Civilinė byla Nr. e3K-3-79-219/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10170-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.2.4.11; 2.6.1.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl įgaliotinio pareigos perduoti pinigus, gautus pardavus įgaliotojo turtą, tinkamo įvykdymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 18 535,68 Eur skolos, 4633,92 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2015 m. gegužės 20 d. ir nurodė, kad 2005 m. sausio 19 d. savo broliui atsakovui S. R. notarine tvarka išdavė įgaliojimą parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį 13,43 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir du sklypus (10,75 ha ir 9,49 ha) (duomenys neskelbtini). 2005 m. sausio 20 d. įgaliotinis sudarė trijų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovo vardu pardavė P. K. 13,43 ha žemės sklypą už 7530,12 Eur (26 000 Lt), 10,75 ha žemės sklypą – už 4923,54 Eur (17 000 Lt) ir 9,49 ha žemės sklypą – už 6082,02 Eur (21 000 Lt). Bendrą už šiuos tris sandorius sumą (18 535,68 Eur (64 000 Lt) atsakovas gavo prieš pasirašant sutartis.
Ieškovas atsitiktinai sužinojo (2005 m. liepos mėn. gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė S. M. 2005 m. liepos 4 d. nutarimu panaikino dalį 2005 m. sausio 24 d. nutarimo apriboti nuosavybės teises į pirmiau nurodytus žemės sklypus), kad nėra šių žemės sklypų savininkas; pinigai, gauti už jam priklausiusį turtą, neperduoti. Dėl to ieškovas prašė priteisti iš atsakovo už sandorius gautą sumą. Be to, įgaliotinis yra praleidęs protingumo kriterijus atitinkančius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150 straipsnyje nustatytos pareigos perduoti turtą terminus daugiau nei penkeri metai, todėl atsakovui už pastaruosius penkerius prievolės nevykdymo metus apskaičiuotinos 4633,92 Eur palūkanos.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino.
Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi tenkino atsakovo S. R. prašymą ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-15177-451/2015 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovo naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nurodė, kad ieškovas Klaipėdos miesto 8-ojo notaro biuro 2005 m. sausio 19 d. įgaliojimu (dieną prieš žemės sklypų pardavimą) įgaliojo atsakovą parduoti tris jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus; 2005 m. sausio 20 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovas, pagal įgaliojimą atstovaudamas ieškovui, pardavė šį turtą šalių sesers vyrui P. K.; sandoriai sudaryti Kauno mieste; 2005 m. liepos 4 d. nutarimu panaikinta dalis 2005 m. sausio 24 d. nutarimo, kuriuo buvo laikinai apribotos ieškovo nuosavybės teisės, nes, 2005 m. sausio 24 d. priimant nutarimą apriboti ieškovo teises į žemės sklypus, šie jam jau nebepriklausė; Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos 2005 m. liepos 5 d. pranešimu ieškovas informuotas apie priimtą nutarimą.
Teismas byloje esančių duomenų pagrindu nustatė ir tai, kad ieškovui 2004 m. gegužės 26 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00056-04 (dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto) ir nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2004 m. lapkričio 26 d. jam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas; nuo 2004 m. lapkričio 26 d. skirta kardomoji priemonė – namų areštas, kuriuo jam leista nebūti gyvenamojoje vietoje kiekvieną parą nuo 13 val. iki 16 val., išvykti iš Klaipėdos miesto galima tik su ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro leidimu. Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi baudžiamoji byla, iškelta ieškovui, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Byloje nustatyta ir tai, kad 2010 m. balandžio 7 d. ieškovas surašė testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris mirties dieną jam priklausys, kad ir kur turtas bus ir iš ko susidės, paliko atsakovui.
Pagal liudytojos antstolės R. P. parodymus teismas nustatė, kad antstolė, vykdydama Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo ieškovo naudai iš atsakovo, buvo išsikvietusi atsakovą į kontorą, čia šis buvo supažindintas su skolininko teisėmis ir pareigomis, jam buvo išaiškinta pareiga mokėti skolą, suteikta informacija apie areštuotą turtą, įteikti procesiniai dokumentai; jis, kaip ir visi skolininkai, elgėsi nemandagiai; kai atsakovui buvo išaiškinta, kad jei jis nesumokės skolos, tai bus realizuojamas jo turtas, taip pat tai, kad jis turi teisę prašyti stabdyti turto realizavimą tam, kad nebūtų pardavinėjamas jo turtas, atsakovas įsipareigojo mokėti skolą dalimis – po 5000 Eur.
Liudytojas šalių svainis P. K. patvirtino pirkęs iš ieškovo žemės sklypus per jo įgaliotinį atsakovą; dėl sklypo pirkimo ir jo kainos tarėsi su atsakovu, sandorį tvirtino pas notarą Kaune, pinigus sumokėjo atsakovui iki sandorio sudarymo; su ieškovu tuo metu nesitarė, nes šis turėjo problemų su teisėsauga; jis niekada negirdėjo ieškovo skundžiantis, kad šis negavo pinigų už parduotus žemės sklypus.
Pagal liudytojos (šalių sesers) J. K. parodymus teismas nustatė, kad atsakovas pinigus už parduotus žemės sklypus atidavė ieškovui tą pačią dieną, kai sklypai buvo parduoti; ji su ieškovu atvažiavo iki notarų biuro, matė, kaip ieškovas išlipo iš mašinos ir atgal grįžo jau turėdamas maišelį su pinigais ir dokumentais, apie gautus pinigus pasakė pats ieškovas; gavęs pinigus, išvyko atgal į Klaipėdą. Liudytoja negirdėjo, kad ieškovas būtų kada skundęsis dėl to, jog jam neperduoti pinigai už sandorį.
Teismas nurodė, kad CK 2.150 straipsnyje nereikalaujama rašytinio patvirtinimo, jog buvo atsiskaityta, todėl sprendė, jog pinigų grąžinimo faktas gali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Teismas, remdamasis liudytojos J. K. parodymais, pripažino, kad ieškovui pinigai perduoti iš karto po sandorio sudarymo. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais, nes ši liudytoja ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog nepyksta ant ieškovo, jo gailisi ir norėtų jam padėti. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovas neįrodė fakto, jog pinigų negavo.
Teismas nevertino kaip skolos pripažinimo aplinkybės, kad atsakovas pas antstolę 2016 m. sausio 18 d. pasirašė raštą dėl skolos mokėjimo dalimis, nes iki surašant minėtą raštą atsakovui antstolė išaiškino, kad priimtas teismo sprendimas turi būti vykdomas, atsakovui priklausantis turtas yra areštuotas ir, siekiant sustabdyti turto realizavimą, galima priteistą skolą dengti dalimis. Taigi tokiu veiksmu atsakovas siekė tik sustabdyti turto realizavimą, o ne pripažinti skolą. Tai patvirtina iš karto po to atlikti atsakovo veiksmai – jis kreipėsi į advokatą, operatyviai rengė procesinius dokumentus, naudojosi visomis teisinėmis gynimo priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas už ieškovo pinigus būtų ką nors įsigijęs, išleidęs kitoms reikmėms. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik po 10 metų nuo sandorių sudarymo, be to, 2010 m. ieškovas sudarė testamentą atsakovo naudai. Šių aplinkybių pagrindu teismas laikė labiau tikėtina išvadą, kad ieškovas, turėdamas problemų su teisėsauga ir vengdamas turto arešto, skubėjo perleisti savo nekilnojamąjį turtą (iš pradžių šis buvo parduotas artimiems giminaičiams, vėliau – tretiesiems asmenims), todėl išrašė įgaliojimą broliui, kuriuo pasitikėjo ir per jį gavo pinigus tą pačią sklypų pardavimo dieną, nereikalaudamas jų pervesti į sąskaitą banke ir nerašydamas jokių pakvitavimų. Dėl to teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių pakeitė, tenkino dalį ieškinio, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 18 535,68 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (18 535,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2393,60 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas norėjo parduoti žemės sklypus.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties termino, tačiau kolegija dėl senaties taikymo pasisakė, nes atsakovas prašė ją taikyti. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškinio senaties pradžia laikytina data, kai buvo paimtos pažymos sandoriams. Kolegija teisės į ieškinį atsiradimo momentu laikė 2005 m. liepos 5 d. ir šią aplinkybę nustatė kaip šių faktų pagrindą: įgaliojimas parduoti žemės sklypus buvo pasirašytas tik 2005 m. sausio 19 d., sandoriai sudaryti 2005 m. sausio 20 d. (apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė metus – 2016 m.); 2005 m. sausio 24 d. nutarimu buvo apribotos ieškovo nuosavybės teisės į žemės sklypus: ieškovo nuosavybės teisės į žemės sklypus buvo registruotos iki 2005 m. vasario 3 d.; pareiga atsakovui atsiskaityti su ieškovu atsirado tik sudarius sandorius, t. y. ne anksčiau kaip 2005 m. sausio 20 d.; atsiskaitymas šią dieną buvo įrodinėtas tik liudytojos J. K. parodymais, kitų įrodymų byloje nepateikta; ieškovas apie sudarytus sandorius ir savo teisės pažeidimą (kad negavo pinigų) sužinojo gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2005 m. liepos 5 d. pranešimą; ieškovas su broliu susipyko maždaug prieš 10 metų, taigi ieškovo ir atsakovo santykiai nebuvo geri. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškinys teismui paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog jis įvykdė pareigą ieškovui pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir perdavė visa, ką buvo gavęs vykdydamas pavedimą. Kolegija atsižvelgė į liudytojos antstolės R. P. parodymus apie tai, kad atsakovas, atvykęs į antstolės kontorą, kaip ir visi skolininkai elgėsi nemandagiai, o išaiškinus skolininko teises pats 2016 m. sausio 18 d. parašė įsipareigojimą, kuriame nurodė, jog visos skolos sumokėti negali ir prašo leisti skolą mokėti dalimis. Kolegija kritiškai vertino liudytojos J. K. parodymus, nes jie nenuoseklūs; be to, ji paliudijo mačiusi ne pinigų perdavimo faktą, o tik tai, kad ieškovas grįžo su dokumentais ir nepermatomu maišeliu, nežinojo, kiek pinigų buvo, kiek turėjo perduoti. Liudytojos J. K. parodymai iš dalies prieštarauja liudytojo P. K. parodymams, kad jis pinigus perdavė atsakovui dar iki sandorių sudarymo. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pinigų grąžinimo faktui konstatuoti reikšmingos aplinkybės, jog ieškovas dešimt metų nuo sandorių sudarymo nesikreipė į ieškovą dėl pinigų grąžinimo; ieškovui buvo pareikšti įtarimai, skirta kardomoji priemonė; ieškovas 2010 m. surašė testamentą atsakovo naudai. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kad atsiskaitė su ieškovu, tai teismas labiau tikėtina pripažino aplinkybę, kad atsakovas neperdavė ieškovui viso to, ką buvo gavęs vykdydamas įgaliojimą. Dėl to kolegija šią ieškinio dalį tenkino.
Kadangi šalys nebuvo sudariusios rašytinių sutarčių dėl pinigų grąžinimo, palūkanų mokėjimo, ieškovas anksčiau šių pinigų nereikalavo, tai kolegija atmetė reikalavimą priteisti palūkanas už praėjusį penkerių metų laikotarpį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso normas, nes vertino ne įrodymų visumą, o tik tam tikrus įrodymų fragmentus. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik dalimi antstolės R. P. parodymų (atsakovas, kaip ir visi skolininkai, atvykęs į kontorą elgėsi nemandagiai; pasirašė sutikimą skolą mokėti dalimis), tačiau nevertino to, kad antstolė išaiškino atsakovui ne tik teises, bet ir pareigą mokėti skolą, mat jei nebūtų pasirašytas toks prašymas, tuomet būtų realizuojamas atsakovo turtas; jam buvo išaiškinta teisė prašyti sustabdyti turto realizavimą; antstolė išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Antstolės parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas sutiko mokėti skolą dalimis tik dėl to, kad būtų sustabdytas skubus areštuoto turto realizavimas, o ne dėl to, kad jis pripažino skolą.
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad liudytojos J. K. parodymai prieštarauja liudytojo P. K. parodymams: tai, kad P. K. nurodė, jog pinigus už sandorius perdavė prieš sandorių sudarymą, niekaip nepaneigia liudytojos J. K. parodymų, jog po sandorio sudarymo atsakovas susitiko su ieškovu ir šiam perdavė pinigus ir dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šios liudytojos parodymų, kuriais paaiškintos ne tik faktinės įvykio aplinkybės, bet ir laikas, ieškovui svarbus laikotarpis (reikėjo pinigų advokatams dėl jo atžvilgiu vykdomo ikiteisminio tyrimo) visumos. Ši liudytoja nėra nusiteikusi prieš ieškovą, jo nesmerkia, tik nori padėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė vienas liudytojas negirdėjo, jog ieškovas būtų kada nors skundęsis dėl to, jog atsakovas jam neatiduoda pinigų; ieškovas 2010 m. netgi sudarė testamentą atsakovo naudai.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ieškinio senaties termino eiga siejama su subjektyvia aplinkybe – asmens žinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, nei analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzctNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-77-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-77-421/2017">e3K-3-77-421/2017</a>); teismas turi atsižvelgti ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>). Nors apeliacinės instancijos teismas ieškinio pradžia laikė 2005 m. liepos 5 d., tačiau byloje esančios aplinkybės patvirtina, jog ieškovas pats 2004 m. gruodžio 23 d. užsakė sandoriams sudaryti reikalingus dokumentus ir juos atsiėmė 2004 m. gruodžio 23 d. Be to, ieškovas pirmosios instancijos teisme nurodė ir tai, kad jis žinojo, jog ikiteisminio tyrimo metu visų įtariamųjų turtas buvo areštuotas, išskyrus jo; dėl vykdomo tyrimo jam reikėjo pinigų advokatams. Šios aplinkybės patvirtina ieškovo siekį kuo greičiau perleisti turtą, taigi jis žinojo apie šių sandorių sudarymą anksčiau, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino prieštaringų ieškovo parodymų, kokiu tikslu jis siekė duoti atsakovui įgaliojimą.
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad buvo vertinti tik antstolės parodymų fragmentai. Buvo įvertinta tiek antstolės, tiek liudytojos J. K. parodymų visuma. Nors liudytoja J. K. tvirtino, kad pinigai perduoti iš karto po sandorių sudarymo, tačiau sandoryje dalyvavęs P. K. nenurodė tą dieną matęs ieškovą. Be to, liudytojas P. K. paneigė atsakovo tvirtinimą, kad dėl žemės sklypų pardavimo ir kainos tarėsi pats ieškovas.
Nors atsakovas teigia, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę turėjo žinoti nuo pat žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, jei tik būtų elgęsis rūpestingai ir atidžiai, tačiau nenurodo, kaip pasireiškė ieškovo nerūpestingumas ir neatidumas ar kaip tokioje situacijoje būtų elgęsis rūpestingas ir atidus asmuo, veikdamas per atstovą, turintį pareigą informuoti atstovaujamąjį apie savo atliktus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis, ir turėdamas teisėtų ir pagrįstų lūkesčių, kad jo atstovas įvykdys pareigą. Byloje nėra pagrindo teigti, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti anksčiau, nei iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės S. M. gavo 2005 m. liepos 4 d. nutarimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo sprendžiant dėl atstovo pareigos atsiskaityti su atstovaujamuoju įvykdymo
CK 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo pareiga pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolė atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. Atstovo ir atstovaujamojo santykiuose dėl atsiskaitymo atstovaujamasis turi reikalavimo teisę ir yra kreditorius, o atstovui tenka pareiga, todėl jis yra skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-470-701/2016, 18 punktas).
Ieškovas ieškinį byloje grindė tuo, kad atsakovas neįvykdė CK 2.150 straipsnyje nustatytos pareigos grąžinti pagal atstovaujamojo vardu sudarytą sandorį gautas lėšas. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir teismo praktika, pagrįstai nurodė, kad atsiskaitymas tarp atstovo ir atstovaujamojo gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įstatyme nereikalaujama rašytinės atsiskaitymo formos. Nagrinėjamu atveju keliamas tik proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo klausimas, nes teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus ir spręsdami dėl tinkamo atsakovo pareigos įvykdymo – pinigų, gautų už parduotus sklypus perdavimo atstovaujamajam, nevienodai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir padarė priešingas išvadas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi nėra ginčo dėl šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos materialiosios teisės normų, tai teisėjų kolegija pasisako tik dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.
Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My0zNzgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53-378/2018">3K-3-53-378/2018</a> 24–27 punktus, 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03OC02ODYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-78-686/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-78-686/2017">3K-3-78-686/2017</a> 28 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTY4LTYxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-568-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-568-611/2016">e3K-3-568-611/2016</a> 39 punktą).
Ieškovas byloje teigė, kad atsakovas, pažeisdamas CK 2.150 straipsnio nuostatą, be jo žinios pardavė žemės sklypus ir neperdavė atstovaujamajam už juos gautų pinigų. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, įrodinėjo, kad ieškovas žinojo apie sudarytus sandorius, pardavęs ieškovui nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, pinigus, gautus už žemę, atsakovas perdavė ieškovui tą pačią žemės sklypų pardavimo dieną (CK 6.760 straipsnio 5 dalis) ir šis juos priėmė (CK 6.761 straipsnio 2 dalis). Taigi, spręsdami šalių ginčą, teismai turėjo įvertinti, ar atsakovas įrodė, jog įvykdė CK 2.150 ir 6.760 straipsniuose jam kaip įgaliotiniui nustatytus įpareigojimus, t. y. ar įrodė pinigų perdavimo ieškovui faktą (CPK 178 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių atsiskaitymą su ieškovu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinio teismo išvada padaryta remiantis tik dalimi byloje esančių įrodymų, bet ne jų visuma.
Byloje kaip liudytoja apklausta šalių sesuo J. K. parodė, kad žemės sklypų pardavimo dieną kartu su ieškovu važiavo į Kauną, jie buvo privažiavę prie notarų biuro, kuriame tvirtinti žemės sklypų pardavimo sandoriai. Liudytoja nurodė, kad paties pinigų perdavimo nematė, nes pinigų perdavimas vyko ne ieškovo, o atsakovo automobilyje (ieškovas buvo nuėjęs į atsakovo automobilį), tačiau, grįžęs su maišeliu bei dokumentais rankose, jis patvirtino, kad pinigus gavo; paskui liudytoja su ieškovu vyko iš Kauno į Klaipėdą. Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė šios liudytojos parodymais, nes pripažino juos nenuosekliais, negalinčiais patvirtinti pinigų perdavimo fakto, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojos parodymai aiškūs, be to, atsižvelgtina, kad jie duoti apie prieš dešimt metų vykusius įvykius, todėl laikyti juos nenuosekliais, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, ar šališkais nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčijo ir neneigė fakto, jog su liudytoja sandorių sudarymo dieną buvo Kaune prie notarų biuro, taip pat kitų šios liudytojos parodymų. Taigi šie liudytojos parodymai galėjo būti vertinami kaip įrodymai, netiesiogiai patvirtinantys pinigų perdavimo faktą.
Apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentams paneigti rėmėsi liudytojo šalių svainio P. K. parodymais, kuris paaiškino, kad nupirko ieškovui priklausiusius žemės sklypus, dėl sklypų pirkimo su ieškovu nesitarė ir sandorių sudarymo dieną jo nematė, nes šis turėjo problemų su teisėsauga. Pažymėtina, kad šis liudytojas nurodė tik aplinkybes dėl paties sandorio sudarymo notarų biure, kokių nors aplinkybių apie savo veiksmus po sandorio pas notarą sudarymo, apie atsakovą, jo veiksmus, elgesį po sandorio sudarymo, kurios galėtų paneigti atsakovo nurodomas aplinkybes, jis nepateikė. P. K., be kita ko, nurodė, kad niekada negirdėjo ieškovo skundžiantis, jog jis negavo už sklypus sumokėtų pinigų. Taigi tokie šio liudytojo parodymai savaime nepaneigia J. K. parodymų.
Apeliacinės instancijos teismas esmine aplinkybe, patvirtinančią atsakovo skolą ieškovui, pripažino tai, kad atsakovas, atvykęs į antstolės kontorą dėl tuo metu galiojusio sprendimo už akių vykdymo, elgėsi kaip tipinis skolininkas, pasirašė prašymą mokėti skolą dalimis, taigi pripažino skolą ieškovui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta remiantis tik pačiu prašymo mokėti skolą dalimis faktu, neįvertinus antstolės parodymų visumos, nesiejant šių parodymų su kitais byloje nustatytais faktais. Prašymas skolą mokėti dalimis pasirašytas po to, kai antstolė atsakovui išaiškino pareigą mokėti skolą, padarinius, jei nemokės skolos (bus realizuotas jo turtas; pasirašius sutikimą mokėti dalimis, bus pristabdytas turto realizavimas), taip pat atsakomybę už antstolio reikalavimų nevykdymą bei teisę ginčyti sprendimą. Be to, atsakovas, pasirašęs prašymą mokėti skolą dalimis, operatyviai kreipėsi į teismą dėl proceso byloje, kurioje iš jo priteista skola, atnaujinimo (skola priteista sprendimu už akių, nes atsakovui procesiniai sprendimai nebuvo įteikti). Taigi antstolės parodymų visuma, taip pat atsakovo elgesys po prašymo mokėti skolą dalimis surašymo, kitos byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti, kad toks atsakovo prašymas šiuo atveju labiau patvirtino siekį sustabdyti areštuoto turto realizavimą, o ne skolos ieškovui pripažinimą.
Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad ieškovui 2004 m. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto. Jam nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki 2004 m. lapkričio 26 d. buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, vėliau kardomoji priemonė – namų areštas. Baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu nutraukta 2014 m. gruodžio 3 d., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų pasinaudojęs ieškovo pinigais. Šios ir kitos aptartos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui prieiti prie išvados, kad ieškovas savo turtą per įgaliotinį pardavė vengdamas turto arešto, kuris buvo taikytas tuojau po žemės sklypų pardavimo – 2005 m. sausio 24 d. nutarimu. Byloje nustatyta ir tai, kad žemės sklypų pardavimo tikslu ieškovas užsakė ir 2004 m. gruodžio 23 d. pats asmeniškai pasiėmė iš VĮ Registrų centro pažymas dėl žemės sklypų pardavimo. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovui sklypų pardavimo faktas buvo žinomas; apie žemės sklypų pardavimo sutarčių sudarymą 2005 m. sausio 20 d. jis žinojo ir pinigus iš atsakovo gavo, nes daugiau kaip dešimt metų jų iš atsakovo nereikalavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalių santykiai buvo geri, nes ieškovas 2010 m. sudarė testamentą, kuriuo nusprendė mirties atveju visą savo turtą palikti atsakovui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik įrodymų dalimi, jų nesiedamas su kitais bylos duomenimis, netinkamai taikė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas ir jas aiškinančią teismo praktiką. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas faktinę aplinkybę dėl atsakovo kaip įgaliotinio pareigos atsiskaityti su ieškovu neįvykdymo nustatė pažeisdamas proceso įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo atsiskaitymo su atstovaujamuoju padaryta tinkamai taikant CPK 176, 185 straipsnių reikalavimus, todėl šios instancijos teismo nustatytos aplinkybės saisto kasacinį teismą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio senaties taikymo
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425-686/2015">3K-3-425-686/2015</a>).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a> ir joje nurodytą praktiką). Ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.
Atsakovas nagrinėjamoje byloje nuo jam pareikšto ieškinio gynėsi ne tik aplinkybe, kad pinigus už parduotus žemės sklypus yra perdavęs, bet ir prašydamas taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodė, kad ieškovas į teismą dėl pinigų priteisimo kreipėsi praleidęs bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, nes sandoriai dėl žemės sklypų perleidimo įvyko 2005 m. sausio 20 d., ieškovas apie sandorius žinojo, tačiau ieškinį dėl pinigų, gautų už žemės sklypus, priteisimo pareiškė 2015 m. gegužės mėnesį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas savo kaip įgaliotinio pareigas ieškovui įvykdė, todėl ieškinį atmetė dėl jo nepagrįstumo, o ieškinio senaties klausimo nesvarstė ir nepasisakė dėl jos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovas apie parduotus žemės sklypus sužinojo tik 2005 m. liepos 5 d., kai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gavo pranešimą apie iki pardavimo jam priklausiusių žemės sklypų arešto panaikinimą. Šios aplinkybės pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovas nėra praleidęs dešimties metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Teisėjų kolegija, iš dalies pritardama kasacinio skundo argumentams, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino pradžios, vertinamos kartu su visais byloje surinktais įrodymais, sudaro pagrindą abejoti išvados dėl ieškinio senaties termino pradžios momento pakankamumu ir pagrįstumu. Nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas užsakė sandoriams reikalingus dokumentus ir juos atsiėmė, kad jis siekė parduoti žemės sklypus; nepasisakė, kokią reikšmę šie faktai galėjo turėti vertinant asmens sužinojimą ar turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą, tačiau kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir negali nustatyti kitokios ieškinio senaties termino pradžios, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, ir šį klausimą turėtų perduoti nagrinėti ir spręsti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada atmesti ieškinį pripažinta pagrįsta, t. y. byloje atmestas ieškovo materialusis reikalavimas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo, tačiau ieškinio senaties termino klausimo grąžinimas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis), nes jis neaktualus ir nereikšmingas sprendžiant šį ginčą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytas apeliacinės instancijos teismo proceso teisės normų pažeidimas vertinant įrodymus ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti nesudaro pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo vien dėl ieškinio senaties aplinkybių.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl įgaliotinio pareigos atsiskaityti su atstovaujamuoju, netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir savo išvadą grindė nevertindamas įrodymų visumos. Nustatytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos apeliaciniame teisme patirtos šalių bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Eur, todėl iš ieškovo priteistinas šių išlaidų atlyginimas.
Kasaciniame teisme atsakovas patyrė 20 Eur žyminio mokesčių išlaidų, o žyminio mokesčio dalies (397 Eur) mokėjimas atidėtas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Be to, ieškovas patyrė 1000 Eur atstovavimo išlaidų. Dėl to iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 1020 Eur kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimo. Iš viso iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 2520 Eur apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimo. Be to, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 397 Eur už kasacinį skundą mokėtinų išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2520 (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 397 (tris šimtus devyniasdešimt septynis) Eur kasaciniame teisme mokėtino žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Algis Norkūnas
Vincas Verseckas
