Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-5/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.5; 44.8; 93.2.3; 93.2.20; 99.9 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Jonui Leikauskui,

atsakovo Lietuvos valstybės atstovams: Vidaus reikalų ministerijos atstovei Dovilei Gotceitaitei, Generalinės prokuratūros prokurorei Rasai Tunkevičienei, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui Egidijui Motiejūnui, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Egidijui Šiaudikiui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Reginai Jasiulienei, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. T. ir UAB „Drevida“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. T. ir UAB „Drevida“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų, atlyginimo.

UAB,,Drevida“ vertėsi vaizdajuosčių importavimu, jų dauginimu, pardavimu ir nuoma. Nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 1999 m. vasario 12 d. Mokesčių policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Mokesčių policijos departamentas) pareigūnai patikrino visas šios įmonės prekybos vietas ir paėmė vaizdajuostes bei buhalterinius dokumentus patikrinti. Patikrinimų pagrindu 1999 m. vasario 3 d. nutarimu iškelta baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99 dėl nusikaltimo, nurodyto 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje (falsifikuotų prekių gaminimas, realizavimas, laikymas). Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Tardymo valdyba) vyr. tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu baudžiamosios bylos dalis nutraukta, nesant UAB „Drevida“ direktoriaus M. T. veikoje 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, tačiau nustatyta, kad jo veiksmai atitinka 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalį, todėl byla perduota pagal tardyminį priklausymą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Tardymo valdybos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu baudžiamoji byla dėl UAB „Drevida“ nutraukta, nesant nusikaltimo, nurodyto 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje (svetimo kūrinio ar jo dalies išleidimas arba viešas paskelbimas savo vardu), sudėties. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu nuspręsta grąžinti UAB „Drevida“ iš jos paimtas kaip daiktinius įrodymus vaizdajuostes.

2003 m. rugsėjo 22 d. ieškovai UAB „Drevida“ ir šios akcininkas bei direktorius M. T. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 180 889,20 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Ieškovai nurodė, kad, 1998–1999 m. atliekant vaizdajuosčių ir UAB „Drevida“ buhalterinės apskaitos dokumentų poėmius, buvo pažeista 1961 m. BPK 192 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. daiktai paimti jų neaprašius ir nenurodžius individualių požymių, nedalyvaujant bendrovės atstovams. Ieškovų teigimu, neteisėtus pareigūnų veiksmus patvirtina tai, kad 1999 m. vasario 3 d. iškelta baudžiamoji byla buvo 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nutraukta. Ieškovai nurodė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jie patyrė 180 889, 20 Lt turtinės žalos, kurią sudaro: 128 845 Lt per poėmius paimtų ir negrąžintų daiktų, kurie, nutraukus ikiteisminį tyrimą, turėjo būti grąžinti pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą, vertė; 24 044,18 Lt darbuotojams nesumokėto atlyginimo ir išeitinių kompensacijų, taip pat 8000 Lt skola įmonės akcininkui M. T., nes, pareigūnams paėmus visas UAB „Drevida“ prekes ir buhalterinius dokumentus, buvo faktiškai sužlugdyta įmonės veikla, liko neatsiskaityta su įmonės darbuotojais bei akcininku; 20 000 Lt išlaidų už advokato, kurį teko samdytis dėl ikiteisminio tyrimo, teisinę pagalbą. Ieškovas M. T. nurodė, kad dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo jis patyrė neturtinę žalą, vertintiną 100 000 Lt, nes sužlugo bendrovės veikla, jis išgyveno nuolatinį stresą, pašlijo sveikata, teko gydytis, nustatytas 50 proc. nedarbingumas, be to, dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo prarado artimųjų, verslo partnerių pasitikėjimą.

Atsakovo atstovai su ieškiniu nesutiko, teigdami, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo teisėti, šių veiksmų teisėtumas buvo patikrintas baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės normų nustatyta tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Mokesčių policijos departamento pareigūnai, įtardami autorių teisių pažeidimus, 1998 m. spalio 5 d. paėmė iš UAB „Drevida“ prekyvietės Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje 814 vaizdajuosčių tyrimui atlikti; vaizdajuostės buvo supakuotos ir užantspauduotos; aktą pasirašė pareigūnai ir UAB „Drevida“ pardavėjas. Tą pačią dieną, taip pat 1999 m. vasario 5–12 d. iš įvairiose Vilniaus vietose esančių vaizdajuosčių nuomos ir pardavimo punktų buvo paimtos patikrinti 2757 vaizdajuostės, 123 garsajuostės ir 121 kompaktinė plokštelė; visais atvejais dėžės buvo užklijuotos, aktai pasirašyti pareigūnų ir poėmyje dalyvavusių asmenų. Teismas, nustatęs, kad tik vienu poėmio aktu – 1998 m. spalio 5 d. – vaizdajuostės paimtos iš ieškovo UAB „Drevida“, kitais atvejais – iš kitų asmenų, o ieškovai nepagrindė savo teisių į jas, bylos nagrinėjimo dalyku pripažino tik ieškinio reikalavimo dalį dėl 814 vaizdajuosčių. Teismas nurodė, kad Mokesčių policijos departamento pareigūnų operatyviniai veiksmai, paimant patikrinti vaizdajuostes ir garsajuostes bei kompaktines plokšteles, atitiko tuo metu galiojusio Policijos įstatymo 18, 20 ir 35 straipsnių reikalavimus. 1999 m. vasario 3 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, nurodyto 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje (dėl prekybos falsifikuotomis vaizdajuostėmis); šios bylos tyrimo metu procesinę priežiūrą vykdžiusių subjektų dokumentuose nenustatyta kokių nors pirminius tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų padarytų teisės pažeidimų, jų nenurodė ir ieškovai. Teismas nustatė, kad UAB „Drevida“ 1998 m. spalio 5 d. patikrinimo metu neturėjo sutarties su autoriais ar jų teisių perėmėjais; sutartis su Maskvoje esančia įmone – autorių teisių turėtoja, sudaryta 1998 m. lapkričio 13 d., o pateikta tik 1998 m. gruodžio 29 d., taigi iki tol UAB „Drevida“ neturėjo teisės nei gaminti, nei platinti audiovizualinių kūrinių; dėl to Mokesčių policijos departamento pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą atlikti patikrinimus ir paimti vaizdajuostes tirti. Atlikus specialisto tyrimą dėl dalies vaizdajuosčių, buvo nustatyta, kad jos pagamintos namudiniu būdu, neatitinka kokybės reikalavimų, taigi yra falsifikuotos; kitas vaizdajuostes 1999 m. liepos 21 d.–2000 m. spalio 10 d. ištyrę Lietuvos muzikos industrijos asociacijos specialistai nustatė, kad jose užfiksuotų kūrinių išimtinės atgaminimo, įgarsinimo, tiražavimo bei platinimo teisės priklauso tik UAB „Garsų pasaulis“. Teismas taip pat nustatė, kad Tardymo valdybos vyr. tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu baudžiamosios bylos dalis nutraukta, nesant ieškovo M. T. veikoje 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, tačiau nustatyta, kad jo veiksmai atitinka BK 142 straipsnio 1 dalį, todėl byla buvo perduota pagal tardyminį priklausymą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai; Tardymo valdybos tardytojo 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu baudžiamoji byla nutraukta, nesant 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje (svetimo kūrinio ar jo dalies išleidimas arba viešas paskelbimas savo vardu) nurodyto nusikaltimo sudėties; Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 4 d. nutarimo pagrindu, panaikinus nutarimus nutraukti baudžiamąją bylą ir grąžinti daiktinius įrodymus, atnaujintas ikiteisminis tyrimas. Teismas pažymėjo, kad šio tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Drevida“ nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 1999 m. vasario 5 d. platino falsifikuotą produkciją, neturėdama autorių ir jų teisių perėmėjų teises administruojančių organizacijų leidimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gegužės 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus nuosprendžio priėmimo senaties terminui; to paties nutarimo 2 punktu nuspręsta daiktus ir daiktinius įrodymus (3571 vaizdajuostę, 123 garsajuostes, 121 kompaktinę plokštelę), kaip neteisėtas fonogramų kopijas, konfiskuoti ir sunaikinti. Generalinio prokuroro pavaduotojo 2007 m. vasario 14 d. nutarimu panaikintas 2006 m. gegužės 22 d. nutarimo 2 punktas ir nutarta nurodytus daiktus, kaip neteisėtas kopijas, kurių apyvarta uždrausta, sunaikinti. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamojoje byloje, konstatuota, jog patys ieškovai veikė neteisėtai, o iš jų paimti daiktai buvo falsifikuota produkcija, platinama neturint autorių ir jų teisių perėmėjų teises administruojančių subjektų leidimo, todėl ieškovų reikalavimas priteisti sunaikintų daiktinių įrodymų vertę yra nepagrįstas ir atmestinas. Dėl reikalavimų priteisti 24 044,18 Lt darbuotojams nesumokėto darbo užmokesčio, taip pat dėl 8000 Lt paskolos sumą, teismas nurodė, kad nėra šių reikalavimų pagrįstumą patvirtinančių įrodymų. Teismas taip pat nurodė, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje nustatyta, jog paimtos vaizdajuostės ir garsajuostės bei kompaktinės plokštelės buvo falsifikuotos ir platinamos neteisėtai, todėl ieškovų argumentas, kad dėl baudžiamojoje byloje atliekamo tyrimo buvo sužlugdyta įmonės ūkinė komercinė veikla, yra nepagrįstas; buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti revizijai atlikti, jų poėmis buvo pagrįstas ir teisėtas ikiteisminio tyrimo procesinis veiksmas; ieškovai nepateikė įrodymų, kad šių dokumentų poėmis būtų sutrikdęs atsiskaitymus su kitais ūkio subjektais, ribojęs galimybę sudarinėti sutartis ar kitaip objektyviai sudaręs kliūčių įmonei funkcionuoti. Atmesdamas ieškovų argumentą dėl pernelyg ilgo baudžiamosios bylos tyrimo neigiamos įtakos įmonės ūkinei-komercinei veiklai, teismas nurodė, kad tyrimo trukmę lėmė didelė bylos apimtis, daug epizodų, būtinybė atlikti specialistų tyrimus, gauti duomenis iš užsienio valstybių, autorių teises administruojančių subjektų. Teismo nuomone, tyrimo trukmei didelę įtaką turėjo ieškovo M. T. ir jo gynėjo teikiami procesinio pobūdžio skundai, kurie, nors ir teisėti, tačiau užtęsė bylos tyrimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė savo reikalavimų pagrindo – neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, o dėl reikalavimo priteisti išmokas darbuotojams bei paskolą – ir reikalavimo teisės, todėl netenkintini ieškinio reikalavimai nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos, nei dėl gynėjo pagalbos išlaidų baudžiamajame procese atlyginimo. Kartu teismas nurodė, kad ne visi atsakovės Lietuvos valstybės atstovai šioje byloje buvo tinkami. Teismas pripažino tinkamais atstovais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, nes į ją buvo pertvarkytas Mokesčių policijos departamentas, taip pat Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, kurio struktūrinis padalinys buvo Tardymo valdyba, bei Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, nes Tardymo valdyba buvo sujungta su Policijos departamentu į vieną ikiteisminio tyrimo įstaigą. Be to, tinkamu atstovu teismas pripažino ir procesinę kontrolę baudžiamojoje byloje privalėjusią atlikti Generalinę prokuratūrą. Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija nėra perėmusi teisių ir pareigų tų subjektų, kurie atliko procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, todėl ji yra netinkamas Lietuvos valstybės atstovas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei išvadomis ir papildomai nurodė, kad ieškovai, ginčydami teismo išvadas dėl falsifikuotos produkcijos platinimo, iš esmės ginčija baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumą, tačiau šis yra patikrintas įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 4 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas, o 2002 m. sausio 22 d. ir 2002 m. balandžio 12 d. nutarimai nutraukti baudžiamąją bylą bei 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas grąžinti daiktinius įrodymus – panaikinti. Nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ieškovai skundė įstatymų nustatyta tvarka, bet Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. balandžio 1 d. nutartimi skundas atmestas; ši nutartis palikta nepakeista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininko 2005 m. gegužės 4 d. nutartimi. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gegužės 22 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą suėjus nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir konfiskuoti bei sunaikinti daiktinius įrodymus ieškovų taip pat buvo apskųstas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimu skundas atmestas. Šį nutarimą ieškovai taip pat skundė, tačiau skundas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi atmestas. Ieškovai skundė ir Generalinio prokuroro pavaduotojo 2007 m. vasario 14 d. nutarimą, tačiau ir šis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi atmestas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nurodyti procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje yra įsiteisėję ir galiojantys, jais konstatuota, jog apeliantai veikė neteisėtai, o paimti daiktai buvo falsifikuota produkcija, platinama neturint autorių ir jų teisių perėmėjų teises administruojančių subjektų leidimo, todėl ieškovų argumentai dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo neteisėtumo negali būti pripažinti pagrįstais. Apeliantų argumentus, kad, nutraukus baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties, paimti daiktai turėjo būti grąžinti jų savininkui, tačiau to padaryta nebuvo, nes jie yra dingę dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų kaltės, kolegija atmetė kaip neįrodytus. Ji pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nustačius, jog minėti daiktiniai įrodymai yra falsifikuota produkcija, platinama neturint autorių ir jų teisių perėmėjų leidimo, prokuroro 2006 m. gegužės 22 d. nutarimu, kurio 2 punktas buvo pakeistas 2007 m. vasario 14 d. generalinio prokuroro pavaduotojo nutarimu, buvo nuspręsta šios civilinės bylos ginčo objektu esančius daiktus, kaip neteisėtas kopijas, kurių apyvarta uždrausta, sunaikinti; šie procesiniai sprendimai nepanaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimus dėl daiktinių įrodymų, kurių apyvarta uždrausta, vertės atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmų neteisėtais, to nenustatė ir ikiteisminio tyrimo priežiūrą atlikę pareigūnai, ikiteisminio tyrimo teisėjai (CPK 185 straipsnis); dėl to, kad nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų – netikslinga aiškintis kitų atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo. Kolegija taip pat nurodė, kad, pripažinus, jog nėra neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl teisėtai konfiskuoto turto grąžinimo ar jo vertės atlyginimo, o apeliantų argumentai dėl paimtų vaizdajuosčių priklausymo UAB,,Drevida“ ar kitiems asmenims, dėl priteistinos žalos dydžio ir pan. yra teisiškai nereikšmingi. Apeliantų argumentus, kad UAB,,Drevida“ veikla buvo sutrikdyta dėl buhalterinės apskaitos dokumentų poėmio, kolegija atmetė, nes: pirma, nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nesprendžiamas žalos atlyginimo klausimas (CK 6.272 straipsnis); antra, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės veikla buvo sutrikdyta dėl dokumentų poėmio, nenurodė, kokių konkrečiai sandorių ar kitų ūkinių komercinių operacijų bendrovė negalėjo vykdyti. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimus dėl turtinės žalos, kurią ieškovai grindžia skola bendrovės darbuotojams ir paskola: nenustatyta būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų pareigūnų veiksmų; be to, apeliantai nepateikė teismui jokių įrodymų apie darbuotojų pretenzijas bendrovei ir bendrovei suteiktos paskolos faktą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus, nes nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti (CK 6.272 straipsnis). Dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog tinkami atsakovo Lietuvos valstybės atstovai yra tos institucijos, kurių pareigūnai atliko procesinius veiksmus, iš kurių ieškovai kildina jiems atsiradusią žalą, ir šių pareigūnų veiklą privalėjusios kontroliuoti institucijos. Dėl apeliantų argumentų, kad byla buvo išnagrinėta šališkai, teisėjui raginant atsakovo atstovus atnaujinti ikiteisminį tyrimą nutrauktoje baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija nurodė, jog apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius dėl netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantų advokatas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame priimta nutartis sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, ir šios nutarties neskundė; CPK nustatyta tvarka apeliantai nereiškė nušalinimų teisėjui, be to, apeliaciniame skunde nenurodyta konkrečių teisėjo nušalinimo pagrindų ar veiksmų, leidžiančių abejoti teisėjo nešališkumu ir objektyvumu (CPK 66 straipsnis); apeliantų teiginiai, kad teisėjas ragino atnaujinti ikiteisminį tyrimą, nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai); be to, sprendimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo priėmė ne teismas, o kompetentingos institucijos įstatymų nustatyta tvarka, ir nurodyto procesinio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas patikrintas nagrinėjant apeliantų skundus. Teisėjų kolegija atmetė apeliantų argumentus dėl ikiteisminio tyrimo trukmės ir nurodė, kad proceso trukmės priimtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą, pareiškėjo ir valdžios institucijų elgesį tiriant bylą; pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė objektyvios aplinkybės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tai įvyko dėl pareigūnų kaltės (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nenustatyta pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimui naikinti ar keisti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Kasatoriai ieškinio pareiškime nurodė priežastis, dėl kurių kreipėsi į teismą ir pateikė ieškinio reikalavimus patvirtinančius įrodymus, tačiau teismai šių įrodymų nevertino ir nenurodė nevertinimo priežasčių. Ieškovams 1999 m. vasario 3 d. buvo iškelta baudžiamoji byla, įtariant juos padarius 1961 m. BK 309 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, t. y. dėl vaizdajuosčių, kuriomis prekiavo UAB „Drevida“, falsifikavimo. Tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nurodytoje byloje buvo nutrauktas, nesant UAB „Drevida“ direktoriaus M. T. veikoje nusikaltimo sudėties. Nurodytas nutarimas nepanaikintas, taigi galiojantis, todėl teismai turėjo remtis šiuo juridiniu faktu arba motyvuotai pagrįsti, kodėl nesiremia. Nutraukus baudžiamąją bylą dėl 1961 m. BK 309 straipsnyje nurodyto nusikaltimo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra tyrė, ar nėra ieškovų veikoje 1961 m. BK 142 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties. Prokuroro 2002 m. sausio 22 d. nutarime konstatuota, kad tuo metu, kai UAB „Drevida“ atgamino ir platino vaizdajuostes, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą švietimo, mokslo, literatūros ar meno kūrinio atgaminimą ar paskleidimą buvo nustatyta 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje, tačiau baudžiamajai bylai iškelti buvo būtinas nukentėjusiojo skundas (1961 m. BPK 126 straipsnio 7 dalis), o tokio skundo nebuvo. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo baudžiamosios bylos tyrimas buvo nutrauktas, nesant ieškovų veikoje 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje, taip pat 142¹ straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėties. Teismai neįvertino nurodytų aplinkybių ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad vaizdajuostės buvo falsifikuota produkcija, platinama be autorių ar jų teisių perėmėjų leidimo; šią išvadą paneigia nurodyti galiojantys procesiniai sprendimai. 2005 m. kovo 4 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą, netirtas vaizdajuosčių falsifikavimo faktas 1961 m. BK 309 straipsnio pagrindu, nes šioje teisės normoje nurodyta veika galiojančiame BK dekriminalizuota. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškinio reikalavimai dėl patirtos žalos neįrodyti, o teismo motyvai, jog daiktiniai įrodymai, dėl kurių pateiktas ieškinys, yra falsifikuotos prekės, platintos neturint autorių ar jų teisių perėmėjų leidimo, neatitinka tikrovės.

2. Dėl civilinio proceso normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai palaikė atsakovą, taigi akivaizdžiai pažeidė lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis). Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovo atstovai nepateikė įrodymų apie 1998-1999 m. paimtų iš UAB „Drevida“ daiktų buvimą ir nepaneigė aktų, kuriuose, dalyvaujant teisėsaugos institucijų atstovams, užfiksuota, jog apžiūrėti pateikti visai kiti, o ne paimti iš UAB „Drevida“ daiktai. Nagrinėjant bylą, teisėja ragino atsakovo atstovus imtis kokių nors priemonių; atsakovo atstovai sureagavo į nurodytus raginimus – 2005 m. Generalinė prokuratūra pateikė prašymą perduoti nutrauktą ir pridėtą prie civilinės bylos baudžiamąją bylą patikrinti, ar ši nutraukta pagrįstai, nors po bylos nutraukimo buvo praėję ketveri metai, o jos atnaujinimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas, nes veika, dėl kurios buvo iškelta ši baudžiamoji byla, dekriminalizuota, be to, suėjęs senaties terminas tokio pobūdžio veikoms tirti. 2002 m. BPK 3 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, taip pat jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Nepaisant to, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą nebuvo galima atnaujinti ikiteisminio tyrimo, šis buvo atnaujintas, be to, pradėta dingusių daiktinių įrodymų paieška. Daiktai, paimti iš UAB „Drevida“, nerasti ir nepateikti teismui, tačiau prokuroro nutarime jie nurodyti kaip surasti ir nuspręsta sunaikinti juos kaip daiktus, kurių apyvarta uždrausta. Taip atsakovo atstovai, padedami teismo, apsigynė nuo žalos atlyginimo ir kitokios atsakomybės už dingusius daiktinius įrodymus baudžiamojoje byloje. Pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kitus aktus, civilinėje byloje nebuvo sąžiningo proceso.

Teismas nepagrįstai patraukė byloje atsakovo atstovais Generalinę prokuratūrą, Policijos departamentą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Vilniaus miesto VPK. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, šiai atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tokia institucija valstybinio administravimo srityje yra Teisingumo ministerija. Vyriausybė 2001 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 932 nustatė, kad žalos atlyginimo bylose valstybei atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų veiksmų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju atsakovui turėtų atstovauti Vidaus reikalų ministerija.

3. Dėl ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos nagrinėjimo trukmės. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK, CPK normose nustatyta, kad tiek ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas, tiek byla teisme išnagrinėta per kiek įmanoma trumpiausią laiką. UAB „Drevida“ vaizdajuostės, kaip daiktiniai įrodymai, paimtos 1998-1999 m. Tyrimo metu nė vienas iš pareigūnų nematė nurodytų vaizdajuosčių, nes jos nebuvo pridėtos prie baudžiamosios bylos. 2005 m. kovo 4 d. atnaujinus baudžiamosios bylos tyrimą, pradėta šių dingusių daiktinių įrodymų paieška, vaizdajuostės atiduotos vertinti specialistams, pagaliau priimtas nutarimas sunaikinti daiktinius įrodymus (jų nesuradus). Nutrauktos baudžiamosios bylos tyrimas atnaujintas po septynerių metų. Teismai, pateisindami ikiteisminio tyrimo trukmę, nepagrįstai rėmėsi bylos sudėtingumu ir apimtimi. Civilinė byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme taip pat nepagrįstai ilgai – ketverius metus. Nurodytos aplinkybės turėjo tiesioginės įtakos ieškovų patirtai turtinei ir neturtinei žalai atsirasti. Paėmus ginčo daiktus ir jų negrąžinus, faktiškai buvo sužlugdyta UAB „Drevida“ veikla, nesumokėti atlyginimai darbuotojams, bendrovė neįvykdė kitų įsipareigojimų. Dėl nuolatinio ir nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bendrovės vadovas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, neteko dalies darbingumo. Teismai be pagrindo nenagrinėjo nurodytų aplinkybių.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Vidaus reikalų ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį iš esmės tais pačiais pagrindais, kurie buvo išsamiai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tikrinant pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismai, įvertinę byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatoriai neįrodė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų ar neveikimo. Kasatoriai nepateikė įrodymų dėl vaizdajuosčių ar kitų daiktinių įrodymų netinkamos apžiūros, neišsaugojimo ir negrąžinimo nutraukus baudžiamąją bylą, todėl nėra pagrindo abejoti šioje baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis; daiktinių įrodymų išsaugojimą patvirtina specialistų tyrimai, dėl jų priimti procesiniai sprendimai (pvz., 1999 m. lapkričio 18 d. Mokesčių policijos departamento nutarimas pridėti patikrinimų medžiagas prie baudžiamosios bylos, kt.), taip pat kiti procesiniai dokumentai (pvz., 2003 m. sausio 17 d. ir 2003 m. balandžio 15 d. aktai dėl vaizdajuosčių grąžinimo). Kasatoriai nepateikė jokių vaizdajuosčių identiškumą patvirtinančių dokumentų, įrodančių, kad išsaugoti daiktiniai įrodymai yra ne tie, kurie buvo paimti iš UAB „Drevida“. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 4 d. nutarimu ir generalinio prokuroro pavaduotojo 2006 m. gegužės 22 d. nutarimu nustatyta, kad daiktiniai įrodymai yra padirbta produkcija, platinama neturint autorių ar jų turtinių teisių turėtojų leidimo, todėl nuspręsta juos sunaikinti. Šie procesiniai sprendimai buvo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau palikti galioti, taigi nėra pagrindo laikyti juos neteisėtais. Teismai teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl daiktinių įrodymų, kurių apyvarta uždrausta, vertės atlyginimo.

2. Kasatorių argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai neįrodė teiginių dėl netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. Deklaratyvūs kasatorių teiginiai nėra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

3. Kasatorių argumentai dėl netinkamų Lietuvos valstybės atstovų yra teisiškai nepagrįsti. Vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 932, nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovavo institucijos, kurių pareigūnų neteisėtais veiksmais rėmėsi kasatoriai, reikalaudami žalos atlyginimo.

4. Kasatoriai nepagrįstai reikalavimus grindžia per ilgu ikiteisminiu tyrimu ir civilinės bylos nagrinėjimu. Civilinė byla buvo sustabdyta dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje atnaujinimo. Teismai, nustatę tai, kad baudžiamoji byla buvo didelė ir sudėtinga, joje daug epizodų, atlikta daug apklausų, didelės apimties specialistų tyrimų, kreiptasi į užsienio valstybių autorių teises administruojančius subjektus, be to, įvertinę ieškovų prašymus ir skundus tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procese, padarė teisėtą išvadą, jog tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso trukmė objektyviai pagrįsta.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Baudžiamosios bylos iškėlimas ir parengtinis tardymas, kurio metu nustatyta, kad asmens veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nėra pagrindas laikyti kvotėjo ar tardytojo veiksmus neteisėtais. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai turi būti konstatuoti procesiniuose dokumentuose (teismo nuosprendyje, nutartyje, prokuroro nutarime) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-3-61/2003; 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje J. S. v. Specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad policijos pareigūnai dėl jo atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jam buvo padaryta žalos.

2. Ieškinio reikalavimas dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, be to, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Teismų praktikoje dėl neteisėto apkaltinimo tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis priteisiama 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje P. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-150/2003).

3. Teismai pagrįstai atmetė ieškinį, nes nenustatyta neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, taip pat nėra įrodymų dėl ieškovams pareigūnų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškovai neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai, paėmus iš UAB „Drevida“ vaizdajuostes, iškėlus baudžiamąją bylą ir ją tiriant, buvo neteisėti ir dėl to jiems padaryta 180 889,20 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos (CPK 178 straipsnis).

2. Teismai pagrįstai atmetė ieškinį, nes nenustatyta būtinųjų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę (CK 6.272 straipsnis). Teismai nurodė, kad įrodinėjamos aplinkybės dėl vaizdajuosčių paėmimo teisėtumo, prokurorų procesinių sprendimų teisėtumo, kitos aplinkybės jau nustatytos procesiniais dokumentais baudžiamojoje byloje.

3. Teismai pagrįstai atmetė ieškovų argumentus dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, nes šio tyrimo trukmę lėmė daug epizodų, atliktų apklausų, objektyvi būtinybė gauti duomenis iš užsienio valstybių, autorių teises administruojančių subjektų, užtruko didelės apimties specialistų tyrimas, kuris buvo atliktas dalimis (viena dalis baigta 2001 m. rugpjūčio mėn., kita – 2006 m. balandžio mėn.). Teismai teisingai pažymėjo, kad tyrimo trukmei didelę įtaką turėjo ieškovo ir jo gynėjo teikiami procesinio pobūdžio skundai, dėl kurių objektyviai pailgėjo bylos tyrimo procesas.

4. Civilinės bylos ilgą nagrinėjimą lėmė ieškovo atstovo veiksmai.

5. Kasatorių argumentai dėl CPK normų pažeidimo yra nepagrįsti. Atsakovui – Lietuvos valstybei – byloje pagrįstai atstovavo tos institucijos, kurių pareigūnų neteisėtais veiksmais ieškovai grindžia ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo (CK 6.273 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“). Kasatorių argumentai dėl civilinę bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo ir teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas dėl civilinę bylą nagrinėjusios teisėjos raginimo, visiškai nepagrįsti. Teismas, dalyvaujant ieškovų atstovui, atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros prašymu pagrįstai sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes šios bylos nebuvo galima nagrinėti dėl atnaujinto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, kurioje nustatytos aplinkybės ir priimti procesiniai sprendimai turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Baudžiamoji byla UAB „Drevida“ direktoriui iškelta teisėtai, esant pagrįstam įtarimui, kad padarytas BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas. Nors ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, tačiau baudžiamosios bylos iškėlimas ir parengtinio tardymo veiksmų atlikimas nėra pagrindas laikyti kvotėjo ar tardytojo veiksmus neteisėtais – šių pareigūnų veiksmų neteisėtumas turi būti pagrįstas tik kontroliuojančių institucijų sprendimais ar kitais dokumentais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-3-61/2003; 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje J. S. v. Specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003). Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad prokuratūros ar teismo yra konstatuoti policijos pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, neteisėti veiksmai.

2. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie iš jų paimtų vaizdajuosčių įsigijimo kainas ir vertę, t. y. įrodymų, kurie galėtų pagrįsti realiai jų patirtos turtinės žalos dydį.

3. Ieškinio reikalavimas priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas, neatitinka teisingumo, proporcingumo principų, taip pat teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje P. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-150/2003).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra besąlyginis pagrindas pripažinti, kad visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti. Teismai argumentuotai konstatavo, kad buvusio Mokesčių policijos departamento pareigūnų veiksmai paimant patikrinti vaizdajuostes, garsajuostes, kompaktines plokšteles atlikti teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojusio Policijos įstatymo nuostatomis. Teisės pažeidimų nenustatyta ir dėl vėlesnių tyrimo veiksmų. Teismai pagrįstai atmetė ieškovų argumentus dėl daiktinių įrodymų netinkamos apžiūros, neišsaugojimo ir negrąžinimo nutraukus baudžiamąją bylą. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovams padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007). Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimais 2005 m. kovo 4 d. ir 2006 m. gegužės 22 d. ir generalinio prokuroro pavaduotojo 2007 m. vasario 14 d. nutarimu nustatyta, kad paimtos kaip daiktiniai įrodymai vaizdajuostės ir garsajuostės yra padirbta produkcija, platinama be autorių ar jų teisių perėmėjų leidimo, todėl nuspręsta juos sunaikinti; šie procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje buvo apskųsti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau palikti galioti, todėl nėra pagrindo pripažinti juos neteisėtais. Dėl nurodytų priežasčių teismai teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimus dėl daiktinių įrodymų, kurių apyvarta uždrausta, vertės atlyginimo.

2. Teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atstovavimą valstybei bylose dėl žalos atlyginimo (CK 6.273 straipsnio 1 dalis; Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“) ir teisingai bei argumentuotai įvardijo valstybės institucijas, turinčias atstovauti valstybei nagrinėjamoje byloje.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai neįrodė teiginių dėl netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas nesiėmė jokių veiksmų ikiteisminiam tyrimui baudžiamojoje byloje atnaujinti – atitinkamus sprendimus priėmė kompetentingos institucijos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Kasatorių advokatas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame priimta nutartis sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir šios neskundė.

4. Teismai išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė argumentus dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo. Tyrimo trukmę lėmė didelė tyrimo apimtis ir sudėtingumas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas nustato bylos šalys. Teisėjų kolegija, laikydamasi nurodytų įstatymo nuostatų, patikrina apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą pagal kasaciniame skunde nurodytas ribas, nes nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio nagrinėjimo dalykas – kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnio 1, 3 dalys), proceso teisės normų dėl atstovavimo valstybei nurodytos žalos atlyginimo bylose, taip pat civilinio proceso trukmę reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų baudžiamojo proceso srityje, sąlygų

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007, kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai konstatavo, kad ieškinio reikalavimams dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuratūros pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo tenkinti būtina nustatyti tris nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo kaip būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

Nagrinėjamu atveju kasatorių reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, atmestas dėl to, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti nurodytų pareigūnų veiksmų neteisėtais.

Neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu.

Valstybės civilinės atsakomybės požiūriu ikiteisminio tyrimo nutraukimas ne visais atvejais ipso jure yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali priteiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. balandžio 7d. nutartį civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008, kt.).

Nagrinėjamoje byloje iš ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytų aplinkybių galima išskirti, kad ieškovai (kasatoriai) reikalavimą atlyginti žalą grindžia neteisėtumu tokių pareigūnų veiksmų: 1) be pagrindo iškėlus baudžiamąją bylą ir vykdžius baudžiamąjį persekiojimą; 2) neteisėtai atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą; 3) paėmus kaip daiktinius įrodymus vaizdajuostes ir jų negrąžinus; 4) per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis, patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, įvertindami nurodytų teisėsaugos pareigūnų veiksmų teisėtumą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, taip pat įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad galimybė kasaciniam teismui tikrinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumą remiantis bylos medžiaga, kurią savo žinioje turėjo žemesniųjų instancijų teismai, o tik pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose tiesiogiai įvardytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, patvirtinama ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008).

Dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir šio tyrimo teisėtumo

Kasatoriai, teigdami, kad ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Drevida“ ir jos direktoriaus veiklos pradėtas neteisėtai, remiasi tuo, jog baudžiamoji byla, iškelta Mokesčių policijos departamento 1999 m. vasario 3 d. nutarimu pagal požymius nusikaltimo, nustatyto 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje, t. y. įtarus, jog UAB „Drevida“ prekiauja falsifikuotomis vaizdajuostėmis, nutraukta Tardymo valdybos tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu, nenustačius UAB „Drevida“ direktoriaus veiksmuose nurodyto nusikaltimo sudėties.

Minėta, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas ne kiekvienu atveju ipso jure yra pagrindas pripažinti jį atlikusių pareigūnų veiksmus neteisėtais – turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, nustatė, kad UAB „Drevida“ 1998 m. spalio 5 d. patikrinimo metu neturėjo sutarčių su autoriais ar jų turtinių teisių turėtojais dėl vaizdajuostėse įrašytų kūrinių atgaminimo ir platinimo, todėl Mokesčių policijos departamento pareigūnai paėmė nurodytas vaizdajuostes specialistų tyrimams atlikti; atlikus dalies vaizdajuosčių tyrimą, nustatyta, kad šios neatitinka originaliai licencijuotai vaizdo su garso įrašu produkcijai keliamų reikalavimų, jose įrašytų kūrinių atgaminimo ir platinimo išimtines teises Lietuvoje pagal licencines sutartis turi tik UAB „Garsų pasaulis“; UAB „Drevida“ tik 1998 m. gruodžio 29 d. pateikė sutartį su Rusijos įmone „Arena“, be to, sudarytą 1998 m. lapkričio 13 d., t. y. jau po atlikto patikrinimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokiems duomenims, Mokesčių policijos departamento pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kasatorių veiksmų, prekiaujant vaizdajuostėmis, atitikties baudžiamiesiems įstatymams, reglamentuojantiems autorių ir jų turtinių teisių turėtojų teisių gynimą.

Pažymėtina, kad tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu baudžiamoji byla nutraukta nesant UAB „Drevida“ direktoriaus veiksmuose 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, tačiau, nustačius, jog jo veiksmuose yra 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, tardytojo 2001 m. lapkričio 20 d. nutarimu byla buvo perduota pagal tardyminį priklausymą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai ir buvo pradėtas tyrimas dėl baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 56, 57).

Kasatoriai taip pat remiasi tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. sausio 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius jų veikoje ir 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje, taip pat 142¹ straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas nutarimas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojo 2005 m. kovo 4 d. nutarimu buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas, nes konstatuota, jog tyrimas nutrauktas neteisėtai, t. y. neatsižvelgus į tai, kad pirmieji patikrinimai atlikti ir falsifikuotos vaizdajuostės paimtos 1998 m. spalio 5 d., o UAB „Drevida“ sutartys su Rusijos bendrove „Arena“ sudarytos tik 1998 m. spalio 13 d.; be to, nurodytų sutarčių prieduose įvardyti videofilmų pavadinimai neatitinka paimtose vaizdajuostėse įrašytų filmų; byloje nėra duomenų, ar Rusijos bendrovė „Arena“ turėjo teisę platinti audiovizualinę produkciją, sudarinėti sutartis su trečiaisiais asmenimis, o pagal ekspertų išvadas išimtinės teisės atgaminti, įgarsinti, tiražuoti ir platinti Lietuvoje paimtose vaizdajuostėse įrašytus kūrinius suteiktos tik UAB „Garsų pasaulis“ (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 101-103).

Kai yra nustatyti tokie bylos faktai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorių argumentai, jog ikiteisminis tyrimas 1999 m. vasario 3 d.–2002 m. balandžio 12 d. vykdytas neteisėtai, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo teisėtumo

Kasatoriai teigia, kad 2005 m. kovo 4 d. ikiteisminis tyrimas atnaujintas neteisėtai, nes jau 2004 m. kovo 23 d. buvo pasibaigęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojo 2005 m. kovo 4 d. nutarime, kuriuo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2002 m. sausio 22 d. nutarimas ir Tardymo valdybos tardytojo 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas dėl daiktinių įrodymų grąžinimo, be jau pirmiau nurodytų tyrimo atnaujinimo motyvų, pažymėta ir tai, kad nurodyti nutarimai priimti tinkamai neįvertinus galiojusio BK ir galiojančio BK straipsniuose bei kituose teisės aktuose įtvirtinto įstatymų leidėjo siekio užtikrinti, jog būtų tinkamai apgintos autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 1 101-103).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2005 m. kovo 4 d. nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą kasatorių advokato 2005 m. kovo 14 d. buvo apskųstas, be kita ko, remiantis ir tuo, jog suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 107-108). Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. balandžio 1 d. nutartimi skundas atmestas. Teismo nutartyje nurodyta, kad senaties terminas buvo nutrauktas, nes Vilniaus apygardos teismo 2003 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-71/2003, M. T. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 142¹ straipsnį (dėl audiovizualinių kūrinių neteisėto atgaminimo, neteisėtų kopijų importavimo, platinimo, laikymo) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Teismo taip pat konstatuota, kad prokuroras tinkamai įgyvendino 2002 m. BPK 217 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jo teisę atnaujinti ikiteisminį tyrimą: nors įstatyme nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių prokuroras turi teisę atnaujinti ikiteisminį tyrimą, sąrašo, tačiau senaties termino nutraukimas, su daiktiniais įrodymais susijusių klausimų neišsprendimas, svarbių bylos aplinkybių neištyrimas neabejotinai yra tokios priežastys; nurodyta, kad ankstesniais proceso veiksmais buvo pažeistas 1961 m. BPK 216 straipsnio 2 dalies reikalavimas, nutraukiant ikiteisminį tyrimą, išspręsti dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 110-111). Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2005 m. gegužės 4 d. nutartimi M. T. gynėjo skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. balandžio 1 d. nutarties atmestas (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 110-111, 114).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka ir konstatuota, jog, atnaujinant tyrimą, baudžiamosios atsakomybės senatis dėl M. T. nebuvo pasibaigusi, nes šios terminas buvo nutrauktas dėl jo padarytos naujos nusikalstamos veikos. Dėl nurodytų priežasčių kasatorių argumentai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas neteisėtai, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl ginčo daiktų

Kasatoriai reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia tuo, kad, nutraukus ikiteisminį tyrimą, jiems turėjo būti grąžinti daiktai, paimti kaip daiktiniai įrodymai, be to, teigia, kad iš jų paimti daiktai dingo tyrimo metu, dėl to buvo neteisėtai atnaujintas ikiteisminis tyrimas bei priimtas nutarimas šiuos sunaikinti.

Kasatoriai remiasi tuo, kad tardytojo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu baudžiamoji byla buvo nutraukta nenustačius M. T. veikoje 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, o prokuroro 2002 m. sausio 22 d. nutarimu – nenustačius ir BK 142 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, todėl civilinę bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog ginčo vaizdajuostės buvo neteisėtai atgamintos ir platintos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti nutarimai patvirtina tik tai, jog nenustatyta konkrečiose baudžiamosios teisės normose, t. y. 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje ir 142 straipsnio 1 dalyje, nurodyto pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, tačiau ne tai, kad ginčo vaizdajuostės atgamintos ir platintos teisėtai. Be to, šiuose nutarimuose, be kita ko, nurodyta ir tai, kad byloje paimti daiktiniai įrodymai – vaizdajuostės – buvo tiriami dėl jų atitikties apipavidalinimo reikalavimams, aiškintasi dėl teisės atgaminti jose įrašytus kūrinius, taip pat teisės jas platinti, ir nustatyta, jog vaizdajuostės neatitinka licencijuotai tokio pobūdžio produkcijai keliamų reikalavimų, jose įrašytus kūrinius atgaminti ir platinti Lietuvoje išimtines teises turi UAB „Garsų pasaulis“. Taigi, priešingai negu teigia kasatoriai, šiuose nutarimuose yra duomenų, kad iš UAB „Drevida“ paimtos ginčo vaizdajuostės buvo neteisėtai atgamintos ir platintos.

Pagal 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 2 straipsnio 22 dalį neteisėta kopija – kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, pagaminta arba importuota į Lietuvos Respubliką be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo (nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai kūrinys, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektas gali būti atgaminamas be leidimo), taip pat kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, kurioje be teisių subjektų leidimo panaikinta arba pakeista informacija apie teisių valdymą.

Minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog UAB „Drevida“ 1998 m. spalio 5 d. patikrinimų metu nepateikė sutarčių su autoriais ar jų turtinių teisių turėtojais dėl vaizdajuostėse įrašytų kūrinių atgaminimo ir platinimo, o vėliau pateikė sutartis su Rusijos įmone „Arena“, sudarytas 1998 m. lapkričio 13 d., t. y. jau po to, kai 1998 m. spalio 5 d. patikrinimo metu buvo paimtos ginčo vaizdajuostės; be to, UAB „Drevida“ ir Rusijos bendrovės „Arena“ sudarytose sutartyse nenurodyta, kokiu pagrindu perduodami jose įvardyti kūriniai; byloje nėra duomenų, kad ši Rusijos bendrovė turėjo teisę platinti audiovizualinę produkciją, sudarinėti sutartis su trečiaisiais asmenimis; Amerikos kino asociacijos MPA 1999 m. gegužės 28 d. rašte nurodyta, kad nė vienam iš sąraše išvardytų filmų nebuvo išduota licencijos įmonei „Arena“ nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Per poėmius paimtos vaizdajuostės buvo perduotos Lietuvos muzikos industrijos asociacijos specialistų išvadoms gauti, ir, specialistams atlikus tyrimus, nustatyta, kad vaizdajuosčių apipavidalinimas neatitinka originaliai licencijuotai produkcijai keliamų reikalavimų; dalies vaizdajuosčių pakeista arba panaikinta informacija apie teisių valdymą; jose įrašytų audiovizualinių kūrinių atgaminimo, įgarsinimo, tiražavimo, platinimo Lietuvoje išimtines teises pagal licencines sutartis didžiosios dalies kūrinių turi tik UAB „Garsų pasaulis“, dalies – ir kiti juridiniai asmenys, bet tarp jų neįvardyta UAB „Drevida“ (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 2, b. l. 18-28, 30-175; T. 4, b. l. 168-177; T. 5, b. l. 8-17, 68-73, 140-151, 175-185; T. 8, b. l. 14-19, 138, kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, remdamiesi ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, jog kasatorių nurodytos vaizdajuostės buvo neteisėtos kūrinių kopijos.

Dėl kasatorių argumentų, kad po nutraukto ikiteisminio tyrimo jiems neteisėtai negrąžintos vaizdajuostės ir dėl to padaryta didelės žalos, pažymėtina, jog kai byloje nustatyta, kad iš UAB „Drevida“ paimtos vaizdajuostės – neteisėtos komerciniais tikslais platintos kūrinių kopijos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatorių teisių pažeidimą dėl šių daiktų negrąžinimo. Teismai pagrįstai nurodė, kad patys ieškovai (kasatoriai), pažeisdami autorių teises, elgėsi neteisėtai (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis, 64 straipsnis (1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185 įstatymo redakcija). Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

Dėl kasatorių argumentų, kad iš jų paimtos vaizdajuostės dingo ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, jog, darant poėmius, dėl didelio vaizdajuosčių kiekio šios nebuvo detaliai aprašytos vietoje, tačiau sudėtos į dėžes, kurios užantspauduotos, nurodant bendrą jų kiekį, surašyti aktai, kuriuos pasirašė poėmius atlikę pareigūnai ir prekybos vietose dirbę asmenys. Nurodyti daiktai buvo atiduoti tirti specialistams, ir po šio tyrimo Mokesčių policijos departamento pareigūnai atliko daiktinių įrodymų apžiūrą bei juos detaliai aprašė – daiktinių įrodymų apžiūros protokolas net 153 lapų (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 4, b. l. 5-159). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, jog įrodyti vaizdajuosčių identiškumą buvo ieškovų (kasatorių), teigiančių, kad iš jų paimti daiktiniai įrodymai dingo, pareiga, tačiau jie nepateikė dokumentų, kuriuose būtų nurodyti konkrečias vaizdajuostes identifikuojantys duomenys. Dėl to, kad kasatoriai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), jų argumentai dėl ginčo vaizdajuosčių dingimo yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Kasatorių argumentai, kad dėl 2005 m. kovo 4 d. atnaujinto ikiteisminio tyrimo ir 2006 m. gegužės 22 d. bei 2007 m. vasario 14 d. nutarimų sunaikinti daiktinius įrodymus, tarp jų ir iš kasatorių paimtas vaizdajuostes, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Jau minėta, kad procesinio sprendimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, kasatoriai pasinaudojo visomis įstatymų nustatytomis apskundimo galimybėmis ir šis procesinis sprendimas pripažintas teisėtu. Vilniaus miesto apylinkės prokuroro 2006 m. gegužės 22 d. nutarimu ir generalinio prokuroro pavaduotojo 2007 m. vasario 14 d. nutarimu, vadovaujantis 2002 m. BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutarta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti, kaip neteisėtas kopijas, kurių apyvarta uždrausta, sunaikinti (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 8, b. l. 174-185). Kasatoriai skundė šiuos nutarimus baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, tačiau jų skundai atmesti (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 9, b. l. 19-21, 34-35, 53-55, 60, 65-66, 67-69). Pažymėtina, kad pagal 2002 m. BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriuo rėmėsi prokurorai, priėmę sprendimą dėl ginčo vaizdajuosčių sunaikinimo, nuostatas, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant civilinę bylą ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, jog ginčo daiktų negrąžinimas kasatoriams nepažeidė jų civilinių teisių.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės

Kasaciniame skunde teigiama, kad žalos atsiradimą lėmė ir tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas nepateisinamai ilgai, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK nuostatose įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką.

Konvencijos, ratifikuotos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai; žr. taip pat, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007).

Pagal EŽTT praktiką proceso trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė Konvencijos nuostatų požiūriu, yra tokie: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60, Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000, Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003, Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009), taip pat turi būti atsižvelgiama į sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (žr., pvz., Jablonski v. Poland, no. 33492/96, judgement of 21 December 2000, § 102).

Asmens teisė į kiek įmanoma trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir operatyviai. Nacionalinėje teisėje pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.

Proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga (žr., pvz., taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007).

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo trukmę sudaro du etapai, kurių bendra trukmė yra daugiau kaip ketveri metai (pirmasis etapas prasidėjo 1999 m. vasario 3 d. iškėlus baudžiamąją bylą ir pasibaigė 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu nutraukti baudžiamąją bylą; antrasis etapas prasidėjo 2005 m. kovo 4 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir pasibaigė 2006 m. gegužės 22 d. priėmus sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą). Bylą nagrinėję teismai, siekdami pagrįsti tokią ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, iš esmės rėmėsi EŽTT praktikoje suformuluotais bylos sudėtingumo ir pareiškėjo elgesio kriterijais ir nurodė, kad byla buvo sudėtinga dėl didelės tyrimo apimties, būtinybės gauti duomenis iš užsienio valstybių, autorių teises administruojančių subjektų, atliktų didelės apimties specialistų tyrimų, taip pat nurodė, kad ieškovai (kasatoriai) patys prisidėjo prie tokio ilgo ikiteisminio tyrimo, aktyviai naudodamiesi procesinėmis teisėmis. Su tokiomis teismų išvadomis galima sutikti tik iš dalies.

Neabejotina, kad analizuojama baudžiamoji byla buvo sudėtinga dėl teismų įvardytų aspektų, tačiau EŽTT jurisprudencijos analizė rodo, kad valstybės institucijos ilgą bylos nagrinėjimą gali pateisinti „bylos sudėtingumu“ tik tuo atveju, jei jų veiksmuose nenustatyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) požiūriu nepagrįstų delsimų (žr., pvz., Werjup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002). Pažymėtina, kad valstybės institucijų elgesio kriterijus nebuvo detaliai teismų vertinamas nagrinėjamoje byloje. Šis aspektas lėmė neteisingą teismų išvadą dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo.

Kompetentingų valstybės institucijų pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad procesas vyktų išvengiant nereikalingo delsimo, yra vienas principinių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į operatyvų procesą reikalavimų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmajame proceso etape šio reikalavimo pažeidimą byloje ne kartą konstatavo ikiteisminio tyrimo priežiūrą vykdę prokurorai, pripažindami ikiteisminio tyrimo sustabdymą nepagrįstu ir grąžindami bylą ikiteisminį tyrimą vykdžiusiems pareigūnams su nurodymais imtis neatidėliotinų priemonių tyrimui spartinti (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1999 m. balandžio 6 d. nutarimą, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1999 m. gegužės 12 d. nutarimą (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 3-5, 9, 11). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netgi po šių nurodymų situacija baudžiamojoje byloje nesikeitė – prokurorai ir vėliau byloje konstatavo procesinių pažeidimų: pvz., praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po baudžiamosios bylos iškėlimo, Vilniaus miesto prokuratūros prokuroras 1999 m. rugsėjo 14 d. nutarimu pripažino, kad parengtinis tyrimas sustabdytas nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų, neapklaustas UAB „Drevida“ savininkas M. T. (byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis asmuo buvo kviečiamas apklausai); be to, neįvykdyti 1999 m. gegužės 12 d. prokuroro duoti rašytiniai nurodymai: nepaskirta dokumentinė revizija, neapžiūrėta vieta, kurioje buvo gaminamos ir laikomos falsifikuotos vaizdajuostės (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99, T. 1, b. l. 14). Dėl nepagrįsto tyrimo vilkinimo byloje buvo kilęs netgi drausminės atsakomybės taikymo klausimas (žr., pvz., 1999 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimą (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. l, b. l. 20). Generalinės prokuratūros 2000 m. rugsėjo 18 d. nutarime, konstatavus, kad Tardymo valdybos 2000 m. gegužės 28 d. nutarimai atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą dėl 1961 m. BK 322, 323 straipsniuose nurodytų nusikaltimų ir nutraukti baudžiamąją bylą dėl BK 309 straipsnyje nurodyto nusikaltimo yra neteisėti, be kita ko nurodyta, jog kvota ir parengtinis tardymas buvo vilkinami, ir byla vėl grąžinta papildomam tyrimui atlikti. Pagaliau 2001 m. lapkričio 16 d. nutarimu byla dėl 1961 m. BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu dėl 1961 m. BK 142 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo nutraukta, nesant šių nusikaltimų sudėties (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 1, b. l. 38-40, 56, 72-73).

Taigi pirmasis ikiteisminio tyrimo etapas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, kompetentingoms valdžios institucijoms nuolat konstatuojant netinkamą ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, dėl ko neabejotinai užtruko visas procesas. Tokia proceso eiga atskleidžia laikotarpius, kai nebuvo atliekama bylai svarbių procesinių veiksmų, procesas buvo prastai koordinuojamas jame dalyvavusių teisėsaugos institucijų ir byla daug kartų buvo grąžinta iš prokuratūros tyrimo institucijoms papildomam tyrimui atlikti. Tokie ikiteisminio tyrimo stadijos procesiniai trūkumai, priskirtini valstybės institucijoms, negali būti pateisinami bylos sudėtingumu (žr., pvz., Vachev v. Bulgaria, no. 42987/98, judgment of 8 July 2004).

Prieš vertinant antrojo proceso etapo eigą, pažymėtina, kad iš pirmiau nurodytų baudžiamosios bylos duomenų, tarp jų –Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojo 2005 m. kovo 4 d. nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atmestas kasatoriaus skundas dėl nurodyto prokuroro nutarimo, matyti, kad ikiteisminio tyrimo atnaujinimą lėmė netinkamai atliktas ikiteisminis tyrimas pirmojo proceso etapo metu ir dėl to reikėjo atlikti papildomus procesinius veiksmus, reikalaujančius laiko sąnaudų (pvz., daugiau kaip penkis mėnesius užtrukusi papildoma vaizdajuosčių ekspertizė (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 5, b. l. 66, 67-118). Prie bendrai procesą užtęsusių ir valstybės institucijų atsakomybę užtraukiančių veiksmų taip pat priskirtinas keturių mėnesių delsimo periodas, kai Lietuvos muzikos industrijos asociacija atsakymą į 2005 m. gegužės 25 d. prokuratūros prašymą dėl duomenų, reikalingų daiktinių įrodymų klausimui išspręsti, pateikė tik 2005 m. spalio 3 d. (baudžiamoji byla Nr. 10-1-244-99; T. 8, b. l. 126).

Kaip vieną iš argumentų, pateisinančių ilgą šios konkrečios bylos nagrinėjimą, teismai nurodė aktyvų ieškovų (kasatorių) ir jų gynėjo elgesį, naudojantis procesinėmis teisėmis, t. y. teikiant įvairius skundus. Tiesa, kad antrajame aptariamo proceso etape kasatoriai (jų gynėjas) buvo itin aktyvūs (buvo skundžiami beveik visi procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje). Tačiau EŽTT praktikoje įtvirtinta principinė taisyklė, kad asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti (žr., Ya?c? and Sarg?n v. Turkey, judgment of 8 June 1995, Series A no. 319‑A, § 66; Barfuss v. Czech Republic, no. 35848/97, judgment of 31 July 2000, § 81). Kita vertus, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, jo dalyviai turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo (žr., pvz., Union Alimentaria Sanders SA v. Spain, no. 11681/85, judgment of 7 July 1989). Kartu pažymėtina ir tai, kad, remiantis EŽTT jurisprudencija, išvada, jog kasatoriai prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Salapa v. Poland, no. 35489/97, judgment of 19 December 2002). Analizuojant kasatorių (jų gynėjo) elgesį šioje konkrečioje byloje, galima teigti, kad nors jų byloje pateikti skundai nebuvo tenkinti, taigi proceso daug neprailgino, tačiau šių skundų pateikimas sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar šie asmenys iš tikrųjų siekė, jog procesas būtų greitai pabaigtas. Taigi, vertinant kasatorių (jų gynėjo) veiksmus nagrinėjamoje byloje, galima tvirtinti, kad šie veiksmai šiek tiek užtęsė proceso eigą, tačiau lemiamą reikšmę proceso trukmei turėjo nekokybiškas valstybės institucijų darbas.

Atsižvelgdama į nurodytus motyvus ir į tai, kad per visą vertinamąjį laikotarpį – daugiau kaip ketverius metus – procesas liko ikiteisminio tyrimo stadijoje (galiausiai ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams), teisėjų kolegija konstatuoja ieškovų (kasatorių) teisės į kiek įmanoma trumpiausią bylos nagrinėjimą pažeidimą.

Dėl žalos atlyginimo

Nagrinėjamoje byloje teismai, priėję prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti nė dalies pareigūnų veiksmų neteisėtais, taigi nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, atmetė ieškinio reikalavimus tiek dėl turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Kasaciniam teismui konstatavus ikiteisminio tyrimo trukmės pažeidimą, kartu tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis tyrimas, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, konstatavimą. Tačiau tam, kad būtų pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę už nurodytus neteisėtus jos pareigūnų veiksmus, turi būti nustatytos kitos būtinosios šios atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytus bylos faktus, taip pat civilinės bylos, prie jos pridėtos baudžiamosios bylos medžiagą, kurią turėjo savo žinioje žemesniųjų instancijų teismai, kasacinis teismas gali ištaisyti padarytą teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidą, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Civilinio proceso įstatymų nedraudžiama kasaciniam teismui remtis visais byloje pateiktais įrodymais ir juose esančiais duomenimis bei juos teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-618/2008).

a) dėl turtinės žalos

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatinėjo ir tyrė bylos faktus, kuriais ieškovai (kasatoriai) grindė reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismai priėjo prie išvados, kad ieškovai (kasatoriai) neįrodė, jog įmonės veikla buvo sutrikdyta dėl ikiteisminio tyrimo metu paimtų ginčo daiktų ir buhalterinių dokumentų, taip pat nurodė, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie nesumokėtus atlyginimus darbuotojams, apie bendrovės akcininko suteiktą bendrovei ir jam negrąžintą paskolą. Taigi neįrodytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir kasatorių nurodytos žalos priežastinis ryšys, be to, žalos faktas. Pažymėtina, kad kai nustatyta, jog iš UAB „Drevida“ paimti ginčo daiktai, kuriuos prokuroro nutarimu nuspręsta sunaikinti, buvo neteisėtos kūrinių kopijos, reikalavimas priteisti šių daiktų vertę yra teisiškai nepagrįstas, nes, minėta, iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo tenkinti nė dalies ieškinio reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo.

b) dėl neturtinės žalos

Kasaciniam teismui konstatavus pareigūnų veiksmų dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo neteisėtumą, yra pagrindas svarstyti kasatoriaus M. T. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatorius patyrė įtampą, nerimą dėl ateities, lankėsi pas gydytojus (T. 1, b. l. 58, 59; T. 2, b. l. 148). Nurodyti duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad tam tikrą dalį neigiamų dvasinių išgyvenimų kasatorius patyrė būtent dėl ilgą laiką trukusios neapibrėžtos padėties, t. y. užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kuris, minėta, baigėsi bylos nutraukimu pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti valstybei civilinę atsakomybę dėl kasatoriui M. T. ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos.

Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, įvertindamas patirtą neturtinę žalą pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais šios žalos piniginio įvertinimo kriterijais, bet ir kitais, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, teismo pripažintais kriterijais arba konkrečioje byloje reikšmingomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-604; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007, kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl kasatoriui atlygintinos neturtinės žalos piniginio įvertinimo, būtina atsižvelgti į šios konkrečios bylos aplinkybes: į tai, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas dėl kasatorius neteisėto elgesio, t. y. mokesčių policijos pareigūnams patikrinimų metu nustačius, jog kasatoriaus įmonė platina komerciniais tikslais autorių teisės saugomų kūrinių kopijas, neturėdama šių kūrinių autorių ar jų turtinių teisių turėtojų leidimo; į tai, kad nors ikiteisminis tyrimas truko ilgą laiką, tačiau jo metu kasatoriui netaikyta procesinės prievartos priemonių, nebuvo apribotos jo turtinės teisės, areštuojant turimą turtą ir pan. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, atsižvelgtina į EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą (pvz., sprendime byloje Gečas prieš Lietuvą proceso trukmė – penkeri metai ir vienuolika mėnesių; baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties terminų pasibaigimo; lemiami delsimai priskirti valstybės institucijoms (vienas iš argumentų susijęs su pakartotiniu bylos grąžinimu ikiteisminiam tyrimui dėl pirmiau atlikto tyrimo trūkumų); konstatavus proceso trukmės pažeidimą, pareiškėjui priteista 900 eurų neturtinei žalai atlyginti (žr., Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgment of 17 July 2007).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos neturtinės žalos dydžiui šiuo konkrečiu atveju nustatyti reikšmingus bylos duomenis, priteisia ieškovui (kasatoriui) 3000 Lt neturtinei žalai dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo atlyginti.

Dėl civilinio proceso pirmosios instancijos teisme trukmės

Dėl kasatorių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ilgai nagrinėjo ir šią civilinę bylą, teisėjų kolegija pasisako, atsižvelgdama į tai, jog šie gali būti vertinami civilinio proceso teisės normų pažeidimo aspektu, bet ne kaip sudarantys byloje nagrinėjamų kasatorių reikalavimų atlyginti žalą, kurią jie grindžia neteisėtais pareigūnų veiksmais baudžiamajame procese, pagrindą.

Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors šalys civiliniame procese turi daug teisių, tačiau procesui vadovauja teismas. Teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, likdamas nešališkas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, turi kontroliuoti šalių veiksmus procese, siekdamas, kad byla judėtų į priekį. CPK 158 straipsnio 3 dalyje nurodyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos nagrinėjimu.

Dėl to, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką apima ir teisę į civilinės bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, teisėjų kolegija kasatorių argumentus dėl civilinio proceso pirmosios instancijos teisme vertina pagal EŽTT jurisprudencijoje nustatytus šio proceso trukmės vertinimo kriterijus. EŽTT, svarstydamas civilinio proceso trukmės klausimą, atsižvelgia į konkrečios bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, kompetentingų institucijų darbą, sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (žr. pvz., Comingersoll S.A. v. Portugal [GC], no. 35382/97, § 19, ECHR 2000-IV). Tokios šio klausimo sprendimo praktikos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-1231/2000, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso trukmės atitiktį Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms lemia ne laiko, kurį tęsėsi šis procesas, trukmė savaime, t. y. konkretus metų skaičius, bet neadekvati bylos nagrinėjimo trukmei civilinio proceso eiga, kai procesas buvo nepagrįstai sustabdytas ar vilkintas, t. y. jeigu procesiniai veiksmai buvo atliekami pažeidžiant operatyvaus ir koncentruoto civilinio proceso reikalavimus.

Kasatoriai remiasi tuo, kad civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta ketverius metus, jų manymu, civilinis procesas truko nepateisinamai ilgai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant civilinės bylos sudėtingumą, atsižvelgtina į tai, jog ieškinio reikalavimai atlyginti žalą buvo grindžiami kelių teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, todėl buvo būtina pakviesti šias institucijas dalyvauti byloje; teismas turėjo ištirti didelės apimties baudžiamosios bylos medžiagą; be to, dėl paraleliai vykusių kitų teisminių procesų, kuriuose dalyvavo ieškovai (kasatoriai), teko siųsti nurodytą baudžiamąją bylą kitiems teismams; dėl šioje baudžiamojoje byloje atnaujinto ikiteisminio tyrimo, tiesiogiai susijusio su civilinėje byloje pareikštais reikalavimais, buvo pagrindas sustabdyti civilinę bylą.

Vertinant ieškovų (kasatorių) elgesį proceso metu pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimas ne vieną kartą buvo atidėtas ieškovų (kasatorių) prašymu (tam, kad būtų patikslintas ieškinys; dėl ieškovų advokato ligos; iki bus išnagrinėti ieškovų skundai baudžiamojoje byloje; ieškovų advokatas nedalyvavo 2007 m. liepos 20 d. teismo posėdyje dėl atostogų, šiame posėdyje bylos nagrinėjimas atidėtas ieškovo prašymu) (T. 1, b. l. 82-83; T. 2, b. l. 32-34, 82, 98-99, 117-118, 123-127, 128-129). Taigi kasatoriai (jų gynėjas) savo elgesiu neišvengiamai prisidėjo prie aptariamo civilinio proceso trukmės.

Dėl valstybės institucijų veiksmų vertinimo civilinio proceso kontekste pabrėžtina tai, kad iš esmės civilinės bylos nagrinėjimas labiausiai užsitęsė dėl bylos sustabdymo atnaujinus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje (daugiau kaip vienerius metus) (T. 2, b. l. 49-50, 69). Analizuojant ikiteisminio tyrimo trukmės (antrojo etapo, turėjusio tiesioginės įtakos civilinės bylos nagrinėjimui) pagrįstumą, nurodyta, kad valstybės institucijų veiksmai baudžiamajame procese stokojo operatyvumo, tai neišvengiamai lėmė ilgesnę civilinės bylos nagrinėjimo trukmę, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti vis dėlto valstybė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas atsakingas už šiuos nepateisinamo pobūdžio delsimus: bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pradėtas praėjus aštuoniems mėnesiams po civilinės bylos iškėlimo (T. 1, b. l. 224-233); pasitaikė bylos nagrinėjimo atidėjimo atvejų, nenurodant jokių priežasčių (T. 1, b. l. 203-204); buvo delsiama skiriant teismo posėdžius (pvz., 2004 m. ir 2006 m. vasaros laikotarpiu byla nebuvo nagrinėjama, nors procesas ir taip jau buvo užsitęsęs) (T. 1, b. l. 224, 232; T. 2, b. l. 69); ne visada pagrįstai buvo tenkinami ieškovų (jų advokato) prašymai atidėti bylos nagrinėjimą (pvz., T. 2, b. l. 121, 127). EŽTT jurisprudencijoje yra suformuluota taisyklė, kad nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (žr. pvz., Makarenko v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37). Pagal EŽTT praktiką netgi procese, pagrįstame šalių iniciatyvos principu, remiantis proceso per protingą laiką reikalavimais, nacionaliniai teismai privalo atidžiai tikrinti proceso eigą ir būti itin rūpestingi, tenkindami įvairaus pobūdžio šalių prašymus (pvz., prašymus atidėti bylos nagrinėjimą ir pan.) (žr., pvz., Tsirikakis v. Greece, no. 46355/99, judgment of 17 January 2002).

Vertinant proceso reikšmingumo pareiškėjui aspektą, pabrėžtina, kad civilinio proceso metu ieškovams (kasatoriams) nebuvo taikyta jokių jų teisių ribojimų.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad civilinio proceso pirmosios instancijos teisme metu nustatyta nepagrįstų delsimų, dėl kurių yra atsakingi tiek ieškovai (jų atstovas), tiek teismas. Tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų, kad procesui vadovauja ne šalys, o teismas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui). Dėl nurodytų priežasčių kasatorių argumentai dėl per ilgo civilinio proceso pirmosios instancijos teisme pripažintini iš dalies teisiškai pagrįstais.

Dėl teisės į nešališką teismą principo

EŽTT jurisprudencijoje teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, vertinama dviem aspektais: subjektyviuoju ir objektyviuoju. Nešališkumas subjektyviuoju aspektu reiškia tai, kad nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 48). Nešališkumas objektyviąja prasme reiškia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (žr., pvz., Fey v. Austria, judgment of 24 February 1993, Series A no. 255, p. 12, § 27, 28 ir 30; Academy Traiding Ltd. and Others v. Greece, no. 30342/96, judgment of 4 April 2000, § 43; Poulitaival and Pirttiaho v. Finland, no. 54857/00, judgment of 23 November 2004 ir kt.).

Dėl objektyviojo aspekto EŽTT pabėžia, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (žr., pvz., Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000; Salov v. Ukraine, no. 65518/01, judgment of 6 September 2005 ir kt.). Sprendžiant, yra pagrįsta priežastis abejoti teismo nešališkumu ar ne, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama. Svarbiausia, ar pareikšti būgštavimai yra objektyviai pagrįsti (žr., pvz., Hauschildt v. Denmark, § 48, Gautrin and Others, § 58). Teismas byloje Butkevičius v. Lithuania pažymėjo, kad svarbūs ne subjektyvūs įtariamojo būgštavimai dėl išankstinio nusistatymo nebuvimo, kurio yra reikalaujama iš bylą nagrinėjančių teismų, bet tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis jo baimė gali būti laikoma pagrįsta (žr. Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, decision of 28 November 2000, § 8).

Kasatoriai, teigdami, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja ragino atsakovus imtis kokių nors priemonių ir dėl to buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, nenurodė ir nepateikė jokių objektyvių tokį teiginį pagrindžiančių duomenų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kasatoriai nepareiškė nušalinimų teisėjai CPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad procesinį sprendimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą priėmė ne civilinę bylą nagrinėjęs teismas, o kompetentingos institucijos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, ir šio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjant kasatorių skundus.

Dėl nurodytų motyvų kasatorių argumentai dėl jų teisės į nešališką teismą pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovų

Kasatorių argumentai dėl netinkamų atsakovo Lietuvos valstybės atstovų nagrinėjamoje civilinėje yra teisiškai nepagrįsti.

CK 6.273 straipsnyje nustatyta, kad bylose dėl žalos, kurią privalo atlyginti valstybė, atlyginimo valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal šią teisės normą Vyriausybė gali įgalioti tam tikras valstybės institucijas būti valstybės atstovais bylose dėl žalos atlyginimo. Vyriausybė 2001 m. birželio 26 d. nutarime Nr. 932 nustatė, kad žalos atlyginimo bylose valstybei atstovautų valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų veiksmų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju teismai motyvuotai pagrindė, kodėl valstybės atstovai šioje byloje buvo atitinkamos valstybės institucijos, t. y. institucijos, kurių pareigūnų neteisėtais veiksmais ieškovai (kasatoriai) grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra ne bet koks, o tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, t. y. toks, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui (nutarčiai) priimti. Kasatoriai nenurodė jokių argumentų, kokią reikšmę apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui turėjo atsakovo atstovų, kurie, kasatorių teigimu, yra netinkami, dalyvavimas nagrinėjant civilinę bylą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad, patenkinus ieškovo (kasatoriaus) M. T. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį ir priteisus jam 3000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo, atlyginti, yra pagrindas iš dalies pakeisti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį.

Kasatorių advokatas kasacinio teismo posėdyje prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės už atstovavimą ieškovams (kasatoriams) civilinėje byloje ir pateikė advokato Jono Leikausko kontoros išrašytą 2008 m. spalio 20 d. sąskaitą–faktūrą dėl 6700 Lt, kurioje mokėtoju nurodyta Lietuvos Respublika (už atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 2400 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 2000 Lt, kasaciniame teisme – 2300 Lt).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos iš antrosios šalies išlaidos už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, pirma, įstatymo suteikiama teisė reikalauti atstovavimo išlaidų, t. y. sumų, kurios sumokėtos advokatui už jo teisinę pagalbą konkrečioje byloje. Antra, tokia teisė suteikta šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bet ne jos atstovui – advokatui. Sumokėti atlyginimą advokatui už jo konkrečioje byloje suteiktas teisines paslaugas turi atstovaujamasis pagal jo su advokatu sudarytą sutartį. Dėl nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatorių atstovo prašymą priteisti jam iš valstybės atlyginimą už kasatoriams suteiktas teisines paslaugas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį pakeisti.

Patenkinti dalį ieškinio. Priteisti ieškovui M. T. (a. k. duomenys neskelbtini) 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis