Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą bei pakeitimą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-80-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00836-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.5.1; 2.6.11.18

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei akcinei bendrovei „Rokiškio sūris“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ priešieškinį E. K. dėl pieno pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą bei pakeitimą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 18 607,70 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad 2015 m. kovo 27 d. tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta pieno pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti natūralų žalią pieną Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovė netinkamai vykdė iš šios Sutarties kylančias prievoles, todėl susidarė skola. Ieškovo buhalterinės apskaitos duomenimis, nuo 2015 m. liepos mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio jis pardavė atsakovei 683 569,40 kg pieno pagal bazinius pieno rodiklius, tačiau atsakovė už nupirktą pieną atsiskaitė ne sutartyje nustatytomis kainomis. Išanalizavęs sąskaitas, ieškovas nustatė, kad atskirais laikotarpiais atsakovė vienašališku sprendimu sumažino sutartinę kainą, pakeitė kainos apskaičiavimo tvarką, numatydama išmokėti priedus. Per laikotarpį nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. vasario mėnesio už nupirktą iš ieškovo pieną atsakovė sumokėjo 8791,15 Eur, įskaitant PVM, mažiau nei sutarties priede, t. y. Kainos suderinimo akte Nr. 2, nustatyta kaina. Nustatęs neatitikimus, ieškovas atsakovei pateikė reikalavimą, prašydamas sumokėti už minėtu laikotarpiu nupirktą pieną Sutartimi nustatytos kainos ir bendrovės faktiškai sumokėtos sumos skirtumą – 7265,41 Eur plius PVM.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo nuo sudarymo momento prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2015 m. kovo 27 d. pieno pirkimo–pardavimo sutartį ir jos priedus – Kainos suderinimo aktus Nr. l ir Nr. 2.

Atsakovė nurodė, kad, 2015 metų kovo 27 d. jos darbuotojai nuvykus pas ieškovą pasirašyti sutarties, ieškovas atsisakė Sutartyje įrašyti, kokį pieno kiekį kas mėnesį jis parduos bendrovei iki 2016 metų sausio 31 d., ir Sutarties nepasirašė. Sutarties 22 straipsnyje yra nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja kalendorinius metus. Tačiau Sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.306 straipsnio 4 daliai; 2015 metų birželio 25 d. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatoms, jog ūkio subjektai, parduodantys pieną, skirstomi į grupes pagal parduodamą natūralaus riebumo žalio pieno kiekį (kilogramais per vieną dieną), be to, turi būti sudaryta žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis; Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymui; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-604 patvirtintoms Pieno supirkimo taisyklių nuostatoms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį bei atsakovės priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 25 d. šalys sudarė pieno pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas ūkininkas E. K. įsipareigojo parduoti, o pirkėja AB „Rokiškio sūris“ – nupirkti natūralų žalią pieną. Šioje sutartyje buvo nurodytas konkretus parduodamo pieno kiekis mėnesiui. Sutartis galiojo kalendorinius metus nuo einamųjų metų balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d. 2013 m. rugsėjo 27 d. atsakovė su ieškovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią 3 metų laikotarpiui ieškovui suteikė 86 886 Eur (300 000 Lt) dydžio paskolą srutų rezervuaro statybai. Paskolos davėja AB „Rokiškio sūris“ įsipareigojo suteikti paskolos gavėjui galimybę padengti paskolą iš priskaitytos už parduotą pieną sumos bei kitų finansinių šaltinių. Ieškovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2016 m. rugsėjo 30 d., laiku ir tinkamai vykdyti visas prievoles pagal šią ir 2013 m. kovo 25 d. pieno pirkimo–pardavimo sutartis, o įvykdęs savo prievoles pagal paskolos sutartį, parduoti paskolos davėjai pieną ne mažiau kaip dvejus metus.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje pateikta Sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovė – pirkti natūralų žalią pieną, tačiau pieno kiekis nėra nurodytas. Pagal Sutartį už supirktą pieną mokama sutartinėmis kainomis, priklausomai nuo parduodamo natūralaus pieno kiekio, pagal bazinius pieno rodiklius, įvertinant tuo laikotarpiu pieno produktų kainas pasaulinėje rinkoje. Sutartyje taip pat nurodoma, kad pieno kaina gali būti keičiama tik abiejų šalių raštišku sutarimu, atsižvelgiant į pieno produktų kainą pasaulinėje rinkoje (Sutarties 13.2 punktas).

Teismas konstatavo, kad, nors ir nebuvo nurodyta parduodamo pieno kiekio, Sutartis atitiko CK 6.192 straipsnio 2 dalį, nes ieškovas atsakovei elektroniniu paštu atsiuntė pasirašytus paskutinį Sutarties lapą bei Kainos suderinimo aktą Nr. 1. Teismo vertinimu, atsakovės priešieškinyje nurodytos aplinkybės, kad kai jos darbuotoja nuvyko pas ieškovą, šis nepasirašė Sutarties, neatitinka tikrovės, nes atsakovės darbuotojos vyko pas ūkininką dėl naujos sutarties, kuri buvo parengta pagal naujų teisės aktų reikalavimus, pasirašymo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė vykdė Sutartyje ir jos priede Nr. 1 nustatytus įsipareigojimus, o tai, kad atsakovė pripažino Sutartį sudaryta, liudija ir 2016 m. rugsėjo 27 d. jos rašte nurodyta informacija, jog, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymui, Sutartis neteko galios kaip neatitinkanti minėto teisės akto reikalavimų.

Teismas sprendė, kad nė viena iš atsakovės priešieškinyje nurodytų teisės normų nėra imperatyvi, o Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas ir žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-604 patvirtinti Pieno supirkimo taisyklių pakeitimai įsigaliojo jau po Sutarties sudarymo, todėl Sutartį pripažinti negaliojančia nėra teisinio pagrindo. Nors Sutartyje nurodyta, kad ji gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad, įsigaliojus naujiems įstatymų pakeitimams, galėjo būti sprendžiamas Sutarties nutraukimo klausimas, jei jos pakeisti ar papildyti rašytiniu abiejų šalių sutarimu nepavyko.

Teismas nurodė, kad ieškovas apie superkamo pieno kainą buvo informuojamas iš pradžių pasirašant kainos suderinimo aktus, po atsisakymo pasirašyti naują sutartį – išsiunčiant jam paštu ir elektroniniu paštu atsakovės parengtus skyriaus direktoriaus įsakymus. Teismo vertinimu, ieškovas žinojo, kad pagal įsigaliojusį naują reglamentavimą sutartyje turi būti nurodoma ne tik superkamo pieno kiekiai, bet ir superkamo pieno kaina, tačiau, gavęs iš atsakovės informaciją apie superkamo pieno kainą, ieškovas Sutarties nenutraukė ir toliau tiekė pieną atsakovei. Per Sutartyje nustatytą terminą ieškovas nereiškė pretenzijų atsakovei. Teismas sprendė, kad pagal Sutarties 16 punkto reikalavimus yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas pripažino, kad galioja pretenziją gavusios šalies rašytiniu pranešimu pasiūlytos sąlygos, t. y. tokia superkamo pieno kaina, kokia jam nurodyta išsiųstuose pranešimuose. Ieškovas neneigia, kad už superkamą pieną buvo atsiskaityta tomis kainomis, kurios jam buvo nurodytos pranešimuose. Jis nepateikė įrodymų, kad tokių pranešimų negavo, todėl ieškovo argumentus, kad atsakovė už supirktą pieną visu minėtu laikotarpiu turėjo atsiskaityti pagal Sutarties priede Nr. 2 nurodytą kainą, teismas laikė nepagrįstais.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 672,58 Eur skolą už parduotą pieną per 2016 m. liepos mėnesį, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 672,58 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija nustatė, kad prie Sutarties buvo pasirašyti Kainos suderinimo aktai Nr. 1 bei Nr. 2, pagal kuriuos už nupirktą pieną 2015 m. balandžio mėnesį atsakovė ieškovui sumokėjo 225 Eur už toną plius PVM pagal bazinius pieno rodiklius, o nuo 2015 m. birželio 1 d. – 210 Eur už toną plius PVM pagal bazinius pieno rodiklius, nurodant, kad kainos suderinimo aktas įsigalioja nuo 2015 m. birželio 1 d. ir yra neatskiriamas nuo pieno Sutarties.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas, atsisakęs pasirašyti naują pieno pirkimo–pardavimo sutartį, parengtą pagal naują įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, sutiko su atsakovės siunčiamais įsakymais nustatomomis pieno supirkimo kainomis, nustatytu terminu pretenzijų nereiškė, todėl atsakovė turėjo pagrindą tokius ieškovo veiksmus vertinti kaip sutikimą su siūloma pieno supirkimo kaina. Kolegija pažymėjo, jog, įsigaliojus naujiems teisės aktams, nuostatos, įtvirtinančios reikalavimą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti tokio pieno kiekį bei bazinių rodiklių pieno kainą, pagal Sutarties 21 punktą buvo privalomos ir ieškovui nuo šių teisės aktų įsigaliojimo dienos. Atsakovė, supirkdama pieną iš ieškovo, už jį mokėjo vadovaudamasi ieškovui siųstuose atsakovės parengtuose direktoriaus įsakymuose nustatyta kaina, dėl kurios ieškovas jokių pretenzijų nepareiškė. Kolegijos vertinimu, nereikšdamas pretenzijų dėl įsakymuose nustatytų kainų, ieškovas su jomis sutiko.

Tačiau kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, susijusius su Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įsigaliojimu, todėl netinkamai pritaikė CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6.205 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nepriteisė ieškovui skolos už žalią pieną, parduotą atsakovei per 2015 m. liepos mėnesį. Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., todėl tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius šis teisės aktas sukūrė bei keitė tik nuo šios datos. Dėl to kolegija pažymėjo, kad Kainos suderinimo akte Nr. 2 nuo 2015 m. birželio 1 d. nustatyta kaina ieškovo parduodamam žaliam pienui galiojo iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.

Kolegija iš ieškovo pateiktos 2015 m. liepos 31 d. PVM sąskaitos faktūros nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pagal perskaičiuotą svorį iš ieškovo buvo nupirkta 111 169,50 kg pieno, o sumokėta – 27 575,59 Eur (įskaitant PVM), t. y. 672,58 Eur mažiau, negu turėjo būti sumokėta pagal Kainos suderinimo akte Nr. 2 nurodytą kainą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis kolegija sprendė, kad ieškovo ieškinys turėtų būti tenkinamas iš dalies ir iš atsakovės jam priteistina 672,58 Eur skolos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai klaidingai aiškino ir taikė Sutarties vykdymo metu įsigaliojusio Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo, 2015 m. liepos 27 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-604 pakeistų Pieno supirkimo taisyklių bei Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, jog, įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, Sutarties nuostatos ir Kainos suderinimo aktas Nr. 2 jo neatitiko. Teismai padarė neteisingą išvadą, kad, atsakovui atsisakius pasirašyti naują pieno pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė veikė teisėtai, nes vadovavosi pasikeitusiu reglamentavimu nustatyta kaina. Teismai nepagrįstai nevertino, jog reikalavimas, kad pieno pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodytas parduodamo pieno kiekis, galiojo tiek Sutarties sudarymo metu, tiek pasikeitus teisiniam reglamentavimui, todėl tai negalėjo lemti Sutarties neatitikties teisės aktų reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovė už supirktą iš ieškovo pieną mokėjo vadovaudamasi šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme pieno pirkimo–pardavimo kaina nėra reguliuojama. Pieno supirkimo taisyklėse bei Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme taip pat nebuvo reglamentuota privaloma pieno supirkimo kaina ir tvarka. Byloje nėra įrodymų, kokiu pagrindu atsakovė vienašališkai nustatė iš ieškovo perkamo pieno kainą laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio ir kokiu pagrindu buvo pakeista kainos apskaičiavimo tvarka, nurodant ieškovui mokėti priedus ar jų dydžius. Minėtuose teisės aktuose šalims buvo suteikta teisė dėl šių dalykų susitarti sutartimi.

Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali remtis, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Sutarties 13.2 bei 21 punktuose įtvirtintos išlygos, kad pieno kaina gali būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių raštišku susitarimu. Po Kainos suderinimo akto Nr. 2 šalys jokių rašytinių susitarimų dėl Sutarties pakeitimo nesudarė. Todėl teismai nepagrįstai sprendė, kad laikytina, jog nepasirašęs naujos sutarties ir nereiškęs pretenzijų atsakovei ieškovas sutiko su jos siunčiamais įsakymais. Ieškovas nežinojo, kad atsakovė moka mažiau, nei susitarta Kainos suderinimo akte Nr. 2, kol nepatikrino buhalterinių duomenų. Nežinodamas apie savo teisių pažeidimą, ieškovas negalėjo pasinaudoti Sutartyje nustatyta pretenzijų tvarka.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai visapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis ir teisingai pritaikė teisės normas. Kartu su ieškiniu pateiktoje Sutartyje pieno pardavėjas nenurodė, kokį pieno kiekį ir kokiais terminais jis parduos pardavėjai, pridėta Sutartis nepasirašyta ieškovo ar jo įgalioto asmens.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nežinojo pieno supirkimo kainos. Apie ją jis buvo informuotas atsakovės parengtais direktoriaus įsakymais, kurie jam išsiųsti paprastu bei elektroniniu paštu. Konkreti kaina už ieškovo parduotą pieną buvo nurodyta PVM sąskaitose faktūrose.

Ieškovas, Sutartyje nenurodęs parduodamo pieno kiekio ir terminų, sutiko, kad Sutartis nebūtų vykdoma visa apimtimi, nes joje aptartas pieno pardavimo kiekis ir pardavimo terminai suformuoja šalių atsakomybę. Kadangi ieškovas tokios atsakomybės neprisiėmė, todėl Sutarties nuostatos dėl pieno kainos pastovumo jam nebuvo taikomos, o kaina nustatoma įsiteisėjusiu teisiniu reguliavimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovas, atsisakęs pasirašyti naują sutartį, atitinkančią naują įsigaliojusį įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, iš esmės sutiko su atsakovės siunčiamais įsakymais nustatytomis pieno kainomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties vykdymo ir pakeitimo

Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais, kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-224/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-224/2012">3K-3-224/2012</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 27 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad 2015 m. kovo 27 d. šalys sudarė rašytinės formos Sutartį. Šios Sutarties III dalis reglamentavo pieno supirkimo kainą ir atsiskaitymo tvarką. Sutarties 13 punkte buvo nurodyta, kad už supirktą pieną mokama sutartinėmis kainomis, priklausomai nuo parduodamo natūralaus pieno kiekio, pagal bazinius pieno rodiklius, įvertinant tuo laikotarpiu pieno produktų kainas pasaulinėje pieno produktų rinkoje. Konkreti pieno supirkimo kaina buvo nustatyta Kainos suderinimo aktuose Nr. 1 bei Nr. 2. Taip pat Sutarties 13.2 punkte nustatyta, kad pieno kaina gali būti keičiama tik abiejų šalių raštišku susitarimu, atsižvelgiant į pieno produktų kainą pasaulinėje rinkoje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog pieno pirkimo–pardavimo kainos, o kartu ir Sutarties pakeitimą lėmė pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo argumentu.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pieno kiekio duomenų įrašymas yra antraeilė sąlyga, kuri neturėjo esminės reikšmės Sutarties vykdymui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme (3, 4 straipsniai), tiek 2015 m. liepos 27 d. žemės ūkio ministro įsakyme Nr. 3D-604 „Dėl žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 „Dėl pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ įtvirtinta, jog pieno pirkimo–pardavimo sutartyse turi būti nurodomi ne tik pieno kiekiai, bet ir bazinių rodiklių pieno kaina. Taigi šis teismas sprendė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui Sutarties nuostatos bei Kainos suderinimo aktas Nr. 2 jo neatitiko.

Teismai nustatė, kad Sutarties 21 punktu šalys susitarė, jog sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau, jeigu Sutarties galiojimo metu bus pakeisti teisės aktai, pakeitimai privalomi šalims nuo jų įsigaliojimo dienos. Taigi ginčo sutarties 13.2 bei 21 punktuose šalys nurodė CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą išlygą, įtvirtindamos, kad bet kokie Sutarties pakeitimai ar papildymai sudaromi raštu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 27 punkte nurodytus teisės aktus ir Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. teisinis reglamentavimas, aktualus parduodant žalią pieną, nepasikeitė tiek, jog būtų galima konstatuoti iš esmės kitokį teisinį reglamentavimą, nei buvo prieš tai. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiame Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad žalio pieno pirkimo kaina – ūkio subjektų (žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo) sutarta pinigų suma, mokama už parduodamą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytų bazinių pieno sudėties rodiklių žalią pieną, o žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis – ūkio subjektų (žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo), vadovaujantis Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniais ir kitais teisės aktais, sudaryta žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis (2 straipsnio 7 dalis). Pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, be kitų reikalavimų, turi būti nurodyta žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina (Įstatymo 3 straipsnis, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal Sutarties metu galiojusią Pieno supirkimo taisyklių redakciją žalias pienas taip pat buvo superkamas tik sudarius su gamintoju rašytinę pieno pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turėjo atitikti 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013 bei Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog, įsigaliojus naujiems teisės aktams, nuostatos, įtvirtinančios reikalavimą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti tokio pieno kiekį bei bazinių rodiklių pieno kainą, pagal Sutarties 21 punktą ieškovui buvo privalomos nuo šių teisės aktų įsigaliojimo dienos. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, pažymi, jog ir Sutarties sudarymo metu galiojo teisinis reglamentavimas, kad žalias pienas parduodamas tik šalims sudarius pieno pirkimo–pardavimo sutartį, už gamintojo parduotą pieną taip pat buvo apmokama pieno pirkimo–pardavimo sutartyje suderinta tvarka, o mokėtina už natūralų pieną suma įskaitiniu laikotarpiu apskaičiuojama pagal bazinių rodiklių pieno kainą ir kiekį, įvertinant patiekto pieno sudėtį ir kokybę pagal laboratorijos tyrimų duomenis (Pieno supirkimo taisyklių, galiojusių Sutarties sudarymo metu, 39 punktas). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien pasikeitęs teisinis reglamentavimas negalėjo savaime lemti to, kad prie Sutarties pasirašytuose Kainos suderinimo aktuose nurodyta kaina būtų keičiama vadovaujantis Sutarties 23 punktu.

Kaip minėta, CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės sutarties pakeitimų formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Taigi sprendžiant, ar konkretus šalies elgesys pripažintinas pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, o ne tik į vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą.

Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog nepasirašęs naujos sutarties ir nereiškęs atsakovei pretenzijų dėl nustatytos pieno supirkimo kainos, jis sutiko su šia nauja kaina.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė apie perkamo iš ieškovo pieno kainą informavo ieškovą AB „Rokiškio sūris“ parengtu direktoriaus 2015 m. birželio 12 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2015 m. liepos 1 d.), 2015 m. liepos 22 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.), 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. vasario 1 d.), 2016 m. vasario 26 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. balandžio 1 d.), 2016 m. kovo 25 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. gegužės 1 d.) bei 2016 m. balandžio 25 d. įsakymu (dėl pieno supirkimo kainų nuo 2016 m. birželio 1 d.). Šie įsakymai ieškovui buvo siunčiami paprastu bei elektroniniu paštu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs, jog šiuos įsakymus gavo. Taip pat ieškovas už nupirktą žalią pieną kiekvieną mėnesį gaudavo PVM sąskaitas faktūras.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, jog aplinkybė, kad ieškovas, gavęs ne tik nurodytus atsakovės parengtus skyriaus direktoriaus įsakymus, bet ir kiekvieną mėnesį PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytu nupirktu pieno kiekiu bei kaina, savo konkliudentiniais veiksmais iš esmės sutiko su kainos, nustatytos Kainos suderinimo akte Nr. 2, pakeitimais.

Kaip nustatė teismai, pagal Sutarties 16 punktą, jeigu viena šalis pilnai neįvykdo iki galo šio sutarties punkto sąlygų, bet kuri šalis turi teisę pareikšti pretenzijas kitai šaliai prieš 30 kalendorinių dienų. Nustatytu laikotarpiu ieškovas pretenzijų nereiškė, nors nurodo, kad apie kitokią pieno kainą, nei nustatyta Kainos nustatymo akte Nr. 2, jis sužinojo tik po kiek laiko išanalizavęs sąskaitas, tačiau šie jo argumentai negali būti vertinami kaip suteikiantys pagrindą daryti išvadą, jog jis nežinojo apie pasikeitusią pieno kainą.

Ieškovas yra ūkininkas, o ūkininkui, kaip verslininkui, taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Kadangi ieškovui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, jam kilo pareiga atidžiai vertinti siunčiamus įsakymus bei PVM sąskaitas faktūras; nesutikdamas su šiais dokumentais, jis galėjo Sutartyje nustatytu terminu reikšti pretenzijas. Nepasinaudojęs minėta teise laiku, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl dėl tokio jo elgesio kylantys teisiniai padariniai vertintini kaip jo prisiimta rizika. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, ginčo laikotarpiu susiklosčius situacijai, kai atsakovė, nupirkusi iš ieškovo žalią pieną, sumokėdavo atitinkamą kainą, o ieškovas šios kainos neginčijo ir toliau tiekė pieną atsakovei, darytina išvada, kad šalių valia dėl Sutarties sąlygų keitimo sutapo, toks Sutarties vykdymas abiem šalims buvo priimtinas ir vykdomas. Todėl ieškovo kasacinio skundo argumentas, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Minėta, kad sutartį galima pakeisti tik laikantis įstatymo reikalavimų ir sutartyje nustatytos tvarkos, tačiau viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Taigi CK 6.183 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas kitokia forma, nei buvo sutarusios ir jas vykdė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šalių elgesį dėl Sutarties esminės sąlygos keitimo (nekeitimo), darytina išvada, jog ieškovas dėl savo elgesio prarado teisę remtis Sutarties išlyga Sutartį pakeisti tik raštišku šalių susitarimu.

Nors apeliacinės instancijos teismas Sutarties kainos nustatymą bei tinkamą Sutarties vykdymą iš dalies siejo su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, tačiau iš esmės išvadą dėl tinkamo Sutarties vykdymo darė atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusius Sutarties vykdymo santykius, todėl ieškovo kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Kasacinis teismas patyrė 5,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,03 Eur (penkis Eur 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas