Dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio, ligos pašalpos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-220/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-05221-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.4; 25.2; 26.3; 26.7; 44.2.4.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. N. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Kauno Juozo Urbšio katalikiškai vidurinei mokyklai dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio, ligos pašalpos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. N. nuo 2001 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties pagrindu dirbo Kauno Juozo Urbšio katalikiškoje vidurinėje mokykloje vyresniąja matematikos mokytoja. Darbo sutartyje nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas pagal tarifikaciją, darbuotojai nustatomas nevisas savaitinis krūvis. 2008 m. vasario 22 d. eidama iš darbo ieškovė nukrito, susilaužė stuburo slankstelį, po traumos gydėsi ilgą laiką. Ieškovei sergant atsakovo 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 2.1-9 „Dėl tarifikavimo, pamokų bei neformalaus ugdymo vedimo“ 2008–2009 mokslo metams jai tarifikuota 1 pamoka per savaitę.

2009 m. balandžio 23 d. ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 2.1-9 „Dėl tarifikavimo pamokų bei neformalaus ugdymo pamokų vedimo“ dalį, kuria jai tarifikuota 1 savaitinė valanda darbo krūvio, ir nustatyti 16 savaitinių valandų darbo krūvį; priteisti 596,96 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 436,12 Lt ligos pašalpos, 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

2009 m. gruodžio 7 d. darbo sutartis su ieškove nutraukta DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nagrinėdamas civilinę bylą dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį, išskyrus 7 punktą, pagal kurį ieškovė įsipareigojo atsisakyti reikalavimų šioje civilinėje byloje dėl 16 savaitinių valandų darbo krūvio. Atsakovas, siekdamas įpareigoti ieškovę vykdyti taikos sutarties 7 punktą, šioje byloje buvo pateikęs priešieškinį, taip pat ieškinį atskiroje byloje, tačiau teismas jų nepriėmė.

2010 m. kovo 30 d. atsakovas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, prašydamas nustatyti, ar ieškovė gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, ir prireikus inicijuoti bylą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia, tačiau prokuroras atsisakė kreiptis į teismą, konstatavęs, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pradėti tokį teismo procesą. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė šias aplinkybes kaip vieną reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrindų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtu atsakovo Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 2.1-9 dalį, kuria ieškovei nustatytas 1 valandos per savaitę darbo krūvis, priteisė ieškovei iš atsakovo 436,12 Lt ligos pašalpos, 16 Lt delspinigių, 596,96 Lt darbo užmokesčio, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 600 Lt išlaidų už advokato pagalbą, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas pripažino, kad darbo sutartyje šalys neaiškiai susitarė dėl darbo krūvio, toks susitarimas yra naudingas darbdaviui, nes formaliai leidžia nustatyti net ir 1 valandos darbo krūvį darbuotojai, o ne darbuotojai. Atsižvelgdamas į DK 35 straipsnyje įtvirtintus principus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas galėjo nustatyti ieškovei nevisą arba mažesnį darbo krūvį, tačiau tai turėjo būti pagrįsta realia mokyklos situacija (mokinių trūkumu ir pan.), be to, krūvio sumažinimas turėjo būti vienodai taikomas visiems mokytojams, tačiau atsakovas nepateikė argumentų, kodėl būtent ieškovės darbo krūvį reikėjo taip smarkiai sumažinti; ieškovė nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gegužės 4 d. realiai nedirbo mokykloje, nes gydėsi po patirtos stuburo traumos, atostogavo, todėl jai tarifikuotas valandų skaičius atsakovui jokios reikšmės negalėjo turėti, tačiau ieškovei atsirado neigiamų padarinių – jai pradėta skaičiuoti mažesnė ligos pašalpa, todėl teismas sprendė, kad atsakovo įsakymas dėl ieškovei tarifikuotos 1 valandos darbo krūvio yra nepagrįstas, diskriminuojantis ieškovę, neteisėtas ir naikintinas. Ieškovės reikalavimo nustatyti jai 16 valandų darbo krūvį teismas netenkino, nes šalių darbo santykiai jau yra nutrūkę, tai išspręsta Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3102-587/2010, kurioje patvirtinta šalių taikos sutartis.

Teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai, kuriais ieškovei buvo sumažintas darbo krūvis, nepervestas jai priklausantis darbo užmokestis, sukėlė ieškovei stresą, neigiamų padarinių, be to, atsakovo veiksmai, kuriais buvo bandoma inicijuoti bylą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia, buvo nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl turi piktnaudžiavimo teise požymių, šiais veiksmais atsakovas kaip darbdavys, dar nesibaigus civiliniams teisiniams ginčams su darbuotoja, darė jai spaudimą. Teismas pripažino, kad tokie darbdavio veiksmai padarė ieškovei neturtinės žalos, nes sustiprino jos neigiamus išgyvenimus, sukūrė bauginamą atmosferą, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tenkino iš dalies – priteisė 10 000 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį teismo sprendimo galią turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis; teismui nepatvirtinus visų šalių sulygtų sąlygų, sąlyga dėl ieškovės atsisakymo nuo reikalavimų šioje byloje neįgijo teismo sprendimo galios, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šalys yra išsprendusios šioje byloje kilusį ginčą taikos sutartimi. Po taikos sutarties sudarymo nagrinėjamoje byloje vyko teismo posėdžiai, kuriuose ieškovė aiškiai išreiškė valią palaikyti savo pareikštus reikalavimus, todėl, kolegijos vertinimu, atsakovas, pareikšdamas priešieškinį tik 2011 m. kovo 3 d., pažeidė CPK 143 straipsnio 1 dalies nustatytus terminus, be to, priešieškinio nepriėmimas neužkerta kelio tinkamam bylos išnagrinėjimui, o savo teises atsakovas gali apginti pareikšdamas atskirą ieškinį, todėl atsakovo priešieškinio nepriėmimas negali būti laikomas pažeidimu, dėl kurio nebuvo atskleista bylos esmė ar neteisingai išspręsta byla.

Vertindama, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, kolegija pažymėjo, kad esminę reikšmę turi kreipimosi aplinkybės, kurios vertintinos tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kuris teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės įrodo nurodyto elgesio standartų pažeidimą, dėl kurio kreipimasis į prokuratūrą dėl neveiksnumo ieškovei proceso inicijavimo bylos nagrinėjimo laikotarpiu galėtų būti įvertintas kaip neteisėta veika CK 6.246 straipsnio prasme, todėl sprendė, kad yra sąlygos atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno Juozo Urbšio katalikiška vidurinė mokykla prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – ieškinį atmesti arba perduoti bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 1.137 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo priteisiant neturtinę žalą ir asmens teisėtą kreipimąsi į įgaliotą instituciją pripažįstant piktnaudžiavimo teise požymių turinčiu veiksmu. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žalos padarymas asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybe, tačiau įsakmiai nenustatyta, kad už tokius veiksmus galima reikalauti būtent neturtinės žalos atlyginimo. Sistemiškai aiškinant CK 6.250 straipsnio 2 dalį ir 1.137 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad, net ir nustačius, jog kasatoriaus veiksmai turėjo piktnaudžiavimo teise požymių, nebūtų pagrindo ieškovei priteisti neturtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pasisakęs dėl galimybes priteisti neturtinę žalą pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį, tačiau yra pasisakęs, kad galimybė reikalauti neturtinės žalos turi būti įsakmiai nurodyta įstatyme, kuriuo yra remiamasi reikalaujant atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje M. ir Z. C. v. uždaroji akcinė bendrovė „Pinus Proprius“, bylos Nr. 3K-3-405/2007). Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, reikalingų civilinei atsakomybei kilti, visumos. Esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turėjo netinkamas neteisėtų veiksmų sąvokos aiškinimas. Kasatoriaus teigimu, teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus. Kasatorius kreipėsi į prokuratūrą, nes nematė kitos išeities toliau sklandžiai tęsti teismo procesą – ieškovė elgėsi neadekvačiai ir neprognozuojamai, ne kartą yra grasinusi susidoroti su kolegomis ir mokiniais, tokius veiksmus jis vertino kaip neatitinkančius elgesio standartų, taikomų pedagoginį darbą dirbančiam asmeniui, turėjo pagrindą abejoti ieškovės psichikos būsena. Kadangi įstatymai nesuteikia teisės pačiam kasatoriui ginti viešojo intereso ir kreiptis į teismą dėl asmens neveiksnumo nustatymo, tokia teisė CPK 463 straipsnio 1 dalimi suteikta prokurorui, tai kasatorius pagrįstai ir teisėtai prašė prokuratūros įvertinti, ar egzistuoja pagrindas ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl ieškovės neveiksnumo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir remdamasis vien tik prielaidomis konstatavo jo neteisėtus veiksmus. Tokiais veiksmais gali būti laikomas tik akivaizdžiai nepagrįstas kreipimasis į teisėsaugos institucijas, o nagrinėjamu atveju kasatorius turėjo pagrindą abejoti ieškovės psichinės sveikatos būkle. Vien ta aplinkybė, kad prokuratūra netenkino kasatoriaus prašymo, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti piktnaudžiavimą teise; prokuratūra ėmėsi nagrinėti kasatoriaus prašymą, jame nenustatė piktnaudžiavimo teise požymių.

2. Dėl netinkamo CK 6.189 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Vadovaujantis CK 6.983 straipsnio 2 dalimi, taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia, todėl negalima taikos sutarties vykdyti tik iš dalies, juolab vienai šaliai įvykdant savo įsipareigojimus, o kitai nuo to susilaikant. Ieškovė elgėsi nesąžiningai, nevykdydama savo įsipareigojimo pagal taikos sutartį, nors kasatorius savuosius įvykdė; po taikos sutarties sudarymo 2011 m. sausio 31 d. patikslintame ieškinyje ieškovė pateikė naujų reikalavimų šioje byloje, kurioje taikos sutarties 7 punktu buvo įsipareigojusi reikalavimų atsisakyti. Nepaisant to, kad taikos sutartis neįgijo teismo sprendimo galios, šalims ji įgijo įstatymo galią, todėl turėjo būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Nors teismas nepatvirtino taikos sutarties 7 punkto, tačiau nepripažino jo negaliojančiu. Taikos sutartis buvo pasirašyta teismo posėdžio metu, dalyvaujant abiem šalims bei jų atstovams, patvirtinta abiejų šalių parašais, atitinka CK 6.983 straipsnio 3 dalyje nustatytus formos reikalavimus, yra teisėtai sudaryta ir galiojanti civilinė sutartis, todėl šalių privalo būti vykdoma (pacta sunt servanda). Nepaisydami nurodytų CK normų bei teismų praktikos, teismai pripažino, kad tik teismo patvirtinta taikos sutarties sąlyga šalių privalo būti vykdoma, todėl, kasatoriaus teigimu, netinkamai aiškino taikos sutarties teisinę galią ir taikė sutarčių privalomumo principą. Taikos sutarties 7 punktas nelaikytinas savo teisės atsisakymu, kuris yra savaime negaliojantis, nes teismas patvirtino analogišką sutarties 2 punktą, kuriuo ieškovė įsipareigojo atsisakyti savo reikalavimų kitoje byloje. Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacijoje Nr. A3-120 formuojama priešinga praktika:,,Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis), tačiau vien dėl to, kad taikos sutartis nepatvirtinta teismo, vienašališkai jos atsisakyti negalima <...> dėl šios priežasties, jeigu viena iš taikos sutarties šalių teismo nepatvirtintos taikos sutarties geruoju nevykdo, kita šalis, siekianti, kad sutartis būtų vykdoma, gali kreiptis į teismą su ieškiniu ginčo teisenos tvarka dėl taikos sutartį nevykdančios šalies įpareigojimo šią sutartį įvykdyti“. Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus ieškinį dėl taikos sutarties 7 punkto vykdymo ir taip kasatoriui užkirto kelią ginti savo teisėtus interesus.

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kitoje civilinėje byloje šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos, kurios teismas nepatvirtino, įtakos nagrinėjamai bylai

CK 6.983 straipsnyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje. Taigi taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju taikos sutarties sudarymo metu šalių teisminis ginčas dėl darbo krūvio ieškovei sumažinimo ir neturtinės žalos atlyginimo jau buvo kilęs. Kilusį teisminį ginčą proceso šalys gali baigti taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje, jeigu teismas tokią sutartį patvirtina pagal CPK 140 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 5 punktas). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnis). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad jau kilęs teisminis ginčas gali būti baigtas tik teismo patvirtinta taikos sutartimi, nes teismo nepatvirtinta taikos sutartis nėra pagrindas civilinei bylai nutraukti (CPK 293 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis nesukelia procesinių teisinių padarinių – nėra pagrindas civilinei bylai nutraukti, neįgyja res judicata galios. Kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, taikos sutartis, nors ir nepatvirtinta teismo, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir turi būti vykdoma (pacta sunt servanda). Tokia sutartimi šalys gali siekti užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, tačiau procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius. Dėl nurodytų priežasčių kasacinio skundo argumentai dėl teismo nepatvirtintos taikos sutarties sąlygos teisinės galios ir įtakos nagrinėjamai bylai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kasatoriaus kreipimosi į prokurorą prašant išsiaiškinti, ar yra pagrindas pradėti ieškovės pripažinimo neveiksnia procesą, vertinimo kaip piktnaudžiavimo teise

CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta civilinė atsakomybė už žalą, kuri padaroma dėl šio draudimo pažeidimo, t. y. žalos padarymas piktnaudžiaujant teise yra deliktas, kurio pagrindu kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žalos kitiems asmenims gali atsirasti asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojamus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą atsakovui dėl neturtinės žalos atlyginimo kildino, be kita ko, iš kasatoriaus inicijuoto tyrimo dėl pagrindų kreiptis dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia buvimo. Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu yra negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad psichinė sveikata (angl. mental health) privalo būti laikoma esmine asmens privataus gyvenimo dalimi, susijusia su psichinio vientisumo (angl. moral integrity) aspektu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnis saugo asmens teisę į tapatybę (angl. identity), asmeninę raidą (angl. personal development) bei teisę sukurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis ir išoriniu pasauliu (žr. Burghartz v. Switzerland, judgment of 22 February 1994, Series A no. 280-B, opinion of the Commission, p. 37, § 47, and Friedl v. Austria, judgment of 31 January 1995, Series A no. 305-B, p. 20, § 45, Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001, p. 12, § 47). Taigi, sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, yra pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai. Kadangi asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir kituose Konvencijos straipsniuose įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais (žr., pvz., Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05, 27 March 2008, § 94, Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001)

Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą. Kita vertus, pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal G. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2007).

CK 2.10 straipsnio 4 dalyje išvardyti subjektai, turintys teisę paduoti teismui prašymą pripažinti asmenį neveiksniu: to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Nagrinėjamu atveju kasatorius kreipėsi į prokurorą, kad šis, gindamas viešąjį interesą, išsiaiškintų, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia. Vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis į prokurorą su tokio turinio prašymu, gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 1.137 straipsnio 3 dalies ir 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminę reikšmę turi ne atsisakymo kreiptis į teismą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia, nesant teisinio pagrindo, faktas, o kasatoriaus kreipimosi į prokurorą aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuoti, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kuris būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl asmens pripažinimo neveiksniu proceso inicijavimo, kuris yra aiškiai nepagrįstas, pvz., kai kreipimąsi grindžiančios aplinkybės yra tokios, kad normaliai atidžiam ir protingam asmeniui nekiltų pagrįstų abejonių kito asmens veiksnumu, kai besikreipiantysis siekia kitokių tikslų, nei įgyvendinti ir apginti galbūt psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei.

Byloje nustatyta, kad kasatorius kreipėsi į prokurorą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia proceso inicijavimo tuo metu, kai teisme buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos pagal ieškovės ieškinius jam – neišspręsto šalių konflikto metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje ieškovės reikalavimai, susiję su darbo teisiniais santykiais, pripažinti pagrįstais ir patenkinti, kitoje civilinėje byloje šalys sudarė taikos sutartį, kuria kasatorius iš esmės pripažino ir įsipareigojo įvykdyti ieškovės turtinius reikalavimus, susijusius su atleidimu iš darbo, taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškovė elgėsi neadekvačiai, reikšdama kasatoriui nepagrįstus ieškinius. Kauno miesto apylinkės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokuroro 2010 m. balandžio 28 d. nutarime atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo nurodyta, kad kasatoriaus prašymas buvo grindžiamas tuo, kad ieškovės elgesys yra nestabilus, pokalbiuose temos šokinėja nuo vienos prie kitos, sureikšminamos smulkmenos, vyrauja staigi nuotaikų kaita. Prokurorė, apklaususi ieškovę, taip pat nustačiusi, kad ši nesigydė psichiatrijos ligoninės stacionare, nesilankė konsultacijų kabinete, neregistruota nei priklausomybės ligų, nei psichikos sveikatos centre, policijoje neužregistruota skundų ar pareiškimų dėl jos netinkamo elgesio, nėra informacijos apie jos padarytus administracinius teisės pažeidimus, pažymėjo, kad nėra aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė serga psichine liga, dėl kurios ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kasatoriaus prašymas paduotas vykstant šalių teisminiams ginčams, kilusiems iš privačių darbo teisinių santykių, todėl nėra pagrindo konstatuoti viešojo intereso pažeidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios prokuroro nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios kasatoriaus kreipimosi pagrindą, atsižvelgiant taip pat į tą faktą, kad procesą dėl ieškovės veiksnumo ribojimo kasatorius siekė inicijuoti jo, kaip darbdavio, ginčo su darbuotoja metu, abiem šalims aktyviai konfliktuojant (atitinkamai egzistuojant tikėtinai aštresnių diskusijų, pasisakymų prielaidai), nesudaro pagrindo išvadai, kad kasatorius būtų sąžiningai siekęs naudoti asmens veiksnumo ribojimo institutą kaip asmens teisių gynimo būdą, priešingai, leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiais veiksmais kasatorius, kaip darbdavys, dar nesibaigus civiliniams teisiniams ginčams su darbuotoja, darė jai spaudimą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad kasatoriaus kreipimasis į prokurorą prašant išsiaiškinti, ar yra pagrindas pradėti ieškovės pripažinimo neveiksnia procesą, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise.

Dėl asmens privatumą pažeidžiančių veiksmų kaip neturtinės žalos atlyginimo pagrindo ir priteistino dydžio

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala ieškovei buvo priteista dėl jos patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų, kurių sukėlė du savarankiški kasatoriaus padaryti jos teisių pažeidimai – veiksmai, kuriais ieškovei buvo sumažintas darbo krūvis, nepervestas jai priklausantis darbo užmokestis (DK 250 straipsnis), be to, kasatoriaus veiksmai, kuriais buvo aiškiai nepagrįstai (piktnaudžiaujant teise) bandoma inicijuoti bylą dėl ieškovės pripažinimo neveiksnia. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, CK 1.137 straipsnio 3 dalyje galimybės priteisti neturtinę žalą nenustatyta. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad piktnaudžiavimas teise nėra savarankiškas pagrindas neturtinei žalai atlyginti, tačiau piktnaudžiaujant teise gali būti pažeistos tam tikros konkrečios neturtinės vertybės, už kurių pažeidimą įstatyme nustatyta galimybė reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus veiksmai, įvertinti kaip piktnaudžiavimas teise, buvo susiję su ieškovės privataus gyvenimo dalimi. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, psichinė sveikata laikoma esmine asmens privataus gyvenimo, kurio gerbimą saugo Konvencijos 8 straipsnis, dalimi, asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių apribojimas, taip pat Konvencijos 8 ir kituose straipsniuose įtvirtintų teisių apribojimas. Visa tai suponuoja valstybės pozityviąsias pareigas gerbti šią asmens privataus gyvenimo sritį. CK 2.23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Taigi pagrindas neturtinei žalai, patirtai dėl akivaizdžiai nepagrįsto kreipimosi dėl asmens veiksnumo ribojimo, atlyginti nustatytas CK 2.23 straipsnio 4 dalyje.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą. Neturtinės žalos būdai, jos atlyginimo atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnis, 6.268 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje V. B. (Dargienė) v. A. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2011, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis, nei reikalaujama.

Byloje nustatyta, kad kasatoriaus 2010 m. kovo 30 d. prašymas inicijuoti procesą dėl ieškovės veiksnumo ribojimo buvo netenkintas Kauno miesto apylinkės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimu. Tiriant kasatoriaus prašymą, buvo apklausta pati ieškovė, surinkta informacija iš kitų institucijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės patirta neturtinė žala kilusių padarinių aspektu yra nedidelė, nes dėl jos veiksnumo ribojimo nebuvo pradėtas teismo procesas, prokuroro tyrimas truko trumpą laiką ir baigėsi jos naudai, nebuvo suvaržyta jos laisvė; bylą nagrinėję teismai nekonstatavo faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad kasatoriaus atlikti veiksmai būtų sukėlę ieškovei ilgalaikių neigiamų padarinių. Kasacinis teismas yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK353 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl ieškovei priteistino neturtinės žalos dydžio, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus veiksmų neteisėtumo pripažinimas jau yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas, be to, ieškovei priteista 1049,08 Lt turtinės žalos, patirtos dėl darbdavio neteisėtų veiksmų sumažinant jos darbo krūvį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas kompensuoti dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus atlikti neteisėti veiksmai nesukėlė ieškovei ilgalaikių sunkių padarinių, padarytos turtinės žalos dydį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti ieškovei iš kasatoriaus priteistą 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iki 5000 Lt (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Civilinio proceso teisės normų nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių. Dėl to teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje, kurioje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, klausimą, turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis, tarp jų ir ta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą – 300 Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 1000 Lt advokato pagalbai surašant kasacinį skundą. Kasaciniam teismui 50 proc. sumažinus iš kasatoriaus priteistos neturtinės žalos dydį, jo kasaciniame teisme patirtos išlaidos jam priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Kasaciniame teisme patirta 34,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš abiejų šalių – 17,37 Lt iš kasatoriaus ir 17,36 Lt iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei N. N. iš atsakovo viešosios įstaigos Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti. Ieškovei N. N. iš atsakovo viešosios įstaigos Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos priteisti 5000 (penkių tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti viešajai įstaigai Kauno Juozo Urbšio katalikiškai vidurinei mokyklai (kodas 190137074) 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų iš N. N. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš viešosios įstaigos Kauno Juozo Urbšio katalikiškai vidurinės mokyklos (kodas 190137074) 17,37 Lt (septyniolika litų 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš N. N. (duomenys neskelbtini) 17,36 Lt (septyniolika litų 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas