Baudžiamoji byla Nr. 2K–492/2011
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00114-2008-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.1;
2.1.7.4.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas R. Č., o pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteistas A. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
V. M. nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas organizuota grupe kartu su A. N., R. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vardu D., neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: iš anksto mobiliojo ryšio telefonu susitaręs su asmeniu vardu D. dėl vietos ir laiko, 2008 m. lapkričio 20 d., apie 15 val., prekybos centro „Maxima bazė“ picerijos patalpose, esančiose Vilniuje, Savanorių pr. 247, susitiko su asmeniu vardu D. ir aptarė atgabentų narkotinių medžiagų perdavimo V. M. aplinkybes bei už narkotinių medžiagų atgabenimą mokėtiną pinigų sumą.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. M. 2008 m. lapkričio 22 d., 10 val., atvyko į Vilniaus geležinkelio stotį, Geležinkelio g. 16, ir iš ten esančios vienos iš saugojimo kamerų, kurią nurodė asmuo vardu D., paėmė kuprinę su narkotinėmis medžiagomis – taip neteisėtai įgijo kanapių ir jų dalių, kurių bendroji masė – 1915,43 g, eidamas laikė jas prie savęs, kuprinėje, kol 2008 m. lapkričio 22 d., 10. 10 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nutartį ir jį išteisinti, nes jam inkriminuota veika neįrodyta, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistasis nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. neatsakė į esminius V. M. apeliacinio skundo argumentus ir jų nustatyta tvarka nepaneigė. Pasak kasatoriaus, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą, jog V. M. kaltumas visiškai įrodytas.
Skunde nurodoma, kad remiantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, t. y. neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų ir pan. Apeliaciniame skunde V. M. tvirtino, kad D., kurio tapatybės nenustatė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei Vilniaus apygardos teismas, prašė jo paimti iš Vilniaus geležinkelio stoties saugojimo kameros vyrišką rankinę su jo asmeniniais daiktais. Kasatorius teigia nieko nežinojęs apie ten buvusias narkotines medžiagas ir tokiu būdu buvęs D. tiesiogiai išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kurią kontroliavo policijos pareigūnai. Pasak V. M., teismas tinkamai šio apeliacinio skundo argumento nepaneigė, o fragmentiškai atsakė į jį vienu sakiniu, kad provokacijos galimybę eliminuoja tai, jog D. veiksmai įvardyti kaip bendrininkavimas.
Nuteistasis mano, kad tiek materialinės, tiek baudžiamojo proceso teisės požiūriu yra itin svarbu tinkamai, objektyviai ir nešališkai nustatyti, ar jis nebuvo išprovokuotas teismo nenustatyto asmens D. padaryti nusikalstamą veiką. Konstatavus faktą, kad nuteistojo veikos padarymą lėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes teisinė valstybė negali sukurti nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti teismo pripažįstama įrodymu. Taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – ir NVIM, modelis) gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese, tuo atveju, jeigu buvo tiksliai laikytasi įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos. Kasaciniame skunde cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, kuriame nurodyta, kad modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė.
V. M. nuomone, jo baudžiamojoje byloje taip pat konstatuotinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencijos) 6 straipsnio pažeidimas, nes gynybai nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais apie svarbius faktus, kuriais kaltinimas visaip neigė išprovokavimo versiją. Skunde nurodoma, kad D. nusikalstama veika yra išskirta į kitą ikiteisminį tyrimą, tačiau kaip tai susiję su V. M. inkriminuotu nusikaltimu teismai motyvuotai nepasisakė. Kasatorius tai vertina kaip jam palankių įrodymų, esančių kitoje baudžiamojoje byloje ar kituose tarnybiniuose dokumentuose, slėpimą. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atmetė kito nuteistojo R. Č. prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti D., nesiėmė jokių priemonių, kad nenustatytas asmuo D. (D. K.) dėl bylos aplinkybių būtų apklaustas mūsų šalyje ar Kirgizijoje, todėl toks apeliacinio skundo argumentų dėl galimos provokacijos paneigimo būdas, pasak nuteistojo, pažeidžia demokratinius baudžiamojo proceso principus, ypač rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje.
Nuteistasis tvirtina, kad NVIM, pasitelkiant teismo nenustatytą asmenį D., nagrinėjamoje byloje buvo atliktas be teismo sankcijos, nevykstant ikiteisminiam tyrimui, nes V. M. nebuvo teistas, nebuvo įtrauktas į policijos operatyvinę ar kitą įskaitą. Todėl policijos pareigūnų pateikti duomenys turėjo būti ištirti, kaip visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių visuma. Pasak kasatoriaus, ypač svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių ir esant kokioms aplinkybėms buvo nuspręsta klausytis jo ir D. pokalbių kavinės patalpose, kur D. primygtinai prašė V. M. iš Vilniaus geležinkelio stoties paimti jo rankinę su asmeniniais daiktais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje remiamasi informacija, gauta ne pagal BPK, tokios informacijos įrodomoji vertė kelia daugiau abejonių. Taip yra todėl, kad informaciją pagal kitus įstatymus surenka asmenys, kurie iš viso arba bent tos informacijos rinkimo metu neveikia kaip konkretaus baudžiamojo proceso subjektai, informacija renkama neveikiant BPK nustatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams. Pasak kasatoriaus, jeigu nagrinėjamoje byloje buvo būtina remtis informacija, surinkta ne pagal BPK, tos informacijos patikimumas, nagrinėjant bylą teismuose, turėjo būti nuodugniai tikrinamas, išsiaiškinant, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos informacija buvo gauta. Tačiau to nebuvo padaryta, apsiribojant teiginiu, kad V. M. ir asmens, vardu D., pokalbis buvo teisėtai įrašinėjamas naudojant technines priemones bendrąja tvarka pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – ir OVI).
Nuteistojo nuomone, informacijos rinkimo teisėtumas ir patikimumas apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirtas — V. M. tokio turinio pokalbį su D. neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teismuose, o Lietuvos apeliacinio teismo paskirta fonoskopinė ekspertizė abejonių dėl to, ar įrašytas balsas yra būtent V. M., nepašalino, todėl visos abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiant, ar šių pokalbių turinys gali būti vertinamas kaip bylos įrodymas, buvo būtina išsiaiškinti, ar V. M. ir D. pokalbiai užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka, ar šių pokalbių įrašų tikrumas buvo patikrintas kitais įrodymais. Kasatorius nurodo, kad BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, pažeidimas atėmė galimybę V. M. ir kitiems kaltinamiesiems gintis. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas daugiausiai duomenimis, surinktais ne pagal BPK ir sudarė galimybę prokurorui teikti teismams tik dalį informacijos apie tikrąsias baudžiamosios bylos aplinkybes.
Kasaciniame skunde teigiama, kad vertindami įrodymus Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ši norma reiškia, kad teismai negali ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies. Savo procesiniame sprendime teismai turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais grindžia sprendimą, kuriuos įrodymus atmeta, pateikti įtikinamus motyvus, kodėl įrodymus vertina vienaip ar kitaip. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, ignoruodamas ir atmesdamas apeliaciniame skunde ir teisme pateiktus prašymus (patikrinti operatyvinių veiksmų teisėtumą, aplinkybes dėl provokacijos teisme apklausiant D. ir kt.), neatsakydamas į visus apeliacinio skundo argumentus šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
V. M. nuomone, jo skunde aptarti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė Lietuvos apeliaciniam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl šio teismo nutartis naikintina.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis atsiliepimu į nuteistojo V. M. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, kad būtų taikytas NVIM, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai ar kiti asmenys, veikiantys pagal teisėsaugos institucijų užduotį, kontaktavo su V. M., todėl nėra pagrindo kalbėti apie jo provokavimą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo teiginius dėl provokavimo ir pagrįstai savo nutartyje nurodė, kad asmens vardu D. veiksmai kaltinamajame akte bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvardyti kaip bendrininkavimas ir ši aplinkybė eliminuoja provokacijos galimybę. Pažymėtina, kad ne asmuo vardu D. buvo susitikimo su V. M. iniciatorius, jį asmeniui vardu D. nurodė nuteistasis A. N.. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti nuteistojo R. Č. parodymai, kad jam iš A. N. yra žinoma, jog kartu su heroinu bus atgabenta ir apie du kilogramus indiškos žolės, kuri turėjo būti perduota M. M. broliui, galimai V. M..
Prokuroras nurodo, kad pagal BPK 20, 95, 96 straipsnių prasmę įrodymais gali būti protokolai su įrašais, kuriuose užfiksuota informacija, reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti, kai šie duomenys patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nagrinėjamoje byloje tokie įrodymai - tai operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai su priedais, kuriuose užfiksuoti nuteistųjų A. N. ir R. Č. pokalbiai su kitais asmenimis apie aplinkybes, susijusias su nusikalstama veika ir aplinkybės, nustatytos nuteistųjų R. Č. ir V. M. operatyvinio sekimo metu. Vertindamas bylos duomenų įrodomąją reikšmę teismas konstatavo, kad garsą ir vaizdą fiksuojančios techninės priemonės buvo naudojamos laikantis OVI reikalavimų. Prokuroro teigimu, ši teismo išvada atitinka faktines bylos aplinkybes. OVĮ 3 straipsnio 8 dalyje bei 10 straipsnyje nurodyta, kad techninių priemonių naudojimas kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius galimas esant motyvuotai apygardos teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutarčiai. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsklaidyti apeliaciniame skunde nuteistojo V. M. išdėstytas abejones dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl dokumentų, kuriais buvo sankcionuotas specialiųjų priemonių panaudojimas prieš A. N. ir R. Č. išslaptinimo. Prie bylos pridėti išslaptinti teikimų išrašai ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. ir 2008 m. spalio 31 d. nutarčių išrašai. Prokuroras pažymi, kad tokie teismo veiksmai atitinka susiformavusią teismų praktiką. Prie nagrinėjamos bylos pridėti dokumentai patvirtino, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, t. y. leista klausytis A. N. pokalbių telefonu, perduodamų mobilaus ryšio telefono abonento Nr. 8-645-23861, ir R. Č. pokalbių telefonu, perduodamų mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. 8-639-98225, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir operatyvinių veiksmų (techninių priemonių naudojimo bendra tvarka ir operatyvinio sekimo) teisėtumą savo nutartyje nurodydamas, kad šie veiksmai buvo atliekami iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, vadovaujantis OVĮ 3 straipsnio 9, 16 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taigi šių operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauta informacija laikytina ne prielaida, o teisėtu būdu gautais įrodymais. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2004, 2K-332/2006, 2K-168/2008) tyrė tik tą informaciją, su kurios turiniu galėjo būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, t. y. BPK numatytais proceso veiksmais patikrino prie bylos pridėtų operatyvinio tyrimo duomenų pagrįstumą bei teisėtumą. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais, teisiamajame posėdyje ištirta ir patikrinta, todėl BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos.
Atsiliepime pažymima, kad kasatorius tinkamai nemotyvavo savo teiginių dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų ir neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Prokuroras teigia, kad skunde kasatorius jam nepalankius teismo argumentus vertina kaip nepakankamus, tačiau nenurodo, kurių būtent įrodymų apeliacinės instancijos teismai neanalizavo, nevertino. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniu skundu buvo prašoma: bylą nutraukti; skirti fonoskopinę ekspertizę; patikrinti operatyvinių veiksmų nuteistųjų atžvilgiu pagrįstumą ir teisėtumą;?prie baudžiamosios bylos pridėti Kauno apygardos teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-120-81-2005; paleisti nuteistąjį V. M. iš suėmimo. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir naujai gautus duomenis įvertino. Prokuroras mano, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius, teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautus įrodymus, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, teisiamojo posėdžio pirmininkas perskaitė bylai nagrinėti turinčius reikšmės dokumentus. Nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismas įvertino įrodymų visumą, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, aptarė nustatytus prieštaravimus, pagrindė, kodėl remiasi vienais įrodymais, o kitus atmeta.
Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įrodymų vertinimo teisingumą. Siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir gautus duomenis iš naujo įvertino kitų įrodymų kontekste. Šis teismas nustatė kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų kaltė dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis yra neginčijamai įrodyta. Pasak prokuroro, visa tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo argumentų, susijusių su OVĮ numatyta tvarka surinktų duomenų panaudojimu ir nuteistojo V. M. provokavimu
Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nenustatyto asmens vardu D. buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, be teismo sankcijos pasitelkus šį asmenį prieš kasatorių buvo sumodeliuoti nusikalstami veiksmai.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti pripažinti duomenys gauti ne vien tik taikant BPK, bet ir duomenys surinkti atliekant kituose įstatymuose numatytus veiksmus. Nagrinėjamoje byloje dalis įrodymų yra gauti OVĮ numatyta tvarka atlikus operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo sąlygos ir rezultatai užfiksuoti šių veiksmų atlikimo protokoluose bei prieduose.
Operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. OVĮ ir Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta provokacijos sąvoka. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001 nustatyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.
Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog atskleidžiant nuteistų organizuotos grupės narių, tarp jų ir kasatoriaus, nusikalstamas veikas, operatyvinės veiklos subjektai veiktų kaip agentai provokatoriai.
Priešingai negu teigia kasatorius, jo nusikalstamai veikai išaiškinti nebuvo panaudoti sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, t. y. – NVIM. Operatyvinės veiklos subjektai su V. M. tiesiogiai nebendravo, tik klausė kitų asmenų telefoninių pokalbių, perėmė jų telefonu ryšiu perduodamas žinutes bei paaiškėjus, jog yra informacijos apie V. M. dalyvavimą rengiamame labai sunkiame nusikaltime, kasatorių tiesiogiai stebėjo ir atliko kitus operatyvinius veiksmus. Būtent iš tokiu būdu surinktos informacijos, o ne iš nusikalstamos veikos imitavimo paaiškėjo, kad už disponavimą narkotinėmis medžiagomis ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę atliekantis Kirgizijos Respublikos pilietis A. N. ir toliau verčiasi analogiška nusikalstama veikla, organizuoja narkotinių medžiagų pristatymą į Lietuvą, telefonu bendrauja su nenustatytu bendrininku D., derina šio asmens atvykimo ir narkotinių medžiagų – heroino ir kanapių – pristatymo laiką, kontaktus su laisvėje esančiais asmenimis. A. N. perdavė narkotikų kurjeriui D. kontaktinius V. M. ir kito nuteistojo R. Č. telefonus, siuntė SMS žinutes su informacija apie apmokėjimo už narkotikus aplinkybes. Iki V. M. sulaikymo su kanapėmis, kasatorius 2008 m. lapkričio 20 d. beveik apie valandą laiko trukusio susitikimo metu atvirai aptarinėjo su D. būtent šio kurjerio atvežtų narkotinių medžiagų perdavimo V. M. aplinkybes bei už šias medžiagas mokėtiną pinigų sumą, kitus klausimus, susijusius su kvaišalų apyvarta bei patirtimi disponuojant tokiomis medžiagomis. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šio pokalbio turinį ir padarė išvadą, kad jokių provokavimo požymių, kurie apribotų V. M. elgesio variantus, šiame pokalbyje nėra, pokalbis vyko tarp asmenų, iš kurių D. norėjo parduoti, o V. M. pirkti narkotines medžiagas.
Taigi operatyvinės veiklos subjektai iki kasatoriaus sulaikymo momento apsiribojo iš esmės pasyviu V. M. rengiamos daryti nusikalstamos veiklos tyrimu ir nedarė tokio poveikio, kuris skatintų veikos padarymą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. M. teiginius dėl provokavimo, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas asmenį vardu D. pripažino organizuotos grupės bendrininku ir toks jo veiksmų teisinis įvertinimas eliminuoja provokacijos galimybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad baigiantis ikiteisminiam tyrimui, neišsiaiškinus D. asmenybės, tačiau nustačius, kad pagal A. N. nurodymus būtent toks asmuo platino labai didelį narkotinių medžiagų kiekį ir savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, prokuroras ikiteisminį tyrimą dėl šio asmens atskyrė į atskirą tyrimą. Bylos medžiagoje (T.1, b. l. 8-13) nurodyta, kokiomis BPK normomis vadovaujantis, kokia konkreti ikiteisminio tyrimo medžiaga atskiriama. Pažymėtina, kad tai nėra kasatoriui nežinomi bylos duomenys, o tik dalis tos pačios nagrinėjamos bylos dokumentų. Iš bylos medžiagos, be kita ko, matyti ir tai, kad D. asmenybė jo galimos buvimo ir gyvenimo Lietuvoje vietos ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo nustatinėjamos (T. 1, b. l. 93-100). 2009 m. balandžio 27 d. atsakydamas į įtariamojo V. M. prašymą surasti ir apklausti šį asmenį, prokuroras nurodė, kad išnaudojus visas procesines galimybes, nustatyti ir apklausti D. nepavyko. Taigi byloje nustatytas D., kaip bendrininko, vaidmuo, šio asmens procesinė padėtis, duomenys apie jo baudžiamąjį persekiojimą pagrįstai nesudarė pagrindo teismams manyti, kad D. – tai privatus asmuo, pasitelktas provokuojant kasatorių ir kitus nuteistuosius padaryti nusikaltimus.
Dėl skundo argumentų, susijusių su teisės į teisingą teismą pažeidimu ir kitais BPK pažeidimais
Kasatorius nurodo, kad teismai netyrė prieš jį panaudotų operatyvinių veiksmų teisėtumo, jam nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais atskirtoje baudžiamojoje byloje, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nesiėmė jokių priemonių, kad D. būtų apklaustas, netenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymų.
Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo teismuose metu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, neužtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese ir rungimosi principai, nesilaikyta BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, dalies bylos įrodymų netyrė, pažeidė kasaciniame skunde nurodytas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio negalima daryti išvados, kad teismų vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.
Iš abiejų instancijų teismų sprendimuose įvertintų įrodymų visumos akivaizdžiai matyti, kad paneigta A. M. versija, jog jis su D. 2008 m. lapkričio 20 d. susitiko atsitiktinai ir tik šio asmens prašymu įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos. Apkaltinamajame nuosprendyje kasatoriaus kaltumas be OVĮ tvarka surinktų domenų nustatytas ir R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų A. K., A. Š., A. B., A. D. B. parodymais, specialisto išvadomis, asmens kratos, kurios metu paimta kuprinė su kanapėmis ir jos dalimis, rezultatais, daiktų apžiūros protokolais, mobiliojo ryšio telefonų apžiūrų duomenimis, tarnybiniais pranešimais, informacija, nuskaityta iš V. M. paimto telefono atminties, rašytine bylos medžiaga apie V. M. pažintį ir bendravimą su M. M..
Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio pabaigoje nuteistasis A. N. pripažino savo kaltę dėl didelio kiekio kanapių ir jų dalių atgabenimo organizavimo. Šio įrodymų tyrimo metu tenkinant būtent kasatoriaus ir jo gynėjo prašymą ir tikrinant operatyvinio sekimo rezultatus atlikta fonoskopinė ekspertizė, kurios įrodomoji reikšmė taip pat įvertinta šio teismo nutartyje. Teismas patikrino prieš A. N. ir R. Č. panaudotų sankcionuotų operatyvinių veiksmų teisėtumo aplinkybes, išreikalavo išslaptintų teikimų ir Vilniaus apygardos teismo nutarčių, dalis, kuriomis buvo leista rinkti informaciją, perduodamą šių asmenų naudojamais mobiliaisiais telefonais.
Taigi nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad duomenų, surinktų ne pagal BPK, patikimumas teismuose nebuvo tikrinamas, nebuvo aiškinamasi, ar laikomasi įstatymų, pagal kuriuos buvo gauta pirminė informacija apie rengiamą labai sunkų nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti argumentai, paneigiantys V. M. apeliaciniame skunde keltą versiją dėl operatyvinių veiksmų neteisėtumo, įskaitant ir versiją dėl galimos provokacijos. Šioje nutartyje nurodytos OVĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis prieš V. M. buvo atliekami operatyviniai veiksmai. Darytina išvada, kad nuteistojo V. M. kaltumas byloje įrodytas tiek teismo įvertintais BPK numatyta tvarka surinktais įrodymais, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu baudžiamojo proceso priemonėmis patikrinta operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose ir jų prieduose užfiksuota informacija, susijusia ne tik su kasatoriaus, tačiau su visų bendrininkų veiksmais siekiant įgyti narkotines medžiagas.
Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo išreikalauti ir tirti kitos, susijusios su ankstesniu A. N. nuteisimu, baudžiamosios bylos medžiagos, atmetė nuteistojo R. Č. prašymą iškviesti ir apklausti Kirgizijos gyventoją D. K. (šio nuteistojo nurodomą kaip nenustatytą asmenį vardu D.), nesudaro pagrindo manyti, jog buvo pažeistos skunde minimos Konvencijos ir BPK 7 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad R. Č. nurodomas asmuo (pagal teismų nustatytas aplinkybes - nusikaltimo bendrininkas) negali būti iškviestas į teismo posėdį, nes toks veiksmas peržengtų bylos nagrinėjimo teisme ribas. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad tokio asmens tapatybės ir asmenybės nustatymas pirmiausia turėtų būti patikrintas atskirtame ikiteisminio tyrimo procese, o D. K. kaip liudytojo kvietimas į teismą apklausai prieštarautų BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatoms. Teismas išdėstė motyvus ir dėl to, kodėl nėra jokios prasmės ir būtinumo pridėti prie bylos nurodomą Kauno apygardos teisme išnagrinėtą A. N. baudžiamąją bylą. Dėl kasatoriaus ir jo gynėjo pareikšto prašymo patikrinti D. paieškos bylą ir kitų prašymų, kaip ir numato BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatos, priimtos motyvuotos nutartys. Kodėl A. M. apeliaciniame skunde nurodyti prašymai netenkinami, atskirai nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo išvadose dėl apeliacinio skundo.
Kaip ir numato BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, nutartyje yra išdėstytos motyvuotos išvados, paaiškinančios, kodėl skundas atmetamas, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų. Darytina bendra išvada, kad kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti kasacine tvarka skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
