V. K. pagal BK 260 str., 260 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-65-976/2017

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00308-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1.; 1.2.23.2.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.16.2.18.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus ir nuteistojo D. D. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. balandžio 12 d. veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. balandžio 18 d. veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. gegužės 12 d. veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. gegužės 26 d. veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. rugpjūčio 24 d. veikos (skundžiamų teismų sprendimų rezoliucinėse dalyse neteisingai nurodyta rugsėjo 24 d.)) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. veikos) laisvės atėmimu aštuoneriems metams trims mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir paskirta V. K. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams vienam mėnesiui. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d.

D. D. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus, nuteistojo D. D. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteisti T. A., S. J., L. K., L. K., P. P., A. G., I. L., tačiau kasacinių skundų dėl jų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti: 2011 metų balandžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, iš A. G., Mažeikiuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), bet ne mažiau kaip 1,78 g; po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, dalį įgytos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 1,78 g, 2011 m. balandžio 12 d., apie 13 val., automobilių stovėjimo aikštelėje šalia namo, esančio Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) automobilyje už 80 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10.

1.1. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio 14 d. iš A. G., Mažeikiuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), bet ne mažiau kaip 1,509 g, kurios nenustatytą dalį perdavė S. J. vartoti, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio 18 d., apie 15 val., iš S. J. pasiėmė (susigrąžino) nenustatytą dalį prieš tai perduotos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), ir 2011 m. balandžio 18 d., apie 15.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje šalia namo, esančio Mažeikiai, (duomenys neskelbtini) automobilyje, už 80 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10 narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis), kurių bendroji masė 1,509 g.

1.2. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš D. D., Mažeikiuose, tiksliai tyrimo nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo 1,081 g, psichotropinės medžiagos amfetamino; po to, 2011 m. gegužės 12 d., apie 14.05 val., (duomenys neskelbtini) miestelio centre, Mažeikių r., automobilyje už 300 Lt pardavė 1,081 g įgytos psichotropinės medžiagos amfetaminą, nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10.

1.3. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš L. K., Mažeikiuose, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 20,25 g, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 2011 m. gegužės 26 d., tiksliai nenustatytu laiku iš A. G. – pastarajam asmeniui būnant kartu su I. L., jai paskambinus L. K. ir nurodžius aplinkybes dėl narkotinių medžiagų perdavimo V. K., taip pat padedant L. K. – A. G. nurodymu perdavus V. K. namie buvusias paslėptas narkotines medžiagas, Mažeikiuose, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 20,25 g, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių); po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 26 d., apie 14.05 val., 20,25 g, įgytos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), automobilių stovėjimo aikštelėje šalia namo, esančio Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), automobilyje, už 840 litų pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10.

1.4. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 17 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš P. P., Mažeikiuose, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 2,924 g, narkotinės medžiagos – kanapių dervos; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio 24 d., apie 11.35 val., įgytą narkotinę medžiagą – kanapių dervą – 2,924 g, automobilių stovėjimo aikštelėje šalia namo, esančio Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), automobilyje, už 160 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10.

1.5. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 4 d., tiksliai nenustatytu laiku iš P. P., Mažeikiuose, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 31,993 g, narkotinės medžiagos kanapių dervos; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką ir ketindamas įgytą narkotinę medžiagą parduoti atvykusiam pirkėjui (NVMĮ dalyviui Nr. 10), pasitelkė T. A. nusikalstamai veikai daryti – būtent perdavė T. A. 31,993 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, turint tikslą palaikyti iki pardavimo NVMĮ dalyviui; po to 2011 m. rugsėjo 6 d., apie 15.18 val., Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, automobilyje, T. A. perdavus atneštą minėtą narkotinę medžiagą V. K., pastarasis už 1200 Lt, pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10 31,993 g narkotinės medžiagos – kanapių dervą, o likusią iš P. P. įgytos narkotinės medžiagos kanapių dervos dalį – 0,39 g laikė savo namuose, esančiuose Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), iki kol 2011 m. rugsėjo 7 d., 11:00 val., kratos metu Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ją surado ir paėmė.

1.6. Taip pat V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo nenustatytą kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), bet ne mažiau kaip 0,39 g, kurias neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, iki 2011 m. rugsėjo 7 d., 11.00 val., kol kratos metu Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai jas surado ir paėmė.

2. D. D. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti ir platino: 2011 metų gegužės mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos - amfetamino, bet ne mažiau kaip 1,081 g; po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikiuose, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino, bet ne mažiau kaip 1,081 g, pardavė V. K.; po to, pastarasis 2011 m. gegužės 12 d., 14.05 val., (duomenys neskelbtini) miestelio centre, Mažeikių r., automobilyje, už 300 Lt pardavė 1,081 g iš D. D. įgytos psichotropinės medžiagos – amfetamino nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui Nr. 10.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas A. Koskus prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius teigia, kad priimant nuosprendį ir nutartį buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo V. K. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

3.2. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad V. K. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, pažadant jam 90 parų arešto bausmę. Teismas, atmesdamas šiuos skundo argumentus ir nurodytas faktines aplinkybes, apsiribojo bendro pobūdžio frazėmis. Teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad patvirtintų ar paneigtų šiuos argumentus: neapklausė S. P., advokato A. Koskaus (būtent jam S. P. pripažino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes), šiuo klausimu nuteistojo V. K., nepatikrino byloje esančių duomenų, kad iš karto po V. K. kaltinančių save ir kitus asmenis parodymų jis buvo paleistas iš suėmimo. Šiuo savo neveikimu apeliacinės instancijos teismas toleravo pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą (įtariamojo teisė tylėti) ir pats padarė šį pažeidimą, kuris laikytinas esminiu.

3.3. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo kritikuojama Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria buvo sankcionuoti nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – ir NVIM) veiksmai, prokuroro K. Š. veiksmai, kuriais sankcionuotas T. R. teikimas dėl NVIM taikymo, to paties T. R. tarnybinio pranešimo pagrindu. T. R. tarnybinių pranešimų ir teikimo surašymo metu kartu su kitais Šiaulių AVPK ONKTS pareigūnais veikė nusikalstamame susivienijime klastojant dokumentus, operatyvinius duomenis, įrodymus (šiuo metu yra teisiamas už šias veikas Panevėžio apygardos teisme (IT bylos Nr. 01-2-00042-14)). Jo veika nusikalstamame susivienijime pasireiškė ir nusikalstamais veiksmais su liudytoju L. Š. baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-332/2014, kurie buvo sankcionuoti kaip NVIM ir atliekami Šiaulių apygardos teismo patalpose, dalyvaujant šiam liudytojui, T. R. ir R. P. (vienam iš nusikalstamo susivienijimo dalyvių); vienai iš kolegijos narių – teisėjai N. M. bei prokurorei V. B.. Taigi tikėtina, kad T. R. galimai darė spaudimą ir Šiaulių apygardos teismo teisėjai K. K., kuri 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi sankcionavo NVIM, nes tiek T. R., tiek kiti nusikalstamo susivienijimo nariai 2011–2013 metais įprastai lankydavosi pas Šiaulių apygardos teismo teisėjus „darbo reikalais“. Šių aplinkybių visuma, anot kasatoriaus, leidžia daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkos sudėties teismas (teisėja N. M. ir prokurorė V. B.) ir tuo buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai (BPK 20 straipsnio 2 dalis) išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 159 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimą, nes vadovavosi neteisėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi dėl NVIM sankcionavimo, kurioje pažeidžiant BPK 159 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo konstatuoti tikrovės neatitinkantys duomenys: „(...) Tačiau iš teismui pateiktos medžiagos yra matyti, kad atliekant operatyvinius veiksmus V. K. įslaptintam liudytojui Nr. 10 siūlė įsigyti didesnį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų ir iš to galima spręsti, kad V. K. apsisprendė padaryti kitą (kitus) sunkesnį nusikaltimą (BK 260 str. 2 d., 3 d.) (...) konkrečiu atveju V. K. yra naujos nusikalstamos veikos iniciatorius - pats siūlo įgyti didesnį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų, kas nelaikytina provokacija (...)“. Bylos 1 tome (68-71 b. l.) esančiame liudytojo Nr. 10 apklausos protokolo 70 lape, kuriuo vadovavosi teisėja K. K., priimdama 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, yra užfiksuoti liudytojo Nr. 10 2011 m. birželio 16 d. parodymai: “(...) 2011 m. gegužės 12 d. apie 14.05 val. (...) Tolimesnio pokalbio metu aš paklausiau V. K. dėl galimybės įsigyti aukščiau minėtos psichotropinės medžiagos (amfetamino) didesnį kiekį (...)“. 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad joje nebuvo nurodyti konkretūs veiksmai, siekiamas rezultatas, veiksmų atlikimo trukmė, taip šiurkščiai pažeidžiant BPK 159 straipsnio 2 dalies 4–6 punktų nuostatas. Tai reiškia, kad nutartimi nebuvo apribotos ir apibrėžtos pareigūnų ir NVIM dalyvio teisės ir pareigos, jiems buvo leista veikti savo nuožiūra pasirenkant konkrečius būtinus atlikti veiksmus, siekiant neapibrėžtų rezultatų ir daryti tai neribotą laiką. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą nesivadovauti neteisėta 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi ir konstatuoti, kad neteisėtos nutarties pagrindu atlikti proceso veiksmai negali būti naudojami prieš V. K., o konstatuoti, kad V. K. buvo provokuojamas padaryti sunkesnę nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. To nepadaręs, teismas padarė esminius BPK 159 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies, pagal kurią atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką, pažeidimus. Provokuojantis liudytojo Nr. 10 elgesys buvo atliktas 2011 m. gegužės 12 d., pareigūnams ir prokurorui S. P. šios aplinkybės tapo žinomos 2011 m. birželio 16 d. apklausus liudytoją Nr. 10, todėl 2011 m. liepos 20 d. prokuroro S. P. prašymą leisti atlikti NVI veiksmus teismas privalėjo laikyti neteisėtu, kaip ir minėtą 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, o šių dokumentų pagrindu atliktus veiksmus teismas privalėjo laikyti ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, t. y. neteisėtai surinktais duomenimis, ir nelaikyti jų įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas.

3.5. Šiaulių apygardos teismas savo nutartį grindė samprotavimais, kad V. K. neteisėtas narkotinių medžiagų platinimas buvo įprastinė veikla ir kad jis sistemingai užsiėmė jų platinimu, jų gaudavo ir parduodavo kitiems asmenims, o liudytojas Nr. 10, anot teismo, buvo tik vienas iš pirkėjų. Su tokiais teismo teiginiais kasatorius nesutinka, nes byloje nėra surinkta jokių įrodymų apie kitas V. K. veikas. Teismo teiginiai apie pirkėjo ir pardavėjo santykius galėtų būti taikomi tik civiliniams teisiniams santykiams dėl pirkimo pardavimo daiktų, kurie nėra uždrausti apyvartoje. Laikyti valstybės vardu nusikalstamą veiką vykdančio Modelio santykius su provokuojamu nusikalsti – prekiauti apyvartoje draudžiamais daiktais asmeniu lygiateisiais pirkimo pardavimo civiliniais santykiais ir laikyti abu asmenis civilinių teismų santykių dalyviais – neteisėta. Teismas, pateikdamas tokius vertinimus, pažeidė esmines BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios įpareigoja teismą, vertinant įrodymus, vadovautis įstatymu.

3.6. Kasatorius nurodo, kad nors Šiaulių apygardos teismas ir įpareigojo prokurorą, esant galimybei, pateikti išslaptintus duomenis, tačiau teikime nurodyti dokumentai nebuvo išslaptinti ir tai apsunkino gynybą bei pažeidė rungimosi principą, taip buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimas, pagal kurį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Neišslaptinus šių duomenų, nebuvo galimybės patikimai nustatyti, ar 2011 m. sausio 16 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo surašytas vėliau (suklastotas) ir panaudotas, įterpiant į medžiagą, nes vėlesnis 2011 m. kovo 9 d. pranešimas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2011 m. kovo 14 d. pranešimas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buvo numeruojami prieš tai einančiais numeriais. Apygardos teismas, nesant šių duomenų, privalėjo konstatuoti, kad 2011 m. sausio 16 d. pranešimas yra suklastotas. t. y. surašytas atgaline data, o visi vėlesnių operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu. Be kita ko, neišslaptinus visos medžiagos, teismas ir gynyba neturėjo galimybės patikrinti duomenų apie V. K. elgesį prieš specialių veiksmų jo atžvilgiu sankcionavimą, t. y., ar buvo faktinis pagrindas taikyti modelį ir kitus slaptus veiksmus, ar ne. Toliau kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2014, kurioje nurodyta, kad: „Jeigu dalis ar visa informacija byloje buvo surinkta taikant NVIM, teismas privalo patikrinti jo sankcionavimo ir įgyvendinimo teisėtumą. Modelio sankcionavimo teisėtumas nustatomas patikrinant, ar byloje yra duomenų, patvirtinančių leidimą veikti pagal pateiktą NVIM, teisinį ir faktinį (tais atvejais, kai sankcionavo prokuroras) jo taikymo pagrindą, o įgyvendinimo teisėtumas susijęs su draudimu provokuoti asmenį padaryti nusikalstama veika“. Šiaulių apygardos teismas, apsiribodamas tik dalies operatyvinės medžiagos išslaptinimu, nevykdė teismų praktikoje nustatytos pareigos, todėl padarė esminį BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą. Teismas neturėjo teisės laikyti įrodymais operatyvinės medžiagos, kurios dalies neišslaptinus, jos nebuvo galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taip pat kasatorius skunde išdėsto ir kitas aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, buvo reikalinga išslaptinti ir patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais visą operatyvinę medžiagą.

3.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme išdėstytų argumentų, kuriuos jis prašė laikyti apeliacinio skundo dalimi, taip pat ir kito advokato Ž. R. baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų. Dėl šios priežasties kasatorius dalį minėtų argumentų atkartoja.

3.7. Skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai nepaisė kasacinės instancijos teismo praktikos, pagal kurią pripažįstama, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius, ir nurodo nutartis, kurias cituoja: 2K-7-52/2001, 2 A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-530/2012. Kasatorius taip pat nurodo, kad visos V. K. veikos buvo padarytos dalyvaujant NVIM dalyviui Nr. 10 ir nebuvo išaiškinta nė viena jo veika, prie kurios buvo prisijungta.

3.8. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė V. K. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, taip pat nevertino 2011 m. birželio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, iš kurio matyti, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios NVIM dalyvis pokalbių metu nuolat teiravosi, ar V. K. neturi kitokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų, dėl tolesnių sandorių ir kt. Teismas turėjo konstatuoti, kad NVIM dalyvio elgesys buvo provokuojantis arba su provokacija supanašėjantis elgesys, kuris turėjo būti vertinamas kaip veiklos teisėtumo principo ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimų pažeidimas.

3.9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino duomenis, surinktus po 2011 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo pradėjimo – dėl V. K. provokavimo tęsimo ir atsakomybės sunkinimo. Kasatorius cituoja kasacinės instancijos teismo nutartis, nurodo, kad nutartyje Nr. 2K-7-85-696/2016 pateikiamos išvados dėl šiai bylai aktualių teisinių klausimų: dėl operatyvinių veiksmų ir tyrimo trukmės, dėl slaptų sankcionuotų operatyvinio tyrino veiksmų paskirties, draudimo šiuos veiksmus atlikti tam, kad kaltininkas padarytų naujus nusikaltimus.

3.10. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus dėl to, kad prieš V. K. nesankcionuoti tyrimo veiksmai buvo atliekami nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 21 d., sankcionuoti slapti veiksmai buvo atliekami nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d., o V. K. galimi bendrininkai, jų pavardės, kontaktai buvo nustatyti iki 2011 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išskyrus tai, kad perduodamų įslaptintam liudytojui pinigų sumos didėjo, platinamų narkotinių medžiagų kiekis taip pat didėjo, to prašant įslaptintam liudytojui, kol nupirkus labai didelį kiekį, V. K. sulaikytas 2011 m. rugsėjo 7 d. ir jam pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2011 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. D. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą D. D. nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai padarė procesinių ir baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų. Apeliaciniame procese buvo keliamas įrodymų teisėtumo bei leistinumo klausimas, NVIM teisėtumo klausimas, provokacijos įvykdymas bei kitų reikšmingų aplinkybių nustatymas, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, taip ir neatsakė. Iš 2011 m. kovo 21 d. teikimo matyti, kad buvo atliekami operatyviniai veiksmai, renkant informaciją apie V. K., o ne apie D. D.. Dėl šių OVĮ veiksmų teisėtumo gynyba kėlė klausimą teisminio nagrinėjimo metu, kadangi atsižvelgiant į teikimų ir pranešimų numeraciją bei datas akivaizdžiai matyti, kad duomenys buvo klastojami. 2011 m. sausio 16 d. surašytas pranešimas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), o 2011 m. kovo 9 d. surašytas pranešimas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma ištirti, ar operatyvinė byla ir joje esantys duomenys nebuvo suklastoti, ir buvo prašoma išslaptinti visą operatyvinę bylą, kad gynyba turėtų galimybę tinkamai gintis ir realizuoti nuteistojo teisę į teisingą ir tinkamą procesą, tačiau pradėjus įrodymų tyrimą dėl šių aplinkybių teismas tinkamai to neįvykdė, nes net ir pačiam teismui buvo atsisakyta pateikti visą operatyvinę medžiagą. Juolab, kaip minėta, dokumentų numeracija ir datos sukėlė pagrįstų abejonių dėl duomenų klastojimo. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas apie iškeltas aplinkybes dėl neteisėtų duomenų rinkimo bei duomenų klastojimo priimtoje nutartyje nutylėjo ir visiškai nevertino to, kad pirminiai OVĮ veiksmai galimai buvo pradėti neteisėtai.

4.2. Daug abejonių dėl veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo sukėlė tai, kad šioje byloje tiek operatyvinius veiksmus, tiek ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko T. R., kuris tebenagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00042-14) yra kaltinamas nusikalstamu susivienijimu, labai dideliu kiekiu narkotinių psichotropinių medžiagų disponavimu, piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu ir kt., kurio neteisėtos veikos išaiškėjo veikiant su tuo pačiu NVIM dalyviu Nr. 10, ir kuris, be kita ko, daugeliu atvejų provokuodavo asmenis daryti nusikalstamas veikas, duodavo neteisingus kaltinančius parodymus ar apkalbėdavo asmenis. Dar daugiau abejonių kasatoriui sukėlė tai, kad šioje byloje 2011 m. gegužės 31 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo toliau kreiptasi į teismus prašant sankcionuoti NVIV atlikimą, o 2011 m. liepos 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui motyvuotai atsisakius juos tenkinti dėl to, kad NVIV veiksmai jau buvo atliekami ir toliau bus provokuojami asmenys daryti nusikalstamas veikas, 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas ją nepagrįstai panaikino.

4.3. Kasatoriaus manymu, šioje byloje yra akivaizdu, kad atlikus NVIM pagal OVĮ nuostatas, pagal sankcionuotą 2011 m. kovo 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje nusikalstamos veikos imitavimo modelį Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiaulių apygardos prokuratūros Nr. 4S) ir nustačius V. K. nusikalstamus veiksmus atitinkančius Baudžiamajame kodekse uždraustą nusikalstamą veiką, numatytą 260 straipsnio 1 dalyje, o tai ir buvo realiai padaryta 2011 m. balandžio 12 d. NVIM metu, nedelsiant privalėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tolesni procesiniai veiksmai privalėjo būti atliekami vadovaujantis BPK nuostatomis, kadangi būtent 2011 m. balandžio 12 d. buvo nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. K. galimai įvykdytos nusikalstamos veikos požymiai. Tolesni NVIM dalyvio veiksmai po 2011 m. balandžio 12 d. vertintini kaip provokacija, nes tiek iš pokalbio turinio 2011 m. balandžio 12 d., tiek vėliau siekiant nupirkti didesnį kiekį narkotinių medžiagų privalėjo būti atliekami BPK nustatyta tvarka. Tačiau net ir tolesni veiksmai, kurie būtų atliekami BPK nustatyta tvarka, kiek tai liečia NVIM metodą, taip pat yra provokaciniai, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, NVIM dalyvis Nr. 10 neapsiribojo vien tik pasyviais veiksmais, o kiekvienu atveju, siekiant nupirkti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kontaktas būdavo būtent iš NVIM dalyvio Nr. 10 pusės ir vis reikalaujant didesnių kiekių, taip pat ir įvairesnių narkotinių medžiagų, tarp jų ir amfetamino, nes būtent pats NVIM dalyvis Nr. 10 ir nurodė, ką jis nori įsigyti, ir kad maži kiekiai jo netenkina. Tolesnis NVIM realizavimas po 2011 m. balandžio 12 d. jau yra savaime BK 171 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių policijos pareigūnas delsė pradėti ikiteisminį tyrimą ir ilgą laiką taikė nusikalstamos veikos imitacijos modelį toliau provokuojant asmenis.

4.4. Skunde nurodoma, kad nuteistasis D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu pats vartojo narkotines/psichotropines medžiagas, kaip ir dauguma šioje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų. Tai patvirtina nuteistųjų parodymai bei byloje surinkta medžiaga. Gynybos nuomone, iš esmės ką operatyviniai ir ikiteisminio tyrimo subjektai įvykdė, t. y. turėdami informacijos apie tai, kad V. K. vartoja ar platina narkotines medžiagas, pasitelkė NVIM dalyvį Nr. 10, kuris, įvykdęs 2011 m. kovo 22 d. sankcionuotame NVIM nustatytus tikslus ir užduotis 2011 m. balandžio 12 d., toliau provokavo V. K., kad šis narkotines medžiagas įgytų iš kitų vartojančių pažįstamų asmenų vis didinant jo kiekius bei dirbtinai provokuojant juos ir kuriant naujus epizodus. Nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. NVIM buvo realizuotas net keturis kartus: 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 26 d. Ir jis buvo realizuotas provokuojant aktyviais NVIM dalyvio Nr. 10 veiksmais. Tarp minimų NVIM veiksmų yra ir D. D. epizodas, t. y. 2011 m. gegužės 12 d. epizodas, kurio realiai nebūtų, jeigu NVIM dalyvis Nr. 10 ir operatyviniai subjektai nebūtų šios nusikalstamos veikos sukūrę, kadangi D. D. pats vartojo narkotines medžiagas ir buvo išprovokuotas savo narkotines medžiagas perduoti V. K..

4.5. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jau pirmojo susitikimo metu NVIM dalyvis Nr. 10, iš V. K. įgijęs narkotinės medžiagos kanapių, prašė gauti jam dar ir amfetamino, tačiau pastarasis jo niekur negavo. Apie D. D. iki 2011 m. gegužės 12 d. NVIM realizavimo apskritai nebuvo nieko žinoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. NVIM dalyvis Nr. 10 ne kartą prašė gauti jam amfetamino, tačiau V. K., pastarajam negalėdamas jo gauti, gaudavo kitokių narkotikų iš juos vartojančių asmenų, kuriuos pažinojo. Būtent reikalavimas gauti narkotines medžiagas ir pasitelkimas narkotines medžiagas vartojančius asmenis perduoti turimus narkotikus ir sukūrė šį nusikaltimą, t. y. sunkesnę jo formą – platinimą, kurio realiai nebūtų buvę. Be to, D. D. veikoje pirkimo faktas išvis nėra užfiksuotas. V. K. narkotines medžiagas iš D. D. išviliojo ir jeigu atsiskaitė, tai tik po to, kai perdavė NVIM dalyviui Nr. 10. Byloje taip pat nustatyta, kad V. K. irgi vartojo narkotines medžiagas. Narkotinių medžiagų vartojimas bendrai tarp vartojančių asmenų nėra pateisinamas dalykas, bet tai dar savaime nereiškia platinimo.

4.6. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalies nuostatas provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei EŽTT jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. tiek asmuo, veikiantis pagal NVIM, naudojamą pagal Lietuvos Respublikos OVĮ, tiek NVTV veiksmų, naudojamų BPK 159 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka, dalyvis negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P- 6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.). Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais ir niekiniais; kaltinamojo prisipažinimas – provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P- 6/2008). Taigi šioje byloje buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, šioje byloje buvo priimtas neteisingas ir neobjektyvus nuosprendis, bei pažeista nuteistojo D. D. konstitucinė teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į nuteistojo V. K. gynėjo advokato A. Koskaus ir nuteistojo D. D. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinius skundus prašo juos atmesti.

5.1. Prokuroras nurodo, kad V. K. gynėjo skunde išdėstyti argumentai dėl vertimo duoti prieš save parodymus nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai dėl to pasisakė.

5.2. Anot prokuroro, nepagrįsti ir V. K. gynėjo argumentai dėl teismo šališkumo, kurį iš esmės gynėjas sieja su pareigūno T. R. ir kitų pareigūnų 2011–2013 metais lankymusi pas Šiaulių apygardos teismo teisėjus „darbo reikalais“. Prokuroras nurodo, kad tokie niekuo nepagrįsti teiginiai nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Kasatoriai nenurodo jokių pagrįstų duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą ar tendencingumą.

5.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad atmestini kasatorių argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo BPK 159 straipsnio pažeidimo, vadovavimosi neteisėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi dėl NVIV sankcionavimo, nors teismas turėjo konstatuoti, kad V. K. buvo provokuojamas padaryti sunkesnę nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Prokuroras nurodo, kad šioje nutartyje buvo nurodoma, kad leidimas atlikti NVIV duodamas dėl to, kad yra pagrindas tęsti pradėtą ikiteisminį tyrimą, siekiant atskleisti visas nusikalstamas veikas ir identifikuoti jas darančius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei nuosprendyje išanalizavęs visus V. K. bei kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymus, duomenis, užfiksuotus slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, išanalizavęs garso ir vaizdo įrašų turinį ir kt., V. K. gynybos versiją, kad jis nusikalstamus veiksmus buvo išprovokuotas padaryti įslaptinto liudytojo Nr. 10, motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl provokacijos nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos, kad teismas, įrodymais pripažindamas duomenis, gautus panaudojant BPK numatytas procesines prievartos priemones, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvados, kad V. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.

5.4. Prokuroras nurodo, kad D. D. gynėjo skundo argumentai dėl NVIM provokacinių veiksmų prieš V. K. ir dėl ko atsirado D. D. epizodas, kai jis buvo išprovokuotas savo narkotines medžiagas perduoti V. K., taip pat nepagrįsti. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo teisėtumo klausimą ir gynybos argumentus dėl provokavimo daryti nusikalstamas veikas išanalizavo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, kuris konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, rašydami teikimą dėl NVIM sankcionavimo, turėjo pirminės informacijos apie galimą neteisėtą V. K. disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Teismas pažymėjo, kad NVIM būtų buvęs realizuotas neteisėtai, jeigu liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, būtų provokavęs V. K. nusikalsti, ir konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo padaryti tokios išvados. Byloje esančių įrodymų analizė leidžia konstatuoti, kad NVIM buvo tik prisijungta prie daromų nusikalstamų veikų, ir nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojas Nr. 10 savo aktyviais veiksmais būtų raginęs ar įkalbinėjęs V. K. gauti ir jam parduoti narkotines medžiagas. Prokuroro manymu, dėl tų pačių priežasčių atmestinas ir argumentas, kad po pirmosios nusikalstamos veikos padarymo (2011 m. balandžio 12 d.) turėjo būti tiriami surinkti duomenys, kadangi, pasak kasatoriaus, buvo nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. K. galimai įvykdytos nusikalstamos veikos požymiai. Konstatuota, kad, toliau realizuojant NVIM buvo nustatyti, o vėliau ir perduoti teismui bei nuteisti asmenys, iš kurių V. K. gaudavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ir kitaip susiję su šių medžiagų neteisėtu platinimu, t. y. D. D., L. K., P. P., S. J., T. A., I. L., L. K.. Tai rodo, kad imituojant nusikalstamą veiką buvo prisijungiama prie kitų asmenų daromų nusikalstamų veikų jas fiksuojant, o ne provokuojama daryti naujas nusikalstamas veikas. Teismai, paneigdami gynybos argumentus dėl provokavimo ir patvirtindami gautų įrodymų leistinumą, įvykdė keliamus reikalavimus ištirti priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti NVIM ir NVIV.

6. Nuteistųjų V. K. gynėjo advokato A. Koskaus ir nuteistojo D. D. gynėjo advokato M. Zabitos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.1. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

7.2. Atsižvelgiant į tai, kasacinių skundų argumentai, kuriais siekiama pakartotinio nuteistųjų, anoniminio liudytojo Nr. 10 parodymų tyrimo ir vertinimo, atitinkamai – kitokių, palankių kasatoriui, teismo išvadų dėl jų kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatorių argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su BPK reikalavimų laikymųsi ir tinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

8. Nuteistojo V. K. gynėjas skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Grindžiant šį teiginį, kasaciniame skunde nurodoma, kad teisėja N. M., prokurorė V. B. dalyvavo ir kitose bylose, kuriose T. R., kaip nurodoma kasaciniame skunde, kartu su įslaptintu liudytoju Nr. 10 pateikdavo suklastotus duomenis. Taip pat nurodoma, kad tiek T. R., tiek kiti nusikalstamo susivienijimo nariai 2011–2013 metais įprastai lankydavosi pas Šiaulių apygardos teismo teisėjus „darbo reikalais“. Šių aplinkybių visuma, anot kasatoriaus, leidžia daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkos sudėties teismas (teisėja N. M. ir prokurorė V. B.). Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, taip pat leidžia teigti, kad T. R. galimai darė spaudimą ir Šiaulių apygardos teismo teisėjai K. K., kuri 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi sankcionavo NVIM, kurio teisėtumas ginčijamas abiejuose kasaciniuose skunduose. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

8.1. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016).

8.2. Nagrinėjamoje byloje nėra ir kasatorius skunde taip pat nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjų asmeninį suinteresuotumą byla, tas pats pasakytina ir apie prokurorę, taigi subjektyvus šališkumas nenustatytas. Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje V. F.-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

8.3. Taigi, kasaciniame skunde nurodomos kasatoriaus nuomonės dėl tariamo T. R. spaudimo teisėjai K. K. negalima laikyti teismo šališkumu, nes ji nepagrįsta jokiais argumentais, išskyrus bendro pobūdžio teiginį dėl T. R. ir kitų nusikalstamo susivienijimo narių tariamo lankymosi pas Šiaulių apygardos teismo teisėjus. Dėl teisėjos N. M., kartu su kitais kolegijos nariais nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, tariamo objektyvaus šališkumo kasatorius taip pat nenurodo konkrečių aplinkybių, kurių buvimas galėtų pagrįsti teisėjos šališkumą, išskyrus tai, kad ji yra nagrinėjusi kitas bylas, kuriose tuo metu dirbęs pareigūnu T. R. dalyvaudavo duomenų rinkimo procese. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad T. R. šiuo metu yra kaltinamas nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su jo profesine veikla, nėra pagrindas abejoti teisėjų, anksčiau nagrinėjusių bylas, kuriose jis atlikdavo procesinius veiksmus, nešališkumu konkrečioje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjo trijų teisėjų kolegija: kolegijos pirmininkas R. J., teisėjai N. M. ir Z. K.. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota.

8.4. Konstatuotina, kad jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad nuteistųjų teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. Teisėjos, priėmusio nutartį dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio atlikimo, šališkumas taip pat nenustatytas.

8.5. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinių skundų argumentus, tarp jų ir argumentus, išsakytus gynėjų baigiamosiose kalbose pirmosios instancijos teisme, taip padarydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

8.6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016).

8.7. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų, tarp jų ir gautų atliekant slaptus tyrimo veiksmus tiek operatyvinio tyrimo metu, tiek pradėjus ikiteisminį tyrimą, pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, taip pat motyvuotai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl NVIM faktinio pagrindo ir jo teisėtumo, dėl provokacijos tiek tęsiant NVIM, tiek vykdant BPK 159 straipsnyje numatytus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, dėl įrodymų leistinumo. Kasaciniame skunde nenurodyta, į kokius esminius gynybos argumentus (kurie nebuvo nurodyti apeliaciniuose skunduose) nebuvo atsakyta, todėl dėl šio kasacinio skundo argumento kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako.

8.9. Darytina išvada, kad esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nagrinėjamoje byloje nepadaryta.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų pažeidimo

9. Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimų, siejamų su tuo, kad liko neįvertinta tai, jog byloje operatyvinius ir ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko pareigūnas T. R., kuris kitoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat teismas nesirėmė nuteistojo V. K. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme.

9.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.).

9.3. Abiejų nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose nurodoma tai, kad pareigūnas T. R. yra kaltinamasis kitoje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kur jis kaltinamas dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, dokumentų klastojimu ir kt., kurio neteisėtos veikos išaiškėjo veikiant kartu su tuo pačiu NVIM dalyviu Nr. 10 ir kuris daugeliu atvejų provokuodavo asmenis daryti nusikalstamas veikas, apkalbėdavo asmenis. Šiais argumentais grindžiamas duomenų, gautų slaptais operatyvinio tyrimo veiksmais, nepatikimumas, nes operatyvinis tyrimas buvo pradėtas T. R. teikimu.

9.4. Iš bylos medžiagos, taip pat teismų sprendimų matyti, kad šioje byloje nėra duomenų, jų nepateikia ir kasatoriai, kad T. R. galimai atlikti nusikalstami veiksmai, kurie nagrinėjami kitoje baudžiamojoje byloje, būtų susiję su šia baudžiamąja byla. Pirmiausia, pažymėtina, kad pareigūnas T. R. tik pradžioje atliko tyrimą, vėliau jį pakeitė pareigūnas G. N., kuris, kaip nustatyta byloje, pats instruktuodavo liudytoją Nr. 10. Antra, T. R. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys apie galimą V. K. nusikalstamą veiką, vėliau buvo patvirtinti kita bylos medžiaga. Kasacinio skundo argumentai, susiję su galimu šio pranešimo klastojimu, bus aptarti vėliau. Trečia, visi slapti operatyviniai ir ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami nustatyta tvarka gavus atitinkamų pareigūnų ir institucijų leidimą, todėl abejoti jų teisėtumu pagrindo nėra. Ketvirta, NVIM ir NVI veiksmų atlikimo metu surinktą informaciją apie nuteistųjų padarytus nusikaltimus patvirtina ir kiti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gauti duomenys (liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojų T. R., G. N., iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, specialistų išvados dėl liudytojo Nr. 10 įgytų narkotinių medžiagų, telefoninių pokalbių išklotinės, garso ir vaizdo įrašų turinys, kita bylos rašytinė medžiaga). Be to, teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, taip pat ir nuteistojo V. K., kitų nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas ir kitus bylos duomenis, ne atsietai nuo kitos bylos medžiagos, o kartu su ja, t. y. gretindami jų turinį su byloje surinktų duomenų visetu.

9.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė nuteistojo V. K. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. Tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius esminiu BPK pažeidimu laiko tai, jog apeliacinės instancijos teismas V. K. parodymų, kad jis niekada pats neskambino liudytojui Nr. 10, nesiūlė jam įsigyti narkotinių medžiagų, nevertino, kaip patvirtinančių provokaciją.

9.6. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tai, jog žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis, nuteistasis ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai. Taigi, teisės aspektu patikrinusi šį skundo argumentą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. K. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir motyvuotai pasisakęs dėl apeliacinių skundų argumentų, tarp jų – ir dėl galimos V. K. provokacijos, nuteistojo parodymų vertinimo pažeidimų nepadarė. 9.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pirmiau nurodytus kasacinių skundų argumentus, esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies pažeidimų nenustatė. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad teismai vertindami byloje surinktus įrodymus nepadarė jų vertinimo taisyklių pažeidimų: išsamiai ištyrę faktines bylos aplinkybes ir laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų pagrįstai pripažino, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl nuteistųjų kaltės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų V. K. ir D. D. kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos nuteistųjų gynybos versijos motyvuotai atmestos.

Dėl teisės neduoti parodymų prieš save

10. Nuteistojo V. K. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad nuteistasis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, pažadant jam 90 parų arešto bausmę. Taigi abu teismai pažeidė asmens teisę neliudyti prieš save. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

10.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme. Iš baudžiamųjų įstatymų ir iš baudžiamojo proceso normų taip pat neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje. Pirma, įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; antra, įtariamasis ir kaltinamasis neįtraukti į sąrašą subjektų, atsakančių už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-788/2015).

10.2. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimo matyti, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. V. K. pranešus apie įtarimą ir jį apklausus kaip įtariamąjį, jis įtariamojo apklausos protokolų teisingumą patvirtino savo parašu, jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė. Vėlesnių apklausų metu (2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. lapkričio 9 d.) V. K. visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė, kad visus savo parodymus, kuriuos davė anksčiau apklausiant jį kaip įtariamąjį, tvirtina visiškai ir prašo jais vadovautis. Viso ikiteisminio tyrimo metu ir jo pabaigoje V. K. nenurodė jokių duomenų apie jo teisių pažeidimus, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą arba jam daromą psichologinį ar fizinį pareigūnų spaudimą, nepateikė ir prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. V. K. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, dėl V. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyto teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimo taip pat itin išsamiai pasisakė.

10.3. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra užfiksuoti nepažeidžiant BPK normų reikalavimų ir kad jam nebuvo daromas psichologinis spaudimas. Taip pat atmetami kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl vertimo duoti parodymus prieš save, apsiribojo tik bendro pobūdžio frazėmis. Priešingai, teismas itin išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo argumentus.

Dėl NVIM ir NVIV pagrįstumo bei provokacijos

11. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nagrinėjamoje byloje prieš nuteistuosius taikyti NVIM ir atlikti NVI veiksmus nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo ir prieš juos buvo įvykdyta provokacija. Be to, kasaciniuose skunduose nurodoma, kad iš byloje esančių tarnybinių pranešimų numeracijos (2011 m. sausio 16 d. pranešimo numeris yra (duomenys neskelbtini), o 2011 m. kovo 9 d. pranešimo numeris yra 86-K2-87, galima spręsti, jog 2011 m. sausio 16 d. tarnybinis pranešimas yra surašytas atgaline data ir dėl to visi vėlesnių operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu. Šie skundų argumentai yra nepagrįsti.

11.1. Kasatorius V. K. gynėjas A. Koskus ginčija faktinį ir teisinį operatyvinio tyrimo veiksmų šioje byloje pagrindą, nurodydamas, kad, neišslaptinus visos operatyvinės bylos duomenų, nebuvo galimybės nustatyti, ar 2011 m. sausio 16 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodyti faktiniai duomenys apie V. K. galimai daromas nusikalstamas veikas, nebuvo suklastotas. Nes, kaip nurodo kasatorius, pagal šio pranešimo numerį (Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad jis buvo surašytas jau po vėlesnių pranešimų: t. y. 2011 m. kovo 9 d. pranešimo, kurio Nr. 86-K2-87 (KF), ir 2011 m. kovo 14 d. pranešimo, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip teigiama kasaciniame skunde, dėl to teismas ir gynyba neturėjo galimybės patikrinti duomenų apie V. K. elgesį prieš specialių veiksmų dėl jo sankcionavimą, taigi lieka neaišku, ar buvo faktinis pagrindas taikyti modelį ir kitus slaptus veiksmus. Taip buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal kurias įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, pažeidimas. Toks argumentas išsakomas ir D. D. gynėjo M. Zabitos kasaciniame skunde.

11.2. Iš byloje esančio Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos Žvalgybos skyriaus viršininko, atliekančio Telšių apskrities VPK viršininko pavaduotojo funkcijas, R. M. rašto matyti, kad tarnybinio pranešimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) data iš tikrųjų yra 2011 m. kovo 16 d., o ne 2011 m. sausio 16 d. Tai atsispindi dokumentų registracijos žurnale (duomenys neskelbtini), vėliau Nr. 3.17 RN. Rašte paaiškinama, kad ši klaida su neteisingai atspausdinta nuoroda į dokumento datą, vietoj mėnesio skaičių „03“ atspausdinant „01“, galėjo įsivelti dokumentų 2011 m. kovo 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini) tarnybinio pranešimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio ruošimo ir 2011 m. kovo 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini) teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo rengimo metu ir ši klaida pasikartojo rengiant vėlesnius dokumentus, t. y. išrašus iš šių dokumentų bei rengiant susirašinėjimo dokumentus, kuriuose minimas šis pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl rašte prašoma laikyti, kad prie bylos prijungtuose išslaptintuose dokumentuose: 2012 m. vasario 21 d. išraše (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) iš 2011 m. kovo 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini) tarnybinio pranešimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio ruošimo ir 2012 m. vasario 21 d. išraše (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) iš 2011 m. kovo 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini) teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo bei vėlesniuose dokumentuose, kuriuose minimas pranešimas reg. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padaryta techninė klaida ir šio dokumento tikrąja data laikyti 2011 m. kovo 16 d., o ne 2011 m. sausio 16 d. (t. 16, b. l. 107-108). Tai, kad buvo padaryta techninė klaida, patvirtina ir byloje esantis Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko raštas, kuriame eilės tvarka išdėstyti dokumentai: 2011 m. kovo 9 d. pranešimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 2011 m. kovo 14 d. pranešimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 2011 m. kovo 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo planas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 2011 m. kovo 14 d. tarnybinis pranešimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini); ir 2011 m. sausio (turėtų būti kovo) 16 pranešimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi akivaizdu, kad visi išvardyti dokumentai yra kovo mėnesio, nes ir pagal dienas, ir pagal registracijos numerius, vietoj skaičiaus,,01“ įrašius skaičių,,03“, gaunama nuosekli dokumentų registracijos numerių seka. Todėl kasatorių argumentai dėl operatyvinių duomenų klastojimo yra visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotą išvadą, jog rašymo klaida įvardinant mėnesį skaičiais neturėjo jokios įtakos nei nuteistųjų kaltės pagrindimui, nei jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nei tinkamam teisių gynimui, todėl laikytina neesmine. Padarius išvadą, jog tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) data yra ne 2011 m. sausio 16 d., o 2011 m. kovo 16 d., netenka prasmės V. K. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad nuo 2011 m. sausio 16 d. prieš V. K. buvo atliekami nesankcionuoti operatyviniai veiksmai.

11.3. Kasaciniuose skunduose taip pat ginčijamas duomenų, gautų vykdant NVIM (pagal Operatyvinės veiklos įstatymą) ir NVIV (pagal BPK 159 straipsnį), leistinumas, teigiant, kad V. K. ir D. D. buvo išprovokuoti padaryti atitinkamas nusikalstamas veikas.

11.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

11.5. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti apribojama operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, taip pat taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, numatytas BPK. Taigi ir reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, ir jas taikant praktiškai, ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu vertinti šių priemonių proporcingumą, t. y. ar buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

11.6. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008; 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

11.7. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos OVĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija (EŽTT nagrinėtoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas) sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinimas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones. Tai sprendžiant turi būti patikrinama: 1) ar yra faktinis pagrindas įtarti asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias (rimtas) nusikalstamas veikas; 2) ar šios priemonės taikomos tik nesant galimybės kitais būdais nustatyti faktus, ar šių faktų nustatymas kitais būdais būtų žymiai sudėtingesnis. Toks patikrinimas užtikrina, kad tokios priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant nustatytos tvarkos (Dragojević v. Croatia, no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).

11.8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos (nuo 2013 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos) įstatymo nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

11.9. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų, fizinio ar juridinio asmens ūkinių, finansinių operacijų, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimo slaptą kontrolę, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo prokuratūros ar apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti).

11.10. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Teismų praktikoje suformuota bendra taisyklė, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Teismų praktika dėl BPK numatytų neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymo taip pat iš esmės tokia pati: ikiteisminio tyrimo teisėjas priimdamas nutartį leisti taikyti procesines prievartos priemones patikrina, ar yra faktinis pagrindas jas taikyti. Teismas, nagrinėdamas bylą, faktinio pagrindo taikyti procesines prievartos priemones paprastai netikrina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194/2013).

11.11. Pažymėtina, kad operatyviniai (kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Vadinasi, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant, turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

12. Kaip minėta, V. K. gynėjo kasaciniame skunde, visų pirma, yra ginčijamas faktinis NVIM pagrindas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantis Telšių apskrities VPK tyrėjo T. R. 2011 m. kovo 21 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2011 m. kovo 21 d. Telšių apskrities VPK V. K. buvo pradėta OSB Nr. (duomenys neskelbtini). Jame taip pat nurodyta, kad turimais operatyviniais duomenimis, V. K. užsiima neteisėta narkotinių bei psichotropinių medžiagų apyvarta įvairiais kiekiais, narkotines bei psichotropines medžiagas V. K. parduoda pats ir per savo kontroliuojamus platintojus tik jam iš matymo pažįstamiems ar patikimų asmenų pristatytiems ar kitaip atsiųstiems asmenims. Gaunama informacija apie V. K. nusikalstamą veiklą pasitvirtino. Todėl siekiant surinkti įrodymus apie V. K. vykdomą nusikalstamą veiką bei nustatyti jo bendrininkus, turint tikslą sulaikyti visus asmenis, susijusius su nelegalia narkotinių bei psichotropinių medžiagų apyvarta, būtina kreiptis į Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo. Telšių apskrities VPK teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo šioje byloje pateiktas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui tvirtinti ir 2011 m. kovo 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo sankcionuotas. Iš byloje esančio Telšių apskrities VPK teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo matyti, kad buvo sankcionuoti veiksmai siekiant išaiškinti V. K. ir jo bendrininkų vykdomas nusikalstamas veikas, nustatyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo tinklą, surinkti įrodymus šioje nusikalstamoje veikoje bei sulaikyti įtariamus asmenis su įkalčiais.

12.1. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų matyti, kad, gynybai iškėlus abejonę dėl faktinio NVIM pagrindo, abiejų instancijų teismai kruopščiai aiškinosi faktinį NVIM pagrindą. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo pateiktas prašymas išslaptinti būtiną medžiagą, susijusią su operatyvinių veiksmų sankcionavimu. Buvo išsiaiškinta, kad dokumentų, kuriuos buvo prašoma išslaptinti, turinys yra perkeltas į 2011 m. kovo 21 d. tarnybinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir į 2011 m. kovo 21 d. teikimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo, kurių išrašai yra išslaptinti ir pateikti į bylą. Teismai, remdamiesi ir šiais gynybai žinomais duomenimis, nuosprendyje motyvavo savo išvadą dėl faktinio pagrindo atlikti atitinkamus veiksmus buvimo, taip pat pripažino, kad operatyviniai veiksmai sankcionuoti nepažeidžiant įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadą dėl operatyvinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, pripažino, kad pradedant operatyvinį tyrimą ir sankcionuojant operatyvinius veiksmus ir priemones OVĮ nuostatos nebuvo pažeistos. Taigi kasacinio skundo argumentas, kad teisme nebuvo išslaptinta visa operatyvinė byla ir dėl to nebuvo įmanoma įsitikinti faktinio NVIM pagrindo realumu, yra nepagrįstas, nes byloje yra išslaptinta pakankamai duomenų, kad teismai įsitikintų NVIM pagrįstumu.

12.2. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga dėl NVIM sankcionavimo aplinkybių, konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, rašydami teikimą dėl NVIM sankcionavimo, disponavo pirmine informacija apie galimą neteisėtą V. K. disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnis), taigi faktinis pagrindas vykdyti NVIM buvo.

13. Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad, ir tęsiant NVIM vykdymą, ir po ikiteisminio tyrimo pradėjimo leidus atlikti NVIV (BPK 159 straipsnis), nuteistieji buvo provokuojami daryti naujas nusikalstamas veikas.

13.1. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Pagal Lietuvos Respublikos OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Nuoseklioje nagrinėjamu klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal BPK arba veikiantis pagal NVIM, vykdomą pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ar Kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-238-139/2015). Be to, sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIM dalyvių veikimo būdą realizuojant NVIM (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, Europos Ž. T. Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, ir kt.).

13.2. Taigi, D. D. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad atlikus NVIM pagal OVĮ nuostatas pagal sankcionuotą 2011 m. kovo 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje nusikalstamos veikos imitavimo modelį Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustačius V. K. nusikalstamus veiksmus, atitinkančius Baudžiamajame kodekse uždraustą nusikalstamą veiką, numatytą 260 straipsnio 1 dalyje, tai ir buvo realiai padaryta 2011 m. balandžio 12 d. NVIM metu, nedelsiant turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tolesni procesiniai veiksmai privalėjo būti atliekami vadovaujantis BPK nuostatomis, nes būtent 2011 m. balandžio 12 d. buvo nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. K. galimai įvykdytos nusikalstamos veikos požymiai. O tolimesni NVIM dalyvio veiksmai, atliekami po 2011 m. balandžio 12 d., anot gynėjo, vertintini kaip provokacija. NVIM dalyvis Nr. 10, įvykdęs 2011 m. kovo 22 d. sankcionuotame NVIM nustatytus tikslus ir užduotis 2011 m. balandžio 12 d., provokavo V. K., kad šis narkotines medžiagas įgytų iš kitų jas vartojančių pažįstamų asmenų vis didinant narkotinių medžiagų kiekius ir dirbtinai kuriant naujus epizodus. Kasatorius nurodo, kad nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. gegužės 31 d., NVIM buvo realizuotas net keturis kartus: 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 26 d., provokuojant aktyviais NVIM dalyvio Nr. 10 veiksmais. Tarp minimų NVIM veiksmų yra ir D. D. 2011 m. gegužės 12 d. epizodas, kurio realiai nebūtų, jeigu NVIM dalyvis Nr. 10 ir operatyvinės veiklos subjektai nebūtų šios nusikalstamos veikos sukūrę ir neišprovokavę D. D. narkotines medžiagas perduoti V. K..

13.3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nusikalstamą veiką imituojantys pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Nepateisinamas tokių veiksmų tęsimas gali suponuoti asmens, padariusio valstybės pareigūnų kontroliuojamas veikas, sunkesnę baudžiamąją atsakomybę, nes gali būti padaroma daugiau arba sunkesnių nusikalstamų veikų. Valstybės veiksmai byloje galėtų būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, jei vykdant NVIM veiksmus būtų pasiekti jam keliami tikslai, tokie kaip nebaigtų nusikalstamų veikų išaiškinimas, organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklos, grupių organizatorių, grupių ryšių su kitomis grupėmis ar pareigūnais nustatymas tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas, ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-7-109/2013).

13.4. Taigi valstybės veiksmai galėtų būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, jei vykdant NVIM veiksmus būtų pasiekti jam keliami pirmiau paminėti ir kiti konkrečioje byloje proporcingumo požiūriu pateisinami tikslai. Kasatoriaus nurodomą dieną – 2011 m. balandžio 12 d. dar nebuvo pasiekti NVIM tikslai, dar nebuvo žinomi visi nusikalstamas veikas padarę asmenys, kurie šioje byloje yra nuteisti. Tuo tarpu iš byloje esančio 2011 m. gegužės 31 d. tarnybinio pranešimo (tą pačią dieną šioje byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas) matyti, kad nustatyti ir kiti asmenys, kurie netiesiogiai per V. K. pardavė narkotines ir psichotropines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 10: D. D., I. L., L. K., G. K., L. K., A. G. ir nenustatytas asmuo „Haris“.

13.5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atliekant NVIM buvo nustatyti dar šeši asmenys, dalyvaujantys platinant įvairias narkotines ir psichotropines medžiagas, vėliau atlikus ikiteisminį tyrimą buvo surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu tie asmenys nuteisti, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju NVIM tikslas, kuris, kaip jau minėta, buvo nustatyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo tinklą, veikos bendrininkus, įgijimo šaltinius, realizavimo būdus, kitas su tyrimu susijusias aplinkybes bei sulaikyti asmenis su įkalčiais, buvo pasiektas nepažeidus proporcingumo principo reikalavimų. Slaptos tyrimo priemonės taikytos kiek daugiau nei du mėnesius, per tą laiką buvo išaiškinti skirtingi narkotinių ar psichotropinių medžiagų platintojai, gavus specialisto išvadą, kuria buvo patvirtinta liudytojo Nr. 10 įgytos iš V. K. medžiagos sudėtis, be nepateisinamo delsimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – šios aplinkybės rodo, kad tiek sankcionuojant, tiek taikant NVIM buvo laikomasi proporcingumo reikalavimų. Taigi NVIM buvo sankcionuotas ir atliekamas teisėtai, o D. D. nusikalstama veika nebuvo dirbtinai sukurta ar išprovokuota.

13.6. D. D. gynėjo skunde taip pat nurodyta, jog byloje nėra ir nebuvo duomenų apie D. D. pradėtą ir daromą nusikalstamą veiką iki NVIM darymo.

Šį argumentą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina atsižvelgdama į tai, kad iš nagrinėjamoje byloje esančios neviešo pobūdžio veiksmų inicijavimo ir skyrimo medžiagos, pareikštų kaltinimų ir nuteistų asmenų skaičiaus yra aišku, jog taikyti slaptus tyrimo metodus buvo apsispręsta siekiant išaiškinti ne vieno asmens (V. K.), bet ir jo bendrininkų veiklą. Teismų praktikoje nurodoma, kad slaptų tyrimo veiksmų taikymas tokioje situacijoje pagrindžiamas informacija apie pareigūnams žinomų asmenų galbūt daromas nusikalstamas veikas. Situacijos, kai tiriant bendrininkų daromas nusikalstamas veikas yra nustatomi ir asmenys, apie kurių nusikalstamą veiklą anksčiau nebuvo žinoma, nėra pagrindas daryti išvadą, kad naujai nustatyti asmenys buvo išprovokuoti daryti nusikalstamas veikas. Vienas iš teisėtų slaptų tyrimo veiksmų taikymo tikslų kaip tik yra visų nusikalstamoms organizacijoms priklausančių asmenų išaiškinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-184/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats D. D. pripažino kaltę ir parodė, kad V. K. žinojo, jog jis platina narkotines medžiagas, ir kai šis paprašė amfetamino, narkotines medžiagas paėmė iš slėptuvės ir perdavė jam. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai, kad D. D. pats vartoja narkotines medžiagas, dalijimosi jomis nevertina kaip platinimo, kad jis ne iš karto gavo pinigus, nepatvirtina, kad jis buvo išprovokuotas.

13.7. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad D. D. nebuvo išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką, nes NVIM prieš V. K. ir jo galimus bendrininkus (taip pat ir D. D.) buvo atliekamas ir tęsiamas po pirmos nustatytos galimai nusikalstamos veikos esant teisiniam ir faktiniam pagrindams.

13.8. Nuteistojo V. K. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai buvo atliekami pažeidžiant BPK 159 straipsnio reikalavimus, t. y., siekiant išprovokuoti V. K. padaryti sunkesnį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

13.9. Pagal BPK 159 straipsnį NVI veiksmų faktinis pagrindas yra konkrečiam asmeniui pateiktas pasiūlymas padaryti nusikalstamą veiką arba dalyvauti ją darant. Taigi tokiais atvejais pasiūlymas (kartu ir NVI veiksmų pagal BPK 159 straipsnį pagrįstumas) paprastai patvirtinamas, be kita ko, atitinkamo pasiūlymą gavusio asmens parodymais. Jau minėta, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiek asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, tiek asmenims, atliekantiems NVI veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis). Be to, ir nuoseklioje šiuo klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal baudžiamojo proceso (ar Kriminalinės žvalgybos) įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015). Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką.

13.10. Pažymėtina ir tai, kad BPK nereglamentuojama, kiek laiko valstybė gali imituoti nusikalstamus veiksmus su asmeniu, galinčiu daryti nusikalstamas veikas, t. y. nėra nustatyta jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimo pratęsimų skaičiaus, tačiau nusikalstamos veikos imitavimas negali tęstis neribotą laiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą.

13.11. Kaip jau minėta, po NVIM pritaikymo Telšių apskrities VPK 2011 m. gegužės 31 d. pagal Telšių apskrities VPK vyresniojo tyrėjo T. R. tarnybinį pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, gavus duomenų, jog Telšių apskrityje veikianti nusikalstama grupė asmenų užsiima narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. liepos 19 d. gautas Telšių apskrities VPK vyresniojo tyrėjo T. R. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, jog realizuojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr. 4S buvo surinkta pakankamai duomenų dėl V. K. vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, bei surinkta duomenų apie su minėtu asmeniu veikiančius, susijusius asmenis, kurie netiesiogiai per V. K. pardavė narkotines bei psichotropines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 10. Tai buvo pagrindas prokurorui kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, siekiant gauti tyrimui reikšmingų duomenų (nustatyti įgijimo šaltinius, realizavimo būdus, kitas su tyrimu susijusias aplinkybes) dėl nusikaltimo aplinkybių ir jį darančių asmenų, o būtent dėl neteisėto narkotinių, psichotropinių medžiagų įgijimo, disponavimo, laikymo, gabenimo, realizavimo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi tenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. liepos 27 d. prašymas ir įslaptintam liudytojui Nr. 10 leista atlikti BK 260 straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatytas nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus – perduodant pinigus įvairiomis kupiūromis už tariamai parduotas narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat įgyjant narkotines ar psichotropines medžiagas, įslaptintam liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, naudojant vaizdo ir graso įrašymo techniką, prieš: V. K., D. D., I. L., L. K., G. K., L. K., A. G., nenustatytą asmenį, pravarde „Haris“.

13.12. Iš šios bylos nagrinėjimo teismuose eigos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad minėti teismų praktikoje suformuoti principai dėl tariamo provokavimo vertinimo materialiuoju ir procesiniu aspektais žemesnių instancijų teismams buvo žinomi, kasatorių provokavimo versija tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo tiriama ir, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

13.13. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei apkaltinamajame nuosprendyje išanalizavęs visus liudytojo Nr. 10 parodymus, duomenis, užfiksuotus slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, išanalizavęs garso įrašų turinį, telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių suvestinių turinį, V. K. gynybos versijas, kad jis padaryti nusikalstamus veiksmus buvo išprovokuoti liudytojo Nr. 10, motyvuotai atmetė. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas patikrino ikiteisminio tyrimo metu taikytų NVI veiksmų teisinio ir faktinio pagrindų buvimą, taip pat ar įslaptintas liudytojas Nr. 10, imituodamas nusikalstamas veikas, neprovokavo daryti nusikalstamų veikų, ir nustatė, kad NVI veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas teisėtai, o nuteistųjų tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš nurodytų neviešo pobūdžio tyrimo metodų sankcionavimą.

13.14. NVIV būtų buvę realizuoti neteisėtai, jeigu liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, būtų provokavęs V. K. nusikalsti. Iš teismų sprendimų matyti, kad, remdamiesi išnagrinėtos bylos duomenimis, jie padarė motyvuotas išvadas, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis V. K. buvo įprasta veikla. Informacija, surinkta vykdant telefoninių pokalbių kontrolę, leido teismams pagrįsti išvadas, kad V. K. sistemingai užsiėmė narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu, t. y. gaudavo narkotinių, psichotropinių medžiagų ir parduodavo jas kitiems asmenims. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo tik vienas iš narkotinių, psichotropinių medžiagų pirkėjų.

13.15. Iš teismų sprendimų matyti, kad, atidžiai išnagrinėjus byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų pokalbių turinį, buvo padarytos motyvuotos išvados, jog V. K. su kitais nuteistaisiais ir su nenustatytais asmenimis kalba apie psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ir pardavimą, t. y. nuolat platina šias medžiagas įvairiems asmenims. Jo aiškų suvokimą, jog daroma veika yra neteisėta, rodo slapta užfiksuotuose pokalbiuose su tiekėjais ir pirkėjais vartojami specifiniai posakiai, šifruota kalba. Jei nuteistasis nebūtų prekiavęs aptariamomis medžiagomis, jis net nebūtų supratęs atsiųstų trumpųjų žinučių tekstų, skambinusių jam asmenų užuominų turinio. Nei įslaptintas liudytojas, nei kiti asmenys aiškiai nenurodydavo, ko konkrečiai iš V. K. buvo norima. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tik žmogus, besiverčiantis narkotinių, psichotropinių medžiagų prekyba, gali suprasti ir supranta specifinę, šifruotą kalbą, terminus, vartojamus tarp tokių medžiagų prekeivių ir pirkėjų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė tokiai pirmosios instancijos išvadai. Todėl V. K. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė niekuo nepagrįstais samprotavimais, jog V. K. narkotinių medžiagų platinimas buvo įprastinė veikla, taip pat atmetami. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė analizuodamas visą bylos medžiagą ir motyvuodamas ją surinktų duomenų analize, be kita ko, vertindamas ir pokalbių tarp V. K. ir liudytojo Nr. 10 turinį, vartojamą žodyną, taip pat V. K. atliktus veiksmus.

13.16. Taigi byloje nustatytos aplinkybės, pagrįstos leistinais įrodymais, leido teismams daryti išvadą, jog V. K. tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš slaptų tyrimo veiksmų sankcionavimą ir vykdymą.

13.17. V. K. gynėjo skunde taip pat nurodoma, kad V. K. galimi bendrininkai, jų pavardės, kontaktai buvo nustatyti iki 2011 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išskyrus tai, kad perduodamų įslaptintam liudytojui pinigų sumos didėjo, platinamų narkotinių medžiagų kiekis taip pat didėjo, to prašant įslaptintam liudytojui, kol nupirkus labai didelį kiekį šių medžiagų V. K. sulaikytas 2011 m. rugsėjo 7 d. ir jam pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2011 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padaryto 2011 m. rugsėjo mėnesį.

13.18. Kasatorius teigia, kad liudytojo Nr. 10 2011 m. birželio 16 d. parodymai apie 2011 m. gegužės 12 d. susitikimą su V. K.,,, <...> tolimesnio pokalbio metu aš paklausiau V. K. dėl galimybės įsigyti aukščiau minėtos psichotropinės medžiagos (amfetamino) didesnį kiekį <...>“, tapo pagrindu leisti atlikti NVIV ir taip išprovokuoti V. K. padarytą sunkesnę nusikalstamą veiką.

13.19. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, kad spręsdami dėl provokacijos teismai vertina byloje surinktų duomenų visumą, o ne tik proceso dalyvių jiems pateiktą nuomonę, grindžiamą savu bylos duomenų vertinimu. Kaip jau konstatuota pirmiau, teismai, spręsdami dėl slaptų tyrimo veiksmų ir priemonių teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo, bylos duomenis vertino kaip visumą, o ne atsietai vieną nuo kito. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, dar kartą patikrino duomenis, susijusius su NVIV skyrimu ir atlikimu. Buvo tiriami, gretinami ir vertinami liudytojo Nr. 10 parodymai, pokalbių suvestinės su jose užfiksuotais telefoninių pokalbių bei SMS žinučių tekstiniais įrašais, 2011 m. rugsėjo 6 d. užfiksuoto garso suvestinėje esantys duomenys dėl NVIV dalyvio susitikimo su V. K. ir įgytų narkotinių medžiagų.

13.20. Bylos duomenys rodo, kad visų liudytojo Nr. 10 ir V. K. pokalbių ir susitikimų metu jie iš esmės tariasi dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo: dėl jų rūšies, kiekio, kainos. Kaip jau buvo minėta, pokalbiai apie planuojamas ar daromas nusikalstamas veikas yra vertinami atsižvelgus į šifruotą kalbą, atitinkamą specifinį žargoną, abipusį pokalbio dalyvių suvokimą, apie ką kalbama. Visi šie duomenys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo ištirti ir tinkamai įvertinti motyvuojant išvadą, kad nuteistasis nebuvo provokuojamas, spaudžiamas ar įkalbinėjamas parduoti didelį kiekį kanapių dervos, šią nusikalstamą veiką padarė savo noru, suvokdamas ką daro ir norėdamas taip veikti. Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. susitikimo su NVIV dalyviu metu, V. K. pokalbio metu neklaustas ir neprašytas pats pasakė frazę, kad „yra daugiau jeigu reikės“. 2011 m. rugsėjo 6 d. V. K., įlipęs į įslaptinto liudytojo automobilį, iškart paklausia, kiek reikės „hašišo“ (kanapių dervos), ir pamini, kad turi 40 g, o imant visą šį kiekį, parduoti po 30 Lt už gramą. Taip pat atsisveikindamas duoda suprasti, kad jei kitą kartą reikės kokių nors narkotinių ar psichotropinių medžiagų, į jį galima kreiptis. Taip pat konstatuotina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir vykdant NVIV buvo nustatyti, o vėliau – perduoti teismui ir nuteisti dar du asmenys (P. P. ir T. A.), susiję su narkotinių medžiagų platinimu. Tai rodo, kad imituojant nusikalstamą veiką buvo prisidėta prie naujų bylos aplinkybių, t. y. naujų asmenų, taip pat visų nusikalstamų veikų, tarp jų – ir sunkesnės, aplinkybių nustatymo, o ne dirbtinai siekiant nuteisti V. K. pagal sunkesnę nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų.

13.21. Kasaciniame skunde, pagrindžiant provokaciją, nurodoma, kad teisėta ir pagrįsta buvo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartis, kuria buvo netenkintas prokuroro prašymas dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ikiteisminio tyrimo byloje ir nurodyta, kad vykdant NVIV gali būti provokuojama daryti naujas nusikalstamas veikas.

13.22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi buvo netenkintas prokuroro prašymas dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ikiteisminio tyrimo byloje. Ši nutartis buvo apskųsta aukštesnės instancijos teismui ir panaikinta, nurodant motyvus, kodėl byloje turi būti leista atlikti NVIV pagal BPK 159 straipsnį. Kaip jau minėta pirmiau, teismai, priimdami sprendimą leisti taikyti slaptas tyrimo priemones, turi jas vertinti ir proporcingumo aspektu. Šioje byloje leidimo atlikti NVIV pagrįstumas ir būtinumas buvo tikrintas ikiteisminio tyrimo metu ir dviejų instancijų teismų, nagrinėjusių bylą, šių veiksmų atlikimo proporcingumas patikrintas teismų, nagrinėjusių bylą. Šioje nutartyje jau nurodyta, kodėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria išvadai, jog V. K. nebuvo išprovokuotas padaryti sunkesnį nusikaltimą.

13.23. V. K. gynėjo kasaciniame skunde taip pat kritikuojama Šiaulių apygardos 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, nurodant, kad joje nebuvo nurodyti konkretūs veiksmai, siekiamas rezultatas, veiksmų atlikimo trukmė, tuo pažeidžiant BPK 159 straipsnio 2 dalies 4–6 punktų nuostatas.

13.24. Šiaulių apygardos teismas 201 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi panaikino apylinkės teismo nutartį, kuria prokuroro prašymas buvo netenkintas, ir priėmė sprendimą tenkinti prokuroro prašymą dėl NVIV atlikimo. Iš šios nutarties turinio matyti, kad joje aiškiai nurodyta, kokius veiksmus leidžiama atlikti – leisti įslaptintam liudytojui Nr. 10 atlikti nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse imituojančius veiksmus – perduodant pinigus įvairiomis kupiūromis už tariamai parduotas narkotines ar psichotropines medžiagas, taip įslaptintam liudytojui Nr. 10 įgyjant narkotines ar psichotropines medžiagas, ir įslaptintam liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, leidžiant įslaptinto liudytojo Nr. 10 veiksmus slapta fiksuoti, naudojant Telšių apskrities VPK pareigūnų vaizdo ir garso įrašymo (filmavimo) techniką. Taip pat išvardyti asmenys, kurių atžvilgiu leidžiama atlikti minėtus veiksmus. Ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aiškiai nurodytas ir tikslas – atskleisti visas nusikalstamas veikas ir identifikuoti jas darančius asmenis. Prokuroro prašyme leisti atlikti NVIV, juos buvo prašoma leisti atlikti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., t. y. tris mėnesius, tuo tarpu aptariamoje apygardos teismo nutartyje šis laikotarpis nenurodytas, tik nurodyta, jog prokuroro prašymas tenkinamas. Vis dėlto, nepaisant to, jog teismo nutartyje terminas nenurodytas, iš bylos medžiagos matyti, kad minėti veiksmai buvo atliekami tik iki rugsėjo mėnesio pradžios, todėl neviršijo prokuroro prašyme nurodyto termino, kita vertus, nutartimi prokuroro prašymas buvo tenkintas ne iš dalies, o visiškai, todėl galima preziumuoti, kad teismas leido vykdyti NVIV tris mėnesius.

13.25. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai, nagrinėdami gynybos argumentus dėl provokavimo ir patvirtindami gautų duomenų leistinumą, įvykdė teismų praktikoje keliamus reikalavimus ištirti priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti NVIV, sankcionavimo teisėtumą, šio proceso veiksmo trukmės, taikyto poveikio įtariamiesiems pobūdį.

13.26. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog V. K. visus jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko savanoriškai, be valstybės pareigūnų įsikišimo ir nebuvo skatinamas ar kurstomas narkotines medžiagas parduoti liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prieš V. K. atliekant NVI veiksmus BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos – nuteistasis nebuvo provokuojamas ir (ar) spaudžiamas daryti sunkius nusikaltimus, o panaudojant NVI veiksmus buvo prisidėta prie daromų nusikalstamų veiksmų, ir tokiais veiksmais surinktus duomenis žemesnių instancijų teismai pagrįstai pripažino leistinais įrodymais.

13.27. Taigi, patikrinusi skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog abiejų instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė BPK 159 straipsnio nuostatas bei netinkamai vadovavosi teismų praktika šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus ir nuteistojo D. D. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė