Dėl įmonės bankroto administratoriaus veiklos padarytų nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-508/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

126.3; 126.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Pakrijas“ vardu akcininkų K. B. ir I. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. B. ir I. J. (I. J.) bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Pakrijas“ vardu netiesioginį ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei,,Bankroto administravimo paslaugos“, J. J., I. J. dėl įmonės bankroto administratoriaus veiklos padarytų nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami bankroto administratoriaus teisinės padėties ir jo civilinės atsakomybės klausimai. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. nutartimi iškėlė UAB,,Pakrijas“ bankroto bylą ir bendrovės administratoriumi paskyrė UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“. Bankroto administratoriaus įgaliotais asmenimis buvo paskirti J. J. ir I. J. BUAB,,Pakrijas“ 2006 m. rugsėjo 27 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta parduoti bendrovės turtą kaip verslo vienetą, skelbiant viešas varžytynes, už 13 900 501 Lt. 2006 m. spalio 11 d.,,Valstybės žinių priede,,Informaciniai pranešimai“ Nr. 76 buvo paskelbta apie įvyksiančias BUAB,,Pakrijas“ 2006 m. lapkričio 3 d. varžytynes, nurodant, kad turtas parduodamas kaip verslo vienetas pagal pridedamą sąrašą, ir nesudarant pirkėjams galimybės nusipirkti atskirų šio turto vieneto sudėtinių dalių. Šiame skelbime buvo nurodyta antrųjų varžytynių (neįvykus pirmosioms) data (2006 m. lapkričio 17 d.). Neįvykus pirmosioms varžytynėms, bendrovės kreditorių komitetas 2006 m. lapkričio 16 d. posėdyje, t. y. likus vienai dienai iki antrųjų varžytynių, svarstė dėl turto kainos ir nusprendė ją sumažinti iki 9 074 189 Lt. Šiame kreditorių komiteto posėdyje dalyvavusi AB,,Turto bankas“ atstovė pareiškė, kad komiteto nariai labai daug sumažino konkrečių bendrai parduodamų daiktų pardavimo kainą ir pritraukė ją prie įkaito turėtojo VšĮ,,Tautvilos inovacija“ kreditoriaus reikalavimo, ir todėl gali būti pažeisti kitų kreditorių interesai. Bankroto administratorius šio kreditorių sprendimo neginčijo.

Neįvykus antrosioms varžytynėms, hipotekos kreditorius VšĮ,,Tautvilos inovacija“ nurodė, kad perima jam įkeistą turtą (t. y. dalį parduodamo) už 3 300 377 Lt. Nors bankroto administratorius J. J. 2006 m. lapkričio 24 d. rašytinėje informacijoje apie turto pardavimą iš varžytynių nurodė ir pripažino, kad kreditoriai, ruošiant varžytynėse parduodamo turto sąrašą, netolygiai sumažino turto kainą, pritraukdami ją prie įkaito turėtojo kreditoriaus reikalavimo dydžio, tačiau šių varžytynių ir pripažinto neteisėtu 2006 m. lapkričio 16 d. kreditorių komiteto sprendimo neginčijo.

Ieškovai, kaip bankrutuojančios bendrovės akcininkai, kreipėsi bendrovės vardu į teismą, prašydami solidariai priteisti BUAB „Pakrijas“ naudai iš atsakovų 1 557 000 Lt administratoriaus ir jo įgaliotų asmenų veikla padarytiems nuostoliams atlyginti. Ieškovų teigimu, dėl aplaidaus BUAB „Pakrijas“ bankroto administratoriaus darbo, įmonė patyrė žalos, t. y. negavo pajamų, kurių galėjo gauti administratoriui tinkamai vykdant savo pareigas. Ieškovai nurodė, kad įmonės turtas buvo perleistas už mažą kainą vienam kreditoriui, kuris neilgai trukus tą turtą pardavė už didesnę kainą. Ieškovų nuomone, administratorius pažeidė pareigą elgtis protingai, apdairiai, kad nenukentėtų nė vienas kreditorius, nesiėmė veiksmų parduoti turtą naudingiausiai visų kreditorių interesams. Dėl to tokių administratoriaus veiksmų buvo pažeisti kitų kreditorių interesai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė šias aplinkybes: Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. nutartimi iškėlus UAB „Pakrijas“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administravimo paslaugos“; Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 26 d. nutartimi patvirtino BUAB „Pakrijas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartimi į BUAB „Pakrijas“ kreditorių sąrašą kaip įkaito turėtojas su 3 351 283,34 Lt finansiniu reikalavimu įtrauktas VšĮ „Tautvilos inovacija“; 2006 m. rugsėjo 27 d. BUAB „Pakrijas“ kreditorių komitetas nutarė įmonės turtą pagal pridėtą sąrašą parduoti už 13 900 501 Lt skelbiant viešas varžytynes; 2006 m. spalio 11 d. Informaciniuose pranešimuose buvo paskelbti duomenys apie 2006 m. lapkričio 3 d. iš varžytynių parduodamą BUAB „Pakrijas“ turtą; skelbtos varžytynės neįvyko, nes nebuvo nė vieno pirkėjo; 2006 m. lapkričio 16 d. kreditorių komitetas nutarė įmonės turto antrosiose varžytynėse pardavimo kainą nustatyti 9074 189 Lt; antrosios varžytynės taip pat neįvyko; 2006 m. lapkričio 20 d. pranešimu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. J. informavo hipotekos kreditorių VšĮ „Tautvilos inovacija“ apie neįvykusias varžytynes ir pasiūlė perimti įkeistą turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą pardavimo kainą, pridėjus įkeisto turto administravimo išlaidas; VšĮ „Tautvilos inovacija“ informavo bankroto administratorių, kad, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi ir Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos 29 straipsniu, perima pranešime išvardytą turtą už 3 300 377 Lt; 2006 m. lapkričio 28 d. vykusio kreditorių komiteto posėdžio metu buvo svarstyta dėl bankrutuojančios įmonės neparduodamo turto tolesnio naudojimo ir nutarta tvirtinti naują turto pardavimo antrose varžytynėse sąrašą, o 2006 m. lapkričio 16 d. kreditorių komiteto posėdžio patvirtintą sąrašą laikyti negaliojančiu, be to nutarta antrosiose varžytynėse neparduoto turto kainą mažinti 20 proc. nuo antrosioms varžytynėms patvirtintos kainos, o degalinės Vilniaus r., Čekoniškių k. nebeparduoti; UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, atstovaujamos įgalioto asmens J. J., perdavė, o hipotekos kreditorius VšĮ,,Tautvilos inovacija“ priėmė akte nurodytą nekilnojamąjį turtą (pastatą Vilniuje, Verkių g. 52, ir degalinę bei automobilių plovyklą Alytuje, Miškininkų g. 7), už 3 329 353Lt; 2007 m. vasario 20 d. VšĮ,,Tautvilos inovacija“ pardavė UAB „Luktarna“ parduotuvę, stogines ir kitus statinius Vilniuje, Verkių g. 52, už 3 200 000 Lt; 2007 m. rugsėjo 15 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi VšĮ,,Tautvilos inovacija“ pardavė UAB „Saurida“ pastatą-degalinę operatorinę ir automobilių plovyklą Alytuje, Miškininkų g. 7, už 1507 000Lt; 2008 m. gruodžio 30 d. vykusio BUAB „Pakrijas“ kreditorių susirinkimo metu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo I. J. informavo kreditorius apie ieškovų K. B. ir I. J. pareikštą netiesioginį ieškinį; kreditorių susirinkimas vienbalsiai nutarė nepritarti pareikštam ieškiniui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovų argumentą, kad atsakovų neteisėtus veiksmus patvirtina BUAB „Pakrijas“ turto, kaip verslo vieneto, pardavimas. Teismas nurodė, kad sprendimą parduoti turtą kaip verslo vienetą, skelbiant viešas varžytynes, priėmė trys kreditorių komiteto nariai, todėl toks kreditorių komiteto sprendimas privalomas bankroto administratoriui. Kadangi bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 5 dalies ir Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintų Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo nuostatų pagrindu turėjo teisę pasiūlyti įkaito turėtojui VšĮ „Tautvilos inovacija“ perimti įkeistą turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą pardavimo kainą, pridėjus įkeisto turto administravimo išlaidas, ir, jam sutikus, šį perduoti, tai teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, tinkamai vykdė savo pareigas.

Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatytos pagal nepriklausomo turto vertintojo atliktą turto įvertinimą, todėl konstatavo, jog BUAB „Pakrijas“ turtas įkaito turėtojui VšĮ „Tautvilos inovacija“ buvo perleistas už teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią kainą. Aplinkybės, kad VšĮ „Tautvilos inovacija“ įgytą turtą vėliau pardavė už didesnę kainą, teismas nevertino kaip pagrindo kilti bankroto administratorius atsakomybei. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovai turėjo realią galimybę varžytynių paskelbimo ir vykdymo metu parduoti įkeistą turtą už didesnę nei nurodyta turto vertinimo ataskaitose kainą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2006 m. rugsėjo 27 d. įvykusio kreditorių komiteto posėdžio metu nutarta parduoti turtą kaip verslo vienetą, skelbiant viešas varžytynes, o neįvykus pirmosioms varžytynėms, kviesti komiteto posėdį kainai antrosioms varžytynėms nustatyti. Neįvykus varžytinėms, įstatyme nustatyta tvarka buvo pasiūlyta įkeisto turto turėtojui perimti turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą turto pardavimo kainą, VšĮ,,Tautvilos inovacija“ sutiko perimti jai įkeistą turtą už 3 300 377 Lt sumą ir tokiu būdu buvo padengtas VšĮ,,Tautvilos inovacija“ kreditorinis reikalavimas 3 329 353 Lt sumai. Kolegijos nuomone, visus nurodytus veiksmus administratorius vykdė pagal kreditorių komiteto nutarimus. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad nors administratorius neginčijo kreditorių komiteto nutarimo dėl kainos sumažinimo, neįvykus antrosioms varžytynėms, turėjo galimybę tęsti varžytynes, kaip nepagrįstus, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, jog administratorius turi pareigą vykdyti teismo ir(ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Kolegijos nuomone, administratorius tinkamai vykdė savo pareigas, atliko visus jam pavestus ir būtinus veiksmus, todėl nenustatė pagrindo išvadai, kad administratorius, vykdydamas BUAB,,Pakrijas“ kreditorių komiteto nutarimus ir parduodamas bendrovės turtą iš varžytynių bei jį perduodamas įkaito turėtojui, atliko neteisėtus veiksmus ar neteisėtai neveikė. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai neįrodė nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovų papildomai pateiktų į bylą įrodymų ir paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dėl tam tikrų asmenų bei įmonių sąsajų kolegija neaptarė, nurodydama, kad jie išeina už apeliacinio skundo ribų, be to, nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai teigia, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalį administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumai grindžiami tuo, kad bankroto administratorius yra profesionalas, turintis specialią kvalifikaciją ir pasirengęs eiti tokias pareigas; turi būti nepriklausomas ir nešališkas, veikti skolininko, kreditorių, skolininko akcininkų interesais, ir turi pareigą elgtis maksimaliai apdairiai ir rūpestingai. Kasatorių nuomone, bankroto administratoriaus statusas ir veiklos ypatumas lemia administratoriaus atsakomybę už bet kokį savo pareigų pažeidimą ar neatlikimą, neatsargų ir neatidų elgesį atliekant jam skirtas funkcijas, todėl sukelia jam pareigą atlyginti atsiradusius nuostolius;

2) dėl varžytynių tvarkos pažeidimo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti. Vienas iš bankroto administratoriaus civilinę atsakomybės pagrindų yra varžytynių tvarkos pažeidimas. ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame varžytynių tvarkos apraše. Varžytynių tvarkos aprašo tinkamas įgyvendinimas priklauso bankroto administratoriaus kompetencijai, todėl šios tvarkos pažeidimas yra bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bankroto administratorius, netinkamai organizavęs ir pravedęs varžytynes, elgdamasis neapdairiai ir nerūpestingai, privalo atlyginti žalą tretiesiems asmenims. Šiuo atveju įkaito turėtojui įkeistas turtas buvo parduotas ne už paskutinę varžytynėms nustatytą kainą, bet už naują kainą (20 proc. mažesnę kainą, nei nustatyta antrosioms varžytynėms). Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaina antrosioms varžytynėms buvo sumažinta neproporcingai visam turtui, t. y. įkeisto turto kaina nepagrįstai pritraukta prie įkaito turėtojo, nors kito turto kaina nemažintina. Šių veiksmų pagrindu teismai turėjo pripažinti, kad egzistuoja bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės pagrindai (vertintini kaip bankrutuojančiai bendrovei atstovauti paskirto nepriklausomo asmens (profesionalo) neteisėti veiksmai). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, net ir neįvykus antrosioms varžytynėms, bankroto administratorius turėjo galimybę tęsti varžytynes (Varžytynių tvarkos aprašo 30-31 punktai). Be to, kasatoriai nurodo, kad skelbiant apie varžytynes turi būti nurodoma ne tik vieta, laikas, kt. duomenys, bet ir pradinė pardavimo kaina, o antrosios varžytynės vykdomos laikantis šio aprašo reikalavimų, tačiau bankroto administratorius viešai nepaskelbė apie antrąsias varžytynes ir neišviešino antrųjų varžytynių kainos (kaina nustatyta tik likus vienai dienai iki varžytynių). Pradinis varžytynių kainos išviešinimas yra esminis rengiamoms varžytynėms, nes pirkėjai galimybę dalyvauti varžytynėse sprendžia apie išvaržomo turto kainą, kuri būna mažesnė nei rinkos. Teismai neįžvelgė bankroto administratoriaus kaltės ir dėl to, kad turtas buvo pardavinėjamas kaip kompleksas. Kasatorių nuomone, bankroto administratorius, atstovaujantis įmonės interesais ir veikdamas apdairiai ir atsargiai, turėjo įvertinti turto kaip viso komplekso ar jo atskirų dalių pardavimo tikslingumą ir galimą naudą, tačiau to nepadarė. Kasatoriai pažymi, kad ir kreditorių komitetas nebuvo nuoseklus dėl turto kaip viso komplekso pardavimo, nes po neįvykusių antrųjų varžytynių buvo nuspręsta neparduoti degalinės Vilniaus r., Čekoniškių k. Taigi, buvo pažeistos varžytynių kainos nustatymą, varžytynių organizavimą ir vykdymą reglamentuojančios teisės normos, todėl kyla varžytynių vykdytojo (bankroto administratoriaus) atsakomybės klausimas;

3) dėl kreditorių sprendimų, pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės ir kreditų interesus, neskundimo kaip bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatorių nuomone, nepagrįstai yra suabsoliutinamas kreditorių komiteto sprendimas. Nors bankroto administratorius pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą tokią pareigą turi, tačiau besąlygiškas kreditorių komiteto sprendimų vykdymas nėra teisiškai pagrįstas, nes bankroto administratorius turi veikti kaip nepriklausomas bankrutuojančios įmonės atstovas, rūpintis įmonės turto apsauga ir ginti visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalis, 11 straipsnio 3 dalies 4, 9,14 punktai). Tokiu atveju, pripažinus, kad kainos nustatymas antrosioms varžytynėms neatitiko teisės normų reikalavimų ir pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus, bankroto administratorius turėjo pareigą ginčyti kreditorių komiteto sprendimus dėl įkeisto turto perdavimo įkaito turėtojui. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nors kreditorių komitetas tikslino antrosioms varžytynėms turto kainą, tačiau būtent bankroto administratorius pasiūlė ją keisti, be to, po kelių mėnesių kreditorius, perėmęs įkeistą turtą, jį gana greitai perpardavė už didelę kainą. Taigi, teismai suabsoliutino bankroto administratoriaus pareigą paklusti kreditorių komiteto sprendimams ir nesivadovavo bankroto administratoriaus teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl bankroto administratoriaus galimybės skųsti kreditorių sprendimus ir taikyti bankroto administratoriui civilinę atsakomybę;

4) dėl profesinės etikos, interesų konflikto nesilaikymo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei. Kasatoriai teigia, kad civilinės atsakomybės sudėtinė dalis yra ir profesinės etikos taisyklių laikymasis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje M. P., B. P., kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m,. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje I. J., M. Č., J. Č. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Pagal ūkio ministro 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 4-337 patvirtinto Bankroto administratorių elgesio kodekso nuostatas bankroto administratorius turi siekti, kad jo veikla atitiktų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, nesiekti sau naudos ir (ar) nepriimti atlygio už palankaus kreditoriui ar kitam bankroto proceso dalyviui veiksmus, būti nepriklausomas nuo bet kokio asmens įtakos ir veikti pagal efektyvumo principą (8-11 punktai). Panašūs bankroto administratoriaus veiklos principai buvo nustatyti ir ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. Verslo administratorių etikos taisyklėse (2.4, 2.5, 2.11 punktai). Tai reiškia, kad bankroto administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo ir bet kokų teisinių santykių su kreditoriais, o jeigu tokių yra, bankroto administratorius veikia neteisėtai (CK 6.246 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino įrodymų dėl bankroto administratoriaus interesų konflikto ir nešališkumo, nors tokios aplinkybės patvirtina pagrindą bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti;

5) dėl atsisakymo vertinti įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas vertinti byloje priimtus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177, 185 straipsniai). Kasatoriai apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų apie tai, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. J. ir kreditoriaus VšĮ,,Tautvilos inovacija“ vienintelis akcininkas K. B. yra susiję asmenys. K. B. IĮ turėjo bankroto administratoriaus funkcijas vykdžiusios įmonės,,Bankroto administravimo paslaugos“ 49 proc. akcijų, kurias 2007 m. balandžio 13 d. pardavė kitam jos akcininkui J. J. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių į bylą priimtų ir bankroto administratoriaus šališkumą pagrindžiančius įrodymų, todėl pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Z., V. M., J. Z. V. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje bylos G. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-438/2008; kt.)

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“, I. J., J. J. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1) dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus civilinės atsakomybės ypatumų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovai teigia, kad kasatoriaus nurodoma pozicija ir bankroto administratoriaus teisinė padėtis apibrėžtos netiksliai, nes nei bankroto teisėje, nei praktikoje nėra tikslios ir aiškios bankrutuojančios įmonės atstovo apibrėžties, todėl negalima laikyti bankroto administratoriaus neutraliu asmeniu;

2) dėl varžytynių tvarkos pažeidimo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei. Atsakovai mano, kad bankroto administratoriaus suinteresuotumas patenkinti tik įkaito turėtojo VšĮ,,Tautvilos inovacijos“ interesus yra nepagrįstas, nes administratoriaus veiksmai atitiko Varžytynių tvarkos aprašo nuostatas, be to, tam pritarė kreditorių komitetas. Kadangi bankroto administratorius veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir administruojamos įmonės interesais, nėra pagrindo teigti, jog jis atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovai teigia, kad tik kreditorių komitetas sprendžia dėl tolesnio varžytynių vykdymo ir tik jis gali įpareigoti bankroto administratorių tęsti turto pardavimą iš varžytynių. Tokio sprendimo bankroto administratorius negali priimti savarankiškai, todėl šiuo atveju negali kilti jo atsakomybės klausimas;

3) dėl kreditorių sprendimų, pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės ir kreditų interesus, neskundimo kaip bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovai teigia, kad bankroto administratorius neturėjo pagrindo ginčyti kreditorių komiteto sprendimo, nes ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje tokios teisės nenustatyta, t. y. jis vykdė tokias pareigas, kokios nustatytos ĮBĮ;

4) dėl profesinės etikos, interesų konflikto nesilaikymo kaip pagrindo bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas mano, kad šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas ir neargumentuotas, nes kasatorius tik nurodo teisės normas, tačiau plačiau dėl jų nepasisako, nepagrindžia, kokiais konkrečiais veiksmais atsakovai jas pažeidė;

5) dėl atsisakymo vertinti įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Atsakovai mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsisakė priimti tik prieš posėdį pateiktus įrodymus, kurie nebuvo susiję su apeliaciniu skundu. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitiko teismų praktiką dėl įrodymų apeliacinėje instancijoje pateikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje S. U. v. VĮ Registrų centro Marijampolės filialas, Kalvarijos savivaldybės administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje N. L. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-46/2010; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. R. B., M. L., kt., bylos Nr. 3K-3-518/2007; kt.). Atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo išeiti už apeliacinio skundo ribų, remdamasis viešuoju interesu, nes byla susijusi su bankroto procesu, o tokios bylos nepatenka į CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylų kategorijų sąrašą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisinės padėties ir su ja susijusių civilinės atsakomybės sąlygų, bankrutavusios įmonėse turto pardavimo iš varžytynių taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje. Byloje nagrinėjami faktiniai santykiai, iš kurių kasatoriai kildina atsakovų civilinę atsakomybę, susiklostė 2006 m. lapkričio mėnesį, todėl teisėjų kolegija šioje byloje analizuoja tuo metu galiojusias Įmonių bankroto įstatymo (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 6 d. iki 2008 m. liepos 1 d.), Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 23 d. iki 2008 m. vasario 1 d.) teisės normas.

Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisinės padėties ypatumų ir teisės ginčyti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus

ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalyje įmonės administratorius apibūdinamas kaip teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatomos bankroto administratoriaus funkcijos. Viena iš įstatyme nustatytų administratoriaus funkcijų yra ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Atlikdamas bankroto proceso darbus, administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas).

ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį. Taigi, nors teismas skiria administratorių bankrutuojančiai įmonei administruoti (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas), tačiau tarp įmonės ir administratoriaus susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, kurie įforminami kreditorių susirinkimo pirmininko ir administratoriaus pasirašyta pavedimo sutartimi. Jos pagrindu susiklosto ne administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), o administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai. Tokią išvadą leidžia daryti ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punkto, kuriame nurodoma, kad administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę-komercinę veiklą, reglamentavimas. Taigi, administratorius nėra nei konkretaus kreditoriaus, nei kreditorių visumos, veikiančios per kreditorių susirinkimą ar kreditorių komitetą, atstovas.

Tokios išvados nepaneigia ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi, administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008).

ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis UAB „Baltic retail“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-650/2005). Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui.

Atsižvelgdama į aptartą administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, darydami išvadą, jog administratorius besąlygiškai privalėjo vykdyti kreditorių komiteto nutarimus, netinkamai aiškino įstatymo nuostatas. Kartu teisėjų kolegija atmeta atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad įstatyme nenustatyta teisės administratoriui ginčyti kreditorių komiteto priimtus nutarimus.

Dėl varžytynių tvarką reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Kasatoriai kelia administratoriaus padarytų pažeidimų, keičiant pirmosiose ir antrosiose varžytynėse parduodamo turto sudėtį, netinkamai nustatant antrosiose varžytynėse parduodamo turto kainą ir neišviešinant antrosiose varžytynėse parduodamo turto kainos, klausimus.

Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą administratorius šiame įstatyme nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą, jį parduoda ar perduoda kreditoriams. ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas iš varžytynių parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui – hipotekos kreditoriui. Kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui – hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 30 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje.

Įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše (toliau – Varžytynių tvarkos aprašas). Pagal šio aprašo nuostatas varžytynes organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius (3 punktas); be kitų skelbimo apie varžytynes reikalavimų, turi būti nurodyti parduodamo turto pavadinimas, trumpas apibūdinimas, pradinė pardavimo kaina, jeigu parduodamas įkeistas turtas, koks turtas įkeistas, turto įkeitimo sutarties data, įkaito turėtojas (9.5 punktas); gali būti nurodyta ir antrųjų ar pakartotinių varžytynių data (10 punktas). Varžytynių tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad jeigu varžytynės neįvyksta, varžytynių vykdytojas ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų vykdo antrąsias varžytynes, jeigu apie jas paskelbta 10 punkte nurodyta tvarka. Antrosios varžytynės vykdomos pagal šio Varžytynių tvarkos aprašo reikalavimus. Antrosioms varžytynėms gali būti mažinama turto pardavimo kaina, tačiau kiek ir kokia tvarka ji mažinama, sprendžia kreditorių susirinkimas. Pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą įkeistą turtą varžytynių vykdytojas per 5 dienas po varžytynių pasiūlo perimti įkaito turėtojui už paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę pardavimo kainą.

Byloje nustatyta, kad BUAB,,Pakrijas“ 2006 m. rugsėjo 27 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta parduoti skelbiant viešąsias varžytynes bendrovės turtą kaip verslo vienetą už 13 900 501 Lt ir nebuvo sudaryta galimybės varžytynių dalyviams įsigyti atskirų šio turto sudedamųjų dalių. Į pirmosiose varžytynėse parduodamo turto sudėtį buvo įtrauktas ir VšĮ,,Tautvilos inovacija“ naudai įkeistas turtas. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, buvo vykdomos antrosios varžytynės, apie kurių datą buvo paskelbta pirmųjų varžytynių skelbime, be to, nepavykusio realizuoti turto kaina buvo sumažinta iki 9 074 189 Lt kreditorių komiteto 2006 m. lapkričio 16 d. nutarimu dieną prieš antrąsias varžytynes, t. y. apie šią antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą nebuvo paskelbta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad turto pardavimo metu galiojusio Varžytynių tvarkos aprašo nuostatose nebuvo imperatyviai suformuluoto reikalavimo paskelbti apie antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą, tačiau sutinka su kasatoriaus argumentu, jog pradinės varžytynių kainos išviešinimas yra esminis rengiamų varžytynių dalykas. Sistemiškai aiškinant Varžytynių tvarkos aprašo 27 punkto nuostatą, pagal kurią antrosios varžytynės vykdomos pagal šio aprašo reikalavimus, ir 9 punkto nuostatą, nustatančią skelbimo apie varžytynes turinį, darytina išvada, kad tais atvejais, kai keičiasi turto pardavimo antrosiose varžytynėse sąlygos (pakinta parduodamo turto būklė, pakeičiama pradinė pardavimo kaina, varžytynių vieta ir kt.), galinčios lemti potencialių pirkėjų apsisprendimą ir galimybę dalyvauti varžytynėse, apie antrąsias varžytynes taip pat privalo būti paskelbta laikantis Varžytynių tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimų.

Tokios išvados nepaneigia Varžytynių tvarkos aprašo 10 punkto nuostata, kad skelbime apie varžytynes gali būti nurodyta ir antrųjų ar pakartotinių varžytynių data. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks paskelbimas apie antrąsias varžytynes būtų pakankamas tik tais atvejais, jei išlieka nepakitusios turto pardavimo pirmosiose ir antrosiose varžytynėse sąlygos, ypač kai lieka nepakitusi pradinė turto pardavimo kaina. Priešingu atveju pradinės (sumažintos) turto pardavimo kainos antrosiose varžytynėse neišviešinimas apriboja potencialių varžytynių dalyvių galimybę dalyvauti tose varžytynėse, teisę žinoti apie neįvykusias varžytynes, pakeistas turto pardavimo varžytynėse sąlygas, kartu galimybę parduoti turtą naudingiausiomis sąlygomis. Nagrinėjamoje byloje administratorius, skelbdamas varžytynes, nurodytos tvarkos nesilaikė, todėl teismų išvada, kad varžytynių skelbimas ir vykdymas atitiko įstatyme nustatytą tvarką, padaryta netinkamai aiškinant aptartas teisės normas.

Byloje taip pat nustatyta, kad tiek pirmosiose, tiek antrosiose varžytynėse buvo parduodamas visas bendrovės turtas kaip verslo vienetas; neįvykus šioms varžytynėms viešajai įstaigai,,Tautvilos inovacija“, kaip įkaito turėtojui, buvo pasiūlyta perimti neparduotą turtą, kuris, nors ir buvo parduodamo turto visumos dalis, nebuvo atskirai pardavinėjamas nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse. Parduodamo turto sudėtis yra esminė varžytynių sąlyga, nulemianti tiek potencialų varžytynių dalyvių sąrašą (vieni subjektai domisi viso verslo kaip veiklos vieneto, kiti – atskirų jo sudedamųjų dalių, pvz., degalinės ar tam tikrų nekilnojamojo turto objektų, įsigijimu), tiek ir galimybes tą turtą įsigyti (iš esmės skiriasi viso įmonės turto ir jo atskirų sudedamųjų dalių kaina). Įstatymų leidėjas suteikė galimybę įkaito turėtojui perimti įkeistą turtą tik tada, jei nepavyksta jo realizuoti dvejose varžytynėse (Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktas). Taip siekiama apginti visų kreditorių interesus, nes yra tikimybė už įkeistą turtą varžytynėse gauti didesnę nei pradinė įkainoto turto kaina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą įkaito turėtojas gali perimti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą tik tokiu atveju, jei būtent tas turtas kaip atskiras vienetas buvo pardavinėjamas varžytynėse ir buvo galimybė tą turtą įsigyti atskirai. Nagrinėjamu atveju, nors VšĮ,,Tautvilos inovacija“ įkeisti objektai ir pateko į parduodamo pirmosiose ir antrosiose varžytynėse turto sudėtį, kaip atskiras turtinis vienetas varžytynėse nebuvo pardavinėjami, todėl negalima pripažinti, kad šis turtas antrosiose varžytynėse buvo tinkamai parduotas Varžytynių tvarkos aprašo 29 punkto prasme. Pasiūlydamas perimti ir perduodamas VšĮ,,Tautvilos inovacija“ jos naudai įkeistą turtą, kuris nebuvo atskirai parduodamas kaip turto vienetas nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse, bankroto administratorius pažeidė Varžytinių tvarkos aprašo 29 punkto nuostatas.

Kasatoriai taip pat teigia, kad įkeistas turtas viešajai įstaigai,,Tautvilos inovacija“ buvo perduotas ne už paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę pardavimo kainą, tačiau nauja, sumažinta kaina. Pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą neįvykus antrosioms varžytynėms įkaito turėtojui siūloma perimti turtą už paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę jo pardavimo kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad po antrųjų varžytynių įkaito turėtojui perduodamo turto kaina nebegali būti mažinama, nes tokia galimybė nenustatyta bankrutuojančios įmonės turto pardavimą reglamentuojančiose teisės normose. Įkaito turėtojui perduodamo turto kaina turi sutapti su paskutinėms varžytynėms nustatyta to turto pradine kaina.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, neįvykus antrosioms varžytynėms, 2006 m. lapkričio 28 d. buvo sušauktas kreditorių komiteto posėdis, kuriame buvo iš naujo pakoreguota turto kaina, tarp jų ir įkaito turėtojui VšĮ,,Tautvilos inovacija“ perduoto turto kaina. Tačiau pagal bylos duomenis neaišku, ar realiai buvo sumažinta po antrųjų varžytynių VšĮ,,Tautvilos inovacija“ perduoto turto kaina: byloje esančiame Nekilnojamojo turto ir žemės nuomos teisės priėmimo-perdavimo akte VšĮ,,Tautvilos inovacija“ perduodamas turtas įvardijamas nurodant to turto paskirtį (pvz., pastatas – degalinė su operatorinėm ir pastatas – automobilių plovykla), taip pat turto unikalius numerius, o atskirų perimamo turto vienetų kaina nenurodoma, pateikiama tik bendra jo kaina (3 329 353 Lt); tuo tarpu BUAB „Pakrijas“ varžytynėse parduodamo turto sąraše nenurodomi parduodamo turto unikalūs numeriai, pateikiama atskirų turto vienetų kaina, o tokio turto kaip pastatas – degalinės su operatorinėm, pastatas – automobilių plovykla, apskritai atskirai neįvardyta. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali įvertinti antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinės kainos ir kainos, už kurią turtas buvo perduotas įkaito turėtojui, kartu nėra galimybės nustatyti, ar buvo pažeista Varžytinių tvarkos aprašo 29 punkto nuostata dėl perduodamo turto kainos sumažinimo.

Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės aktuose nustatytos varžytynių vykdymo tvarkos pažeidimas lemia bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje B. L. v. UAB „Šiauleksa“, bylos Nr. 3K-3-11/2007). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010); juridinis asmuo, kuris verčiasi bankrutuojančių ir likviduojamų įmonių administravimu, veikia savo rizika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas “Žemaitijos žiedas” v. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-107/2004). Administratorius, kaip civilinės atsakomybės subjektas, visada yra asmuo, teismo paskirtas konkrečioje byloje teikti bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis). Kai administruoti įmonę paskiriamas fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o tais atvejais, kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys yra civilinės atsakomybės subjektais (CK 6.264 straipsnis). Pastarųjų asmenų atsakomybė už netinkamai atliktas funkcijas gali atsirasti tik prieš patį administratoriumi paskirtą juridinį asmenį ir grindžiama darbo teisės, o ne administratoriaus civilinę atsakomybę reguliuojančiomis normomis.

Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į pirmiau aptartą administratoriaus teisinę padėtį. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei).

Dėl šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo kasatorių pareikštas netiesioginis ieškinys atsakovams buvo atmestas. Tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek pirmosios instancijos teismas savo procesinius sprendimus grindė tuo, kad nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai organizuojant ir vykdant turto pardavimą iš varžytynių ir neparduoto turto perdavimą įkaito turėtojui, be to, turto pardavimas buvo atliekamas remiantis kreditorių komiteto priimtais nutarimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, pažymi, kad teismai netinkamai aiškino ĮBĮ ir Varžytynių tvarkos aprašo normas dėl administratoriaus teisinės padėties, kompetencijos, atsakomybės už bankroto procedūrų, tarp jų ir varžytynių vykdymo tvarkos, ir formaliai įvertino administratoriaus veiksmus, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nuosekliai netyrė, todėl jų priimti procesiniai sprendimai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra neteisėti, todėl naikintini. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina vertinti atsakovų veiksmus ne tik aptartų teisės normų aspektu, bet ir nuosekliai aiškinti bei spręsti dėl įkeisto turto perdavimo kreditoriui padarytos bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei žalos ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, kasatoriai apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų, kuriuose yra duomenų, kad bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį atsakovą J. J. ir K. B. anksčiau siejo bendri verslo interesai; K. B. IĮ turėjo bankroto administratoriaus funkcijas vykdžiusios įmonės,,Bankroto administravimo paslaugos“ 49 proc. akcijų, kurias 2007 m. balandžio 13 d. pardavė kitam jos akcininkui J. J.; K. B. netiesiogiai valdoma VšĮ,,Tautvilos inovacija“ įsigijo 2006 m. rugpjūčio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įkeitimu apsaugotą kreditoriaus UAB Medicinos bankas reikalavimą BUAB,,Pakrijas“ bankroto byloje. Šiuos duomenis būtina tirti ir vertinti, nes tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados reikšmingos kvalifikuojant atsakovų veiksmus.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl aptartų materialiosios ir proceso teisės normų buvo neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nėra galimybės šių trūkumų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo procesinius sprendimus ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, tarp jų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 79,45 Lt tokių išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas