Dėl rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo priėmimo naudoti akto pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-453/2007

Procesinio sprendimo kategorija 93.2.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. T. ieškinį atsakovams D. Č., A. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo priėmimo naudoti akto pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. T. 2006 m. gegužės 16 d. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1995 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto valdybos Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijos patvirtintą rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktą atsakovių D. Č. ir A. K. vardu. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. gegužės 3 d. ji sužinojo, jog atskiras įėjimas į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. laiptai ir antrame aukšte esantis koridorius, namo plane pažymėti indeksais 2-6 ir 2-7, nuosavybės teise priklauso ne jai, o atsakovėms D. Č. ir A. K., kurių nuosavybės teisės įregistruotos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 4 d. sprendimo bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo pagrindu. Ieškovė kreipėsi dėl proceso atnaujinimo šiose bylose, tačiau prašymai nebuvo patenkinti. 1995 m. rugsėjo 27 d. rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo (duomenys neskelbtini) priėmimo naudoti aktą kaip naudotojo atstovė pasirašė atsakovė D. Č., tačiau pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimą šio statinio naudotoja yra ieškovė. Ji nebuvo įgaliojusi atsakovių atstovauti jai priimant naudoti rekonstruotą atskirą įėjimą. Pasirašius statinio priėmimo naudoti aktą nepranešus ir nedalyvaujant ieškovei, buvo pažeistos jos naudojimosi teisės, dėl to aktas pripažintinas negaliojančiu. Ieškovė taip pat nurodė, kad ginčijamu statinio priėmimo naudoti aktu buvo pažeistos jos nuosavybės bei valdymo teisės, nes ji į savo butą gali patekti tik naudodamasi šia laiptine, priklausančia atsakovėms nuosavybės teise. Be to, ieškovė nuo 1946 m. lapkričio 4 d. iki šiol yra vienintelė patalpos 2-7, o nuo 1995 metų rudens – patalpos 2-6, valdytoja ir naudotoja, tačiau apie jos nuosavybės teisių į šias patalpas, anksčiau buvusias priskirtas jos butui, išregistravimą ji nebuvo informuota. Ieškovė prašė atnaujinti terminą ieškiniui paduoti dėl jos prašyme nurodytų priežasčių, kurios, atsižvelgiant į jos amžių ir pažeistas teises, pripažintinos svarbiomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad, remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra du butai. Ieškovei E. T. priklauso butas Nr. 2, esantis antrame aukšte, o atsakovėms D. Č. ir A. K. – butas Nr. 1, esantis pirmame aukšte. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-994-94) atsakovės buvo įpareigotos savo lėšomis pagal pateiktą projektą įrengti atskirą įėjimą į namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą. Atsakovės įrengė atskirą įėjimą, pastatydamos priestatą, kuriame pagal projektą buvo įrengtos patalpos 2-6 ir 2-7. 2005 m. rugsėjo 27 d. buvo surašytas šio statinio priėmimo naudoti aktas, kurį kaip užsakovo-naudotojo atstovė pasirašė atsakovė D. Č. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrįstai tapatina save su priimamo naudoti objekto statytoju (užsakovu-naudotoju), nes jos naudojimo teisė yra atsiradusi kitais pagrindais, o atsakovė, kaip asmuo, kuriam išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, privalėjo teisės aktuose nustatyta tvarka pateikti statinį priimti. Priėmimo komisija 1995 m. rugsėjo 27 d. statinio priėmimo naudoti aktu pripažino, kad rekonstrukcija atitinka projektą, aktas išduotas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Respublikinių statybos normų įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklių (RSN 124-94) priedą Nr. 4 statinio priėmimo naudoti akte turi būti nurodytas statytojas, o ne bet kuris asmuo, galėsiantis naudotis statiniu. Statinio priėmimo naudoti aktą atsakovės pateikė tuomečiam inventorizavimo biurui „Valda“, prašydamos inventorizuoti namo priestatą. Atsakovių buto (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje buvo padaryti atitinkami pakeitimai. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2004 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 34 nustatė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2002 m. liepos 3 d. nepagrįstai įregistravo ieškovės nuosavybės teises į namo priestate esančias patalpas 2-6 ir 2-7, todėl ieškovės nuosavybės teisių į šias patalpas registracija buvo panaikinta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog 1995 m. rugsėjo 27 d. statinio priėmimo naudoti aktas pažeidė jos teises, todėl nėra pagrindo šį aktą pripažinti negaliojančiu (CPK 178 straipsnis). Iš bylos aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės E. T. apeliacinį skundą, 2007 m. vasario 28 d. nutartimi skundą atmetė, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė nenurodė, kokių konkrečių normų pažeidimas lėmė, jos teigimu, neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, papildomai nurodė, kad statinio priėmimo naudoti tikslas yra patikrinti jo atitiktį projektui, statybos reikalavimams, galimybes saugiai eksploatuoti statinį ir pan. (RSN 124-94 3 punktas). Priėmimo naudoti aktas savaime nesukuria jokių teisių nei statytojui, nei statinio naudotojui, bet juo patvirtinamas faktas, kad yra sukurtas naujas daiktas. Tai lemia nuosavybės teisės atsiradimą. Taigi atsakovių nuosavybės teisė į patalpas, pažymėtas indeksais 2-6 ir 2-7, atsirado sukūrus naują daiktą, kuris buvo priimtas naudoti ginčijamu 1995 m. rugsėjo 27 d. aktu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu atsakovės buvo įpareigotos savo lėšomis pagal pateiktą projektą įrengti atskirą įėjimą į namo (duomenys neskelbtini) antrą aukštą. Atsakovės šį įpareigojimą įvykdė, o atsakovė D. Č., kaip viena iš statytojų, pagrįstai ir teisėtai dalyvavo priimant naudoti rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimą ir pasirašant ginčijamą aktą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamas priėmimo naudoti aktas išduotas pažeidžiant norminių aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atmetė kaip jokiomis teisės normomis nepagrįstą apeliacinio skundo teiginį, kad ieškovė (naudotoja) privalėjo dalyvauti surašant ginčijamą priėmimo naudoti aktą. Teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad atsakovės Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu buvo įpareigotos pastatyti jai atskirą įėjimą mainais į bendro naudojimo patalpas. Šiuo teismo sprendimu atsakovės buvo įpareigotos savo lėšomis pagal pateiktą projektą įrengti atskirą įėjimą į namo (duomenys neskelbtini) antrą aukštą ir leisti juo naudotis ieškovei, tačiau apie teisių perkėlimą ar perleidimą teismo sprendime neužsiminta. Be to, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendime yra nurodyta, kad rekonstrukcijos darbai privalo būti atlikti pagal teismui pateiktą projektą, o ieškovė įpareigota netrukdyti atsakovėms atlikti šiuos rekonstrukcijos darbus. Tai reiškia, kad jau tos bylos nagrinėjimo metu ieškovė galėjo susipažinti su teismui pateiktu rekonstrukcijos projektu, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės statė statinį be ieškovės žinios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovei leista naudotis atsakovių lėšomis pastatytu atskiru įėjimu į namo antrą aukštą, tačiau tai nereiškia, jog šis statinys po priėmimo naudoti tapo ieškovės buto dalimi ar ieškovė įgijo į jį nuosavybės teises, nes to teismo sprendime nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad ieškovės teiginiai dėl patalpos 2-7 priklausymo jai nuosavybės teise nuo 1946 metų neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Statinys, kuriame yra ši patalpa, pastatytas ir priimtas naudoti tik 1995 m. rugsėjo 27 d., pagal suderintą projektą ir leidimą buvo priimtas naudoti įrengtas atskiras įėjimas, o ne anksčiau pastatytas koridorius, kaip nepagrįstai teigia ieškovė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė E. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta neištyrus esminę reikšmę bylai turinčių ir ieškovės nurodytų aplinkybių, atsižvelgiant tik į atsakovių argumentus, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nenurodė, kokių konkrečių normų pažeidimas lėmė, jos manymu, neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Pagal CPK 135 straipsnio nuostatas ieškovui nebūtina nurodyti teisinį ieškinio reikalavimo pagrindą.

2. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendime ieškovė nurodyta kaip būsima atskiro įėjimo į namą (duomenys neskelbtini) naudotoja, o atsakovės tik įpareigotos savo lėšomis pastatyti šį įėjimą mainais į tai, kad ieškovė joms vienoms palieka naudotis pirmo aukšto laiptinę. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, kad atsakovė D. Č., pažeisdama Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimą, pridavė pastatytą statinį sau, nors turėjo perduoti jį naudotis ieškovei. Taigi statinio perdavimo naudotis procedūros, taip pat ir ginčijamo 1995 m. rugsėjo 27 d. priėmimo naudotis akto ydingumas akivaizdus, nes statinys nebuvo priduotas naudotojui pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimą. Dėl to ieškovė negalėjo įgyvendinti nurodytu teismo sprendimu bei įstatymų jai suteiktų teisių pareikšti pretenzijas dėl statinio kokybės, jo naudojimosi saugumo ir kt. Tokiomis aplinkybėmis statinio priėmimo naudotis aktas negalėjo būti išduotas, taip pat nebuvo teisinio pagrindo šį statinį skirti naudotis kitam asmeniui, o ne ieškovei, kaip nurodyta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendime. Atsakovė D. Č. negali būti pripažinta sąžininga šalimi, nes ji žinojo, kad neturi teisinio pagrindo perimti ginčijamo statinio naudotojo teisių ir nušalinti ieškovę nuo statinio priėmimo procedūros. Dėl tokių veiksmų (neteisėto naudojimosi teisių perėmimo) Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimas liko neįgyvendintas.

3. Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad naudotojas neturi dalyvauti statinio priėmimo ir akto surašymo procese, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Įmonių, pastatų ir kitų statinių priėmimo naudoti taisykles (RSN 124-94). Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad jos reglamentuoja statinių priėmimo naudoti tvarką nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, priklausomybės ir statybos darbų vykdymo būdo. Ši nuostata paneigia apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadą, kad statinio priėmimo naudoti aktu patvirtintas statinio sukūrimas buvo pagrindas atsakovių nuosavybės teisėms į šį statinį atsirasti. Nei atlikti statybos darbai, nei statinio priėmimo naudoti akto surašymas nesuteikė atsakovėms nuosavybės teisių į statinį, nes statybos darbai atlikti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo, kuriame nurodyta perduoti statinį ieškovei naudotis ir valdyti, pagrindu. Šio teismo sprendimo tikslas buvo užtikrinti ieškovės teisę naudotis rekonstruotu statiniu, bet ne įteisinti atsakovių nuosavybės teises į jį. Teismai, ignoruodami faktą, kad statinio priėmimo naudotis akto pagrindu atsakovės, niekada realiai nesinaudojusios atskiru įėjimu į ieškovės butą, ieškovei nežinant išregistravo jos nuosavybės teises į šį statinį ir įsiregistravo savo, bylą išsprendė iš esmės neteisingai.

4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvas, kad ginčijamu statinio priėmimo naudoti aktu ieškovės teisės nebuvo pažeistos, yra nepagrįstas, nes: 1) priimant statinį turėjo būti atsižvelgta į tai, ar statinys atitinka ieškovės, kaip žmogaus su fiziniais trūkumais, poreikius ir yra jai pritaikytas. Statinį projektuojant bei priimant naudoti nebuvo laikomasi Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 253 reikalavimų, kad gyvenamieji namai būtų pritaikyti žmonėms su fiziniais trūkumais; 2) pagal statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Taisyklių (RSN 124-94) 12 punktą statinys negali būti priimamas, jei randami pažeidimai, neatitikimai statiniui keliamiems reikalavimams, taip pat ir jo naudojimosi saugumui. Ieškovei nedalyvaujant statinio priėmimo naudoti procedūroje, neaišku, kaip statinio priėmimo komisija galėjo patikrinti, ar statinys pritaikytas ieškovei naudotis. Neįsitikinę statinio tinkamumu naudotis, komisijos nariai neturėjo teisinio pagrindo pasirašyti statinio priėmimo naudoti aktą ir leisti statinį naudoti ne ieškovei (teismo sprendimu įteisintai naudotojai), bet atsakovei D. Č.; 3) pagal Taisyklių 13 punktą, patvirtinus statinio priėmimo naudoti aktą, naudotojas arba savininkas perima statinį į savo balansą, taigi priėmimo komisija turėjo išsiaiškinti, kas turi priimti statinį ir kas jį naudos. Naudotojo teisės dalyvauti statinio priėmimo naudoti procedūroje taip pat nustatytos ir Taisyklių 6 punkte, kurio teismai netaikė; 4) statinio priėmimo naudoti akto surašymo metu nei ieškovė, nei atsakovės nebuvo įsiregistravusios nuosavybės teisių į jį, todėl statinio priėmimo komisija turėjo išsiaiškinti, kas yra statinio naudotojas. Pagal Taisyklių 15 punktą priimtą naudoti statinį naudotojas arba savininkas privalo per tris mėnesius įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pažeidus ieškovės teises priimant statinį, neteisėtai buvo sudarytos sąlygos atsakovėms ginčijamo akto pagrindu išregistruoti ieškovės ir įsiregistruoti savo nuosavybės teises į šį pastatą; 5) ieškovei, kaip nedalyvavusiai statinio priėmimo naudoti procedūroje, buvo atimta teisė skųsti šio akto teisėtumą pagal Taisyklių 19 punktą.

5. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ginčijamas aktas savaime nesukėlė ieškovei jokių pasekmių, yra neteisingas, nes atsakovių nuosavybės teisės į ginčijamą pastatą buvo įregistruotos būtent šio akto pagrindu. Teismas taip pat neteisingai konstatavo, kad ginčijamu 1995 m. rugsėjo 27 d. aktu buvo patvirtintas naujo daikto sukūrimo faktas, kuris yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, taigi atsakovių teisė į patalpas 2-6 ir 2-7 atsirado sukūrus naują daiktą. Iš tikrųjų patalpa 2-6 yra senos statybos koridoriaus patalpa, priklausiusi ieškovei, prie jos tik buvo pastatyti nauji laiptai.

6. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčijamas statinys yra funkciniais ryšiais susietas su ieškovės, o ne atsakovių butu. Be to, teises į šį statinį turi ir savivaldybė, nes atsakovėms pirmo aukšto laiptinė ir koridoriai savivaldybės buvo suteikti išpirkti tik dėl to, kad jos buvo įpareigotos ieškovei pastatyti ir perduoti atskirą įėjimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės įgijo nuosavybės teises į ginčijamą statinį, kaip sukūrusios (pastačiusios) naują daiktą. Teismai taip pat ignoravo aplinkybę, kad be ieškovės, kaip namo bendrasavininkės, sutikimo bendrąja nuosavybe priklausančiame žemės sklype prie ieškovės buto atsakovės neturėjo teisės kurti savo nuosavybę ieškovei priklausančių patalpų (koridoriaus ir kt.) sąskaita. Ginčijamas statinys atsirado ginant ir įgyvendinant ieškovės, o ne atsakovių, pažeistas teises, todėl su šiuo statiniu susiję veiksmai negalėjo būti atlikti ieškovei už akių ir pažeidžiant jos interesus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės D. Č. ir A. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsakovės nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ginčijamas statinys buvo pastatytas neatsižvelgiant į jos specialius poreikius, nes ji projekto rengimo bei statybos darbų atlikimo metu nebuvo pranešusi, kad yra neįgali. Ieškovei I invalidumo grupė suteikta 2002 metais, todėl tai negalėjo turėti įtakos 1995 m. rugsėjo 27 d. statinio priėmimo naudoti akto surašymui.

2. Kasatorė, teigdama, kad statinio priėmimo naudoti aktu turėjo būti įgyvendintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu nustatytas naujo priestato perdavimas jai naudotis, painioja du skirtingus dalykus – naudojimosi daiktu teisę ir naujai sukurto daikto pripažinimą tinkamu naudotis. Statinio priėmimo naudoti tikslas yra patikrinti jo atitiktį projektui, normoms, aplinkos apsaugos, paminklosaugos ir kt. reikalavimams. Leidimas statyti buvo išduotas atsakovei D. Č., todėl ji pripažintina statytoja. Pagal Taisyklių (RSN 124-94) 4 punktą ūkio būdu pastatytus statinius priimti pateikia statytojas, taigi atsakovei kyla pareiga pateikti statinį priimti. Statinio priėmimo naudoti komisijos nariai parašais patvirtino, kad statinys yra tinkamai pastatytas pagal teismo patvirtintą projektą. Kasatorė šio sprendimo neskundė. Kasatorės naudojimosi priestatu (atskiru įėjimu) teisė, įtvirtinta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu, atsakovių nėra ginčijama ar ribojama, tai patvirtina pati kasatorė, todėl jos priešingas teiginys, kad ginčijamu statinio priėmimo naudoti aktu naudojimasis buvo paskirtas kitam asmeniui, yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems duomenims.

3. Kasatorės argumentai dėl nuosavybės teisės į namo priestatą nepagrįsti, nes statinio priėmimo naudoti aktas savaime nelemia sukurto daikto teisinės padėties, o tik patvirtina statybos teisėtumą, naujo daikto sukūrimo faktą ir jo atitiktį projektui bei tinkamumą naudoti. Nuosavybės įgijimas pagaminant naują daiktą reglamentuojamas CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

4. Pastatyti priestatą ir perduoti jį ieškovei neatlygintinai naudotis atsakovės buvo įpareigotos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu, kurį nedelsdamos įvykdė. Ieškovė tiesiogiai ar per atstovus galėjo aktyviai kontroliuoti visus statybos darbus ir įsitikinti, ar jie vykdomi pagal suderintą projektą.

5. Iš kasatorės pateikto VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. liepos 5 d. rašto Nr. 18794 matyti, kad jos buto privatizavimo metu 1990 metais patalpų, pažymėtų indeksais 2-6 ir 2-7, nebuvo. Šios patalpos atsirado tik pastačius priestatą, todėl kasatorės teiginys apie nusavintą jos nuosavybę yra nepagrįstas, šią aplinkybę nustatė ir teismai.

6. Teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą bei teismo sprendimo turinio išdėstymą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad atsakovė D. Č., kaip statytoja, teismo sprendimu įpareigota pastatyti atskirą ėjimą į namą, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus teisėtai dalyvavo priimant naudoti statinį ir pasirašant jo priėmimo naudoti aktą. Rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo priėmimo aktas buvo surašytas ir pasirašytas teisėtai, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad aktas išduotas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovė E. T. ir atsakovės D. Č. bei A. K. yra dviejų butų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės. Ieškovei priklauso butas Nr. 2, esantis antrame aukšte, o atsakovėms – butas Nr. 1, esantis pirmame aukšte. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia atsakovių buto privatizavimo sutarties dalis dėl bendro naudojimo (koridoriaus) patalpų 1-1, 1-2 ir 1-6 pardavimo atsakovėms, taip pat atsakovės buvo įpareigotos savo lėšomis pastatyti atskirą įėjimą į ieškovės butą ir perduoti jį naudotis ieškovei. 1995 m. rugsėjo 27 d. statinio priėmimo naudotis aktu rekonstruotas atskiras įėjimas į namo (duomenys neskelbtini) antrą aukštą buvo priimtas naudoti. Priėmimo naudotis akte kaip statinio užsakovo-naudotojo atstovė pasirašė atsakovė D. Č. Atsakovės nuginčijo šio statinio (patalpų, plane pažymėtų 2-6 ir 2-7) registraciją ieškovės vardu ir įregistravo savo nuosavybės teises į šį statinį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, neišvengiamai susiduria su kitais subjektais – tiek fiziniais, tiek juridiniais asmenimis. Jų teisių ir pareigų įgyvendinimo procese paprastai tenka savo interesus derinti su kitų asmenų interesais. Tais atvejais, kai, esant interesų susikirtimui, subjektai gera valia bei abipusių nuolaidų keliu ginčytinų klausimų patys neišsprendžia, jie turi galimybę perkelti ginčą spręsti į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, turi pakankamą juridinį pagrindą tikėtis, kad išnagrinėjęs jo ginčytiną klausimą teismas įvykdys teisingumą. Asmens kreipimosi į teismą tvarka ir sąlygos reglamentuotos civilinio proceso normų. Antra vertus, ir teismo veikla nagrinėjant civilines bylas yra apibrėžta tų pačių įstatymų nustatytų taisyklių. Pagal šias taisykles tiek ieškinio priėmimo metu, tiek pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme metu teismo (teisėjo) atliekamų veiksmų siekis yra išsiaiškinti ginčo esmę, siekti, kad šalių reikalavimai būtų suformuluoti tinkamai ir galutinai, išsiaiškinti įrodymus (CPK 135-138, 225-230 straipsniai), t. y. tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme. Tokia įstatymų aiškinimo praktika yra nuosekliai įgyvendinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-94/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-612/2005; 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-23/2007; 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-100/2007 ir kt.).

Šios bylos ginčas yra gana įsisenėjęs. Dar Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1994 m. birželio 14 d. sprendimu buvo leista atlikti namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus pagal pateiktą projektą, įrengiant atskirą įėjimą į antrą aukštą, bei nustatyta naudojimosi įėjimais į namą tvarka. Po to kilo kitų ginčų. Šiuo metu nuosavybės teisės į abu įėjimus į namą įregistruotos atsakovėms D. Č. ir A. K. Patalpos, namo plane pažymėtos indeksais 2-6 ir 2-7 (jose rekonstrukcijos metu įrengtas įėjimas į antrąjį aukštą), atsakovių nuosavybės teise įregistruotos šioje byloje ginčijamo 1995 m. rugsėjo 27 d. Rekonstruoto atskiro įėjimo įrengimo (duomenys neskelbtini) priėmimo naudoti akto pagrindu. Teismai šio akto galiojimo (negaliojimo) klausimą sprendė tik jo formalios atitikties Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintoms Respublikinės statybos normos įmonių ir kitų statinių priėmimo naudoti taisyklėms (RSN 124-94) aspektu. Tuo tarpu šio akto sukeliamų teisinių pasekmių aspektas (t. y. kad jis tapo pagrindu įregistruoti į ginčijamas patalpas atsakovių nuosavybės teises, kurios ieškinio pareiškimu (b. l. 2-9) yra kvestionuojamos) liko teismo apskritai netirtas, neanalizuotas ir iš esmės nemotyvuotas. Tam tikra prasme tokį teismo požiūrį lėmė tai, kad bendrą tarp šalių kilusį ginčą išskaidžius į atskiras dalis buvo prarastas problemos suvokimas bei tikrųjų ieškovės reikalavimų, dėl kurių kreiptasi į teismą, išgryninimas. Tokią procesinę situaciją kasacinio teismo kolegija įvertina kaip bylos esmės neatskleidimą. Šis trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui (CPK 360 straipsnis). Teisėjų kolegijos konstatuoti procesiniai trūkumai lemia, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius