Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-511/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02412-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Albino Antanaičio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš nuteistojo V. Ž. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 68,43 Eur L. M. gydymo išlaidų atlyginimo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato R. Tilindžio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. Ž. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2018 m. sausio 13 d. apie 18.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė L. M. vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarė jai viršutinio žandikaulio kairės pusės 1–3 dantų alveolės ataugos lūžį, muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairėje pusėje, kraujosruvą kairės akies apatiniame voke ir nosies nugarėlės kairiajame šone.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas R. Tilindis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nepagrįstai remtasi liudytojų – policijos pareigūnų S. Reinikovos ir M. Simonaičio parodymais apie jiems neoficialiai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nenustatyta tvarka nukentėjusiosios L. M. parodytas kitas, nei jos apklausose nurodytos, įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali būti apklaustas kaip liudytojas apie iš kito asmens sužinotas aplinkybes tik tokiu atveju, kai atliko savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus (BPK 158 straipsnio 7 dalis), o nei S. Reinikova, nei M. Simonaitis tokių veiksmų neatliko. S. Reinikovos ir M. Simonaičio nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nukentėjusiosios L. M. parodymai baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.
2.2. Teismo procesiniai sprendimai grindžiami prielaida apie tai, kad nukentėjusioji neva negalėjo išeiti ir grįžti į butą, neužfiksuota jos gyvenamajame name esančios vaizdo kameros. Iš bylos medžiagos matyti, kad vaizdo įrašas iš L. M. gyvenamojo namo buvo įrašytas į USB atmintinę, o prie bylos pridėta CD laikmena, joje esančių failų įrašymo data – 2018 m. sausio 17 d., t. y. beveik 18 valandų anksčiau, nei 2018 m. sausio 18 d. daiktų pateikimo protokole nurodytas įrašų paėmimo laikas. Šiuos neatitikimus neva paaiškinusių kaip liudytojų apklaustų S. Reinikovos bei S. J. parodymai dėl įrašų kopijavimo laiko ir būdo skiriasi. S. Reinikova parodė, kad vaizdo įrašus iš USB atmintinės kopijavo į tarnybinį kompiuterį, tačiau nenurodė, kokiu būdu, kokia programa ir kokia priemone šis veiksmas buvo atliktas, kokia pradinės informacijos USB laikmenoje apimtis. Prie bylos pridėtas vaizdo įrašas neištisinis, tad jo patikimumas ginčytinas ir šiuo aspektu. Apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma skirti vaizdo įrašo ir jo įrašymo įrenginio specialisto tyrimą, tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo netenkintas (liko neištirtas vaizdo įrašo autentiškumas, nepaneigta tikimybė, kad vaizdo kamera gali neįsijungti, nesureaguoti į judesį). Vaizdo įrašas paimtas ir apžiūrėtas pažeidžiant BPK 179 ir 207 straipsnių reikalavimus, juo neturėjo būti grindžiama V. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Esant aplinkybei, kad nuo 18.01 val. iki 19.30 val. vaizdo įrašo trukmė yra tik apie 13 minučių, o pats vaizdo įrašas nėra ištisinis, darytina išvada, kad per vieną valandą ir 16 minučių L. M. galėjo išeiti ir grįžti į gyvenamąją vietą, o jai padaryta nusikalstama veika galėjo būti padaryta jos nurodytomis aplinkybėmis, ir atitinkamai ne V. Ž., o kito asmens.
2.3. Nukentėjusioji L. M. viso proceso metu neigė V. Ž. dalyvavimą jai padarytame nusikaltime, to nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai Ž. M. ir M. K. Kaltinimo versijos apie nusikalstamos veikos aplinkybes taip pat nepatvirtina ir nukentėjusiosios bei liudytojų telefonų skambučių chronologija. Taip pat nepaneigti V. Ž. parodymai apie tai, kad jis įvykio dieną nesilankė L. M. bute, o į gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), laiptinę ėjo pas savo pažįstamą asmenį vardu Darius. Taip pat butas, kuriame neva buvo sužalota L. M., nebuvo apžiūrėtas, jokių V. Ž. pėdsakų jame nebuvo rasta, neapklausti laiptinės gyventojai, nebuvo tikrinama versija, kad V. Ž. ir Ž. M., kurie buvo užfiksuoti vaizdo kameros, esančios gyvenamajame name, galėjo eiti pas kitą asmenį. Kaltinimo versijos nelogiškumą rodo ir tai, kad V. Ž. neva turėjo smurtauti prieš savo draugo ir darbdavio Ž. M. žmoną šio akivaizdoje, jo bute, po to kartu su Ž. M. ir savo žmona E. Ž. pasišalinti iš įvykio vietos.
2.4. Teismo sprendimuose taip pat teigiama, kad vaizdo įraše neva užfiksuota, jog V. Ž. išeina iš laiptinės susiėmęs kaire ranka už dešinės rankos kumščio. Tačiau teismo posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad pirma einanti moteris (galimai E. Ž.) tik trumpam prilaiko duris, kol praeina pirmasis vyras (galimai Ž. M.) ir jas paleidžia prieš antrą vyrą (galimai V. Ž.), o šis dešinę ranką truputį tiesia į priekį ir durims veriantis atitraukia nuo rankenos į kairę pusę, po to trumpam paliečia ją kaire ranka. Atsižvelgiant į tai, kad V. Ž. įvykio dieną buvo neblaivus, tokia reakcija nepatvirtina, kad jo ranka buvo sužalota, juolab kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rinkti duomenys apie V. Ž. rankos traumą.
2.5. Apkaltinamasis nuosprendis V. Ž. grįstas prielaidomis. Akcentuotina, kad pats V. Ž. nevengė ikiteisminio tyrimo ir teismo – dalyvavo proceso veiksmuose nuotoliniu būdu iš Jungtinės Karalystės (Jungtinės Karalystės teisminė institucija atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos išduotą Europos arešto orderį).
3. Atsiliepimu į nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
3.1. Policijos pareigūnai S. Reinikova ir M. Simonaitis ikiteisminio tyrimo metu sužinojo bylos tyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias tiek nukentėjusioji, tiek kiti proceso dalyviai stengėsi nuslėpti. Esant tokiai situacijai, pareigūnai buvo apklausti kaip liudytojai. BPK įtvirtina galimybę apklausti policijos pareigūnus kaip liudytojus apie jiems žinomas bylos aplinkybes ir remtis šių liudytojų parodymais priimant teismų baigiamuosius aktus. Pareigūnai S. Reinikova ir M. Simonaitis buvo apklausti kaip liudytojai teisiamajame posėdyje, t. y. teismas jų parodymus ištyrė tiesiogiai – patikrino BPK nustatytu būdu (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Jų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka ikiteisminio tyrimo metu teiktus paaiškinimus. Taip pat liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nėra duomenų, kad būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį, gynybos teisės taip pat nebuvo suvaržytos.
3.2. Teismai aiškinosi ir vaizdo įrašo iš namo, kuriame gyvena nukentėjusioji L. M., atsiradimo byloje aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme apie reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu paimtų vaizdo įrašų gavimo aplinkybes kaip liudytojos buvo apklaustos tiek įrašą paėmusi S. Reinikova, tiek ir šiuos įrašus jai pateikusi gyvenamojo namo bendrijos pirmininkė S. J. Pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėti vaizdo įrašai ir niekam iš proceso dalyvių nekilo abejonių, kad įraše užfiksuotas namo, esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo vaizdas. Peržiūrint vaizdo įrašus proceso dalyviams buvo suteikta teisė pasisakyti ar teikti pastabas dėl vaizdo įrašuose užfiksuotų aplinkybių. Skunde keliamos abejonės dėl skirtingų skaitmeninės informacijos kaupiklių, vaizdo įrašo laiko paklaidos, vientisumo buvo tirtos ir šalinamos pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytoją S. J. Vaizdo įrašai buvo vertinami kartu su kitais įrodymais byloje.
3.3. Išvada apie tai, kad V. Ž. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, padaryta išanalizavus byloje surinktus įrodymus ir įvertinus jų visumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas ir esminių BPK pažeidimų ar pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis nenustatė.
3.4. Kasatoriaus teiginiai, jog V. Ž. nevengė baudžiamojo persekiojimo, vertintini kaip prieštaraujantys bylos duomenims, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: V. Ž. ne kartą buvo kviečiamas atvykti į apklausas, tačiau vengė tai daryti, išvyko į užsienį. Toks kaltininko elgesys negali būti vertinamas kaip siekis greitai ir išsamiai nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
5. Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas byloje, nurodant šiuos esminius argumentus: 1) liudytojų policijos pareigūnų parodymai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo ne nukentėjusiosios apklausos, atliktos BPK nustatyta tvarka, metu, negali būti laikomi įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis; 2) byloje esantis vaizdo įrašas nėra ištisinis, jo paėmimo, įrašymo būdas neaiškus, todėl jis negali būti laikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu nuteistojo V. Ž. kaltę, apeliacinės instancijos teisme prašymas skirti vaizdo įrašo ir jo įrašymo įrenginio ekspertizę buvo nepagrįstai atmestas; 3) nukentėjusiosios L. M., liudytojų Ž. M., M. K. parodymai, telefoninių skambučių chronologija nepatvirtina kaltinimo versijos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rinkti duomenys apie V. Ž. rankos traumą galimai smūgiavus ja nukentėjusiajai į veidą; 4) įrodymų, surinktų proceso metu, nepakanka nuteistojo V. Ž. kaltei pagrįsti.
6. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-71-677/2016 ir kt.). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Todėl kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.), nes kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl įrodymų vertinimo, tiek, kiek jie nesusiję su šiais aspektais, nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija.
Dėl policijos pareigūnų (tyrėjų) kaip liudytojų apklausos
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai S. Reinikova ir M. Simonaitis negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai teisme, nes pareigūnai kaip liudytojai byloje gali būti apklausti tik tada, kai atliko veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnio 7 dalis); šių pareigūnų parodymais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis V. Ž. Šie teiginiai nepagrįsti.
8. Pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Asmenys, kurie negali būti liudytojai, ir aplinkybės, dėl kurių jie negali būti apklausiami kaip liudytojai, nurodyti BPK 79 ir 80 straipsniuose. Tuo tarpu BPK normos nedraudžia apklausti kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūną ir grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį remtis tokio liudytojo parodymais (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis). Tai ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2012, 2K-361/2014, 2K-17-139/2015, 2K-52-699/2015, 2K-7-176-303/2015 ir kt.). Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs ikiteisminio tyrimo veiksmus (ne tik tada, kai atliko veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės), nėra pagrindas jo parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Šie parodymai vertinami visų ištirtų bylos duomenų kontekste.
9. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai M. Simonaitis ir S. Reinikova, atvykę į L. M. namus įtariant smurtą artimoje aplinkoje, kalbėjosi su nukentėjusiąja, kuri nurodė įvykio aplinkybes, tačiau BPK nustatyta tvarka būti apklausiama atsisakė. Nukentėjusioji L. M. pareigūnams paaiškino, kad prieš ją smurtas buvo panaudotas jos namuose, smurtavo buvusio sutuoktinio Ž. M. draugas, nukentėjusioji taip pat nurodė apytikrį veikos padarymo laiką. Nukentėjusiosios L. M. paaiškinimai buvo užfiksuoti pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, šie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, o policijos pareigūnai M. Simonaitis ir S. Reinikova apie aplinkybes, sužinotas iš nukentėjusiosios, buvo apklausti kaip liudytojai.
10. Byloje nenustatyta aplinkybių, nurodytų BPK 79 ir 80 straipsniuose, dėl kurių M. Simonaitis ir S. Reinikova kaip liudytojai negalėjo būti apklausti. Jų parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo vertinami kartu su iš kitų šaltinių gautais įrodymais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šie liudytojai, prieš duodami parodymus, prisiekė, procese dalyvaujantys asmenys turėjo realią galimybę jiems užduoti klausimų ir šia savo teise pasinaudojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai S. Reinikova ir M. Simonaitis negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai ir jų parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais.
Dėl prašymo skirti ekspertizę išsprendimo
11. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą skirti ekspertizę byloje. Su šiuo argumentu nesutiktina.
12. Ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-499/2010, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).??? Pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.
13. Iš byloje esančio 2022 m. kovo 10 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas motyvuotai atmetė nuteistojo gynėjo advokato R. Tilindžio prašymą skirti vaizdo įrašo, esančio byloje, ekspertizę, nustatęs, kad ją skirti nėra tikslinga. Byloje buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, apklausta liudytoja S. Reinikova, kuri paėmė ir apžiūrėjo vaizdo įrašą, liudytoja S. J., kuri yra namo, kuriame gyvena nukentėjusioji L. M., bendrijos pirmininkė, teikusi vaizdo įrašus. Vadovaujantis jų parodymais, buvo išsiaiškintos vaizdo įrašo paėmimo aplinkybės, vaizdo kameros veikimo režimas, kameros užfiksuoto laiko paklaida ir kitos bylai svarbios su vaizdo įrašu susijusios aplinkybės. Vadovaudamasis šiais įrodymais ir juos sugretinęs su kitais byloje esančiais duomenimis, teismas įsitikino, jog vaizdo įraše užfiksuoti svarbūs bylai duomenys ir šie duomenys yra patikimi, taigi pagrįstai nusprendė dėl ekspertizės skyrimo netikslingumo; vaizdo įrašo duomenis teismai pagrįstai pripažino įrodymais.
Dėl įrodymų kaip visumos byloje vertinimo
14. BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši nuostata įtvirtina ir bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvą nuspręsti dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, t. y. kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius V. Ž. įrodymus. Proceso metu buvo tiriamos abi nukentėjusiosios L. M. pateiktos nusikalstamos veikos prieš ją įvykdymo versijos: 1) kad ji buvo užpulta ir patyrė fizinį smurtą lauke nepažįstamo vyriškio, tai duodama parodymus nurodė nukentėjusioji; 2) kad ji fizinį smurtą patyrė namuose, o smurtautojas – jos buvusio vyro draugas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, ištyrę visus įrodymus byloje kaip visumą, padarė kategorišką išvadą, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog nukentėjusioji L. M. sveikatos sutrikdymą patyrė namuose jos buvusio sutuoktinio draugui V. Ž. prieš ją panaudojus fizinį smurtą. Ši išvada pagrįsta ne tik pirmiau minėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir vėlesnėmis jų apklausomis nagrinėjant bylą teisme apie iš nukentėjusiosios sužinotas įvykio aplinkybes, bet ir vaizdo įrašo duomenimis, patvirtinančiais, kad įvykio metu nukentėjusioji nebuvo išėjusi iš savo gyvenamosios vietos. Į jos gyvenamąjį namą užėjo jos buvęs sutuoktinis Ž. M. ir jo draugas V. Ž. Iš telefoninių pokalbių skambučių chronologinių įrašų teismai nustatė, kad nukentėjusioji netrukus po įvykio skambino nuteistojo V. Ž. sutuoktinei E. Ž. Ši skubiai atvyko į nukentėjusiosios gyvenamąją vietą ir netrukus išvyko kartu su V. Ž. ir Ž. M. Be to, teismai detaliai išanalizavo ir įvertino kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, šiuose parodymuose nustatė neatitiktis kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismai padarė motyvuotą išvadą, kad nukentėjusiosios apklausų metu pateikta versija apie tai, kad ji buvo sužalota lauke nepažįstamo asmens, nepasitvirtino.
16. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vertino ir tiesioginius, ir netiesioginius bylos įrodymus ir jų visumos pagrindu padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl V. Ž. kaltės jam padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Albinas Antanaitis
Eligijus Gladutis
