Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-105/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 37; 60 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – UAB DK „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamo ginčo esmė – vežėjo atsakomybės pagal tarptautinių krovinių vežimo geležinkeliais sutartį sąlygų, taip pat reikalavimo teisės perleidimo tvarkos aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 51 702,25 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesinių palūkanų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Ormina“ (siuntėjas) ir atsakovas (vežėjas) 2008 m. liepos 15 d. sudarė krovinio vežimo geležinkeliu sutartį, kurios pagrindu atsakovas priėmė Panerių stotyje (Lietuvoje) iš siuntėjo ir įsipareigojo pristatyti gavėjui į Alamedino geležinkelio stotį (Kirgizijoje) virykles ir jų dalis (krovinio vertė – 21 156,50 JAV dol.). Baltarusijoje krovinį patikrino muitinės pareigūnai, krovinys vagone buvo. Pristatymo vietoje nustatyta, kad vagonas tuščias, krovinio nerasta, vagonas mechaniškai pažeistas: pažeista vienų durų užrakto veržlė, fiksuojanti skląsčio varžtą ir vagono durų rankeną. Siuntėjas 2008 m. rugsėjo 24 d. pateikė atsakovui pretenziją ir pareikalavo atlyginti žalą dėl krovinio praradimo. Atsakovas pretenziją atmetė, motyvuodamas tuo, kad krovinį pakrovė siuntėjas, o vagonas į paskirties vietą atvyko užplombuotas tvarkingomis siuntėjo plombomis ir be išorinių priėjimo prie krovinio požymių, kurie galėjo būti krovinio masės ir vienetų skaičiaus trūkumo priežastis. Siuntėjas reikalavimo teises dėl nuostolių atlyginimo perleido ieškovui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 51 702,25 Lt nuostolių, 6 proc. procesinių palūkanų. Ginčui spręsti teismas taikė SMGS susitarimą, pripažino, kad siuntėjas UAB „Ormina“ turėjo SMGS važtaraščio dublikatą, patyrė nuostolių dėl krovinio praradimo, tinkamai pareiškė pretenziją atsakovui ir įgijo teisę pareikšti ieškinį. Įvertinęs įrodymus, vadovaudamasis SMGS 23 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad krovinys prarastas jam esant atsakovo dispozicijoje. Šis neįrodė, kad krovinys pristatytas ir perduotas gavėjui, taip pat kad ekspertizės akte nustatyti pažeidimai nesudarė galimybės prieiti prie krovinio, todėl neįrodė, jog yra atsakovo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Teismas nurodė, kad SMGS susitarimas neriboja siuntėjo teisės perleisti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, ir padarė išvadą, jog siuntėjas tinkamai perleido reikalavimo teisę pagal CK 6.102 straipsnį. Įvertinęs tai, kad ieškovas pagal vežamų krovinių draudimo atsakomybės liudijimą išmokėjo UAB „Litextrade“ draudimo išmoką dėl UAB „Ormina“ siųsto krovinio praradimo, teismas pripažino, jog vežimo sutarties šalių teisėms ir pareigoms neturi įtakos tai, kas buvo prarasto krovinio savininkas ir kas realiai patyrė žalos dėl krovinio praradimo, o SMGS susitarime nenustatyta, kad pretenziją reiškiantis asmuo tiesiogiai būtų patyręs žalos dėl krovinio praradimo. Teismas, vadovaudamasis SMGS susitarimo 25 straipsnio 1 paragrafu, 28 straipsnio 1, 2 paragrafais, 29 straipsnio 8 paragrafu, 36 straipsniu, priteistiną už krovinio praradimą sumą apskaičiavo pagal JAV dolerio ir lito kursą, galiojusį paskutinę atsiskaitymo termino dieną, t. y. pagal valiutų santykį paskutinę termino pretenzijai nagrinėti dieną (2009 m. kovo 23–iąją).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 8 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis nepradėjo veikti dėl skolininko (atsakovo) ir reikalavimo perleidimo fakto naujasis kreditorius negali panaudoti prieš skolininką, nes ieškovas arba UAB „Ormina“ nepranešė atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vežimo sutarties šalių teisėms ir pareigoms neturi įtakos tai, kas buvo prarasto krovinio savininkas ir kas realiai patyrė žalos dėl krovinio praradimo. Šioje byloje nustatyta, kad UAB „Ormina“ yra siuntėjas ir turėjo teisę pareikšti pretenziją atsakovui, tačiau šios teisės turėjimas ir pretenzijos pareiškimas nereiškia, kad turi būti tenkinamas siuntėjo teisių perėmėjo ieškinio reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Ieškovas neįrodė, kad siuntėjas dėl krovinio praradimo patyrė 21 156,50 JAV dol. nuostolių. Vien tai, kad UAB „Ormina“ išsiuntė gavėjui krovinį, kurio vertė nurodyta 21 156,50 JAV dol., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Ormina“ patyrė tokio dydžio nuostolių. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad krovinio savininkas, gavėjas, kuris 2008 m. balandžio 23 d. iš anksto buvo apmokėjęs už ateityje pristatytinas prekes, ar kiti asmenys pareiškė pretenzijas UAB „Ormina“ dėl krovinio ir kad ši turėjo ar turi atlyginti nuostolius, susijusius su kroviniu. Dėl to Vilniaus apygardos teismas ieškinį pripažino nepagrįstu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir pranešimo skolininkui. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.109 straipsnio 1, 7 dalis, nes ieškinio ir jo priedų, taip pat cesijos sutarties nepagrįstai nelaikė tinkamu pranešimu skolininkui apie cesiją. Nurodyto straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad naujasis kreditorius, pateikdamas skolininkui reikalavimą, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškinys taip pat laikomas reikalavimu, pateikiamu pagal civilinio proceso taisykles. Toks reikalavimo pateikimas teismui, jeigu prie ieškinio pridedama cesijos sutartis, atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalį ir nuo šių dokumentų gavimo momento skolininkas reikalavimą turi įvykdyti naujajam kreditoriui. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad cesijos sutarties pateikimas kartu su ieškiniu neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Tokio pranešimo apie cesiją padarinys – cesijos sutartis skolininkui sukuria teisinius padarinius ne nuo cesijos sutarties sudarymo, bet nuo ieškinio priedų gavimo momento.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino kasacinio teismo praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010, nes šioje nutartyje teismas akcentavo skolininko apsaugą bei sprendė, kad cesijos sutartis šiam teisinius padarinius sukuria tik tinkamai apie tai pranešus. Kasatorius nurodo, kad jis tinkamai pranešė atsakovui apie cesiją.

3. Dėl cesijos būdu kasatoriaus įgyto reikalavimo įgyvendinimo. Kasatorius nurodė, kad jis reikalavo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę dėl krovinio praradimo, nes draudė prekių pardavėjo interesą ir, vežėjui praradus krovinį, išmokėjo pardavėjui 137 367,87 Lt draudimo išmoką. Prekių pardavėjui nesant krovinio vežimo sutarties šalimi, kasatorius iš jo negalėjo subrogacijos būdu įgyti reikalavimo teisės į atsakovą, nes prekių pardavėjas tokių teisių tiesiog neturėjo. Dėl to kasatorius su krovinio siuntėju sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Taip išvengta nepagrįsto atsakovo, taip pat krovinio siuntėjo praturtėjimo, prekių pardavėjui atlyginta prarastų prekių vertė.

4. Dėl negalimumo iš vežimo santykių žalos patyrusį asmenį nustatinėti pagal daiktinės teisės ar pirkimo–pardavimo sutarties taisykles. Kasatorius teigia, kad jis, kaip siuntėjas, patyrė žalos, nes neteko krovinio – siuntėjo perduoto krovinio vežėjui praradimas sumažino nukentėjusiojo turto aktyvą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepatyrė realios žalos, atsakovui praradus geležinkeliu gabenamą krovinį, nes krovinio savininkas – gavėjas buvo iš anksto sumokėjęs už prekes ir kasatoriui nereiškė pretenzijų dėl krovinio, prieštarauja SMGS susitarimo 29, 30 straipsniams. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju krovinių vežimo sutarties šalys nebuvo prekių (krovinio) pirkimo–pardavimo sutarties šalimis. Be to, pagal prekių, kurios prarastos šiuo atveju pirkimo–pardavimo sutartį turėjo būti taikoma Kirgizijos teisė, o sutarties dalykas buvo ne konkrečių prekių partija, bet prekių pirkimai nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kurių vertė – 1 mln. JAV dol.

5. Dėl privalomumo šį ginčą spręsti pagal SMGS susitarimą. Ginčai iš krovinių vežimo sutarties turi būti sprendžiami vadovaujantis tarptautinio krovinio vežimo sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis, taikant vežėjui civilinė atsakomybę reikia atsižvelgti į sutarties uždarumo doktriną, sutartinės atsakomybės taisykles ir sutarties trečiojo asmens naudai konstrukciją. Vežimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, kuriuo būna krovinio gavėjas, o vežimo sutarties šalys yra siuntėjas ir vežėjas. Vežimo sutartis yra savarankiška sutartis, o iš jos kylanti šalių civilinė atsakomybė yra sutartinė. Be to, tarptautinio krovinio vežimo geležinkeliu pagal SMGS važtaraštį sutartis yra realinė, o važtaraštis įrodo sutarties sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino žalos sąvoką, nes krovinio praradimo nelaikė kasatoriaus patirta žala, nors dėl krovinio praradimo žalos patyręs asmuo turi būti nustatomas pagal krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliu sutartis reglamentuojančias teisės normas – SMGS susitarimo taisykles, o esminis žalos patyrusio asmens požymis yra teisių į pretenziją ir ieškinį dėl žalos atlyginimo įgijimas.

6. Dėl žalos patyrusio ir teisę į ieškinį turinčio asmens nustatymo pagal SMGS susitarimą. Žalos patyręs asmuo turi būtina nustatomas pagal SMGS susitarimo 29, 30 straipsnius. Reikalavimo teisė į žalos atlyginimą turintis asmuo nustatomas pagal tai, kas pateikė pretenzijas ir važtaraštį pradiniam ar galiniam geležinkeliui. Pagal SMGS 29 straipsnio 1 paragrafą pretenzijas turi teisę pareikšti siuntėjas arba gavėjas. Šiuo atveju siuntėjas pareiškė pretenziją atsakovui – pradiniam geležinkeliui, kuris tapo pretenziją tvarkančiu geležinkeliu ir atmetė siuntėjo pretenziją ne dėl dvigubo reikalavimo, bet dėl atsakovo atleidimo nuo atsakomybės sąlygų. Byloje nenustatyta, kad kitą pretenziją būtų pateikęs gavėjas galutiniam geležinkeliui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovas ir trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimai grindžiami iš esmės identiškais tokiais argumentais:

1. Dėl reikalavimo perleidimo ir kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas negavo pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad atsakovui apie cesiją buvo pranešta gavus ieškinį. Atsakovas nurodo, kad taip apie cesiją negalima pranešti, nes tol, kol skolininkas neinformuotas, ji skolininkui nesukelia teisinių padarinių, todėl kasatorius neturėjo teisės pareikšti ieškinį ir ginti savo teisės teisme, nes reikalavimo perleidimas skolininkui negaliojo ieškinio pareiškimo momentu. Be to, apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė taip pat ir kitu pagrindu, todėl kasatoriaus argumentai dėl reikalavimo perleidimo tinkamumo neturi esminės reikšmės kasacine tvarka apskųsto teismo sprendimo teisėtumui.

2. Trečiasis asmuo teigia, kad kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010, nes jos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skirtingos. Atsakovo tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo, bet vadovavosi nurodytoje nutartyje suformuota praktika dėl pranešimo apie cesiją skolininkui reikšmės.

3. Dėl kasatoriaus reikalavimo teisės. Kasatorius neturi reikalavimo teisės, nes siuntėjas negalėjo perleisti reikalavimo teisės trečiajam asmeniui, kuris nedalyvavo vežimo procese. Tai prieštarautų SMGS 29 straipsniui, pagal kurį imperatyviai nustatyta, kad tik siuntėjas ir gavėjas turi teisę vežėjui pareikšti pretenzijas. SMGS susitarime nenustatyta galimybės šiems asmenims perleisti reikalavimo teises kitiems asmenims. Be to, siuntėjo asmuo vežėjui turi esminę reikšmę.

4. Kasatoriaus ir siuntėjo sudaryta teisių perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms SMGS susitarimo normoms ir negautas skolininko (atsakovo) sutikimo.

5. Dėl žalos, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatorius turėjo įrodyti žalos faktą ir dydį, bet to nepadarė, nors padaryti privaloma pagal tiek SMGS susitarimą, tiek pagal CK. Dėl to neatsirado atsakovo civilinės atsakomybės, taigi ir draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmokos. Be to, kasatorius išmokėjo draudimo išmoką už krovinio praradimą UAB „Litextrade“, bet ši įmonė nebuvo nei prekių pardavėjas, nei savininkas, nes prekes gavėjui RAB „Addison“ pardavė kitas asmuo – „ExTrade Limited“. Taip pat byloje pateiktas RAB „Addison“ (krovinio gavėjo) mokėjimo nurodymas patvirtina, kad už prarastą krovinį buvo sumokėjęs šis asmuo, todėl laikytina, kad žalos patyrė jis.

6. Dėl tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliu sutarties aiškinimo. Kasatorius neteisingai aiškina tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliu sutartį pagal SMGS susitarimą, nes nepagrįstai nurodo, kad gavėjas turi teisę priimti krovinį. Atsakovas, remdamasi SMGS susitarimo 17 straipsnio 1 paragrafu, teigia, kad gavėjas turi pareigą priimti krovinį. Be to, pagal SMGS susitarimo 2 straipsnio 1 paragrafą šis susitarimas privalomas ir galioja geležinkeliams, krovinių siuntėjams ir gavėjams – vežimo sutarties dalyviams.

7. Dėl kasatoriaus cesijos būdu įgyto reikalavimo įgyvendinimo. Atsakovas nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais, nes kasatorius išmokėjo draudimo išmoką UAB „Litextrade“, kuri nėra prekių pardavėja. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė subrogacijos tikslų, nes prarasto krovinio gavėjas buvo iš anksto sumokėjęs pardavėjui, šis nepatyrė žalos, kasatorius neįrodė, kad UAB „Litextrade“ buvo susijusi su vežamu kroviniu. Ji, atsakovo nuomone, gavusi draudimo išmoką, nepagrįstai praturtėjo, o siuntėjas UAB „Ormina“ nepatyrė žalos.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS susitarimo) teisinės reikšmės

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl vežėjo atsakomybės už krovinio, gabento tarptautinio krovinio vežimo geležinkeliais sutarties pagal SMGS važtaraštį pagrindu, ir krovinio siuntėjo reikalavimo perleidimo galiojimo. Šie santykiai reglamentuojami 1951 m. lapkričio 1 d. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarime (SMGS) (toliau – SMGS susitarimo), kurio 1 straipsnyje pateikta susitarimo esmė – jis nustato tiesioginius tarptautinius geležinkelio vežiojimus, vežant atitinkamų šalių geležinkeliais (taip pat ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui aktualių Lietuvos bei Kirgizijos Respublikų Respublikų). Lietuva yra SMGS susitarimo dalyvė. Pažymėtina, kad 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principu pacta sunt servanda, pagal kurį kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Šio principo svarbą ne kartą yra pabrėžęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Japan Tobacco Inc. (Japonija) v. Schrader-Bridgeport International Inc. (Jungtinės Amerikos Valstijos), byla Nr. 3K-3-1191/2003; 2010 m. gruodžio 10 d. civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ (AB „ORLEN Lietuva“) v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-513/2010). Dėl to Lietuva turi pareigą laikytis SMGS susitarimo nuostatų, spręsdama dėl klausimų, patenkančių į šio susitarimo reguliavimo sritį.

Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl tarptautinės sutarties nesilaikymo. CK 1.13 straipsnyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos (CK 1.125 straipsnio 11 dalis). Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad nacionalinės teisės normos negali prieštarauti SMGS susitarimo nuostatoms, o esant nacionalinės teisės ir SMGS susitarimo normų kolizijai, šis turi prioritetą prieš nacionalinę teisę. Be to, SMGS susitarimo 36 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu šiame susitarime, taikomuose tarifuose ir Tarnybinėje SMGS instrukcijoje nėra reikiamų teiginių, taikomos nuostatos, kurias nustato atitinkamos šalies, kurios geležinkelis yra šio Susitarimo dalyvis, vidaus įstatymai ir taisyklės. Tai reiškia, kad SMGS susitarimu nereglamentuoti klausimai turi būti sprendžiami pagal nacionalinės teisės normas.

Dėl reikalavimo, atsiradusio iš tarptautinio vežimo geležinkeliais pagal SMGS važtaraštį, perleidimui taikytinos teisės

Nagrinėjamoje byloje reikalavimą atsakovui kasatorius grindė 2009 m. kovo 15 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią krovinio siuntėjas UAB „Ormina“ perleido jam reikalavimą atlyginus nuostolius už vežėjo prarastą krovinį atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad SMGS susitarimas neriboja siuntėjo teisės perleisti reikalavimą atlyginti nuostolius, ir padarė išvadą, jog siuntėjas tinkamai perleido reikalavimo teisę. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, kad tai, jog UAB „Ormina“ yra siuntėjas ir turėjo teisę pareikšti pretenziją ir ją pareiškė atsakovui, nereiškia, kad turi būti tenkinamas siuntėjo teisių perėmėjo (kasatoriaus) ieškinio reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius). Ši pozicija palaikoma ir atsiliepimuose į kasacinį skundą. Juose teigiama, kad kasatoriaus ir siuntėjo 2009 m. kovo 15 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviajai SMGS susitarimo normai – 29 straipsniui, pagal kurį tik siuntėjas ir gavėjas turi teisę vežėjui pareikšti pretenzijas, o SMGS susitarime nenustatyta galimybės šiems asmenims perleisti reikalavimo teises kitiems asmenims, todėl siuntėjas negalėjo perleisti reikalavimo teisės kasatoriui, kuris nedalyvavo vežimo procese. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartus SMGS susitarimo teisinės galios ir santykio su nacionaline teise aspektus, teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų pagal SMGS susitarimo 29 straipsnio 1, 2 paragrafus siuntėjas arba gavėjas turi teisę pateikti vežimo sutartimis pagrįstas pretenzijas vežėjui (siuntėjas – pradiniam geležinkeliui, gavėjas – galiniam geležinkeliui). Taigi ginčams dėl geležinkelio civilinės atsakomybės spręsti SMGS susitarime nustatyta privalomoji išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Nagrinėjamoje byloje aktuali yra pretenzijų dėl viso krovinio praradimo geležinkeliams pateikimo tvarka, nustatyta SMGS susitarimo 29 straipsnio 7 paragrafe. Kai tokias pretenzijas geležinkeliui teikia siuntėjas, jis privalo pateikti važtaraščio dublikatą (3 važtaraščio lapas), kai gavėjas – jis privalo pateikti kitą važtaraščio dublikatą (3 važtaraščio lapas) arba važtaraščio originalą ir pranešimą apie krovinio atvežimą (1 ir 5 važtaraščio lapai) (šiuo atveju važtaraščio dublikate arba važtaraščio originale ir pranešime apie krovinio atvežimą, vadovaujantis 17 straipsnio 6 paragrafu, turi būti padaryta žyma apie krovinio neatvežimą, kuri patvirtinama galinės stoties kalendoriniu spaudu). Pretenzijų pareiškėjai turi pateikti nurodytų dokumentų, geležinkelio įteiktų siuntėjui arba gavėjui, originalus, bet ne kopijas. Pagal SMGS susitarimo 8 paragrafą geležinkelis per 180 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos, patvirtintos išsiuntimo punkto pašto spaudu, geležinkelio rašteliu, patvirtinančiu tiesioginį pateiktos pretenzijos gavimą, turi išnagrinėti šią pretenziją, pateikti pretenzijos pateikėjui atsakymą ir ją, visiškai ar iš dalies pripažinęs, sumokėti jam priklausančias sumas. Geležinkelis, pranešdamas pretenzijos pateikėjui apie visos arba dalies jo pretenzijos atmetimą, turi pranešti jam apie pretenzijos atmetimo priežastį ir kartu grąžinti pridėtus prie pretenzinio pareiškimo dokumentus (SMGS susitarimo 11 paragrafas). SMGS susitarimo 30 straipsnyje nustatyta, kad teisę pateikti ieškinį dėl vežimo sutarties turi tas asmuo, kuris turi teisę pateikti pretenziją geležinkeliui. Ieškinys gali būti pateiktas tik po pretenzijos pateikimo, kaip nustatyta 29 straipsnyje (SMGS susitarimo 1 paragrafas). Ieškinį gali pateikti tik tas asmuo, kuris turi tam teisę, tik tam geležinkeliui, kuriam buvo pateikta pretenzija ir tik tais atvejais, jeigu šis nesilaikė 29 straipsnio 8 paragrafe nustatytų pretenzijos nagrinėjimo terminų arba jeigu geležinkelis per tą laikotarpį pranešė pareiškėjui apie visos arba dalies pretenzijos atmetimą (SMGS susitarimo 2 paragrafas). Iš šių nuostatų ir viso SMGS susitarimo turinio matyti, kad jame nereglamentuojamas krovinio siuntėjo ar gavėjo reikalavimo perleidimas. Dėl to, vadovaujantis SMGS susitarimo 36 straipsnyje nustatyta susitarime nereglamentuotų klausimų sprendimo taisykle, reikalavimo teisės perleidimui turi būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos – nagrinėjamo ginčo atveju Lietuvos CK normos, reglamentuojančios reikalavimo perleidimą (CK 6.101–6.110 straipsniai).

Dėl reikalavimo perleidimo tvarkos

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 2009 m. kovo 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis nesukėlė atsakovui teisinių padarinių ir kasatorius, kaip naujasis kreditorius, prieš jį negali panaudoti reikalavimo perleidimo, nes UADB „Ergo Lietuva“ arba UAB „Ormina“ nepranešė atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Kasacinis teismas cesijos klausimu yra pasisakęs, kad skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010).

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

Nagrinėjamo ginčo atveju kasatoriaus įgytas reikalavimas kildinamas iš sutartinės geležinkelio atsakomybės, kuri atsirado praradus geležinkeliu gabentą krovinį. Pradinis kreditorius UAB „Ormina“ SMGS susitarimo 29 straipsnio 2 paragrafe nustatyta privaloma tvarka atsakovui pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo ir visus pagal SMGS susitarimą reikiamus dokumentus, bet atsakovas ją atmetė, nurodydamas, kad yra jį nuo atsakomybės už krovinio praradimą atleidžiančių aplinkybių. Po to kasatorius ir UAB „Ormina“ 2009 m. kovo 15 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavo pareiškęs ieškinį teisme ir atsakovui gavus ieškinį su priedais, kurių vienas taip pat buvo ir pirmiau nurodyta reikalavimo perleidimo sutartis. Taigi atsakovas apie reikalavimo perleidimą informuotas procesine forma pagal civilinio proceso taisykles (CPK 135, 142 straipsniai). Iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovas nebuvo įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui UAB „Ormina“. Pažymėtina, kad atsakovas visą laiką neigė savo atsakomybę už krovinio praradimą ir apskritai atsisakė atlyginti dėl krovinio praradimo padarytą žalą. Tokių bylos aplinkybių kontekste, t. y. kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, teisėjų kolegija nurodo, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai). Po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą atitiko CK nustatytą pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą reglamentavimą, todėl buvo galimas.

Dėl geležinkelio atsakomybės už vežamo krovinio praradimą

Pirmiau minėta, kad iš vežimo geležinkeliais pagal SMGS važtaraštį santykių kilę ginčai turi būti sprendžiami pagal SMGS susitarimo nuostatas. Taigi geležinkelių civilinės atsakomybės klausimas taip pat spręstinas vadovaujantis SMGS susitarime nustatytu teisiniu reglamentavimu.

SMGS susitarimo 22 straipsnio 1 paragrafe nustatyta, kad geležinkelis, kuris priėmė vežti krovinį pagal SMGS važtaraštį, atsako už vežimo sutarties vykdymą nuo krovinio priėmimo vežti pradinėje stotyje iki jo išdavimo galinėje stotyje, o tais atvejais, kai krovinys vežamas į šalis, kurių geležinkeliai nėra šio Susitarimo dalyviės, – iki vežimo įforminimo pagal kito susitarimo dėl tiesioginio tarptautinio geležinkelių susisiekimo važtaraštį; jeigu kroviniai vežami iš šalių, kurios nėra šio Susitarimo dalyviai, – po SMGS važtaraščio įforminimo kroviniui vežti. Remiantis SMGS susitarimo 23 straipsnio 1 paragrafu geležinkelis atsako pagal šio skyriaus nustatytas taisykles už krovinio pristatymo termino nesilaikymą ir nuostolį, atsiradusį dėl viso arba dalies krovinio praradimo, masės trūkumo, krovinio sugadinimo, gedimo arba jo kokybės pablogėjimo dėl kitokių priežasčių per visą laiką nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo galinėje stotyje, o jeigu krovinys persiųstas į šalis, kurių geležinkeliai nėra šio Susitarimo dalyviai, – iki važtaraščio pagal kitą susitarimą dėl tiesioginių tarptautinių vežiojimų įforminimo. SMGS susitarimo 23 straipsnio 4 paragrafo 3 punkte nustatytas šioje byloje aktualus geležinkelio atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, pagal kurį geležinkeliai atleidžiami nuo atsakomybės už siuntėjo pakrauto į vagoną arba konteinerį krovinio masės ar vienetų skaičiaus trūkumą, jeigu vagonas ar konteineris, kuriame buvo vežtas krovinys, buvo atiduotas gavėjui užplombuotas pagal 9 straipsnio 8 paragrafą tvarkingomis siuntėjo ar pradinės stoties plombomis, arba be išorinių priėjimo prie krovinio požymių, kurie galėjo būti krovinio masės ir vienetų skaičiaus trūkumo priežastimi.

Nagrinėjamo ginčo atveju krovinys priimtas vežti Lietuvoje (Panerių geležinkelio stotyje) ir turėjo būti pristatytas į Kirgiziją (Alamedino geležinkelio stotį). Abi su vežimo geležinkeliu santykiais susijusios valstybės yra SMGS susitarimo dalyvės (SMGS susitarimo preambulė). Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad krovinį (virykles ir jų dalis) UAB „Ormina“ pakrovė į atsakovo vagoną, šis buvo užplombuotas, bet visas krovinys dingo ir į paskirties stotį Kirgizijoje nepristatytas. AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip tvarkantis geležinkelis (geležinkelis, kuriam pagal SMGS 29 straipsnio 2 paragrafą pateikta pretenzija (SMGS susitarimo tarnybinės 29 straipsnio instrukcijos 29.1 punktas), siuntėjo UAB „Ormina“ pretenziją dėl krovinio praradimo išnagrinėjo, bet ją atmetė motyvuodamas tuo, kad jis SMGS susitarimo 23 straipsnio 4 paragrafo 3 punkte nustatytu pagrindu atleistas nuo civilinės atsakomybės, nes vagonas, kuriame buvo vežtos viryklės ir jų dalys, atiduotas gavėjui užplombuotas tvarkingomis siuntėjo plombomis. Tačiau Valstybinio teismo ekspertizių centro prie Kirgizijos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. rugsėjo 8 d. teismo eksperto išvadoje nustatyta, kad ant vagono, kuriame pakrautas ginčo krovinys, korpuso nėra jokių pažeidimų (įsilaužimo žymių, netechnologinių kiaurymių ir pan.), liudijančių apie pašalinių daiktų panaudojimą, taip pat kad pažeista vienų vagono durų užrakto veržlė, fiksuojanti skląsčio varžtą ir vagono durų rankeną. Tai yra suvirinimo siūlės. Vagono užrakto pažeidimai negali paneigti patekimo į vagono vidų galimybės. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog krovinys prarastas jam esant vežėjo žinioje, o atsakovas, kaip vežėjas, neįrodė pagrindo atleisti jį nuo atsakomybės dėl krovinio praradimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus ir išvadas, kuriais teigiama, jog perėmęs krovinio siuntėjo UAB „Ormina“ reikalavimą kasatorius neįrodė, jog reikalavimą geležinkeliui pareiškęs krovinio siuntėjas neįrodė žalos padarymo jam fakto. Tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vežimo ir pirkimo–pardavimo sutartinius civilinius teisinius santykius, nes nurodė, kad kasatorius turėjo įrodyti, jog prarasto krovinio savininkas, gavėjas ar kiti asmenys pareiškė pretenzijas siuntėjui UAB „Ormina“ dėl krovinio praradimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad vežimo sutartis yra savarankiška sutartis, skirtinga nuo pirkimo–pardavimo sutarties (CK 6.305, 6.808 straipsniai). Nagrinėjamo ginčo atveju krovinių vežimo sutarties šalys nebuvo prekių (krovinio) pirkimo–pardavimo sutarties šalys. Dėl pagal SMGS važtaraštį vežto krovinio praradimo žalos patyręs asmuo nustatomas vadovaujantis SMGS susitarimo nuostatomis. Esminis žalos patyrusio asmens požymis yra teisių į pretenziją ir ieškinį dėl žalos atlyginimo įgijimas. Byloje taip pat nustatyta, kad krovinio siuntėjas UAB „Ormina“ buvo tinkamas asmuo, turėjęs reikalavimo teisę atsakovui dėl krovinio praradimu padarytos žalos atlyginimo, nes iki reikalavimo teisės perleidimo kasatoriui pateikė pretenziją atsakovui dėl krovinio praradimo ir tinkamai pasinaudojo SMGS susitarime nustatyta ginčo sprendimo ne teisme tvarka (SMGS susitarimo 29 straipsnis). UAB „Ormina“ kartu su pretenzija dėl prarasto viso krovinio atsakovui pateikė važtaraščio dublikatą (trečią važtaraščio lapą) ir įvykdė SMGS susitarimo 29 straipsnio 7 paragrafo 1 punkte nustatytą reikalavimą tokiai pretenzijai pareikšti. Pažymėtina, kad šios bylos atveju SMGS važtaraštyje įrašytas krovinio siuntėjas yra būtent UAB „Ormina“. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Ormina“ buvo reikalavimo teisės turėtoja ir atsakovui kilo sutartinė civilinė atsakomybė pagal SMGS susitarimo nuostatas, yra pagrįsta.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias geležinkelio sutartinę civilinę atsakomybę pagal SMGS susitarimą (SMGS susitarimo 22, 23, 29, 30 straipsnius), reikalavimo teisės perleidimą (CK 6.109 straipsnis), todėl kasacinis skundas tenkintinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už kasacinį skundą kasatorė sumokėjo 1551,07 Lt (Swedbank, AB 2010 m. spalio 20 vietinio mokėjimo pavedimas Nr. HAN-039760). Patenkinus kasacinį skundą, už jį sumokėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 48,20 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, jos priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei UADB „Ergo Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110012799) iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ (juridinio asmens kodas 110053842) 1551,07 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt vieną litą 7 ct) žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ (juridinio asmens kodas 110053842) 48,20 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas