoti bei vertinti kiekvieną sankcionuojamą atvejį. Taip nesilaikyta Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatų bei teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento parengtos ir Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose apsvarstytos Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (BPK 154 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnis) taikymo apžvalgos 2.1 ir 3 punktai). Dėl to kasatorė teigia, kad visi 52 šabloniniai ir nemotyvuoti sankcionavimo atvejai yra neteisėti ir pagal juos užfiksuoti kasatorės telefoniniai pokalbiai taip pat yra neteisėti, neatitinkantys BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų leistinumo aspektu. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas kasatorės kaltę grindė didele dalimi užfiksuotų kitų asmenų pokalbių telefonu, kurie teismuose nebuvo išklausyti (ištirti), nebuvo įsitikinta, ar jų turinys teisingai buvo perkeltas į operatyvinių veiksmų atlikimo procesinių prievartos priemonių taikymo protokolus, ar tie pokalbiai iš tiesų vyko tarp tų asmenų, kuriems tuos pokalbius priskyrė minėtus protokolus surašę pareigūnai. Kasatorė išvardija, kokiais neišklausytais ir neišnagrinėtais telefoninių pokalbių įrašais (užfiksuotais suvestinėse Nr. 16, 17, 19, 20, 23, 24, 26–28, 30–32, 38, 41, 43–45, 49, 51–53, 58, 60, 62, 63, 76, 77, 85, 86, 93, 94) nuosprendžio 108 punkte grindžiama jos kaltė. Apeliacinės instancijos teismas pastebėjo operatyvinių veiksmų protokolų turinio tendencingumą (nuosprendžio 108 punktas), tačiau telefonu kalbėjusių asmenų dėl pokalbių turinio (ar tie asmenys kalbėjo būtent apie kasatorę) neapklausė ir priėmė nuosprendį, kuris neatitinka BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

13.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas A. Kruopys viename iš ikiteisminių tyrimų prokuroro nutarimu turi specialiojo liudytojo statusą. Kasatorės nuomone, toks teisėjas negali būti laikomas nepriklausomu ir nešališku, nagrinėdamas kitoje baudžiamojoje byloje prokuratūros paduotą apeliacinį skundą, ir priimti baudžiamosiose bylose, kuriose visada valstybei atstovauja prokuroras, nepriklausomų ir nešališkų sprendimų. Be to, ikiteisminiame tyrime, kuriame teisėjas A. Kruopys yra apklaustas kaip specialusis liudytojas, pagrindinis įtariamasis yra advokatas D. Z., kurio ginamasis nagrinėjamoje byloje yra nuteistasis A. P., kuris nepagrįstai apkalbėjo kasatorę. Kasatorė teigia, kad jei jai tokia aplinkybė būtų žinoma nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ji teisėjui A. Kruopiui būtų reiškusi nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teisėjas A. Kruopys, pats nenusišalindamas BPK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, iš esmės pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies nuostatas ir visą teismo sudėtį padarė priklausomą ir šališką. Lietuvos Respublika, kaip valstybė, nesiimdama organizacinių priemonių, kad baudžiamųjų bylų nenagrinėtų teisėjai, kurių tolesnis likimas, tarp jų ir profesinis, priklauso nuo prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijų sprendimų, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimą dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo užtikrinimo. Lietuvos Respublika taip pat neužtikrino, kad proceso dalyviams būtų laiku prieinama informacija apie teisėjus, kurie yra tapę teisėsaugos institucijų susidomėjimo subjektais.

14. Nuteistasis A. K. kasaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui arba panaikinti jam priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

14.1. Byloje padaryti esminiai BPK 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 59 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 265 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 4 dalies, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimai; plečiamai, peržengiant teismo kompetencijos ribas ir pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, aiškintas BPK 145 straipsnis, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnis ir nesilaikyta teismų praktikos dėl bausmės švelninimo, kai bylos nagrinėjimas trunka labai ilgai.

14.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias pirmosios instancijos teismą tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, nes teisiamajame posėdyje nebuvo išklausyti (ištirti) telefoninių pokalbių įrašai, kuriais grindžiama jo (A. K.) kaltė, neįsitikinta tokių įrašų patikimumu (netikrinta, ar pokalbių turinys teisingai perkeltas į operatyvinių veiksmų protokolus, ar teisingai identifikuoti ir protokoluose nurodyti pokalbiuose dalyvavę asmenys, ar įrašai suprantami, ar juos stenografuojant tyrėjai savaip neinterpretavo pokalbių turinio ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, nors ir pastebėjo operatyvinių veiksmų protokolų turinio tendencingumą (nuosprendžio 108 punktas).

14.3. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas jo (A. K.) kaltę prieštaringais ir teismo posėdžiuose neištirtais bei nepatikrintais (teisme neapklausti pokalbių dalyviai dėl pokalbių turinio) telefoninių pokalbių įrašais, esmingai pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį (nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teisme netirtus arba prieštaringus bylos įrodymus), BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas (įpareigojančias nuosprendį pagrįsti tik BPK nustatyta tvarka patikrintais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais) ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

14.4. Teismai pažeidė BPK 265 straipsnio reikalavimus, neužtikrindami rungimosi principo, nes atsisakė skirti finansinę ekspertizę. Jis (A. K.), prašydamas skirti ekspertizę, siekė įrodyti visų finansinių sandorių, kurie jam inkriminuoti kaip fiktyvūs, pagrįstumą, t. y. kad visi sandoriai, kuriuos jis sudarinėjo kaip UAB „V“ vadovas, buvo tikri ir teisėti, o atlikti darbai realūs. Teismai, atsisakę skirti finansinės veiklos tyrimą nustatančią ekspertizę, pažeidė jo teisę į rungtynišką procesą, nes ekspertizės išvados galėjo būti jį teisinantis įrodymas.

14.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuosprendžio 94.4 punkte nurodydamas teiginį, „kad tokių fiktyvių dokumentų iš A. M. ir T. J. vykdavo atsiimti į (duomenys neskelbtini) esantį jų naudojamą ofisą, patvirtino ir nuteistieji A. P. bei A. K.“, nes toks teiginys neatitinka jo parodymų turinio ir nepagrįstas kita bylos medžiaga. Kasatorius tokį teismo teiginį vertina kaip klaidą, nurodant pavardes, ir mano, kad ši klaida taisytina.

14.6. Byloje netinkamai taikytas BK 182 straipsnis vietoj BK 220 straipsnio. Pažymima, kad BK 182 straipsnis (sukčiavimas) yra bendroji, o BK 220 straipsnis (mokestinis sukčiavimas) – specialioji norma, todėl esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai taikytina specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas specialiosios normos viršenybę tik dėl pelno mokesčio sukčiavimo, o dėl PVM sukčiavimo taikydamas bendrąją normą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

14.7. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, pažeidė minėtas teisės normas ir nesilaikė teismų praktikoje nustatyto reikalavimo šiuo pagrindu švelninti bausmę.

14.8. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta šališko teismo, nes bylą nagrinėjęs teisėjas A. Kruopys (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bylos nagrinėjimo metu turėjo specialiojo liudytojo statusą. Kasatoriaus nuomone, toks teisėjas negali būti laikomas nepriklausomu ir nešališku nagrinėdamas baudžiamąsias bylas pagal prokuratūros skundus ir priimti baudžiamosiose bylose, kuriose visada valstybei atstovauja prokuroras, nepriklausomų ir nešališkų sprendimų. Be to, kasatoriaus turimomis žiniomis, teisėjas A. Kruopys yra įgijęs specialiojo liudytojo statusą toje pačioje byloje, kurioje įtariamasis yra ir nuteistojo A. P., kuris jį (kasatorių) nepagrįstai apkalbėjo, gynėjas advokatas D. Z.. Jis (A. K.), žinodamas tokias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu (nurodomas aplinkybes sužinojo po bylos išnagrinėjimo 2020 m. birželio 6 d. iš spaudos), teisėjui A. Kruopiui būtų reiškęs nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Teisėjas A. Kruopys, nenusišalindamas nuo bylos nagrinėjimo, iš esmės pažeidė BPK 58 straipsnio l dalies 4 punkto ir 59 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip padarydamas visą teismo sudėtį priklausomą ir šališką. Lietuvos Respublikos valstybė, nesiimdama organizacinių priemonių, kad baudžiamųjų bylų nenagrinėtų specialiojo liudytojo statusą turintys teisėjai, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimą – užtikrinti asmeniui teisę, kad jo byla viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir bešališko teismo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro S. Bekišo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistųjų A. M., T. J., A. K., I. K. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Dėl šios priežasties tie kasacinių skundų argumentai, kuriais pakartojami apeliacinių skundų teiginiai ir siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, o jų pagrindu – kitokių teismo išvadų, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio, 302–307 straipsnių nuostatų taikymo

17. Kasatoriai nuteistieji savo kasaciniuose skunduose teigia, kad byloje priimti teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti, nes surašyti nesilaikant teismo baigiamajam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 302–307 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų (kasatorių) kaltumo nepagrįstos leistinais ir patikimais įrodymais, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės, tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

18. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, nuosprendžio 89.1 punkte konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK 305 straipsnyje, bet tokių pažeidimų nelaikė esminiais BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, pripažindamas, kad jie gali būti ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

19. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nuteistųjų T. J., A. K., A. M., I. K. apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo dalį pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikino ir, be kita ko, A. M., T. J., A. K. ir I. K. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį panaikinimo); pripažinęs, kad A. M., T. J., I. K. ir A. K. pagrįstai kaltinti dėl padėjimo pasisavinti svetimą turtą, o A. K. – dar ir dėl svetimo turto pasisavinimo, nutraukė jiems baudžiamąjį procesą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ne visos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, jas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, patikslino arba pakeitė, arba pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip nepasitvirtinusias (neįrodytas), taip pat patikslino civilinius ieškinius, išsprendė turto konfiskavimo klausimą.

20. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nuosprendyje sprendžiamų klausimų (pavyzdžiui, nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo, veikos kvalifikavimo) pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teismo teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-32-699/2016 ir kt.). BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja laikydamasis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302–305, 307 straipsniuose nustatytus reikalavimus, keliamus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Šios dalys nuosprendyje išdėstomos įstatymo nustatyta eilės tvarka. Kiekvienoje jų turi būti išsamiai ir tiksliai nurodyti BPK reikalaujami duomenys. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2011, 2K-143/2010, 2K-301/2010). Teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis, taip pat nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla. Teismų praktikoje taip išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-489/2015, 2K-393/2014 ir kt.).

21. Vertindama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio struktūrą ir turinį BPK 304–305, 307 straipsniuose nustatytų reikalavimų kontekste, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių trūkumų nenustato. Priešingai nei teigia kasatoriai (nuteistieji), apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, be kita ko, ir dėl A. M., T. J., I. K. ir A. K. (ne)kaltumo, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas itin detalus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pakeitimas, pašalinant iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisingai nustatytas aplinkybes ir nustatant naujas aplinkybes, įvairių nuosprendyje nurodytų teiginių pakeitimas kitais teiginiais, kurie nurodyti ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kelia tam tikrų abejonių dėl nuosprendžio aiškumo ir tikslumo, todėl jų būti neturėtų. Tačiau šiuo atveju toks nuosprendžio rezoliucinės dalies trūkumas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu.

22. Iš esmės didžioji dalis kasatorių (nuteistųjų) skundų argumentų yra susijusi su jų nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo PVM mokesčio srityje). Visi kasatoriai (nuteistieji) teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl neteisingai nustatė sukčiavimo PVM srityje faktus.

23. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, kad teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai nustatomos vertinant įrodymus padarytos teisės taikymo klaidos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395-489/2016, 2K-406-507/2016 ir kt.).

24. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-7-162-303/2019). Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-489/2021). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-629/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-629/2006">2K-7-629/2006</a>, 2K-P-221/2008, 2K-324-976/2018).

25. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, byloje atliko dalies įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus ir, priešingai nei teigiama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, išvadas apie nuteistųjų dalyvavimą jiems inkriminuotose nusikalstamose veikose, jų vaidmenį ir kaltę pagrindė byloje surinktų įrodymų, sudarančių nuoseklią ir logišką grandinę, visuma. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išanalizavo viso bylos proceso metu duotus nuteistųjų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų R. V. ir R. C., liudytojų M. V., G. M., A. K., A. M., A. G. parodymus, kratų metu surastus ir išimtus daiktus bei dokumentus, specialistų išvadas, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu (toliau – ir OVĮ) (galiojusiu iki 2013 m. sausio 1 d.) surinktus duomenis (operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus telefoninius pokalbius), kitus rašytinius bylos įrodymus ir, įvertinęs juos tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į bendrą surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų kontekstą (nuosprendžio 95–115 punktai), padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistieji A. M., T. J., A. K. ir I. K., veikdami skirtingomis bendrininkų sudėtimis, padarė sukčiavimą PVM srityje.

26. Kasatorė nuteistoji I. K. kasaciniame skunde ginčija operatyvinių veiksmų vykdymo teisėtumą, teigdama, kad byloje esančių Vilniaus apygardos teismo priimtų 52 nutarčių turinys dėl slapto telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo sankcionavimo yra nemotyvuotas, šabloniškas, jose nurodytas analogiškas turinys, pakeistos tik datos, teisėjų pavardės bei asmenų, kurių veiksmus leidžiama kontroliuoti, duomenys. Be to, nuteistieji I. K. ir nuteistieji A. M., T. J., A. K. kasaciniuose skunduose nurodo, kad teismai nuosprendžius grindė tiesiogiai neištirtais (perklausytais) telefoniniais pokalbiais, nepatikrino jų turinio atitikties stenogramoms ir neapklausė dėl pokalbių turinio jų dalyvių. Dėl to buvo nesilaikyta Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje ir Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.

27. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą kartu nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinant teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą nustatyta, kad šių teisių apribojimas turi atitikti šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas: jis turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Esminė konkretaus asmens teisių pagal šią nuostatą apribojimo teisėtumo sąlyga – įstatyme nustatytų sąlygų ir tvarkos laikymasis kiekvienu konkrečiu atveju.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę, tačiau tokių duomenų pripažinimui įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinius (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-168-139/2015, 2K-291-303/2015). Teisinis pagrindas atlikti OVĮ 10, 11 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

29. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti nagrinėjamoje byloje taikytų techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją teisėtumą bei tokių veiksmų sankcionavimo aplinkybes, išreikalavo medžiagą, susijusią su operatyvinių veiksmų sankcionavimu, ir ją ištyrė teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio 92.9–92.23 punktuose detaliai išanalizavęs FNTT ir Vilniaus apygardos teismo pateiktus išslaptintus dokumentus bei nutartis, konstatavo, kad byloje buvo nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas taikyti nuteistųjų A. M., T. J., A. K., A. P. ir kitų byloje minimų asmenų slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, taip pat pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, panaudojant technines priemones specialia tvarka, todėl duomenys, gauti atliekant operatyvinius tyrimo veiksmus, atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir gali būti laikomi įrodymais baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad teismo nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmai, turi trūkumų (yra mažai informatyvios, panašaus turinio, pasikartojančios), tačiau tokių trūkumų nelaikė esminiais, dėl kurių teismo nutartis būtų galima pripažinti neteisėtomis, o jų pagrindu gautus duomenis (byloje esančius užfiksuotus telefoninius pokalbius ir asmenų susitikimus) būtų galima laikyti neteisėtais būdais gautais įrodymais.

30. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su minėtomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad operatyvinius veiksmus daro neteisėtus įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo bei jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas. Tačiau tam tikro operatyvinio tyrimo etapo galimi trūkumai savaime nereiškia, kad to tyrimo pagrindu pradėtų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais (plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad sankcionuojant operatyvinius veiksmus ir priemones būtų pažeistos OVĮ nuostatos. Iš Vilniaus apygardos teismo nutarčių turinio matyti, kad leidimai (sankcijos) kontroliuoti informaciją, perduodamą asmenų jų naudojamais telefonais, kurių numeriai nurodyti nutartyse, buvo taikyti konkretiems asmenims, nustatant tiksliai apibrėžtą tokių priemonių taikymo terminą. OVĮ nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ribos pažeistos nebuvo. Nagrinėjamoje byloje teismo priimtų nutarčių, leidžiančių telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, gausą lėmė byloje tiriamos sudėtingos sukčiavimo mokesčių srityje schemos, siekis nustatyti visus nusikalstamoje veikoje dalyvaujančius asmenis, įmones, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ir turto naudojimo sferas, kitas nusikalstamos veikos aplinkybes.

31. Iš tiesų BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė, nustatanti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Kai reikšminga procesui informacija – garso įrašas – yra įrašyta į laikmeną (pvz., kompaktinę plokštelę) ir ši laikmena neturi BPK 91 straipsnyje nurodytų daikto požymių, toks įrašas laikytinas dokumentu (BPK 96 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

32. BPK

33. Priešingai negu tvirtinama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teisme kartu su kita bylos medžiaga, proceso dalyviams neprieštaraujant, teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbė išvardydamas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, tarp jų ir operatyvinio tyrimo veiksmų protokolus (34 t., b. l. 172–178). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad vėliau kaltinamasis T. J. pareiškė prašymą išklausyti visus garso įrašus, susijusius su jam pareikštais kaltinimais, tačiau teismas tokį prašymą atmetė kaip nekonkretų ir nedetalizuotą, pažymėdamas, kad proceso dalyviai per trejus metus vykusį bylos procesą turėjo galimybę išstudijuoti byloje esančius įrašus ir pareikšti konkrečius prašymus dėl garso įrašų perklausymo (37 t., b. l. 47–50). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistiesiems buvo sudarytos galimybės susipažinti su visais byloje esančiais garso įrašais ir pasidaryti garso įrašų kopijas. Nuteistieji A. M. ir I. K. tokia galimybe pasinaudojo ir teismo posėdžio metu pareiškė prašymus perklausyti byloje esančius atskirus telefoninių pokalbių įrašus. Teismas tenkino nuteistųjų prašymus ir teismo posėdžio metu perklausė nuteistųjų nurodytus garso įrašus, nuteistiesiems suteikė teisę pakomentuoti jų turinį ir nuteistieji, be kita ko, ir nuteistasis A. P., šia teisme naudojosi (apeliacinio teismo posėdžio protokolo 43 t., b. l. 95–99, 129–136). Tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi ir kitais apeliacinės instancijos teisme tiesiogiai neištirtais (neišklausytais) garso įrašais, nėra BPK 241 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes, kaip minėta pirmiau, teismas neturi pareigos išklausti visus garso įrašus, apeliacinės instancijos teismas gali vadovautis pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

34. Todėl, vertinant apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, tiriant ir vertinant garso įrašus ir operatyvinio tyrimo protokolus bei jų priedus, konstatuotina, kad teismas vadovavosi BPK 20, 242 straipsnių nuostatomis, bylos dokumentuose užfiksuotas aplinkybes ištyrė nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pagrindė nuosprendį tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme. Vien tai, kad ne visi telefoniniai pokalbiai buvo perklausyti teisme, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad bylos įrodymai ištirti neišsamiai ir buvo iš esmės suvaržytos nuteistųjų teisės.

35. Nuteistosios I. K. kasaciniame skunde ginčijami nuteistojo A. P. parodymai patikimumo aspektu, nurodant tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 107.5–107.6 punktuose išdėstė pakankamai išsamius nuteistojo A. P. parodymų vertinimo motyvus. Tai, kad teismas nuteistojo A. P. parodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorė nuteistoji I. K., ir padarė jos lūkesčių neatitinkančias išvadas, savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Pažymėtina, kad I. K. padarytiems nusikalstamiems veiksmams nustatyti esminę reikšmę turėjo ne tik nuteistojo A. P. parodymai (kaip tai pabrėžia kasatorė), bet ir sisteminė bei loginė visų byloje esančių duomenų (pavyzdžiui, telefoninių pokalbių stenogramų, kratos metu išimtų rašytinių dokumentų ir kt.) analizė.

36. Nuteistųjų A. M. ir T. J. kasaciniuose skunduose ginčijamas patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atliktos kratos teisėtumas, teigiant, kad buvo pažeista BPK 145 straipsnio 4 dalyje nustatyta kratos atlikimo tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas leistinais įrodymais daiktus, paimtus kratos metu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, o plečiamai aiškinant procesinio veiksmo – kratos – taikymo nuostatas, pažeistos ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nuteistasis A. K. taip pat skunde teigia, kad apeliacinis teismas netinkamai aiškino BPK 145 straipsnį, tačiau tokio teiginio teisinių argumentų nenurodo. Pažymėtina, kad analogiški nuteistųjų teiginiai dėl kratos tvarkos pažeidimo buvo nurodyti ir jų apeliaciniuose skunduose ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 94.9 punkte motyvuotai į juos atsakyta.

37. Atliekant vieną iš procesinių prievartos priemonių, nustatytų BPK XII skyriuje, t. y. kratą, kaip nurodyta BPK 145 straipsnio 4 dalyje, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis; kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimo, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje.

38. Nagrinėjamu atveju patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (173 t., b. l. 67–69), kurios nuosavybės teise priklauso I. M., atliekant kratą, kai buvo rasti įvairūs daiktai ir dokumentai, šio procesinio veiksmo metu dalyvavo T. J., kuris buvo faktinis kratomų patalpų valdytojas, nes kartu su A. M. naudojosi šiomis patalpomis (turėjo raktą). Šis asmuo atitinka BPK 145 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai reiškia, kad atliekant kratą buvo užtikrintas dalyvavimas tų asmenų, kurie su jos atlikimo vieta turi ryšį. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, atlikus kratą, kratoje dalyvavęs nuteistasis T. J., pasirašydamas protokolą, patvirtino jos eigą ir gautus rezultatus, jokių pastabų (prašymų) nepareiškė. Taigi teigti apie BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų pažeidimą nėra jokio pagrindo. Todėl darant kratas gauti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

39. Nuteistasis A. M., be kita ko, kasaciniame skunde teigia, kad byloje esanti FNTT specialisto K. Kuliešiaus atlikta ir surašyta išvada yra niekinė, nes jis neturėjo galimybės šiam specialistui pareikšti nušalinimo ir užduoti jam klausimų. Šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas.

40. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl specialisto K. Kuliešiaus apklausos, tačiau išsiaiškinus, kad specialistas miręs, apklausa neįvyko. Apeliacinio teismo nuosprendžio 93.5 punkte yra pasisakyta dėl specialisto K. Kuliešiaus apklausos pirmosios instancijos teisme, nedalyvaujant kaltinamajam A. M. dėl ligos, pažymint, kad klausimus specialistui galėjo užduoti teismo posėdyje dalyvavusi kaltinamojo gynėja, ir specialisto išvados vertinimo, nurodant, kad ji vertinama kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad specialisto išvada pagal baudžiamojo proceso įstatymą neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; tai yra tik vienas iš galimų įrodymų baudžiamojoje byloje šaltinių, kuris vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tai ir buvo padaryta bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme.

41. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio teismo nustatytas aplinkybes, išdėstytus įrodymus, kurie buvo pagrindas pripažinti A. M., T. J., A. K. ir I. K. kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo PVM mokesčio srityje), bei motyvus, sprendžia, kad nepagrįsti ir kasatorių (nuteistųjų) argumentai dėl in dubio pro reo principo, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, pažeidimo.

Dėl BPK 293 straipsnio taikymo

42. Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jo teisės, nes jam, atsisakius gynėjo, nebuvo leista pasisakyti baigiamosiose kalbose. Toks nuteistojo teiginys nepagrįstas.

43. BPK 293 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baigiamosios kalbos yra teisiamajame posėdyje dalyvaujančio byloje prokuroro, nukentėjusiojo arba jo atstovo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų, gynėjo arba gynėjo neturinčio kaltinamojo pasakytos kalbos.

44. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme, baigus įrodymų tyrimą, baigiamąją kalbą kaltinamojo A. M. akivaizdoje pasakė A. M. gynėja E. Žilėnienė (38 t., b. l. 79–84). Gynėja, be kita ko, išdėstė ir atsikirtimus dėl to, kas buvo pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose (38 t., b. l. 137–138). Po baigiamųjų kalbų teisiamojo posėdžio pirmininkas suteikė visiems kaltinamiesiems, tarp jų ir A. M., teisę pasakyti paskutinį žodį; sakydamas paskutinį žodį kaltinamasis A. M. išdėstė teismui savo argumentus ir vertinimus dėl kaltinimo (38 t., b. l. 170–183).

45. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius nuteistasis A. M., pirmosios instancijos teismo proceso metu jo teisė į gynybą pažeista nebuvo.

Dėl BPK 7 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo

46. Kasatoriai nuteistieji A. M., T. J. ir A. K. skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 265 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes netenkino visų nuteistųjų prašymų (pavyzdžiui, A. K. prašymo paskirti UAB,,V“ finansinę ekspertizę; A. M. prašymo ištirti iš kasatoriaus namų paimtą kompiuterį; A. M. ir T. J. prašymo skirti rašysenos ekspertizę ir kt.). Nuteistojo I. K. taip pat kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neapklausė teisme nuteistojo A. P..

47. Atsakant į šiuos kasatorių argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad galiojančio 2002 m. BPK 265 straipsnyje yra reglamentuojama kaltinamojo asmenybės nustatymo tvarka teisiamojo posėdžio metu, o rungimosi principas 2002 m. BPK įtvirtintas 7 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas rungimosi principo taikymas teismo proceso metu (,,bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo“), o 2 dalyje atskleidžiamas šio principo turinys (,,kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui“).

48. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teisme netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos esminę reikšmę teismo išvadoms turinčius įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011, 2K-603/12, 2K-75-489/2021 ir kt.). Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas taip pat turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išsiaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>, 2K-174-699/2018).

49. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadų, kad pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso reikalavimų ir teismų praktikos išaiškinimų nebuvo laikytasi. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo protokolo turinys patvirtina, kad apeliacinis bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, nuteistieji kartu su gynėjais aktyviai dalyvavo procese, naudojosi savo teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas tenkino dalį nuteistųjų prašymų, atliko byloje dalies įrodymų tyrimą (pavyzdžiui, išreikalavo ir ištyrė prokuroro teikimus, kurių pagrindu buvo priimtos teismo nutartys sankcionuoti, pratęsti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, taip pat teismo nutartys, kuriomis tokie veiksmai buvo sankcionuoti; išklausė nuteistųjų prašomus garso įrašus ir dėl jų turinio duotus paaiškinimus; apklausė specialistą V. Vaitiekūną ir kitus specialistus, civilinės ieškovės VMI atstovą, perskaitė protokolus, ištyrė kitus byloje surinktus rašytinius dokumentus).

50. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas nuteistųjų A. M. ir T. J. prašymo skirti rašysenos ekspertizę, kad būtų nustatyta, kas pasirašė jiems inkriminuotas PVM sąskaitas faktūras, taip pat pakartotinai apklausti liudytojus R. C. ir R. V., nurodė tokio sprendimo motyvus (nuteistųjų nurodyti asmenys teisme apklausti, o rašysenos (grafologinė) ekspertizė netikslinga, nes kaltinimo pagrįstumas gali būti nustatinėjamas ir kitais duomenimis). Taip pat motyvuotai atmestas ir nuteistųjų prašymas skirti buhalterines finansines ekspertizes kaltinime nurodytoms bendrovėms, be kita ko, ir A. K. nurodomai UAB,,V“, kad būtų nustatyta, ar bendrovės realiai vykdė veiklą, nes tokios aplinkybės nustatytos kitais bylos duomenimis (įrodymais). Nuteistųjų A. M. ir T. J. skundų argumentai dėl sukčiavimo UAB,,H“ naudai taip pat buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir teismas, nustatęs, kad dėl šio kaltinimo byloje nesurinkta jų kaltės įrodymų, iš apkaltinamojo nuosprendžio pašalino A. M. ir T. J. nuteisimą už veikos, susijusios su sukčiavimu UAB „H“ naudai, padarymą (apeliacinio teismo nuosprendžio 106.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta ir dėl kasatoriaus nuteistojo A. M. skunde nurodomo jo gyvenamojoje vietoje paimto kompiuterio „Dell“ tyrimo bei jame rastų dokumentų ruošinių įrašymo (modifikavimo) aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialistas V. Vaitiekūnas (apeliacinio teismo nuosprendžio 94.11, 101.16 punktai) ir šio specialisto paaiškinimai buvo įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

51. Nuteistoji I. K. nei apeliaciniame skunde, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nereiškė prašymo teisme apklausti nuteistąjį A. P.. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tiek nuteistoji I. K., tiek jos gynėjas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš naujo dėl pasikeitusios teisėjų kolegijos sudėties, naujų savarankiškų prašymų dėl įrodymų tyrimo nereiškė. Nuteistosios gynėjas nurodė, kad jo ginamoji (I. K.) savo apeliaciniame skunde buvo nurodžiusi, kokio įrodymų tyrimo ji pageidauja, ir ankstesnės sudėties kolegija visus tuos prašymus iš principo patenkino, todėl buvo prašoma tik perskaityti ankstesnį teismo posėdžio protokolą (43 t., b. l. 189–192).

52. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-303/2017, 2K-269-719/2019).

53. Taigi vien kasatorių nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 7 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies) nuostatas. Esant byloje nustatytoms visoms svarbioms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismui pareikštus prašymus motyvuotai išsprendus protokolinėms nutartims, kasatorių argumentai dėl atmestų prašymų ir dėl to tariamai pažeisto rungimosi principo pripažįstami nepagrįstais.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

54. Kasatoriai nuteistieji A. M., A. K., I. K. išreiškė abejones dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo, nes, jiems iš spaudos žinoma, kad vienas iš teisėjų kolegijos narių (teisėjas Aloyzas Kruopys) buvo apklaustas viename ikiteisminiame tyrime kaip specialusis liudytojas. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad toks teisėjas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, kuriose kaltinimus palaiko prokuroras (kuris, be kita ko, organizuoja ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovauja), negali būti laikomas savarankišku ir nešališku. Šie argumentai atmestini.

55. Teismų praktikoje šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150-689/2019, 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020). Taigi, teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020). Kita vertus, nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019).

56. Nagrinėjamoje byloje teisėjo šališkumas kasaciniuose skunduose iš esmės grindžiamas prielaida, kad teisėjas, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas (BPK 82 straipsnio 3 dalis), savaime yra linkęs priimti kaltinimui palankų procesinį sprendimą. Toks argumentavimas negali lemti išvados dėl teismo šališkumo, be to, jis pagrįstas neteisingu BPK 80 straipsnio 1 punkte, 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo suvokimu. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija neturi jokių duomenų nei apie teisėjo A. Kruopio apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, nei apie bylos, kurioje jis apklaustas, turinį.

57. Pažymėtina, kad specialiojo liudytojo sąvoka baudžiamojo proceso normose nevartojama, tačiau baudžiamojoje justicijoje yra įprasta taip vadinti asmenį, kuris prokuroro nutarimu BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Tokiems liudytojams garantuojama teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintam įtariamuoju (BPK 82 straipsnio 3 dalis), jiems netaikoma teisinė atsakomybė už neatvykimą į apklausą, atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, taip pat už melagingų parodymą davimą. Taip užtikrinama, kad apklausa turės įrodomąją reikšmę net ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad asmuo buvo apklaustas apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.

58. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kategoriškas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. BPK 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas kaip liudytoją apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, ir šio draudimo išimtis. Šioje normoje nurodytas prokuroro nutarimas apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką yra nutarimas ad hoc (konkrečiai situacijai). Šis nutarimas, jame nurodyto asmens sutikimas duoti parodymus ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apklausiamo asmens teisės užtikrina, kad asmuo nebus verčiamas duoti parodymus prieš save ir nebus pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas. Pažymėtina, kad prokuroro nutarimu apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos liudytojo teisės suteikiamos tik konkrečiai tokio asmens apklausai. BPK normos nenustato specialiojo liudytojo statuso panaikinimo tvarkos, taigi, jeigu po tokios apklausos specialiajam liudytojui ilgesnį laiką nepareiškiami įtarimai, nebelieka ir jokio teisinio pagrindo daryti išvados, kad jis davė parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, jog prokuroro nutarime apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką nurodytas asmuo tolesniame ikiteisminio tyrimo procese neturi kokio nors specifinio ir juo labiau ilgalaikio statuso. Šis asmuo yra liudytojas, t. y. turi liudytojo, o ne specialiojo liudytojo teisinį statusą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2021, 2K-39-788/2021).

59. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose nepateikta jokių konkrečių faktų, dėl kurių būtų galima abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, todėl minėti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai atmestini.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

60. Kasaciniuose skunduose nuteistieji A. M., T. J. ir A. K. nesutinka su žemesniųjų instancijos teismų pateiktu nuteistųjų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir kelia BK 182 straipsnio 2 dalyje bei 220 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų atribojimo klausimą. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad BK 182 straipsnis laikytinas bendrąja norma, o BK 220 straipsnis – specialiąja norma, tai apeliacinės instancijos teismas pripažino tik su pelno mokesčio vengimu, bet ne pridėtinės vertės mokesčio vengimu įvykdytam sukčiavimui.

61. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir tas, kas apgaule savo ar kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės išvengimu.

62. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Teismų praktikoje turtinės prievolės išvengimas suprantamas kaip atsisakymas ją vykdyti arba naudojant apgaulę sudarymas tokios padėties, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-224/2008, 2K-7-304-942/2016).

63. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto. Kartu pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

64. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos įgaliotai institucijai. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į finansų sistemą.

65. Teismų praktikoje konstatuota, kad nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių įmokų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016).

66. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Šiuo atveju tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori.

67. Teismų praktikoje vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui tokios veikos paprastai yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kita vertus, teismų praktikoje konstatuota, kad kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai vis dėlto gali būti pripažįstami ir sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-304-976/2016). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016). Taigi, nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos dalyviai (organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai) suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016).

68. Sprendžiant klausimą dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) atribojimo, teismų praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016).

69. Nagrinėjamoje byloje A. M. ir T. J. nuteisti už tai, jog, susibūrę su kitais asmenimis į organizuotą grupę ir joje pasiskirstę vaidmenimis, apgaule UAB,,T“,,,AK“,,,VS“,,,R“,,,A“,,,N“,,,SL“ ir IĮ,,K“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę (A. M. atveju – 107 162,54 Eur (370 010,82 Lt), T. J. atveju – 141 522 Eur (488 648 Lt)) sumokėti PVM į valstybės biudžetą. A. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su A. M. bei T. J. ir kitais asmenimis organizuota grupe, apgaule UAB,,R“ ir,,V“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti 11 939 Eur (41 223 Lt) PVM į valstybės biudžetą.

70. Byloje nustatyta, kad A. M. kartu su T. J. gaudavo duomenis, reikalingus fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms, kitiems dokumentams surašyti, klastodavo UAB „S“ ir „AP“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir asmenims, kuriems sukčiavimams PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse reikėjo realiomis prekėmis ir paslaugomis nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų, UAB „AP“ ir UAB „S“ įmonių vardu išrašinėjo tikrovės neatitinkančius (fiktyvius) dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras ir jas lydinčius dokumentus. A. K. veiksmai pasireiškė veikiant su organizuota grupe ir atliekant ūkio subjektų atstovų, pageidaujančių už tam tikrą mokestį gauti ir panaudoti savo buhalterinėje apskaitoje fiktyvias pirkimo PVM sąskaitas faktūras, paiešką; duomenų fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti, kitiems dokumentams surašyti gavimą iš ūkio subjektų ir šių duomenų pateikimą A. M. ir T. J.; taip pat žinomai suklastotų dokumentų iš A. M. ir T. J. gavimą bei pateikimą ūkio subjektų atstovams. Be kita ko, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog UAB „AP“ ir UAB „S“ buvo fiktyvios įmonės, jos realios veiklos nevykdė, o jų vardu buvo tik išrašomi tikrovės neatitinkantys buhalterinės apskaitos dokumentai tam, kad vėliau būtų suklaidintas mokesčių administratorius. Pagal minėtų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo skirti skirtingoms realiai veikiančioms bendrovėms, sandoriai nevyko, šie dokumentai buvo fiktyvūs.

71. Taigi, byloje nustatytų nuteistųjų A. M., T. J. ir A. K. veiksmų ir kitų aplinkybių visuma patvirtina sukčiavimo mechanizmą, kuris nagrinėjamoje byloje pasireiškė tuo, kad į veikusių bendrovių apskaitą buvo įtraukiami netikri, UAB „AP“ ir UAB „S“ vardu nustatytais atvejais A. M. ir T. J. išrašyti dokumentai, tarp jų ir imituojamų sandorių PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu buvo užpildytos ir mokesčių administratoriui pateiktos suklastotos PVM deklaracijos. Minėti veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Organizuotoje grupėje dalyvavę nuteistieji suvokė, kad savo veiksmais sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikė, neva sumokėtą PVM, numatė, kad dėl to tas ūkio subjektas panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą. Šiuo atveju A. M., T. J. ir A. K., kaip organizuotos grupės nariai, tyčia siekė ne sumažinti PVM mokestį ar jo nemokėti, o sudaryti sąlygas ūkio subjektų atstovams pasisavinti ir užvaldyti valstybės biudžeto lėšas ar neteisėtai įgyti teisę į PVM atskaitą.

72. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad padaryti mokestiniai pažeidimai atitinka finansinio nusikaltimo požymius. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad A. M., T. J. ir A. K. veikos atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

73. Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog kasatorius atliko organizatoriaus vaidmenį grupėje, tačiau pačios organizuotos grupės buvimo šis teismas nenustatė. Toks kasatoriaus teiginys nepagrįstas.

74. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

75. Teismų praktikoje nurodyta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLTk3Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103-976/2016">2K-103-976/2016</a>, 2K-109-746/2017 ir kt.); taip pat svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-70/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-70/2014">2K-70/2014</a>, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016 ir kt.). Kita vertus, konstatuojant organizuotos grupės bendrininkavimo formą, nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai; tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi, kaip nustatyta ir šioje byloje, nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, 2K-200-1073/2019, 2K-1-719/2020).

76. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 113.1–113.4 punktuose nurodyti visi nustatyti būtini organizuotos grupės objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: minimalus tokios grupės narių skaičius, jų susitarimas, nusikaltimo sunkumas, tam tikrų užduočių pasiskirstymas ir atlikimas. Nustatyta, kad byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos truko gana ilgą laiką, neteisėti veiksmai nebuvo vienkartiniai ar epizodiški, juos atlikę asmenys turėjo skirtingus vaidmenis ir suprato, kad veikia ne vieni ir kartu su kitais siekia bendro nusikalstamo tikslo. Nuosprendyje, be kita ko, nurodytos byloje nustatytos konkrečios A. M. funkcijos atliekant savo vaidmenį sukčiavimo schemoje, t. y., kad jo veiksmai apėmė duomenų fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti, kitiems dokumentams surašyti gavimą iš R. V., A. K., R. C., G. M.; UAB „S“ ir UAB,,AP“ buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimą; žinomai suklastotų dokumentų pateikimą R. V., A. K., R. C., G. M.. Byloje nustatyti ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti kitų bendrininkų T. J. ir A. K. atlikti konkretūs veiksmai patvirtina, kad kiekvienas iš jų norėjo, kad jo įnašas į bendrą nusikalstamą veiką papildytų kitų organizuotos grupės narių veikimą ir, atvirkščiai, kad kitų organizuotos grupės narių veikimas papildytų jo paties nusikalstamų veiksmų dalį, o tai patvirtina bendrininkų veiksmuose buvus ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – susitarimą ir bendrą tyčią.

77. Dėl to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes BK 25 straipsnio 3 dalis taikyta tinkamai.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės skiriant bausmę

78. Nuteistųjų A. M., T. J. ir A. K. kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog byla truko labai ilgai, niekaip nepasisakė apie pagrindus švelninti bausmes nuteistiesiems ir paliko galioti bausmes, kurios buvo paskirtos pirmosios instancijos teismo, taip nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotos praktikos dėl bausmės švelninimo, kai bylos nagrinėjimas trunka labai ilgai. Šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

79. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, pagal kurią bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie buvo atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija. Teismo išvadą, ar konkretus procesas atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, visada lemia ne izoliuotas atskirų kriterijų, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017).

80. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, spręsdamas bausmių paskyrimo klausimą, atsižvelgė tiek į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek į EŽTT praktiką, atitinkamai patikrino bausmės skyrimo klausimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, jog šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarytos prieš daugiau nei dešimt metų, ikiteisminis tyrimas byloje truko nuo 2008 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama daugiau nei penkerius metus, jame procesas užtruko ir dėl to, kad vienas iš kaltinamųjų pasislėpė nuo teismo, bylos nagrinėjimas užtruko ir apeliacinės instancijos teisme (byloje tris kartus keitėsi valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, taip pat keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis, dėl to byla turėjo būti pradėta nagrinėti iš naujo, taip pat posėdžiai nevyko ir dėl nuteistųjų, jų gynėjų nedalyvavimo teismo posėdžiuose), dėl ilgo proceso kaltinamiesiems galiojo kardomosios priemonės, sukeliančios įvairias procesinių prievartos priemonių taikymo pasekmes. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą konstatavo, jog ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė bylos apimtis ir sudėtingumas bei kitos nuo nuteistųjų nepriklausiusios aplinkybės. Pažymėtina, kad šios išvados pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinio skundo prašymą nuteistiesiems paskirti griežtesnes bausmes. Kasatoriams paskirtų bausmių vykdymas atidėtas pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas.

81. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems už jų padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, kurių vykdymas atidėtas, nėra nei per švelnios, nei per griežtos, jos yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tinkamai individualizuotos.

Dėl prokuroro kasacinio skundo (dėl BK 72 straipsnio taikymo)

82. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį) ir padarė esminį BPK (94 straipsnio) pažeidimą, nes pripažinęs, kad A. K., V. N., A. P. ir I. Ž. pagrįstai buvo kaltinami dėl jiems patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (pagal BK 183 straipsnio 2 dalį), nepagrįstai, nurodydamas lakoniškus motyvus, atmetė prokuroro prašymą konfiskuoti iš minėtų asmenų turtą, kuris buvo baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų rezultatas.

83. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. P., A. K., V. N. ir I. Ž. buvo pagrįstai kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, tačiau jiems negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Remdamasis šia aplinkybe, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir prokuroro prašymo dėl turto (pasisavintos pinigų sumos) konfiskavimo iš A. K., V. N., A. P. ir I. Ž.. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra tinkamai motyvuota.

84. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Byloje keliamų klausimų aspektu yra aktualus ir turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016).

85. BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip – BK 72 straipsnyje nurodytas turtas konfiskuojamas. BPK 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytus sprendimus ikiteisminio tyrimo metu priima prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutraukiantys ikiteisminį tyrimą, vėlesnėse proceso stadijose – bylą nagrinėjantis teismas.

86. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad materialiosios teisės normų taikymas turi būti derinamas remiantis procesinėmis nuostatomis, kadangi procesinės nuostatos padeda įgyvendinti materialiosios teisės normų reikalavimus ir yra būtina tinkamo šių normų taikymo prielaida. Taigi, aptariamu atveju BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Įvertinus pirmiau minėtą turto konfiskavimo instituto paskirtį ir tikslus, pažymėtina, kad proceso pabaiga negali būti pagrindas turtą, kurio nusikalstama kilmė objektyviai nustatyta arba kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, palikti apyvartoje. Atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, konstatuotina, kad asmeniui, kuris pagrįstai kaltintas nusikalstamos veikos padarymu, neturi būti sudarytos prielaidos disponuoti neteisėtai įgytu turtu.

87. Teismų praktikoje ši procesinė norma aiškinama kaip leidžianti taikyti turto konfiskavimą su sąlyga, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio reikalavimus, – nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pabaigiamas baudžiamasis procesas, visais atvejais turi būti išsprendžiamas daiktų klausimas, t. y. pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, konfiskuojami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2005). Kai baudžiamasis procesas nutraukiamas teismo sprendimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turtas, jeigu jis atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, gali būti konfiskuojamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-303/2017">2K-162-303/2017</a>). Be kita ko, teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad BPK 94 straipsnyje jokie savarankiški turto konfiskavimo pagrindai nenustatyti. BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sprendimas dėl daiktų, kaip įrodymų, konfiskavimo gali būti priimtas tik tuo atveju, kai padaroma išvada, kad turtas turi būti konfiskuojamas BK 72 straipsnyje nustatytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-83/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-83/2010">2K-7-83/2010</a>). Taigi, BPK 94 straipsnio 1 dalies nuoroda į BK 72 straipsnį reiškia ir tai, kad turto konfiskavimas nutraukus procesą galimas tik tada, kai byloje esantys duomenys yra pakankami daryti išvadai dėl turto atitikties konfiskuotino turto požymiams.

88. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ja ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus; tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2011).

89. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog turto konfiskavimo klausimas nagrinėjamoje byloje neturi būti sprendžiamas, neatsakė į vieną iš esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria išspręstas BK 72 straipsnio taikymo klausimas A. K., V. N., A. P. ir I. Ž. dėl veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas BK 72 straipsnio taikymo klausimas A. K., V. N., A. P. ir I. Ž. dėl veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Aurelijus Gutauskas