Civilinė byla Nr. e3K-3-18-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20245-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.6.2; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kennedy Forbes“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kennedy Forbes“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Infina“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normų, reglamentuojančių teisę įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 334,63 Eur skolos, 48,61 Eur palūkanų, 8,3 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad būdama transformatorinės savininke pagal pasirašytą su AB „Lesto“ elektros energijos tiekimo sutartį tiekė elektros energiją gretimų patalpų valdytojams, tarp jų – ir atsakovei. Už tiekiamą elektros energiją buvo apmokama pagal ieškovės išrašomas sąskaitas. Mokėdama pagal priešpaskutinę ieškovės atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atsakovė permokėjo 38,34 Eur (132,37 Lt) PVM, o paskutinę išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atsisakė apmokėti. Įskaičius permoką atsakovė liko skolinga ieškovei 334,63 Eur (1155,40 Lt). Ieškovė taip pat nurodė, jog atsakovė neginčijo suteiktų paslaugų fakto ir kainos, tačiau atsisakė apmokėti sąskaitą, kadangi atsakovė yra ieškovės kreditorė bankroto byloje. Ieškovės teigimu, tokio pobūdžio įskaitymas nėra galimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 334,63 Eur skolos, 48,61 Eur palūkanų, 8,3 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 330 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. sausio 1 d. sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, pagal kurią įsipareigojo teikti elektros energijos persiuntimo paslaugas. Ši sutartis buvo nutraukta 2013 m. rugsėjo 30 d. Ieškovė už patiektą elektros energiją išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, jas atsakovė apmokėdavo. 2013 m. rugpjūčio 5 d. ieškovė išrašė atsakovei 762,68 Lt PVM sąskaitą faktūrą, atsakovė šią sąskaitą apmokėjo. 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovė išrašė atsakovei 1558,20 Lt (1287,77 Lt skola ir 270,43 Lt PVM) PVM sąskaitą faktūrą ir išsiuntė ją atsakovei. 2014 m. liepos 17 d. raginimu ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl sąskaitos apmokėjimo, o 2014 m. liepos 21 d. atsakymu į raginimą atsakovė atsisakė apmokėti 1287,77 Lt sąskaitą. Atsakovė, įskaičius 38,34 Eur (132,37 Lt) PVM permoką, liko skolinga ieškovei 334,63 Eur (1155,40 Lt).
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, jog ieškovė 2013 m. vasario 4 d. 1034,42 Lt PVM sąskaitą faktūrą už 2013 m. sausio mėn. atsakovei patiektą elektros energiją išrašė tiek atsakovei, tiek UAB „Valeksa“ (kuri veiklą vykdo tuo pačiu adresu) ir šią sąskaitą ieškovei apmokėjo abi įmonės. 2013 m. vasario 26 d. prašymu UAB „Valeksa“ paprašė atsakovės įskaityti ieškovei sumokėtus 1034,42 Lt, taip sumažinant UAB „Valeksa“ skolą atsakovei už buhalterines paslaugas. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovės reikalavimas, jis patikslintas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ir sudaro 299,59 Eur (1034,42 Lt). Atsakovė neginčijo, kad yra skolinga ieškovei už tiektą elektros energiją, tačiau teigė, jog ieškovė po bankroto bylos iškėlimo nepranešė atsakovei apie tolesnius elektros energijos pirkimo–pardavimo santykius ir atsakovė už patiektą elektros energiją yra permokėjusi. Teismas šiuos atsakovės argumentus atmetė ir nurodė, kad ieškovė konkliudentiniais veiksmais, t. y. faktiškai toliau tiekdama atsakovės patalpoms elektros energiją, patvirtino, jog tęsia šalių sutartinius teisinius santykius, todėl elektros energijos tiekimo teisiniai santykiai tarp šalių tęsėsi ir po bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
Teismas pažymėjo, jog, tenkinus atsakovės prašymą atlikti abipusių ginčo šalių reikalavimų įskaitymą, būtų pažeisti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimai. Teismas nesutiko su atsakove, kad tarp šalių susiklosčiusių santykių ir abipusių turtinių įsipareigojimų pobūdis nepatenka į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reguliavimo sritį. Byloje nustatyta, jog 2013 m. vasario 4 d. išrašytą 1034,42 Lt PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo ir atsakovė, ir UAB „Valeksa“; iš byloje esančio 2013 m. vasario 26 d. UAB „Valeksa“ prašymo atsakovei nustatyta, jog ši perėmė UAB „Valeksa“ reikalavimo teisę į ieškovę per klaidą apmokėtos ir vėliau ieškovės anuliuotos PVM sąskaitos faktūros suma, įskaitydama UAB „Valeksa“ skolą atsakovei už buhalterines paslaugas. Teismo vertinimu, atsakovės perimto iš UAB „Valeksa“ 1034,42 Lt turtinio reikalavimo ieškovei, kuris yra patvirtintas kaip atsakovės kreditoraus reikalavimas ieškovės bankroto byloje, negalima laikyti atsakovės permoka ar avansu už jai patiektą elektros energiją. Šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad ieškovės pateiktos paskutinės sąskaitos faktūros atsakovė neįtraukė į savo buhalterinę apskaitą.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės patenkino: panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą bankrutuojanti įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius. Ieškovė po bankroto bylos iškėlimo toliau vykdė su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 2011 m. sausio 1 d. sudarytą Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, pagal kurią pirko elektros energijos persiuntimo paslaugą ir tiekė elektros energiją patalpų (duomenys neskelbtini), valdytojams, tarp jų ir atsakovei. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės 2989,74 Eur (10 322,98 Lt) skola kreditorei AB „Lesto“, sprendė, jog ieškovė nesugebėjo atsiskaityti su AB „Lesto“, ši ūkinė veikla didino įmonės įsiskolinimus, įmonei buvo nuostolinga, todėl negalėjo būti tęsiama po bankroto bylos iškėlimo. Teismo nuomone, ieškovės administratorė nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos per 30 dienų, t. y. nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., neturėjo teisės vykdyti nuostolingos ūkinės veiklos, bet privalėjo pranešti suinteresuotiems asmenims, kad nebepirks iš AB „Lesto“ elektros energijos persiuntimo paslaugos ir nebetieks elektros energijos. Teismas konstatavo, kad šios pareigos ieškovė nevykdė, todėl sprendė, jog 334,63 Eur skola už elektros energiją susidarė dėl pačios ieškovės veiksmų, kuri, pažeisdama ĮBĮ nuostatas, savo rizika toliau tiekė elektros energiją atsakovei. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 28 d. sprendimą, išskyrus jo dalį, kuria nuspręsta ieškovės prašomą 660 Eur sumą už teisines paslaugas sumažinti 50 proc. iki 330 Eur; 2) pakeisti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovės prašomą 660 Eur sumą už teisines paslaugas sumažinti 50 proc. iki 330 Eur, priteisiant ieškovei visą prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 3) perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, neteisėtai ir nemotyvuotai peržengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Teismas nurodė, kad atsakovė pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, po bankroto bylos iškėlimo tęsdama ūkinę komercinę veiklą (tiekti elektrą), nors tokio apeliacinio skundo argumento nebuvo. Energijos tiekimo po bankroto bylos iškėlimo klausimas tarp šalių nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Be to, toks bankroto administratorės sprendimas nebuvo pripažintas neteisėtu nei Įmonių bankroto valdymo departamento, tikrinusio ieškovės bankroto administratorės veiklą, nei pirmosios instancijos teismo. Viešojo intereso peržengti apeliacinio skundo ribas nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.206 straipsnio nuostatas ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Byloje nėra jokio ginčo, ar ieškovė atliko veiksmus CK 6.206 straipsnio prasme, trukdžiusius atsakovei įvykdyti elektros tiekimo sutartį – sumokėti skolą už patiektą elektros energiją. Sutarties nevykdė tik atsakovė, kuri gavo elektros energiją, ją naudojo, tačiau neatsiskaitė. CK 6.206 straipsnio ir kitų CPK teisės normų taikymo prasme ieškinio pagrįstumui neturi jokios teisinės reikšmės faktas, ar ieškovė yra visiškai ar iš dalies atsiskaičiusi už elektros energiją su AB „Lesto“, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad tai yra vienas iš pagrindų atsisakyti tenkinti ieškinį. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta nė viena aplinkybė, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką galėtų būti apibūdinama kaip aplinkybė, kliudžiusi atsakovei vykdyti elektros tiekimo sutartį. Faktas, kad bankroto administratorė neinformavo atsakovės, jog toliau tęs elektros energijos tiekimo sutartį, negali atleisti atsakovės nuo pareigos mokėti skolos mokėti skolą.
Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidė proceso teisės normas. Teismas pripažino, kad ieškovės nurodyti bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžiai neviršija nurodytų rekomendacijose, o ieškinio suma negali būti kriterijus nustatant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Byla gana sudėtinga, todėl nepagrįstai neatsižvelgta į advokato darbo ir laiko sąnaudas.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo yra nepagrįsti. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovė palaikė poziciją, kad elektros energijos perpardavimo ūkinė komercinė veikla po bankroto bylos iškėlimo nebuvo tęsiama, nes kasatorės bankroto administratorė nepranešė atsakovei apie elektros energijos tiekimo (perpardavimo) teisinių santykių tęsimą, tačiau kartu akcentavo, kad jei teismas ir padarytų priešingas išvadas, t. y. spręstų, kad tarp ginčo šalių susiklostę faktiniai elektros energijos perpardavimo santykiai buvo tęsiami ir po bankroto bylos iškėlimo, vis tiek kasatorės reikalavimai atsakovei negali būti tenkinami, nes atsakovė ieškovei už elektros energiją yra permokėjusi (sumokėjusi avansu). Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime vertino byloje nustatytas ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas faktines aplinkybes dėl kasatorės ūkinės komercinės veiklos, susijusios su elektros energijos atsakovei perpardavimu, po bankroto bylos iškėlimo vykdymu (nevykdymu).
Po bankroto bylos iškėlimo atsakovė iš kasatorės bankroto administratorės negavo jokio pranešimo, kad kasatorė tęs elektros energijos tiekimo teisinius santykius. Priešingai, atsakovė iš kasatorės bankroto administratorės gavo pranešimą dėl finansinio reikalavimo pateikimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, atsakovė pagrįstai laikė, kad kasatorė nusprendė nebetęsti tarp šalių faktiškai susiklosčiusių elektros energijos tiekimo teisinių santykių, nebetiekti (nebeperparduoti) elektros energijos, ir kasatorės bankroto byloje pateikė tvirtinti savo kreditoriaus reikalavimą dėl susidariusius permokos (avanso) už elektros energiją. Dėl kasatorės nesąžiningų ir ĮBĮ nuostatas pažeidžiančių veiksmų buvo sukurta situacija, kad atsakovė pateikė (ir teismas patvirtino) kreditoriaus reikalavimą dėl permokėtos sumos už elektros energiją, o dabar kasatorė, įrodinėdama, kad buvo tęsiami elektros energijos tiekimo (perpardavimo) santykiai, reikalauja papildomai mokėti už elektros energiją, nesutikdama, kad už ją jau yra sumokėta. Todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas.
Tarp ginčo šalių susiklostę faktiniai teisiniai santykiai rėmėsi principu, kad atsakovė turi kompensuoti kasatorės išlaidas elektros energijai, kurią sunaudojo atsakovė, bet už kurią sumokėjo AB „Lesto“ pagrindinė elektros energijos gavėja, t. y. kasatorė. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime turėjo pagrindą daryti išvadą, kad kasatorės ieškinys atsakovei negali būti tenkintas ir dėl tos priežasties, kad kasatorė nėra pateikusi į bylą įrodymų, jog yra atsiskaičiusi su elektros energijos tiekėja AB „Lesto“.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas sumažinti kasatorės nurodytas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, įvertinęs, kad byloje yra kilęs nesudėtingas ginčas dėl skolos priteisimo, o paties ieškinio suma yra netgi mažesnė nei patirtos bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju reikšmingos ir faktinės aplinkybės, kad ieškove šioje byloje buvo bankrutuojanti įmonė, kuriai atstovauja bankroto administratorė. Administratorius privalo būti arba teisės, arba buhalterijos srities specialistas, o juridinis asmuo, teikiantis bankroto administravimo paslaugas, turėti nurodytos srities darbuotojų. Dėl šios priežasties vienos iš šių paslaugų įprastai neturėtų būti perkamos, nebent iškiltų neabejotinas poreikis. Todėl ieškovės interesams turėjo atstovauti pati bankroto administratorė, o ne samdytas advokatas, kuriam už teisines paslaugas buvo sumokėta beveik dvigubai daugiau nei atsakovei byloje reiškiami piniginiai reikalavimai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Pagal CPK 320 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2013">3K-3-484/2013</a>). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjktNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169-690/2015">3K-3-169-690/2015</a>).
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad kasatorė neturėjo teisės po bankroto bylos iškėlimo tęsti ūkinės komercinės veiklos, nors elektros energijos tiekimo (perpardavimo) po bankroto bylos iškėlimo klausimas tarp šalių nebuvo keliamas ir nagrinėjamas, viršijo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Teisėjų kolegija su tokia kasatorės pozicija iš esmės sutinka.
Sprendime apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasatorė nesugebėjo atsiskaityti su AB „Lesto“, tęsdama ūkinę veiklą didino bankrutuojančios įmonės įsiskolinimus, todėl neturėjo teisės vykdyti šios nuostolingos veiklos. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teisinę reikšmę suteikė faktui, ar pati kasatorė yra atsiskaičiusi už elektros energiją su AB „Lesto“. Kadangi byloje iš esmės sprendžiamas klausimas, ar iš atsakovės priteistinas skolos atlyginimas kasatorei už jos patiektą energiją, o dėl paties elektros energijos patiekimo fakto ginčo nekyla, teisėjų kolegija pažymi, kad šios pirmiau nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar atsakovė yra atsiskaičiusi su kasatore. Aplinkybė, kad kasatorė galbūt nėra atsiskaičiusi su AB „Lesto“, negali atleisti atsakovės nuo jos pareigos sumokėti kasatorei už šios patiektą elektros energiją, o aplinkybės dėl ūkinės veiklos vykdymo, kaip minėta nutarties 14 punkte, šioje byloje nėra nagrinėjamos ir neturi įtakos šalių tarpusavio įsipareigojimams. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, ar kasatorė pranešė vykdysianti elektros energijos subtiekimą atsakovei po bankroto bylos iškėlimo, nėra lemianti aplinkybė šioje byloje, kai nėra ginčo, jog apskritai elektros energija buvo patiekta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės apeliaciniame skunde buvo keliamas ne kasatorės vykdomos ūkinės veiklos, t. y. elektros energijos tiekimo (perpardavimo) po bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimas, bet buvo teigiama, kad po bankroto bylos iškėlimo ginčo šalių nebesiejo elektros energijos tiekimo (perpardavimo) teisiniai santykiai, nes bankroto administratorė nepranešė atsakovei apie šių paslaugų tęsimą; taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo ginčijamas ir tuo pagrindu, jog teismas neįvertino, ar pati kasatorė yra atsiskaičiusi su AB „Lesto“ už elektros energijos tiekimo paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių procesinius dokumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl faktinių aplinkybių, nenurodytų šalių procesiniuose dokumentuose, buvimo, taip nepagrįstai peržengdamas ginčo ribas.
Kita vertus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad kasatorės ūkinės veiklos tęstinumo po bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimas neturi įtakos šios bylos išnagrinėjimui, nes byloje sprendžiama, ar atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už perparduotą elektros energiją. Todėl išėjimas už apeliacinio skundo ribų neturi esminės įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti.
Dėl skolos pagrįstumo ir kasatorės veiksmų įtakos atsakovės skolos vertinimui
CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai sutarčių vykdymo principai, tačiau, sprendžiant dėl sutarties neįvykdžiusio skolininko atsakomybės, turi būti įvertinti ir sutarties neįvykdymui turėję įtakos kitos sutarties šalies veiksmai: pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo ar kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Priklausomai nuo kreditoriaus veiksmų (neveikimo) įtakos skolininko prievolės neįvykdymui, kreditorius gali iš viso netekti teisės naudotis teisių gynimo būdais arba jo galimybės gali būti apribotos proporcingai veiksmų įtakai nevykdant prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-517/2010). Taigi CK 6.206 straipsnis skirtas vienai šaliai nuo prievolės vykdymo atleisti (visiškai ar iš dalies), jei kita šalis irgi kalta dėl neįvykdymo.
Kasaciniame skunde kasatorė teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neturėjo pagrindo vadovautis minėto straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog atsakovės skola kasatorei už elektros energiją susidarė dėl pačios kasatorės veiksmų, t. y. dėl to, kad kasatorė, pažeisdama ĮBĮ nuostatas, savo rizika toliau tiekė elektros energiją. Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis išvadomis ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir pritaikė netinkamą materialiosios teisės normą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2011 m. sausio 1 d. kasatorė su AB „Lesto“ buvo sudariusi elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, pagal kurią tiekė elektros energiją patalpų (duomenys neskelbtini) valdytojams, tarp jų ir atsakovei. Iš teismų nustatytų aplinkybių taip pat matyti, kad rašytinė elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartis tarp ginčo šalių nebuvo pasirašyta, tačiau šalims neginčijant elektros energijos tiekimo ir vykdytų mokėjimų už ją faktų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp šalių susiklostė faktiniai teisiniai elektros energijos tiekimo santykiai. Šiuo atveju rašytinės sutarties nebuvimas nepaneigia ginčo šalių tarpusavio teisių ir pareigų esant susiklosčiusiems elektros energijos tiekimo (subtiekimo) santykiams.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorė tą pačią 299,59 Eur (1034,42 Lt) sąskaitą per klaidą išsiuntė apmokėti atsakovei bei UAB „Valeksa“, kuri vykdė veiklą tuo pačiu adresu; abi šios įmonės sąskaitą apmokėjo. Nors kasatorė anuliavo UAB „Valeksa“ nepagrįstai išrašytą sąskaitą, tačiau pinigų negrąžino. Bylos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Valeksa“ sumokėtą sumą perėmė atsakovė ir ši suma buvo patvirtinta kaip atsakovės finansinis reikalavimas kasatorės bankroto byloje. Kaip nustatė teismai, kasatorė ir po bankroto bylos iškėlimo tiekė atsakovei elektros energiją, tačiau atsakovė už ją neatsiskaitė. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad, iškėlus kasatorei bankroto bylą ir tęsiantis ginčo šalių tarpusavio santykiams dėl elektros energijos tiekimo (perpardavimo), turėjo būti įskaityta atsakovės permoka. Teisėjų kolegija šį atsakovės argumentą laiko nepagrįstu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės finansinis reikalavimas kasatorės bankroto byloje buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi, o atsakovės skola kasatorei atsirado pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. išrašytą sąskaitą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė negali būti laikoma sumokėjusia už kasatorės patiektą elektros energiją, nes ankstesnis avansas yra patvirtintas kaip atsakovės finansinis reikalavimas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, prašydama įskaityti anksčiau sumokėtą permoką, kuri patvirtinta kaip finansinis reikalavimas bankroto byloje, kaip avansą už paskutinę neapmokėtą sąskaitą, atsakovė siekia, jog būtų atliktas abipusių ginčo šalių reikalavimų įskaitymas, nors tai prieštarauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoms. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėjo netinkamos išvados.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o, nesant ginčo dėl skolos sumos, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų taikymo
Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas jai priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidė proceso teisės normas, t. y. suabsoliutino ieškinio sumą, nes CPK 98 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės mažinti šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į ieškinio sumą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais negali sutikti.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Įstatymas suteikia teisę teismui nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorės prašomas priteisti teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas neviršija paminėtose rekomendacijose nurodytų dydžių, mažindamas kasatorei priteistiną sumą, jos dydį vertino pagal šiose rekomendacijose nurodytus kriterijus, t. y. ginčo sumos dydį, bylos sudėtingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) ieškinio (ginčo) suma yra vienas iš kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Kadangi CPK 98 straipsnio 2 dalis nukreipia į Rekomendacijas, todėl pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteisiamų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagrįstai kartu su kitais kriterijais vertino ir ieškinio sumą, taip nepažeisdamas CPK 98 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ši byla nėra sudėtinga, o žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų priešingumas šios išvados nepaneigia. Priešingai nei teigia kasatorė, byloje pateiktų finansinių dokumentų negalima vertinti kaip sudėtingų ar didelės apimties, todėl ir advokato darbo laiko sąnaudos neturėtų būti itin didelės. Rekomendacijose (2.10 punktas) nurodyta, kad teismas atsižvelgia ir į kitas svarbias aplinkybes. Sutiktina su atsakove, kad šioje byloje tokia aplinkybė yra ta, jog bankrutuojančiai įmonei visų pirma atstovauja bankroto administratorius, kuris pagal ĮBĮ 112 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus privalo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės ar ekonomikos studijų krypties išsilavinimą (teisės ar ekonomikos bakalauro ir teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį) ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Todėl administratoriaus turimos žinios (teisės arba ekonomikos) leidžia sumažinti išlaidas advokato teisinėms paslaugoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodytų aplinkybių, jog byloje įvyko parengiamasis ir teismo posėdžiai, taip pat negalima priskirti prie lėmusių bylos sudėtingumą, kadangi būtent tokią civilinių bylų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja CPK 228, 229 ir 232 straipsniai.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš esmės tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 150 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, jos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Dėl to šios išlaidos kasatorei priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Kasaciniame teisme kasatorė patyrė 390 Eur išlaidų už kasacinio skundo surašymą. Patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl tenkinus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovės. Bendra apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtų kasatorei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma yra 540 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei BUAB „Kennedy Forbes“ (j. a. k. 300069608) iš atsakovės UAB „Infina“ (j. a. k. 123949416) 540 (penkis šimtus keturiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
