Dėl grąžinimo į darbą ir žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-515/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2; 11.9.5; 11.9.7 (S)

2010 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal profesinės sąjungos,,Uostininkas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B., atstovaujamo profesinės sąjungos,,Uostininkas“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Klaipėdos konteinerių terminalas“ dėl grąžinimo į darbą ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. B., atstovaujamas profesinės sąjungos,,Uostininkas“, prašė panaikinti atsakovo 2009 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 78-K dėl ieškovo atleidimo, skubiai grąžinti į darbą, priteisti iš atsakovo 18 021,09 Lt už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo, 6500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad dirbo UAB,,Klaipėdos konteinerių terminalas“ pagal 2005 m. gruodžio 1 d. darbo sutartį Nr. 1445 dokininku–mechanizatoriumi, atsakovo 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 78-K buvo atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalies pagrindu; kad pagal DK 134 straipsnio 1 dalį darbuotojai, išrinkti į atstovaujamuosius organus, negali būti atleisti iš darbo be tų organų sutikimo; kad ieškovas, pertvarkius skyrių,,Vakarai“ į grupę, buvo išrinktas grupės,,Terminalas“ patikėtiniu, apie tai atsakovas buvo informuotas 2009 m. birželio 25 d. raštu Nr. 09-79, todėl nutraukiant darbo sutartį turėjo būti gautas išankstinis profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos sutikimas. Ieškovas teigė, kad darbdavys nesikreipė dėl tokio sutikimo į profesinę sąjungą, todėl darbo sutarties nutraukimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Ieškovas nurodė, kad buvo išrinktas ir į bendrovės Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, todėl turėjo būti taikomos garantijos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme; kad Įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog darbuotojų saugai ir sveikatai taikomos DK 134 straipsnyje nustatytos garantijos, tai reiškia, kad, nutraukiant darbo sutartį, darbdavys turėjo gauti ir Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sutikimą; kad toks sutikimas negautas, todėl atsakovo veiksmai, nutraukiant darbo sutartį su komiteto nariu, yra neteisėti.

Ieškovas nurodė, kad darbo sutartis nutraukta DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. dėl ekonominių priežasčių, o tokiu atveju, kai numatyta atleisti daugiau darbuotojų, atsakovas turėjo vykdyti DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas ir privalėjo organizuoti konsultacijas su darbuotojų atstovais, konsultacijų išvados, atleidimų sąlygos turėjo būti įformintos protokolu, tačiau darbdavys tokių konsultacijų neorganizavo ir taip pažeidė darbo sutarčių nutraukimo tvarką.

Ieškovas teigė, kad, nutraukiant darbo sutartį, nevertintos ir kitos aplinkybės, turinčios įtakos nario padėčiai (šeiminė padėtis, darbo stažas, kt.); kad pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą ieškovas turėjo pirmumo teisę likti darbe (kaip išrinktas grupės patikėtiniu), kad jis augina nepilnametį sūnų, turi grąžinti kreditą. Ieškovas teigė, kad dėl atleidimo iš darbo patyrė turtinės ir neturtinęs žalos, nepatogumų, kad dėl atleidimo iš darbo išgyveno, buvo sumenkinta jo, kaip profesinės sąjungos atstovo, padėtis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir DK 134 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo normų aiškinimo ir taikymo.

Teismas pažymėjo, kad DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos; kad jeigu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime.

Teismas nustatė, kad profesinė sąjunga,,Uostininkas“ yra atitinkamos ekonominės veiklos šakos (krovos, laivų priežiūros, kitos uostų įrengimų priežiūros ir aptarnavimo) profesinė sąjunga, todėl, norint profesinę sąjungą,,Uostininkas“ pripažinti darbuotojų atstovu atsakovo įmonėje, būtinas atsakovo darbuotojų kolektyvo pritarimas dėl atstovavimo; kad jokių duomenų, įrodančių, jog atsakovo darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas perdavė profesinei sąjungai,,Uostininkas“, nėra. Teismas nustatė, kad profesinės sąjungos,,Uostininkas“ skyrius,,Vakarai“ pertvarkytas į grupę,,Terminalas“, tačiau grupė nėra savarankiškas asmuo ar atskirai įsteigta profesinė sąjunga, o yra tik profesinės sąjungos,,Uostininkas“ padalinys; kad grupės patikėtiniu buvo išrinktas ieškovas. Teismas konstatavo, kad DK 134 straipsnio 1 dalies nuostata, jog darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio šio organo sutikimo, negali būti taikoma ieškovui, nes profesinei sąjungai,,Uostininkas“ atsakovo darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos nėra perdavęs, todėl ši profesinė sąjunga negali būti laikoma atsakovo darbuotojų atstovu DK 19 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2004); kad todėl atmestinas ieškovo teiginys, jog atsakovas, atleisdamas jį iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, privalėjo gauti išankstinį profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos sutikimą.

Teismas konstatavo, kad, atleidžiant ieškovą, gauti išankstinį profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos sutikimą atsakovas neprivalėjo ir dėl kitos priežasties: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44,,Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 11.1 punkte konstatavo, kad DK 134 straipsnyje nustatyta garantija taikoma tik darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus; šiais organais taip pat gali būti ir atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinės sąjungos, kuriai bendrovės darbuotojų kolektyvo susirinkimas perdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkciją, atstovaujamieji–renkamieji organai ar darbovietės darbo taryba; apie atstovaujamųjų organų kompetenciją turi būti sprendžiama pagal profesinės sąjungos įstatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.1 punkto 2 pastraipa); profesinės sąjungos,,Uostininkas“ įstatuose grupė,,Terminalas“ nėra laikoma šios profesinės sąjungos atstovaujamuoju–renkamuoju organu, todėl ieškovui, kuris atleidimo iš darbo metu buvo grupės,,Terminalas“ patikėtiniu, negali būti taikoma DK 134 straipsnyje nustatyta garantija. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal DK 134 straipsnį išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją turi duoti būtent tas organas, į kurį asmuo buvo išrinktas; ieškovas atleidimo momentu buvo ne profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos narys, o tik šios profesinės sąjungos grupės,,Terminalas“ patikėtinis, todėl net ir tuo atveju, jeigu atsakovo įmonėje veiktų profesinė sąjunga,,Uostininkas“, atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, neprivalėtų gauti profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos sutikimą.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad, atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas privalėjo gauti Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sutikimą; nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovą į Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą išrinko profesinės sąjungos,,Uostininkas“ skyriaus,,Vakarai“ taryba, nors, vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdžio protokolu Nr. 6-PV5-36 patvirtintais Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendraisiais nuostatais, į šį komitetą išrinkti galėjo tik įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas, laikytina, kad ieškovas darbuotojų atstovu į Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą nebuvo išrinktas, todėl komiteto sutikimo atsakovas, atleisdamas iš darbo ieškovą, neprivalėjo gauti. Teismas taip pat konstatavo, kad šis komitetas atsakovo įmonėje nei faktiškai, nei teisiškai neveikė.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo, atsakovas privalėjo organizuoti konsultacijas su darbuotojų atstovais (DK 47 straipsnio 3 dalis), nes nustatyta, kad DK 19 straipsnio prasme darbuotojų atstovų atsakovo įmonėje ieškovo atleidimo metu nebuvo, t. y. neveikė profesinė sąjunga ar darbo taryba, šakinei profesinei sąjungai,,Uostininkas“ darbuotojų kolektyvo susirinkimas nebuvo perdavęs darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos.

Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių, t. y. kad ieškovas nebuvo išrinktas į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikytinas nepagrįstu ieškovo teiginys, jog jis turėjo pirmenybės teisę likti dirbti, nes pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą pirmumo teisė būti paliktam dirbti suteikiama tik darbuotojams, kuri yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus.

Teismas konstatavo, kad ieškovo ir profesinės sąjungos elgesys, kai, žinant, jog yra ketinama atleisti darbuotoją dėl ekonominių priežasčių, jis yra paskiriamas grupės,,Terminalas“ patikėtiniu, laikytinas nesąžiningu ir piktnaudžiavimu turimomis teisėmis; pažymėjo, kad ieškovui įspėjimas apie numatomą atleidimą įteiktas 2009 m. vasario 27 d., o profesinės sąjungos,,Uostininkas“ taryba grupės,,Terminalas“ patikėtiniu ieškovą išrinko 2009 m. birželio 16 d.

Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, ieškovas buvo atleistas iš darbo laikantis teisės aktų reikalavimų, o nesant bent vienos iš įstatyme nustatytų sąlygų (DK 249, 246 straipsniai), atsakomybė negalima. Teismas nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nes, atmetus ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu profesinė sąjunga,,Uostininkas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl profesinės sąjungos,,Uostininkas“ veiklos. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad profesinė sąjunga,,Uostininkas“ atsakovo įmonėje neveikė, turėjo tai pagrįsti konkrečiais įrodymais, tačiau tokių nenurodė. Fakto apie profesinės sąjungos veiklą neginčijo ir atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka teismų sprendimams keliamus reikalavimus, tačiau priėmė formalų sprendimą, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismai nesiaiškino, kas yra veikianti įmonėje profesinė sąjunga. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, veikiančia profesine sąjunga laikoma tokia organizacija, kuri yra įregistruota nustatyta tvarka. Pagrindinis įrodymas, kad profesinė sąjunga veikia, yra jos įstatai, kurie turi būti įregistruoti nustatyta tvarka (Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), narių atstovavimas, skyriaus valdymo struktūrų suformavimas.

Kad atsakovo įmonėje veikė profesinė sąjunga, patvirtina byloje esantys įrodymai (įstatai, raštai atsakovui apie skyriaus sudarymą, pranešimai apie išrinktus atstovus). To neginčijo ir atsakovo atstovai. Kadangi profesinė sąjunga atsakovo įmonėje veikė, tai kolektyvo sutikimas atstovauti darbuotojams nereikalingas, nes tokia teisė profesinėms sąjungoms yra suteikta teisės aktų (Tarptautinė darbo organizacijos konvencija Nr. 87, Profesinių sąjungų įstatymo preambulė, 10, 11 straipsniai, DK 20 straipsnis).

2. Dėl renkamųjų–atstovaujamųjų organų nustatymo. Sąvoka,,renkamieji–atstovaujamieji organai“ neapibrėžta DK ar kituose įstatymuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.1 punkto 2 dalies išaiškinimą, ar organas, į kurį išrinktas narys, yra renkamasis–atstovaujamasis, nustatoma pagal profesinės sąjungos įstatus. Sąvoka,,darbuotojų atstovai“ yra apibrėžta TDO konvencijos Nr. 135 3 straipsnio a punkte, kuriame nurodyta, kad darbuotojų atstovai yra narių išrinkti profesinių sąjungų atstovai. Tai reiškia, kad tokiais atstovais yra tie nariai, kurie yra išrinkti į organizacijos atstovaujamąsias struktūras. Profesinė sąjunga pateikė teismui dokumentus, įrodančius, kad pagal organizacijoje nustatytą tvarką narys ieškovas skyriaus,,Vakarai“ taryboje buvo išrinktas į atsakovo Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, kad, performavus skyrių į grupę, jis buvo išrinktas grupės patikėtiniu ir apie tai atsakovas buvo informuotas.

Iš pateiktų byloje profesinės sąjungos įstatų matyti, kad organizaciją sudaro nariai, grupės, skyriai, kasdienėje veikloje organizacijai atstovauja Taryba. Grupės, skyriaus renkamieji organai turi būti aptarti profesinės sąjungos tarybos patvirtintoje tvarkoje. Teismai nesiaiškino šių aplinkybių ir neturėdami įrodymų motyvavo, kad narys nėra darbuotojų atstovas, nes DSSK nebuvo išrinktas darbuotojų susirinkime. Kyla įstatymų taikymo problema, kaip reikėtų vertinti padėtį, kai profesinė sąjunga savo atstovus išrinko į renkamąjį–atstovaujamąjį organą šalių susitarimu, bet šis organas buvo sudarytas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos.

3. Dėl Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sudarymo. Profesinė sąjunga pateikė įrodymus, kad profesinės sąjungos ir atsakovo atstovų susitikime buvo susitarta DSSK sudaryti iš profesinės sąjungos ir darbdavio pateiktų atstovų. Profesinė sąjunga pateikė skyriaus atstovų, išrinktų į DSSK, sąrašą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys neginčijo DSSK sudarymo šalių atstovų susitarimu fakto. Teismai nesprendė klausimo dėl šio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nenustatyta ir aplinkybių, kad DSSK sudarymas prieštaravo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme keliamiems uždaviniams. Kol neįrodyta priešingai ir atsižvelgiant į tai, kad susitarimą sudarė įgalinti asmenys, ir buvo siekiama užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų vykdymą, laikytina, kad narys ieškovas, kaip profesinės sąjungos atstovas, buvo išrinktas į įmonės DSSK ir atstovavo darbuotojams.

Įstatyme nenustatyta, kad darbuotojų atstovai netenka DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos vien dėl to, kad toks organas neveikė. Be to, jeigu teismai mano, kad tokio komiteto iš viso nebuvo, jei turėjo pareikalauti arba patys surinkti įrodymus, patvirtinančius šią nuomonę.

4. Dėl pirminės grupės patikėtinio statuso. Teismai netinkamai traktavo pirminės grupės patikėtinio padėtį ir nelaikė jo darbuotojų atstovu. Pirminė grupė yra tik organizacinė struktūra (profesinės sąjungos padalinys). Atstovaujamieji organai – tai struktūros, per kurias profesinė sąjunga įgyvendina savo prievoles, ginant narius pagal įstatymų ir įstatų reikalavimus.

5. Teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.4 punkto išaiškinimus, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, kada (iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ar po to) atsirado aplinkybės, lemiančios draudimą atleisti darbuotoją be išankstinio sutikimo.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Profesinė sąjunga,,Uostininkas“ yra atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga, todėl, norint šią profesinę sąjungą pripažinti darbuotojų atstovu atsakovo bendrovėje, būtinas atsakovo darbuotojų kolektyvo pritarimas dėl atstovavimo. Atsakovo darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos profesinei sąjungai,,Uostininkas“ neperdavė, todėl ši profesinė sąjunga negali būti laikoma atsakovo darbuotojų atstovu DK 19 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A2-1177-06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2004).

Sistemiškai vertinant Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio ir DK 19 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad įmonėje veikianti profesinė sąjunga – tai profesinė sąjunga, kurią įsteigė konkrečios įmonės darbuotojai ir kuri atstovauja tik tos konkrečios įmonės darbuotojų teisėms ir interesams. Profesinė sąjunga,,Uostininkas“ nebuvo įsteigta atsakovo įmonės darbuotojų steigiamajame susirinkime, jos nariai buvo ir yra daugelio kitų įmonių, veikiančių Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, darbuotojai.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad DK 134 straipsnyje nustatyta garantija taikoma tik darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus. Kurie profesinės sąjungos organai yra atstovaujamieji–renkamieji, nustatoma pagal tos profesinės sąjungos įstatus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.47 straipsnio 1 dalis, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Grupė,,Terminalas“, vadovaujantis profesinės sąjungos,,Uostininkas“ įstatais, nelaikytina šio profesinės sąjungos atstovaujamuoju–renkamuoju organu.

Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 135,,Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ nėra tiesiogiai Lietuvos Respublikoje taikytinas teisės aktas. Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsniu, Konvencija įgyvendinama nacionaliniais įstatymais ar kitais norminiais aktais, kolektyviniais susitarimais arba bet kokiu kitu nacionalinę praktiką atitinkančiu būdu.

3. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendrųjų nuostatų, patvirtintų Darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdžio protokolu Nr. 6-PV-36, 9 punkte nustatyta, kad įmonės darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimus į komitetą įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime organizuoja įmonės profesinė sąjunga, o jei profesinės sąjungos nėra, – kiti darbuotojų atstovai. Darytina išvada, kad darbuotojų atstovus į DSSK renka įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas, o ne profesinė sąjunga. Ieškovas DSSK nariu buvo išrinktas profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos sprendimu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo ir profesinės sąjungos atstovų susitikime buvo nutarta DSSK sudaryti iš atsakovo ir profesinės sąjungos pateiktų atstovų. Toks susitarimas nebuvo sudarytas. Ieškovas nėra pateikęs jokių tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų.

4. Teismai tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 straipsnyje nustatytą teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, reikalingus teisingam bylos išnagrinėjimui.

k o n s t a t u o j a :

Dėl ieškovui, kaip įmonės profesinės sąjungos,,Uostininkas“ atstovui, nustatytų garantijų

Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus šios nuostatos taikymas ir konkrečiai, ar ieškovas buvo išrinktas į darbuotojų atstovaujamąjį organą.

DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Šioje įstatymo nuostatoje nustatyta, kokie organai gali atstovauti darbuotojams. Tai: 1) profesinės sąjungos; 2) kai profesinės sąjungos nėra, – veikiančios profesinės sąjungos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga. Tačiau ši sąjunga yra organas, atstovaujantis darbuotojams tik tuo atveju, jeigu yra įvykdyta įstatymo nustatyta sąlyga – darbuotojų kolektyvo susirinkimas yra priėmęs sprendimą perduoti jai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas; 3) jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra profesinės sąjungos ir nebuvo jos darbuotojų kolektyvo sprendimo perduoti darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba. Analogiškai ši įstatymo nuostata aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. M. v. VĮ Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-459/2010.

DK 20 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo Kodeksu ir savo įstatais. Šia įstatymo norma, ginant darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, pirmenybė suteikiama profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiam įstatymui – Profesinių sąjungų įstatymui, tačiau ne visais darbo santykių atvejais, bet tais, kurie yra susiję su profesinių sąjungų veikla. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.

Vertinant profesinių sąjungų veiklą reglamentuojantį Profesinių sąjungų įstatymą atsižvelgtina ir į DK 22 straipsnyje nustatytas darbuotojų atstovų teises. Darbuotojų atstovai turi šioje įstatymo normoje nustatytas pagrindines kolektyvinio atstovavimo teises. Jeigu atitinkamas darbuotojas neturi tokių teisių, tai reiškia, kad jis nėra ir darbuotojo atstovas DK 19 straipsnio 1 dalies turinio prasme. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad profesinės sąjungos,,Uostininkas“ taryba 2009 m. birželio 16 d. sprendimu skyrių,,Vakarai“ pertvarkė į grupę,,Terminalas“. Ši grupė nėra atskirai įsteigta profesinė sąjunga, o yra tik profesinės sąjungos,,Uostininkas“ padalinys.

Apie profesinės sąjungos atstovaujamuosius organus turi būti sprendžiama pagal profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Profesinių sąjungų įstatymo 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. UAB „Švarinta“, R. R., bylos Nr. 3K-3-426/2010). Pagal profesinės sąjungos,,Uostininkas“ įstatų (b. l. 20-22) 11-13 punktus profesinės sąjungos valdymo struktūra yra: 1) narių susirinkimas (konferencija) (14 punktas); 2) Taryba (15 punktas); pirmininkas (20 punktas). Taigi pagal šią įstatais nustatytą organizacinę profesinės sąjungos valdymo struktūrą nenumatyta, kad patikėtinis yra renkamas organas, atstovaujantis darbuotojų interesams.

Profesinės sąjungos,,Uostininkas“ taryba 2009 m. birželio 16 d. sprendimu, profesinės sąjungos skyrių pertvarkiusi į profesinės sąjungos grupę, jos patikėtiniais išrinko Š. B. ir ieškovą R. B. Nei iš nuostatų, nei iš Tarybos posėdžio protokolo negalima daryti išvados, kad patikėtiniai turi teises, nustatytas DK 22 straipsnyje. Remiantis profesinės sąjungos,,Uostininkas“ įstatais ir DK 19 ir 22 straipsniuose nustatytų reglamentavimu darytina išvada, kad profesinės sąjungos,,Uostininkas“ tarybos paskirtas patikėtinis (ieškovas R. B.) nebuvo išrinktas į darbuotojų atstovaujamąjį organą, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovui R. B. netaikoma DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija.

Dėl ieškovui kaip įmonės saugos ir sveikatos komiteto darbuotojo atstovui nustatytų garantijų

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos Darbo kodekso 134 straipsnyje nustatytos garantijos. Darbuotojų atstovo saugai ir sveikatai įgaliojimus gali sustabdyti ar atšaukti jį išrinkę darbuotojų atstovai.

Teismai pripažino kad, atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas neprivalėjo gauti Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sutikimo, nes ieškovas į jį neišrinktas teisės aktų nustatyta tvarka. Jį išrinko profesinės sąjungos,,Uostininkas“ skyriaus,,Vakarai“ taryba, bet ne darbuotojų kolektyvo susirinkimas.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovai yra tie, kurie nurodyti Darbo kodekso 19 straipsnyje. Šio straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje. Taigi pagal šią įstatymo nuostatą, taikant jos gramatinį aiškinimą bei sistemiškai aiškinant ją su DK 134 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo, darytina išvada, jog darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai turi teisę rinkti tik įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta įmonės darbuotojų kolektyvo teisė. Ši nuostata – imperatyvioji, nes nustatytas tik vienas subjektas, turintis teisę suteikti konkrečiam darbuotojui atitinkamus įgaliojimus. Darbuotojų kolektyvo teisė suteikti įgaliojimus konkrečiam darbuotojui atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje negali būti paneigta perduodant ją darbuotojams atstovaujančiai organizacijai ar organui, taip pat šiems perimant ją. Taigi šios darbuotojų kolektyvo teisės įgyvendinimą negali paneigti kitų darbuotojų DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatytų darbuotojų atstovų (profesinės sąjungos, šakinės profesinės sąjungos, darbo tarybos) priimtas sprendimas išrinkti darbuotoją, kuriam suteikti įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje. Taigi iš tokio įstatymų (Darbo kodekso ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo) nustatyto reglamentavimo darytina išvada, kad DK išvardyti darbuotojų atstovai, konkrečiai – profesinė sąjunga,,Uostininkas“, neturėjo teisės suteikti ieškovui įgaliojimų saugai ir sveikatai.

Minėta, kad teismai konstatavo, jog ieškovas darbuotojų atstovu saugai ir sveikatai buvo išrinktas profesinės sąjungos „Uostininkas“, kuriai kolektyvo susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo perduoti jai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijų. Taigi ši profesinė sąjunga, skirdama ieškovą darbuotojų atstovu saugai ir sveikatai, veikė neturėdama tam atitinkamų įgaliojimų. Esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms ir nesant teisėto įgaliojimų suteikimo ieškovui R. B., kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neturėjo gauti išankstinio darbuotojų kolektyvo sutikimo atleisti ieškovą iš darbo.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiąsias įstatymų normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl šios instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

Byloje yra pareikšta teisėjo Z. Levickio atskiroji nuomonė, kuri išdėstyta raštu ir CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu pridėta prie bylos (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Iš kasatoriaus priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš profesinės sąjungos,,Uostininkas“, buveinės adresas: Nemuno g. 24, Klaipėda, 45,75 Lt (keturiasdešimt penkis litus 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys