Dėl sutarties sudarymo patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-108/2011 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.5; 116.1; 121.13

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. Ž., atstovaujamos įstatyminės atstovės E. Ž., ir atsakovės E. Ž. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovėms E. Ž., M. Ž., atstovaujamai jos įstatyminės atstovės E. Ž., trečiasis asmuo notarė Genė Pietarienė, dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti atnaujinimo, sumokėto avanso priteisimo ir atsakovės priešinį ieškinį ieškovei dėl sutarties sudarymo patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarkos, taip pat solidariosios pareigos perėjimo prievolės šalių įpėdiniams klausimai.

Ieškovė ir A. Ž. 2007 m. gegužės 21 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią A. Ž. įsipareigojo perduoti ieškovei jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu ieškovė sumokėjo 80 000 Lt, o kitą 20 000 Lt dalį įsipareigojo sumokėti, kai bus patvirtintas detalusis žemės sklypo planas. 2007 m. spalio 24 d. A. Ž. mirė. Mirusiojo nekilnojamąjį turtą pagal testamentą ir pagal įstatymą paveldėjo atsakovė E. Ž. (sutuoktinė) ir M. Ž. (jo nepilnametė duktė).

2009 m. vasario 2 d. ieškovė kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pratęsti praleistą trijų mėnesių terminą A. Ž. palikimą priėmusiems įpėdiniams (atsakovėms) reikalavimams pareikšti, solidariai priteisti iš atsakovių 80 000 Lt sumokėto avanso, 2814 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. vasario 2 d. Ieškovė nurodė, kad įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti praleido dėl svarbių priežasčių: apie tai, jog 2008 m. rugsėjo 15 d. palikimą priėmė atsakovės, sužinojo tik 2009 m. vasario 29 d., kai jos atstovas kreipėsi į Klaipėdos rajono notarę G. Pietarienę, kuri išdavė dokumentų apie palikimo priėmimą nuorašus. Ieškovė teigė, kad preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatyta pagrindinės sutarties sudarymo termino, todėl, jos nuomone, pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Nei A. Ž., nei jo turtinių teisių perėmėjos per įstatyme nustatytą terminą nesudarė pagrindinės sutarties, todėl privalo grąžinti sumokėtą avansą, taip pat sumokėti įstatyme numatytas palūkanas nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. vasario 2 d. (bylos teisme iškėlimo).

Atsakovė E. Ž. pateikė priešieškinį, prašydama patvirtinti sutarties sudarymą, t. y. kad 2007 m. gegužės 21 d. A. Ž. pardavė 0,0969 ha žemės sklypą Nr. 1, atidalytą iš 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad 2007 m. gegužės 21 d. šalys buvo sudariusios ne preliminariąją, o būsimo daikto (suformuoto ir patvirtinto detaliuoju žemės sklypo planu) pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovės teigimu, pagal šią sutartį ieškovė nesumokėjo akceptantui tik 1000 Lt ir dėl šios priežasties negali būti taikomi CK 6.165 straipsnio 4 dalies teisiniai padariniai. Atsakovė paaiškino, kad žemės sklypo padalijimo ir paskirties pakeitimo darbai iki A. Ž. mirties nebuvo atlikti; užsitęsė paveldėjimo procedūros (tik 2008 m. rugsėjo 16 d. buvo išduoti paveldėjimo liudijimai), tačiau po to ji iš karto ėmėsi visų priemonių sutarties pagrindu turimai prievolei įvykdyti – atidalyti žemės sklypus, sudaryti ir įregistruoti jų pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovė mano, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, t. y. žemės sklypas atidalytas ir patvirtintas detalusis planas, todėl įgijo teisę reikalauti patvirtinti žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė šias aplinkybes: 2007 m. gegužės 21 d. A. Ž. ir ieškovė sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią A. Ž. (pardavėjas), kuriam asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,5 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) įsipareigojo perduoti atsakovei (pirkėjai) detaliuoju planu patvirtintą žemės sklypą, plane pažymėtą Nr. 1, kai bus visiškai atsiskaityta; sutartyje nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo už žemės sklypą, plane pažymėtą Nr. 1, 80 000 Lt, o likusią 20 000 Lt dalį įsipareigojo sumokėti, kai bus patvirtintas detalusis šio žemės sklypo planas; ieškovė pervedė atsakovei 70 000 Lt, atsakovė patvirtino, kad 10 000 Lt ji iš ieškovės gavo grynaisiais; A. Ž. mirė 2007 m. spalio 24 d.; pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą dalį turto paveldėjo atsakovė E. Ž.; pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamomis dalimis 0,50 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paveldėjo atsakovės E. Ž. ir jos nepilnametė duktė M. Ž.; 2007 m. vasario 15 d. IĮ „Minvida“ ir A. Ž. buvo sudarę sutartį iki 2007 m. rugsėjo 1 d. padaryti 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projektą, pakeičiant žemės sklypo paskirtį į kitą – gyvenamąją teritoriją; 2008 m. spalio 7 d. dėl A. Ž. mirties šios sutarties sąlygos pakeistos, darbų įvykdymo terminą nustačius iki 2009 m. vasario 28 d.; 2009 m. sausio 4 d. IĮ „Minvida“ savininkas kreipėsi į atsakovę E. Ž. informuodamas, kad dėl nenumatytų kliūčių žemės sklypo detalusis planas bus patvirtintas iki 2009 m. vasario 28 d.; žemės sklypų padalijimo, žemės ribų ženklinimo darbai baigti 2009 m. vasario 4 d.; 2009 m. sausio 15 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę E. Ž., ragindama per dešimt dienų įvykdyti preliminariąją sutartį, 2009 m. vasario 12 d. atsakovė E. Ž., atsakydama į ieškovės pranešimą, patikino, jog nevengia vykdyti preliminariosios sutarties pagrindu atsiradusios prievolės ir deda pastangų tai greičiau padaryti; 2009 m. balandžio 8 d. atsakovė E. Ž. kreipėsi į ieškovę, pranešdama, kad žemės sklypo darbai baigti ir galima sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas nurodė, kad ieškovė, kaip palikėjo A. Ž. kreditorė, reikšdama reikalavimą dėl paveldimo turto palikimą priėmusiems įpėdiniams, praleido trijų mėnesių terminą tokiems reikalavimams reikšti. Prašydama atnaujinti terminą, ieškovė nurodė, kad A. Ž. įpėdiniai palikimą priėmė tik 2008 m. rugsėjo 15 d., testamento vykdytojų arba palikimo administratoriaus nebuvo paskirta, todėl jai nebuvo objektyvios galimybės per įstatyme nustatytą terminą pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams ar ieškinį dėl turto teismui; tai, kad palikimą priėmė ir atsakovė, ir jos duktė, ieškovė sužinojo 2009 m. vasario 29 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė apie A. Ž. mirtį žinojo, nes jos duktė buvo gera mirusiojo ir atsakovės šeimos draugė, dalyvavo jo laidotuvėse, be to, preliminariąją sutartį taip pat pasirašė ne ieškovė, o jos duktė. Teismas ieškovės nurodytas aplinkybės, kad ji yra senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, nepripažino priežastimis, sutrukdžiusiomis įgyvendinti savo teises, nes visus reikalus už ieškovę tvarkė jos duktė, kuri yra jauno amžiaus, nuolat bendravo su mirusiojo šeima ir žinodama, kad turtines teises ir prievoles paveldės mirusiojo įpėdiniai, iki 2009 m. vasario mėn. nesidomėjo, nedėjo pastangų išsiaiškinti, kas perėmė ar perims mirusiojo turtines teises ir pareigas. Įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Kadangi atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, tai teismas šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

Atmetęs ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, teismas pasisakė ir dėl ieškinio esmės. 2007 m. gegužės 21 d. sutartį teismas vertino kaip preliminariąją, nes šalys susitarė dėl būsimo ateityje suformuoto žemės sklypo Nr. 1 iš 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sudarymo. Teismas pažymėjo, kad nors sutartyje nenustatyta pagrindinės sutarties sudarymo termino, tačiau šis nustatytas ne konkrečia data, o įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovė, kaip mirusio A. Ž. turtinių teisių ir pareigų perėmėja, dėjo pastangų kuo skubiau įvykdyti jai preliminariosios sutarties pagrindu atsiradusius įsipareigojimus, o ieškovė šiuo metu nesuinteresuota įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. Dėl tokių aplinkybių ieškinys negalėtų būti tenkinamas. Be to, teismas pažymėjo, kad preliminariąją sutartį pasirašė ne ieškovė, bet jos duktė, nors pagal byloje pateiktą įgaliojimą tokio veiksmo (sudaryti preliminariąją sutartį) įgaliojimo jai nebuvo suteikta.

Teismas atmetė ir priešieškinio reikalavimus pripažinti, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, pinigai šioje prievolėje neatlieka mokėjimo-atsiskaitymo funkcijos, todėl, ieškovei už žemės sklypą preliminariosios sutarties pagrindu sumokėjus 80 000 Lt, jie neatliko mokėjimo – atsiskaitymo funkcijos. Kadangi pripažinta, kad ieškovė ir A. Ž. 2007 m. gegužės 21 d. sudarė preliminariąją sutartį, ji negali būti patvirtinama CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad 0,0969 ha žemės sklypas Nr. 1, atidalytas ir suformuotas iš 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) negalėjo būti perduotas valdyti, nes jis buvo numatytas kaip būsimo pirkimo-pardavimo sandorio objektas ir preliminariosios sutarties sudarymo metu nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. sprendimu tenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo, panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir tenkino dalį ieškinio – priteisė iš atsakovių ieškovės naudai 80 000 Lt sumokėto avanso. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl ieškinio senaties taikymo ir preliminariosios sutarties aiškinimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ieškovės nurodytų priežasčių, jog A. Ž. mirė 2007 m. spalio 24 d., atsakovės palikimą priėmė 2008 m. rugsėjo 15 d., iki tol testamento vykdytojų ar palikimo administratorių nepaskirta, todėl objektyviai negalėjo pareikšti ieškinio įstatyme nustatytu terminu, svarbiomis. Atsižvelgdama į ieškovės nurodytas aplinkybes ir į tai, kad avansą atsakovė gavo kaip sutuoktinė, kolegija jas pripažino svarbiomis.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ir A. Ž. buvo sudarę preliminariąją sutartį dėl būsimo ateityje suformuoto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad A. Ž. ir atsakovei šios sutarties pagrindu perduoti 80 000 Lt laikytini avansu. Kadangi šalys buvo sutariusios pagrindinę sutartį sudaryti, kai bus patvirtintas detalusis žemės sklypo planas, t. y. preliminariosios sutarties terminas buvo apibrėžtas ne konkrečia data, o įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu, tai, nesudarius pagrindinės sutarties, perduota pinigų suma laikytina atsakovių be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo gauta suma. Dėl to kolegija priteisė iš atsakovių ieškovės naudai jos sumokėtą avansą CK 6.237 straipsnio pagrindu.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada netenkinti priešieškinio reikalavimų, nes šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį, o ši nepatvirtinta CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, be to, atsakovės suformuotas naujas žemės sklypas neatitinka to žemės sklypo, kurį ieškovė ketino pirkti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė pagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį, nes 2009 m. sausio 15 d. pranešimu buvo nustačiusi dešimties dienų terminą preliminariajai sutarčiai įvykdyti, tačiau šiam suėjus atsakovė neįvykdė preliminariosios sutarties sąlygos (nepatvirtino detaliojo plano). Kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai leistų teigti, kad kuri nors sutarties šalis būtų buvusi nesąžininga arba nepagrįstai vengusi sudaryti pagrindinę sutartį. Byloje esančių įrodymų visumos pagrindu kolegija pripažino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog šalys nesugebėjo suderinti ir susitarti dėl visų reikšmingų pagrindinės sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygų, kurios nebuvo aptartos preliminariojoje sutartyje. Padariusi tokią išvadą, kolegija laikė, kad šiuo atveju atsakovei išlieka pareiga grąžinti ieškovei sumokėtą 80 000 Lt avansą.

Kolegija, pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo priteisti 2 814,00 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. vasario 2 d., nurodė, kad prievolės vykdymo terminas yra nustatytas įvykiu – žemės sklypo detaliojo plano parengimu. Pagal byloje pateiktus duomenis, šis terminas baigėsi 2009 m. vasario 4 d., todėl kolegija netenkino reikalavimo priteisti palūkanas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė M. Ž., atstovaujama jos įstatyminės atstovės E. Ž., prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl turtą perėmusių įpėdinių dalių prievolėje. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovių ieškovės naudai avansą, nenustatė jų dalių prievolėje, t. y. kurią sprendimo dalį turi įvykdyti kiekviena iš bendraatsakovių, nenurodė, ar jų prievolė solidari, ar subsidiari. Dėl to, kasatorės nuomone, teismas pažeidė CPK 274 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasatorė nurodo, kad įpėdiniai priima CK 5.11 straipsnio 1 dalyje ir 5.13 straipsnyje nustatytą palikimo dalį ir įgyja atitinkamą nuosavybės teisės dalį į kiekvieną palikimo sudėtyje esantį daiktą, taip pat tam tikrą dalį teisių ir pareigų, kylančių iš paveldėtos prievolės. Kadangi įpėdinės palikimą priėmė pagal aprašą, tai pagal CK 6.10 straipsnio 2 dalį ir 5.52 straipsnį neatsiranda jų solidariosios atsakomybės. Be to, kasatorės nuomone, net ir pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, taip pat ieškinio reikalavimus pagrįstais, jai tenkančios prievolės dalis turėtų būti mažesnė (3/16 nustačius, kad prievolė ieškovei yra palikėjo ir jo sutuoktinės bendroji dalinė prievolė, arba 3/8, jei palikėjo prievolė būtų pripažinta asmenine);

2) dėl ieškinio senaties termino pradžios. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl termino kreditoriaus reikalavimui pareikšti pratęsimo, netinkamai taikė CK 5.63 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009). CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė teismui pratęsti terminą kreditorių reikalavimams pareikšti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai senaties termino skaičiavimo pradžią siejo ne su įstatyme nustatytu palikimo atsiradimo momentu, o su paveldėjimo liudijimo išdavimu ir jo pateikimo teismui momentu;

3) dėl palikimo pagal aprašą priėmimo ypatumų. CK 5.53 straipsnyje nustatyta, kad, sudarant palikimo aprašą, į jį įtraukiamas ne tik palikėjo turtas, bet ir jo skolinės pareigos. Palikėjo A. Ž. paveldimo turto apyraše nėra nurodytos jo skolinės pareigos ieškovei. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė palikėjo įpėdinių atsakomybės kreditoriams klausimą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės M. Ž. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl palikimo pagal aprašą priėmimo ir turtą perėmusių įpėdinių dalių prievolėje. Ieškovė nurodo, kad kasatorės nurodyti argumentai, kad palikimą įpėdinės priėmė pagal aprašą, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes ir patvirtino faktą, kad palikimas buvo priimtas ne pagal aprašą, bei nurodė tokios išvados priežastis ir motyvus. Dėl to kasatorės argumentas dėl kreditorių reikalavimų įpėdiniams pareiškimo tvarkos ir įpėdinių atsakomybės pagal palikėjo turtines prievoles ypatumus yra nepagrįstas;

2) dėl ieškinio senaties termino pradžios. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorė sutinka su tuo, jog CK 5.63 straipsnio 4 dalimi suteikiama teismui diskrecijos teisės pratęsti trijų mėnesių terminą palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino ieškovės nurodytas termino praleidimo aplinkybes svarbiomis ir konstatavo, kad terminas praleistas dėl to, kad ieškovė neturėjo objektyvios galimybės pareikšti reikalavimų palikimą priėmusiems asmenims per įstatyme nustatytą terminą. Ieškovė mano, kad apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią siejo su įstatyme nustatytu palikimo atsiradimo momentu, o ne su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu ir jo pateikimu teismui. Ieškovė pažymi, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus, ir turi remtis žemesnės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Kasaciniu skundu atsakovė E. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti ir kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarkos. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 5.63 straipsnio normą, reglamentuojančią kreditorių reikalavimo pateikimo tvarką. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo siekį užtikrinti tiek kreditoriaus teisę reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams, tiek įpėdinių teisę žinoti paveldimo turto ir prievolių masę, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyti keturi alternatyvūs kreditoriaus elgesio variantai – reikalavimą reikšti palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui arba pareiškiant ieškinį teisme dėl paveldėto turto. Taigi, palikėjo kreditorius visų pirma reikalavimą gali pareikšti palikimą priėmusiems įpėdiniams; jeigu įpėdiniai palikimo nepriėmė – testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, o nesant jų – reikalavimas reiškiamas palikimo atsiradimo vietos teismui. Be to, toks reikalavimas turi būti pareiškiamas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad kreditoriaus reikalavimai, tarp jų ir ieškinys teismui dėl paveldimo turto, gali būti pareiškiamas tik įpėdiniams išdavus paveldėjimo teisės liudijimu, nepaisoma CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, t. y. šioje normoje nustatytas terminas tampa objektyviai neįgyvendinamas. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį terminą pratęsė, nes ieškovė ilgą laiką neįgyvendino savo teisių CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų pratęsti terminą reikalavimui įpėdiniams pareikšti. Įpėdinis, priimdamas palikimą, kitus su paveldimu turtu susijusius sprendimus, turi žinoti ne tik paveldimo turto, bet ir prievolių masę. Šiuo atveju kasatorei atlygintinai buvo perleista įpėdinės M. Ž. (palikėjo dukters iš pirmos santuokos) paveldėjimo teisė. Kasatorė teigia, kad, nežinodama kreditoriaus pretenzijų į paveldimą turtą ir jo dydį, suklydo dėl paveldėjimo teisių sandorio sudarymo ar bet jau dėl jo kainos;

2) dėl palikimo priėmimo pagal aprašą ypatumų ir pagal jį paveldimo turto, teisių ir pareigų apimties. Kasatorė teigia, kad teismų nustatyta, jog palikėjo turtas priimtas pagal apyrašą – vienam įpėdiniui (M. Ž.) priėmus palikimą pagal aprašą, laikoma, kad visi įpėdiniai priėmė palikimą pagal aprašą. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad palikėjo paveldimo turto apyraše nenurodyta skolinės pareigos ieškovei. Nesant duomenų apie palikėjo skolinę pareigą, įpėdinių atsakomybės palikėjo kreditoriams klausimas negali būti sprendžiamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kasatorės nuomone, netinkamai taikė CK 5.53 straipsnio nuostatas;

3) dėl solidariosios pareigos perėjimo įpėdiniams. Kasatorė nurodo, kad palikimą priėmė trys įpėdiniai pagal CK 5.11 ir 5.13 straipsniuose nustatytas įpėdinių turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio dalį ir priteisdamas 80 000 Lt avanso, nepasisakė dėl skolininkių (kasatorės ir atsakovės M. Ž.) dalių prievolėje. Kasatorės nuomone, solidarioji pareiga po skolininko mirties turėjo būti padalyta pagal CK 5.11 ir 5.13 straipsniuose nustatytas įpėdiniams tenkančias paveldimo turto dalis, nes mirusiojo įpėdiniai nelaikomi solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės prievolės taisykles (CK 6.5 straipsnis).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės E. Ž. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į atsakovės M. Ž. kasacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės normas aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas analizuoja teisės klausimus ir nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias terminą ir tvarką palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, palikimo priėmimo būdus, įpėdinių atsakomybę pagal palikėjo prievoles, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl įpėdinių pareigos atsakyti už palikėjo prievoles ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos

Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui nepaisant to, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006). Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti dalį palikimo (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Jis priima besąlygiškai visą palikimą, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis). Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, nes palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis, 5.9 straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina CK 4.47 straipsnis, kuriame, be kitų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, paveldėjimas nustatytas kaip savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. E. Ž. v. V. A. Ž., byla Nr. 3K-3-151/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK,,ZU Lietuva“ v. D. V., byla Nr. 3K-7-190/2009). Taigi įpėdiniams, priėmusiems palikimą, pereina pareiga atsakyti už palikėjo prievoles (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju įpėdiniams atsirado pareiga atsakyti pagal palikėjo sudarytas preliminariąsias sutartis.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį kreditorius, pareikšdamas reikalavimus arba reikšdamas teisme ieškinį, informuoja įpėdinius apie savo reikalavimus. Šie veiksmai bet kuriuo iš nurodytų būdų turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Nurodytas trijų mėnesių terminas, priklausomai nuo to, kur turi būti atliekamas teisinę reikšmę turintis veiksmas – teisme ar ne teisme, gali būti procedūrinis (jeigu reikalavimas žodžiu ar raštu pareiškiamas priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriui) arba ieškinio senaties (jeigu pareiškiamas ieškinys dėl paveldimo turto). Jeigu trijų mėnesių terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai teismas gali jį pratęsti, jeigu nepraėjo daugiau kaip treji metai nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.63 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., E. S., bylos Nr. 3K-3-347/2006).

Svarbios priežastys yra pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti. Jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis), kreditorius turi nurodyti teismui svarbias termino praleidimo priežastis, jam tenka priežasčių fakto ir svarbos įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis).

Ta aplinkybė, kad yra pareikštas prašymas atnaujinti procedūrinį terminą CPK XXXVIII skyriaus nustatyta tvarka, nėra kliūtis pareikšti ieškinį teisme dėl paveldimo turto. Jeigu teisme CK 5.63 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškinys dėl paveldimo turto pareikštas daugiau kaip trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos, tai nėra kliūtis kreiptis į teismą su pareiškimu CPK XXXVIII skyriaus tvarka dėl procedūrinio termino atnaujinimo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimų pareiškimas ar ieškinio pareiškimas CK 5.63 straipsnio 1 dalies tvarka yra informavimo veiksmas. Jo teisinė reikšmė svarbi CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymui. Kai reikalavimai arba ieškinys pavėluojamas pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tai šis terminas dėl svarbių priežasčių teismo gali būti atnaujinamas, jeigu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų buvo imtasi ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. kreditorius, praėjus trims mėnesiams, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, turi atlikti nors vieną iš šių veiksmų: 1) pareikšti reikalavimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui; 2) pareikšti teisme ieškinį. Nustatytas trejų metų terminas yra naikinamasis, jo teismas negali atnaujinti. Aplinkybę, kad naikinamasis trejų metų terminas nepraleistas, kreditorius turi pagrįsti įrodymais (CPK 276 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., E. S., bylos Nr. 3K-3-347/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010). CK nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis. Tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys).

Dėl įstatymu nustatyto termino kreditorių reikalavimams patenkinti atnaujinimo ir proceso normų pažeidimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas dėl įstatyme nustatyto termino ir kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarkos. Kasacinis teismas neturi galimybės pasisakyti dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo, nes skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nieko nenurodyta dėl šių teisės normų taikymo, nepasisakyta dėl termino kreditorių reikalavimams pareikšti, todėl nėra aišku, ar šiuo atveju nurodytas trijų mėnesių terminas laikytinas procedūriniu ar ieškinio senaties, nuo kada šioje byloje turi būti skaičiuojamas trijų mėnesių terminas, o jei terminas atnaujintas, tai kokios priežastys terminui atnaujinti laikytinos svarbiomis, kokiais įrodymais kreditorius tai pagrindžia. Iš esmės apeliacinės instancijos teismo sprendime analizuojama tik preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, jos sąlygos (CK 6.165 straipsnis), šios sutarties neįvykdymo aplinkybės, pasisakoma dėl atsakovės pareikšto priešieškinio pagrįstumo, tačiau neanalizuojama ir nepasisakoma dėl termino kreditorių reikalavimams pareikšti taikymo ir jo tvarkos. Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų neaišku, ar terminas yra pratęsiamas, juose nenurodoma teisės normų, nors būtent kasatorių apeliaciniame skunde ir buvo keliami fakto ir teisės klausimai dėl CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo ir aiškinimo; tenkindamas dalį ieškinio reikalavimo dėl kreditoriaus reikalavimo priteisimo, teismas nesiremia materialiosios teisės norma, todėl nepagrindžiama, dėl ko kasatorėms taikoma solidarioji atsakomybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent šie teisės taikymo ir aiškinimo klausimai dabar keliami kasatorių kasaciniuose skunduose.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės analizavo ir pasisakė tik dėl kasatorės E. Ž. priešieškinio reikalavimo (įpareigojimo sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį) faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimo palikėjo įpėdiniams teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos tik faktinės aplinkybės, kad palikėjas A. Ž. mirė ir palikimas atsirado 2007 m. spalio 4 d.; dalį mirusiojo turto pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo jo sutuoktinė kasatorė E. Ž.; kitą mirusiojo turto dalį pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jo sutuoktinė E. Ž. ir jo nepilnametė duktė M. Ž.; taip pat kitos aplinkybės, susijusios su palikimo atsiradimu ir jo priėmimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su kreditorių reikalavimų pareiškimu, nepasisakė dėl šių juridinių faktų reikšmės materialiosios teisės normoms taikyti, ginčo šalių teisiniams santykiams nustatyti, kitiems teisiniams argumentams, kurie nulėmė teismo išvadas dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija neturi galimybės pasisakyti dėl kasaciniame skunde nurodytų CK 5.63 straipsnio normų taikymo, nes šios teisės normos aiškinimui ir taikymui nėra nustatytų būtinų faktinių aplinkybių, o kasacinis teismas yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinį skundą nesilaikydamas jo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis); apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo neatitinka jo turiniui keliamų vieningumo (vientisumo) reikalavimų (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš svarbiausių teismo sprendimo bruožų yra teismo procesinio sprendimo vieningumas (vientisumas). Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. M.. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010). Taigi, teisėjų kolegija, nustačiusi materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turinčių įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui, kurie negali būti pašalinti kasaciniame procese, naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl įstatyme nustatyto termino kreditorių reikalavimams pareikšti atnaujinimo ir kreditoriaus reikalavimo tenkinimo ir šią bylos dalį perduoda iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio1 dalies 5 punktas, 4 dalis).

Teisėjų kolegija pasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliamas materialiosios teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo dalies dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo ir kreditorinio reikalavimo priteisimo priėmimui, klausimas.

Dėl palikimo priėmimo ir kreditorių reikalavimų apimties

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kasatorės palikimą priėmė pagal apyrašą (CK 5.53 straipsnio1 dalis), ir teigiama, jog šią aplinkybę nustatė bylą nagrinėję teismai. Toks kasatorių teiginys nėra tikslus. Nors iš kasatorių procesinių dokumentų ir kasatorės E. Ž. paaiškinimų byloje matyti, kad palikimo priėmimo būdo klausimas buvo faktinis ginčo nagrinėjimo dalykas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors ir tenkino ieškinį, tačiau nepasisakė, kokiu būdu buvo priimtas palikėjo A.Ž. palikimas, nesprendė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priėmimo būdą, įtakos palikėjo įpėdinių atsakomybei ir nevertino bylos duomenų dėl palikimo priėmimo pagal apyrašą.

Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Pažymėtina, kad įpėdiniui (įpėdiniams) kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis). Palikimo apyrašas sudaromas tiek palikėjo kreditorių, tiek įpėdinių interesais; jį sudarius, nustatoma palikimo sudėtis. Palikimo apyrašas riboja įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik tikrąja paveldėto turto verte (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai įpėdinių yra keletas, kiekvienas iš jų palikimą priima individualiai, tačiau, jei bent vienas iš įpėdinių palikimą priima pagal aprašą, tai visi kiti įpėdiniai, nesvarbu, kokiu būdu priėmė palikimą, laikytini priėmusiais palikimą pagal apyrašą ir už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Tai lemia ir ta aplinkybė, kad įpėdinis, priėmęs palikimą tuo atveju, kai yra keli įpėdiniai, tampa dalinės nuosavybės bendraturčiu, t. y. įgyja nuosavybės teisės dalį į kiekvieną palikimo sudėtyje esantį daiktą, atitinkamą dalį teisių ir pareigų, atsiradusių iš palikėjo prievolinių teisinių santykių. Tik antstolio sudarytas aprašas, atitinkantis CK 3.53 straipsnio 2-9 dalies nustatytus reikalavimus, gali apriboti paveldėtu turtu palikėjo atsakomybę už palikėjo skolas, tačiau įstatyme išvardyti atvejai, kai, nustačius, jog sudarytas neteisingas apyrašas, įpėdinis (įpėdiniai) gali atsakyti visu savo turtu (CK 5.54 straipsnis).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, vykdant Klaipėdos rajono teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nutartį, kuri buvo priimta pagal mirusiojo A. Ž. dukters iš pirmos santuokos M. Ž. prašymą, buvo sudarytas A. Ž. paveldimo turto apyrašas, kuriame ji nurodė palikėjo įpėdinius – žmoną kasatorę E. Ž. ir jų nepilnametę dukterį M. Ž.; dalis tėvo turto paskirstyta pagal testamentą; yra likusi testamentu nepaskirta turto dalis ir pagal šį prašymą antstolis sudarė paveldėto turto apyrašą bei pateikė jį teismui; apyraše M. Ž. nenurodė palikėjo kreditorių reikalavimų ir skolinių pareigų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir neapsvarstė bylos duomenų, jog M. Ž. palikimą priėmė pagal antstolio sudarytą turto apyrašą ir dėl to likusieji mirusiojo A. Ž. įpėdiniai palikimą priėmė pagal apyrašą, tokiu atveju įpėdiniai už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Nors toks klausimas ne kartą buvo keltas ginčo nagrinėjimo metu, teismas jo nesvarstė ir neįvertino esminės reikšmės nustatant įpėdinių atsakomybę už palikėjo skolas.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės E. Ž. kasacinio skundo argumentais dėl įpėdinių atsakomybės pagal palikėjo skolas negalimumo, t. y. laikant, kad palikimas buvo priimtas pagal apyrašą, kasatorėms neatsirado pareigos atlyginti kreditoriams palikėjo skolų, nes apyraše nenurodyti palikėjo kreditoriai ir skolinės pareigos, kasatorė nedalyvavo sudarant apyrašą ir nebuvo su juo supažindinta. Vien kasatorės nurodyti sudaryto palikimo priėmimo pagal apyrašą trūkumai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad tuo atveju, kai palikimas priimamas pagal aprašą – nenurodžius palikėjo kreditorių reikalavimų ir skolinių pareigų – neatsiranda įpėdiniams pareigos atlyginti palikėjo skolas, nes įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis).

Dėl įpėdinių atsakomybės pagal palikėjo prievoles

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, nustatė ne visus skolininkus pagal palikėjo prievoles, nenustatė jų dalių prievolėje, t. y. kurią sprendimo dalį turi įvykdyti kiekviena iš bendraatsakovių, nenurodė, ar jų prievolė solidari, ar subsidiari, todėl pažeidė proceso teisės normas (CPK 274 straipsnio 2 dalis) bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įpėdinių dalių prievolėje nustatymą (CK 5.52, 6.10 straipsniai).

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinių skundų argumentais, kad turėjo būti sprendžiamas ir duktės iš pirmos santuokos atsakomybės klausimas. Sprendžiant byloje dėl įpėdinių atsakomybės už palikėjo prievoles sąlygų ir apimties, turi būti atsižvelgiama į tai, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi M. Ž. pardavė paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias jai po jos tėvo mirties, mirusiojo sutuoktinei E. Ž. kartu su visais parduodamų paveldėjimo teisių pirkėjai atsiradusiais atsakomybės už palikėjo skolas teisiniais padariniais (CK 5.52 straipsnis); kasatorė E. Ž. už parduodamas paveldėjimo teises jai sumokėjo 200 000 Lt, taigi, šia sutartimi buvo perleistas ne konkretus turtas, o teisės į paveldimą turtą su visais iš šio sandorio atsiradusiais padariniais. Laikytina, kad, įvykdžius sutartį, įvyko materialinių subjektinių teisių perėmimas – M. Ž. savo prievolę kreditoriams perleido kitiems įpėdiniams ir neturi pareigos atsakyti už palikėjo skolas. Dėl to negali būti pripažinta, kad solidarioji pareiga turėjo būti padalijama visiems mirusiojo įpėdiniams, t. y. kad turėjo būti nustatyta M. Ž. tenkanti skolos dalis.

Nepagrįstais laikytini ir kasatorės E. Ž. teiginiai apie tai, kad ji nebūtų sudariusi minėtos paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, jei jai būtų žinoma apie palikėjo kreditorius. Toks teiginys prieštarauja byloje esantiems duomenims, kad ji šia sutartimi prisiėmė visą atsakomybę už palikėjo skolas, nes paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodoma, kad paveldimą turtą sudaro ir ½ dalis 0,50 ha žemės sklypo, dėl kurio su ieškove sudaryta preliminarioji sutartis, tai paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai ir kasatorės veiksmai po palikėjo mirties siūlant ieškovei sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Šie bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad kasatorei buvo žinoma apie palikėjo sudarytas žemės sklypų pirkimo-pardavimo preliminariąsias sutartis ir šių sutarčių sąlygas. Dėl to šioje byloje teismai pagrįstai ir teisėtai laikydami, kad M. Ž. jau nėra ginčijamo paveldėjimo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, dalyvė ir neturi pareigos atsakyti, nesprendė klausimo įtraukti ją į bylą CPK 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kasatorės nurodo, kad teismas, taikydamas dėl jų solidariąją atsakomybę, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.10 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog solidarioji pareiga po skolininko mirties padalijama jo įpėdiniams pagal CK V knygoje nustatytas taisykles, nes įstatyme nustatomos paveldimo turto dalys, todėl mirusiojo įpėdiniai nėra laikomi solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės prievolės taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui priteisus iš atsakovių palikėjo skolą ir nenurodžius įstatymo normos, kuria teismas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą, bei neįvardijus, ar palikėjai yra solidarieji skolininkai, ar atsako pagal dalinės prievolės taisykles, buvo pažeista CPK 274 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teismas, priimdamas sprendimą prieš kelis atsakovus, turi nurodyti, kurią sprendimo dalį turi įvykdyti kiekvienas iš atsakovų, arba kad atsakovų prievolė yra solidari arba subsidiari. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tokių apeliacinės instancijos teismo nurodytų argumentų sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos, jog teismas sprendime turi nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus bei argumentus, kuriais vadovavosi padarydamas išvadas.

Minėta, kad teismas, iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą ir nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, turi išspręsti ir įpėdinių atsakomybės klausimus, nes įpėdiniui (įpėdiniams) kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipnsio1dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 5.52 straipsnyje nustatyta, jog priėmus palikimą paduodant prašymą notarui, jei yra keli įpėdiniai, visi įpėdiniai už palikėjo skolas atsako solidariai, o CK 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal aprašą, nenumatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidariai, tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos. Teismui taikant šias normas, turi būti atsižvelgiama ir į CK 6.10 straipsnio nuostatas. Būtent šioje normoje nustatyta, kad pasyvusis solidarumas nepaveldimas, nes solidarioji pareiga, jei įstatyme ar sutartyje nenumatyta kitaip, po skolininko mirties padalijama (CK 6.10 straipsnio 1dalis), todėl įpėdiniai nelaikomi solidariaisiais skolininkais ir atsako pagal dalinės prievolės taisykles (CK 6.5straipnis), išskyrus CK 5.52 straipsnio nustatytais atvejais, kai įpėdinis priima palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui ir kai prievolės dalykas yra nedalus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atveju prievolės dalykas yra pinigai, t. y. prievolės dalykas yra dalus, taigi, nagrinėju atveju turi būti nustatoma įpėdinių atsakomybės dalys.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Kasatorė E. Ž. šioje byloje pateikė priešieškinį, prašydama patvirtinti sutarties sudarymą, t. y. kad 2007 m. gegužės 21 d. A. Ž. pardavė 0,0969 ha žemės sklypą Nr. 1, atidalytą iš 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Kasatorė nurodė, kad 2007 m. gegužės 21 d. šalys buvo sudariusios ne preliminariąją, o būsimo daikto (suformuoto ir patvirtinto detaliuoju žemės sklypo planu) pirkimo-pardavimo sutartį. Teismai, atmesdami priešieškinį, nurodė, kad preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta dėl to, jog šalys nepasiekė susitarimo dėl visų reikšmingų pagrindinės sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygų, nes dėl jų nebuvo susitarta nurodomoje sutartyje, t. y. kasatorės suformuotas sklypas pagal detaliuosius planus neatitinka žemės sklypo, kurį ieškovė ketino pirkti (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, nurodytos įpėdinių piniginės prievolės, kylančios iš preliminariosios sutarties vykdymo, įgyvendinimas yra priklausomas nuo to, ar įstatyme nustatytais terminais ir tvarka ieškovė, kaip kreditorė, pareiškė kasatorėms reikalavimus, ir tai gali būti nustatyta išnagrinėjus iš naujo apeliacine tvarka ieškovės ieškinį dėl termino atnaujinimo ir kreditorių reikalavimų priteisimo. Tuo tarpu teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio turi būti paliekama galioti, nes šioje byloje priešieškinio reikalavimų tenkinimas nėra susijęs su ieškinio reikalavimų tenkinimu ar netenkinimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, nenustatė viešojo intereso pažeidimo, leidžiančio išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismai išnagrinėjo bylos dalį dėl preliminariosios sutarties patvirtinimo laikydamiesi kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.52 straipsnio, 5.53 straipsnio 1 dalies, 5.63 straipsnio normas, pažeidė CPK 274 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies normas, ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo dalies dėl termino atnaujinimo ir kreditorių reikalavimų priteisimo priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis ieškovės ieškinio ir jos naudai priteista iš kasatorių E. Ž. ir M. Ž. 80 000 Lt sumokėto avanso ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, panaikina ir šias dalis perduoda iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas); kitą sprendimo dėl priešieškinio reikalavimų atmetimo paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 82,80 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus tenkinti dalį kasacinio skundo ir grąžinus dalį bylos apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl dalies ieškinio patenkinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui; kitą sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas