Dėl įpareigojimo vykdyti administracinį aktą ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-409/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4; 45.6

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo vykdyti administracinį aktą ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. B. prašė teismo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją įvykdyti Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkį Nr. 150 (3 punktas, priedelis Nr. 14) ir pripažinti sutartį, t. y. kad ieškovė nupirko, o atsakovas jai pardavė ir 2620 kv. m ploto žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) plane-projekte pažymėtą indeksais a ir b už kainą, kurią ieškovė sumokėjo 1992 m. rugsėjo 23 d., t. y. 10 189 rub. vienkartinėmis išmokomis ir 5509 rub. grynais (iš viso - 156,98 Lt), pirkdama 15 345 kv. m ploto žemės sklypą pagal 1994 m. gruodžio 21 d. sutartį. Ieškovė nurodė, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 150 jai buvo paskirtas 1,80 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir jai buvo leistą sklypą nusipirkti už 15 698 rub. 1992 m. rugsėjo 23 d. ieškovė už šį žemės sklypą sumokėjo 10 189 rub. vienkartinėmis išmokomis ir 5509 rub. grynais. Ieškovės teigimu, tuo metu jai buvo pamatuotas 1,80 ha sklypas ir sukalti žemės sklypo ribų ženklai. 1994 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad parduodamas 15 345 kv. m ploto žemės sklypas, bet kaina tokia pati, kaip ir už 1,80 ha (156,98 Lt). Taigi šalys įvykdė būtinąsias sąlygas - ieškovė sumokėjo pinigus už 1,80 ha ploto žemės sklypą, ir jai buvo perduotas visas 1,80 ha sklypas, kuriuo ieškovė naudojasi nuo 1992 m. spalio 23 d. (1964 m. CK 253 straipsnio 1 dalis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Ieškovės nuomone, atsakovas vengia pabaigti įforminti sandorį. Ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas (CK 1.134 straipsnio 1 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas, parduodamas žemės sklypą ieškovei, privalėjo laikytis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalies, pagal kurią sodybai parduodamas žemės plotas turi būti jos užimamose ribose. Ieškovė, teigdama, kad jai pamatuotas ir ji faktiškai naudojasi 1,80 ha sklypu, nepateikė 1992 m. atliktų matavimo dokumentų, pagrindžiančių prašymą parduoti tokio dydžio sklypą, taip pat plano, pagal kurį matytųsi ginčo sklypo dalis. Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. K., kurios personalinė įmonė atliko geodezinius matavimus, patvirtino, kad, matuojant ieškovei namų valdos žemės sklypą, remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais, prie namų valdos žemės sklypo ji neturėjo teisės prijungti miško žemės. Byloje nėra įrodymų, kad planas, atitinkantis įstatymo reikalavimus, buvo sudarytas dėl viso 1,80 ha žemės sklypo, todėl neįvykdyta būtinoji žemės sandorio dėl ginčo žemės sklypo sąlyga (Žemės įstatymo 14 straipsnis). Be to, remiantis CK 84 straipsniu ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu yra pagrindas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą šiai sutarčiai ginčyti. Ieškinio senaties terminas baigėsi 1997 m. gruodžio 22 d., todėl ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad valstybė, kaip žemės pardavėja, galėjo įgyvendinti savo siekius perduoti pirkėjui nuosavybės teisę į žemę tik norminių aktų nustatyta tvarka. Ieškovė savo teisę pirkti namų valdos žemės sklypą įgyvendino pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas. Šio nutarimo 7.7 punkte buvo nustatyta, kad parduodamų privačių namų valdoms žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal faktiškai jos užimamą plotą, bet ne didesnį, kaip 2 ha; konkrečių privačių namų valdoms parduodamų (išnuomojamų) žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos turėjo nustatyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas pagal patvirtintus išplanavimo projektus. Ieškovė 1992 m. gegužės 29 d. prašė parduoti jai 1,80 ha žemės sklypą, priklausantį jos namų valdai, tačiau prie savo pareiškimo dėl namų valdos sklypo privatizavimo jokių papildomų duomenų apie jos naudojamą žemės sklypą nepateikė (Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 4 punktas). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki pareiškimo dėl žemės privatizavimo padavimo naudojosi 1,80 ha žemės sklypu nuomos ar kitokiu pagrindu. Teismui taip pat nebuvo pateikta ir Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkis, o jo priedelis - namų valdų pirkimo sąrašas - negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 150 jai buvo paskirtas 1,80 ha žemės sklypas, kurį buvo leista privatizuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad iki potvarkio priėmimo jos namų valdai būtų pamatuotas 1,80 ha dydžio žemės sklypas, nepateikta jo plano. Aplinkybė, kad ieškovė sumokėjo visą sumą kaip už 1,80 ha žemės sklypą, būtų reikšminga, jeigu byloje būtų įrodytas faktas, kad ieškovės namų valdai buvo suteiktas tokio dydžio žemės sklypas. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovei buvo parduotas jos faktiškai naudojamas namų valdos pastatams, statiniams, želdiniams žemės sklypas, tai suvokė ir ieškovė. 2005 m. kovo 23 d. pareiškime, adresuotame Vilniaus apskrities administracijai, ieškovė nurodė, kad 1994 m. gruodžio 21 d. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ji suprato, kad jai parduodamas 0,265 ha mažesnis sklypas, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė G. B. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, nepagrįstai netaikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančių 2000 m. CK normų. Teismai vadovavosi tik 1994 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties tekstu, nesiaiškindami tarp šalių susiklosčiusių santykių, tikrųjų šalių ketinimų (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3k-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis S. V. T. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003; 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“, bylos Nr. 3K-3-177/2005; ir kt.). Remiantis CK 1.1 straipsnio 1 dalimi, 1964 m. CK 1 straipsniu, Civilinis kodeksas reglamentuoja turtinius santykius, tačiau teismai rėmėsi tik poįstatyminiu teisės aktu - Vyriausybės 1992 vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 ir specialiaisiais - Žemės ir Žemės reformos - įstatymais. Vilniaus apskrities viršininko administracija, sudarydama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, yra ne viešojo administravimo, o civilinių teisinių santykių subjektas (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Tokiems civiliniams teisiniams santykiams taikomi tokie patys reglamentavimo principai, kaip ir bet kuriems civilinės teisės subjektams, būtent: subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisėto apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių gynybos (CK II knygos komentaras. Justitia. 2002 m. p. 101). Taigi teismai nepagrįstai nevertino galiojančio Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 150 kaip ikisutartinio dokumento, kurio pagrindu ir buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis ir kuriame yra išreikšti tikrieji šalių ketinimai. Remiantis šiuo potvarkiu buvo nustatyta paskirto 1,80 ha žemės sklypo kaina. Įkainojimo aktu buvo dar kartą patvirtinta 1,80 ha žemės sklypo kaina – 15 698 rub., kurią ieškovė sumokėjo iki sutarties sudarymo, tačiau 1994 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartyje jau nurodoma, kad ieškovei parduodamas 15 345 kv. m žemės sklypas. Kadangi ieškovė buvo sumokėjusi už visą 1,80 ha žemės sklypą, tai sutarties pasirašymo metu jai buvo paaiškinta, kad likusi žemės sklypo dalis bus perleista, kai bus atliktas tos žemės sklypo dalies matavimas. Kadangi ieškovė sumokėjo už 1,80 ha žemės sklypą apskaičiuotą sumą, tai pagal CK įtvirtintą sutarčių sąžiningo aiškinimo principą teismai turėjo pripažinti, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl 1,80 ha žemės sklypo. Pažymėtina, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties tekstą ieškovei pasiūlė atsakovas, todėl pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

2. Dėl ieškinio senaties termino pradžios netinkamo nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė be pagrindo sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią su jos subjektyviu suvokimu, nes tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, manydama, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 150 jai paskirtas 1,80 ha ploto žemės sklypas ir kad ji, sumokėdama visą jame bei žemės sklypo įkainojimo akte nurodytą pinigų sumą už 1,80 ha žemės, pagrįstai manė, jog įsigyja tokio dydžio žemės sklypą, tačiau dėl nuo atsakovo priklausančių aplinkybių jai nebuvo perduotas visas žemės sklypas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieti su ginčo sutarties pasirašymo diena. Pasirašydama sutartį, ieškovė nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Sutarties pasirašymo metu jai buvo paaiškinta, kad likusią jai skirto žemės sklypo dalį pamatuos ir perduos vėliau. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią, neatsižvelgė į ieškovės asmenines savybes. Ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, taikytini žemesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovė yra silpnesnioji šalis, palyginti su atsakovu. Nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą teismai turėjo vadovautis ir teisėtų lūkesčių principu. Atsakovas yra valstybinė institucija, kuri įsipareigojo perduoti žemės sklypą pagal teisės aktų nustatyta tvarka priimtą Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkį Nr. 150 (buvo sumokėta visa 1,80 ha žemės sklypo vertės kaina), todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad likusi žemės sklypo dalis jai bus perduota. Teismai, nustatinėdami ieškinio senaties termino eigos pradžią, nevertino byloje esančių įrodymų (1964 m. CPK 65 straipsnis, 2002 m. CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“). Ieškovė 2003-2005 m. ne kartą kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, Nacionalinės žemės tarnybą ir atsakovą. 2005 m. gegužės 27 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas ieškovei nurodė, kad projektuotojai gali suprojektuoti trūkstamą žemės sklypą. Dėl to 2005 m. gegužės 27 d. ji pateikė prašymą dėl sklypo suformavimo, tačiau buvo atsisakyta tai padaryti, ir tik tada ieškovė suvokė, kad jos teisė pažeista. Taigi nuo šios datos turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Jame nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, pirmenybę teikdamas specialiosioms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės pardavimą. CK 6.155 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose. Pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė - nacionalinė ar tarptautinė - šias normas nustato. Valstybės institucijos, kaip civilinio sandorio šalies parduodant valstybinę žemę, kompetencija nustatyta Žemės ir Žemės reformos įstatymuose, kuriuose įtvirtinta, kad valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas perdavė Vyriausybei įgaliojimus detaliai reglamentuoti valstybinės žemės pardavimo ir sutarčių sudarymo tvarką, poįstatyminiam aktui suteikdamas imperatyviosios teisės normos statusą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatęs, kad 1994 m. gruodžio 21 d. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė suprato sutarties turinį, ir pati apie tai nurodė 2005 m. kovo 23 d. rašte, pagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad apie savo pažeistą teisę ieškovė sužinojo tik 2005 m. gegužės 27 d. Pažymėtina, kad sužinojimo apie tikrą ar tariamą teisės pažeidimą momentas - tai faktas, kuris turi būti įrodinėjamas byloje, kaip ir kiti reikšmingi bylai faktai. Pagal CK 84 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas yra treji metai, todėl ginčo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 1997 m. gruodžio 22 d. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė praleido net ir 2000 m. CK įtvirtintą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Taigi ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

1992 m. gegužės 29 d. ieškovė pateikė prašymą Vilniaus rajono Nemenčinės apylinkės agrarinės reformos tarnybai parduoti jai 1,80 ha namų valdos žemės sklypą. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 150 3 punktu patvirtintame Nemenčinės apylinkės namų valdų pirkimo sąraše ieškovei nurodytas 1,80 ha žemės sklypas(duomenys neskelbtini). Šiame sąraše nurodyta ir sklypo kaina – 15 698 rub. 1992 m. rugsėjo 23 d. ieškovė sumokėjo už perkamą žemę pagal mokėjimo pranešimą 5509 rub. grynais ir 10 189 rub. vienkartinėmis išmokomis (iš viso 156,98 Lt). Pagal 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė už 156,98 Lt nupirko 15 345 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini).

V. Kasacinio teismo argumentai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, pasisako tik dėl teisės normų taikymo pagal byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes.

Kasatorė (ieškovė), nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, akcentuoja, kad teismai nepagrįstai netaikė CK teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, ir netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. Tačiau kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus.

Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo remtis sutarčių aiškinimą reglamentuojančiomis teisės normomis ir nustatyti tikruosius 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis); Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 150 buvo nuspręsta parduoti ieškovei 1,80 ha žemės sklypą, ir šis potvarkis patvirtina tikruosius šalių ketinimus - perleisti jos nuosavybėn būtent tokio dydžio žemės sklypą. Tačiau kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai šioje byloje taikė specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimą.

Tiek Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 150 priėmimo, tiek ir 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu namų valdomis užimtų valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentavo specialiosios teisės normos: 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas, 1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymas, Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Pagal tuo metu galiojusios 1983 m. lapkričio 30 d. CK 2 straipsnio 3 dalies redakciją žemės santykius reglamentavo žemės ir žemės gelmių įstatymai. Ši nuostata išliko ir vėlesnėse 1964 m. CK redakcijose (1 straipsnio 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459, 1996 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. I-1546 redakcijos). Taigi privatizuojant valstybinės žemės sklypus buvo vadovaujamasi būtent šiuos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, nes valstybės institucijų, kaip viešųjų subjektų, veikla, šios bylos atveju – valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pardavimas - bei visais šios veiklos klausimais priimti sprendimai turėjo atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pagal byloje esančius duomenis, 1992 m. gegužės 29 d. kasatorė pateikė prašymą Vilniaus rajono Nemenčinės apylinkės agrarinės reformos tarnybai parduoti jai 1,80 ha namų valdos žemės sklypą (b. l. 26). Byloje pateiktame Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 150 3 punktu patvirtintame Nemenčinės apylinkės namų valdų pirkimo sąraše kasatorei nurodytas 1,80 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (b. l. 25). Šio potvarkio priėmimo metu galiojo 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas, kurio 9 straipsnio (1992 m. sausio 16 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta, kad kaip taisyklė, atskirai sodybai (namų valdai) parduodamas žemės plotas faktiškai yra jos užimamose ribose. Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.7 punktą kaime esamai namų valdai parduodamo žemės sklypo dydis – faktiškai jos užimamas plotas, bet ne didesnis kaip 2 ha; konkretų privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos nustato atsižvelgdamos į vietos sąlygas pagal patvirtintus išplanavimo projektus. Šios nuostatos iš esmės galiojo ir 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) 4 dalis, Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4, 5 punktai (1994 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 500 redakcija). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė iki pareiškimo dėl žemės privatizavimo padavimo naudojosi 1,80 ha žemės sklypu nuomos ar kitokiu pagrindu ir kad iki Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 150 priėmimo jos namų valdai būtų pamatuotas 1,80 ha dydžio žemės sklypas. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovei buvo parduotas jos faktiškai naudojamas 15 345 kv. m namų valdos, užimtos pastatais, statiniais, želdiniais, žemės sklypas. Šią aplinkybę patvirtino ieškovės naudojamą žemės sklypą matavusi A. K., nurodžiusi, kad miško plotai prie namų valdos negalėjo būti priskirti (b. l. 84). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad laisvo valstybinio žemės fondo žemė, į kurią pretenduoja ieškovė, ir šiuo metu yra miško žemė. Taigi remdamasi pirmiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir įvertindama teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurių, minėta, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovei parduotas ne 15 345 kv. m, o 1,80 ha namų valdos užimtas žemės sklypas. Būtent 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, sąlygose įtvirtintas galutinis susitarimas dėl sutarties objekto - 15 345 kv. m žemės sklypo.

Minėta, kad kasaciniame skunde taip pat akcentuojama netinkamai teismų nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžia – tai fakto klausimas, kurį sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-509/200; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-1354/2002; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. G. P. R., bylos Nr. 3K-3-44/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., bylos Nr. 3K-7-372/2005; ir kt.). Dėl to kolegija, vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, pasisako tik dėl ieškinio senaties institutą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Šią aplinkybę patvirtina ir jos 2005 m. kovo 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai adresuotame rašte nurodytos aplinkybės, t. y. kad sudarydama šią sutartį ji suprato, jog jai parduodamas 0,265 ha mažesnis žemės sklypas (b. l. 19). Dėl to, teismai, remdamiesi 1964 m. CK 84 straipsniu, konstatavo, kad ieškovė praleido trejų metų 1997 m. gruodžio 22 d. pasibaigusį ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, nes kreipėsi į teismą tik 2006 m. sausio 26 d., ir kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis. Kadangi byloje teismų nustatytas faktas, kad ieškovė apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną – 1994 m. gruodžio 21-ąją, o ieškinį atsakovui pareiškė tik 2006 m. sausio 26 d., prašydama pripažinti sutartį – kad ji nupirko, o atsakovas pardavė ginčo žemės sklypą už kainą, sumokėtą 1994 m. gruodžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, tai akivaizdu, kad ji praleido ieškinio senaties terminą kreiptis teisminės gynybos. Tokiais atvejais, kai suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir skolininko nepripažįstamą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Remiantis 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalimi, 90 straipsnio 1 dalimi atsakovui pareikalavus teismai pagrįstai taikė ieškinio senatį byloje. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo naikinti skundžiamus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Virgilijus Grabinskas