Dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K–3–122/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 53

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Supla“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimo, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 468-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Supla“, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl iškeldinimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Supla“ priešieškinį ieškovui 468-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismą iškeldinti atsakovą UAB „Supla“ iš patalpų Vilniuje, Antakalnio g. 93/2, su visu atsakovui priklausančiu turtu ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad šalys 1996 m. gruodžio 1 d. pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos medicininei veiklai. Atsakovas tinkamai sutarties nevykdė, nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas mokėjo iš dalies. 2004 m. birželio 4 d. atsakovui buvo įteiktas įspėjimas dėl nuomos sutarties nutraukimo. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nemoka nuomos mokesčio ir geranoriškai neišsikelia iš užimamų patalpų, taip pažeisdamas ieškovo teises.

Atsakovas pareiškė priešieškinį ir prašė pripažinti negaliojančia, neatitinkančia įstatymo reikalavimų (1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 47 straipsnis ir prieštaraujančia gerai moralei (2000 m. CK 1.81 straipsnis) 1996 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad namas, kuriame yra ginčo patalpos, buvo pastatytas dalinio dalyvavimo finansuojant statybą būdu. Atsakovas nurodė, jog kooperatyvo nariai statybos metu sumokėjo pinigus tik už butus su rūsio patalpomis, o ginčo patalpos buvo pastatytos už valstybės lėšas. Minėtos patalpos turėjo būti perduotos savivaldybės nuosavybėn ir vėliau – privatizuotos. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nėra ginčo patalpų savininkas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo,

papildomo sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį patenkino – nusprendė iškeldinti atsakovą UAB,,Supla“ iš patalpų, esančių Vilniuje, Antakalnio g. 93/2, su visu atsakovui priklausančiu turtu. Teismas nustatė atsakovui trijų mėnesių terminą sprendimui įvykdyti. Teismas atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 1968 m. kovo 1 d. buvo įregistruoti Gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Nr. 86 įstatai. Gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Nr. 86 pagrindu 1996 m. vasario 26 d. buvo įsteigta Daugiabučio namo savininkų bendrija Nr. 468. 1996 m. gruodžio 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė 124,97 kv. m ploto patalpų, esančių Vilniuje, name Antakalnio g. 93/2, nuomos sutartį, kurios 5.5, 6, 7 punktuose atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui nuomos mokestį ir eksploatacines išlaidas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 1996 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 1 d. Antakalnio seniūno 1997 m. sausio 23 d. potvarkiu atsakovui buvo leista nuomojamose patalpose įsirengti gydymo patalpas. Iš pateiktos skolos suvestinės matyti, kad per laikotarpį nuo 1996 m. gruodžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 1 d. atsakovas už patalpų nuomą bei komunalines paslaugas liko skolingas ieškovui 46 755,83 Lt. 2003 m. rugsėjo 25 d. atsakovui buvo įteiktas įspėjimas dėl nuomos sutarties nutraukimo, jei per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo atsakovas nesumokės skolos. Vėliau ieškovas ne kartą raštiškai ragino atsakovą sumokėti skolą. 2004 m. birželio 4 d. atsakovui buvo įteiktas paskutinis įspėjimas dėl nuomos sutarties nutraukimo, jei per keturiolika dienų atsakovas nesumokės įsiskolinimo.

Teismas nustatė, kad iš pateikto turto registro įmonės duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo patalpų teisinė registracija nėra atlikta, patalpų paskirtis – gydymo. Iš namų valdos techninės apskaitos kortelės, Pastato vidaus plotų eksplikacijos matyti, kad ginčo patalpos buvo nuomojamos siuvyklai. Minėtose patalpose buvo įkurdinta valstybinės įmonės „Ramunė“ drabužių siuvimo ir taisymo ateljė. Byloje pateikta Gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Nr. 86 ir VĮ „Ramunė“ 1991 m. gruodžio 22 d sudaryta ginčo patalpų nuomos sutartis. Vilniaus miesto savivaldybė pranešė, kad ginčo patalpos nėra apskaitytos savivaldybės balanse, savivaldybė jų nevaldo, jomis nesinaudoja, nedisponuoja ir jos nėra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybė. Be to, savivaldybė informavo, jog VĮ „Ramunė“ buvo perduotos patalpos, esančios Vilniuje, Didžioji g. 23-25, kurios vėliau buvo privatizuotos. Byloje yra pateiktas tuometinis Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybos pranešimas kooperatyvui Nr. 86, iš kurio matyti, jog visiškai pastatyto namo Vilniuje, Antakalnio g. 93, faktinė vertė yra 232 085,84 rub., o iš pateikto balansinio žiniaraščio - kad ši suma buvo paskirstyta tik kooperatyvo nariams.

Teismas, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies norma, ir atsižvelgdamas į atsakovo nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą - prieštaravimą gerai moralei - taikė 1964 m. CK, kuriame minėtas sandorio negaliojimo pagrindas nenustatytas. Teismas nurodė, kad atsakovo nurodytas CK 1.81 straipsnis šioje byloje negali būti taikomas.

Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas, sudarę nuomos sutartį, susitarė dėl sutarties sąlygų ir vienodai jas suprato. Ilgainiui atsakovas pradėjo netinkamai vykdyti savo įsipareigojimus – nemokėti nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas.

Remiantis 1964 m. CK 298 straipsniu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 7 straipsniu, ilgalaikė nekilnojamojo turto nuoma registruojama Nekilnojamojo turto registre. Ginčo patalpų nuomos sutartis tokiame registre nebuvo įregistruota. Dėl to teismas, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies norma ir atsižvelgdamas į tai, kad terminas nuomos sutarties registracijai nebuvo nustatytas, nuomos sutarties teisinei registracijai taikė 2000 m. CK. Teismas nurodė, kad 1964 m. CK reglamentuotas sutarties registravimas prilyginamas galiojančio CK 1.75 straipsnyje nustatytai sandorių registracijai.

Remiantis galiojančio CK 1.94 straipsniu, sandorio registravimo reikalavimo nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik įstatymo nustatytais atvejais. Galiojančio CK 6.478 straipsnyje tokie sutarties neįregistravimo teisiniai padariniai nenumatyti, todėl, teismo teigimu, pripažinti nuomos sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį (1964 m. CK 47 straipsnį) nėra pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju ginčas kilo tarp sandorio šalių, todėl CK 1.75 straipsnio 2 dalyje ir 6.478 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisinių padarinių neatsiranda.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra leistinų įrodymų, jog ginčo patalpų statyba buvo finansuojama iš valstybės biudžeto. Priešingai, byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, jog tuometinis kooperatyvas, pasibaigus statyboms, savarankiškai disponavo ginčo patalpomis, nuomodamas jas VĮ „Ramunė“. Aplinkybę, kad patalpos buvo nuomojamos VĮ „Ramunė“, patvirtina ir Inventorinėje byloje esanti 1965 metų Pastatų vidaus plotų eksplikacija. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino, jog minėtos patalpos nėra apskaitytos tarybos balanse, o byloje nėra duomenų, jog savivaldybė pretenduoja į šias patalpas.

Teismas nurodė, kad patalpų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo, jog gyvenamasis namas ir jo rūsyje esančios ginčo patalpos buvo pastatyti kooperatyvo narių lėšomis, todėl nuosavybės teisė, nepaisant teisinės registracijos nebuvimo, atsiranda būtent ieškovui (1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalis, LTSR Ministrų Tarybos 1962 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 729 patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdiniai įstatai).

Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta dešimčiai metų. Paskutinis įspėjimas apie sutarties nutraukimą atsakovui buvo įteiktas 2004 m. birželio 4 d., nurodant, jog, per keturiolika dienų atsakovui nesumokėjus skolas, sutartis bus nutraukta. Pagal CK 4.95 straipsnį, savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Teismas konstatavo, kad ieškinio pateikimo dieną nuomos sutartis buvo nutraukta, o atsakovas prarado teisinį pagrindą naudotis patalpomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas ieškovo ieškinį laikė pagrįstu.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 2 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimą, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. papildomą sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.

Atsakovas nurodė, kad kasacijos pagrindas yra teismų padaryti materialinės teisės ir proceso teisės normų pažeidimai bei nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, išdėstytos 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Ginčijama nuomos sutartis pažeidžia UAB „Supla“ mokestinius interesus, nes bendrovę tikrinę mokesčių inspektoriai pastebėjo, jog prie sutarties nėra pridėtas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (išrašas iš registro), be to sutartyje nenurodytas ginčo patalpų savininkas. Dėl to pagal minėtą sutartį mokėti nuompinigiai negali būti įtraukti į sąnaudas. Teismai nustatė, kad nei ginčo patalpos bendrijos ar gyventojų vardu, nei nuomos sutartis nėra įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 420 straipsnį, ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl valdymo pažeidimo, privalėjo pateikti duomenis iš viešo registro apie nuosavybę. Bendrija duomenų nepateikė. Teismai šio straipsnio netaikė, ir, nesant duomenų iš viešo registro apie patalpų priklausymą ieškovui, tenkino ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 4 punkte pasisakė, kad bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini duomenys iš viešo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas) ir šiais atvejais būtinai turi būti naudojama įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismai šiomis nuostatomis nesivadovavo, dėl to nukrypo nuo suformuotos praktikos. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino CK 4.95 straipsnio pagrindu, o ginčo patalpų savininku pripažino bendriją. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog savininko teisių gynimas nėra ieškinio patenkinimo pagrindas, ir kartu paneigė pirmosios instancijos teismo nurodytą pagrindą. Ieškovas savo reikalavimą siejo ne su prievoliniais santykiais, nes nenurodė, jog vienašališkai nutraukė sutartį, o su savininko valdymo teisės pažeidimu ir rėmėsi CK 4.95 straipsnyje nustatyta taisykle.

2. Teismai, nustatę, kad ginčo patalpos buvo įsigytos gyventojų lėšomis iki 1965 m., ir pripažinę reikalavimo teisę juridiniam asmeniui – bendrijai, pažeidė materialinės teisės normas. Patenkinę bendrijos reikalavimą iškeldinti bendrovę, iš esmės apgynė ne savininko teises. Vienodam teisės aiškinimui ir taikymui turi reikšmės atsakymas į klausimą, ar iš esmės gali būti ginamos asmens, esančio prievoliniuose santykiuose, teisės, jei jis nėra daikto savininkas ar teisėtas valdytojas.

Ieškovas nepateikė įrodymų, kad yra ginčo patalpų savininkas ar teisėtas valdytojas, turėjęs teisę sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Tuo tarpu teismai laikė, jog įrodyta, kad gyvenamasis namas ir jo rūsyje esančios ginčo patalpos buvo pastatytos kooperatyvo narių lėšomis, ir kad nuosavybės teisė, nepaisant teisinės registracijos nebuvimo, atsiranda būtent ieškovui. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Be to, pats ieškovas pripažino, kad ginčo patalpos priklauso ne jam, o bendrijos nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise, nors šiam teiginiui pagrįsti taip pat įrodymų nepateikė. VĮ Registrų centras atsisakė registruoti ginčo patalpas DNSB Nr. 468 vardu, nes bendrija nepateikia nuosavybės įgijimo dokumentų. Įmonės „Ramunė“ ateljė buvo įsikūrusi ginčo negyvenamosiose patalpose Vilniuje, Antakalnio g. 93. Teismai šių aplinkybių nesiaiškino.

Remiantis 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu Nr. VIII-46, 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu Nr. VIII-480, minėtos patalpos turėjo būti inventorizuotos ir įregistruotos kaip Vilniaus miesto Savivaldybės nuosavybė bei vėliau privatizuotos, nes namas pastatytas dalinio dalyvavimo finansuojant statybą būdu. Tai buvo kooperatinis namas. Bendrovės naudojamos patalpos buvo pastatytos už valstybės lėšas. Apmokėjimas vyko per tuometinį statybos banką bei Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyrių. Minimų patalpų paskirtis buvo visuomeninė. Tai buvo „Ramunės“ fabriko siuvykla. Tačiau po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šios patalpos nebuvo apskaitytos savivaldybės balanse, nebuvo inventorizuotos bei įregistruotos kaip valstybės nuosavybė.

Nuomos sutartis buvo sudaryta dešimčiai metų. Akivaizdu, kad ieškovas, nebūdamas turto savininkas, šios sutarties įregistruoti negalėjo. 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 7 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad nuomos sutartys, sudarytos ilgesniam kaip trejų metų terminui, registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismai šias aplinkybes įvertino netinkamai, nusprendę, kad nuomos sutarties neįregistravimas nereiškia šios sutarties negaliojimo, nes tokio reikalavimo nesilaikymas sandorį nedaro negaliojančio, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 1.94 straipsnis), o CK 6.478 straipsnyje tokia pasekmė nenustatyta.

3. Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja remiantis 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu. Be to, jis prieštarauja gerai moralei (galiojančio CK 1.81 straipsnis), nes ieškovas neturėjo teisės sudaryti ginčo patalpų nuomos sutarties, nepagrįstai norėjo praturtėti, veikė nesąžiningai, piktnaudžiavo teise. Ieškovas praturtėjo Vilniaus miesto savivaldybės sąskaita. UAB „Supla“ 468-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai nuo 1997 m. sumokėjo 109 520 Lt nuomos mokesčių. Ši suma išieškotina iš bendrijos Vilniaus miesto savivaldybės naudai.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė kasacinį skundą atmesti, o kasatoriaus skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Kasatorius siaurinamai interpretavo CPK 420 straipsnio 3 punkto normą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatas. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti visi su išnuomotomis patalpomis susiję Nekilnojamojo turto registro duomenys. Byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių pagrindu pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą.

2. Klausimai dėl ginčo patalpų statybų finansavimo yra fakto, ne teisės klausimas, todėl šis klausimas nėra kasacijos dalykas. Teismai išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

3. Teismai pagrįstai ir tinkamai taikė nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas tiek dėl sutarčių registravimo viešame registre, tiek dėl tokio įregistravimo ar neįregistravimo teisinių pasekmių.

4. Kasatoriaus nurodyti su į savivaldybių balansą perduotino turto santykių reglamentavimu susiję norminiai aktai šiuo atveju negalėjo būti ir negali būti taikomi, nes ginčo patalpos buvo pastatytos kooperatyvo narių lėšomis. Be to, kasatorius neturi jokių įgalinimų veikti trečiųjų asmenų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos) vardu ir naudai.

k o n s t a t u o j a:

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad kasacinis pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos nustatytų bylos aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

Šalys negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį sudarė 1996 m. gruodžio 1 d. Pagal tuo metu 1964 m. CK 297 straipsnį nuomos sutarties šalimis buvo nuomotojas ir nuomininkas. Nuomos sutartyje jais įvardyti atitinkamai ieškovas ir atsakovas. Taigi šalių teisės ir pareigos kyla iš prievolių teisės. Atsakovo argumentus, kad patalpos priklauso savivaldybei, paneigė pati savivaldybė. Byloje yra pateikti duomenys iš Nekilnojamo turto registro (b. l. 45, 101, 135). Pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad dėl patalpų nevisiškai sutvarkyti dokumentai. Taigi tokie Registro duomenys, kuriuose nenurodytas kitas savininkas, nepaneigia ieškovo teisės reikalauti vykdyti nuomos sutartį ir prašyti taikyti teisinius padarinius, kylančius dėl jos nevykdymo. Teismų sprendimų motyvai, kad ieškovas yra nuomojamų patalpų savininkas, nepaneigia šalių teisių ir pareigų įgyvendinimo.

Šalių nuomos santykiai tęsėsi ir įsigaliojus 2000 m. CK, todėl šis Kodeksas taikomos šalių teisėms ir pareigoms, kylančioms iš nuomos sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Atsakovas išnuomotu turtu naudojosi, todėl negali būti atleistas nuo nuompinigių mokėjimo. Nepaisydamas ieškovo daugkartinių raginimų atsakovas nemokėjo nuomos mokesčio, t. y. jos tinkamai nevykdė. Pagal CK 6.217 straipsnio 4 dalį nuomotojas turėjo teisę nutraukti nuomos sutartį. Nutraukus ją, nuomos sutartis pasibaigė, todėl atsakovui atsirado pareiga grąžinti patalpas (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, iškeldindamas atsakovą iš patalpų, apgynė ieškovo teises, kilusias iš prievolių teisės, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovų nurodomą aplinkybę, kad nuomos sutartis neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, teismai aiškino ir vertino. Teismų išvados, kad nuomos sutarties teisinis neįregistravimas nedaro jos negaliojančia, grįstos teismų sprendimuose nurodytomis įstatymo normomis. Kasaciniame skunde išdėstyti motyvai šių teismų išvadų nepaneigia.

Teismai materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.

Iš atsakovo priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimą ir 2005 m. gegužės 2 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Supla“, įmonės kodas 2381084, buveinė – Vilnius, Antakalnio g. 93/2, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kredito įstaiga AB bankas,,Hanzabankas“ ieškovui 468-osios daugiabučių namų savininkų bendrijai, įmonės kodas 2477959, buveinė – Vilnius, Antakalnio g. 93 - 29, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kredito įstaiga AB bankas,,Hanzabankas“, 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Algis Norkūnas