Administracinė byla Nr. eI2-5193-1064/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02577-2022-0 Procesinio sprendimo kategorija: 27.2; 55.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Agnės Stankevičienės,
sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėjas H. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 22S78887 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad jis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 40 straipsnio 1 dalies 4 1 punkte nustatytu pagrindu, kuris užtikrino teisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvoje iki 2024 m. birželio 20 d. Atvykęs į Lietuvą pareiškėjas pradėjo dirbti pirmiau nurodytoje įmonėje, tačiau darbo santykiai nutrūko anksčiau, ir pareiškėjas pradėjo ieškotis naujo darbo tam, kad galėtų toliau tęsti gyvenimą ir užtikrinti teisėtą buvimą Lietuvoje.
Pareiškėjo teigimu, šiuo metu jis jau yra susitaręs dėl naujų darbo santykių su kitu darbdaviu, tačiau, dėl objektyvių priežasčių nespėjus informuoti apie tai atsakovo, o atsakovui nesuteikus galimybės pareiškėjui pateikti atnaujintus duomenis, 2022 m. birželio 6 d. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui, Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui, išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760039755.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyto pagrindo buvimo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad buvimas bedarbiu ilgiau negu tris mėnesius iš eilės yra pagrindas Leidimo laikinai gyventi panaikinimui, tačiau nei nurodytoje normoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte) nei kituose Įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Leidimas laikinai gyventi yra naikintinas, jei nėra duomenų apie užsieniečio registravimą bedarbiu Užimtumo tarnyboje, o iš Sprendimo galima daryti išvadą, kad, pareiškėjui užsiregistravus Užimtumo tarnyboje, atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo panaikinti Leidimo laikinai gyventi. Taigi, nėra aišku, dėl kokių konkrečiai pareiškėjo neatliktų veiksmų, atsakovas priėmė Sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo prievolės nutraukus darbo santykius registruotis Užimtumo tarnyboje, ypač, tuo atveju, kai pareiškėjas jau buvo susiradęs naują darbdavį.
Pareiškėjo teigimu, jis turi įstatyminę teisę pakeisti tiek darbdavį, tiek darbo funkciją. Pareiškėjas būtų atitikęs ir tinkamai įgyvendinęs tiek Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, tiek ir 441 straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas, kadangi jau buvo susiradęs naują darbdavį su kuriuo vedė derybas dėl darbo sutarties sudarymo, tačiau atsakovas savo pareigos įsitikinti ir patikrinti aktualią informaciją, susijusią su pareiškėju, neįgyvendino ir praėjus trims dienoms po Įstatyme nustatyto termino priėmė neproporcingą Sprendimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis, dar nepasibaigus trijų mėnesių terminui, buvo susiradęs kitą darbdavį ir tik todėl, kad derybų stadija su naujuoju darbdaviu užtruko, negalėjo atsakovui pateikti tikslios informacijos apie įdarbinimo pradžią, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas nebūtų informavęs atsakovo apie situaciją, jei tik atsakovas būtų pareikalavęs pateikti informaciją apie naująją darbovietę.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų; yra nepakankamai motyvuotas, nebuvo pagrįstas objektyviais faktais.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2021 m. birželio 23 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 760039775, galiojantį iki 2024 m. birželio 20 d.
Departamentas 2022 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. 2203-PRNŠ-0276 buvo informuotas, pareiškėjo darbdavio, kad pareiškėjo darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2022 m. kovo 2 d. 2022 m. birželio 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 2 d. jokioje Lietuvos Respublikos įmonėje nedirbo.
Atsakovo vertinimu, šios aplinkybės sudarė pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktas).
Atsakovas nurodė, kad vertinant ginčijamo sprendimo turinį yra akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesiregistravo bedarbiu Užimtumo tarnyboje buvo įvertinta kitų duomenų kontekste ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatų taikymui įtakos neturi. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė Departamentui pareigos kreiptis į pareiškėją informacijos ar duomenų apie esamą statusą ir naują darbovietę. Sprendimui priimti užteko Departamento turimų duomenų, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų.
Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias pakeisti darbdavį, nes Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu užsienietis per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba, netekęs darbo ir nepraėjus trims mėnesiams, ketina dirbti kitą aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.
Taigi, pareiškėjas, atsakovo vertinimu, per tris mėnesius nuo darbo sutarties su darbdaviu nutraukimo galėjo pasinaudoti Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise pakeisti darbdavį, tačiau to nepadarė, prašymo leisti pakeisti darbdavį Departamentui nepateikė, todėl Departamentui neatsirado pareigos patikrinti informaciją apie pareiškėją. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato Departamentui teisės pratęsti Įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino, kuriam suėjus Departamentui atsiranda pareiga panaikinti išduotą leidimą.
Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją bei pažymėjo, kad net tuo atveju jei sprendimo priėmimo dieną pareiškėjas būtų informavęs, kad siekia įsidarbinti kitur, tai nebūtų turėję įtakos Sprendimui, nes nauja darbo sutartis turėjo būti sudaryta per įstatyme nustatytą trijų mėnesių laikotarpį. To nepadarius atsakovui atsirado imperatyvi pareiga panaikinti Leidimą.
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2022 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 22S78887 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvo Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2021 m. gegužės 17 d. Nr. 2105-LLG-1480). Atsakovas 2021 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 760039775, galiojantį iki 2024 m. birželio 20 d. Atsakovas 2022 m. kovo 3 d. Pranešimas Nr. 2203-PRNŠ-0276 buvo informuotas apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y., kad pareiškėjo ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis 2022 m. kovo 2 d. buvo nutraukta.
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos 2022 m. birželio 3 d. duomenų matyti, kad informacijos, jog pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 2 d. būtų dirbęs kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje, nėra.
Departamentas 2022 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 22S78887, kuriuo pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu, nes pareiškėjas tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesius iš eilės.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą (Sprendimo metu galiojusi Įstatymo redakcija) Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 441 straipsnio 7 dalyje nurodytą atvejį), arba jeigu per pirmuosius 2 teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas bedarbiu buvo nuo nuo 2022 m. kovo 2 d. iki 2022 m. birželio 3 d., t. y. ilgiau kaip tris mėnesius. Šis pagrindas ir buvo nurodytas panaikinant Leidimą. Vien tai, kad Sprendimo priėmimo metu buvo tikrinama, ar pareiškėjas buvo užsiregistravęs bedarbiu Užimtumo tarnyboje, nereiškia, kad esant tokiai registracijai būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Priešingai, toks patikrinimas galėjo lemti papildomų įrodymų apie tai, kad asmuo tra bedarbiu, surinkimą.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl to, kad nėra aišku, dėl kokių konkrečiai pareiškėjo neatliktų veiksmų, atsakovas priėmė Sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo pats pareiškėjas, jis turėjo teisę pakeisti tiek darbdavį, tiek darbo funkciją, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jis tai turėjo padaryti laikydamasis Įstatymo reikalavimų.
Pagal Įstatymo 441 straipsnio 6 dalį, jeigu užsienietis per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba, netekęs darbo ir nepraėjus trims mėnesiams, ketina dirbti kitą aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas dirbti šį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą atsakovui leisti pakeisti darbdavį ir kad tai būtų padaręs per Įstatymo nustatytą terminą.
Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme nėra nustatyta pareiga atsakovui prieš priimant Sprendimą kreiptis į pareiškėją prašant pateikti informaciją. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDYxNi0xMDYyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4616-1062/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4616-1062/2018">eA-4616-1062/2018</a>, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą.
Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo įgyvendinti teisės pakeisti darbdavį ir gero administravimo principo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nebuvo pagrįstas objektyviais faktais, kadangi pareiškėjas atitiko visus Įstatyme nustatytus kriterijus, siekiant pakeisti darbdavį, bet atsakovas priimdamas Sprendimą neindividualizavo pareiškėjo situacijos.
Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.
Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rinko informaciją (Sodros, Užimtumo tarnybos, Migris duomenys) ir nustatė, jog darbdavys su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2022 m. kovo 2 d., o 2022 m. birželio 3 d. duomenimis nebuvo informacijos, kad pareiškėjas dirbtų kitose Lietuvos įmonėse, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu pagrįstai nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas tapo bedarbiu ilgiau negu trims mėnesiams iš eilės. Pažymėtina ir tai, kad net pats pareiškėjas neginčija, jog per Įstatymą nustatytą terminą (tris mėnesius) jis kitoje įmonėje neįsidarbimo.
Dėl šios priežasties laikytina, kad pagrindas panaikinti Leidimą egzistavo, atsakovo priimtas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas tiek teisiškai, tiek objektyviais faktais. Pareiškėjas neįrodė, kad iki Sprendimo priėmimo metu jis buvo atlikęs visus Įstatyme nustatytus veiksmus, reikalingus siekiant pakeisti darbdavį.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas nemotyvuotas bei nepagrįstas objektyviais faktais, atmetami kaip nepagrįsti ir darytina išvada, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo H. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Sigita Fomičiova
Henrikas Sadauskas
Agnė Stankevičienė
