Civilinė byla Nr. 3K-3-19-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36201-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovui A. B. (A. B.), dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Jar group“, J. B. (J. B.), dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl transporto priemonės savininko–draudėjo teisės reikalauti, kad draudikui grąžintą draudimo išmoką, kaip patirtus nuostolius, atlygintų transporto priemonę vairavęs dėl eismo įvykio kaltas asmuo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 1775,25 Eur (6129,60 Lt) žalos atlyginimo, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą.
Ieškovė nurodė, kad 2013 m. sausio 25 d. įvykusios avarijos metu buvo apgadintas automobilis „SAAB 9-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl ieškovei priklausančią transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio atsakovo kaltės. AB „Lietuvos draudimas“, apdraudęs ieškovei nuosavybės teise priklausančio automobilio valdytojų civilinę atsakomybę, atlygino automobiliui „SAAB 9-3“ padarytą 3527,63 Eur (12 180,20 Lt) žalą. Kadangi eismo įvykio kaltininkas atsakovas vairavo automobilį būdamas jaunesnis nei 25 metų ir neturintis 2 metų vairavimo stažo, tai AB „Lietuvos draudimas“ pareikalavo, kad ieškovė grąžintų 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 1763,81 Eur (6090,10 Lt). Ieškovė sumokėjo AB „Lietuvos draudimas“ reikalaujamą sumą, atlygino žyminio mokesčio išlaidas, taigi patyrė žalą, šią turi atlyginti atsakovas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad draudikė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 12 180,21 Lt (3527,63 Eur) draudimo išmokos, o ieškovė grąžino jai 50 proc. draudimo išmokos (1775,25 Eur), kadangi draudikė nebuvo nustatyta tvarka informuota apie rizikos padidėjimą – automobilį eismo įvykio metu vairavo jaunesnis nei 25 metų asmuo, neturintis 2 metų vairavimo stažo.
Teismas sprendė, kad draudimo sutartimi nebuvo uždrausta apdraustą transporto priemonę vairuoti asmenims, nurodytiems sutarties 1.5.2.7 punkte, t. y. jaunesniems nei 25 metų ir neturintiems 2 metų vairavimo stažo. Ieškovei buvo nustatyta pareiga būtinai pranešti draudikei apie tai, kad apdraustą transporto priemonę vairuoja ar ketina vairuoti asmenys, nurodyti sutarties 1.5.2.7 punkte, tam, kad draudikė turėtų galimybę įvertinti, ar jos apskaičiuota draudimo įmoka atitinka draudimo riziką, suteikiant galimybę draudikei perskaičiuoti draudėjui draudimo įmoką, jeigu padidėja draudimo rizika.
Ieškovė teigia, kad automobilį 2013 m. pradžioje ji perdavė sutuoktinio broliui trečiajam asmeniui J. B. neatlygintinai naudoti savo nuožiūra asmeniniais tikslais, nesudarydama rašytinės sutarties. Atsakovas ir trečiasis asmuo J. B. teigia, kad trečiasis asmuo eismo įvykio dieną perdavė automobilį naudotis atsakovui. Trečiasis asmuo aiškiai nurodė, kad jis savo valia perdavė automobilį atsakovui vairuoti, taigi atsakovas automobilį eismo įvykio metu valdė teisėtai, turėdamas teisę vairuoti. Atsakovo amžius ir vairavimo stažas, kaip ir ieškovės su draudike AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta draudimo sutartis, nebuvo kliūtis jam valdyti transporto priemonę.
Tarp atsakovo kaltų veiksmų, eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir ieškovės nuostolių, patirtų dėl draudikės išmokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, nėra priežastinio ryšio. Ne atsakovas, bet ieškovė nevykdė savo sutartinės prievolės pranešti draudikei apie esamas draudimo sutarties 1.5.2.7 punkte nustatytas sąlygas. Ieškovė taip pat neatliko jokių veiksmų, kad neatsirastų didesnės draudimo rizikos aplinkybių, t. y. automobilį atidavė naudotis trečiajam asmeniui J. B., neuždraudė šiam perduoti automobilio kitiems asmenims, taip pat vairuoti automobilio asmenims, nurodytiems draudimo sutarties 1.5.2.7 punkte. Atidavusi automobilį trečiajam asmeniui J. B., ieškovė automobiliu nesidomėjo. Be to, ieškovė nepranešė draudikei apie tai, kad automobilį perdavė naudotis J. B.. Ieškovės automobilį J. B. vairavo mažiau nei 2 metus, todėl ieškovė privalėjo pranešti draudikei apie tai, kad perdavė automobilį vairuoti J. B., nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Ieškovė nesutiko su atsakovo pasiūlymu pakeisti atsakovą byloje ir iš solidarumo su sutuoktinio broliu J. B. pretenzijų šiam nereiškė.
Teismas sprendė, kad ieškovė be pagrindo siekia savo atsakomybę perkelti atsakovui. Ieškovė netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, nesirūpino automobilio naudojimu, dėl to patyrė išlaidas, grąžindama draudikei išmokėtos draudimo išmokos dalį.
Byloje nustatytos galimai nelegalaus darbo UAB „Jar group“, kurios akcijas nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2013 m. sausio 18 d. valdė ir įmonės vadovo pareigas atliko trečiasis asmuo J. B., aplinkybės neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, nes nėra duomenų apie ieškovės automobilio naudojimą UAB „Jar group“ ūkinėje veikloje. Eismo įvykis įvyko, kai J. B. jau buvo perleidęs įmonės akcijas ir buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų. Eismo įvykis negali būti siejamas su atsakovo darbo funkcijomis, atsižvelgiant į eismo įvykio laiką ir kitas byloje nustatytas aplinkybes.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą.
Kolegija pažymėjo, kad automobilyje buvusiame Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime vairuotojo amžiaus ir stažo reikalavimai nebuvo nurodyti.
Lietuvos Respublikos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) pagrindu ieškovės interesas, kai jos transporto priemonę vairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, ir asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, nebuvo apdraustas. Pareiga sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nustatyta jos savininkui. Atsakovas šios pareigos nepažeidė. Automobilio savininkė, perdavusi automobilį valdyti kitam asmeniui ir šio fakto neišviešinusi, liko automobilio valdytoja, atsakinga draudikei dėl nuslėptos informacijos apie draudimo rizikos padidėjimą.
Ieškovė transporto priemonę buvo perdavusi trečiajam asmeniui J. B., kuris, kaip panaudos gavėjas, be automobilio savininkės žinios ir sutikimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.637 straipsnio 2 dalį, be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo davė automobiliu naudotis atsakovui. Būtent panaudos gavėjas J. B. atliko priešingus teisei veiksmus, nes ieškovės pareiga grąžinti 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokos kilo dėl to, jog panaudos gavėjas perdavė teisę vairuoti automobilį atsakovui, neturinčiam 25 metų amžiaus ir 2 metų vairavimo stažo. Ieškovė neinformavo draudikės apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokai apskaičiuoti. Jeigu ieškovė nebūtų pažeidusi sutartinių įsipareigojimų, jos prašoma priteisti žala nebūtų atsiradusi.
Ieškovės žala yra kildinama iš sutarties, o 1775,25 Eur suma buvo sumokėta ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų pagal sutartį, todėl teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos yra pernelyg nutolęs (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad ieškovei nevykdant sutartinės pareigos ir sutarties pagrindu kildinant pareigą atlyginti nuostolius, atsakovui turėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo jai ir valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nepagrįstai byloje taikė ieškovės su draudike AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos draudimo sutarties nuostatas ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios nereguliuoja bylos šalių santykių. Ieškovė nesiekė perkelti savo atsakomybės atsakovui, jų teisės ir pareigos nebuvo tapačios, ieškovė privalėjo vykdyti pareigas pagal draudimo sutartį, o atsakovas – pagal panaudos sutartį. Šioje byloje nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės ir draudikės teisinių santykių, turi būti sprendžiama dėl ieškovės, kaip transporto priemonės savininkės, ir atsakovo, kaip transporto priemonės vairuotojo, padariusio žalą, teisinių santykių ir žalos atlyginimo. Be to, nuostolius draudikė patyrė ne dėl to, kad ieškovė nepranešė apie automobilio perdavimą kitam asmeniui, o dėl to, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisykles.
Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-325/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-325/2008">3K-3-325/2008</a>), nes šioje byloje keliamas klausimas dėl solidariosios atsakomybės taikymo ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo vadovaujantis įstatymu. Ieškovė turi teisę reikšti regresinį reikalavimą atsakovui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą AC-34-1 ieškovas ir atsakovas nukentėjusiajam eismo įvykyje ir draudikui yra atsakingi solidariai (Teismų praktika Nr. 34, p. 375). Šiuo atveju taikytinos CK 6.9 straipsnio 5 dalies, 6.112 straipsnio 1 punkto, 6.114 straipsnio 3 punkto, 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias ieškovė turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo iš atsakovo.
Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 183, 185 straipsnių nuostatas, nes netyrė neteisėtų atsakovo veiksmų, kylančių iš panaudos teisinių santykių, padarytos žalos fakto, priežastinio ryšio (CK 6.246–6.256 straipsniai). Atsakovo neteisėti ir kalti veiksmai (eismo įvykio sukėlimas) buvo tiesioginė ieškovės nuostolių atsiradimo sąlyga. Atsakovas ieškovei padarė žalą tiek pagal sutartinės, tiek pagal deliktinės atsakomybės sąlygas. Atsakovo sutartinė atsakomybė ieškovei kyla iš panaudos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, t. y. nors atsakovui transporto priemonė buvo perduota kito panaudos gavėjo, tačiau atsakovas taip pat laikytinas panaudos gavėju, nes transporto priemonę gavo neatlygintinai, tokiam naudojimui neprieštaravo ieškovė (CK 6.639 straipsnis) (aplinkybė, kad J. B., kaip panaudos gavėjas, automobilį perdavė kitam asmeniui naudoti be ieškovės sutikimo, byloje nenustatyta). Byloje nėra nustatyta, kad kokie nors ieškovės ar kitų asmenų veiksmai galėjo turėti įtakos eismo įvykiui. Atsakovas yra atsakingas už draudikei, vėliau dėl to – ir ieškovei kilusius nuostolius. Automobiliu, perduotu pagal žodinę panaudos sutartį, privalo rūpintis ir atsakyti už padarytą žalą turi panaudos gavėjas (CK 6.639 straipsnis).
Sutartiniai santykiai tarp ieškovės (transporto priemonės savininkės) ir draudikės negali paneigti atsakovo (transporto priemonės vairuotojo) civilinės atsakomybės, t. y. sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2012; kt.). Šiuo atveju atsakovas, būdamas panaudos gavėjas ir didesnio pavojaus šaltinio tiesioginis valdytojas, savo veiksmais padaręs nuostolių tiek eismo įvykyje nukentėjusiajam asmeniui, tiek draudikei ir transporto priemonės savininkei, neturėtų išvengti civilinės atsakomybės.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktas, kad automobilyje buvusiame Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime vairuotojo amžiaus ir stažo reikalavimai nebuvo nurodyti, nėra svarbus byloje, nes ne liudijimo sąlygų vykdymas ar nevykdymas nulėmė nuostolių atsiradimą. Nuostolių atsiradimą nulėmė atsakovo padarytas eismo įvykis.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiga sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nustatyta jos savininkui, o ne valdytojui, kuriuo taip pat yra ir vairuotojas, prieštarauja Transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 17 daliai, 4 straipsnio 2 daliai. Automobilio valdytoju buvo atsakovas, kuris, kaip vairuotojas, už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsako su jo savininku solidariai. Eismo įvykio metu atsakovas padarė žalos trečiajam asmeniui, su kuriuo jo nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovės patirti nuostoliai buvo skirti atlyginti draudikės išlaidoms, kurias ji patyrė atlygindama eismo įvykyje nukentėjusio asmens patirtą žalą. Taigi šiuo atveju taikytinos ir CK 6.245–6.249, 6.270 straipsnių nuostatos. Pagal CK 6.270 straipsnio 2 dalį atsakovas buvo automobilio valdytojas.
Teismai nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė tik atsakovo pateiktiems įrodymams ir atsikirtimams (CPK 331 straipsnio 4 dalis), ieškovės pateiktų įrodymų ir argumentų nevertino, todėl pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykis, o vėliau ir nuostoliai kilo dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Netinkamą įrodymų tyrimą ir vertinimą patvirtina ir išvada, kad tarp ieškovės nuostolių ir atsakovo kaltų veiksmų nėra priežastinio ryšio arba jis per daug nutolęs.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nuostoliai ieškovei atsirado iš draudimo teisinių santykių. Draudimo sutartimi nebuvo uždrausta apdraustą transporto priemonę vairuoti asmenims, nurodytiems sutarties 1.5.2.7 punkte, tik nustatyta draudėjai pareiga pranešti draudikei apie tai, kad apdraustą transporto priemonę vairuoja ar ketina vairuoti asmenys, nurodyti sutarties 1.5.2.7 punkte, tam, kad draudikė turėtų galimybę įvertinti, ar apskaičiuota draudimo įmoka atitinka draudimo riziką. Ieškovė nevykdė sutarties 1.5.3 punkto, pagal kurį ji, kaip transporto priemonės valdytoja, įsipareigojo draudikei pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą. Ieškovė neatliko jokių veiksmų, kad neatsirastų didesnės draudimo rizikos aplinkybių, t. y. automobilį atidavusi naudotis trečiajam asmeniui J. B. neuždraudė perduoti automobilį kitiems asmenims, pati automobiliu nesirūpino, nepranešė draudikei apie tai, kad automobilį perdavė J. B..
Tarp atsakovo kaltų veiksmų, eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir tarp ieškovės nuostolių, patirtų dėl draudiko išmokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, nėra priežastinio ryšio. Jeigu ieškovė būtų laikiusis draudimo sutartyje nustatytų sąlygų, draudikei nebūtų buvusi priteista iš jos nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos dalis. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir iš ieškovės draudikei priteistos draudimo išmokos dalies.
J. B. buvo atsakovo darbdavys, todėl nurodė atsakovui paimti automobilį iš darbo ir atvykti į J. B. namus jo paimti. Taigi atsakovą ir J. B. siejo darbo ir pavaldumo teisiniai santykiai, todėl atsakovas negalėjo atsisakyti vykdyti vadovo nurodymo. Be to, draudimo polise nebuvo nurodytos draudimo sutarties išlygos. Kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-682/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-682/2006">3K-3-682/2006</a>). Pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas siūlė ieškovei pakeisti atsakovą, tačiau ši atsisakė.
Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 56.2 punktą draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas, o ne kas kitas, grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl transporto priemonės savininko–draudėjo teisės reikalauti, kad draudikui grąžintą draudimo išmoką, kaip patirtus nuostolius, atlygintų transporto priemonę vairavęs dėl eismo įvykio kaltas asmuo
Draudimo teisinių santykių tarp draudėjo ir draudiko atsiradimo pagrindas – draudimo sutartis. CK 6.987 straipsnyje draudimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (draudiko) įsipareigojimas už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
Draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į pasitikėjimu grindžiamą sutarties pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016). Sutarties nuostatos, kad draudimo sutarties vykdymo metu turi būti keičiamasi informacija apie faktus, kurie gali turėti įtakos draudimo rizikos padidėjimui (pvz., apie transporto priemonės perdavimą vairuoti kitam asmeniui), skirtos šalių tarpusavio pasitikėjimui užtikrinti.
Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi šalims sudarant sutartį), draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sudarant draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Draudimo priežiūros komisijos – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – ir Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016).
Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygų 36 punkte nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka. Laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (Sąlygų 37 punktas). Jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (Sąlygų 38 punktas). Padidėjus draudimo rizikai, draudėjas, draudikui pareikalavus, privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (Sąlygų 39 punktas).
Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys. Jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-483/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-483/2011">3K-3-483/2011</a>).
Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu, be kita ko, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Taisyklių 62.2 punktas).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės automobilio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovės ir draudikės sudarytos draudimo sutarties 1.5.2 punktu šalys susitarė, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutarties 1.5.2 punkte nurodytomis sąlygomis, tarp jų – kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, taip pat asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, pažymint, kad šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui (sutarties 1.5.2.7 punktas).
Remiantis Sąlygų VI dalies „Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas“ 38 punktu (žr. nutarties 23 punktą), draudimo sutarties 1.5.3 punkte įtvirtinta draudėjo pareiga (ir terminai) pranešti draudikui, jeigu draudėjo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų. Draudimo sutarties 1.5.3 punkte nustatyta draudikės teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudikės. Minėta, tokia draudikės teisė yra įtvirtinta ir Taisyklių 62.2 punkte (žr. nutarties 26 punktą).
Po 2013 m. sausio 25 d. eismo įvykio, įvykusio dėl ieškovės automobilį vairavusio atsakovo kaltės, draudikė išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 12 180,21 Lt (3527,63 Eur) draudimo išmoką ir pareikalavo iš ieškovės, kad ši grąžintų 50 proc. draudimo išmokos, nes automobilį eismo įvykio metu vairavo atsakovas – jaunesnis nei 25 metų asmuo ir neturintis 2 metų vairavimo stažo, o draudikė nebuvo informuota apie rizikos padidėjimą. Taigi draudikė įgyvendino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, Taisyklių 62.2 punkte, draudimo sutarties 1.5.3 punkte (žr. nutarties 24, 26, 28 punktus) nustatytą teisę reikalauti, kad ieškovė grąžintų dalį išieškotos draudimo išmokos. Ieškovės nuomone, grąžinusi draudikei dalį išmokėtos draudimo išmokos, ji įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš eismo įvykio kaltininko – atsakovo. Kasaciniame skunde ieškovė remiasi deliktinę atsakomybę (CK 6.245–6.249, 6.270 straipsniai) ir panaudą (CK 6.639 straipsnis) reglamentuojančiomis teisės normomis.
CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą civilinės atsakomybės tvarka, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė turi būti nustatyta sprendžiant dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveika padarytos žalos atlyginimo valdytojams, kai žala atlyginama bendrais pagrindais (CK 6.270 straipsnio 5 dalis).
Nagrinėjamos bylos atveju atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis ieškovei priklausančia transporto priemone sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo kaltas ir buvo apgadinta trečiojo asmens transporto priemonė. Atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalą, kuri būtų atlyginama CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka tuo atveju, jeigu nebūtų sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu atsakovo padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmoką. Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus (žr. nutarties 25 punktas). Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (nagrinėjamos bylos atveju – atsakovas), nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, bet jos byloje nenustatytos.
Šioje byloje yra reiškiamas ieškovės reikalavimas atsakovui atlyginti nuostolius, kuriuos ši patyrė grąžindama draudikei išmokėtos draudimo išmokos dalį pagal draudimo sutarties 1.5.3 punktą (žr. nutarties 28 punktą). Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovė patyrė šias išlaidas dėl to, kad netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikei apie padidėjusią draudimo riziką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismų išvada yra pagrįsta. Ieškovės nuostolius lėmė tai, kad ji nevykdė draudimo sutarties. Jeigu ieškovė būtų tinkamai atlikusi savo prievolę pagal draudimo sutartį, tai ji nuostolių dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo nebūtų patyrusi. Nors eismo įvykio metu dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės vairuotojo (atsakovo) kaltės buvo padaryta žala, tačiau žalos atlyginimas vyko civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu, nuostolius atlyginti privalėjo draudikė, kuri į žalą padariusį asmenį turi ribotą reikalavimo teisę. Kaip minėta nutarties 31 punkte, nenustatyta, kad į žalą padariusį asmenį draudikė turėtų reikalavimo teisę. Tai reiškia, kad eismo įvykio metu padaryta žala yra draudikės nuostoliai, kurių neatlygina kaltasis asmuo ir kurie iš dalies gali būti padengiami tik transporto priemonės draudėjos, kuri nevykdė savo sutartinių pareigų. Kaltasis asmuo neprivalo atlyginti nuostolių draudikei, nes jo atsakomybė apdrausta, tai tuo pačiu pagrindu jis neprivalo atlyginti nuostolių ir draudėjai. Minėta, kad šie nuostoliai kilo tik todėl, kad draudėja pažeidė sutartį. Kalto dėl eismo įvykio vairuotojo veiksmai sudarė pagrindą draudikei išmokėti draudimo išmoką, tačiau vien jie nesudaro pagrindo reikalauti draudimo išmokos iš draudėjo. Išmokėtos draudimo išmokos dalies išreikalavimo pagrindas buvo sutarties pažeidimas. Kadangi be šio pažeidimo nebūtų pagrindo draudikei reikalauti ir gauti išmokėtos draudimo išmokos dalį, tai draudimo išmokos dalies mokėjimo priežastis yra draudimo sutarties pažeidimas, o ne vairuotojo dėl eismo įvykio kalti neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio tarp kaltų vairuotojo neteisėtų veiksmų ir sumokėtos draudimo išmokos dalies.
Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl atsakovo atsakomybės už padarytą žalą pagal panaudos sutartį. Byloje nustatyta, kad ieškovė transporto priemonę buvo perdavusi trečiajam asmeniui J. B., šis, kaip panaudos gavėjas, davė automobiliu naudotis atsakovui. Ieškinys J. B. šioje byloje nebuvo reiškiamas, todėl jo atsakomybės klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Argumentuose dėl panaudos gavėjo atsakomybės neįvertinta, kad šiuo atveju buvo sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kad nuostoliai atsirado iš jos pažeidimo, o jo nesant ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Apie tai išsamiai pasisakyta 32 punkte.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl atsakovo atsakomybės šioje byloje, pagrįstai taikė draudimo teisinius santykius, o ne deliktinę atsakomybę ir panaudą reglamentuojančias teisės normas, pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie yra tik faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Prie atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui atsakovas 2016 m. rugsėjo 6 d. sumokėjo 450 Eur. Atsakovas prašo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovės. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punkte nustatytos sumos, atitinka 2 punkte nustatytus kriterijus, todėl priteistina atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 8,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 8,99 Eur (aštuonis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
