Dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir jų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-385/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 43.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. D., Č. S., M. D., T. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. D., R. S., J. D., Z. D. ieškinį atsakovams V. D., Č. S., M. D., T. P. dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir jų priteisimo; tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančių teisės normų, kai individualių administracinių teisės aktų (Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų) pagrindu buvo grąžinta nuosavybės teisė į ginčo žemės plotą dviem iš pretendentų, tačiau vėliau, nepasibaigus įstatyme nustatytam terminui, valią dėl šios nuosavybės atkūrimo pareiškė ir kiti pretendentai, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovų senelis J. D. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,42 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); jis mirė 1970 m. vasario 5 d., turėjo penkis vaikus: J., J., V., B. ir A. Kadangi žemės savininko vaikai – ieškovų tėvai yra mirę, tai nuosavybės teisės į senelio žemę turėjo būti atkurtos vaikaičiams – ieškovams. Vienas iš pretendentų į žemės nuosavybės atkūrimą J. D. (žemės savininko vaikas), 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduodamas pareiškimą Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grąžinimo, pretendentais nurodė tik save ir savo brolį J. D., tačiau nenurodė žemės savininko kitų trijų jau mirusių vaikų ir jų įpėdinių, t. y. vaikaičių. Ieškovai 2001 m. gruodžio 3 d. padavė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemės sklypą. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 4 d. raštu pranešė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600 atkūrė nuosavybės teises į senelio žemę J. D. ir J. D. po 3,71 ha kiekvienam. Šiuos sprendimus ieškovai skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundas buvo atmestas. Ieškovų teigimu, jie prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. nepažeisdami 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytų terminų. Pagal įstatymą atsakovų tėvams J. ir J. D. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į 1/5 dalį žemės sklypo kiekvienam, bet ne į visą buvusio savininko žemę. Ieškovai nurodė, kad jiems turėjo būti atkurta nuosavybė į 4,44 ha žemės sklypo dalį, kurią neteisėtai įgijo atsakovai. J. D., kuriam buvo atkurta dalis žemės nuosavybės teisės, mirė 1997 m. sausio 29 d., jo turtą paveldėjo sūnus V. D. ir duktė Č. S. (atsakovai byloje). J. D., kuriam buvo atkurta kita dalis žemės nuosavybės teisės, mirė 2007 m. liepos 7 d., jo turtą paveldėjo sutuoktinė M. D. ir duktė T. P. (atsakovai byloje). Ieškovų teigimu, atsakovai be teisinio pagrindo įgijo nuosavybės teises į visą senelio turėtą žemės sklypą, todėl nepagrįstai įgyta žemės sklypo dalis iš jų turėjo būti išreikalauta CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovai prašė teismo nustatyti, kad jiems nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini); priteisti natūra iš atsakovų valdomo žemės sklypo ieškovams S. D. ir Z. D. – po 0,37 ha kiekvienam, o ieškovams R. S. ir J. D. – po 0,74 ha kiekvienam.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 3/5 dalis žemės sklypo iš bendro 7,42 ha ploto sklypo, nustatydamas, kad ieškovams S. D. ir Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 0,742 ha, ieškovams R. S., J. D. – po 1,484 ha, o likusi 2,968 ha ploto žemės sklypo dalis bendrąja daline nuosavybe priklauso atsakovams V. D., Č. S., M. D. bei T. P. – kiekvienam po 0,742 ha ploto. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad, Vilniaus apskrities viršininko administracijai 1998 m. rugsėjo 15 d. priimant sprendimus, J. ir J. D. buvo vieninteliai pretendentai, įstatyme nustatytais terminais padavę prašymus atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą; motyvavo, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistas šio įstatymo 10 straipsnis, kuriame nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Ieškovas S. D. prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame pretendentais greta savęs nurodė ir kitus ieškovus, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gruodžio 3 d., todėl nebuvo pagrindo tvirtinti, kad ieškovai praleido įstatymo nustatytą prašymų padavimo terminą. Teismas pažymėjo, kad tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimą mirusio savininko vaikams (ar kitiems asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu; dėl to jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams (ar kitiems asmenims), aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš pretendentų, pripažintina, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje atkuriant nuosavybės teises J. ir J. D., sprendimą priimanti institucija turėjo pagrindą atkurti jų, kaip vienintelių tuo momentu pretendentų, teises į visą buvusio savininko turėtą žemę, tačiau, teismo teigimu, tai nepaneigė kitų asmenų teisių įgyvendinimo galimybės, nes pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas vėliau kreipęsi pretendentai turėjo teisę gauti kompensaciją už jiems priklausiusią dalį iš asmenų, kuriems buvo atkurta nuosavybės teisė į visą turėtą žemės plotą. Teismas nurodė, kad vėlesnėmis įstatymo redakcijomis teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo suteikta ir kitiems pretendentams, nustatant, kad kiekvienas iš pretendentų turi teisę į jam tenkančią dalį. Ieškovai pagal galiojančias įstatymo nuostatas įgijo teisę į jiems tenkančios dalies nuosavybės teisių atkūrimą ir ją įgyvendino, todėl išnyko pagrindas, buvęs nuosavybės teisių atkūrimo J. ir J. D. momentu, atsirado teisinių padarinių dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal pirmiau nurodytus teisinius pagrindus. Teismo teigimu, ieškovai neprivalėjo ginčyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, kurie buvo priimti teisėtai. Ginčo santykiams taikytinos įstatymo normos nustato būdus, kaip pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą turi būti atkuriamos teisės į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Teismo sprendimui įsiteisėjus, būtent jis, o ne ankstesni individualūs teisės aktai, yra pagrindas keisti įrašus registre įstatyme nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovai, išnykus pagrindams, kuriems esant buvo atkurta nuosavybės teisė į visą ieškovų seneliui priklausiusią žemę tik atsakovų palikėjams, neturi teisės turėti visos buvusiam savininkui priklausiusios žemės. Be pagrindo įgytas turtas turi būti grąžinamas natūra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 17 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik patikslino sprendimo rezoliucinę dalį dėl žemės sklypo ploto. Kolegija nurodė, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 straipsnio 4 dalį (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija, galiojusi ieškovo S. D. paduoto prašymo atkurti nuosavybes teises momentu) teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą turi turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), o tokiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Kadangi ieškovas S. D. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko (ieškovų senelio) mirusiems vaikams tenkančią žemės sklypo dalį padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. įstatymo nustatyto termino ribose, tai kolegija, atsižvelgdama į prašymo turinį, nustatė, kad šio ieškovo prašymo atkurti žemės nuosavybės teises turinys aiškiai patvirtino visų ieškovų susitarimą dėl kiekvieno jų subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo, t. y. buvo išreikta ir suderinta visų ieškovų valia bendrai įgyvendinti šią subjektinę teisę. Ta aplinkybė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises pasirašė ir pateikė tik vienas iš jame nurodytų pretendentų – ieškovas S. D., nepaneigė, jog prašymą padavęs asmuo faktiškai veikė pagal susitarimą su kitais atkurti nuosavybės teisę siekiančiais ir valią dėl to išreiškusiais pretendentais. Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje visi ieškovai išreiškė suderintą valią dėl nuosavybės teisių į senelio žemės nuosavybės atkūrimą veikiant bendru tarpusavio susitarimu, kurį patvirtino vieno iš susitarusių pretendentų S. D. 2001 m. gruodžio 3 d. prašymo turinys, t. y. ieškovai vieno iš jų (S. D.) paduotu prašymu įgyvendino subjektinę teisę būti pretendentais (kaip buvusio žemės savininko vaiko, kuris mirė, vaikai) į nuosavybės teisių atkūrimą ir savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo išreiškė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytu terminu. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ gyvi buvo du iš penkių buvusio žemės savininko vaikai, kurių valia atkurti nuosavybės teises jiems į visą tėvo turėtą žemės nuosavybę buvo pareikšta vieno iš gyvųjų savininko vaikų – sūnaus J. D. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotu pareiškimu, tačiau žemės savininko kitų vaikų įpėdiniai valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo išreiškė 2001 m. gruodžio 3 d. prašymu, todėl pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą jiems visiems bendrai teisiškai priklausė subjektinė teisė į 3/5 dalis savininko turėtos žemės. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal ankstesnį reguliavimą pareiškėjui J. D. paduodant 1991 m. rugpjūčio 10 d. prašymą atkurti žemės nuosavybės teises, jis turėjo pareigą prašyme nurodyti tik dar vieną tuo metu gyvą buvusį žemės savininko vaiką, tačiau dviem pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos 1998 m. rugsėjo mėnesį, kai nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakitęs, o tie pakitimai buvo susiję su subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, sąrašo išplėtimu, ir su valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo kitokio termino nustatymu, t. y. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotame prašyme nurodyti du pretendentai vėliau nebeturėjo pagrindo manyti, kad jie buvo vieninteliai teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę, nes dar iki atkuriant jiems nuosavybės teises, subjektinę teisę į dalį žemės nuosavybės atkūrimo jau turėjo ir kiti asmenys (ieškovai šioje byloje), kurie nebuvo aiškiai atsisakę tos teisės ir kurie turėjo galimybę per įstatymo nustatytą terminą išreikšti savo valią dėl tos teisės įgyvendinimo. Nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimai nepanaikinti, tačiau, kolegijos teigimu, administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. ir J. D. į visą buvusio savininko žemės nuosavybę, teisėtumas ir jų galiojimas (nenuginčijimas) nepaneigė aplinkybės, jog priimant tuos administracinius aktus jau realiai egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant, kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą atkurti nuosavybės teises, išnyktų šių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas. Teisinis pagrindas, kuriuo pretendentams J. ir J. D. buvo atkurta nuosavybė į visą buvusio savininko turėtą žemę išnyko kitiems pretendentams – ieškovams – išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį, todėl ir atsakovams negali išlikti teisė į visą iš J. D. ir J. D. paveldėjimu įgytą žemės nuosavybę. Kolegija, remdamasi CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į ieškovų pasirinktą įgytų teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgyvendinimo būdą, nurodė, kad jis yra ekonomiškas ir optimalus apginant jų materialines subjektines teises ir siekiant ginčo šalių teisinės taikos, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti ieškovams teisę į dalį bendrosios žemės sklypo nuosavybės.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovai įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nebuvo padavę prašymo atkurti nuosavybės teises į jų seneliui priklausiusią žemę, tai padarė tik vienas pretendentas. Įstatyme nustatytas terminas prašymams atkurti nuosavybės teises yra naikinamasis, todėl asmenys, praleidę šį terminą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie pretendento S. D. prašymo turinį, kad visi ieškovai kartu su juo išreiškė suderintą valią atkurti nuosavybės teises, nors jie ir nepasirašė šio prašymo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Teisė ar pareiga paduoti prašymą yra subjektinė tik paties asmens teisė, kuri įgyvendinama aktyviais veiksmais; jeigu kitas asmuo ir nurodo kitą asmenį kaip pretendentą, tai negali būti pripažįstama to asmens suderinta valia. Be to, prašymo atkurti nuosavybės teisės padavimas valstybės institucijai yra būtina sąlyga norint atkurti nuosavybės teises. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį pretendentams, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės neatkuriamos, jei jos atkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems pretendentams.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 6.237 straipsnį, nes kasatoriai turtą (senelio žemę) įgijo paveldėjimo pagal įstatymą būdu, todėl negalima teigti, jog turtas buvo įgytas be teisinio pagrindo. Juolab kad ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimai nepanaikinti, todėl galioja ir yra teisėti, o ieškovo S. D. skundas dėl nurodytų sprendimų panaikinimo buvo atmestas.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso baigtumo

Po 1990 m. kovo 11 d. priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, o LTSR centrinės ar vietinės valdžios bei valdymo organų priimti sprendimai, jų priedėliai, nacionalizavimo aktai, kuriais remiantis buvo neteisėtai nusavintas konkretus nekilnojamasis turtas, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į tą turtą. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.

Nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą. Taigi, toks įstatymas yra specialusis (ad hoc) šiame valstybės atkūrimo etape teisės aktas, t. y. turintis ribotą galiojimą: taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atkūrimo. Vadinasi, jis turi specifinį reguliavimo dalyką. Antra, jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų palikuonims – Lietuvos gyventojams, o tik buvusiems turto savininkams – Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama ne pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams), jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir palyginti trumpalaikį bei ribotą jo taikymą – tik atkuriant minėtas nuosavybės teises atitinkamu laikotarpiu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), yra specialusis (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, baigus restituciją, jis neteks prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-24/2008).

Kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Dėl to iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Taigi dar nesamų, o tik siekiamų atkurti, subjektinių turtinių teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės teises. Būtent specialioms, netradicinėms situacijoms taikomi specialieji įstatymai. Kai tokio įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio ir Civilinio kodekso normos (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Vertinant piliečio, kuris siekia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, statusą, esminę reikšmę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Įstatymas, kol nepritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-24/2008). Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek pagal jį pakeitusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsiliedamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad ieškovai prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė galiojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija). Tiems asmenims, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ sustabdymo dienos, t. y. iki 1997 m. sausio 22–osios, ir tiems asmenims, kurie teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkuriamos tik tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą įstatymo nustatyta tvarka neatkurtos kitiems asmenims (Įstatymo 10 straipsnis).

Konstitucinėje jurisprudencijoje, susijusioje su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, yra akcentuojama įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, laikantis Konstitucijos ir konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų. Vertinant teisinį reguliavimą, įtvirtintą skirtingose Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio redakcijose, reglamentuojantį prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarką bei terminus, galima padaryti išvadą, kad šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti santykių, kurie susiformavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, pradėtame vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, stabilumą, užtikrinama įgytų teisių apsauga bei papildomos garantijos jų įgijėjams. Praktikoje nereti atvejai, kai asmuo, kuris nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, nors tokią teisę turėjo, arba kuris teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, siekia atkurti teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai jau yra priimti sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į šį turtą jau yra atkurtos įstatymo nustatyta tvarka kitiems asmenims. Būtent tokia sitacija yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialiuoju (ad hoc) teisiniu reguliavimu tokių asmenų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra apribota laiko ir tam tikrų įvykių sąlygų: tam, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu, jis turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais terminais ir nuosavybės teisės į tą patį turtą įstatymo tvarka neturi būti atkurtos kitiems asmenims. Tais atvejais, kai iki tokių asmenų prašymų pateikimo yra priimti administraciniai aktai, kuriais įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisės į tą patį turtą yra atkurtos kitiems asmenims ir šie sprendimai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, kvalifikuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į šį turtą yra užbaigtas.

Nagrinėjamoje byloje neginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos kasatorių tėvams, o dėl šių sprendimų yra įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, kuriuo ieškovų skundas buvo atmestas. Administraciniai teismai yra sudėtinė teismų sistemos dalis, jiems pavesta nagrinėti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių (Teismų įstatymo 12 straipsnio 2, 4 dalys). Tai reiškia, kad valstybė yra nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrų ginčų nagrinėjimas vyksta specializuotuose teismuose pagal šioms byloms nagrinėti nustatytą procedūrą, kurią reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Ieškovai kreipėsi į administracinį teismą ir taip įgyvendino savo teisę ginčyti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims. Administracinis teismas skundą priėmė ir jį nagrinėjo, priimdamas sprendimą skundo reikalavimus atmesti ne tik todėl, kad skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą, tačiau sprendime pasisakė ir dėl ieškovų skundų pagrįstumo iš esmės, konstatuodamas, jog dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų sąlygų nuosavybės teisės ieškovams į ginčo žemę negalėtų būti atkurtos. Taip šis teismas užbaigė bylą sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir sukelia tuos pačius padarinius. kaip ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas civilinio proceso tvarka: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (ABTĮ 96 straipsnio 4 dalis, CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į ginčo žemę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas yra užbaigtas ir esant įsiteisėjusiam administracinio teismo sprendimui dėl administracinių aktų nuginčijimo, nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimas šioje byloje nebegali būti kvestionuojamas.

Dėl CK 6.237 straipsnyje įtvirtinto instituto paskirties

Nepagrįstu praturtėjimu pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį laikomas asmens įgijimas to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Nepagrįstas praturtėjimas nelaikomas sutartine prievole ir sudaro atskirą nesutartinių prievolių rūšį. Tam, kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovų tėvų nuosavybės teisė į ginčo turtą atsirado administracinių aktų pagrindu, o atsakovams perėjo paveldėjimo būdu, t. y. nuosavybės teisė atsirado įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 1 ir 12 punktai). Teismai konstatavo, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti teisėtai, tačiau sprendė, jog yra galimybė taikyti Civiliniame kodekse nustatytus teisių gynimo būdus, kuriais ieškovams, kaip pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, būtų atkurta teisė į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Teismai pripažino, jog, ieškovams kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kasatorių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai išnyko, todėl sprendė, kad yra sąlygos taikyti CK 6.237 straipsnio 3 dalį ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. R. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003. Minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas specialųjį teisinį reguliavimą nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti, ne kartą keitė galimų pretendentų sąrašą bei prašymų atkurti nuosavybės teises terminus, todėl praktikoje susiklostė situacijos, kai tam tikriems asmenims įgijus teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisės į tą patį turtą jau buvo atkurtos kitiems asmenims. Būtent tokioms situacijoms sureguliuoti ir yra skirtos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, kaip jau buvo nurodyta, apribojusios tokių asmenų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tam tikromis laiko ir įvykių sąlygomis. Ar naudotis teise į nuosavybės teisių atkūrimą, yra kiekvieno asmens laisvos valios išraiška, įstatymas nenustatė jokių įpareigojimų ieškoti galimų pretendentų institucijoms, priimančioms sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Šiame įstatyme nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad, ieškovams išreiškus valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės dalį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams į jų tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl negalimumo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą analogiško pobūdžio santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-319/2010).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, konstatuotina, kad teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje kasatorių nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (administraciniai aktai bei paveldėjimo teisės liudijimai) nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti, o ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.

Dėl kasacinio teismo suformuotos praktikos sampratos

Bylą nagrinėję teismai, šioje byloje ginčo santykiams taikydami nepagrįsto praturtėjimo instituto normas pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003, išdėstytais išaiškinimais.

Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai formuotis – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007). Nevienodos teismų praktikos konkurencijos klausimu yra pasisakęs Konstitucinis Teismas ir konstatavęs, kad teismų suformuotos nevienodos praktikos konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama į teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, atspindi atitinkamas teismo išaiškinimas susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, priėmė atitinkamą sprendimą vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Remdamasis konstitucine jurisprudencija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs suformuotos kasacinio teismo pagrindinius kriterijus, nurodydamas, kad tikrinant, ar egzistuoja teismų praktikos nevienodumas, reikia nustatyti, ar: 1) skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisinių nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisinės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisinės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš kurių gali būti sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi būti remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. v. Kretingos 1-ojo notarų biuro notarė S. D. N., bylos Nr. 3K-3-552/2009).

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003, nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo vienam pretendentui teisėtumo klausimas, kai visi aštuoni pretendentai susitarė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vieno pretendento vardu, o vėliau šis žemę pasidalys su kitais arba išmokės jiems kompensaciją. Nuosavybės teisės buvo atkurtos vienam pretendentui, kuris mirė neįvykdęs savo įsipareigojimų perleisti dalį žemės kitiems broliams. Būtent šios aplinkybės byloje lėmė CK nustatytų civilinių teisių gynimo būdų taikymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje byloje egzistavęs susitarimas ir iš jo išplaukiančių įsipareigojimų vykdymas peržengė ad hoc įstatymu reguliuojamų santykių ribas, todėl pripažįsta, jog ši kasacinio teismo nutartis buvo priimta esant kitokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, t. y. nagrinėjamos ir nurodytos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis šia nutartimi ir pripažinti, jog yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tokio pobūdžio bylose. Apie šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių specifiškumą, lėmusį tokio sprendimo priėmimą, jau yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-319/2010).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, padarė materialiosios teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl išdėstytų argumentų teismų sprendimas bei nutartis naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsakovai, paduodami apeliacinį skundą, kiekvienas sumokėjo po 1150 Lt, atsakovas V. D., paduodamas kasacinį skundą, sumokėjo 4600 Lt žyminio mokesčio. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 98 straipsnio 1 dalimi, pagal kurias bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš priešingos šalies pirmiau nurodytos sumos priteisiamos kasatoriams iš ieškovų. Iš pastarųjų taip pat priteisiamas kasacinio teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (186,10 Lt), atlyginimas valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Ieškovų S. D., R. S., J. D., Z. D. ieškinį dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir jų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovams V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys