Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-425/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 114.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. B. 2006 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat vieno vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio išeitinę išmoką ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kadangi grąžinus į darbą bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai jo į darbą negrąžinti, bet priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovas nurodė, kad jis 2005 m. rugsėjo 9 d. sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią buvo priimtas dirbti privačių klientų vadybininku Kauno regiono skyriaus klientų aptarnavimo poskyryje. Anot ieškovo, atsakovas 2006 m. rugpjūčio 3 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nutraukė darbo sutartį dėl neva neleistino, šiurkštaus jo – ieškovo – elgesio su klientais ir interesantais, Kauno regiono skyriaus privačių klientų vadybininko pareiginių nuostatų 2.1.1 punkto bei Vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.2 punkto pažeidimo. Ieškovo teigimu, atsakovas darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai, nes nebuvo nustatyta jo – ieškovo – kaltės, neatsižvelgta į pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta nesant DK 234, 235 straipsniuose išvardytų pagrindų ir nesilaikant drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, nustatytų DK XVI skyriuje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad 2006 m. liepos 31 d. banke gavus N. ir T. V. atsiliepimą apie suteiktas paslaugas, buvo atliekamas tyrimas. Ištyrus epizodą dėl leidimo parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą paaiškėjo, kad klausimas dėl leidimo parduoti ir įkeisti paskesniu įkeitimu bankui įkeistą N. V. turtą ieškovo buvo pateiktas svarstyti paskolų komitetui ir priimtas sprendimas bei 2006 m. birželio 9 d. išduotas sutikimas dėl įkeisto turto pardavimo ir pakartotinio įkeitimo tik po to, kai bankas 2006 m. birželio 6 d. gavo raštišką AB DnB Nord banko prašymą dėl pakartotinio įkeitimo, ieškovas buvo keletą kartų prašytas darbuotojos R. B. skubiau išduoti sutikimą ir šio klausimo problemomis susidomėjo privačių klientų finansavimo vadovė G. Š. Dėl tokio neoperatyvaus ir nekokybiško klientų aptarnavimo banko klientė patyrė nuostolių (pažymas iš VĮ Registrų centro turėjo užsakyti skubos tvarka, dėl to šios kainavo brangiau), patyrė stresą, buvo pažeistos jos, kaip vartotojos, teisės ir be pagrindo suvaržyta teisė disponuoti savo nuosavybe. Šiais veiksmais ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo sutarties 10.1, 10.2 punktus, pareiginių nuostatų 2.1.1 punktą, vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.1 ir 12.2 punktus. Ištyrus epizodą dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimo sutarties nutraukimo paaiškėjo, kad prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo N. V. bankui pateikė 2006 m. birželio 19 d., tačiau ieškovas klientės prašymo neišsprendė visą mėnesį ir tik po to, kai N. V., nesulaukusi iš ieškovo tinkamo aptarnavimo, kreipėsi į banko darbuotoją R. B., ši darbuotoja asmeniškai jau kitą dieną nurodė asistentei parengti banko raštą dėl teisių pagal draudimo liudijimą atsisakymo, išsiuntė šį raštą faksu UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir dar tą pačią dieną N. V. gavo pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą. Dėl tokio neoperatyvaus ir nekokybiško ieškovo klientų aptarnavimo banko klientė patyrė nuostolių (mėnesiu vėliau gavo lėšas už parduotą turtą, mėnesį turėjo mokėti Bankui palūkanas už suteiktą kreditą, mėnesiu vėliau gavo grąžinamą draudimo įmokos dalį), patyrė stresą, buvo pažeistos jos, kaip vartotojos, teisės ir be pagrindo suvaržyta teisė disponuoti savo nuosavybe. Šiais veiksmais ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo sutarties 10.1, 10.2 punktus, pareiginių nuostatų 2.1.1. punktą, vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.1 ir 12.2 punktus. Keturis kartus ieškovo neišlaikytas vertinimo testas rodo jo nepakankamą pasirengimą dirbti. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojos G. Š. parodymais pripažintina nustatytomis byloje aplinkybėmis, kad ieškovas, laiku neatlikdamas veiksmų, pažeidė darbo drausmę, ir toks pažeidimas pripažintinas šiurkščiu. Banko teikiamoms paslaugoms taikomi didesni reikalavimai. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas galėtų būti svarstomas tik atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. vasario 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo reikalavimai; jų teikiamoms paslaugoms taikomi padidinti reikalavimai. Anot kolegijos, banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus; jis turi veikti banko interesais. Ar yra banko darbuotojo kaltė dėl darbo drausmės pažeidimo, kolegijos nuomone, svarstoma analizuojant jo veiklą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias pageidaujamą banko darbuotojo elgesio standartą. Kolegija nustatė, kad atsakovas kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą kvalifikavo ieškovo neveikimą aptarnaujant banko klientę N. V. Kolegija nustatė, kad N. V. 2006 m. gegužės 30 d. kreipėsi į ieškovą dėl leidimo parduoti ir pakartotinai įkeisti turtą, kuris tuo metu buvo įkeistas atsakovui, tačiau dėl ieškovo neveikimo leidimo išdavimas užsitęsė nepagrįstai ilgai ir buvo išduotas 2006 m. birželio 9 d. tik po to, kai į atsakovą raštu kreipėsi AB DnB Nord bankas. Kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes, jog tinkamai aptarnauti N. V. galėjo sutrukdyti privačių klientų finansavimo vadovės G. Š. veiksmai. Be to, kolegija nustatė, kad 2006 m. birželio 19 d. N. V. kreipėsi į ieškovą su prašymu nutraukti paskolos sutarties draudimo sutartį, tačiau ir vėl dėl ieškovo neveikimo prašymas nebuvo išspręstas mėnesį laiko, jis buvo išspręstas per dieną tik N. V. kreipusis į banko darbuotoją R. B. Kolegija padarė išvadą, kad tokiu neveikimu ieškovas pažeidė darbo sutarties 10.1, 10.2 punktus, pareiginių nuostatų 2.1.1 punktą, vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.1, 12.2 punktus. Konstatavusi, kad dėl ieškovo darbo drausmės pažeidimų N. V. patyrė materialinių nuostolių, stresą, negalėjo disponuoti lėšomis už parduotą turtą, taip buvo pažeistos jos konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, 46 straipsnio 5 dalis), be to, nukentėjo atsakovo reputacija, kolegija sprendė, jog atsakovas pagrįstai ieškovo padarytą tęstinį darbo drausmės pažeidimą kvalifikavo kaip šiurkštų. Atsižvelgusi į tai, kad 2006 m. liepos 3 d. ieškovui už darbo drausmės pažeidimą buvo pareikštas papeikimas, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovui paskirta per griežta drausminė nuobauda.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas T. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai atmetė jo prašymą iškviesti apklausai liudytojus N. ir T. V. Kasatoriaus vertinimu, taip buvo neužtikrinta jo teisė į gynybą dėl pateiktų kaltinimų, nes nebuvo sudaryta galimybės išsiaiškinti nusiskundimo tikrąsias priežastis, aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad N. ir T. V. skunde yra išsigalvojimų, melagingų teiginių ir prieštaravimų, įtarimą kelia to skundo forma, todėl teismas, neatsižvelgdamas į aptariamą kasatoriaus prašymą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisingą ir nešališką teismą, CPK 6, 12 ir 15 straipsniuose įtvirtintus teisingumo, rungimosi ir žodiškumo principus bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, Europos socialinės chartijos (pataisytos) 24 straipsnyje įtvirtintą teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju.

2. Kasatorius nurodo, kad N. ir T. V. prašymas leisti parduoti bankui įkeistą sodą buvo atliktas per tris dienas, tuo tarpu pavedimas dėl N. ir T. V. prašymo nutraukti sutartį dėl paskolos sutarties draudimo jam nebuvo perduotas, todėl įvykdyti tokį pavedimą buvo neįmanoma. Kasatoriaus nuomone, vertindamas pavedimo atlikimą, teismas neatsižvelgė į pavedimų atlikimo specifiškumą, kad pavedimo įvykdymas susijęs su pavedimo patvirtinimu, kurį atlieka tiesioginis vadovas ir pavedimo atlikimo data fiksuojama pavedimo patvirtinimo dieną. Anot kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad jis pavedimą tvirtinti pateikė laiku, o tiesioginė vadovė jį patvirtino tik praėjus tam tikram laikui, tai svarbu nustatyti vadovės atsisakymo priimti pavedimą fakto buvimą arba nebuvimą ar jos pavedimo tvirtinimo trukmę.

3. Kasatorius pažymi, kad teismas nevertino, jog ankstesnė tiesioginė vadovė nusiskundimų jo darbu neturėjo ir, tik pasikeitus vadovei, buvo paskirta nuobauda, kuri susijusi su asmenine antipatija kasatoriui bei jam skirto viršvalandinio darbo neatlikimu.

4. Kasatorius teigia, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 2.1.1 ir 2.2 punktais, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, tikrina ankstesnės drausmines nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą bei patikrina, ar nėra pagrindo ją panaikinti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėjęs ir neišsiaiškinęs jam – kasatoriui – atsakovo 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 144 skirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – pagrįstumo ir jos panaikinimo pagrindų egzistavimo, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, negalėjo ja remtis spręsdamas dėl antrosios nuobaudos griežtumo.

5. Bylą nagrinėję teismai netyrė, kokių materialinių nuostolių patyrė N. ir T. V., neatsižvelgė į kasatoriaus prašymą iškviesti liudyti buvusius jo klientus, netyrė, kokias darbo sąlygas darbdavys buvo sudaręs ir kokį darbo krūvį buvo paskyrusi nauja tiesioginė vadovė. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas nesinaudodamas CPK 414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, atsižvelgdamas į ginčo specifiškumą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą, turėjo išsamiai ir savo iniciatyva ar kasatoriaus prašomas ištirti visus su byla susijusius įrodymus, kad būtų užtikrintos silpnosios šalies – darbuotojo – teisės ir įgyvendintas teisingumo principas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB bankas „Hansabankas“ prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsakovas, remdamasis CPK 180 straipsniu, teigia, kad teismai pagrįstai netenkino ieškovo prašymo iškviesti liudyti N. ir T. V., nes ieškovas nenurodė, kokias svarbias bylai aplinkybes turėtų paliudyti jo nurodyti liudytojai. Atsiliepime pažymima, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas ne N. ir T. V. skundo pagrindu, o tyrimo, atlikto gavus nurodytų asmenų skundą, ir šio tyrimo metu nustatytų darbo drausmės pažeidimų pagrindu. Nei atsakovas, nei bylą nagrinėję teismai nesirėmė N. ir T. V. skunde nurodytais teiginiais, todėl kasatoriaus siekis įrodyti, kad tame skunde yra išsigalvojimų, melagingų teiginių ir prieštaravimų, yra nereikšmingas byloje. Atsakovas pažymi, kad ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nesirėmė aplinkybėmis, kad jam įtarimą sukėlė N. ir T. V. skundo forma bei kad jis nebuvo gavęs N. V. 2006 m. birželio 19 d. prašymo dėl draudimo sutarties nutraukimo, taip pat kad jam buvo sudarytos netinkamos darbo sąlygos, todėl šios kasaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės atmestinos (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas netyrė pavedimo buvimą patvirtinančių įrodymų, pavedimo atlikimo aplinkybių. Atsiliepime pažymima, kad bylą nagrinėję teismai aiškinosi aplinkybes, savo iniciatyva apklausė liudytoją G. Š., tačiau nenustatė, jog ieškovui tinkamai atlikti pareigas galėjo trukdyti jo vadovė. Anot atsakovo, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 45 22 punktu, ankstesnės drausminės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą teismas tikrina tik tuo atveju, kai ankstesnė nuobauda yra darbo sutarties nutraukimo pagrindo sudėties elementas, tuo tarpu su ieškovu darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovo nuomone, teismui konstatavus, kad ieškovo padarytas pažeidimas atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą, nebuvo būtina nustatyti padarytos žalos dydį, nagrinėti, kokio masto buvo šiurkštus pažeidimas. Atsakovas, vadovaudamasis CPK 180 straipsniu, 181 straipsnio 2 dalimi, 187 straipsniu, teigia, kad teismas pagrįstai netenkino kasatoriaus prašymo iškviesti į teismo posėdį jo aptarnautus 25 banko klientus. Atsiliepime nurodoma, kad yra nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie jo darbo krūvio neištyrimą, teismo nesinaudojimą CPK 414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise rinkti įrodymus, nes teismas savo iniciatyva iškvietė liudyti privačių klientų finansavimo vadovę G. Š., aiškinosi aplinkybes apie kasatoriaus darbo krūvį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas pagal 2005 m. rugsėjo 9 d. sudarytą darbo sutartį dirbo atsakovo Kauno regiono skyriaus privačių klientų vadybininku. 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 144 ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. 2006 m. rugpjūčio 3 d. šalių darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atsakovas kvalifikavo ieškovo neveikimą aptarnaujant klientę N. V. Pastaroji 2006 m. gegužės 30 d. kreipėsi į ieškovą dėl leidimo parduoti ir pakartotinai įkeisti jai priklausantį turtą, kuris tuo metu buvo įkeistas atsakovui, tačiau dėl ieškovo neveikimo leidimo išdavimas užsitęsė nepagrįstai ilgai ir buvo išduotas 2006 m. birželio 9 d. tik po to, kai į atsakovą raštu kreipėsi AB DnB Nord bankas. Be to, N. V. 2006 m. birželio 19 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu nutraukti paskolos sutarties draudimo sutartį, tačiau dėl ieškovo neveikimo prašymas nebuvo išspręstas mėnesį laiko, jis buvo išspręstas per dieną tik N. V. kreipusis į banko darbuotoją R. B. Ieškovas neveikimu pažeidė darbo sutarties 10.1, 10.2 punktus, pareiginių nuostatų 2.1.1 punktą, vidaus darbo tvarkos taisyklių 12.1, 12.2 punktus. Dėl šių ieškovo padarytų darbo drausmės pažeidimų N. V. patyrė materialinių nuostolių, stresą, negalėjo disponuoti lėšomis už parduotą turtą, taip buvo pažeistos jos konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, 46 straipsnio 5 dalis), be to, nukentėjo atsakovo reputacija.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas - kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, kasaciniam skundui keliamus reikalavimus nustato CPK 346, 347 straipsniai. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose išvardytus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje byloje kasatoriaus T. B. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dėl to kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik tie kasatoriaus T. B. kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami jo prašymą šaukti liudyti N. ir T. V., pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisingą ir nešališką teismą, CPK 6, 12 ir 15 straipsniuose įtvirtintus teisingumo, rungimosi ir žodiškumo principus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, Europos socialinės chartijos (pataisytos) 24 straipsnyje įtvirtintą teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmetą kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis teismo šaukti liudytoją, privalo nurodyti tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Prašyme nenurodžius, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį prašymą. Kad būtų laikomasi proceso kooperacijos ir koncentruotumo principų, šauktinus į teismą liudytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas) arba priešiniame ieškinyje (CPK 143 straipsnio 3 dalis). Tokia teisė gali būti įgyvendinama ir bet kuriame procesiniame ar paruošiamajame dokumente (CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 112 straipsnis). Bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme arba apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas apklausti liudytojus gali būti tenkinamas tik išimtiniais atvejais (CPK 245 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, 2006 m. liepos 31 d. gavęs N. ir T. V. rašytinius atsiliepimus apie jiems suteiktas nekokybiškas paslaugas (b. l. 45, 46), raštu paprašė, kad ieškovas parašytų pasiaiškinimą į tuos klientų atsiliepimus (b. l. 47). Ieškovas 2006 m. rugpjūčio 1 d. pateikė rašytinį pasiaiškinimą, kuriame išdėstė, su kokiais N. ir T. V. teiginiais jis nesutinkąs (b. l. 48). Byloje yra pateikta AB DnB Nord banko 2006 m. birželio 5 d. raštas atsakovo Kauno regiono skyriui (b. l. 74), šio paskolų komiteto 2006 m. birželio 7 d. sprendimas leisti N. V. parduoti ir pakartotinai įkeisti nekilnojamąjį turtą (b. l. 72), privačių klientų vadybininkės N. B. bei privačių klientų finansavimo vadovės G. Š. 2006 m. rugpjūčio 1 d. rašytiniai paaiškinimai (b. l. 75, 76), N. V. 2006 m. birželio 19 d. prašymas dėl draudimo sutarties nutraukimo (b. l. 77), atsakovo 2006 m. liepos 19 d. raštas UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl teisių pagal draudimo liudijimą atsisakymo, kuriuo atsisakoma reikalavimo drausti N. V. suteiktą kreditą (b. l. 78). Byloje kaip liudytoja yra apklausta privačių klientų finansavimo vadovė G. Š. (b. l. 141-143). Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ieškovas nesirėmė aplinkybėmis, jog jam įtarimą sukėlė N. ir T. V. atsiliepimų (b. l. 45, 46) forma ir jog jis nebuvo gavęs N. V. 2006 m. birželio 19 d. prašymo dėl draudimo sutarties nutraukimo, ir dėl to tokios aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nebuvo nagrinėtos.

Nors kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą šaukti liudytojus N. ir T. V., tačiau, susipažinus su bylos pirmosios instancijos teisme medžiaga, konstatuotina, kad tokio T. B. prašymo byloje nėra (nei pateikto kaip atskiras rašytinis dokumentas, nei užfiksuoto teismo posėdžių protokole), taip pat nėra ir pirmosios instancijos teismo nutarties (rašytinės ar protokolinės) atmesti tokį kasatoriaus T. B. prašymą.

Byloje esantis T. B. 2006 m. gruodžio 11 d. prašymas Kauno apygardos teismui patvirtina kasatoriaus teiginį, kad jis apeliacinės instancijos teismo prašė iškviesti liudyti N. ir T. V. (b. l. 52). Tačiau šiame prašyme T. B., nepaisydamas CPK 190 straipsnio reikalavimų, nenurodė turinčių reikšmės bylai aplinkybių, kurias šie liudytojai gali patvirtinti arba paneigti. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje svarstant pareikštus prašymus T. B. taip pat nenurodė, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti N. ir T. V., niekaip nemotyvavo šių asmenų šaukimo liudyti reikalingumo (b. l. 166). Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreiškė nuomonę, kad prašymas netenkintinas, nes pateiktas per vėlai. Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi prašymo netenkino (b. l. 166). Teisėjų kolegijos vertinimu, padarytu vadovaujantis aptariamų proceso teisinių santykių jau pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsisakė tenkinti aptariamą T. B. prašymą ir, taip elgdamasis, nepažeidė kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytų teisės normų.

Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas antrosios drausminės nuobaudos griežtumą atsižvelgdamas į kasatoriui 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 144 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Visų pirma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“, kurio atitinkamuose punktuose pateiktais išaiškinimais kasatorius remiasi, yra metodinė medžiaga, o teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Be to, nurodytame Senato nutarime, įskaitant ir jo 2.1.1 bei 2.2 punktus, kuriais remiasi kasatorius, nepateikta išaiškinimo, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, visais atvejais privalo tikrinti ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal aptariamo Senato nutarimo išaiškinimus, ypač akcentuojant jo 20, 21.1, 22 punktuose pateiktus išaiškinimus, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą turi patikrinti šias atvejais: 1) kai darbuotojas (ieškovas) ginčija ankstesnę drausminę nuobaudą; 2) kai darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir ankstesnė drausminė nuobauda yra vienas iš darbo sutarties nutraukimo pagrindo sudėties elementų; 3) kai darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, o darbdavys (atsakovas) procesiniame dokumente, pateiktame teismui iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, pareiškia, kad už tą patį darbo drausmės pažeidimą, už kurį darbuotojas atleistas iš darbo, buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį ir DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu bei prašo teismo tai įvertinti priimant sprendimą. Tokie išaiškinimai atitinka teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo vadovaudamasi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog šią bylą nagrinėję teismai neprivalėjo tikrinti kasatoriui 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 144 skirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, yra nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas negalėjo ja remtis spręsdamas dėl antrosios nuobaudos griežtumo.

Darbo bylas, kurių nagrinėjimo ypatumai reglamentuojami CPK XX skyriuje, nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, kad tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas naudojosi nurodyta teise, savo iniciatyva šaukė ir apklausė kaip liudytoją kasatoriaus buvusią tiesioginę vadovę – privačių klientų finansavimo vadovę G. Š.

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo. Įrodymų tyrimas reglamentuojamas CPK 176-220, 250 straipsniuose. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis