Dėl įpareigojimo nutraukti darbo santykius ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-415/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1; 20.1; 42.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Docpartner“ kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Docpartner“ ieškinį atsakovei L. V. dėl įpareigojimo nutraukti darbo santykius ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Docpartner“ 2006 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė įpareigoti atsakovę nutraukti darbo santykius su UAB „Archyvų sistemos“ per 1 darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti 34 300,45 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos nuostolių atlyginimo sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 12 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. atsakovė dirbo pas ieškovą archyvare. Šalių darbo sutartis 2005 m. spalio 19 d. buvo papildyta 12 punktu, kuriuo atsakovė įsipareigojo nekonkuruoti su ieškovu 12 mėnesių po darbo sutarties nutraukimo. Anot ieškovo, 2005 m. gruodžio 5 d. atsakovė pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo ir buvo atleista iš darbo 2005 m. gruodžio 19 d. Ieškovo žiniomis, atsakovė dirba UAB „Archyvų sistemos“, kuri su ieškovu yra konkuruojančios įmonės, ir eina joje tas pačias pareigas, kokias ėjo dirbdama pas ieškovą. Ieškovas teigė, kad atsakovė, nepraėjus 12 mėnesių laikotarpiui, be išankstinio raštiško ieškovo leidimo įsidarbindama konkuruojančioje su ieškovu įmonėje, pažeidė 2005 m. spalio 19 d. darbo sutarties pakeitimu prisiimtus įsipareigojimus ir padarė ieškovui žalą, pasireiškiančią ieškovo know-how perdavimu konkurentui, ieškovo darbo laiko sąnaudomis naujo darbuotojo paieškai ir apmokymui bei dėl to negautomis pajamomis, taip pat ieškovo negautomis pajamos per laikotarpį, kai atsakovė dirbo ieškovo konkurentui, o ieškovo įmonėje atsakovės darbo vieta buvo tuščia. Ieškovo teigimu, atsakovė, pereidama dirbti pas ieškovo konkurentą ir suteikdama konkurentui savo pas ieškovą įgytą darbo patirtį, sutaupė konkurento lėšas tokiam darbuotojui parengti ir taip suteikė pranašumą konkurencinėje kovoje. Atsakovės neteisėtais veiksmais padarytus nuostolius sudaro 11 400 Lt išlaidų naujo darbuotojo paieškai, ieškančių darbuotojų darbo užmokestis ir mokesčiai, 2336,40 Lt išlaidų naujam darbuotojui apmokyti, 389,41 Lt už ieškovo administracijos darbuotojų darbo laiko sąnaudas, skirtas naujam darbuotojui įforminti, 19 965,60 Lt negautų pajamų, kurias ieškovas turėjo gauti iš atsakovės darbo per laikotarpį nuo atsakovės išėjimo iš darbo iki pradėjo dirbti naujas darbuotojas (nuo 2005 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. kovo 1 d.), 209,04 Lt ieškovo sumokėta atsakovei kompensacija dėl nekonkuravimo. Ieškovas pažymėjo, kad darbo sutarties 12 punkte nustatyta, jog nuostolių atlyginimas nepanaikina nekonkuravimo pareigos, todėl ieškovė įpareigotina nutraukti darbo santykius su ieškovo konkurentu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė dirbo pas ieškovą archyvarės pareigose. Šalių darbo sutartis 2005 m. spalio 19 d. buvo papildyta 12 punktu, kuriame nustatyta, kad: darbuotojas, negavęs aiškaus išankstinio ir raštu pateikto darbdavio sutikimo, įsipareigoja šios sutarties galiojimo metu ir 12 mėnesių po jos nutraukimo neužsiimti ir nevykdyti jokios su darbdavio verslu konkuruojančios veiklos, įskaitant ir bet kokio darbo atlikimą bendrovėje, konkuruojančioje su buvusiu darbdaviu; jeigu darbuotojas priimtina forma įrodo, kad nekonkuravimo sąlyga neleidžia jam susirasti naujo darbo, darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 30 proc. jo vidutinio mėnesio atlyginimo, bet ne mažiau nei galiojantis minimalus mėnesinis darbo užmokestis, mokėto darbo sutarties galiojimo metu; darbuotojui susiradus darbą, kuriame mokamas mažesnis atlyginimas, darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui atlyginimo, mokėto darbo sutarties nutraukimo metu, ir šio atlyginimo skirtumą mokėdamas kas mėnesį, kol galioja konkurencijos draudimas; konkurencijos draudimo pažeidimo atveju darbuotojas privalo kompensuoti darbdaviui patirtus nuostolius bei nedelsiant nutraukti veiklas ar (ir) darbo santykius, dėl kurių atsirado konkurencijos draudimo pažeidimas. Teismas taip pat nustatė, kad šalių darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2005 m. gruodžio 19 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o nuo 2005 m. gruodžio 21 d. atsakovė dirba UAB „Archyvų sistemos“, kuri veikia toje pačioje rinkoje, kaip ir ieškovas, t. y. šios įmonės yra konkuruojančios, be to, atsakovė UAB „Archyvų sistemos“ atlieka panašaus pobūdžio funkcijas, kaip ir ieškovo įmonėje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė darbo sutarties 12 punkte nustatytą įsipareigojimą. Teismas pažymėjo, kad nors darbo santykiai tarp šalių yra pasibaigę, tačiau ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių ir yra su jais susijęs, o tokius santykius reglamentuoja DK (DK 1 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad šalių 2005 m. spalio 19 d. sudarytas darbo sutarties papildymas 12 punktu sukelia šalims teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ši sąlyga atitinka ir nekeičia DK, kituose įstatymuose arba kolektyvinėje sutartyje nustatytų darbo sąlygų ir nepablogina atsakovės padėties, palyginus su ta, kuri nustatyta minėtų teisės aktų (DK 94 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į DK 86 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas, teismas konstatavo, kad teisės laisvai pasirinkti darbą išraiška yra tai, kad darbuotojas be didesnių apribojimų savo prašymu gali nutraukti sudarytą darbo sutartį; ši teisė taip pat reiškia, kad darbuotojas gali laisvai pasirinkti ir darbdavį. Teismas nurodė, kad minėtos teisės aktų nuostatos nenumato galimybės kaip nors riboti šią darbuotojo teisę, juolab kad ji įtvirtinta DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir galioja DK 2 straipsnio 2 dalies nuostata. Teismas sprendė, kad vertinant šalių 2005 m. spalio 19 d. pasirašytą darbo sutarties papildymą 12 punktu akivaizdu, jog minėtas papildymas dėl tos dalies, kuria atsakovė įsipareigojo negavusi aiškaus išankstinio ir raštu pateikto darbdavio sutikimo 12 mėnesių po darbo sutarties nutraukimo neužsiimti ir nevykdyti jokios su darbdavio verslu konkuruojančios veiklos, įskaitant ir bet kokio darbo atlikimą bendrovėje, konkuruojančioje su buvusiu darbdaviu, apriboja atsakovės teisę pasirinkti darbą pagal labiausiai jos interesus tinkančias darbo sąlygas. Ieškovo argumentus, kad šį darbuotojo teisės ribojimą kompensuoja darbo sutarties papildyme nustatytas kompensacijų mechanizmas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes kompensacijų mokėjimas už šios teisės ribojimą nekeičia šios darbo sutarties sąlygos esmės, būtent darbuotojo teisių ribojamojo pobūdžio. Įvertinęs kompensavimo mechanizmą, teismas pripažino pagrįstais atsakovės argumentus, kad jis nekompensuoja to darbo užmokesčio, kurį ji galėtų gauti dirbdama pas savo pasirinktą darbdavį. Teismas konstatavo, kad šios darbo sutarties sąlygos ribojamojo pobūdžio nekeičia ir nepanaikina aplinkybė, jog atsakovei nebuvo apribota teisė įsidarbinti valstybės ar savivaldybės, kitų biudžetinių įstaigų archyvare. Teismas padarė išvadą, kad darbo sutarties papildymas, įtvirtinantis atsakovės pareigą 12 mėnesių po darbo sutarties nutraukimo nedirbti bet kokio darbo bendrovėje, konkuruojančioje su buvusiu darbdaviu, neatitinka DK nustatytų darbo sąlygų, taip pat siaurina DK nustatytas darbuotojo teises, o tai reiškia, kad blogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kuri nustatyta DK ir kitų teisės aktų, todėl tokia darbo sutarties sąlyga negalėjo būti įtraukta į darbo sutartį, o įtraukta ji nesukelia šalims teisių ir atitinkamų pareigų. Teismas, atsižvelgęs į DK 35 straipsnio nuostatas bei įvertinęs galimas priemones ieškovo pageidaujamam tikslui pasiekti, sprendė, kad ieškovas, siekdamas savo teisių įgyvendinimo tokiomis priemonėmis, kurios pažeidžia darbuotojo teises, veikė nesąžiningai, todėl ši jo teisė negali būti ginama. Pripažinęs, kad darbo sutarties 12 punkte įtvirtinta atsakovės pareiga 12 mėnesių nuo darbo sutarties nutraukimo nedirbti jokio darbo konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje yra neteisėta ir nesukelianti šios sutarties šalims jokių teisinių pasekmių, teismas sprendė, kad atsakovei neatsiranda ir pareigos atlyginti ieškovo nuostolius dėl šio įsipareigojimo pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad darbuotojui iš principo gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė, tačiau ji gali kilti tik už DK nustatytų teisių ir pareigų pažeidimą, t. y. negali būti papildomų pagrindų atsakomybei atsirasti, nei DK nustatytų teisių ir pareigų pažeidimas. Taigi net ir tuo atveju, jei darbuotojo pareiga nekonkuruoti su buvusiu darbdaviu būtų pripažįstama kaip sukelianti šalims teisines pasekmes, atsakomybės už šios pareigos pažeidimą atsakovei neatsirastų, nes tokios darbuotojo pareigos nenustatyta DK. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo nurodyti nuostoliai kilo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Įvertinęs šalių darbo sutarties 12 punkte esantį susitarimą dėl nuostolių sudėties, teismas nurodė, kad šalys susitarė, jog už įsipareigojimo pažeidimą atsakovei bus taikoma civilinė atsakomybė. Teismo vertinimu, atsakovo nurodomi nuostoliai atsirado ne dėl to, kad atsakovė perėjo dirbti į konkurento įmonę, o dėl to, kad ji nutraukė darbo santykius su ieškovu, tuo tarpu tokia atsakovės teisė yra reglamentuota DK 127 straipsnyje. Teismas nurodė, kad nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, nes ši taikytina tik ūkio subjektui. Teismas nurodė, kad darbo sutarties 12 punkto sąlyga, jog darbdavys dėl konkurencijos ribojimo moka darbuotojui mėnesinę 78 Lt kompensaciją, neprieštarauja DK, kitų įstatymų bei teisės aktų nuostatoms, todėl laikytina galiojančia. Nustatęs, kad šalys nesusitarė ir įstatymas nenustato atsakovės pareigos grąžinti išmokėtą kompensaciją darbo sutarties nutraukimo atveju, teismas sprendė, kad nėra pagrindo iš atsakovės priteisti gautą 156 Lt kompensaciją.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 26 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas apeliaciniu skundu skundžia tik sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jo reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo nutraukti darbo santykius su UAB „Archyvų sistemos“, ir neskundžia sprendimo dalies dėl nuostolių atlyginimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė iš darbo UAB „Docpartner“ atleista 2005 m. gruodžio 19 d., taigi, 12 mėnesių terminas, per kurį atsakovė buvo prisiėmusi įsipareigojimą dėl nekonkuravimo, jau yra pasibaigęs. Kolegija konstatavo, kad netgi tokios darbo sutarties sąlygos pripažinimo teisėta ir vykdytina atveju, apeliacinio skundo reikalavimas negalėtų būti patenkinamas, nes toks terminas negalėtų riboti darbuotojo teisių įsidarbinti ilgiau negu 12 mėnesių. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl aptariamos darbo sąlygos galiojimo ir jos sukeliamų teisinių pasekmių; papildomai nurodė, kad apelianto nuoroda į DK 95 straipsnio 5 dalį, kaip argumentas, kad atsakovės darbo teisės nėra ribojamos, palyginus su nustatytomis Darbo kodekso, teisiškai visiškai nepagrįsta: šioje teisės normoje visiškai neribojama darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį ar įsidarbinti pas kitą darbdavį; joje įtvirtinta darbdavio galimybė išsireikalauti darbuotojo kvalifikacijai kelti išleistas lėšas. Kolegija pažymėjo, kad aptariamos situacijos visiškai skirtingos: darbdavio galimybė atgauti realiai turėtas išlaidas darbuotojo kvalifikacijai kelti nėra jo teisės įsidarbinti ribojimas, o tik darbdavio išlaidų kompensavimas, kai darbuotojas be svarbių priežasčių nebeatlieka pas darbdavį to darbo, kuriam jis buvo rengiamas; tuo tarpu teisės įsidarbinti ribojimas yra ne kompensuojamojo pobūdžio, o iš esmės ribojantis darbuotojo teisę laisvai pasirinkti darbą ir sudaro sąlygas darbdaviui konkuruoti darbo rinkoje ne ekonominėmis priemonėmis, o draudimo bei realaus galimybės įsidarbinti ribojimu. Kolegija nurodė, kad apeliantas nepagrįstai grindžia šios darbo sutarties sąlygos teisėtumą remdamasis Prekybos įstatymo nuostatomis, nes komerciniai santykiai savo pobūdžiu yra visiškai skirtingi nuo darbo santykių, kuriuose darbuotojas, skirtingai nuo komercinių santykių, visada pripažįstamas silpnesniąja šalimi. Be to, kolegijos nuomone, vertinant aptariamos darbo sutarties sąlygos teisėtumo klausimą, iš esmės nėra teisiškai reikšminga aplinkybė dėl kompensavimo teisingumo bei sąžiningumo, nes, koks bebūtų kompensavimo mechanizmas, jis šios sąlygos neteisėtumo negalėtų eliminuoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Docpartner“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. nutartį dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimo ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę nutraukti darbo santykius su UAB „Archyvų sistemos“ per 1 darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 94 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus nuomone, analizuojant DK 94 straipsnį, galima daryti išvadą, kad ne bet kokia darbo įstatymuose nenustatyta darbo sutarties sąlyga reiškia darbuotojo padėties pabloginimą, o tik tokia, kuri yra nurodyta Darbo kodekse, įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose ir (arba) kolektyvinėje sutartyje. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisės aktuose nereglamentuojami ir nedraudžiami darbdavio ir darbuotojo nekonkuravimo susitarimai. Kasatorius pažymi, kad DK 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai šis kodeksas ar kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to, kasatoriaus nuomone, toks nekonkuravimo susitarimas yra galiojantis ir turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus susitarimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, juolab kad DK 34 straipsnyje nustatyti darbo teisinių santykių ir pareigų atsiradimo pagrindai: darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti pagal <...> susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius. Kasaciniame skunde pažymima, kad darbo sutarties sąlyga, nustatanti atsakovės pareigą 12 mėnesių po sutarties nutraukimo neužsiimti ir nevykdyti jokios su darbdavio verslu konkuruojančios veiklos <...>, reglamentuoja šalių teises ir pareigas jau pasibaigus darbo santykiams ir iš esmės įgyja civilinės sutarties požymių, todėl negalima teigti, kad tokia sąlyga blogina darbuotojo padėtį ir dėl to yra negaliojanti pagal darbo teisės normas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad su aptariamąja sąlyga atsakovė sutiko ir jos neginčijo, vadinasi, sąlyga šalims buvo privaloma. Kasatoriaus teigimu, jis buvo numatęs priemones nepabloginti atsakovės finansinės padėties, jai dirbant pas kasatorių, ir šiai išėjus iš darbo, palyginus su kitais darbuotojais, kuriems netaikoma nekonkuravimo sąlyga. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nekonkuravimo susitarimas pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su nustatyta Darbo kodekse, kituose įstatymuose ar teisės aktuose bei kolektyvinėje sutartyje, yra nepagrįsta.

2. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra patvirtinta galimybė sudaryti nekonkuravimo susitarimus bei suformuluoti bendroji tokių susitarimų sudarymo principai ir jų teisėtumo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Baliūnas v. UAB „Kemira Grow How“, bylos Nr. 3K-7-408/2003; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. Jančauskas v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005), tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą nei nurodo teismų praktika sprendimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šio pobūdžio bylose.

3. Kasatoriaus teigimu, DK 2 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą reiškia ne tik laisvę dirbti (pozityvioji prasmė), bet ir laisvę nedirbti (negatyvioji prasmė). Kasatoriaus vertinimu, sudarydama darbo sutartį su kasatoriumi, atsakovė įgyvendino savo teisę į darbą, o pasirašydama sutarties priedą dėl nekonkuravimo susitarimo – savo teisę nedirbti tam tikro darbo. Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į atsakovės profesijos ir jos darbo funkcijų pobūdį, nekonkuravimo susitarimas buvo būtinas kasatoriaus verslo apsaugai. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nekonkuravimo susitarimas nedraudžia atsakovei dirbti bet kokiose kitose įmonėse ar versluose, kurie nekonkuruoja su kasatoriumi, todėl, anot kasatoriaus, galima daryti išvadą, kad atsakovės teisė į darbą jokiais neteisėtais būdais nebuvo apribota. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, tačiau 46 straipsnyje įtvirtinta ir ūkio subjektų sąžiningos konkurencijos laisvė, todėl, kasatoriaus nuomone, laisvė pasirinkti darbą negali paneigti kiekvieno ūkio subjekto teisės į sąžiningą konkuravimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad už šios laisvės ribojimą buvo sąžiningai atlyginta. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė DK 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį.

4. Remdamasis DK 9 straipsniu, kasatorius teigia, kad, nesant darbo teisės normų, reglamentuojančių nekonkuravimo susitarimus, turėtų būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, t. y. iki įstatymo galiojimo pabaigos Prekybos įstatymas, o šiuo metu – CK 2.164 straipsnis. Pažymėdamas, kad nekonkuravimo susitarimas, šalims nutraukus darbo santykius, įgyja ne tik darbo, bet ir civilinių teisinių santykių požymių, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog ginčo darbo santykiai negali būti reguliuojami teisės normomis, skirtomis komerciniams santykiams reguliuoti, yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. V. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus reikalavimas įpareigoti atsakovę per 1 darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti darbo santykius su UAB „Archyvų sistemos“ yra neteisėtas ir negali būti tenkinamas, nes DK nenustatyta galimybė darbuotojui nutraukti darbo sutartį pranešus apie tai darbdaviui prieš vieną dieną, šalių darbo sutartyje nustatytas nekonkuravimo terminas yra pasibaigęs, be to, kasatorius neprašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo, priimto šioje byloje. Atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniu, DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 94 straipsnio 2 dalimi, 127 straipsniu ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė DK normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog darbo sutarties nuostata dėl nekonkuravimo blogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kuri nustatyta galiojančių įstatymų. Atsakovės nuomone, šalių darbo sutartyje nustatyta nekonkuravimo sąlyga yra neteisėta ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes akivaizdžiai blogina atsakovės padėtį. Atsiliepime pažymima, kad kasatorius, neįrodęs konkrečių neteisėtų atsakovės ar kitų ūkio subjektų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neturi pagrindo teigti, jog darbuotojo išėjimas į konkuruojančią bendrovę pažeidžia jo teisę į sąžiningą konkurenciją. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje negalima remtis kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2005, nes nurodytoje byloje nebuvo ginčo dėl darbo sutartyje nustatytos nekonkuravimo sąlygos teisėtumo, be to, Prekybos įstatymas, pripažintas netekusiu galios 2001 m. lapkričio mėnesį, negaliojo šalims sudarant susitarimą dėl nekonkuravimo. Atsakovė nurodo, kad komercinio atstovavimo santykiai, kuriuos, be kita ko, reglamentuoja CK 2.164 straipsnis, ir darbo santykiai nėra analogiški, atsakovės padėtis pas ieškovą neatitiko prekybos agento statuso, todėl CK nuostatos, reglamentuojančios prekybos agento ir atstovaujamojo teisinius santykius, negali būti taikomos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pagal šalių sudarytą darbo sutartį ieškovė pas atsakovą ėjo archyvarės pareigas. Šalių darbo sutartis 2005 m. spalio 19 d. buvo papildyta 12 punktu, įsigaliojusiu nuo 2005 m. lapkričio 1 d., kuriame, be kita ko, nustatyta, kad:

- Darbuotojas (asmeniškai ar kaip įmonės savininkas, darbuotojas ar kitai įmonei paslaugas teikiantis paslaugų teikėjas), negavęs aiškaus išankstinio ir raštu pateikto Darbdavio sutikimo, įsipareigoja šios sutarties galiojimo metu ir dvylika mėnesių po jos nutraukimo neužsiimti ir nevykdyti jokios su Darbdavio verslu konkuruojančios veiklos, įskaitant ir bet kokio darbo atlikimą bendrovėje, konkuruojančioje su buvusiu Darbdaviu.

- Jeigu Darbuotojas priimtina forma įrodo, kad nekonkuravimo sąlyga neleidžia jam susirasti naujo darbo, Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui 30 proc. jo vidutinio mėnesio atlyginimo, bet ne mažiau nei galiojantis minimalus mėnesinis darbo užmokestis, mokėto darbo sutarties galiojimo metu. Darbuotojui susiradus darbą, kuriame mokamas mažesnis atlyginimas, Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui atlyginimo, mokėto darbo sutarties nutraukimo metu, ir šio atlyginimo skirtumą. Esant anksčiau nurodytoms sąlygoms, Darbdavys moka Darbuotojui kiekvieną mėnesį ir ši mokėjimo pareiga galioja tol, kol galioja konkurencijos draudimas. Bet koks anksčiau nurodytas mokėjimas pagal šias sąlygas nėra privalomas nuo tos dienos imtinai, kada Darbdavys praneša apie tai, kad konkurencijos draudimas daugiau nebetaikomas.

- Jeigu Darbuotojas naujo darbo neranda, jis turi įrodyti Darbdaviui, kad jo aktyviai ieškojo ir atitinkamai aplikavo darbo rinkoje. Raštiškas patvirtinimas, kad Darbuotojas 2-ų mėnesių laikotarpiu dalyvavo 14-oje interviu bei visą tą laiką yra registruotas teritorinėje Darbo biržoje yra laikomas tinkamu įrodymu. Darbuotojui susiradus naują darbą, jis privalo informuoti Darbdavį apie savo naują atlyginimą.

- Konkurencijos draudimo pažeidimo atveju Darbuotojas privalo kompensuoti Darbdaviui patirtus nuostolius bei nedelsiant nutraukti veiklas ar (ir) darbo santykius, dėl kurių ir atsirado konkurencijos draudimo pažeidimas. Nuostolių padengimas konkurencijos draudimo galiojimo nepanaikina.

- Darbdavys dėl anksčiau išdėstyto ribojimo moka Darbuotojui mėnesinę 78 Lt kompensaciją. Atsiradus Darbdavio prievolei mokėti nekonkuravimo išmokas, Darbdavys turi teisę iš pirmųjų išmokų išskaičiuoti per darbo laikotarpį Darbuotojui sumokėtų kompensacijų sumą.

Atsakovė 2005 m. gruodžio 19 d. buvo atleista iš darbo pas ieškovą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ir nuo 2005 m. gruodžio 21 d. įsidarbino UAB „Archyvų sistemos“, kuri yra ieškovo konkurentė.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė akcentuoja tai, kad šioje byloje kasatorius kasaciniu skundu prašo panaikinti tik apeliacinės instancijos teismo nutartį ir neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Atkreipusi dėmesį į CPK 353 straipsnį, reglamentuojantį bylos nagrinėjimo ribas, atsakovė atsiliepime iš esmės teigia, kad nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas. Teisėjų kolegija tokį teiginį atmeta kaip nepagrįstą. Pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka gali būti apskųsti ir peržiūrėti tik apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai, tačiau sistemiškai aiškinant ir kitas CPK XVII skyriaus nuostatas darytina išvada, kad kasacijos objektas yra ne tik apeliacinės instancijos teismo, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimai bei nutartys. Dėl to, kai kasacinis skundas paduotas byloje, kurioje abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai dėl ginčo išsprendimo iš esmės yra vienodi, tai nepriklausomai nuo to, ar pats kasatorius kasaciniu skundu prašo peržiūrėti abu teismų procesinius sprendimus, kasacijos objektas yra tiek apeliacinės, tiek ir pirmosios instancijų teismų procesiniai sprendimai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo nutraukti darbo santykius, o apeliacinės instancijos teismas, pagal ieškovo apeliacinį skundą peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dėl minėto reikalavimo, nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius UAB „Docpartner“ kasaciniame skunde ginčijamu įvardija ir pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atitinkamai nurodo jo peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Taigi šioje byloje kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis ir apeliacine tvarka peržiūrėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria yra atmestas ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo nutraukti darbo santykius.

Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai dėl šalių galimybės susitarti apriboti asmens teisę po šalių darbo santykių nutraukimo dirbti su ieškovu konkuruojančiose bendrovėse (toliau – nekonkuravimo susitarimas) bei dėl tokiu ribojimu sukeliamų teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, atsižvelgdama į nagrinėjamų teisinių santykių prigimtį, pobūdį ir esmę bei jų reglamentavimą materialinės teisės normomis, iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nagrinėjamo nekonkuravimo susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas. Vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, be kurio neįmanoma privačia iniciatyva grindžiama rinkos ekonomika, yra sutarčių laisvės principas. Sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokia sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Tai reiškia, kad darbo sutartyje inkorporuotas nekonkuravimo susitarimas gali būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja. Nagrinėjamas nekonkuravimo susitarimas šalių sudarytas joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir to susitarimo pagrindu tarp šalių yra atsiradę civiliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas (DK 1 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nepagrįstai juos priskyrė darbo teisiniams santykiams ir ginčui išspręsti taikė DK normas, kurios ginčo teisinių santykių nereglamentuoja ir negali būti taikomos byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti. Ši nuostata jokiu būdu negali būti traktuojama kaip garantuojanti, jog kiekvienas asmuo turės darbą arba jog asmuo gaus konkretų pageidaujamą darbą. Nurodyta nuostata neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti priėmimo į darbą, ji taip pat nevertintina kaip ribojanti sutarčių laisvę ir draudžianti sutarties šalims laisvai sudaryti nekonkuravimo susitarimą. CK leidžia sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Savaime toks susitarimas neprieštarauja įstatymui. Nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat taikytinos CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jis, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju). Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Kadangi nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, tai jis, kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai be teisėto pagrindo pripažino niekiniu nagrinėjamą šalių nekonkuravimo susitarimą. Atsakovei byloje priešieškinio forma (CPK 143 straipsnis) nepareiškus reikalavimo dėl nagrinėjamo nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti, ar egzistuoja įstatyme išvardyti pagrindai šiam susitarimui pripažinti negaliojančiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti materialinės teisės normų pažeidimai nėra pagrindas panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus ir patenkinti ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo nutraukti darbo santykius, nes, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, 12 mėnesių terminas, per kurį atsakovė, atleista iš darbo 2005 m. gruodžio 19 d., buvo prisiėmusi įsipareigojimą dėl nekonkuravimo, jau yra pasibaigęs. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks terminas yra materialinio teisinio pobūdžio, galimybės jį pratęsti arba atnaujinti sutartyje nenumatyta, taigi toks terminas yra naikinamasis ir negalėtų riboti darbuotojo teisių įsidarbinti ilgiau kaip 12 mėnesių.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo ir taikymo praktikos, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. Baliūnas v. UAB „Kemira Grow How“, bylos Nr. 3K-7-408/2003, ir 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. Jančauskas v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005, kuriomis remiasi kasatorius, yra pateikti kitų nei, atsižvelgiant į įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, šioje byloje ginčui išspręsti taikytinų teisės normų išaiškinimai, be to, bylų, kuriose buvo priimtos nurodytos nutartys, ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos bylos baigčiai ir nėra teisiškai reikšmingi.

Remiantis išdėstytais argumentais apskųsti teismų procesiniai sprendimai paliktini iš esmės nepakeisti.

Kasatoriaus prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis