Dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-107/2011

Procesinio sprendimo kategorija 63.1 (S)

2011 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. U. (V. U.) ieškinį atsakovei D. R. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 217 772,60 Lt negrąžintos paskolos, palūkanų, delspinigių, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 12 d. paskolos sutartį atsakovei paskolino 200 000 Lt; paskolos grąžinimo terminas – 2009 m. gegužės 1 d.; atsakovė paskolos negrąžino. Ieškovas paskolą atsakovei suteikė su 8 proc. metinėmis palūkanomis, jos yra 14 772,60 Lt, o 0,02 proc. delspinigiai – 3000 Lt. Ieškovas teigė, kad nors paskolos sutartyje neįrašyta ieškovo, kaip paskolos davėjo, pavardė, tačiau iš sutarties teksto matyti, kokios šalys šią sutartį sudarė; ieškovo pateiktoje 2008 m. deklaracijoje ši paskola nurodyta; paskolinta 200 000 Lt suma buvo perduota atsakovei grynaisiais, nebuvo reikalauta užstato ar laidavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti ir valstybei – 45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas pažymėjo, kad pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, o paskolos santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo. Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui). Teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios kategorijos bylose praktiką, kurioje pažymėta, kad tam, jog paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises ir pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus (2006 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009).

Teismas pažymėjo, kad ieškovas paskolos atsakovei suteikimą įrodinėja nevisiškai užpildyta paskolos sutartimi; atsakovė neigia tokio fakto buvimą ir kaip įrodymą pateikia 2008 m. rugpjūčio 12 d. su uždarąja akcine bendrove,,Edvervita“ sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. gruodžio 3 d. su akcine bendrove SEB banku sudarytą kredito sutartį. Esant tokioms aplinkybėms, sutartį būtina aiškinti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio taisykles. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teigia, jog 2008 m. rugpjūčio 12 d. neketino skolintis pinigų iš ieškovo, nes tą dieną sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria turimas UAB,,Edvervita“ akcijas pardavė ieškovui. Ieškovas, būdamas UAB,,Edvervita“ stambiausiu akcininku, buvo akcijų pirkimo iniciatorius, už parduotas akcijas jai turėjo būti sumokėta 411 250 Lt, be to, 2007 m. gruodžio 7 d. AB SEB bankas jai suteikė kreditą butui pirkti.

Teismas konstatavo, kad ieškovas yra verslininkas, valdo didelį kapitalą, turi būti pakankamai apdairus, protingas, sumanus, todėl, realiai suteikdamas didelę – 200 000 Lt – paskolą, paskolos sutartį turėjo pasirašyti tik tada, kai jos tekstas surašytas, sutartyje aiškiai nurodyta, kas yra paskolos davėjas, kas – gavėjas, ir kad būtent tokią pinigų sumą perduoda atsakovei. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties tekstas iki galo nesurašytas, neįrašytas paskolos davėjas, nėra duomenų apie pinigų perdavimą ir priėmimą. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės pateiktus įrodymus, kredito ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, paskolos sutarties turinį, padarė išvadą, kad atsakovė neketino skolintis pinigų iš ieškovo, o pateikta paskolos sutartis nepatvirtina paskolos dalyko – 200 000 Lt – perdavimo atsakovei. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovė nesinaudojo įstatymo jai suteikta teise ginčyti paskolos sutartį (CK 6.875 straipsnis), neįrodo, kad paskola jai buvo suteikta. Nesant aiškaus nurodymo paskolos sutartyje apie pinigų perdavimą–priėmimą bei atsakovei neigiant paskolos suteikimo faktą, ieškovo pateiktos deklaracijos, kuriose pažymėta, kad jis turi pakankamai pinigų paskolai suteikti ir įrašymas atsakovės kaip skolininkės, nėra pakankami įrodymai. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog perdavė atsakovei paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 200 000 Lt skolos, 11 572,60 Lt palūkanų, 1438,69 Lt delspinigių, 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 476,35 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 3000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti; valstybei iš atsakovės priteisė 51,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, teismų praktiką.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš sutarties teksto aišku, jog sutartį sudarė du asmenys, vienas kurių – atsakovė – įvardyta kaip paskolos gavėja, kitas sutartį pasirašęs asmuo yra paskolos davėjas; atidumo ir rūpestingumo reikalavimai turi būti taikomi ne tik ieškovui, bet ir kitai ginčo šaliai – atsakovei. Teismas nurodė, kad atsakovė niekada neteigė, jog 2008 m. rugpjūčio 12 d. suteikė ieškovui paskolą, taigi, pasirašydama sutartį, turėjo suprasti, kad ją pasirašo kaip paskolos gavėja, kaip, beje, ir nurodyta paskolos sutarties tekste. Teismas konstatavo, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ginčo sutarties sudarymas buvo susietas su atsiskaitymu už jos akcijų bendrovei,,Edvervita“ pardavimą, negali turėti esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui ne tik dėl to, kad atsakovė akcijas pardavė bendrovei,,Edvervita“, kuri nėra paskolos sutarties šalis, bet ir dėl to, jog paskolos sutartis negali būti vertinama kaip atsiskaitymas už jos parduotas akcijas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, jog realiai paskola nebuvo suteikta, iš esmės grindė atsakovės paaiškinimais; konstatavo, kad toks įrodymų šaltinis šiuo atveju nėra pakankamas sprendžiant šalių ginčą. Teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio sutarčių tekste esantis žodis,,pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002; 2003 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003); konstatavo, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes toje byloje paskolos raštelyje buvo formuluotė,,skolinausi“, kuri tiek pagal lingvistinę šio žodžio prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme neduoda pagrindo konstatuoti, kad paskolos davėjo pinigų sumos perdavimo ir paskolos gavėjo pinigų sumos gavimo faktai įvyko raštelio pasirašymo metu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybę, jog pinigai atsakovei buvo perduoti, patvirtina ir sutarties 1 punktas, kuriuo atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2009 m. gegužės 1 d.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybės apie atsakovės poreikio skolintis pinigus buvimą ar nebuvimą nėra tiesiogiai susijusios su byloje nagrinėjamu objektu – paskolos sutarties sudarymo ir pinigų pagal šią sutartį perdavimo faktu; pažymėjo, kad aplinkybė, jog su paskolos sutartimi atsakovė sudarė ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, o prieš tai 2008 m. birželio 3 d. pasiskolino iš ieškovo sutuoktinės dar 50 000 Lt, kaip tik ir parodo, kad atsakovei nurodytu laikotarpiu reikėjo pinigų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2008 m. balandžio 29 d. pretenzijoje, procesiniuose dokumentuose, adresuotuose pirmosios instancijos teismui, paaiškinimuose teismo posėdžių metu atsakovė teigė, jog 2008 m. rugpjūčio 12 d. su ja už akcijas nebuvo atsiskaityta, taip pat remdamasi 2008 m. rugpjūčio 14 d. UAB,,Edvervita“ išrašytu kasos išlaidų orderiu, padarė išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. su atsakove už akcijas nebuvo atsiskaityta, nurodytą dieną ieškovas suteikė atsakovei 200 000 Lt paskolą, šalių sudaryta paskolos sutartis buvo įvykdyta atsakovei perdavus 200 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutarties įvykdymą patvirtino ir ieškovo 2009 m. balandžio 24 d. metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija ir jo privačių interesų deklaracija; kad svarbu atsižvelgti į tai, jog paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus arba daiktus paskolos gavėjas gavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos davėjas yra viena iš esminių paskolos sutarties sąlygų, šio straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodoma, kad paskolos sutartimi konkretus paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui pinigus. Tipinėje sutartyje, kurios pagrindu pinigų iš atsakovės reikalauja ieškovas, toje vietoje, kur privaloma įrašyti paskolos davėją, yra tuščia, t. y. pasirašiusieji šią sutartį suvokia, kad nėra asmens, kuris būtų paskolinęs atsakovei pinigų. Paskolos gavėjui kyla prievolė grąžinti paskolą tik tam asmeniui, kuris sutartyje nurodytas kaip paskolos davėjas (CK 6.873 straipsnis). Ieškovas neturėjo reikalavimo teisės, nes sutartyje nebuvo nurodytas kaip paskolos davėjas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat keliami reikalavimai paskolos sutarties turiniui ir nustatomos pareigos asmeniui, pretenduojančiam prisiteisti pinigų pagal sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010, nurodyta, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka; tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui; šios sąlygos laikomos paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti sudaroma.

Taigi akivaizdu, kad ieškovas turi įrodyti, jog jis yra sutartyje įrašytas paskolos davėju. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Ieškovas turėjo teisę pasirašyti nebaigtą sutartį, kurioje neįrašytas paskolos davėjas, tačiau, tokią sutartį pasirašęs, jis formaliai patvirtino, kad niekas nėra paskolos davėjas. Jis neginčijo tos sutarties dalies ir neįgijo paskolos davėjo statuso, todėl negalėjo reikalauti iš ieškovės pinigų. Teismo išvada, kad paskolą grąžinti gali reikalauti asmuo, neįrašytas sutartyje paskolos davėju, nesuderinama su CK 6.873 straipsnio ir 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.

2. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad, kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, jos būtų aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Teismas nustatė, kad sutarties sąlygas surašė ieškovo bendrovės atstovas ir ieškovas pateikė atsakovei pasirašyti, todėl apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas sutartį ieškovo naudai, pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalį. Be to, ne tik CK 6.870 straipsnio reikalavimams, bet ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. sutarties apačioje pasirašęs ieškovas savaime pripažintinas paskolos davėju, nors sutarties tekste jis neįrašytas nė vienoje vietoje, kur žymimas paskolos davėjas.

Teismai nustatė, kad akcijų pirkimo iš atsakovės sutartis buvo pasirašyta 2008 m. rugpjūčio 12 d. ieškovo namuose. Ieškovas neginčijo, kad yra pagrindinis UAB,,Edvervita“ akcijų akcininkas. Akcijų pardavimo sutartį parengė ir atsakovei pasirašyti davė vienas iš ieškovo valdomo koncerno vadovų. Kadangi ieškovas, kaip įrodo Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 1S-68, turėjo tikslą supirkti visas UAB,,Edvervita“ akcijas, tai jis buvo suinteresuotas, kad už tas akcijas pardavėjams būtų mokama kuo mažiau. Atsakovė teigia, kad po to, kai ji 2008 m. rugpjūčio 12 d. ieškovo namuose pasirašė akcijų pardavimo sutartį, ieškovas sumokėjo atsakovei dalį sumos – 200 000 Lt, o dėl likusios dalies pinigų už akcijas sumokėjimo pasiūlė pasirašyti sutartį. Tada tas pats asmuo, kuris atnešė akcijų pardavimo sutartį, atnešė ir antrą, ginčo sutartį, kuri, atsakovės įsitikinimu, turėjo garantuoti visišką atsiskaitymą už atsakovės parduotas akcijas. Apeliacinės instancijos teismas šią protingam žmogui suprantamą įvykių eigą laiko nerealia ir kaip įrodytą priima ieškovo versiją. Pagal ieškovo versiją, ieškovė, pasirašiusi akcijų pardavimo sutartį, pagal kurią iš ieškovo įgijo teisę gauti 400 000 Lt, užuot reikalavusi iš ieškovo šios sumos, nusprendė iš ieškovo skolintis 200 000 Lt ir dar įsipareigojo mokėti dideles palūkanas. Šitoks elgesys nebūdingas protingam žmogui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patikima šalimi laikė ieškovą ir tikėjo tik jo aiškinama versija. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą vertinant ieškovo sąžiningumą atsižvelgti į visuotinai žinomus faktus apie šį asmenį.

Ieškovas, ginčo sutartyje pasirašęs ne kaip skolos suteikėjas, o tiesiog kaip V. U., atsakovės akyse pasirodė kaip garantas, kad bendrovė apmokės už atsakovės parduotas akcijas. Atsakovė nurodė, kad ieškovu, kaip šeimos draugu, tuo metu dar pasitikėjo, neskaitė sutarties, pasirašė, manydama, kad sutartis šalims nedalyvaujant buvo pradėta rašyti, siekiant išspręsti, kaip ieškovo kontroliuojama bendrovė mokės 400 000 Lt už iš atsakovės nupirktas akcijas.

3. Iš ginčo,,Paskolos sutarties“ teksto matyti, kad tai yra tipinė sutartis. Lygiai tokia pat,,Paskolos sutartis“ pateikta į bylą kaip įrodymas, kad atsakovė anksčiau sudarė paskolos sutartį su ieškovo sutuoktine. Toje sutartyje įrašyta, kas yra paskolos davėjas (ieškovo sutuoktinė), ranka įrašyta apie tai, kad skolinamus pinigus atsakovei perdavė ir kad atsakovė tuos pinigus gavo ir yra jos parašas, kad gavo. Vadinasi, ieškovo aplinkoje ir atsakovei buvo žinoma, kaip paskolos sutartimi, laikantis CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų, patvirtinamas skolos gavimas iš skolos davėjo: turi būti duomenys apie paskolos davėją ir įrašas su paskolos gavėjo parašu apie tai, kad pinigai perduoti paskolos gavėjui. Ginčo sutartyje šių svarbiausių elementų nėra.

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutarties šalys yra paskolos davėjas ir paskolos gavėjas, pagal CK 6.873 straipsnį – paskolos gavėjas turi grąžinti pinigus tam asmeniui, kuris pagal sutartį yra paskolos davėjas. Vadinasi, kai paskolos sutartyje neįvardijamas paskolos davėjas, įrašas, kad asmuo pasiskolino iš paskolos davėjo pinigų, negali reikšti pinigų perdavimo, nes pinigų perdavimas yra galimas tik tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo.

Apeliacinės instancijos teismas lemiamą reikšmę suteikė spausdintiniam sutarties žodžiui,,pasiskolino“ ir nurodė teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose skolininko įrašyti žodžiai,,pasiskolinau“ reiškia, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui pinigus. Tačiau teismas ignoravo šių teismų praktikos pavyzdžių esmę, nepaisė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse akcentuoja visų CK 6.870 straipsnyje nurodytų elementų privalomą buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad pagal sandorį kyla šalių teisės tik tada, jei, surašant sandorį, buvo įvykdyti reikalavimai, keliami paprastai rašytinei sandorio formai: nurodytos sandorį sudariusių šalių pavardės ir vardai, asmens kodai, adresai, sandorio suma (2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002). Dėl to šiuo atveju, kai sutartyje nenurodytas paskolos davėjas, neteisinga remtis teismų praktikos pavyzdžiais, kuriuose nurodyta, kas yra paskolos davėjas ir kad būtent iš to konkretaus asmens gavo pinigus paskolos gavėjas.

4. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ieškovo parašas dokumente savaime reiškia, jog ieškovas yra ne laiduotojas, ne garantas, bet būtinai asmuo, paskolinęs atsakovei pinigų. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Šio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, nurodyta, kad paskolos raštelio nuostatos aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistinės šio paskolos dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus.

Taigi lingvistinis aiškinimas svarbus visos sutarties atžvilgiu. Jeigu sutartyje niekas neįvardytas paskolos davėju, lingvistiškai aiškinant sutarties tekstą, darytina išvada, kad atsakovė pasiskolino pinigų iš nieko.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš atsakovės ieškovui priteisti 4595,68 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Atsakovė siaurinamai ir netiksliai aiškina CK 6.870, 6.873 straipsnių nuostatas, su jais susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, iškreipia apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmę.

Ieškovas įrodė, kad ieškovas ir atsakovė sudarė paskolos sutartį, paskola pagal sutartį atsakovei buvo suteikta ir ją suteikė būtent ieškovas, ir faktas, kad sutartyje nenurodyta, kas yra paskolos davėjas, negali būti laikomas pakankamu, jog būtų įrodyta, kad paskola nebuvo suteikta. Nurodytas aplinkybes ieškovas įrodė šiais įrodymais ir teisiniais argumentais: 1) sutartis buvo pasirašyta ieškovo ir atsakovės; jeigu nebūtų sudarytos sutarties, nė vienam iš jų nebūtų pagrindo pasirašyti sutartyje; 2) sutarties tekste nurodytos dvi šalys – paskolos davėjas ir paskolos gavėjas; kadangi atsakovė aiškiai nurodyta paskolos gavėja, tai akivaizdu, kad paskolos davėjas yra ieškovas; 3) sutartyje aiškiai nurodyta, kad atsakovė,,pasiskolino“ lėšų; kad sutartyje nurodytas žodis,,pasiskolino“ yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis paskolintų pinigų perdavimą, nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje; 4) atsakovė nepareiškė reikalavimo dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia arba nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 dalis); 5) ieškovo pateiktoje 2009 m. balandžio 24 d. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje ir jo privačių interesų deklaracijoje ieškovo suteikta paskola atsakovei buvo deklaruota; 6) paskolos sumos gavimą iš ieškovo atsakovė patvirtino teismo posėdžiuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose; 7) Aukščiausiasis Teismas praktikoje yra nurodęs, kad paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo.

2. Atsakovė siaurinamai ir atskirtai nuo kitų CK nuostatų aiškina CK 6.193 straipsnio 4 dalies normą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje nėra neaiškių ar dviprasmiškų nuostatų, CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, šiuo atveju netaikytina.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas (2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003).

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties ir jos sudarymo

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.

Pastaruoju metu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Šie išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl paskolos sutarties turinio aiškinimo

Poreikis aiškinti sutartis atsiranda dėl ne visiškai aiškių sutarties sąlygų, taip pat esant ginčui, ar šalių ginčijama sutartis yra sudaryta. Jau minėta, kad sutarties turinio išsiaiškinimas įgalina nustatyti, ar paskolos sutartis yra sudaryta. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Libra Vitalis“ v. UAB,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.).

Nagrinėjamu bylos atveju ginčijamoje paskolos sutarties įžanginėje dalyje neįvardytas paskolos davėjas, tačiau jis pakankamai aiškiai identifikuojamas pagal sutartį pasirašiusį asmenį – ieškovą. Kita vertus, sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties teksto formuluotė,,Paskolos gavėjas R. D. pasiskolino iš Paskolos davėjo 200 000 Lt ir privalo juos grąžinti iki...“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Jau minėta, kad paskolos sutartis yra realinė sutarčių rūšis ir jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino šį sutarties teksto žodį, nors, kaip jau minėta, sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta pažodinio sutarties teksto suabsoliutinimo. Pažymėtina ir tai, kad pagal atsakovės ir J. B. (ieškovo žmonos) prieš du mėnesius iki ginčijamos sutarties sudarymo sudarytoje tokios pačios formos paskolos sutartyje atskirai aptartas paskolos dalyko – pinigų gavimo momentas, nurodant, kad paskolos gavėja atitinkamą pinigų sumą gavo (yra paskolos gavėjos parašas bei data). Ši aplinkybė rodo, kad šalių iki tol egzistavusi tarpusavio santykių praktika buvo kitokia, nekelianti abejonių dėl atitinkamų veiksmų atlikimo. Išsiaiškinant tikrąjį ginčijamos sutarties turinį, atsižvelgtina ir į tai, kad sutarties tekstas, pirma, panaudotas kaip tipinė forma ir, antra, surašytas ne paskolos gavėjos. Tai įgalina taikyti contra proferentem taisyklę ir abejones dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo aiškinti atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Jau minėta, kad pagal sutarčių aiškinimo taisykles atsižvelgiama ir į sutarties sudarymo aplinkybes. Ginčijama paskolos sutartis sudaryta tą pačią dieną, kai atsakovė savo turimas akcijas už pagal sutarties 3.1 a papunktyje nurodytą 411 250 Lt sumą pardavė ieškovo kontroliuojamai UAB,,Edvervita“. Ši aplinkybė, kaip reikšminga ir pagrindžianti atsakovės paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo tinkamai neįvertinta (CPK 185 straipsnis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie ginčijamos paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo atsakovei patvirtinimą prieštarauja šioje nutartyje pateiktiems išaiškinimams ir dabartinei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė advokatui sumokėjo 2000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ši suma iš ieškovo priteistina atsakovei (CPK 93 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 51,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ši suma į valstybės biudžetą priteistina iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Atsakovė sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ši suma iš ieškovo priteistina atsakovei (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi atidėjo atsakovei žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalies – 4760,23 Lt – sumokėjimą ik nutarties kasaciniame teisme priėmimo. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ši suma į valstybės biudžetą priteistina iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Kasacinis teismas turėjo 46,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažyma). Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ši suma valstybės biudžetą priteistina iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo V. U. (duomenys neskelbtini) atsakovei D. R. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, 500 (penkis šimtus) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo V. U. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 51,75 Lt (penkiasdešimt vieną litą 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, 4760,23 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt litų 23 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 46,85 Lt (keturiasdešimt šešis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas